Elena Baliutytė. Semiotika estezės talkoje

2003 m. Nr. 11

Kęstutis Nastopka. Reikšmių poetika. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. – 240 p.

Atrodo, atėjo metas, kai atskiri lite­ratūros kritikos metodai tapo traktuo­jami dalykiškai, atsižvelgiant į jų metodologines premisas, suprantant jų galimybes ir sąlygiškumus, be emocinių teigimo ar neigimo implikacijų. Pasi­rodžius naujajai Kęstučio Nastopkos knygai „Reikšmių poetika“, turime progą pasitikrinti semiotikos reikšmę postmodernistinio bereikšmiškumo aki­vaizdoje.

Sovietmečiu semiotika, šalia ne­abejotino moksliškumo statuso, turėjo, kaip ir visa, kas prieštaravo socrealistinėms dogmoms, rezistencinį heroiz­mo atspalvį. Kaip semiotikas jaučiasi šiandien suvešėjusio subjektyvumo, bereikšmiškumo, metodologinio eklektiškumo fone? Kokiais argumentais jis remia savo poziciją ir ar tie argumentai tebegalioja? Atsakymą į šiuos klau­simus rasime jau knygos pratarmėje: „Šios knygos autorius priklauso prie tų, kurie tebetiki (kursyvas – E. B.), kad es­tetiniai diskursai yra reikšmingi ir kad jų reikšmes įmanoma objektyviai aprašyti. <…> Pasitikėjimas reikšme tramdo įspūdžio savivalę ir skonio prie­tarus“ (p. 7). Autorius čia, sakytume, užbėga už akių abejojančiam ar skep­tiškam skaitytojui, o daugiau argumen­tų, kad semiotika tebėra „mokslinės minties buveinė“, jis pateikia pirmame skyriuje. Reikšmė, pamatinė metodo kategorija, apibrėžiama Algirdo Juliaus Greimo žodžiais, kurie knygoje neatsi­tiktinai yra pacituoti keletą kartų: „Reikšmė yra ne kas kita, kaip kalbos vieno lygmens į kitą, vienos kalbos į kitą, skirtingą, transponavimas, o pras­mė – ne kas kita, kaip ši perkodavimo galimybė“ (p. 16; p. 34–35; p. 176). Bet ar tai, ką semiotikai vadina reikšme, yra estetinio fenomeno esmė? Šis klausimas man liko be aiškaus atsako ir per­skaičius knygą. Akivaizdu tik, kad semiotikos ir estetikos valdas stengia­masi ne priešinti, o pateikti kaip abipusiai reikšmingas teorijos ir jusliškumo sąsajas.

Komentuodamas A. J. Greimo studi­ją „Apie netobulumą“, tiksliau – pole­mizuodamas su romantine jos trak­tuote, K. Nastopka stengiasi įtraukti į racionalumo lauką ir juslinį momentą, nes be pastarojo būtų neįmanomas ir vėlesnis grožio suvokimas. Racionalu­mo sferos išplėtimas yra ne vienintelė metodo atnaujinimo kryptis. Apie se­miotikos, reaguojančios į praktikos iššūkius, raidą rašoma pirmajame straipsnyje „Apie nuotykius ir atsi­tikimus Greimo semiotikoje“: „Pradė­jusi nuo teksto kaip kalbinio artefakto analizės, semiotika įtraukia ir jį supo­nuojančios sakymo pakopos – sakytojo komunikacijos su sakymo adresatu – problematiką. Nuo diskretinių, katego­rinėmis priešpriešomis grindžiamų struktūrų einama prie aspektualumo, tapsmo analizės“ (p. 17). Plečiant reikšmės atpažinimo sferą be teksto gramatikos į ją stengiantis įtraukti ir estetinius potyrius bei etines nuostatas, įvedant procesualumo, modalumo, polisemantiškumo momentus, semioti­nis metodas darosi lankstesnis, pa­gavesnis niuansams. Pirmojo skyriaus straipsniuose, recenzijose, o ir visoje knygoje „išbarstyta“ semiotikos teorija pristato metodą kaip atvirą kolek­tyvinių ieškojimų procesą. „Pirmiausia pradininkas, vėliau mokytojas, šiandien Greimas tampa savo palikuonių pa­veldėtoju“ (p. 18), – taip efektingai prancūzo kolegos citata baigia K. Nastopka savo straipsnį „Apie nuoty­kius ir atsitikimus Greimo semiotikoje“.

