Arūnas Spraunius. Gesto nuosmukis

2024 m. Nr. 10 

Kokie (tik nuožmūs) laikai – tokie (tik nuožmūs) ir gestai

Viešpatie, kaip įkyrėjo mirti!
(Iš filmo „Tas pats Miunhauzenas“)

 

Iš „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“: „Gestas (pranc. geste), mostas, judesys (dažniausiai rankų) kalbos raiškumui padidinti arba susikalbėti, signalui, komandai (pavyzdžiui, dresūroje) duoti.“ Gal ir simptomiška, jog nė užuominos apie reikšmę Nr. 2, kurią šykščiai apibrėžia „zodynas.lt“: „Poelgis, kuriuo duodama ką suprasti: Kilnus gestas.“ Irgi iš „zodynas.lt“: „Kilnus 1. keliantis pagarbą; doras, taurus.“

Logiška „kilnaus gesto“ tikėtis iš riterių laikų. Anglų normanų riteris Raymondas Fitzas Geraldas, pravarde Storasis, 1170 metais: „Pergalė be kilnumo – prastas, žvėriškas reikalas.“ Kilnių gestų dabartiniuose reikaluose nutinka? Pasitaiko. 2022-ųjų vasarį, prasidėjus Rusijos agresijai prieš jo tėvynę, boksininkas Volodymyras Klyčko aukcione pardavė olimpinį aukso medalį, kad surinktų pinigų karo vaikams. Medalis parduotas už milijoną dolerių, pirkėjas jį grąžino, nes norėjo, kad liktų Klyčko šeimoje. Kilnūs be išlygų / pritempimų abu – ir pardavėjas, ir pirkėjas.

Irgi tinkama paminėti, kad žodžio „gestas“ reikšmė Nr. 2 iš „zodynas.lt“ problemiškai tirštėja intensyvėjant, pagreitį įgaunant istorijai. 1938 metų naktį iš rugsėjo 29-osios į 30-ąją Miuncheno susitarimą pasirašė Vokietijos reichskancleris Adolfas Hitleris, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Arthuras Neville’is Chamberlainas, jo Prancūzijos kolega Édouard’as Daladier bei Italijos premjeras Benito Mussolini, pagal jį Čekoslovakija per dešimt dienų įpareigota „atlaisvinti“ Sudetų sritį nacistinės Vokietijos naudai. Rugsėjo 30-osios rytą Čekoslovakijos prezidentas Edvardas Benešas priėmė Miuncheno susitarimą be Nacionalinio susitarimo pritarimo argumentavęs: „Negaliu pasmerkti savo šalies žudynėms dėl kažkokio neaiškaus gesto.“

Kaip atrodo gesto reikalai jau XXI amžiaus pradžioje, kai istorijos tirštėjimas irgi neabejotinai įvykęs? Ukrainos pirmoji dama Olena Zelenska atsisakė dalyvauti Amerikos prezidento Joe Bideno kalbos ceremonijoje Kongrese kovo 7 dieną kaip ir rusų opozicinio politiko Aleksejaus Navalno našlė Julija Navalnaja. Olena atsisakymą mandagiai argumentavo įtemptu grafiku. Julija irgi mandagiai priežastimi nurodė nuovargį (kolonijoje vasario 16 dieną nugalabytą vyrą su vargais pavyko deramai palaidoti kovo 1-ąją).

Žinią pranešęs „The Washington Post“ (WP) rėmėsi šaltiniais, pasak kurių, planuota O. Zelenską pasodinti greta pirmosios Amerikos damos Jill Biden ir J. Navalnajos, kas turėjo tapti galingu prezidento pranešimo Kongresui fonu. Bet, skelbė tie patys šaltiniai, Ukrainos pirmosios damos buvimas greta Kremliaus nužudyto rusų opozicinio politiko našlės galėjo sukelti diskomfortą jos tautiečiams. WP irgi darė prielaidą, kad dar viena Olenos atsisakymo priežastimi galėjo būti Kyjivo nenoras gadinti santykius su respublikonais, kai lapkritį vyksiančių prezidentų rinkimų rezultatas tebeskendi miglose. WP situacijos su O. Zelenska gesto kontekste nesvarstė, dienraščiui užteko intereso (nenori pyktis su respublikonais) ribų.

