Sandra Bernotaitė. Glaudžiu ir glaudžiuosi
2025 m. Nr. 4
Dviejų dalių pjesės ištraukos
VEIKĖJAI:
GREIMAS – Algirdas Julius Greimas, semiotikas Prancūzijoje, 73 m.
KAŠUBA – Aleksandra Danguolė Fledžinskaitė-Kašubienė, menininkė vizionierė Šiaurės Amerikoje, 67 m.
TERESA – Greimo antroji žmona, lingvistė, 45 m.
ALGIRDAS – jaunas Greimas, 24 m.
ALEKSANDRA – jauna Kašubienė, 18 m.
1 scena
Greimas duoda interviu
Vyksta interviu knygai, kurioje bus publikuoti pokalbiai su svarbiausiais XX a. žmonėmis. GREIMAS sėdi ant elegantiškos sofutės, apšviestas prožektorių, jį filmuoja televizija, jis duoda interviu iškart keliems ŽURNALISTAMS, susėdusiems prieš jį. GREIMO burnoje – juoda pypkė, kartais jis ją čiupinėja, tikrina, ar užgesusi (taip), kartais iškrato nematomus pelenus į peleninę ir vėl papsi. Nors atrodo kaip pilkas, neišvaizdus vyriškis, akiniai storais juodais rėmais paryškina jo veido bruožus, o drauge su pypke šie aksesuarai daro jį atpažįstamą, ikonišką. GREIMO akys vis nukrypsta žavios ŽURNALISTĖS, seginčios mini sijoną, pusėn. Jam akivaizdžiai patinka merginos dėmesys
ŽURNALISTAS: Monsieur Greimai, jūs esate įtrauktas į svarbiausių dvidešimto amžiaus žmonių sąrašą ir mūsų knygoje bus įamžinti jūsų šiandien tarti žodžiai. Kaip norite prisistatyti?
GREIMAS: Bibliotekų žiurkė. Visų menų puoselėtojas. Valorizuoju mokslą, kaip tiesos šaltinį, kaip išmintimi pagrįsto gyvenimo stiliaus įkvėpėją.
ŽURNALISTAS: Jus žinome kaip mokslininką – semiotiką…
GREIMAS: Mane ir tokį galite žinoti. Gal tai tiesa, gal tik šiandien man taip atrodo, bet visą sąmoningą gyvenimą mane dominusi problema – gyvenimo prasmės arba, intelektualiau tą patį dalyką formuluojant, – patikimos verčių sistemos problema.
ŽURNALISTAS: Ar įmanoma semiotiką apibrėžti paprastai, kad suprastų plačioji auditorija?
GREIMAS: Gal ir galima, bet nemanau, kad tai yra būtina.
ŽURNALISTAS: Supratau… Kurį dvidešimto amžiaus epizodą labiausiai įsiminėte? Kai mąstote apie šį amžių, koks įvaizdis gimsta jūsų vaizduotėje?
GREIMAS: Drugelių slėnis.
ŽURNALISTAS: Pardon? Drugelių?
GREIMAS: Si, drugelių slėnis rožių saloje. Milijonai skraidančių drugelių ir lengvumo jausmas.
ŽURNALISTAS: Ar, kaip semiotikas, turite omenyje drugelį kaip mūsų sielos, mūsų psichikos įvaizdį? Psichėja – juk irgi drugys. Ją vaizduoja kaip mergelę su margais sparnais, kuri glaudžiasi prie Eroto…
GREIMAS: Drugelių slėnį regiu ne kaip semiotikas, o kaip žmogus, artėjantis prie mirties…
Čia susijuokia ŽURNALISTĖ. GREIMAS sužiūra, ŽURNALISTĖ pasitempia
ŽURNALISTĖ: Monsieur Greimai… Kaip jums atrodo, nuo kada savo gyvenime jūs labai aiškiai supratote, kas esate ir ką dirbate?
