Eglė Ambrožaitė. Antiromantiniai Vilniaus šešėliai

2025 m. Nr. 1

Bartosz Połoński. Robčikas. Vilenskas romanas. Iš lenkų kalbos vertė Evelina Bondar. – Vilnius: Slinktys, 2023. – 172 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

2023 metais pasirodęs Bartoszo Połońskio romanas „Robčikas“ Lenkijoje sulaukė didelio susidomėjimo, o Lietuvoje neseniai buvo išleistas pakartotiniu tiražu bei įtrauktas į „15min“ metų knygos rinkimus (grožinių verstinių knygų kategorijoje). „Robčikas“ – tai niūri ir tamsi istorija, kurioje veriasi paauglių tarpusavio santykiai, sutrūkinėjusio ryšio su tėvais poveikis paauglių psichologinei būklei ir gyvenimo pasirinkimams, pavojingos situacijos ir machinacijų pinklės, pirmosios meilės malonumai ir kančios, ir viskas vyksta antiromantiniuose Vilniaus šešėliuose. Neatskiriama romano dalimi tampa ir savotiškai „hedonistinis“ paauglių gyvenimo būdas, kai svaiginamasi ekstaziu, rūkoma žolė, vartojamas alkoholis bei siaučiama negalvojant apie pasekmes, tačiau apie tai kiek vėliau.

Vienas išskirtinių knygos bruožų – autentiška leksika, spalvingas Vilniaus lenkų žargonas, slavizmai, anglicizmai (padjezdas, zbrodas, pschodas, kašyliokas, skrolina, dragsai…). Jei žmogui, prisisotinusiam bendrinės lietuvių kalbos žodyno, kiek sudėtinga skaityti Rimanto Kmitos romaną „Pietinia kronikas“, kuriame prabylama Šiaulių šnekta, tai „Robčiko“ skaitymas taps daugiau mažiau darbu. Lengviau tiems skaitytojams, kuriems tokia leksika nėra svetima, be to, turinio suvokimui ir istorijos prisijaukinimui netrukdo ir tam tikrų žodžių reikšmių nežinojimas. Norėtųsi pagirti vertėją iš lenkų kalbos – Eveliną Bondar, manau, neįmanoma geriau išversti tokio lenkų slengo į lietuvių kalbą, kad jis skambėtų taip taikliai ir natūraliai, nors VLKK ir rautųsi plaukus. Apie nenormatyvinės kalbos ir stiliaus ypatybes būtų galima rašyti nemažai, tačiau svarbiausia, jog B. Połońskio idėja perteikti Vilniuje funkcionuojantį Lietuvos lenkų jaunimo sociolektą puikiai išdegė. Tik kartais keistai nuskamba sakiniai, jungiantys žargoną ir tradicinę, gal kiek poetinę leksiką, pavyzdžiui, „čiūvas <…> nupėdino“.

Leksikos aspektu „Robčiką“ galima lyginti ir su 2023 metais išėjusia Beno Lastausko knyga „Tiems, kurie neskaito“. Šiuo atveju ir Beno knygos pavadinimas siejasi su Bartoszo mintimi romano viršelyje: „Šiandien juk nifiga niekas neskaito knygų, tik skrolina visokį šūdą ir stumia laiką.“ Gal ši knyga taps ta, kurią skaitys visi? Instagraminės kartos skaitytojui romanas gali būti patrauklus ne tik teminių klodų prasme, bet ir aprašymo būdu – knyga neperkraunama vaizdiniais ir vietų aprašymais, daugiau dėmesio skiriama veikėjų būsenų dokumentavimui, dialogams ir faktų pateikimui, per daug neaprašinėjant aplinkos.

Romane veikia du pagrindiniai veikėjai – lenkų mokyklos abiturientai ir geri bičiuliai Darekas ir Robčikas, kurie vienas kitą papildo, o ištikus nelaimei, vienas kitam tiesia pagalbos ranką, nors knygoje ne kartą pabrėžiama mintis: kur pinigai – draugų nėra. Vaikinams patekus į machinacijų pinkles dėl nešvarių žaidimų su narkotikų prekyba, kyla abejonių, ar jų draugystė iš tiesų tokia tvirta. Iškilusi dilema, kai tenka rinktis tarp moralės ir pinigų, išbando santykius, situaciją dar labiau apsunkina Dareko simpatija niekuo nenusikaltusiai merginai, kuri netiesiogiai galėtų prisidėti prie problemos sprendimo, tačiau nukentėtų daugybė žmonių.