Į prezidentystę vėl besiveržiantis keturiasdešimt penktasis Amerikos prezidentas Donaldas Trumpas kovo 3-iąją kitų potencialių respublikonų rėmėjų draugijoje Floridoje susitiko su „Space X“ savininku Elonu Musku. D. Trumpas gyrė E. Muską, pareiškė besitikįs susitikti su šiuo tête-à-tête. 2016-aisiais E. Muskas su kitų JAV kompanijų vadovais įsitraukė į ekspertinės tarybos veiklą, 2017 metų pavasarį pagrasino ją palikti, jei D. Trumpas trauksis iš Paryžiaus klimato susitarimo, ką šis padarė. 2022-ųjų vasarą D. Trumpas pavadino E. Muską „dar vienu sušiktu veikėju“, kai sužinojo, kad šis nebalsavo už respublikonus. 2023 metų rugsėjį paskelbtoje Walterio Isaacsono autorystės E. Musko biografijoje nurodoma, kad verslininkas D. Trumpą laiko aferistu. Bet 2022 metų lapkritį atkūrė eksprezidento paskyrą (suspenduotą po D. Trumpo šalininkų surengto Kapitolijaus šturmo 2021-ųjų pavasarį, kai šis atsisakė pripažinti prezidento rinkimų rezultatą) savo valdomame interneto socialiniame tinkle „X“ (buvęs „Twitter“).

Kuriam galui dėstyti vieną iš galybės su šiais personažais sietinų siužetų? Vertinant iš gesto perspektyvos, kontekstas ne toks jau nereikšmingas. Vasario 13-ąją E. Muskas „X Spaces“ forumo metu senatoriams respublikonams sakė esąs prieš paramos Ukrainai įstatymo priėmimą, nes nėra jokio šanso, kad Vladimiras Putinas Ukrainoje pralaimės. D. Trumpas 2022 metų vasario 22-ąją: „V. Putinas suteikė nepriklausomybę didelei Ukrainos daliai. Jis nusprendė ten būti taikdariu.“ Ir – jokia paslaptis, kad Atstovų Rūmų pirmininko respublikono Mike’o Johnsono sprendimui teikti / neteikti įstatymo projektą su šešiasdešimt vienu milijardu Ukrainai balsavimui lemtingą įtaką darė kandidatas D. Trumpas. Šiam tokia reikalų padėtis (iki paramą Ukrainai numatančio įstatymo vis dėlto priėmimo balandžio 21-ąją) tiko – jei Ukraina pralaimės, tai prezidentaujant konkurentui.

Ukrainiečių rašytojas, poetas Serhijus Žadanas, kaip vienas didžiausių pasaulio kultūros kūrėjų, turi gauti Nobelio premiją, o ne imti į rankas ginklą, socialiniame tinkle „X“ balandžio 3-iąją parašė Jeilio universiteto istorijos profesorius Timothis Snyderis – po to, kai S. Žadanas kovo pabaigoje pranešė stojąs į Ukrainos nacionalinės gvardijos 13-osios brigados „Chartia“ gretas. S. Žadanas yra tarptautinių premijų (Hannah Arendt premijos „Už politinį mąstymą“, Franko Schirrmacherio fondo laisvės premijos Vokietijoje etc.) laureatas, „Gazeta Wyborcza“ paskelbė jį 2022 metų žmogumi, tais pačiais metais Lenkijos mokslų akademijos Literatūros mokslų komitetas nominavo rašytoją Nobelio literatūros premijai. Rašytojo gimtasis Starobelskas Luhansko srityje okupuotas, Charkivą, kur gyvena S. Žadanas, rusų armija raketomis, bepiločiais dronais terorizuoja beveik kasdien. Serhijus nuo karo pradžios rėmė ukrainiečių karius, rado drąsos dėtis prie tėvynės gynėjų ne pačiu palankiausiu Ukrainos armijai metu.

O dabar šastelėkime link D. Trumpo naratyvo Ohajo valstijos Deitone kovo 17-ąją: „Mes turime skolinti jai pinigus, o ne tiesiog įteikti šešiasdešimties milijardų dolerių čekį. Zelenskis, pasakysiu jums, vienas didžiausių prekeivių istorijoje, kas kartą, kai čia atvyksta, išsiveža penkiasdešimt ar šešiasdešimt milijardų dolerių. Aš taip nesugebu.“