Lėmėjo vaidmenį patikėjęs metodui, K. Nastopka kritiko veiklą palygina su meistrautojo, inžinieriaus ar chirurgo amatu, pastaruoju atveju apdairiai pri­mindamas, kad siūlės paliekamos popieriniame kūne. Vis dėlto, pasirem­damas Claude’u Lévi-Straussu, jis kal­ba ir apie „meistrautojo darbo poeziją“, atsirandančią iš to, kad jis nesistengia aklai įvykdyti ar atlikti projekto: jis ne tik kalbasi su daiktais, bet ir per daik­tus – „pasirinkdamas vieną ar kitą ga­limybę iš riboto jų skaičiaus, atskleidžia savo charakterį ir gyvenimą“ (p. 7). Ne­gana to, kūrybiško meistro rankose semiotika tampa įrankiu meistrauti ir gyvenimo tekstą, t. y. atpažinti jo reikšmes bei prasmę. Tik prisiminkime, kaip sklandžiai kritikas sustruktūrino metodo kategorijomis Tomo Venclovos „gyvenimo tekstą“ ar kaip tiksliai pri­taikė A J. Greimo naudotus tikėjimo ir pasitikėjimo terminus, pasakojimą apie sėkmę ir nesėkmę aprašyti jo paties semiotinei veiklai. Taigi, metodo taiky­mo diapazonas gali būti įspūdingai pla­tus, apimantis visas žmogaus veiklos sritis: pažintinę, etinę, estetinę.

Svarbiausias metodo gyvybingumo rodiklis yra jo praktinis veiksmingu­mas, kūrinių analizės. Jos sudaro ant­rąjį („Literatūrinė semiotika“) ir trečiąjį („Mitas ir menas“) skyrius; pastarajame analizuojamos kelios ženklų sistemos, tiksliau – jų sąsajos reikšmės struktūrų ir estetinių išgyvenimų plotmėje: litera­tūra, dailė, mitas, Biblija. Pradėkime nuo literatūrinės semiotikos, kur meto­das išbandomas vieno kūrinio analize. Nei T. Venclovos bei Jono Aisčio eilėraščių, nei Juozo Apučio novelės ar Andrejaus Platonovo apsakymo (išimtis būtų Prospero Mérimée „Lokio“) čia pateiktus skaitymus nebūtų visai tikslu vadinti interpretacijomis. Toks įspū­dis – lyg kritikas, atlikęs „juodą darbą“, t. y. suskaidęs tekstą, kaip reiškiančią visumą, nustatęs iš pirmo žvilgsnio neįžiūrimus dėmenų ryšius ir vėl juos sujungęs naujos reikšmės logika, malo­niausią interpretacijos momentą pa­lieka skaitytojui. Kartais kritikas, atro­do, sąmoningai kreipia jo dėmesį į metodologinius pastolius, analizuoda­mas ir kartu aiškindamas, ką ir kaip darąs. Tai galbūt yra šiek tiek susiję su K. Nastopkos, kaip A. J. Greimo centro profesoriaus, strategija, bet ne tik. Štai ir Jeremy Hawthorno „Moderniosios li­teratūros teorijos žinyne“ teigiama, kad „<…> semiotikai pirmiausia rūpi ne kurti INTERPRETACIJAS, o parodyti, kaip interpretacijos ar reikšmės yra generuojamos“ (p. 288). Įkyriai peršasi analogija „iš gatvės“: metodas – tai lyg meškerė pačiam „pasigauti“ interpre­taciją.