GREIMAS: Mademoiselle…
ŽURNALISTĖ: Jeanne.
GREIMAS: Enchanté, Mademoiselle Jeanne. Sužinojau apie tai, kas esu ir ką dirbu, iš Paulio Ricoeuro. Tai toks filosofas. Mano geras bičiulis. Jis nuolat kartojo, kad mano gyvenimas ir darbai eina išvien. Jis man taip ilgai kartojo, kol supratau, kad aš visada buvau sau ištikimas ir sąžiningas su savimi.
ŽURNALISTĖ: Jūs niekad nemeluojate sau?
GREIMAS: Nemeluoju. Net jei tiesa labai nemaloni.
ŽURNALISTĖ: Nemaloni jums pačiam ar kitiems?
GREIMAS: Visiems.
ŽURNALISTAS: Kokią temą dabar nagrinėjate? Kas jums rūpi šiomis dienomis?
GREIMAS: Grožis. Pastaruoju metu į mano gyvenimą sugrįžo estetika – mąstau apie grožį. Idėjų grožį, kūno grožį. Drauge su žmona… tyrinėjame nuogumą Renesanso tapyboje. Tiziano Afroditė su jaunu Erotu ir vargonais grojančiu vyriškiu, kuris šnairuoja į deivę. Tintoretto besimaudanti Siuzana, kurią slapta nužiūrinėja seniai. Cranacho nimfa prie fontano…
ŽURNALISTAS: Jus nesunku suprasti. Turiu omenyje, kalbate labai suprantamai.
GREIMAS: Ką kito, be žodžių, aš dar turiu? Už teksto ribų…
ŽURNALISTĖ: Jokio išganymo! Už teksto ribų – jokio išganymo.
GREIMAS: Jūs žinote? Hors du texte point du salut!
ŽURNALISTĖ: Aš juk rengiausi šiam interviu. Be to, apie šį jūsų posakį akademikų tarpe sklando legendos! Man pasakojo…
GREIMAS: Taip pat su žmona planuojame parašyti studiją apie Rudį.
ŽURNALISTĖ: Kas jis? Jūsų sūnus – Rudolfas? Apie šią jūsų gyvenimo dalį mažai žinome.
GREIMAS: Aš neturiu sūnaus. Nevisiškai pasirengėte šiam interviu.
ŽURNALISTĖ: Atsiprašau…
GREIMAS: Neatsiprašinėkite. Ir, jei leisite mano garbiam amžiui suteikti jūsų jaunam amžiui patarimą, neatsiprašinėkite niekam, niekada, nė už ką. (Pauzė) Šuo. Rudis yra mūsų šuo. Labai protingas. Vakarais kartu žiūrime televiziją. Sykį aš padėjau jam priešais snukį veidrodį ir jis save pamatė. Turiu omenyje – pamatė.
ŽURNALISTAS: Grįžtant prie dvidešimto amžiaus…
GREIMAS: Grįžkime. Taip. (Pauzė) Pastarasis dešimtmetis sudavė galutinį, triuškinantį smūgį Istorijos, kaip žmonijos vieškelio, konceptui. Viena vertus, įsisąmoninome istorijos reliatyvumą, atskirų istorijų – Kinijos, Indijos, Rusijos – specifiškumą. Kita vertus, pamažu sutrupėjo, į dulkes pavirto pažangos sąvoka. Kur ir kokia pažanga: mene, literatūroje, moralėje, demokratijoje, gerovėje? Išlaisvintos tautos skubiai ieško diktatorių, naujos buržuazijos skuba išnaudoti badmirius… Pagaliau istorikai nebesidomi istorija: jie, praeities žurnalistai, aprašinėja Balbieriškio kronikas, gražiai atpasakoja kažkokio karaliaus penktos meilužės biografiją. Istorija virto reliatyvia sąvoka.
ŽURNALISTAS: Kas tai per šalis – Balb… jeriš? Ar jūs ten gimėte?