Naratoriumi ir stebinčiuoju tampa Darekas. Bandydamas užsidirbti pinigų ir padėti šeimai, vaikinas patenka į nusikalstamą pasaulį, jau pažįstamą Robčikui. Pasikliaujant Dareko žvilgsniu ir perspektyva, skaitytojui atsiveria gilūs ir išvystyti veikėjų charakteriai bei psichologinės būsenos. Stebėdamas Robčiką iš Dareko perspektyvos, jautiesi taip, lyg pats būtum jo draugas, norisi sužinoti, kaip jam sekasi, norisi, kad Robčikas atsivertų ir su tavimi kalbėtųsi: „Robčikas retai pasirodydavo pamokose, bet kadangi tėvo jis neturėjo, o motina per daug nesiparino, tai niekas jam nieko ir nesakydavo“ (p. 8). Vaikino šeiminė padėtis sudėtinga, jis neturi tinkamo pavyzdžio, į kurį galėtų lygiuotis. Santykis su motina taip pat problemiškas, ji mėgėja išgerti, o ir atsakomybę perkelti ant sūnaus pečių: „Užpiso mane namus vest. Už viską ten, tipo, mokėt, ėdalą pirkt. Motina sako, kad aš vyras, namų galva atseit. O aš tai to nenoriu…“ (p. 48). Bandydamas prasisukti (ne)legaliomis veiklomis (narkotikų platinimu ir skrajučių dalinimu „Akropolyje“), fantazuoja apie ateitį, kurioje – kelionė į Dubajų ir prabangūs automobiliai. Robčikui, regis, terūpi užsidirbti pinigų, šėlioti su draugais, svaigintis, kad mažiau slėgtų kasdienos rūpesčiai. Toks noras kyla iš reikšmingų praeities sukrėtimų (ypač atkreiptinas dėmesys į santykį su šeima), stengiamasi bet kokia kaina perkrauti fight or flight režimo išsekintą kūną.

Tiek Dareko, tiek Robčiko kelias duobėtas, dėl susiklosčiusių aplinkybių tenka griebtis radikalių priemonių, kad kas nors keistųsi, net jei tos priemonės veda kriminalo link. Robčikas vadovaujasi emocijomis, elgesys tampa destruktyvus, o Darekas kiek empatiškesnis, racionalesnis. Įtraukiu pasakojimo būdu autorius geba sukelti nuoširdų rūpestį šiais paaugliais, norisi jiems padėti, bet skaitytojas lieka tik stebėtoju.

Viena svarbesnių romano temų – meilė. Išsišakojusioje audringų jausmų siužetinėje linijoje – nesusipratimai, pyktis, pavydas ir, žinoma, pirmieji kartai. Istorijoje tam tikrą vaidmenį atlieka moksleivės Beatka ir Andželka, kurios iš pažiūros panašios, bet ganėtinai skirtingos vertybinėmis nuostatomis. Beatka yra sėslesnė, švelnesnė, Darekas susižavi jos šiltumu ir humoro jausmu, ši meilės linija, kad ir nutrūkdama, plėtojama viso pasakojimo metu. Nors pasitaiko kitų merginų, patraukiančių Dareko dėmesį, tačiau Dareko simpatijos vis krypsta Beatkos pusėn, o ir aistros tarp jų netrūksta: „Lūpos jau beveik sugijo po kandžiojimosi per atchodus ir laižymosi su Beatka visą naktį“ (p. 75), juolab kad „pornuškė yra vaikų darželis. Ji niekada nepakeis to, ką pajusi būdamas su pana, uosdamas jos kvapą, liesdamas kūną, jausdamas, kaip jos prakaitas susijungia su tavo ir tampate viena“ (p. 171).

Andželka pasirinkusi nerūpestingą gyvenimo būdą, merginai nesvarbios socialinės ir etinės normos, kartais nuslystama į kraštutinumus. Mergina nusprendžia apsvaiginti jauną matematikos mokytoją Vrublevskį, kad aistringai praleistų vakarą. Už tokius veiksmus Vrublevskiui vėliau karčiai atsirūgsta iš mokyklos vadovybės.

Tiesa, pats Vrublevskis yra keistokas personažas, trumpam šmėkštelėjęs veikėjas, kuris lyg ir atlieka savo – matematikos mokytojo – funkciją, tačiau užima neabejotiną pamokslininko poziciją, o vėliau romane figūruoja tik Dareko prisiminimuose. Vrublevskis kalba su mokiniais apie mokslo svarbą, aukštojo išsilavinimo teikiamas naudas bei (studentiško) gyvenimo peripetijas, ieško tinkamų argumentų jaunuoliams: „Studijos yra tam, kad tūsintumeis su kitais studentais ir kartu spręstum problemas. Darbas grupėje lavina smegenis, tampi protingesnis. Kai esi protingesnis, uždirbi daugiau babkių“ (p. 66). Vrublevskio žolės rūkymas kartu su mokiniais sustiprina veikėjų ryšį: „Prikin, mokytojas, atvažiavęs iš Lenkijos mokyti, po dviejų dienų pučia su visais žolę Robčiko balkone“ (p. 67).