Metodo procedūroms parankesni yra trumpi tekstai: eilėraštis, novelė. Tą patvirtintų ir skyriaus „Literatūrinė semiotika“ jau minėti objektai. Prisimi­nus vieną iš semiotikos aksiomų, kad tekstas yra ištisinė reikšmė, tai supran­tama: juk semiotiškai struktūruoti heterogenišką romano pasaulį turėtų būti itin sunkus uždavinys. Lietuvių literatūrologijoj metodas taikytas romanui (ir sėkmingai) kol kas tik kartą . Recen­zuodamas Loretos Mačianskaitės se­miotiškai „perskaitytą“ Antano Škėmos „Baltą drobulę“, K. Nastopka pažymi autorės pozicijos (literatūros tekstas kaip popierinis kalbos pasaulis), tyri­nėjimo objekto (modernios prozos diskursas) ir metodo produktyvią trejybę. Akivaizdu, kad metodas tinka ne tik intelektualiesiems moderniosios litera­tūros tekstams, bet ir „realistinio“ mo­delio prozai ar Gedimino laiškų isto­rinėms ir literatūrinėms reikšmėms gliaudyti. Vis dėlto J. Aisčio eilėraščio „Man tave“ pasirinkimas semiotinei analizei yra intriguojantis. Atrodytų, skaidrus, nesudėtingas tekstas, su ku­riuo semiotikui lyg ir nebūtų ką veikti. Vis dėlto po pradinio skaitymo tyrinėto­jui kyla keletas klausimų, į kuriuos jis tikisi rasiąs atsakymą po to, kai ati­džiau patyrinės įvairius eilėraščio reikšmių lygmenis. Klausimai tokie: „Kodėl iš pirmo žvilgsnio elementariai istorijai pasirinkta tokia painoka eilėraščio sąranga ir kodėl dileminė pradžios situacija („Man tave čia Dievas siuntė, / Tik mane ne tau!“) taip ir lieka neįveikta <…>“ (p. 68). Man rodos, semiotinė analizė į šiuos klausimus neatsakė, nes ir negalėjo atsakyti; ji tik patvirtino, kad eilėraščio sąranga, ne­paisant regimybės, yra sudėtinga. Šių klausimų funkcija yra retorinė: jie nereikalauja vienareikšmio atsakymo; paprasčiausiai klausimo forma sufor­muluojamas eilėraščio intrigos laukas. Tiksliau – gal ne tiek eilėraščio, kiek paties tyrinėjimo. Manau, kad ši ana­lizė neatskleidė nieko, ko galbūt nebū­tume jautę intuityviai skaitydami ei­lėraštį, bet skaidydama, priešindama ir jungdama ji privertė suprasti tai, ką jaučiame, t. y. loginėmis analizės pro­cedūromis šį procesą įsąmonino. Nema­žiau svarbu, kad pats analitinis tekstas yra procesualus, struktūriškas, turįs intrigą; jį įdomu skaityti, pradedant taikliu pavadinimu „Asimetriška mei­lė“, meilės konceptu („Meilė čia supran­tama pirmiausia kaip gebėjimas su­sikalbėti ir kaip „dviejų išmonių mai­nai“), baigiant esmę atskleidusios J. Aisčio eilutės, A. J. Greimo pavadintos karališkąja („Taip, sakai, matau…“), kulminacine interpretacija: „<…> taria­mas sutarimas slepia visišką nesu­sikalbėjimą. <…> Pati save paneigianti eilutė, užbaigdama kognityvinę tiesos ieškojimo programą, teigia „tarpžmogiškos komunikacijos neįmanomumą“. Abipusiai „išmonių mainai“ pasirodo neįmanomi“ (p. 73).

