Laura Sintija Černiauskaitė. Karvutės

2025 m. Nr. 2

 

I

Novelė

 

Sakau Elmei: eik į mišką ir išsirėk.

Bet kur tu eisi, kai jis taip toli. Ji sėda ant dviračio ir išvažiuoja.

Miesto dviratis netinka kaimo keliukams, tirta kaip neurastenikas, tranko tarpkojį. Po kiekvieno tokio važiavimo – mėlynės. Bet Elmei nieko; ne mėlynės yra skaudžiausia.

Iki miško toli, labai toli. Net trys kilometrai. Ir tai būtų visai nedaug, jeigu tie kilometrai nebūtų gryni atsiminimai.

Pavyzdžiui, Abaravičių sodyba. Sukritusi kaip senas lepšis, kiek laiko jau negyvenama. Anos pirčiūtės ten giliai, pamiškėje, net rąstai išnešioti. O Elmės atminty ji tebestovi. Kiekvienąsyk ją junta. Kodėl?.. Ar tik dėl to vienintelio žiemos vakaro, kai jai mažutei pirtyje pasidarė bloga, ir mama šūktelėjo tėčiui pro aprasojusį langelį, kad pasiimtų vaiką, išneštų į gryną orą?.. Ji tik atsimena, kaip guli tėčiui ant rankų visa apmuturiuota skaromis. Šalta, tėtis su verstais kailiniais ir kepure, iš jo burnos virsta garas, bet Elmė jo nemato. Jai prieš akis tamsus žiemos dangus, pilnas mažyčių plyšelių; taip aštriai spindinčių, kad net skaudu žiūrėti. Viena ausimi girdi, kaip moterys už sienos periasi ir spiegia, kvatojasi iš smagumo. Į kitą ausį tėtis tyliai, ramiai, tarytum užkalbėdamas jos silpnumą, pasakoja apie Grįžulo Ratus, panašius į samtį. Ar matai, kad danguje kabo samtis ir samtelis?.. Jai silpna, sunku prasižioti ir atsakyti, sunku net pakrutinti pirštelį, tačiau labai gera taip gulėti ant tėčio rankų ir matyti tik juodą, gaivinantį žiemos dangų, pro kurio plyšiukus smelkiasi amžinosios dienos šviesa. 

Priešais Abaravičių sodybą plyti pieva, kurioje ne sykį regėjo lapę ir tris lapiukus. Lapė buvo jos vaikystės fėja, svajonių bendrė, pati žavingiausia sutikta būtybė. Vaikystėje ji norėjo būti panaši tik į lapę. Niekada – į mamą, į vyresnę seserį ar į mane. Užaugusi kažkur perskaitė, kad pusė Lietuvos lapių užsikrėtusios kaspinuočiais, iššaikioja jų narelius tarp miško mėlynių. Tų pačių, kurias renkam ir valgome neplautas, fui. 

Truputį toliau, už alksnyno, kelias išneria tarpumiškyje. Čia į kairę nueina takiukas link Kukutėnų. Nors rodyklės nėra, visi vietiniai tą žino; o svetimiems nėra ko žinoti. Kukutėnuose bėra dvi sodybos, ir tos jau tiktai vasarnamiai, išlikę iš nemažo trisdešimties trobų kaimo, iškelto statant elektrinę ir tiesiant elektros linijas. 

Toje puslaukinėje kryžkelėje Elmei pasidaro silpna. Dar truputis, ir akyse ims temti. 

Ji nulipa nuo dviračio, paremia jį ant plonos žiogo kojelės, ragus pasuka taip, kad žiūrėtų į pievą, o pati atsisėda tiesiai ant kelio, alksniuko šešėlyje, lygiai pat toje vietoje, kurioje vaikystėje su draugėmis pirmą kartą užmatė jonvabalių švieseles. Atsigeria vandens iš gertuvės. Dabar truputį geriau. Kaip paguoda dvelkteli vėsus vėjelis; sava žemė ją visada jaučia, pajunta, kaip su ja elgtis. Oras pilnas vasaros triukšmo; visa aplinkui gyvena, čirškauja, šnara, caksi, klapsi, tvarko nesibaigiančius gyvybiškai svarbius reikalus. Jeigu ji dabar atsistotų ir imtų rėkti, niekas neatkreiptų dėmesio. Tai būtų tik dar vienas garsas tarp daugybės vasaros garsų; dar vienas gyvybiškai svarbus reikalas. Gal atsistoti (nes būtinai reik atsistoti) ir išsirėkti? Jei tik būtų jėgų… Silpnumas pamažėle nueina, tačiau ir rėkimui nuotaikos nebėra. Riksmas joje tikrai tebetūno, tik sulindęs kažkur giliai, tarsi po dvigubu dugnu. Ne, reik nuvežt jį iki miško, iki akmens. Iki to akmens, prie kurio kartą jau rėkė – tiesa, visai netyčia būtent prie jo; tada ji nesirinko. Bet tik ten dabar norėtų; taip jau yra sumąsčiusi. Reik keltis ir važiuot. 