Nuo lapkričio, kai prasidėjo paramą Ukrainai numatančio įstatymo tvirtinimo „saga“, iki balandžio 7-osios rusų Ukrainoje užmuštų vaikų nuo dviejų savaičių iki septyniolikos metų amžiaus skaičius augo bent nuo penkių šimtų vienuolikos iki tikrai penkių šimtų trisdešimt devynių. D. Trumpas: ne mano problema. Kuomet jo, prezidentaujančio, 2021-ųjų pradžioje paklausė apie Saudo Arabijos opozicinį žurnalistą Jamalą Khashoggi, kurį specialiųjų tarnybų agentai užmušė ir sukapojo į gabalus Saudo Arabijos konsulate Stambule, D. Trumpas atrėžė: „Man – ką, viską mesti ir grąžinti milijardus, kuriuos arabai investavo į Amerikos ekonomiką?“ Iki prezidento milijardieriaus Amerikoje nebuvo priimta, kad „laisvojo pasaulio“ lyderis taip atvirai spjautų į etiką.

Rusiją pirmą kartą aplankė JAV komentatorius, ryškus D. Trumpo šalininkas ir ne mažiau ryškus paramos Ukrainai priešininkas Tuckeris Carlsonas, kad vasario 8 dieną suteiktų globalaus viešumo aikštelę asmeniui, kuriam priklauso retorinis pasažas, esą Vakarų „kuratoriams“ prireikė Volodymyro Zelenskio, idant „jų priežiūroje“ etninis žydas „dengtų“ Kyjivo nacistinį režimą. Dviejų valandų V. Putino interviu T. Carlsonui Kremliuje paskelbtas naktį į vasario 9-ąją. Kai vasario 12 dieną pasaulio vyriausybių susitikime Dubajuje per diskusiją moderatorius paklausė, kodėl su V. Putinu nekalbėjo apie žodžio laisvę, A. Navalną, T. Carlsonas atsakė (pažodžiui): „Kiekvienas lyderis žudo žmones, įskaitant mano šalies lyderį. Kai kurie lyderiai žudo daugiau nei kiti. Lyderystė reikalauja žudynių, atleiskite.“

Raktinis čia žodis „atleiskite“ – kaip etinis oksimoronas. Užtat pirmas T. Carlsono šou socialiniame tinkle „X“ 2023 metų birželio 8-osios vakarą per dvidešimt keturias valandas pelnė apie devyniasdešimt milijonų peržiūrų ir tapo virusiniu. Šių metų vasario 21-ąją jo paskyra X turėjo 12,3 milijonų prenumeratorių, T. Carlsonas dar turi paskyrą „YouTube“ su 1,52 milijono prenumeratorių. Kilniems gestams banaliai nėra laiko.

Gyvenimas, aišku, vietoje nestovi. „Žinios apie karą sklinda pasaulyje, bet tai nereiškia, kad gebėjimas įsijausti į kitų kančias reikšmingai išaugo <…>. Šiuolaikiniai piliečiai, prievartos vaizdų vartotojai“, – rašė Susan Sontag „Apie kitų skausmą“ 2003 metais. Nuo konstatacijos reikalai reikšmingai pasistūmėjo intensyvumo naudai. Vasario 16–18 dienomis vykusios solidžiausios tokio pobūdžio Miuncheno saugumo konferencijos, kurioje dalyvavo beveik penkiasdešimt vyriausybių vadovų, pranešimas įvardytas pesimistiškai „Lose-Lose?“ (pralaimi visi?). Niūrokai simboliška, kad pirmą konferencijos dieną V. Putinas demonstratyviai baigė galabyti (dvidešimt septyni uždarymai į karcerį penkiolikai parų per beveik trejus metus „darbą padarė“) A. Navalną. Kuo ne gestas?

„Aš nebijau, ir jūs nebijokit“, – fotografija, kurioje A. Navalnas laiko popieriaus lapą su šiais žodžiais paskutinėmis minutėmis laisvėje. Politiko grįžimas į Rusiją 2021 metų sausio 17-ąją iš Vokietijos po gydymo, kai prieš tai buvo nuodytas tėvynėje, virto farsu, kai valdžia lėktuvą nuo Vnukovo oro uosto, kur laukė šalininkai, nukreipė į Šeremetjevą, kur politiką sulaikė. „Jei būtume norėję, būtume užbaigę…“, „kam jis reikalingas…“ – Rusijos prezidento pasisakymai savo kritiko tema, kurio pavardę kai kada išradingai, nors dažniau bukai tiesmukiškai vengė minėti. Šių metų kovo 17-ąją, spaudos konferencijoje Rusijos prezidento rinkimų rezultatų tema, sulaukęs NBC korespondento Keiro Simmonso klausimo, V. Putinas pagaliau „išdrįso“: „Dėl pono Navalno. Taip, išėjo iš gyvenimo. Tai visada liūdnas įvykis. Na, nutinka, kai žmonės įkalinimo įstaigose išeina iš gyvenimo <…>. Nutinka, nieko nepadarysi. Toks gyvenimas.“

