Kornelijus Platelis. Eilėraščiai
2024 m. Nr. 10
Šokoladinis triušis
Užėjau konditerijon. Ten mano vaikystės draugė,
be kitko, gamino tamsaus šokolado triušius.
Tokie fainuoliai gražiais švarkeliais su varlytėmis,
visaip išpuošti. Sakė – jai kiek panašūs
į mane, tačiau nesuprantanti, kuo, gal ta
kvailoka mina. Dar sakė, jų paklausa
išauganti prieš Velykas. Porą nusipirkau,
nors Velykos buvo toli dar, artėjo Vėlinės.
Valgyti jų man nepataria daktarė.
Tad pastačiau ant komodos abu it kokius
penatus, o gal totemus. Juos gaminanti draugė
buvo to pačio klano, tad negalėjo jų valgyti
kaip ir aš, nors aš, kaip matote, – dvigubai.
Reikės paklausti, kaip jie ten atsirado
jos konditerijoj, jos vaizduotės formelėje
ir kodėl šokolado substancija jie apsireiškė tikrovėje?
Ir net jeigu ji atsakys: kas tu toks, kad klaustum
tokių dalykų? Atkirsiu: ar nebeprisimeni,
ar negirdi, ką sakau: šokoladinis triušis!
2023 10
Nepasakomai
Ko nepasakiau
tada ar tada, tai ar tai, dabar sau kartoju,
ir jaučiuosi, lyg dar kas nors tai girdėtų.
Tartum poezija, šokdinanti scenoj šešėlius,
besiplaikstančius it liepsnos liežuviai, kalba,
kuri nė nedrumstų tylos, jei būtų tada išsprūdus,
pasibeldus į kitą sąmonę
ir atšokus nuo jos, o dabar
nebėra tų dantytų sienų, tų geležinių vartų,
pagaliau tos pasaulio ribos, staiga atsiradusios,
tik aš kalbu su savim, eiliuoju.
2024 03
Klausiu – atsako
Pavasaris siunčia ženklus,
sparčiai daugėja žalios.
Klausiu: kaip jo išvengsiu,
kai čia visi šėlios?
Atsako: mokykis suokti
ir užsimiršti balsu.
Pavasarį gali tuoktis
ir užmiršti visų.
2024 03
Rašytojystė
Rašyti pagal užsakymą
apsimokėjo visad –
gaudavai kokį užmokestį,
tarnybą ar net sinekūrą.
Rašančiais nuo savęs
domėdavosi žandarai,
kad ir gerai nesuprasdavo,
kam rašeivoms to reikia.
Žinoma – pardavimai,
tarnybos ar sinekūros,
bet kodėl užsimojama
kartais – nei Dievui, nei ciesoriui?
Žlugdo moralę ir santvarką
tokie, todėl pavojingi,
dera juos tremti, sodinti,
rišti prie gėdos stulpo.
Bet saviraiškos slėgio
sienos vis tiek neatlaikė,
ir užplūdo skaitytojus
tūkstančiaveidis tvanas.
Lipti į kokią nors arką
jie atsisakė – laiveliais
išplaukė į vandenyną
mokytis navigacijos.
Tai buvo ne pirmas žodžių
potvynis, nepasimokė jie,
o danguje Gutenbergas
jau kuris laikas trankės.
O senovėj, kai protėviai
titnagais, obsidianais
uolose kalė ženklus
pagal genties užsakymus,
gal jau nuo savęs mėgino
kam nors ką nors pasakyti,
ir kaip tais laikais atrodė
šios ūkio šakos ekonomika?
2024 03
Archeologija
Atkasė vieno miestelio aikštės seną grindinį,
apvalių akmenų, gal pusantro metro giliau nei esamas.
Pasiūliau taip ir palikti: išbetonuoti sienas,
įrengti laiptus. ES paramos lėšomis.
Klausė tiktai, ką darysim su vandeniu?
Nieko, sakiau, vienas kraštas išeina į upės šlaitą,
nuotakumu pasirūpino pirmtakai,
ten bus ir vieta įvažiavimui.
Klausiate – ką apskritai toje aikštėje darysime?
Išgrįsim trinkelėmis ir sugrąžinsime turgų,
atsuksim istorijos ratą ir jos senuosius
socialinius-ekonominius santykius skelbsime paveldu,
ir visi sugužės žavėtis. Atrodo kaip archeologo
Gedimino sapnas. To paraiškoje neminėsime.
2024 06
Lyrikos šauksmas
Pasaulinei poezijos dienai
Per greitai auga nagai
ir plaukai it kokiam numirėliui.
Ką jie nori tuo pasakyti?
Kad reikia dar tvirčiau į ką nors kabintis
ar priimti daugiau subtilių signalų,
kurie tik užginčija buvusius įsivaizdavimus
ir nieko neduoda mainais, o gal
nuoširdžiau atsiduoti lyrikai?
Dažniau karpykis ir kirpkis, –
atsako Erata, – higienos paisyk.
Tauriuosius vaizdinius aukštink, –
priduria Polihimnija.
Ką jos nori tuo pasakyti?
Sode paukštukai
ulba savo prasmes.
Kaip man išsuokti savąsias,
kad į jas kas nors atsilieptų?
Ką noriu tuo pasakyti?
2024 03
Indiška pasaka
Penki akli brahmanai girioj sutiko dramblį.
Vienas palietė šoną, kitas – koją, trečias – straublį,
ketvirtas – dar kažką, o aš, tas penktasis, – uodegą.
Tad mums dramblys pasirodė gana panašus į sieną,
koloną, gyvatę, dar kažką, o man – į šluotelę,
kurią panaudočiau ne tam, kad nuo tako šluočiausi vabalus
tarsi koks džainas, to tako nė nematau,
o tam, kad nušluočiau sienas ir kolonas, gyvates,
dar kažką, kad išvysčiau aklu žvilgsniu,
kaip veiksmas šluoja iliuzijas, kardas perkerta mazgą,
pabudimas nutraukia sapną.
O dramblys iš lėto nužingsniuoja į tankmę
siūbuodamas straublį, kuris, kaip tvirtino vienas iš mūsų,
įbruko jam į rankas pažinimo vaisių.
2024 07
Blogas
Blogio (bet kokio) vengiu.
Skleidžiu tik geras naujienas,
patikrintas ir aprobuotas
elektroniniu parašu.
Reiškiu nuosaikią nuomonę
su nekaltumo prezumpcija,
siūlau ramiai diskutuoti…
Kodėl to niekas neskaito?
Ar kad esu tik drungnas,
kokį ir giria daktaras?
Bet sekėjai išspjauna…
Smakrų tik neapsitaškykit.