literatūros žurnalas

Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai

2008 m. Nr. 11 

Rudenėja
 
Pamaniau
galėčiau
tau virti pietus
šluostyti dulkes
atsargiais prisilietimais
priminti: esu
laistyt bendras gėles
tylėti kai reikia tylėti
atsiliept už tave
pakelt telefono ragelį
sakyti ne, dabar užimtas
arba tuojau, minutėlę
šiuo metu vonioje
galėčiau
atstoti ką nors brangaus
kokį vaikystės prisiminimą
jaunystės klaidą ar švelnų skersvėjį
kai vakarosim
rudenio darganoje
šviečiant lempoms
kai sensim
galbūt nesimpatiški ar ydingi
ir vis tiek
nepaleisime
vienas kito rankų kai žiūrėsim
į viršų
ir neužtrauksim
mėnuliui užuolaidų
pamaniau
galėčiau
būti Šešėliu
bet tokiu, žinai,
visai savarankišku
pamaniau kad galėčiau
 
 
 
Pirmadienis
 

Iš ryto truputį pasi…
oras jau vėsesnis
griebiausi pirmadienio
na ką ten griebiausi
papusryčiavome apėjau sanpaulijas
sakiau jeigu kada nors pražys
kur išleido šaknis kelsiu puotą
kai po žemėm
prisiminsiu šį rytą
tokį niekuo neypatingą
po žemėm žemėm
ir Zenono kiminais apsigobusi tą pirmadienį
redagavau makabrišką knygą apie Džeimsą apie save
paskambinau į vieną kitą vietą nieks neatsiliepė
o ir kodėl turėtų skambink neskambinęs
parašiau keletą nereikšmingų žinučių
įkišau spalvotus skalbinius pažiūrėjau senas fotografijas
paverkiau
toks ruduo net mintyse jo negalėčiau…
paskui
gėrėm arbatą vakarieniavom kažką rodė
kažko nerodė kažko nerodėm nedarėm
tvarkingai susikroviau drabužėlius prieš miegą
maža kas
peržegnojau visus į tris puses
norėjau truputį pasi… bet nuovargis
reiktų tiesiog sulaukti
kol išleisiu šaknis
kol praeisiu

 
 
 
Įžadai
 

Neleisiu sau džiaugtis
nė vienos dienos
tuo labiau nakties
ar akimirkos
visą laiką kartosiu
vis tiek pasibaigs
užsimanė
būti laiminga
gražuolė

 
 

*
 

Jeigu leistų rinktis
norėčiau
kerėti tave
                              savo kūnu
grožis amžinas
o ką dvasia ar tas protas –
į kapus nesineši

 
2
 
Impulso pagautas
apkabini mane
                           draugiškai
apkabink

                  ne
                          draugiškai

 
 

*
 
Sako
tik kankinamas
vyras tampa žmogum
Viešpatie
tai kiek man dar laukti
 
 

*
 
Viešpatie
nepasilenk taip arti
atleisk nuo švytėjimo
 
 
 
Jo veidas
 
Panardinta į liepą
Liucerna jos lietūs
naktimis nusileidžia aukštikalniai
lyja
motociklų burzgimas penktą valandą ryto
ir pirmieji
atėję pakeisti budėtojus
Trys karaliai
karūną vėlei vasara deda
Tomas Manas už Ciūricho
su varpais pasitinka
šviečia bokštai žaisliniai bažnyčių
kaskados kerta žolę sidabriniai kriokliai
prisiminki
panardintas į liepą
paguldytas į žemę
palydėtas į dugną
tą kelionę – į Viršų
kur skaidriai nuvalytas
šviesoje ir su vėju
Jo smaragdinis veidas –
niekada nepamiršiu
 
 
 
Stotis. Dar viena
 

Fräkmüntegg tarpstotėj
tarp žemės dangaus
Piloto dūmuose
debesų sinkopėse
alpstant ilgesio Alpėse
be paklydimų
                          ir su
Tavo ranka
su artimiausia

 
          
 
Uetlibergas
 
          Janinai S.
 

