Jorge Luis Borges. Almutasimo paieškos
2024 m. Nr. 10
Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas
Jorge Francisco Isidoro Luis Borges Acevedo (1899–1986) – vienas žymiausių Argentinos ir pasaulio literatūros atstovų, rašytojas, eseistas, vertėjas, nubrėžęs naujas gaires trumpų apsakymų, vadinamų fikcijomis (ficciones), ir filosofinių esė knygomis („Ficciones“, „El Aleph“, „A Universal History of Infamy“, „El jardín de senderos que se bifurcan“ ir kt.), kurių pagrindiniai motyvai – sapnai, labirintai, amžinybė, begalybė, veidrodžiai, mitologija ir apskritai žmogaus sąmonės gelmės ir vaizduotė. „Almutasimo paieškos“ („El acercamiento a Almotásim“, 1935) – vienas tų apsakymų-fikcijų, kuriuos kaip žanrą būtų teisingiausia pavadinti išmone, nes, pasak paties autoriaus, tai ir mistifikacija, ir tariama esė. „Man rodos, – prisipažino J. L. Borgesas vienoje autobiografinėje esė, – tai ir modelis, ir pamatas visų mano istorijų, kurios vienaip ar kitaip laukia manęs ateityje ir taps mano, kaip pasakotojo, reputacijos laidu.“ Dalį apsakyme minimos tariamos knygos siužeto rašytojas pasiskolino iš Rudyardo Kiplingo, jos tariamas leidėjas Victoras Gollanczas kaip ir tariamos pratarmės autorė Dorothy L. Sayers – tikri žmonės. Parašyti prasimanytos knygos recenziją buvo viena mėgstamiausių J. L. Borgeso, kurio 125-ąsias gimimo metines šiemet minime, išmonių.
Apsakymas
Pasak Filipo Gedalos, advokato iš Bombėjaus Miro Bahaduro Ali romanas „The approach to Al-Mu’tasim“ – „tai veikiau nelabai vykęs derinys (a rather uncomfortable combination) tų alegorinių Korano eilučių, retai sudominančių vertėjus, ir detektyvinių romanų, neišvengiamai patraukiančių Johną H. Watsoną ir pagražinančių gyvenimo siaubą ištaigiausiuose Braitono pensionuose“. Anksčiau misteris Cecilis Robertsas Bahaduro knygoje pastebėjo „dvigubą ir neįtikėtiną Wilkie Collinso ir didžiojo XII amžiaus perso Ferido Eddino Attaro įtaką“ – nuosaiki pastaba, kurią Gedala kartoja, nepasakydamas nieko nauja, tik tulžies pritvinkusiais žodžiais. Iš esmės abu rašytojai laikosi tos pačios nuomonės: abu nurodo kūrinio detektyvinį mechanizmą ir jo mistinę undercurrent potekstę. Ta hibridizacija galėtų pakišti mums mintį įsivaizduoti ką nors panašaus į Chestertoną; tuoj įrodysime, kad nieko panašaus nėra.
Romano „Acercamiento a Almotásim“ pirmas leidimas pasirodė Bombėjuje, 1932 metų pabaigoje. Popierius beveik laikraštinis; ant aplanko žinia skaitytojui, kad tai pirmas Bombėjaus miesto gyventojo detektyvinis romanas. Per kelis mėnesius skaitytojai išpirko keturis leidimus po tūkstantį egzempliorių kiekvienas. „Bombay Quarterly Review“, „Bombay Gazette“, „Calcutta Review“, „Hindustan Review“ (leidžiamas Alahabade) ir „Calcutta Englishman“ nešykštėjo ditirambų. Tada Bahaduras paskelbė iliustruotą leidinį, antrašte „The conversation with the man called Al-Mu’tasim“ su žavia paantrašte „A game with shifting mimo“ („Žaidimas su judančiais veidrodžiais“). Tą knygą Londone ne per seniausiai savo ruožtu išleido Viktoras Gollanczas su Dorothy L. Sayers įžanginiu žodžiu, bet neįdėjo (galbūt iš pasigailėjimo) iliustracijų. Turiu jį štai čia prieš akis; deja, nesugebėjau gauti pirmojo leidimo, kaip nujaučiu, nepalyginamai geresnės kokybės. Tokią išvadą skatina padaryti knygos priedas, pirštu priduriamai įrodantis esminį skirtumą tarp originalo, išleisto 1932 metais, ir 1934 metų leidimo.