Knygoje keliskart sušmėžuoja Lietuvos poetas ir lenkų literatūros klasikas Adomas Mickevičius, pasirodo, jaunimas jį skaito ar bent žino: „Mickevičių kartais paskaitydavau, jis vienintelis, kuris nenusibosdavo – juokingas ten, tipo, toks repukas pas jį, bet visai paprikolu“ (p. 41). Suvokiant A. Mickevičių kaip itin reikšmingą ir iškilią romantizmo figūrą, smagu, kad net ir antiromantiniame jaunimo gyvenime romantizmo yra. Taip pat cituojami pirmieji poemos „Ponas Tadas“ žodžiai: „Litwo, ojczyzno moja“¹ (p. 160). Tokį atvejį su A. Mickevičiumi taip pat galima priskirti prie jaunosios kartos pamokymų – šalia Vrublevskio kartojamų, kurių šioje knygoje esama nemažai.

Autorius subtiliai apsvarsto ir ganėtinai svarbų lytinio švietimo klausimą. Šiais laikais būtina kalbėti tokiomis temomis, kai dėl neapdairumo, vartojant įvairias psichotropines medžiagas, galima priimti neracionalių sprendimų (kaip ir anksčiau minėta Andželkos situacija). Galima prisiminti ir milžinišką pasipiktinimo bangą sukėlusią GĮ (Gyvenimo įgūdžių) programą mokyklose, kurios iš tiesų reikia, nes tėvai dažniausiai nemoka ar nežino, kaip reikėtų su vaikais kalbėti lytinio gyvenimo temomis. Pavyzdžiui, Dareką kamuoja tokios mintys prieš pirmąją sueitį su mergina: „Pornūškės vebe prisižiūrėjęs bijau, kad nesigaus man taip gerai, kaip Džeimsui Dynui? O gal tėvai niekad apie tokias temas nekalbėjo su manim ir todėl nežinau, nuo ko pradėti?“ (p. 39). Į jaunų suaugusiųjų grupę besitaikantis romanas skaitytojams kelia rimtų klausimų, kuriuos vertėtų apsvarstyti.

Skaitant „Robčiką“ galvoje vis šmėsteli sena patarlė – su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi. Ji įdomiai ataidi romane. Kartais jaunam žmogui gana sudėtinga nevartoti psichoaktyviųjų medžiagų, nes vartoja artimiausioji aplinka – draugai. Išsiskirti iš draugų rato nesinori, tačiau atsiradusios naujos pažintys gali atverti kelią į blaivesnį rytojų. Taip nutinka vaikinams susipažinus su skaute Justina, įnešusia prošvaisčių į pilkomis spalvomis nusidažiusį jaunuolių gyvenimą. Justina, atrodo, vienintelė veikėja knygoje, nepaliesta žiauraus gyvenimo rykščių. Ji gyvena darnioje šeimoje, padeda vargstantiems, užsiima aktyvia socialine bei pilietine veikla. Savo sielos darna ir tyrumu Justina patraukia Robčiką ir Dareką, nukreipia blaivesnio kelio link. Istorijai artėjant į pabaigą, atsiranda šviesesnių veikėjų, kalbėjimo tonas ir forma švelnėja, sutinkama mažiau žargono, yra daugiau viltingesnių pamąstymų.

Nors Bartoszo Połońskio romanas yra gana tamsus, atskleidžiantis ne paradinę jauno žmogaus gyvenimo pusę, tačiau pasakojimas įtraukia ir sudomina, įsiskaičius nepavyksta nuo knygos atsiplėšti, atrodo, lyg kartu su Dareku ir Robčiku keliautum per Žvėryną, Pašilaičius, Karoliniškes ir kitus Vilniaus mikrorajonus, būtum jų nusikaltimų bendrininku. Ir visai nesinori moralizuoti. Ryškūs veikėjų charakteriai, įtikinamos psichologinės būsenos leidžia juos suprasti, skatina analizuoti paauglių poelgius, pasinerti į komplikuoto pasaulio tirštumą, kartu ieškoti atsakymų.

Recenziją norėtųsi užbaigti pozityvia nata: „Pažiūrėkit į savo mintis iš paukščio skrydžio, pažiūrėkit, kas jums svarbiausia, pažiūrėkit, su kokiais žmonėm tūsinat, kaip jie verčia jus jaustis, jų dėka esate geresni ar jie jus žemina…“ (p. 78).