Forumo „Rusijos energetinė savaitė“ plenariniame posėdyje 2021 metų spalio 13-ąją moderatorė Hadley Gamble pasidomėjo, kodėl V. Putinui tokį nerimą kelia opozicionieriai, kad jis juos nuolat siunčia į kalėjimą. Prezidentas atrėmė, kad, pažvelgusi į gatvių protestus, įsitikintų, jog toli gražu ne visi kali (primintina, 2021 metai). Ukrainiečių politologas Vitalijus Portnikovas tai pakomentavo, kad V. Putinas paprasčiausiai tyčiojasi. Mėgaujasi nebaudžiamumu. Kai atakavo Gruziją 2008-aisiais, jau galvojo apie Ukrainos puolimą. Karas Gruzijoje jam baigėsi be pasekmių. Kai Maskva ėmėsi Krymo aneksijos, Vakarai įkalbinėjo V. Putiną neatakuoti žemyninės Ukrainos. Kai atakavo, ėmė su juo tartis dėl miestų apšaudymų nutraukimo. Tebesitaria. Ko nesityčioti ir nesimėgauti.

Jei / kai taip motyvuojasi valdovas, svita ir ne svita algoritmą kartoja su neprognozuojamomis pasekmėmis. Prokremliškas karinis korespondentas Andrejus Morozovas-Murzas vasario 21-ąją nusižudė, kai jį užengė savi – po to, kai paviešino tikrus rusų armijos praradimus (šešiolika tūkstančių žuvusiųjų) kovose dėl Ukrainos Avdijivkos.

Buvusiam Sankt Peterburgo veterinarui Dmitrijui Karavaičiukui teismas 2019 metų liepą skyrė septyniolikos metų įkalinimo bausmę už nusikaltamos grupuotės prekybai amfetaminu sukūrimą. Jo žmona už tą patį įkalinta šešiolikai metų. Veterinaras nuo bausmės atleistas, nes užsiverbavo į „Wagner“ armiją kariauti Ukrainoje. Leningrado srities televizijai gyrėsi, kad 2023-iųjų sausį, pasibaigus pirmam kontraktui su „Wagner“, už rezultatus vadovybė rengėsi jį pristatyti Rusijos Herojaus vardui gauti. Dmitrijaus Semionovo pseudonimu laikraštyje „Komsomolskaja pravda“ jau šį sausį pasakojo, kad vyko į karą, nes norėjo vaduoti žmoną iš įkalinimo, kitame interviu nurodė „iškeitęs žmoną į herojaus žvaigždę“. Irgi sausį tapo Leningrado srities gubernatoriaus Aleksandro Drozdenkos įsteigto fondo „Leningrado riba“ direktoriaus pavaduotoju. Pasak paties, jame užsiima saugumo klausimais, humanitarinės paramos skirstymu etc. Lygia greta vyksta į mokyklas pasakoti apie savo žygdarbius, įkalinimo įstaigose agituoja kalinius užsiverbuoti į frontą. Vienas siužetų iš tokio susitikimo Rusijos šiaurės vakaruose: apsirėdęs ordinais apkabinėtu surdutu D. Karavaičiukas nuo scenos ragina: „Važiuokite ir išsišėlsite (išraiškingesnis originalas „otorvities“ – nutrūksite). Rausite iš lavonų auksinius dantis, nuimsite kryžius, grobsite ir vešite namo ką panorėję, Gynybos ministerija dengs nuo Vidaus reikalų ministerijos klausimų – šansas už milijoną. Grobkite, žudykite, darykite ką norite ir turtėkite. Gal negrįšite, bet „nutrūksite“ kaip reikiant.“ Kuo ne gestas?

