Giedrė Kazlauskaitė. Kūnas yra mano laikraštis. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 10 

Sausis

Savižudybės apslopo.
Glūdžiu sulindusi irštvoje.
Drebia sniegą, žinau, tu juo stebiesi.
Lūpomis skaitau brevijorių, tarsi kalbėčiausi su tavimi.
Noriu tarti kilnius ir gražius žodžius.
Kad tai būtų panašu į meilę.

Nemiga, girdžiu lietaus lašus į palangę.
Tingiu bėgioti, nors sportbačius nusipirkau neperšlampamus.
Skaitau Harari komiksą, jis apie romantinius mitus.
Pvz., kokia iliuzija poroms važiuoti atostogų.
O aš trokštu tik artumo, ir tai nuneša anapus rampos.
Kartu tapti geresniais žmonėmis.

Vis dar mokausi gyventi kuo mažesnėmis sąnaudomis.
Bet nudaiktinti namus sudėtinga.
Imčiau romantinį mitą apie artumą, be kelionių.
Man taip nepatinka vartojimas.
Bet nepatinka ir nuosavas skurdas.
Gėda prieš dukters klasiokes.

Sniegas, kuris tave stebina, drimbantis kaip druska.
Kramtom kitus žemynus, jie dar nepakankamai nudėvėti.
Nes ten nėra vargšų, kenčiančių ir atstumtų, kuriems įmanoma padėti.
Kitus žemynus būtina nufilmuoti, nors visko pilna ir čia.
Yra nepopuliarių, į kuriuos nelabai kas veržiasi.
Visų žemynų jie neapžioja.
Norėtų.

Man taip patinka samsara su visais prisirišimais!
Įsikalbėti jausmai, žinutės, liūtas iš brevijoriaus.
Visa tai, ko negalima trokšti, jei sieki tikrosios laimės.
Laimės dievijoje.

Suprantama, jos beveik niekas nesiekia.

 

Vasaris

Einu į „Senukus“ pirkti dėžės.
Reikia dėžės, nes papūga ištaško grūdus iš narvo.
Kiek tik atmenu, šiame prekybos centre
pardavinėja beliašus ir čeburekus prie įėjimo.
Neįsivaizduoju, kas galėtų juos valgyti – nebent apsauginiai.

Aš esu niekas, – kartoju sau, – esu vienas iš milijono varžtų šios parduotuvės sandėlyje.
Dieve, padėk man geriau įsisąmoninti, kad aš esu niekas, o ne pasaulio valdytoja.
Mano trajektorijos nereikšmingos, mano mintys nevertos namų.
Leisk man tikėti, kad ištirpsiu šiame gausme tarsi ant iešmo kepamas zefyras.

Lesyklėlės, tapetai, vinys, vazonai, citrinmedžiai.
Rašomieji stalai, sodo nykštukai, lėlių nameliai.
Iš jų mintyse būtų galima sukomponuoti dailiausius namus.
Būties namus, kurių reikia nebent apsiskaičiusiems.
Iš pradžių mokais turėti, paskui neturėti.
Žiūri, kur čia prakišus koralais augančius daiktus.
Tinkamo dydžio dėžės nėra, nebent aptvaras lysvei.
Namuose toliau šiukšlins papūga.

Mūsų knygos tėra mitas.
Niekam jos nereikalingos, tik mums patiems.
Bet apmulkiname kitus, įpiršdami jas kaip prekes.
Ontologines prekes, kurios neva padės kažką suprasti.
Nepadės.

Pastaruoju metu gana dažnai ima rodytis, kad staiga
trinktels ir mes visi žūsime, nespėję suvokti, nuo ko.
Arba sėdžiu su dukra KFC, įeina normalios išvaizdos jaunuolis,
atsisėda prieš mus, o man vaidenas, kad kuprinėje jis turi bombą.
Per daug filmų apsivartojusi.

 

Kovas

Anksčiau buvau vynmaišiu.
Dabar organizmą tiesiog naudoju rūgimui.
Patinka būti prarūgusiai.

Neturiu iliuzijų apie savo kūną.
Bučiuojuosi nebent su maistu, tad pilvas pavirto mieline tešla.
Namuose repetuoju storą bjaurią bobą,
kuri rėkia ir kurios visi klauso.

Gali būti, kad, pasiversdama raugykla,
stimuliuoju proto kūrybingumą. Antraštės lyg pamišusios
skelbia apie žarnyno ryšį su smegenimis.

Senas vynmaišis, kurio nieks iš vidaus neišplėšo.
Man trūksta vaistų, nuo abstinencijos ima agresija.
Nuo agresijos išsigąstu pati savęs.
Durna poliklinika neleidžia registruotis internetu –
įsivaizduoja, kad psichiniai rašysis urmu ir nulauš sistemą.
O jeigu naiviai tikiesi prisiskambinti, gali ir užgerti.