GREIMAS: Nesvarbu. Gimiau Tuloje. Tai Rusijos giluma. Mano tėvai buvo Pirmojo pasaulinio karo pabėgėliai.
ŽURNALISTĖ: O, Rusija! Jūs rusas? Prancūzijoje? Kuo jūs save laikote?
GREIMAS: Šizofrenas. Aš visą savo maždaug subrendusio žmogaus gyvenimą praleidau kaip šizofrenas. Ir geografiškai, ir dvasiškai. Kai gyvenau Lietuvoje, buvau lietuvis ir elgiausi kaip toks, o paskui, po karo, – su gyvenimu Vakaruose, Prancūzijoje, tapau prancūzu.
ŽURNALISTĖ: Ar žmogus be tėvynės yra vienišas?
GREIMAS: Žmogus nėra vienišas. Žmogus yra vienas.
ŽURNALISTĖ: Gal yra tokia aplinka, kurioje žmogus jaučiasi mažiausiai vienišas?
GREIMAS atsilošia ir gudriai šypsodamas kelis kartus papteli pypkę
GREIMAS: Tokia aplinka yra… Draugų apsuptas gerą valandą jaučiuosi mažiausiai vienišas. Mademoiselle Jeanne, valandėlę menką gražių moterų draugijoje, tada, kai galiu išgyventi tam tikrą esthesis, nors ir netobulą susiliejimą su išore, jaučiuosi mažiausiai vienišas…
GREIMAS nutyla tarsi prisiminęs kažką tragiško, ŽURNALISTAI irgi tyli, laukia tolesnio pasakojimo
GREIMAS: Drugeliai. Rožių sala ir virš žiedų skraidantys drugeliai. Tūkstančiai jų, milijonai, pilnas dangus.
2 scena
Greimas geria vyną
Svečiai dingsta, prožektoriai išjungiami. Dabar tai GREIMO Le Chaussée palivarkas, kambarys palėpėje. Pamažu švinta diena. GREIMAS kurį laiką sėdi vienas tarp sienų, kur nuo grindų iki lubų – stelažai su knygomis. Stojasi, eina prie lentynų, ranka ieško knygos, bet randa vyną. Atsineša prie sofos tamsaus stiklo butelį be etiketės, nučiupinėtą stiklinę, pastato ją ant stalelio, pilasi, bet negeria. Susiranda kišenėje vaistų dėžutę, išberia į delną keletą tablečių, susiverčia į burną ir užgeria jas vynu. Su palengvėjimu atsidūsta
GREIMAS: Nušnekėjau, priplepėjau. Žmogus nėra vienišas, jis yra vienas… (Atsidūsta) Jis nėra vienas. Jo išvis nėra.
GREIMAS dairosi, žvalgosi po lentynas
GREIMAS: Mums dar neatnešė naujų detektyvų… Tuoj, Rudi, tuoj nusileisiu ir mudu eisim pasivaikščioti.
GREIMUI už nugaros pasirodo jaunas vaikinas, dairosi, skaito knygų nugarėles. Jis guvus, griežtai apsikirpęs, švariai apsiskutęs, akį rėžiančiai tvarkingais drabužiais, griežtų veido bruožų. Sunku būtų įžvelgti jųdviejų veidų ar stiliaus panašumą, tačiau vaikinas yra senio jaunystės versija ALGIRDAS. Jaunuolis kurį laiką stebi gurkšnojantį GREIMĄ, jo veide brėžiasi kreiva, sarkastiška šypsena, jis akivaizdžiai nepritaria tam, kaip atrodo, kaip gyvena šis žmogus, ir nenorėtų tokios senatvės
ALGIRDAS: Žmogus tėra visų išorinių savo pasireiškimų suma.
GREIMAS krūpteli ir atsigręžia į balsą. Kurį laiką abu spokso vienas į kitą
GREIMAS: Seniai matytas.
ALGIRDAS: Kada paskutinį kartą galvojai apie mane?