Siužetas „ne svita“ tema. Minskietis Stepanas Latypovas 2021 metų birželio 1-ąją teismo salėje įsmeigė sau į gerklę šratinuką, prieš tai pasakęs, kad teisėsaugininkai žada užvesti bylas artimiesiems, jei jis nepripažins kaltės. Baltarusijos režimas protestų prieš suklastotus prezidento rinkimus 2020-aisiais aktyvistą Stepaną sulaikė tų metų rugsėjį, apkaltino sukčiavimu stambiu mastu, priešinimusi milicijai. Prieš susižalodamas įtariamasis sakė penkiasdešimt vieną dieną praleidęs vadinamojoje „pres-troboje“ (originale „pres-chata“), kameroje, kurioje kiti kaliniai turi sudaryti ujamajam nepakenčiamas sąlygas. Paskui narve pasitraukė į kampą, kuriame apsauginiai jo pasiekti negalėjo, ir smeigė šratinuką į gerklę. Narvo iškart atidaryti nepavyko – apsauginiai neturėjo raktų. Jį pagaliau atvėrus aktyvistą be sąmonės išvežė į ligoninę.

Primintina, tekstas apie tik nuožmius laikus ir tik nuožmius gestus, kai nuožmios „aplinkybių“ dresūros algoritmas – valingai ar ne – lemia sprendimus, net jei / kai daugumos intencijos kilnios. Siekdami išsaugoti atmintį apie A. Navalną, Nyderlandų aktyvistai pasiūlė pervardinti jo vardu gatvę Hagoje, kur yra Rusijos diplomatinė atstovybė. Ji pavadinta vardu vietos valdininko, kuris XVI amžiuje praturtėjo prekiaudamas kailiais iš Rusijos. To reikalaujančią peticiją per pusantro mėnesio pasirašė daugiau nei aštuoniasdešimt penki tūkstančiai žmonių, dvigubai daugiau, nei reikia, kad ją imtų nagrinėti Hagos municipalitetas. Gestas pašauktas sukrėsti, štai ir sukrėtė. Kita vertus, kai kurie Hagos gyventojai abejojo, kad miesto galvoms užteks ryžto pervardinti gatvę. „Nemanome, kad meras tą padarys. Jis geras, bet gali neišdrįsti. Per daug politinio konteksto“, – argumentavo.

Sėkmingo vadavimosi iš sankcijų nestabdo net 2022 metų gegužę ES įvestas draudimas Europos teisinėms bei konsultavimo kompanijoms atstovauti rusų klientams. Genadijus Timčenka (su 23,4 milijardo dolerių balandžio 2-osios „Forbes“ rusų turčių reitinge šeštas) išleido bent keturiolika milijonų eurų kol kas nesėkmingiems bandymams palikti sankcijinį sąrašą. Vos milijonas iš biudžeto skirtas advokatams, likusieji trylika – korporaciniams lobistams, viešųjų ryšių konsultantams, politiniams technologams. Rasti ir savo naudai lenkti asmenis, disponuojančius ryšiais Europos sostinėse. Kas nors abejoja šių pasigėrėtinai nuožmių pastangų sėkme ateityje?

Prieš tokias investicijas joks gestas neatsilaikys. Reikia tik belsti, ir kai kam bus atidaryta, priklausys nuo beldimo trukmės. Kapitalistinės dresūros pasekmė yra reglamentas, jo moderuojamas „gyvenimo praktikos vidurkis“. Su tuo nelabai ką padarysi, o ir paika daryti, nes tai algoritmas, tinkantis bet kokiam siužetui. Tuometinis Jungtinės Karalystės (JK) ministras pirmininkas Borisas Johnsonas 2021 metų rugsėjo 20-ąją lėktuve žurnalistams, kurie lydėjo jį vykstant su vizitu į Ameriką: „Mūsų meilė Prancūzijai neišdildoma. Labai didžiuojamės ryšiais su Prancūzija. Tai draugiški santykiai, širdingi, skaičiuoja šimtmetį ar daugiau, gyvybiškai mums svarbūs.“ Tą pačią savaitę JAV prezidentas J. Bidenas, Australijos bei JK ministrai pirmininkai Scottas Morrisonas ir B. Johnsonas padėjo parašus po trišalės saugumo partnerystės sutartimi AUKUS, kurios pirma iniciatyva – povandeninio laivyno Australijai statyba, numačiusi taip pat 2016-ųjų Kanberos susitarimo su Prancūzijos kompanija „Naval Group“ dėl povandeninių laivų statybos už penkiasdešimt šešis milijardus eurų nutraukimą. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas apie „širdingų sąjungininkų“ ėjimą informuotas post factum.