Kažką, neva, dirbu. Viską užmirštu, nes galvoju trimis planais.
Šitas desperatiškas maratonas niekam neišgelbės gyvybės,
bet vis vien bėgu, nes taip neva reikia.

Suvokiu – aš beprotė, ir verčiau jau niekas
tegu nesiartina.

 

Balandis

Turi ateiti Velykos, klausausi Bacho mišių.
Didžioji savaitė didesnė už Prisikėlimą –
kol lauki, mirties mažiau, negu kad ją suvalgai.

Jaučiuosi varguole.
Esu dviratininkė nušerpetojusiu veidu.
Nervų šaknelių uždegimo apimta nugara.

Psichologė sako, kad mėgdžioju išmoktą bejėgiškumą,
nes jeigu norėčiau, galėčiau dirbti versle.
Tai gal ir gerai, kad nedirbu.

Kultspaudė yra kekšynas, kuriame
visi miega vieni su kitais,
visi spausdinasi svetimuose plotuose,
kad pažymėtų kuo daugiau teritorijos.
Ten apstu poezijos, kuri teršia.

Padangos dviračiui kaip traukiniui bėgiai –
kai jos išsikvepia, šiek tiek subyra žemė po kojom.
Visi nekenčia dviratininkų, pėstieji aprėkia, ko važiuoju šaligatviu.
Vairuotojai staugia pro langus, kad gatve važiuoti neturiu teisės.
Dviračiu žymiu teritoriją visame mieste.

Drebia sniegą, tu juo stebiesi – balandžio sniegu.
Tebeskaitau tau brevijorių.

Bet dviratininkai lyg kielės išspardė ledus
nuo šaligatvių.

 

Gegužė

Galvoju apie tai, ką man pasakei –
kad visi žmonės vaidina.

Kaip aš norėčiau suvaidinti davatką, kuri pasninkauja!
Anoreksikę ar isterikę, kuriai dera nevalgyti, nes reikia vilioti.

O juk pakaktų viso labo gerbti maistą –
valgyti ne vienai, o su kuo nors.
Išpūsti iš savęs orą kaip iš guminio čiužinio.

Deja, visą maistą aš panaudoju
pagal taupiausius išgyvenimo principus.

Intensyviausia žaluma ir žydėjimas: masiškai miršta žmonės.
O aš skundžiuosi kažkokiais lašiniais.

Mūsų duktė nekenčia lėktuvų. Netoliese jie leidžiasi,
keldami atominio grybo garsą. Per žinias vis praneša:
„Mes negalime kontroliuoti dangaus.“
Panašiai kalba dvasininkai.

Kuo toliau nuo literatūruomenės vyrų.
Nuo alkoholikų, kurie į AA ateina ieškotis žmonų.
Nuo samdinių, kuriuos kažkas užvadino ganytojais.
Esu šautuvas, aš visà esu žudantis falas.
Lėktuvo skalpelis, pjaunantis dangų.

Jeigu Jėzus būtų galėjęs gyventi dar bent dešimtmetį –
ar nuoširdžiai jam to linkėčiau? Ne.

Bendrakeleiviai, mirę nuo alkoholizmo,
pasirinko ne patį blogiausią sprendimą.

Gatvėje sutikau beprotėlę, su kuria dukart gulėjau ligoninėj:
„Na, bet kaip aš džiaugiuosi, kad tu bent dukrytę užsitaisei!“

 

Birželis

Visa kas užkniso, nutariau mokytis vairuoti.
Nuėjau į medicininę apžiūrą.

Pirmiausia manęs paklausė, ar turiu tikrą darbą.
Paskui – kodėl tik dabar sugalvojau vairuoti.

Atsakiau, kad mano gyvenimas buvo nelengvas,
tėvams buvo gėda, kad esu lesbietė,
todėl jie nuo manęs atsiribojo.

Vėliau tapau dar ir girtuokle, tad visi tik išlošė, kad nevairavau.
Po šitų žodžių mane, žinoma, nusiuntė psichiatrinei ekspertizei.
Amžinai nepataikau į jokią sistemą.

Mūsų poezijos knygos virto nuotraukų albumais.
Čia keliauju, čia iškrito pirmasis dantukas.
Aiškinuosi santykius su naująja meile.
Ir taip toliau.

Kokie paprasti yra kelio ženklai!
Atsakymai į visus klausimus.
Skaityčiau ir skaityčiau.

Po pamokų užmigdavau giliu miegu.
Blaiviam pasaulį ištverti yra sunku, todėl
daugelis mūsų eskeipina į miegą.
Kol miegam, upės gyslose nesustoja.