GREIMAS: Tiesą sakant, man sunku prisiminti, kad tu egzistavai. Nebėra žmonių, kurie mane prisimintų jauną. Teresa neįsivaizduoja, kad toks buvau, koks buvau… Koks esi. Nes tu vis dėlto esi. Štai, esi. Priešais mane, velniai rautų. Sapnuoju tave kaip tikrą. Pala, ar čia tas laikas, kai buvau neolituanas? Buvau pamiršęs tokį elegantą! Aštrus kaip skustuvas. Skaitai Spenglerį, Nietzschę, Hegelį? Simpatizuoji fašistams?
ALGIRDAS: Aš noriu būti toks, kaip jie. Aš myliu Tėvynę. Aš žinau, kas mano Tėvynė. Kaip atsitiko, kad iš tavo burnos pasigirdo dviprasmybės, „šizofreno“ prisipažinimai, flirtas su kosmopolitais? Ar kas nors pasikeitė? Atsižadi savasties? Manęs nebuvo? Individualistas pasidavė marksizmui?
GREIMAS: Vaikeli, yra marksizmas ir marksizmas… Tu per kvailas dar, kad suprastum Marxo filosofiją ir ką gero ji duos pasauliui.
ALGIRDAS: Ar tu girdi save? Tu, nepriklausomas žmogus? Prisiekęs ieškoti išsigelbėjimo savyje?!
GREIMAS: Aš esu savo amžiaus žmogus! Nevilties vaikas. Vis tiek, ar marksistas, ar individualistas… savyje suradęs ne mažesnę vergiją. Aš kitaip negalėjau, mane patraukė, tokia aplinka. Pasaulinės revoliucijos vyksta aplinkui!
ALGIRDAS: Aplinka liepė tau kurpti referatus apie Staliną ir stalą? Kai anądien, jau rusams atėjus, komunistai primokė po pasisakymo ploti sau pačiam ir rėkti Stalino vardą, kad tuo susirgtų visa salė, negi pats iš savęs nesijuokei? Nejaugi pajaco kaukė tapo tavo vieninteliu veidu?
GREIMAS: Taip ir kalbi, kaip jaunas radikalas. Žavu. Gali sau paploti, gal prisijungsiu. (Ploja) Greimas! Greimas!
ALGIRDAS: Nežinau baisesnio gesto, negu išversti žalio milo paltą raudonu pamušalu į viršų. Prieš pačią pabaigą padarydamas tokį moralinį salto prisipažįsti visą gyvenimą suvaidinęs. Viskas, ką sakai dabar, bus užrašyta ne popieriuje – akmenyje. Tavo antkapio!
GREIMAS ima be garso juoktis, o galiausiai kvatoja ir užsikosėja, mojuoja ranka, nutildydamas jaunuolį
GREIMAS: Išgerk. Sėsk, išgerk. Per rimtai pradėjai.
ALGIRDAS kiek sudvejoja, bet nori vyno, sėdasi greta GREIMO ir paima jo stiklinę, godžiai išgeria. ALGIRDO veide nustebimas dėl vyno prastumo
GREIMAS: Nesivaipyk, čia girtos vynuogių sultys, o ne vynas. Ir jau tikrai, bene geresnį esi ragavęs… Pradėjai savo manifestaciją norėdamas mane išgąsdinti mirtimi. Bet aš nebijau mirties. Su mirtimi aš susitvarkysiu, ji man nerūpi. Skaudžiausias faktas mano gyvenime buvo gimimas. Taip. Aš gimiau nesiprašęs gimti. Tada dar – sąmonė. Dovana ir prakeiksmas. Tai, kas ir tau pamažu jau ryškėja. Būtent dabar. Ir kad Dievo nėra. Nėra tos mane iš Anapus stebinčios publikos. Nėra prasmės. Nieko nėra duota. Nieko nėra garantuota. Prasmę reikia pačiam išsigalvoti. Gimimu tau primetė gyvenimą, ir dabar turi pats jam suteikti šiokią tokią formą. Šiokį tokį tęstinumą. Visa tai darydamas, kankinsi ne tik save…
ALGIRDAS: Daug tu žinai! Nekenčiu senių, mokančių gyventi. Nemokančių, bet siekiančių pamokyti kitus. Atėjau tau priminti, kad šitą pamokslą kartoji sau daugel metų. Sau ir kitiems. Kartoji tam, kad patikėtum. Tačiau ir to nepakanka. Tai nepateisinama. Tai, ką darai su savimi ir su ja…
GREIMAS: Taip. Su ja, su Teresa… Galiu tikėtis tik to, kad nekankinu šuns.
