Rimvydas Stankevičius. Lietaus etiudai. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 2

 

Nesvarbu, ko prašyčiau –
Pradeda lyti 

(kažkodėl visada būtent taip
Dievas duoda suprasti,
kad buvau išgirstas):

Tumulais
Ima kilt garas
Nuo įkaitusio asfalto,

Debesėliais tirštais
Krinta drauge su lašais
Pavytę kaštonų žiedlapiai,

Sodriai pakvimpa grybais,
Žiogais,
Senovinėm skryniom,

Dar kažkuo, vardo neturinčiu,
Kuo toliau, tuo rečiau sutinkamu
Šitame pasaulyje… 

Tik pila ir pila, 
Tik šniokščia ir šniokščia,

Tik plaikstosi sruogom stambiom
Beišsileidžiančios lietaus kasos –

Kol tobulai užmirštu,
Ko buvau prašęs,

Kol paliauju žinojęs,

Ko dar 
Įmanoma 
Būtų norėti.

 

* 

Yra kas patenka į rojų, yra kas – 
Į pragarą…

Aš – patenku į lietų:

Vietoje stogo, vietoje lango,
Vietoje akių – lašai,

Vietoje sąmonės, 
Vietoje ateities,

Vietoje nebūties – lašai…

Griaustinio grumėjimas – 
Mano gimtoji kalba,

Griaustinio grumėjimas –
Viskas, ką verta žinot
Apie mūsų gyvenimus –

Žvelk, kaip raičiojas saulė nuoga
Po rasą žolynų –

Visa kita –
Seniai, 

Visa kita –
Toliau negu niekad,

Visa kita –
Lietus, 

Lietus…

 

* 

Vieškelis
Atsimuša į dangaus gaubtą
Ir suka atgal –

Begalę kartų
Atsimuša į dangaus gaubtą
Ir suka atgal… 

Tokie tie sekmadieniai: 

Po užuolaida bumbsi minkštai
Į lango stiklą kamanė,

Rąžos ir kasosi šonus
Apsnūdusios obelys,

Džiūstantis šienas lyg apmaudas 
Širdį šokdina –

Pasiutusiai kvepia tuo,
Kas vos prieš akimirką, regis, galėjo,
Bet jau niekada neįvyks…

Sena moteriškė 
Nelyg romią karvę
Ant pavadžio vedasi lietų,

Lėtai ir klusniai
Už nugaros šnarantį…

Daugel vietų yra,
Neturinčių išėjimo,

Betgi iš čia –

Dar nieks niekada 
Jo net nemėgino 
Ieškoti.

 

* 

Naktis, todėl lietus 
Stogais tipent mėgina
Kiek įmanydamas tyliau –

Vilnonėm kojinėm šiugždėdamas,
„Šiukštu, šiukštu“, – pats sau
Kas žingsnį kartodamas…

Yra toks prisilietimas –
Beveik ir neliečiant,

Tarsi bučiuotum slapčia
Miegančios mylimosios kūną,

Bijodamas pažadinti,
Bijodamas išsiduoti,

Kad bučiavai,
Kad jau išeini,
Kad apskritai
Esi jos gyvenime buvęs…

Sėlinantis lietus,

Slaptas lietus, ligi ryto
Sunaikinsiantis visus
Savo viešnagės įkalčius –

Kažkur pusiaukelėj
Tarp „dabar“ ir „per amžius“, 
Tarp „dar niekada“ ir „daugiau niekada“ –

Vos per blakstieną,
Per skiemenį
Virš mylimosios guolio pakibęs,

„Šiukštu, šiukštu“, – nei paliest,
Nei alsuot neišdrįsdamas…

O tada jau – stogais,

Tada – sapnais,

Tada – ir vėl stogais…

 

* 

Šuorais, šuorais –
Nesibaigiančios vilkstinės lietaus

Persirita per vidurnaktį, 

 Jo net nepastebėjusios,
Nė nepakeitusios ritmo,

Teška toliau…

Kas pasakys dabar,
Kurie lašai 
Nukrito į vakar,
Kurie – į šiandien,

Kas gi supaisys –

Jeigu nebuvo jokio atokvėpio –
Akimirkos, paliktos 

Perverst partitūros puslapį, 
Nuplėšt
Kalendoriaus lapelį…

Taip ir gyvenam –

Be Dievo,
Be diezų ir bemolių,

Sintaksės,

Sąžinės priekaištų,

Kelio ženklų… 

Taip kukliai gyvenam,
Kad, regis, 
Niekur jau mūsų nėra –

Tik čia ir dabar,

Čia ir dabar –

Tarp vieno lašo
Ir kito.