Ir kai jau beveik nori keltis, iš kairės, nuo Kukutėnų pusės, atšvytuoja kažkoks nematytas diedukas. Kas toks? Kukutėnuose visi jau numirę. Tas išlikusias dvi trobas nusipirko ir vasarnamiais pavertė ne vietiniai. Dieduko ji tikrai nepažįsta; gal tik nebeatpažįsta, bet ne tas svarbu. Ją pamatęs jis stabteli, nužvelgia trumpu, aštriu it kabliukas žvilgsniu. Sako:

– Tai pavargai? – kaip pažįstamai.

Kol Elmė svarsto, kas jis toks, kodėl jo neatsimena ir ką čia šmaikštaus atrėžus, diedukas atkiša du „Korivkos“ saldainius. „Korivka“ – tai ta pati lietuviška „Karvutė“, tik pagaminta Ukrainoje… Vaikystėje atvažiavusi į kaimą Elmė pirmiausia nubėgdavo prie bufeto patikrinti, ar ras jame „Karvučių“. Jos reiškė, kad Elmė yra senelių mylima ir laukiama, nors patys jie to niekada nesakydavo. Tą sakydavo su kaupu „Karvučių“ prikrauta krištolinė saldaininė. Ir dabar ji paima saldainius labiau iš netikėtumo, nes diedukas duoda taip, kad negalima nepaimti. Jis nusijuokia, smagiai kuktelėdamas, ir nukulniuoja toliau, link kaimo. Ji žiūri jam pavymui suglumusi, tebelaikydama atgniaužtame delne dvi lipnias „Karvutes“. Diedukas, nors senas, susitraukęs lyg koks džiovintas grybas, eina pasišokėdamas, stipriai mosuodamas dešine ranka, o kaire – gerokai santūriau; tarsi ji būtų truputį apmirusi. Joje į guzą susuktas maišelis.

Kas jis toks? Ir kodėl prakalbino ją kaip vaiką, nors jai beveik trisdešimt ir su vaiku, nors yra smulkutė ir nedidelio ūgio, jos niekaip nesupainiosi? Ją apima juokas; beveik laukinėje vietovėje, kurioje stirną ar lapę sutiksi dažniau negu žmogų, štai išdygo diedukas ir niekieno neverčiamas pasielgė su ja taip, kaip per visą dešimtmetį jai nėra nutikę didžiuliame mieste. Tame mieste, pasakysiu aš jums, ji įstrigo ir prašapo, iš jo niekada man nepaskambina, o kai skambinu aš, beveik niekada neatsiliepia. Apsimeta užsiėmusi, o gal tikrai tokia būna. O gal tiesiog neturi pasakyti nieko gero. Bet aš vis tiek žinau, kad tame jos mieste žmonės stengiasi nežiūrėti vieni į kitus, lyg bijotų sutrukdyti ir būti trukdomi. Kuo arčiau atsiduria vienas kito – tarkim, sausakimšame metro – tuo labiau apsimeta, kad vieni kitų nemato. Ir kas Elmę sieja su tuo miestu, kurio jau imu neapkęsti? Jis yra žavus, klastingas plėšrūnas, geriantis jos kraują ir vis žadantis duoti mainais ką nors didingo, nepaprasto, bet iki šiol nedavęs nieko, tik tuščią viltį, galybę paviršutiniškų pažinčių ir baisų nuovargį. Tiesa, ir išsilavinimą. Išsilavinimą, su kuriuo ji nežino, ką toliau daryti. Vienintelis ją maitinantis šaltinis dabar yra ši bambagyslė. Šis keliukas, ant kurio kaip ant vasaros smilgos suverta daugybė jai gyvybę palaikančių atsiminimų, kurie tačiau ją laiko tarytum kokioje nelaisvėje. Laiko ir nepaleidžia, versdami ilgėtis šių vietų visur, kur tik ji nukeliauja ir įstringa. Net tame savo mieste dažną naktį nubunda nuo to, kad jos vaikystės namuose už tūkstančio kilometrų grindimis perbėgo peliukas!..