ALGIRDAS: Žinai, Hitleris irgi mylėjo šunis.
GREIMAS: Tikrai? Mylėjo šunis? Šito tu negalėjai žinoti.
ALGIRDAS: Bet mudu tai žinome. (Pamerkia akį) Tokia paprasta trajektorija: paverti žmogų ženklu, galbūt net tekstu, raide, skaičiumi, o tada įrašai juodu ant balto ir – išbrauki… Ženklas viską pateisinti gali? Bet tu neteisus dėl Dievo. Labai neteisus. Dievas nėra ženklas.
GREIMĄ paskutinė pastaba įsiutina. Jis atsistoja, susikiša rankas į kelnių kišenes ir marširuoja po kambarį pirmyn atgal
GREIMAS: Tu nematei, tu negalėjai matyti, kas jiems nutiko paskui, kas nutiko mano Tėvynei, tai nacijai, tai valstiečių, baudžiauninkų, mužikų genčiai, kaip ji susimetė į gyvulių bandą, kaip jiems reikėjo ganytojo, maitintojo, skerdiko. Be sąmonės. Su religinėm vėliavom ir kryžiais jie keliais eina mušdamiesi į krūtinę – banda, kvailių banda! Aš juos mačiau. Aš jais bjaurėjausi. Iš mano krūtinės jų pusėn ėjo kvatojimas! Kur sąmonė? Kas Lietuvoje dar mąsto kritiškai? Tada, žiūrėdamas į juos, aš supratau, kaip jiems tavęs reikėjo – šito, kurį štai regiu priešais save, aštraus ir nekalto lyg skustuvas. Tai, kad aš tave iš ten išvedžiau, kad išgelbėjau kaip Lietuvos intelektinį turtą, kad paslėpiau savyje gyvo proto žiežirbą ir nepasidaviau tai masinei isterijai, tam susideginimui dėl Tėvynės! Tavęs tiesiog būtų nelikę. Tavęs nežinotų taip, kaip žino dabar. Turi man dėkoti, o ne atėjęs kaišioti po nosim nuodėmes ir neteisybes!
ALGIRDAS: Jupiteri, o ko tu pyksti? Negi jautiesi neteisus?
GREIMAS: Nepykstu aš! Esu įsiutęs. Aš nepykstu. Ne!
GREIMAS nori dar kažką sakyti, bet susitvardo, jis tikrai supykęs. Atsisėda vėl greta ALGIRDO, įsipila dar vyno, išgeria
GREIMAS: Tu per jaunas, kad mokytum mane.
ALGIRDAS: Aš per jaunas, kad daryčiau nuolaidas senatvei. Aš nenorėjau pasenti taip, kaip padarei tu. Tikėjaus, kad gyvendamas kai ko daugiau išmoksiu. Gerk. Ko spoksai? Gerk, išgerk daugiau. Užgerk tablečių saują pigiu vynu. Jeigu tai tavo požiūris į savąją senatvę. Nuo kada pradėjai suicidą?
GREIMAS: Kai likau be jos. Kai mirė mano Ona.
ALGIRDAS: Buvai atidavęs valią žmonai? Juk pažadėjai niekada taip nesielgti. Niekada po Aleksandros. Pameni ją?