 

* 

Kaip bus po mirties?

Gal panašiai,
Kaip jau buvo 

Iki užgimstant?

Klegėjau drauge su visais
Aukštais vėjo lieptais,

Tingiai vinguriavau
Ūksmingomis sietuvomis
Veik liesdamas lūpomis dugną 
Vėjo giliausiąjį, 

Blykst, blykst –

Švelniai glaudžiau prie savęs
Spurdančią vėjo žuvį

Dar nelyto
Lietaus žvynais.

 

* 

Nelyja – tik kapsi…

Ant šaligatvio plytelių
Lašų tiek nedaug, 
Kad, regis, galėtum
Apibraukt juos visus kreida
Ir sujungti linijomis…

Gautųs turbūt
Tie patys drambliai ir pilys,
Kuriuos ką tik matei danguje
Debesų pavidalu…

Gautųs turbūt namai,
Kuriuose ligi šiol tebeaugi 
(debesų pavidalu),

Kur po senovei rimuojas
Naktinės lempos šviesa 
Su prislopintu mamos balsu,

Su vėju už lango, 
Taršančiu medžių lapiją… 

Kur voriukų ir pramočių 
Mezginiai begaliniai 
Virsta tolydžio 
Mūsų visų 
Meilių ir nutylėjimų mezginiu, 

Punktyrinėmis lietaus nytimis 
Tįstančiu į dangų: 

Ten – geros akys, 
Čia – išvirkščios,

Ten – genties akys, 
Ieškančios manųjų,

Čia – maniškės, 
Ieškančios dangaus sau po kojomis,

Tebebandančios
Kreidos linijomis sujungti visa,
Kas taip neatšaukiamai 
Ant šaligatvio plytelių ištiško –

Pabertus lašus surinkti 

Atgal sau į saują, 
Į vyzdį,
Į debesis – 

Kurių link šitiek metų
Tarsi namo ėjau.

 

* 

Aunuosi batus. Lietus,
Priglaudęs ausį prie durų,
Gonkose stoviniuoja,

Kartkartėm
Perkeldamas svorį 
Nuo vienos kojos 

Ant kitos,

Slapčia vis dirstelėdamas 
Pro langą vidun,

Vis pabarbendamas 
Pirštais į stogą, į stiklą,
Į skardinę palangę,

Kad nepamirščiau –
Jis laukia,
Vis labiau nekantraudamas,

Atėjęs manęs išsivesti,

Parodyt žadėjęs 
Tiesos akimirką,
Tik labai trumpam 
Pasimatančią žaibo tvyksnyje,

Kai viskas būna taip – 
Kaip iš tiesų yra:

Per miglą lašų
Vos įžiūrimi

Vaiduokliškoj pievoj tamsuoja
Nejudrūs
Arklių siluetai,

Žmonės 
Siūbuoja lyg jūržolės,

Saujose (saugomos nuo lietaus) –
Cigarečių švieselės 

Lyg akys žuvų,

Gelmėj (pasąmonėj, 
sapnuose)
Tūnančių dar nuo ledynmečio…

Noris sakyt, kad viskas –
Tarsi po vandeniu,

Bet juk iš tikrųjų – 
Viskas po vandeniu –

Ir tylus „sudie“,
Ir gesinama šviesa koridoriuje,
Ir rakinamų durų
Trekštelėjimas už nugaros…

Tiesos akimirka:

Dangus – Dievo delnas –
Lyg valties dugnas,
Žiūrint iš apačios, 

Ir aš,
Paslėgtas po lietumi 
Skenduolis,

Kuriam jau per vėlu – kurio 

Ką tik 
Nustojo ieškoti.

 

* 

Be penkių ruduo.

Be jokio turinio diena.

Tik nukainotas
„Iš antrų rankų“ lietus,

Anemiškas lyg mėnulis, 
Išplaukęs netyčia dangun
Dar nesutemus…

Jau lijęs, 
Jau
Po žeme buvęs, 

Nebetikintis savimi,
Nebesitikintis 
Pakeisti pasaulio… 

Sakytumei – tokios glamonės, 
Kur tik iš mandagumo,
Tokie žingsniai, kur tik iš inercijos,

Toks žmogus, 
Užmigęs prie įjungto televizoriaus,
Tik iš nenoro likti
Visiškoje tuštumoje…

Vėlės, 
Stoviniuojančios lietuje,?
Peršlampa ir tampa regimos –

Nebeįstengia ilgiau apsimetinėti 
Išėjusiomis į geresnį pasaulį.

