Vladas Braziūnas. Žvyrduobių giesmės. Eilėraščiai

* * *

Iš sapno išmestas būsi ir nė nepajusi, kaip vėl atsibusi sapne, bet ne savo, – ar bent trupinius savojo beprisiminsi?
Žmogus, Dievulio klientas, teisus visada. Būna, žmogus nebegali. Nebegali, ir tiek. Paaiškint? Ne, jis negali.
Taip man kalbėjo gyvenimas, eklektiškiausia būtybė.

Pele, pele, pas ką žiedas

Praeivis lietus tursena, pastabčioja, pasižvalgo, antai mano kiemas gimtasis Pumpėnų septyniuos, apkežėjęs visas, net tako nė ženklo, stovi pablukęs, pašepęs ir nebylus, su savo naktim susitaikęs, žiurkso į šlapią žemės patamsį: uždrėks ir žliugsos, pelėsio nelaisvėn už dyka bus atiduotas, vargas jam, vargas, tam namui, ne tam pelėsiui… Durys iš gatvės įstatytos per vidurį sienos, bent jau kol name tegyvenom dvi šeimos, Rapkiaučių ir mūsų, buvo bendros ir jiems, ir mums, bet veik nė nevarstomos, nebent tik ant aukšto užlipt ko prireikus, šiaip vaikščiojom vis iš kiemo, pro irgi pertvertą priemenę, jie pro duris kairėje, mes pro duris dešinėj, bet va laiptelių cementą ne batai jau dilina, jau kerpių ir pienių šaknelės nematomos ardo, tai aišku, kad durys seniai bepravertos, gal man tik vaidenas, bet kvepia už jų vis dar saldžiais – prisiminimų pelynais… Ir vis dėlto guodžia mintis, kad iš Dagiliškio, ten melioracijos bėdai užslinkus, senelių vienkiemis į Talačkonių „gyvenvietę“ nesuvaryta. Senelio ąžuolas auga kaip augęs, brandina ir barsto giles, gal kartais jau šakos priaugo lig stogo ir stoglovius kemša kaip mūsų naujajam kiemely, taip pat ir didysis margasis genys giles jo džiaugsmingai kalena, raudona pakaušio liepsnelė ritmingai pašvysčioja. O ir visa sodyba pas Svalią, tekėjusią bėgusią, akmenis čiupinėjusią, pakraščius žiūrinėjusią, klegėjusią be galvos, pavirtusią į vos bevirvantį griovį, – senoji sodyba čia, atokiam pagriovy, tebestovi naujoviškai tarsi daili ir gaili savo pačios draiskanoto šešėlio parodija, bet vis viena kasdien praverčia gyviem, o retuomiais ir aš ją kam nors dar graudokai, bet noriai parodau. Žinau, užverstosios vagos, žmogau, nagais neatkasi, giliai ji žemelėj, o geisčiau vis tiek dar kada nors atsivežti čia Alį ir jo mechaninį suopį, kad tas, iš padangių aukščiausiojo kalno viską gražiausiai nutraukęs, įduotų man – ir mane – kaip žiedą į suglaustus delnus.

AP

Nė neprašytas ateina per sapną žmogus, kaskart vis tas pats, nors veido nerodo, gatvėje jo nė neatpažinčiau, burnos nepraverdamas kamantinėja, dažniausiai ne tiesiai, aplinkžodžiais ar parabolėm, o viską aš suprantu, ir keisčiausia, kad man nebūna nė keista, kalbuosi, prasitarinėju, bet ir klausydamas, klausdamas, nieks nebeerzina, taip, tarsi būčiau aš jo, o jis mano, lyg grįžtų į savo namus šitas diñgėlis. O kai visai jau pabaigsiu čia dilt, kai jau mikroskopinėm dulkėm, gyvybės, matyt, pleiskanėlėm, visas į jį ir sueisiu, būsim patapę jau vi̇́ena, galiausiai būsim AP, suprask gal – Arčiausia Pilnatvės, gal ir koks kitas dar nepažinus, duokim jam vardą Arčiauska Pėle, bendriniškai būtų Arčiausko Feliksas, tai gal net laimingas, gal laimę net nešantis koks talismanas, tik nešantis ir atnašaujantis, dedantis dėką, ne kenkiantis būtų jis aitvaras, aičvars iš mano vaikystės, šiaip padarėlis neblogas, toks mielas, toks veriantis širdį, nors – dėl šventos jo sangviniško būdo ramybės – jo bliūdo su kiaušiniene ir su spirgučiais tikriniais verčiau nesigvieškit!