GREIMAS: Aleksandrą? O Dieve, jos nepamenu. Jos neprimink. Nenoriu. O tu, matau, įklimpęs lig ausų.
ALGIRDAS: Aš nekenčiu jos. Visa širdim. Ta apgailėtina mergiotė pasirinko ne mane, o tą vidutinybę skautą Kašubą. Vadinasi, ji to verta. Toks tokį. Bet pažadą daugiau neleisti skaudinti širdies – daviau ir jo laikiausi. Ar pamiršai?
GREIMAS: Ko gero, buvau pamiršęs. Su pirma žmona gyvenome gerai. Ona man buvo tikras draugas, pakeleivis. Jos lietuviško maisto ilgiuosi. Jos rankų. Jos švaros. Šis palivarkas – šitos moters pastangom ir sumanumu atstatyti griuvėsiai. Ji pati man buvo namai. Tai buvo patogus, todėl aukštai patenkinamas egzistavimas, kai nusėda rutina, kai nebelieka baimės būt vienam. Tada galėjau versti kalnus.
ALGIRDAS: Tai nepasikeitė. Šalia tavęs vėl siela. Teresa. Atsidavusi tarnystei, ištikima, susižavėjus tavimi. Jauna.
GREIMAS: Nutolo tik kalnai. Aš – senis, vaike. Kaip galima žavėtis seno krieno draugija? Teresai senokai laikas keisti gyvenimą ir gyvenamąją vietą. Le Chaussée palivarkas pražudys jos grožį. Rožė kvepia tada, kai ją mato jos vertasis, kai ją uodžia, pagaliau, kai nuskina ir pamerkia tikras rožių žinovas… Jai tai kartoju, radęs progą. Ji netiki. Turbūt ir jai kažkuo naudinga būt arti manęs. Su manimi ji būna tarsi su žinynu – juk reikia dirbti mokslo baruose… Tai tiek. Jaunuoli, neprikelk romantikos ir nevulgarink savo pasakos. Šiam palivarke meilės neieškok. Likau tau ištikimas, tam tikra prasme viengungis. Ir bevaikis. Pažadėjau sau pasilikti sielą – ir turiu ją sau.
ALGIRDAS: Ir vis dėlto nebenori likti šiam pasauly.
GREIMAS: Tai buvo klausimas?
ALGIRDAS: Tai buvo perspėjimas. (Pauzė) Aš buvau su tavimi visas gyvenimo sekundes. Seni, aš tave matau.
3 scena
Erezijos ir invazija
Pro stoglangius patalpą vis ryškiau apšviečia rytinės saulės spindulys. Pro duris įžengia liekna tamsiaplaukė moteris, nešina knygų glėbeliu, spauda ir laiškais. Tai TERESA. Ji šypsosi, nekantraudama kai ką papasakoti. GREIMO vyno ir kompanijos ji tarsi nepastebi. ALGIRDAS lėtai atsistoja ir slenka prie lentynų, dar kurį laiką klausosi pašnekesio, paskui dingsta
TERESA: Fantastiškai labas pirmadienis! Nepamiršau, nepamiršau atrinkti tau septynių detektyvų, tik nespėjau atnešti. Kėliausi taip pat anksti, kaip ir tu. Dviračiu myniau pas kaimyną sūrio, nes vakare kepsiu picą…
GREIMAS: O! Itališką, tikrą, prašau. Noriu mirti su pirmo spaudimo alyvuogių aliejum, varvančiu per smakrą! Kaip tikras mafijozis.
TERESA: …ir manęs kaimynas paklausė, ką gi dirba Monsieur Greimas, o aš bandžiau paaiškinti, kad jis dirba namie, kad skaito knygas ir studijuoja ženklų bei ženklinimo procesus… Brangusis, nesijuok, juk pats žinai, kaip sunku vienu sakiniu nusakyti semiotiką.
GREIMAS: Žinau!