Atviras klausimas (atsakymo į kurį dabar gyvenančios kartos vargu ar sulauks) – etika, kilnia laikysena grįstas algoritmas veiksmingas, ar tėra teorija, „sausa šaka“, kai „gyvenimo vaisingas medis“ veši kuo nuožmiausiai. Prie dabartinių reikalų gestas – akivaizdu – ne pirmo būtinumo prekė. Tik „tam kartui“ susitelkusiai konsumeristų respektabiliajai daliai iš Middle Class viršutinio sluoksnio net ne gestas, o tik vaizdas yra jau pakankamas. „Aš nebijau, ir jūs nebijokit“, – tokiems niekams savimi besimėgaujantis vartotojas / egocentrikas laiko neturi.

Būtų skaudu, jei Leta gestą galutinai nuplukdytų į užmarštį – istorija rodo, kad gestai pasitarnauja bręstant iki siekio susigrąžinti savigarbą. Per Antrąjį pasaulinį karą savanoriu į frontą užsirašęs, nors tebuvo šešiolikos, dabar ryškus šiuolaikinis vokiečių teologas Jürgenas Moltmannas prisimena, kaip jau belaisviams skirtoje britų stovykloje 1946 metais perskaitė „Štutgarto kaltės išpažinimą“, vokiečių krikščionių antifašistų prisiimtą atgailą už nacių nusikaltimus, nors, atrodytų, kas kas, o jie savęs kaltinti tikrai neturėjo kuo. Vieno iš vienuolikos „Štutgarto kaltės išpažinimą“ pasirašiusiųjų, Dachau koncentracijos stovyklos kalinio pastoriaus Martino Niemöllerio pasiūlyta formulė: „Kai atėjo (suimti) komunistų, aš tylėjau, juk nebuvau komunistas… kuomet atėjo manęs, nebuvo kam manęs apginti.“

„Štutgarto kaltės išpažinimas“ paskelbtas, kai dauguma vokiečių tebesijautė aukomis dėl antihitlerinės koalicijos sąjungininkų veiksmų karo metu. Net Karlas Jaspersas nacių nusikaltimus aprašiusio veikalo „Kaltės klausimas“ antrojo ledimo įžangos žodyje rašė, kad denacifikavimo primetimas žadino jo priešinimąsi kaltės, atsakomybės idėjoms.

Willis Brandtas buvo pirmas 1970 metų gruodžio 7-ąją Lenkiją aplankęs Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) kancleris. Planetoje plačiai žinomas jo atsiklaupimas prieš paminklą nacių 1943-iaisiais kraujyje paskandinto sukilimo Varšuvos gete aukoms. VFR formaliai nepripažino po karo nustatytos Vokietijos sienos su Lenkija ties Oderiu ir Neise, kancleris Varšuvoje sienos pripažinimo dokumentus pasirašė. Už ką, kaip ir už atsiklaupimą, konservatyvios opozicijos tėvynėje kritikuotas. Dabar W. Brandto gestas patikimai laikomas Europos konsolidacijos, kaltės dėl nacizmo nusikaltimų pripažinimo simboliu.

Kilnus gestas – pavojingai išskirtinė prekė, su kuria elgtis reikia atsargiai, pavyksta ne visiems. Pirmą kartą 1947-aisiais išleistą švedų rašytojo Stigo Dagermano knygą „Vokiškas ruduo“ sudaro jo apybraižos iš pokarinės Vokietijos, kur jį 1946 metais komandiravo dienraštis „Expressen“. Dvidešimt trejų literatas asmeniškai stebėjo, kokie formalūs buvo denacifikacijos teismai, kai tekentėdavo nacistinės valstybinės mašinos eiliniai. Tarkime, dalyvavimu šturmo būriuose kaltinamas mokytojas į teismą atsiveda šešis liudininkus, kurie tvirtina – neskriaudė žydų, karo metu net klausė užsienio radijo. S. Dagermanas rašo, kad „liudininkais“, neretai žydais, būdavo apsirūpinęs kone kiekvienas kaltinamasis, honoraras jiems siekė du šimtus markių: „Konvejerio principas, be abejo, tik pridėjo pačiai denacifikacijos idėjai komedijos prieskonį.“ Vienu iš nuosprendžių, jei kaltę įrodyti pavykdavo, būdavo įtariamojo buto konfiskacija bei perdavimas kuriai iš išgyvenusių aukų. S. Dagermanas tai laiko gražiu, tik beprasmišku gestu. Nacizmo aukos po karo gyveno skurdžiai, banaliai neįstengė gautų eksnacistų butų išlaikyti, galų gale šie atitekdavo tiems, kas galėjo sau tą leisti, buvo pakankamai uždirbę prie nacių režimo.

