Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai
2024 m. Nr. 11
* * *
Vienąkart vasarą
pirmą mūsų rugpjūtį
jūros mieste
kai vėjas
apnuogintos rankos
kai šviesa
tavo veidas
žiūrėjome vienas į kitą
spindėjai
žinojau
abu
jau paženklinti
ir kas dabar benutiktų
su tavim
nebijosiu
* * *
Vėl gastrolės
kelią sapnuoju
mamai ant kelių
pažadink
kai nutils šurmulys
ir nutols
suvaidintas pasaulis
priartės
pagaliau
Karalystė
* * *
Jau nė vienos sekundės
nebūnu viena
ir nebebūsiu
džiaugsmas užima gerklę
nuo prabudimo
vos pakreipusi galvą į kryžių
žiūriu ir šypsausi
tyrinėju rankas
kiek gėdijuosi minties
tau reikalinga
sužadėtini
bučiuoji
blunkančias mano akis
senstantį veidą
nebelaukiu
kol pareis tėvai į namus
jau pati
pas juos pareinu
* * *
Ar paliktumei
visas dulkes kambarių kampuose
indus kriauklėje
tebesaugomą šlamštą
aptriušusią gėlę katino pėdsakus
ar taip nieko ir nesitvarkytum
jei žinotumei tuoj
po penkių dešimties minučių
Jis užeis iš dangaus
Kol bėrei
įsitaisius ant sofos
savo kasdienius poterius
ašarodama nepastebėjai:
Jis užėjo
* * *
Mudu tuoj pusryčiausime
ir aš neskubėsiu
dabar net skubėdama neskubu
lėtai raikysiu duoną
plikysiu arbatą taip
kaip mano palaimintas vyras
iš tavo rankų dosnumo
ši ryto tėkmė
viską žinau
nė akimirkos nepamirštu:
ten griūva namai
teka kraujo upeliai
saulėgrąžų žemėj
motinos glaudžia vaikus
aš aukoju
kasdienybės ramybę
perkeisk ją
perkelki – – – –
juk įmanoma
* * *
Į tamsų kambarį neisiu
sako mažiukas
į tamsų tai ne
žinoma, neik
pritariu ir įjungiu šviesą
ko tu linguoji galvą
susijuokia vaikas
pati juk buvai maža
ką, tada nebijojai?
ir dabar privengiu tamsos
pagalvoju
įtraukia kaip pelkė
* * *
Ar žinai
net springsta žodžiais mergytė
kas šiandien įvyko
niekaip neatspėsi tai paslaptis
niekam negaliu pasakyti purto galvelę
nori sužinoti? šnabžda koridoriuj
pasitikau ją stotelėje iš mokyklos
antrokė kiek nejauku paleisti mažytė
tokia dar nedidelė nesimato pro troleibuso langą
na žinoma, sakyk greičiau, noriu!
Bet tai paslaptis! griežtai perspėja
žinoook, mane pakvietė
eiti kartu į kiną
kas pakvietė, kaip smagu
Natas, suolo draugas, įsivaizduoji
kur eisit kokį filmą žiūrėsite
kas iš suaugusiųjų jus palydės
kas pirks bilietus apipilu klausimais
ji tylėdama žiūri
nežinau sako bet tai kokia gera paslaptis
džiūgauja švyti
ačiū tau, Natai,
kad pakvietei
mano anūkę į kiną
ir kad visa kita
dar abiem nesvarbu
* * *
Jau tuoj
po kelių dienų valandų
vienu rankos mostu
užlies laukus žaluma
klius ir parkams pušynams
paupiams mano miestas
sapnas dar kartą
taps realybe
gyvenimas
priartėjęs prie slenksčio
ar tai mano metai tie žmonės
ar mano sapnai
karo klaikas grėsmė
kaip galėsiu pamiršti
ar būsiu verta ar padėsi
Jau tuoj
po kelių dienų valandų
liepoj už lango
suulbės balandėliai
vienu rankos mostu
plyš pasaulis
vienu rankos judesiu
sudundės sugarmės
vienu pūstelėjimu
kvėptelėjimu
imsim ir prisikelsime
Ar tada įtikėsi?