TERESA: Kaimynas taip ir nesuprato, ką tu dirbi, man sako: „Jis dirba iš kepurės?“ Atsakiau, kad taip, Monsieur Greimas dirba iš kepurės, tebūnie, jis dirba kiekvieną rytą vis ką kita – juk tai beveik tiesa!
GREIMAS tai išgirdęs krenkšteli ir ima kikenti. TERESA juokiasi kartu
GREIMAS: Teresa, kaimynas pavartojo idiomą…
TERESA: Idiomą? Ką tas posakis reiškia?
GREIMAS: Jis pasakė, kad tavo Greimas – išprotėjęs senis. Prancūzai taip numoja ranka pastebėję, kad žmogui ne visi namie. Il travaille du chapeau!
TERESA: Il travaille du chapeau? O, kokia aš kvailė! Pasijuokiau iš tavęs drauge su kaimynu… O, atleisk man, kaip idiotiška iš mano pusės…
GREIMAS: Brangioji, nurimk ir liaukis. Dar ne tokių nesąmonių prišnekėjau savo laiku prancūzams. Tiesa, jie ne viską man atleido, o vis dėlto likau gyvas, nors nebegaliu sakyti, kad sveikas.
TERESA: Neatleisk man, Greimai. Turėjau žinoti. Galėjau paklausti, ką reiškia ši frazė. Juk ir man sukirbėjo maža abejonė, ar teisingai supratau…
GREIMAS varto spaudą, peržiūri vardus ant vokų, randa storoką siuntinį, tai knygos rankraštis, siuntėjas – Aleksandra Kašuba. GREIMAS žiūri į pavardę, į TERESĄ, dairosi ALGIRDO, vėl į pavardę, negalėdamas patikėti. TERESA sėdi, žiūrėdama pro šalį, dabar ji atrodo susirūpinusi, bandanti kažką nuspręsti
TERESA: Greimai, aš vis galvoju… Gal man reikėtų išvykti. Kaip ir sakei – ne trumpam, ilgesniam… Tu vis kartoji man, kad turime peržiūrėti mūsų kontraktą, ir mintis manęs neapleidžia, kad ne man, o tau pačiam bus geriau, jei…
GREIMAS: Pardon?
TERESA: Kalbėjau su savimi.
GREIMAS: Būna ir taip. Man dažnai pasitaiko, kad su savimi kalbuosi, o nugirsta kiti. Tiesą sakant, geriau apie mane nepasakysi, negu pavyko tam kaimynui sūrininkui: dirbu iš kepurės! Nesu tikras net dėl to, ar tai mano kepurė, ar paskolinta. Taipgi nesu tikras, ar prie mano darbų bus mano pavardė, ar mano mokinių, kurie pernelyg gerai išmoko mano pamokas… Ar turiu teisę išvis kalbėti žmonėms?
TERESA: Popiet, kaip ir tarėmės, sėsime padirbėti drauge. Prieš picos kepimą.
GREIMAS: Taip. Prieš pasivaikščiojimą su Rudžiu. Beje, kaip jis šiandien jaučiasi?
TERESA: Keista, bet nežinau. Jo nebuvo guolyje. Maniau, kad pas tave. Gal po apylinkę klaidžioja vienas?
GREIMAS: Jis truputį merginykas, nors ir senas krienas.
TERESA: Vakar jis man pasirodė nusiminęs. Nebesidžiaugė veidrodžiu. Gal serga?
GREIMAS: Tai, kuo jis serga, nėra liga ir negali būti pagydoma, mano brangioji Teresa. Nurimk, vaike, nurimk.
TERESA tylėdama žiūri į GREIMĄ
GREIMAS: Kartais, tik kartais, aš nejaučiu kaltės. Tada manyje sukyla mažytis tikėjimas. Ir aš prisimenu, kad reikia išgerti tabletę. Santé!