Kvotė, kokią mašiną vairuosiu, – atsakiau, kad žmonos.
Tada jie nuėjo pasitarti, ar tai įmanoma.

„Bet kam jums vairuoti?“ – atsakiau, kad reikės
dažnai važinėti pas senstančius tėvus.
Tuos pačius, kuriems manęs gėda.

Man kem trys, šiaip ne taip
žengiu į suaugusiųjų gyvenimą.

 

Liepa

Pradėjau vairuoti, jausmas – lyg plaukčiau.
Nesitikėjau, kad bus taip įdomu.

Taip patinka būti savo kelio juostoje –
ribojamai punktyro ar ištisinės linijos;
gal net ir pati turiu ribas.

Pasitaikė ramus instruktorius, neklausinėjo, ar vyras vairuoja.
Ėmiau konsultuotis su dietologe.

Paaiškėjo, kad svorį mesti nėra prasmės.
Jis ataugs – toks tvermės dėsnis.

Kūnas yra mano laikraštis,
įrašyta viskas, ką kiti turi žinoti.
O jie turi žinoti, kad tai, ką patyriau,
taip lengvai nepamirštama.

Sausra. Dulkėti sandalai ir pirštai,
karštis kaip troškulys po besaikio pedalų mynimo.
Nežymus rudenėjimas, sprendžiant iš saulės spindulio.

Dietologė patarė girti savo kūno dalis –
mano rankos ir kojos kaip dviratininkės.

Vėliavos, pakabintos pro langus.
Lietuvos / Ukrainos, Ukrainos / LGBT,
Ukrainos / Vytis / trispalvė.

Kad kas nors pasikabintų Vyčio / LGBT derinį, nepastebėjau.
Kaip dviratininkė, gal ir galėčiau.

 

Rugpjūtis

Kaip jūs norėtumėte gyventi? –
paklausė dietologė.

Neturiu vizijos, gyvenu, kad išgyvenčiau,
o ne tam, kad gyvenčiau.

Liūtys, tropinis karštis.
Vėtra išvartė elektros stulpus.
Redaguojam tekstus, kurie neturi prasmės.

Kokia laimė yra nekurti!
Apsimesti paprastu žmogumi,
kuris toks jautrus savo mitybai.
Pasaulis tikrai nestokoja naujų mūsų eilėraščių.

Ir profesorės laiškai.
Ar įmanoma keliais jais nuveikti daugiau,
negu nudirbo visokios ten minesotos, daug metų
AA tarnysčių, grupių ir psichologių?

Kaip norėčiau jums atiduoti likusius savo metus,
kad dar galėtumėt mokyti, globoti ką nors,
rašyti ir kurti.

Tikrai panaudotumėt juos prasmingiausiai,
o kas gi iš to, kad vegetuoju.

Jau seniai mečiau svaigalus, bet dabar
svaigina lietuvių poezija ir jūsų artumas.

 

Rugsėjis

Sugebėjau sustoti, pajutus sotumą.
Išmečiau išėdas, bet vakarienę valgiau
nulaupiusi apipelijusios duonos kraštus.

Apsirenk suknelę, kurią dėvi šioje nuotraukoje, –
rašo rašytojų fotografas.

Nebenoriu gelbėti pasaulio ir taupyti,
kišdama į save gendantį maistą.

Nesirengsiu, išmečiau ją, nes išaugau.
Be to, aš LGBT – rengsiuosi kuo queeriškiau.

Pirkau besibaigiančio galiojimo kotletus,
išmečiau juos į konteinerį. Šis pratimas, kaip patarė
dietologė, kelia savivertę.

Tavo balsas kartais vyriškas, kartais moteriškas.
Prieš kiek laiko tu pasikeitei lytį?
Nekeičiau, esu viso labo lesbietė.

Yra žmonių, kuriuos gąsdina mano asimetriškas veidas,
bet kaip tik dėl to jis yra visiškai mano.

Alkoholikai vis murma, esą reikia gyventi pagal
Dievo valią, o ne pagal savo, bet ar aš
tikrai beturiu savo valią?..
Regis, tik darau ką reikia.

Nespėju vairuoti, nespėju
ruoštis egzaminams.

Gydytojai, psichologės, AA,
jūs pavertėte mane normaliu žmogumi.
Dabar atverskite į nenormalų.

 

Spalis

Medžiai vis dar žali, nebuvo kada jiems gelsti.
Gaza, įkaitai, moterys su vaikais,
Jėzaus vardo vertas Jeruzalės kardinolas.

Plūduriuojam baseine. Panirus nieko nebegirdi.
Taip norėčiau gyventi kur nors pasaulio krašte,
kur nėra interneto.

Kažin, ar bipoliniai kaitalioja saldų, sūrų ir aštrų maistą?
Dėkoju tau, Viešpatie, kad esu tik ciklotimikė.
Rudenį – vangumo stadijoj.