Prieš nagrinėjant – ir aptariant – kūrinį, manding, būtų pravartu greitosiomis susidaryti jo bendrą vaizdą.
Jo regimasis pagrindinis veikėjas – ne karto nepaminėtas vardu – Bombėjaus universiteto teisės studentas. Bedieviškai išsižadėjęs tėvų islamo tikėjimo, paskutinę dešimtąją Muharramo1 mėnulio naktį atsiduria musulmonų ir hinduistų riaušių įkarštyje. Tai būgnų ir maldų naktis; per priešiškos minios tirštį skinasi kelią musulmonų popierinių baldakimų eisena. Nuo artimiausio stogo krinta hinduistų plyta; kažkas smeigia į pilvą peilį; kažkas – musulmonas? hinduistas? – miršta, minia jį sutrypia. Grumiasi trys tūkstančiai vyrų: lazdos prieš revolverius, blevyzgos prieš prakeikimus, Vienatinis Dievas prieš dievus. Laisvamanis studentas apdujęs įsivelia į riaušes. Įtūžio valdomomis rankomis užmuša (arba tariasi užmušęs) indą. Griausmingai atšuoliuoja Sirkaro raitoji policija, apsnūdusi ir nesidairydama darbuojasi lazdomis. Studentas pabėga, išsprūdęs beveik iš po žirgų kanopų. Sprunka į atokiausius priemiesčių kvartalus. Kerta dvi geležinkelio linijas arba dukart kerta tą pačią liniją. Persirita per mūro sieną į apleistą sodą, kurio gale stovi apskritas bokštas. Iš tamsoje skendinčio rožyno išpuola ruja mėnulio spalvos šunų (a lean arad evil mob of mooncoloured hounds). Apspeistas ieško išsigelbėjimo bokšte. Kopia geležiniais laiptais – trūksta kelių pakopų, – o viršuje susiduria su prakauliu vyriškiu, kuris pritūpęs šlapinasi mėnesienoje nutaikęs stiprią šlapimo čiurkšlę į pajuodusį šulinį pačiame stogo vidury. Tas žmogus jam prisipažįsta, kad jo profesija – vogti auksinius dantis iš numirėlių, kuriuos persai, susupę į baltas drobules, palieka ant bokšto. Jis pasakoja apie kitokias niekšybes ir prasitaria, kad jau keturiolika naktų, kai neapsivalė buivolo mėšlu. Netverdamas pykčiu, koneveikia arkliavagius iš Gudžarato, „pašlemėkus, ėdančius arklieną ir driežus, apskritai tokius pat nevidonus kaip mudu“. Švinta: pažeme skraido riebūs maitvanagiai. Studentas pavargęs užminga, kai pabunda, saulė jau gana aukštai, ir vagies nė ženklo. Dingo drauge su vienu kitu tričinopoliečių cigaru bei keliomis sidabrinėmis rupijomis. Baimindamasis nukentėti dėl praeitos nakties riaušių, studentas nutaria dingti Indijos platybėse. Jis svarsto, ar, sugebėjęs nužudyti stabmeldį, gali tvirtinti, kad musulmonas teisesnis už stabmeldį. Jam neina iš galvos tokie vardai kaip Gudžaratas bei malka-sansi (vagių kastos moteris) iš Palanpūro, pelnanti daugiausia lavonų grobikų prakeikimų ir neapykantos. Studentas prieina prie išvados, kad tokio itin niekingo žmogaus pagieža tolygi liaupsei. Nutaria – nepuoselėdamas vilčių – ją surasti. Jis pasimeldžia ir lėtais žingsniais ryžtingai leidžiasi į ilgą kelionę. Taip baigiasi antras kūrinio skyrius.