Ant Uetlibergo giedra
kad būtų giedra kai atrasiu
Biliūną Šatriją kad būtų
tikra susitikus
ieškojimų Tėvynėje
o baltas Ciūrichas profesorių rašytojų poečių
skurdžios buities paženklintų džiovos
per tokį kraują atkeliavusių iš Lietuvos
ir vis dar tebekylančių į g i e d r ą

 


Klaidinantys judesiai

 

Šveicarijos žemės ūkuos
mano veidas tikresnis nei šičia
gal ir kliedžiu bet toks ilgesys
lyg būčiau palikus save
prie Piloto viršukalnės degina
kur Vienintelis įsišviečia
o bedugnė o skrydis o kelias
pas Tave pas Tave pas Tave

O dabar tik ilgėjimosi lygumos
pareigų grandinėlė viliuosi
atsivertęs Pilotas pasveikins
ir atlėgs tušti liūdesiai
ir aš nieko daugiau nebijosiu
kur Vienintelis įsišviečia
ir tik gėda kad mano buvimas
vien klaidinantys judesiai

 
Į Lugano
 
          Violetai M.
 

Traukinio lėtas ta dan žalios kalnų akiduobės
įrėmintas vasaros niekada nepraeinantis kadras
sustabdytas išryškintas
kuriame tu ir aš
mūsų senstantis mirštantis juokas
bilietėliai už šimtą frankų skardinė alaus
puodelis kafe creme tylus palydovo madam
intymi šio sekmadienio liturgija
kai plieskia už lango
Maironio smaragdas daubose bažnyčių bokšteliai
žaislinio kaimo maketas ir žaibas –
traukinio nyris į tunelį
kai švilpia tamsoj
drėgnos uolos šiltas drumzlinas vėjas
traukinio lėtas ta dan kai net švyti
virpantis gyvas niekada nepraeinantis
mano sekmadienis

Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 11 / Vienąkart vasarą
pirmą mūsų rugpjūtį
jūros mieste
kai vėjas
apnuogintos rankos

Dovilė Zelčiūtė. Radybos

2023 m. Nr. 12 / Akvilė paprašo, kad jie ją apkabintų. Visi trys pastovi tylomis apsikabinę, toks ratelis virtuvėlėje, ji tyliai susijuokia. Reginos žvilgsnis aštrus, tiriantis, bet ir palaikantis. Jie atsilaikys.

Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 8–9 / iš visų jėgų stengiuosi
nes gavau tikrą vaidmenį
ne be reikalo tėtis mokė –
kiekvieną darbą atlik iki galo

Neringa Butnoriūtė. Trys teatrališkos nominantės

2022 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos trys poezijos knygos Linos Buividavičiūtės „Tamsieji amžiai“, Dovilės Zelčiūtės „Šokiai Vilniaus gatvėje“, Alvydo Valentos „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“.

Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 12 / Štai žvelgiame vienas į kitą
ir galvoju – praeis
bet kol žiūrime
koks palaimingas DABAR

Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 4 / Vėlavau apie dešimt minučių
kai paskambino tavo sesuo
o seselė uždegė žvakę
važiavau panemune taksi
klaikus bumčikas trukdė suprasti

Dovilė Zelčiūtė. Suoliukas, arba Aš mylėjau tave, tau nežinant

2018 m. Nr. 11 / JI Na va… matai, kaip aš čia įsikūrusi. Mažas plotas tam bendery, bet man užtenka… Ir daiktų mažiau… Užeik, nebijok. Nėra pelių. Sėskis. Arbatos gersi? Ką sakai?

Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 2 / Tai ką man dabar daryti eilėraštį rašėte girtas o man atrodo kad tikras ir spektaklis anas kur sukrečia krečia – neapsieita be dopingo o kaip bus…

Dovilė Kuzminskaitė. Ačiū, biso nereikia

2013 m. Nr. 11 / Dovilė Zelčiūtė. Džuljetos suknelė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 100 p.

Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 3 / Salėj
kai palieku realybę
Prosperas
turi pereiti

Ramūnas Čičelis. Teatro ir gyvenimo tikrovė

2011 m. Nr. 2–3 / Dovilė Zelčiūtė. Gastrolės: romanas. – Vilnius: Alma littera, 2009.

Dalia Markavičienė. „Paskutinės ekspozicijos“ repeticija

2010 m. Nr. 2 / Dovilė Zelčiūtė. Klaidinantys judesiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 104 p.