Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai
2008 m. Nr. 11
laistyt bendras gėles
tylėti kai reikia tylėti
atsiliept už tave
pakelt telefono ragelį
sakyti ne, dabar užimtas
arba tuojau, minutėlę
atstoti ką nors brangaus
kokį vaikystės prisiminimą
jaunystės klaidą ar švelnų skersvėjį
galbūt nesimpatiški ar ydingi
vienas kito rankų kai žiūrėsim
pamaniau kad galėčiau
Iš ryto truputį pasi…
oras jau vėsesnis
griebiausi pirmadienio
na ką ten griebiausi
papusryčiavome apėjau sanpaulijas
sakiau jeigu kada nors pražys
kur išleido šaknis kelsiu puotą
kai po žemėm
prisiminsiu šį rytą
tokį niekuo neypatingą
po žemėm žemėm
ir Zenono kiminais apsigobusi tą pirmadienį
redagavau makabrišką knygą apie Džeimsą apie save
paskambinau į vieną kitą vietą nieks neatsiliepė
o ir kodėl turėtų skambink neskambinęs
parašiau keletą nereikšmingų žinučių
įkišau spalvotus skalbinius pažiūrėjau senas fotografijas
paverkiau
toks ruduo net mintyse jo negalėčiau…
paskui
gėrėm arbatą vakarieniavom kažką rodė
kažko nerodė kažko nerodėm nedarėm
tvarkingai susikroviau drabužėlius prieš miegą
maža kas
peržegnojau visus į tris puses
norėjau truputį pasi… bet nuovargis
reiktų tiesiog sulaukti
kol išleisiu šaknis
kol praeisiu
Neleisiu sau džiaugtis
nė vienos dienos
tuo labiau nakties
ar akimirkos
visą laiką kartosiu
vis tiek pasibaigs
užsimanė
būti laiminga
gražuolė
*
Jeigu leistų rinktis
norėčiau
kerėti tave
savo kūnu
grožis amžinas
o ką dvasia ar tas protas –
į kapus nesineši
ne
draugiškai
*
tai kiek man dar laukti
*
nepasilenk taip arti
atleisk nuo švytėjimo
naktimis nusileidžia aukštikalniai
lyja
motociklų burzgimas penktą valandą ryto
ir pirmieji
atėję pakeisti budėtojus
karūną vėlei vasara deda
Tomas Manas už Ciūricho
su varpais pasitinka
šviečia bokštai žaisliniai bažnyčių
kaskados kerta žolę sidabriniai kriokliai
tą kelionę – į Viršų
kur skaidriai nuvalytas
šviesoje ir su vėju
Jo smaragdinis veidas –
Fräkmüntegg tarpstotėj
tarp žemės dangaus
Piloto dūmuose
debesų sinkopėse
alpstant ilgesio Alpėse
be paklydimų
ir su
Tavo ranka
su artimiausia
Ant Uetlibergo giedra
kad būtų giedra kai atrasiu
Biliūną Šatriją kad būtų
tikra susitikus
ieškojimų Tėvynėje
o baltas Ciūrichas profesorių rašytojų poečių
skurdžios buities paženklintų džiovos
per tokį kraują atkeliavusių iš Lietuvos
ir vis dar tebekylančių į g i e d r ą
Klaidinantys judesiai
Šveicarijos žemės ūkuos
mano veidas tikresnis nei šičia
gal ir kliedžiu bet toks ilgesys
lyg būčiau palikus save
prie Piloto viršukalnės degina
kur Vienintelis įsišviečia
o bedugnė o skrydis o kelias
pas Tave pas Tave pas Tave
O dabar tik ilgėjimosi lygumos
pareigų grandinėlė viliuosi
atsivertęs Pilotas pasveikins
ir atlėgs tušti liūdesiai
ir aš nieko daugiau nebijosiu
kur Vienintelis įsišviečia
ir tik gėda kad mano buvimas
vien klaidinantys judesiai
Traukinio lėtas ta dan žalios kalnų akiduobės
įrėmintas vasaros niekada nepraeinantis kadras
sustabdytas išryškintas
kuriame tu ir aš
mūsų senstantis mirštantis juokas
bilietėliai už šimtą frankų skardinė alaus
puodelis kafe creme tylus palydovo madam
intymi šio sekmadienio liturgija
kai plieskia už lango
Maironio smaragdas daubose bažnyčių bokšteliai
žaislinio kaimo maketas ir žaibas –
traukinio nyris į tunelį
kai švilpia tamsoj
drėgnos uolos šiltas drumzlinas vėjas
traukinio lėtas ta dan kai net švyti
virpantis gyvas niekada nepraeinantis
mano sekmadienis