Neįmanoma atpasakoti įvykių, išdėstytų devyniolikoje likusių skyrių. Galva svaigsta nuo galybės dramatis personae, ką jau kalbėti apie biografiją, rodos, apibendrinančią visus dvasios poslinkius (nuo niekšybės iki matematinių spekuliacijų) ir klajones po neaprėpiamas Indostano platybes. Istorija prasideda Bombėjuje, tęsiasi Palanpūro žemumose, stabteli vieną vakarą ir naktį prie Bikaniro akmeninių vartų, pasakoja apie aklo astrologo mirtį Benareso kloakoje, rezga sąmokslą daugiaformiuose Katmandu rūmuose, meldžiasi ir paleistuvauja Kalkutoje, pražūtingoje Mačua Bazaro smarvėje, sėdėdamas Madrase prie rašomojo stalo stebi, kaip jūroje gimsta dienos, Travankore iš balkono stebi, kaip jūroje gęsta vakarai, dvejoja ir žudo Hindupūre ir uždaro atstumų ir metų ciklą tame pačiame Bombėjuje už kelių žingsnių nuo mėnulio spalvos šunų sodo. Turinys toks: žmogus, mums pažįstamas bedievis ir bėglys studentas, atsiduria tarp žemiausio sluoksnio žmonių ir prisitaiko prie jų, savotiškai varžydamasis su jais niekšybe. Netikėtai – kaip stebuklo sukrėstas Robinzonas, smėlyje pastebėjęs žmogaus pėdas, – įžvelgia švelnesnį tos niekšybės atspalvį: vieno tų pasibaisėtinų žmonių sąmonėje švistelint kažką panašaus į lipšnumą, susijaudinimą, ramybę. „Atrodė, lyg būtų prabilęs nekalbus pašnekovas.“ Jis supranta, kad niekšui, kalbančiam su juo, svetima ta padorumo prošvaistė; tad daro išvadą, kad jame atsispindi draugas arba draugo atšvaitas. Apmąstęs tą klausimą, prieina prie paslaptingos išvados: kažkur pasaulyje yra žmogus, skleidžiantis tą šviesą; kažkur pasaulyje yra žmogus, prilygstantis tai šviesai. Studentas nutaria skirti savo gyvenimą to žmogaus paieškoms.
Čia paaiškėja pagrindinė knygos tema: nepasotinama dvasios paieška per silpnus atšvaitus arba atspindžius, tos dvasios paliekamus kituose, – pirmiausia, blankų šypsenos arba žodžio pėdsaką, vėliau įvairius, tolydžio stiprėjančius išminties, vaizduotės ir gėrio šviesulius. Kuo artimiau studento klausinėjami žmonės pažįsta Almutasimą, tuo didesnė juose dieviškumo apraiška, bet visiems aišku, kad jie – tiesiog veidrodžiai. Čia galima pritaikyti techninę matematikos formulę: perkrautas Bahaduro romanas – tai didėjančioji progresija, kurios galutinis tikslas – numanomas „žmogus, vardu Almutasimas“. Artimiausias Almutasimo pranokėjas – persų knygininkas, nepaprasto mandagumo ir gėrio žmogus; to knygininko pranokėjas – šventasis… Praslinkus keleriems metams, studentas atsiduria koridoriuje, „kurio gale durys ir pigių karoliukų užuolaida, o už jos – akinantis spindesys“. Studentas kartą kitą suploja delnais ir teiraujasi Almutasimo.
Vyriškas balsas – neįtikėtinas Almutasimo balsas – prašo jį įeiti. Studentas atitraukia užuolaidą ir eina. Taip baigiasi romanas.