Vis dar nuolankiai minu dviratį,
sudariau taiką su gremėzdišku kūnu –
juk tai tokie niekai. Dauguma nevykėlių
turi didelius pilvus, tai kaip atpažinimo
ženklas.

Helovynas.
Su dukra žiūrime siaubo filmą.
Teratoma žmogėja ir veržiasi iš kūno
lyg parazitinis dvynys.

 

Lapkritis

Medžiai nusimetė.
Kapinės apkrautos stiklu.
Pažįstamas keturiasdešimtmetis
mirė nuo alkoholio.

Įkaitai negrąžinti.
Palestiniečiai bėga iš Gazos.
Kūdikiai, atjungti nuo inkubatorių, miršta Al Šifos ligoninėj.
PSO, JTO, Raudonasis Kryžiau ir Pusmėnuli –
esate maldos pusryčiai.

Teisuoliai skeryčiojasi eitynėse,
nutolusiose per civilizacijas.
Jeigu neturi pažiūrų struktūros,
beveik neturi ir tapatybės.

Kristallnacht.
Įkaitus po truputį atiduoda –
Kristus Karalius krustelėjo pirštą.

Jeigu mums teks bėgti, svarbiausia –
kad nepamirščiau dukters piešinių,
gal ji ir Vakaruose pateks į meno mokyklą.
Reiks susidėti į aplanką.

Viešpatie, ką čia klejoju.

 

Gruodis

Visi kiti žmonės yra ok.
Jeigu gebėčiau aprėpti viso pasaulio sielvartą – virsčiau Rūpintojėliu.
Labai traumuoti žmonės yra ok.
Karo poezija nebejaudina, žudynių vaizdai ekrane – kasdieniniai ir įprasti.
Besimėgaujantys savo padorumu yra ok.
Rašykite dar daugiau projektų!
Trampistai ir homofobai yra ok, jei tik nedrasko akių.
Apeliuokite į visus fondus!
Isteronarcai yra ok.
Sumažinkit premijų ir paminklų!
Familistai, bijantys, kad lytinio švietimo pamokos pavers jų atžalas translytėmis, yra ok.
Cistos papuose – mano sistemos planetos; liaukų audinyje jos kaip žvaigždžių lauke.
Savim pasitikintys šikniai, kurie nuolat pažeidinėja kitų ribas, yra ok, kol nepakliūni į jų akiratį.
Cistos kiaušidėse, mano negimę vaikai – galėjau gimdyti dar tris.
Vidurinės klasės prasimušėliai, aiškinantys, kaip gyventi, yra ok.
Jos kaip užperėti kiaušiniai.
Nemokantieji rašyti yra ok (kol nelenda spausdintis į mano laikraštį).
Tabletė nuo rėmens, migdomieji.
Skaitantys šlamštą ir svaigstantys nuo įsikalbėto dvasingumo yra ok.
Antidepresantas, tabletė nuo nugaros skausmo, kapsulė nuo gastrito.
Skambinantieji per atostogas pasitarti dėl kūrybos yra ok.
Papilomos ant kūno, jos dauginasi.
Savo pažiūrų vergai yra ok.
Dauginuosi, nors niekas neprašė.
Nekenčiantys leftizmo yra ok.
Cistoje yra kaulų, dantų ir plaukų darinių.
Susipainioję tarp meilės gyvūnams ir neapykantos žmonijai yra ok.
Viso pasaulio žudynės, pradedant kokia Eritrėja.
Ateistai yra ok.
Al Šifo kūdikiai prakartėlėje.
Superbevaikiai yra ok.
Mums gimė Išganytojas.
Bepročiai, viešai besiaiškinantys santykius, yra ok.
Nesiliaukime galvoję apie pasaulio skausmą.
Vyrai, atiminėjantys vaikus iš motinų, yra ok (kol tai niekaip nesusiję su mumis).
Rašytojai – kekšės, verčiau disertacija tebūna man meiluže.
Vyrai, visai nesidomintys savo vaikais, irgi yra ok.

Murmu šią pakantumo litaniją ir džiūgauju it krišnaistė.
Garbė tau, dikasterija, už translyčių krikštą.
Man nereikia jų pataisyti.
Garbė ir už palaiminimus tokiems, kaip aš.
Palikime tai dievams, tegu jie laiko juos ant pečių arba rita į kalną kaip akmenį.
Jūros krantas kaip kūnas, smėlis – kaip oda.
Nėra jokios prasmės susijausminti ir juos redaguoti.
Raudoni akmenukai – tai angiomos.
Mes turime net kai ką bendro.
Norėčiau mažintis, ne daugintis.
Laikau juos savęs, tokios mylimos ir brangios, dalele.

2023