Regimi tampa visi 
Nepamatuoti lūkesčiai,
Netesėti pažadai,

Visi 

Slėpti nuo savęs 
Negabumai…

Be penkių ruduo.
Iki skylių nuskalbtas laikas.
Raišuojantis 
„Iš antrų rankų“ lietus –

Net ne lietus, 
O kažkoks lietaus juodraštis,

Pribraukytas, prikeverzotas,
Suglamžytas…

Bet vis dar gebantis kristi –
Dar tinkamas

Nukreipt mūsų dėmesį,
Prisiimt mūsų kaltes,

Užmaskuoti ašaras. 

 

* 

Tik šitas obuolys,
Besiritinėjantis
Purvinomis grindimis,

Tik šitas aimanuojantis autobusas –

Niekur nestojantis,
Retsykiais
Pats su savim prasilenkiantis –

Kiaurai sutemas,

Kiaurai geltonus medžius,
Skubiai gilyn –
Praeitin nubėgančius,

Kiaurai

Vis nesiliaujantį lietų,
Ant priekinio stiklo
Ažūrą voratinklio 
Pinantį…

Rūškanas mano veidas,
Kiek palinguodamas,
Žiūri pats į save
Iš abiejų stiklo pusių:

Moteris su vaiku,

Vaikas su kažkuo rankoje,
Traškančiame popierėlyje,

Daili mergina, virš savęs 
Įsižiebus spingsulę,
Vis skaito, vis verčia lapus,

Ir verčia ant kelio lapus
Klevai, įsibridę į lapkritį…

Kažkur už manęs – pagyvenus pora, 
Nepaliaujamai šnaranti

Jaukiais, nesuprantamais,
Variklio dūzgimo 
Praryjamais žodžiais…

Gal deklamuoja 
Kažką pakaitom 
Arba meldžiasi? 

Arba mėgina užmigti 
Ir garsiai skaičiuoja avis?

Mano krepšy –
Gimtųjų namų likučiai,
Kurių drauge ir per daug,
Ir per mažai 
Vieno žmogaus gyvenimui.

Posūkis.

Grindimis visą kelią 
Ritinėjęsis obuolys
Galiausiai įsitaiso prie mano kojų.

Posūkis. 

Dabar, kelioms valandoms –
Esu saugus,

Kelioms valandoms –
Tiek ir tėra pasaulio.

 

* 

Lietus lietumi
Būna tik tol, kol krenta.

Bet kokio sąlyčio taške – iš jo
Atimamas vardas. 

Juk nepavadinsi lietum
Patvinusios upės
Arba – 
Balų ant pažliugusio tako,

Nemaloniai prie kūno prilipusių rūbų
Ar duonos, 

Nuo drėgmės jau bebaigiančios štai
Virst pelėmis
Kelionmaišyje…

Eilėraštis apie lietų
Eilėraščiu apie lietų
Būna tik tol, kol krenta

Nuo begalybės
Per sąmonės gaisrą
Skiemenuojančio vyzdžio link –

Po to 

Tobulai susigeria
Kasdienybės smiltyse, 
Nepalikdamas jokių
Savo buvimo įrodymų –

Tik sausą ir trapią plutelę
Lakių 
Smėlio bangų paviršiuje.

Jo pėdsaku 
Galėtume laikyt nebent tai,
Kad kurį laiką 
Įmanomi tampa 

Kiti –

Kitų pėdsakai.

 

* 

Jau septintas mėnuo –
Mano pasauliui
Varvinamos lašelinės – 

Viskas eina geryn…

Viskas geryn, bet jam 
Dar negalima keltis –

Galima tik dairytis aplink,
Pamatyti save 
Naujomis akimis,
Pilną 
Lašeliais apkibusių voratinklių,
Žvaigždėmis apkibusių 
Paukščių,

Mieguistų, 
Apspangusių šypsenų…

Tu pagulėk, pagulėk, – šnara lašai, –
Tavęs mums seniai nebereikia –
Dabar ne tavy mes, 
O jau po tavęs.

Dabar jau ilgai ilgai 
Pasakosim tavo istoriją –

Nepalyginti gražesnę, 
Nepalyginti tikresnę 

Negu tiesa.