Man regis, nesuklysiu sakydamas, kad, panūdęs plėtoti tokią temą, autorius privalo prisiimti du įsipareigojimus: pirma, vienaip ar kitaip išgalvoti įvairių pranašiškų bruožų; antra, tais bruožais apdovanoto herojaus nepaversti paprasčiausiu sutartiniu personažu arba tiesiog vaidalu. Bahaduras įvykdo pirmą; nesu tikras, kiek pasiseka antras. Kitaip sakant: negirdėtas ir neregėtas Almutasimas turėtų mums atrodyti kaip gyvas personažas, o ne kaip lėkštų liaupsių kratinys. 1932 metų variante pasitaiko antgamtiškų pastabų: „žmogus, vardu Almutasimas“ skamba panašiai kaip simbolis, bet jam netrūksta išskirtinių individualių bruožų. Deja, vėliau pasigendame tos gražios literatūrinės manieros. Atsivertęs 1934 metų leidimą – tą knygą turiu prieš akis, – matau, kad romanas nusmunka iki alegorijos: Almutasimas jau Dievo emblema ir nuosekliai aprašyta herojaus kelionė – tai lyg dvasios mistinės pilnatvės siekio etapai. Pasitaiko apverktinų detalių: juodaodis žydas iš Kočino, pasakodamas apie Almutasimą, sako, kad jis tamsaus gymio; krikščionis jį piešia bokšto viršūnėje išskėstomis rankomis; raudonasis lama prisimena jį matęs sėdint „panašų į tą figūrą, kurią nulipdžiau iš jako sviesto ir garbinau Tašilhunpo vienuolyne“. Tokiais pareiškimais bandoma įteigti mintį apie vienasmenį Dievą, prisiderinantį prie žmonių skirtybių. Mano akimis žiūrint, tai nelabai džiugi mintis. To paties nesakyčiau apie kitą: spėjimas, kad ir Visagalis ieško Kažko, o tas Kažkas – Kažko pranašesnio (arba paprasčiausiai būtino ir lygaus), ir taip iki Galo – ar veikiau iki Laiko – Begalybės, arba cikliškai. Almutasimas (tas aštuntasis Abasidas, laimėjęs aštuonis mūšius, pradėjęs aštuonis sūnus ir aštuonias dukteris, palikęs aštuonis tūkstančius vergų ir karaliavęs aštuonerius metus, aštuonis mėnulius ir aštuonias dienas) etimologiškai reiškia „Tas, kuris ieško priedangos“. 1932 metų romano versijoje tai, kad piligriminės kelionės tikslas – kito piligrimo paieška, nedviprasmiškai byloja, kaip sudėtinga rasti Almutasimą; 1934 metų versija tą patį dalyką aptaria, kaip minėjau, nukrypdama į pasakiškos teologijos sritį. Mir Bahaduras Ali, kaip matėme, nesugeba atsispirti pačiai banaliausiai menų pasaulio pagundai: būti genijumi.
Dar kartą perskaitau savo rašinį, baimindamasis, kad deramai nepabrėžiau knygos privalumų. Ten netrūksta gana išmanių dalykų; pavyzdžiui, paminėtinas pokalbis XIX skyriuje: numanu, kad vienas pašnekovų – Almutasimo bičiulis: jis neatremia priešininko sofizmų, nenorėdamas „teisėtai mėgautis pergale“.