O štai A. Platonovo apsakymas man kaip buvo, taip ir liko paslaptis. Ir meniniame tekste, ir analitiniame ko­mentare vyrauja statiška priešpriešų bei paralelių grandinė. Įspūdingai tyrinėtojo aprašyti trijų herojų – Tiutenio, Vitiutenio ir Protegaleno – vardų leksiniai laukai, įžvalgiai išskirtos apeliatyvinės pirmųjų dviejų var­dažodžių reikšmės, trečiojo – anagraminė charakteristika oziora goleniami meriajet. Šiuo atveju raiškos planas tampa atskaitos tašku transformaci­joms turinio lygmeny. Be lingvisto kom­petencijos šio apsakymo niekaip ne­prakalbinsi. Semiotinė analizė eilinį kartą priverčia nustebti, kokia tiksli struktūra yra meninis tekstas. Jei pras­mė, pasak A. J. Greimo, yra vieno kalbos lygmens transponavimo į kitą galimy­bė, tai ši meistro atlikta analizė ne­abejotinai tokią prasmę kuria. Tad kodėl man jos neužteko meniniam teks­tui?

Kad metodas padeda išryškinti reikšmes, kurios paprastai skaitant kurinius lieka neįžvelgtos, akivaizdus pavyzdys yra semiotinis P. Mérimée „Lokio“ skaitymas.

Pasak K. Nastopkos, „novelėje Lietu­vos vizija iškyla dviejų žiūros taškų sankirtoje“ (p. 119) – Žemaitijos grafo Žemėtos ir „įgalioto Vakarų Europos sakytojo“ profesoriaus Witembacho. Žiūros taškus išskirti padeda du na­ratyviniai takai. Grafo Šemetos asmeny susipina žvėriškumas ir žmogiškumas, pastarajam, žvelgiant profesoriaus akimis, novelėje pralaimint vieną iš­bandymą po kito. Atrodytų, siūlyte siūlosi vienareikšmė priešpriešų sche­ma: civilizacija vs barbariškumas. Bet atidus teksto skaitymas tyrinėtojui suteikia argumentų ir kitokiai inter­pretacijai – profesorius „pagoniškėja“, bet ne barbariškėja. Protestantų pasto­rius, susidūręs su Lietuvos tikrove, liaudies kultūra, patiria savo įsitiki­nimų kismą; jaunosios grafo žmonos mirtis ir galutinis grafo pralaimėjimas žvėriškumui žemaičių kultūros kon­tekste įgauna sakralumo matmenį. „Žvėriškumas novelėje yra dvivertis, ir tai leidžia šį P. Mérimée kūrinį inter­pretuoti dvejopai – taip kaip Witembachas pastorius, neigiantis žvėriš­kumą, arba kaip Witembachas vaidilutis, pripažįstantis, tiesa, netiesiogiai, kad žemaičių kultūros kontekste žvė­riškumas, arba, tiksliau, lokiškumas, atlieka teigiamą vaidmenį“ (p. 135).