GREIMAS įsiberia į delną dar kelias tabletes ir jas iškilmingai užgeria vynu
4 scena
Kašubos laiškas ir laikas
GREIMAS lieka vienas. Jis susiranda popieriaus peiliuką ir atidaro siuntinį su rankraščiu. Permeta akimis laiškelį. Pažvelgia į rankraščio antraštę
GREIMAS: „Privačios erezijos“. Aleksandra Kašuba. Mano Aleksandra, dievaži… Tai ne erezija, tai – invazija, velniai rautų.
GREIMAS numeta rankraštį ant stalo, bet spokso į jį. Griebia ir dar kartą skaito lydimąjį laiškelį, tai daro šaržuotai vaidindamas autorę, bet nepiktai
GREIMAS: „Siunčiu savo darbo plytą… Šiame mano gyvenimo laike stokoju artimų bendraminčių, su kuriais galėčiau dalintis savo mintimis ir filosofavimais. Suprasiu, jeigu ignoruosi šitą mano opusą, turėdamas rimtesnių darbų gyvenime. Jei visgi turėsi ūpo perskaityti, būk nuoširdus ir atvirai sakyk kritiką. Kaip tau atrodo šitoks savęs išsakymas?“
GREIMAS patenkintas tuo, kad jo prašoma nuomonės. Viena ranka laikydamas vyno stiklinę, kita vartinėja ant stalo gulintį rankraštį, skaitinėja. Staiga tekstas jį užkabina, skaito įdėmiai. Jis pajunta KAŠUBĄ stovint arti, sakančią jam savo užrašytas mintis.
KAŠUBA kalba žiūrovams
KAŠUBA: Ateina laikas, kai žmogiškųjų susitarimų beprasmybė sukrečia mane iki sąstingio. Niekas nebeturi prasmės. Kur skubėti? Kur eiti? Kam tas šurmulys ir triukšmas? Galų gale, koks skirtumas, kaip aš dabar pramogauju? Tačiau nebeįmanoma sėdėti ir nieko neveikti. Prisiminimai apie aktyvųjį „aš“ trikdo dabartį, o dabartis kenkia ateičiai. Pasaulis sukasi toliau įkalintas negyvoje laiko begalybėje. Menkiausia permainų perspektyva atrodo kaip įspūdingo išsigelbėjimo pažadas. Permaina išgelbėtų mane nuo susinaikinimo.
Būdama asmeniniame laike jaučiu, kad manyje tiksi laikrodis. Jis muša valandą, kai ateina pokytis. Savasties jausmas ateina per judesį: už lango kybančios šakos, skrendančio paukščio, per akmenį bėgančio vandens. Permaina mane traukia kaip magnetas. Vidinių ir išorinių įvykių sandūra paverčia pabaigą nauja pradžia, o pradžią – nauja pabaiga. Kai niekas netraukia ir niekas nelaukia, aš laukiu ir aš klausausi. Vidinis laikrodis tiksi. Aš ateisiu ten, kur man priklauso.
Dabar esu apskritimo laike, ir dienos susineria kaip karoliukai laiko kilpoje. Vieną dieną grįžtu ten, kur jau buvau daugybę kartų. Kitą dieną slystu į priekį, aplenkdama save, nors niekur neinu. Rutina – kai aš su pasauliu einu lygiagrečiai, mes susikertame ir sąveikaujame. Niekas nėra įgyjama nei iššvaistoma, net mano nereikšmingas gyvenimas.
Kartkartėmis įsižiebia belaikiškumas. Atsiduodu esamajai akimirkai. Šiame laiko plyšyje esu instrumentas energijai, kuri veržiasi per mane, bet manęs nepaveikia. Viskas, prie ko prisiliečiu, kinta. Kai laiko nėra, aš esu pokyčių priežastis. Per juos gaunu dovanų, kurių neprašiau, kurias man atplukdo gyvybės sula, dalijanti sėklą, pumpurą, žiedą ar palaikanti mūsų planetos orbitą.
Šįryt, gurkšnodama kavą, mėgaujuosi absoliutaus dabar aromatais.