Ji įsideda saldainius į dviračio krepšelį ir važiuoja toliau. Kiek pažįstu Elmę, ji jų nevalgys. Pasidės ant plokščio žėrinčio akmens, atsivežto iš kalnų ir naudojamo kaip padėkliukas gražiems daikteliams. Kai paklausiu, kas čia, gūžtels pečiais ir nusišypsos savo paslaptinga introvertiška šypsena, galinčia reikšti bet ką. 

– Ar galiu vieną suvalgyti? – paklausiu aš, provokuodama konfliktą, nes tik konfliktai mudviem padeda neprarasti šio efemeriško ryšio.

Ji papurtys galvą ir pridengs „Karvutes“ delnu. 

– Jos pritrauks į namus skruzdėlių, – papriekaištausiu aš.

Tada ji apvoš saldainius stikliniu dubenėliu. Po juo šis praeities artefaktas gulės kaip muziejuje. Juk jauni žmonės „Karvučių“ nebevalgo. 

Štai ir miškas, o pelkutė – visa išsausėjus, senokai nelijo. Joje vaikystėje su mama uogaudamos užtiko angį – gražią, rainą, su tamsių rombų raštu per nugarą, tarytum išmegztu ant mezginio, mama ant jos vos neužlipo. Gyvatė pašoko ir sušnypštė, kaišiodama dvišakį liežuvėlį, tarsi juo skiemenuotų kokį gyvatišką prakeikimą. Klykdamos lėkė namo visus tuos tris ilgus kilometrus. Sugrįžusi ir nusiraminusi mama suabejojo: o gal ten vis dėlto buvo žaltys? Gal tie rombeliai mums pasivaideno? Gal ir pasivaideno. Nes Elmė tai regėjo dvi oranžines ašaras, pridžiūvusias prie gyvatės akių. O gyvatė su margu raštu tebuvo įklijuota jos mėgstamiausių žurnalo iškarpų sąsiuvinyje. Rangėsi ten kaip gyva.

Ir kur tu, žmogau, šitam miške išsirėksi?.. Viskas čia kimšte prikimšta atsiminimų. Ašarai nėr kur nukristi.

Staiga ji suglumsta: o kurgi akmuo? Tasai, kuris primena nedidelį suakmenėjusį dinozaurą, perintį kiaušinį. Turėjo būt čia, bet nėra. Arba ji sumaišė vietas. Kaipgi dabar jį surasi?.. Ir jei nesuras, kur jai reiks rėkti?.. O išsirėkti būtinai reikia, juk ryt išvažiuoja, išskrenda, išsinešdina vėl į tą savo miestą, kuriame sapnuoja ir sapnuoja šią žemę lyg kokia tremtinė, ir visą laiką jaučiasi it pasidalijusi – viena jos dalis godžiai laikosi miesto gyvenimo su visomis jo galimybėmis, draugais, bendradarbiais, mylimaisiais, o kita įsisiurbusi į šituos miškus ir laukus kaip naujagimis į savo motiną. Mieste beveik nuolat ilgisi tėviškės, o atvykusi čia iš karto ima norėti atgal į miestą.

Šiandien jai būtinai reikia išsirėkti, nes viskas taip ir liks. Tas jos dvigubumas, tas jos susijaukimas, į kurį ji bijo įsižiūrėti – ten tiek visko prisirinkę, prisimazgę, kad tikrai baisu rasti kokią gyvatę…

Bet kurgi akmuo?..

Staiga ji pasielgia visai ne kaip mano Elmė – žvilgsnis užkliūva už dviračio krepšelyje numestų „Karvučių“. Negalvodama ištiesia ranką ir paima vieną, išsivynioja, pyktelėdama ant lipnaus popierėlio, atsargiai atsikanda ir įsiklauso, kas bus. Ogi saldainis pats saldainiausias – toksai, kokio trokšta visi vaikai. Likutį ji susigrūda į burną ir karštligiškai išsivynioja antrąjį. Taip saldu, kad neįmanoma tverti. Buteliuką su vandeniu vėl patingėjo pasiimti, o kaip dabar būtų pravertęs. Ji apsidairo. Aha, dar yra mėlynių – puiku. Pasilenkusi nusiskina ir įsimeta kelias į burną, kad užmuštų neapsakomą saldumą… Ir nejučia įsitraukia mėlyniauti, tiesiog nebegali sustoti, didžiulės, sultingos uogos lyg kokios akutės žvelgia į ją laukdamos, kol jas nuskins ir suvalgys. Ir ji skina, valgo, nepakeldama galvos vis pertūpia į naują mėlynojų salelę, tarytum nejučia patekusi į kitą laiką, kitą būvį – ramų, susikaupusį, kai visa esi tiktai čia… 

Taip bemėlyniaudama kakta ir atsitrenkia į tą savo akmenį. 