Švedų rašytojas nugyveno trumpą, intensyvų gyvenimą – greitai išgarsėjo, daug dirbo, kentėjo nuo depresijos, gal ir todėl „Vokiškas ruduo“ toks sugestyvus. Septyniolika kartų mėgino žudytis, 1953 metais jam pavyko.

Spektaklio „Paliaubos“ premjera Daugpilio teatre 2023 metų spalio 6-ąją virto skandalu po to, kai Ukrainos atstovybė Latvijoje pasmerkė pastatymą kaip platinantį Kremliaus naratyvus. Pjesę parašė Donecko dramaturgas Aleksejus Kurelachas, veiksmas joje klostosi Donecko srityje 2014-aisiais, kovojančių pusių kariai, ukrainiečiai ir rusai, trumpo atokvėpio fronte metu kartu remontuoja namą moteriai, kurios vyras žuvo Ukrainos ir Rusijos kare.

Galima ir aliuzija į Pirmąjį pasaulinį karą, vadinamąsias Kalėdų paliaubas Vakarų fronte 1914 metų gruodžio 25-ąją, kuomet vyko ne, sakykim, broliavimasis, o priešininkų „bendradarbiavimas be žudymo“, pasireiškęs bendru Kalėdų giesmių giedojimu neutralioje zonoje, abipusiu atsisakymu šaudyti, žuvusiųjų kūnų rinkimu bendromis jėgomis neutralioje zonoje. Į „bendradarbiavimą be žudymo“ buvo įsitraukę tūkstančiai vokiečių, prancūzų, britų, dažniau kadrinių kariškių. Net / ir rusai, 1916-aisiais Rytų fronte atsiliepę į vokiečių kvietimą: „Mes krikščionys, kaip ir jūs <…>, šventomis krikščionims dienomis nežudysime vieni kitų.“ Kaip prisiminė poetas, Pirmojo pasaulinio karo veteranas Robertas Gravesas, „suprantate, kariai žino karo įstatymus, nekemša į galvą politikos nei propagandos“.

Galima svarstyti, laikas ar dar ne laikas jautresnėms nuorodoms į kai kuriuos Pirmojo pasaulinio karo (ne vien jo) faktus dabartinių atvirai drastiškų reikalų kontekste. Arba svarstyti ne galima, o reikia, nors tam prireiktų / prireiks drąsos.

Pirmą „Oskarą“ Ukrainos kinematografo istorijoje pelnė Mstyslavo Černovo juosta „20 dienų Mariupolyje“. Atsiimdamas apdovanojimą režisierius sakė, kad veikiausiai yra pirmas „Oskarų“ ceremonijos scenoje, kuris atiduotų prizą, kad tik Rusija nebūtų užpuolusi, niokojusi jo šalies ir nebūtų reikėję sukti filmo. M. Černovo komanda kurį laiką buvo likusi rusų jau okupuotame Mariupolyje ir užfiksavo, ką užfiksavo. Režisierė, scenaristė Ksenia Gapčenko pasakojimą „novayagazeta.eu“ (03 11) apie „Oskarą“ filmui „20 dienų Mariupolyje“ pradeda taip: „Aš žiūrėjau filmą kino festivalyje Romoje, verkiau praktiškai visas devyniasdešimt minučių. Greta verkė, dūsavo visi žiūrovai, ir vyrai, ir moterys. Kažkas tiesiog neištvėręs bėgo iš salės.“

Po fakto – kaip visada – stojo refleksijos metas. Iš tėvynės išguitas rašytojas Viktoras Šenderovičius: „Oskaras“ labai svarbus Ukrainai, bet, aišku, daug svarbiau, kad filmą pažiūrėtų rusai. Pageidautina, milijonai. Čia su ypatingu jausmu prisimeni 1945 metų vasaros kino seansus, kai mainais už duoną, mėsos konservus buvusius Hitlerio mylėtojus Amerikos pavaldumo zonoje vertė žiūrėti kroniką apie tai, ką naciai nuveikė koncentracijos stovyklose. Bet ne. Istorija pažodžiui nesikartoja: nebus jokios okupacijos, niekas neorganizuos peržiūrų. Teks (kada nors) pažeistomis smegenimis, apnuodytomis sielomis brautis savo jėgomis.“

Kremliaus propagandininkas Sergejus Markovas: „Filmas „20 dienų Mariupolyje“ gavo „Oskarą“ kaip geriausias dokumentinis filmas. Tikras fašistinis filmas, susuktas Goebbelso dvasia. Filmas šlovina neofašistinį Ukrainos režimą, skleidžia fašistinę propagandą – iš tiesų Mariupolio dramos teatrą susprogdino Ukrainos saugumo tarnyba ir neonacistinis „Azov“ (propagandininkas turi galvoje batalioną „Azov“, kuris laikėsi Mariupolyje ilgiausiai), kad karo nusikaltimais apkaltinų Rusiją.“ Refleksijos paritetas, nieko asmeniško – jei gali T. Carslonas, kas gali uždrausti S. Markovui?