Semiotinio metodo galimybėmis labiausiai intriguoja trečiasis interdisciplininis skyrius „Mitas ir menas“, kur tyrinėtojo akiratyje atsiduria kelios reikšmių sistemos. Semiotiškai skai­tant eilėraštį ir semiotiškai skaitant, pvz., tapybos ar skulptūros darbą, gau­namos tos pačios žmogiškos reikšmės. Vadinasi, „skaitymo“ procesą galima su­traukti , t. y. tiesiogiai gretinti semio­tiškai perskaitytą poeziją ir semiotiškai perskaitytą kitos estetinės sistemos tekstą. Taip, kaip pasielgė Alfonsas Andriuškevičius, Mindaugo Navako skulptūrą aprašydamas Henriko Ra­dausko eilėraščiu. Šiuo požiūriu A. And­riuškevičiaus recenzija-pokštas meto­dologiškai artima rimtam K. Nastopkos tekstui „Lietuviškasis Emaus: keletas Evangelijos parafrazių“, kuriame bend­ro biblinio motyvo pagrindu gretinami vienas Alfonso Nykos-Niliūno, du Kazio Bradūno eilėraščiai, Vinco Kisarausko paveikslas „Vakarienė Emause“ ir Evangelijos pasakojimas. Visi šie teks­tai sudaro vieną paradigmą, metodo terminais – „parafrazių klasę“. Pirmuo­ju atveju H. Radausko eilėraščio pasirinkimas yra nemotyvuotas: kūri­niai neturi bendro pagrindo, jie prasilenkia laike (postmodernizmas, modernizmas), jų nesieja tema. Tai gal jų reikšmių tapatumą lemia pats se­miotinis metodas? Ar tai reikštų, kad, remiantis semiotiniu metodu, galima lyginti bet ką, ir kad patikimumo garantas tokiu atveju – tik lygintojo ta­lentas? K. Nastopkos tekstai tokiems eretiškiems klausimams dingsties ne­duoda. Poezijos ir dailės tekstų se­miotinė sąveika įmanoma tik tada, kai šios dvi kalbos turi bendrą pagrindą, prancūzų semiotikų terminu, tą pačią „gyvenimo formą“, – teigiama straips­nyje „Hieronimo Boscho pėdsakas lietu­vių poezijoje“. Tai vienas įdomiausių knygos tekstų, visų pirma, dėl dailės semiotikos, kuriai čia tenka svarbiau­sias vaidmuo. Straipsnyje įspūdingai, su dailėtyrininko kompetencija atsek­tas ryšys tarp tapybinio H. Boscho diskurso turinio ir raiškos plano, tarp tiesosakos turinių ir plastinių vaizdi­nių, jų atitikmenų; tiesosakos schema papildyta keturių gamtos elementų reikšmių atitikmenimis, įtraukta juti­minė subjekto patirtis, įvardyta ketu­riomis pirminėmis pasijomis: palaima, nuoboduliu, ilgesiu ir laukimu. Semioti­nis kvadratas šiuo atveju, sakytume, virsta kubu! Išskirtoji intersemiotinė struktūra atpažįstama Jono Juškaičio, Sigito Gedos ir Vytauto P. Bložės poe­tiniuose tekstuose.

„Mitas estezės talkoje“ – taip vadi­nasi straipsnis, analizuojantis Marceli­jaus Martinaičio Kukučio balades, išverstas į prancūzų kalbą. Meta­foriškai šiuo pavadinimu galima nusakyti ir Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščio „Orfėjaus medis“, Nijolės Mi­liauskaitės ciklo „Eilėraščiai Persefonės palydai“, iš dalies – Romualdo Gra­nausko apysakos „Jaučio aukojimas“ skaitymo konceptą. Žinoma, kiekvienu atveju tai atrodo vis kitaip, nes se­miotinės analizės objektas yra vien­kartinė reikšmės struktūra. „Orfėjaus medžio“ analizės intriga – du eilėraščio skaitymai: paradigminis ir sintagminis. Nors pirmasis yra labiau lingvistinis, antrasis – kontekstinis, bet abiem atve­jais reikšmės kryptis ta pati. R. Gra­nausko apysakos skaitymą orientuoja įžvelgta problema: „Atrodytų, kad literatūrinis pasakojimas konfrontuoja su autentiška epigrafų ilokucija. Bet juk epigrafai – taip pat apysakos autoriaus patikėtiniai“ (p. 218). Analizės pabaigo­je įveikiama klaidinanti regimybė, įmenant jos tikrąją prasmę. M. Marti­naičio „Kukučio baladžių“ interpretaci­joje reikšminė mito talka baigiasi estezės metafizika: pasirodo, mitas, kaip ir mokslas, produkuoja priešybes, ne­tolydumus, pertrūkius. Bandant tai įveikti sukuriamos estezės pasirodymo prielaidos. Jei semiotiką laikysime moksline disciplina, o tam argumentų užtenka, tokiu atveju semiotika taip pat yra tikrų tikriausias estezės tal­kininkas. Kęstučio Nastopkos naujoji knyga yra to pavyzdys.