Štai jis. Tik siauras takiukas, atsišakodavęs nuo pagrindinesnio, užaugęs; matyt, nebeliko kas jį išmina. Todėl ir nepažino, nerado, kaip nusukti pas akmenį. O šis toks sumažėjęs, sumenkęs, nugaros ketera ir smaila uodega, pritūpusi kiaušinį, apaugusios žaliu samanų kailiu. Elmė atsimena dienas, kai vien dėl šito akmens dinozauro kaulydavo mamą išeiti miškan. Jis atrodė toks stebuklingas, magiškas, tik apsimetantis negyvas – o iš tiesų dar ir kaip gyvas. Elmė žinojo, kad jis jos laukia, labai tikrai buvo sau tą pasakiusi. Jos galvoje gyvavo šimtai akmens dinozauro kasdienybės istorijų. Ji netgi žinojo, kas gyvena kiaušinyje, tiksliai regėjo, kaip atrodo dinozauro lėliukas. Kaip jis žaidžia, kaip siaučia, it kačiukas gaudydamas savo uodegėlę. Girdėjo jo cypsintį balselį, tokį silpną ir gailų, kad širdis spurdėdavo iš noro jį globoti ir ginti. Regėdavo, kaip tame kiaušinyje jis užmiega, įsitaisęs mažoje lovelėje su išpjauta širdele galvūgalyje, kaip rytą pabudęs išgeria šilto pieno iš mažyčio molinio ąsotėlio ir net padaro mažą žalią kakutį, visai nebjaurų, panašų į salotinį vikšrą. Turbūt prieš dešimt metų ji buvo prie šito akmens. Tada, kai netyčia pratrūko labai rėkti; akmuo jai padėjo pajusti, kad jau dabar viskas; išlaisvino, traukte ištraukė jos riksmą kaip kokius pūlius.

Elmė nurenka nuo akmens sausus beržo lapelius, paglosto kaip gyvą, truputį nustebusi, kad nieko nejaučia. Priglaudusi delną prie samanų mėgina užmegzti su juo tą primirštą magišką ryšį, vildamasi, kad jis sudirgins jos širdį kaip pirštas, kurį kiši į gerklę norėdamas išsivemti. Tačiau nieko tokio nevyksta. Akmuo tėra akmuo.

Tada ji atsistoja, pamėgina prisiminti visa, kas ją taip slegia, gniuždo ir gąsdina, visa, kas dusina ir nepaleidžia, kame nebemato prasmės. Sukaupti viską į vieną vidinę masę, pajusti jos nepakeliamumą. Ji didina savyje slėgį, tankiai alsuoja, mėgina iškviesti riksmą, dešimtį metų kauptą, nešiotą, taupytą šitai štai akimirkai, skraidintą tūkstantį kilometrų. 

Ir staiga supranta, kad riksmo joje nebėra. 

Jo vietoje – vėsi ramybė, kurios paviršių retsykiais perliežia švelni graudulio bangelė.

Kur dingo riksmas?.. Kodėl?..

Koks dabar skirtumas, kai ant širdies taip ramu.

Kitą akimirką ji pajunta, kad yra atrišta nuo šių vietų. Šitų pačių brangiausių, kurių nesiliaudavo ilgėtis net į jas sugrįžusi. Viskas. Kažkas joje atsirišo, ir visa žemė, maitinusi ją ir savinusis, ir slėgusi, pajudėjo per žingsnį tolyn, duodama erdvės naujai įkvėpti. Daryk, ką nori, eik, kur nori. Pasaulyje yra taip daug įvairiausių vietų, kuriose gali būti laiminga ir susikurti namus todėl, kad išmokiau tave, kas yra namai…

Ji atsidūsta, pripildyta šito visiškai naujo deguonies. Prispaudžia mėlynėmis ištepliotą delną prie lūpų; iš nuostabos, kad visa tai vyksta. Pajunta, kad dabar jau gali išsiverkti. Tyliai, paprastai ir dėkingai, kaip verkia laimingas žmogus, nuo kurio nuimta didžiulė našta.