Išeitų, kilnus gestas prie naujausių reikalų šansų neturi? Klausimas apskritai svarstytinas. „RusNews“ žurnalistui iš Pamaskvės Romanui Ivanovui kovo 6-ąją teismas skyrė septynerių metų įkalinimą už paskleistą „suklastotą žinią“ apie Rusijos armijos „žygius“ Kyjivo priemiestyje Bučoje (aukas identifikuoti turintis tyrimas tebesitęsia, kol kas pavyko nustatyti, kad rusų armija Bučoje ir Bučos rajone per trisdešimt tris okupacijos dienas nužudė virš tūkstančio keturių šimtų žmonių). Iš R. Ivanovo paskutinio žodžio: „Taip pat mano kaltė, nes kaip Rusijos pilietis leidau Rusijos valdžiai priimti katastrofiškus sprendimus <…>. Noriu klauptis ant kelių prieš Bučoje užmuštų žmonių artimuosius. Nors nežinau, kas juos užmušė. Bet tai pasekmė to, prie ko priėjo mano šalis.“ Ir atsiklaupė teismo salės narve.

Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris gruodžio 4-ąją, Tarptautinę savanorių dieną, ordinu „Už nuopelnus VFR“ apdovanojo Johannesą Mesusą. Dauno sindromą turintis trisdešimt devynerių Berlyno Moabito rajono gyventojas žmonėms su negalia pritaikytoje dirbtuvėje išpilsto į buteliukus arbatą bei klijuoja etiketes ant maisto papildų paketų ir dvidešimt penkerius metus tarnauja altarista vietos Šv. Povilo dominikonų bažnyčioje. Po to, kai bažnyčios diakonas jam papasakojo, kad neretai būna vienintelis dalyvis mirusių vienišų žmonių laidotuvėse ir tai jį slegia, Johannesas, lydimas į pensiją išėjusio tėvo policininko Georgo, per penkerius metus dalyvavo daugiau nei dviejuose šimtuose laidotuvių, ir jei ne jie, kas devintos laidotuvės būtų praėjusios be jokio žmogaus. Nė vieno iš mirusiųjų sūnus ir tėvas Mesusai nepažinojo.

Kilnaus gesto nuotykiai interneto socialinių tinklų brėžiamų horizontalių ryšių laikais: nuo D. Trumpo iki vienišų žmonių laidotuvėse dalyvaujančio Johanneso – visi lygūs. Kaip ir ne gesto naudai, kai galime nirti į pragmatizmo palaimą. Viena pagrindinių Kremliaus režimo nužudyto rusų opozicinio politiko tezių nuo 2018 metų buvo – „Nuostabi ateities Rusija“. 2021-aisiais A. Navalną nuosekliai ujusio prokremliško televizijos kanalo RT (buvęs „Russia Today“) darbuotojas Ilja Remeslo užsigeidė „Nuostabi ateities Rusija“ registruoti kaip savo prekės ženklą. 2024 metais pavyko.

Atkakliausieji vis dėlto tebenori / norės atsakyti (sau) į klausimą: turime Edeną ar nelabai? Prancūzų mąstytojas Georges’as Louis de Buffonas (1707–1788) skelbė, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas turi būti tik jam būdingo stiliaus išpuoselėjimas. Banaliai tariant, jei jus mėgdžioja, save jau sukūrėte. Gestas prieinamas tik turintiems stilių. Ir dar: gestui pajėgūs tik žinantys realias (asmeniškai mokėjo) egzistencines kainas.

Tekstas apie kilnų gestą rengtas ne tokį trumpą laiką. Jau finišo tiesiojoje, atrodytų, derėjo nebesidairyti į vis naujus faktus. Bet jų vis rasdavosi. Tokia štai kolizija, kuri vis dėlto kalba kilnaus, net jei ir nuožmaus gesto naudai.