Apskritai šiais laikais rašant knygą pagirtina remtis senąja literatūra, juo labiau kad (pasak Johnsono) niekas nepageidauja skolintis iš savo amžininkų. Dažnos, bet nereikšmingos Joyce’o „Uliso“ sąsajos su Homero „Odisėja“ tolydžio žadina – nežinia kodėl – beprotišką kritikų susižavėjimą; Bahaduro romano asociacijos su šlovinamu Farido ud Dino Ataro „Paukščių pokalbiu“ susilaukia ne ką mįslingesnių liaupsių Londone, taip pat Alahabade ir Kalkutoje. Netrūksta ir kitokių skolinimosi pavyzdžių. Vienas tyrinėtojas išvardijo kai kuriuos romano pirmos scenos sutapimus su Kiplingo apsakymu „Ant miesto sienos“; Bahaduras juos pripažįsta, bet priduria, kad būtų daugiau nei keista, jei skirtųsi du tos pačios dešimtosios Muharramo nakties aprašymai… Eliotas visiškai pagrįstai prisimena, kad nė vienoje iš septyniasdešimties nebaigtos alegorijos „The Faërie Oueene“ giesmių nepasirodo pagrindinė veikėja Gloriana, kaip, vertindamas tą veikalą, pabrėžė Richardas Williamas Churchas (Spenser, 1879). Aš, savo ruožtu, norėčiau kukliai priminti, ko gero, visiškai įmanomą tolimą pirmtaką: kabalistą iš Jeruzalės Isaaką Lurią, XVI amžiuje skelbusį, kad protėvio arba mokytojo dvasia gali įeiti į nelaimėlio dvasią, trokšdama jį paguosti arba pamokyti. Ta metempsichozės forma vadinama Ibbür2.
Versta iš: Jorge Luis Borges. EL ACERCAMIENTO A ALMOTÁSIM, 1935.
1 Muḥarram – pirmasis islamo kalendoriaus mėnuo; vienas iš keturių šventų metų mėnesių, kada kariauti draudžiama (vert. past.).
2 Toje pastaboje apie Matiq at-Tayrą („Paukščių pokalbį“) užsiminiau apie persų mistiką, vardu Farid ad-Din Abu Talib Muhammad ibn Ibrahim Attar, kurį nužudė Čingischano sūnaus Tolui kareiviai, siaubdami Nišapūrą. Ko gero, verta pateikti glaustą to eilėraščio santrauką. Tolimas paukščių karalius Simurgas vidury Kinijos pameta puikią plunksną; paukščiai, pasibodėję viešpataujančia anarchija, nutaria jį surasti. Jie žino, kad karaliaus vardas reiškia „trisdešimt paukščių“; žino, kad jo rūmai yra žemę supančiuose Kafo kalnuose. Paukščiai ryžtasi veik begaliniam nuotykiui; perskrenda septynis slėnius, arba jūras; priešpaskutinis vadinasi „Svaiguliu“; paskutinis – „Baigtimi“. Daug piligrimų pabėga, kiti žūva. Trisdešimt, vargų apvalyti, pasiekia Simurgo kalną. Pagaliau pamato jį savo akimis: įsitikina, kad jie patys yra Simurgas ir kad Simurgas – tai kiekvienas jų ir visi drauge. (Taip pat Plotinas – „Eneados“, V, 8, 4 – kalba apie tapatumo principo dangiškąją tąsą: aiškiame danguje viskas savo vietoje. Bet kas yra viskas. Saulė yra visos žvaigždės, ir kiekviena žvaigždė yra visos žvaigždės ir saulė.) Mantiq al-Tayrą į prancūzų kalbą vertė Garcinde Tassy, į anglų – Edvardas Fitzgeraldas; rašydamas šį straipsnį, naudojausi Burtono vertimu „Tūkstantis ir viena naktis“ ir Margaret Smith monografija „The Persian Mystics: Attar“ (1932).
Ši poema turi ne per daugiausia sąsajų su Miro Bahaduro Ali romanu. Žodžiai XX skyriuje, persų knygininko priskirti Almutasimui, ko gero, tik papildo tai, kas herojaus jau pasakyta; ta ir kitos dviprasmiškos analogijos gali reikšti tiek ieškotojo, tiek ieškomojo tapatybę; taip pat gali reikšti, kad pastarasis turi įtakos pirmajam. Kitas skyrius pakiša mintį, kad Almutasimas – tai indas, kurį tariasi nužudęs studentas.