Julius Keleras. Dzūkas Gedimino prospekte
2024 m. Nr. 8–9
Česlovas Skaržinskas. Prospektas. – Utena: Kamonada, 2024. – 98 p. Knygos dailininkė – Sandra Karužytė.
Miestas, ne paslaptis, daugialypiškai atspindimas visų tautų istorinių laikotarpių poezijoje kaip ir žmogaus vieta jame. Tai amžina, nuobodžio nesukelianti tema, rūpinti kiekvienam šioje žemėje gyvenančiam ar gyvenusiam kūrėjui. Štai, tarkim, Charles’is Baudelaire’as savo rinkinyje „Les Fleurs du mal“ (1857) tyrinėja Paryžių, kuris poetui tampa dekadanso, nuosmukio ir kontrastų vieta, įvairiais pavidalais atspindi vidinį kūrėjo konfliktą, melancholiją ir dažnai tragišką susidūrimą su modernybės iššūkiais. Prancūzų poetui šis miestas yra pilnas prieštarų: gražus ir bjaurus, gyvas ir negyvas, erotiškas ir mirtinas.
Lietuviai, nors kartais ir vadinami šiaurės italais, savo poezijoje, kurią, regis, ne taip seniai pradėjo rašyti, „trečioji karta nuo žagrės“, apie miestą, ypač Vilnių, dažniau kalba su pietetu (Judita Vaičiūnaitė, Marcelijus Martinaitis) nei šleikštuliu (Gintaras Patackas, Sigitas Parulskis). Didmiesčio įtampos, jeigu ir egzistuoja, tai ne taip dramatiškai kaip Ch. Baudelaire’o ar ypač T. S. Elioto poezijoje, kur Londonas („Bevaisė žemė“, 1922) vaizduojamas kaip veidrodis, atspindintis vidinius žmogaus išgyvenimus, liudijantis civilizacinį susvetimėjimą, egzistencijos trapumą ir plačius socialinius bei kultūrinius procesus.
Klasikinėje, laiko patikrintoje lietuvių poezijoje beveik nėra dekadanso motyvų, išskirtinių prieštarų ar pabrėžtinai akivaizdžių kontrastų. Bene svarbiausia miesto, ypač Vilniaus, temą plėtojusi autorė – J. Vaičiūnaitė traktavo miestą kaip bendrą gyvenimo erdvę, kurioje plazda jausmais priimama tikrovė bei pulsuoja gausios kultūrinės reminiscencijos. Dabartiniai lietuvių autoriai, dalyvaujantys poetinio žemėlapio braižyme, irgi ateina ne kaip revoliucionieriai, o kaip evoliucionieriai, kuriems Vilnius rūpi ne vien tik kaip ego skleidimosi vieta, bet ir kaip įstabioji genius loci, kelianti gyvos atminties vertą pagarbą.
Rašydamas šį sakinį, galvoju apie ką tik leidyklos „Kamonada“ išleistą ketvirtąjį Česlovo Skaržinsko poezijos rinkinį „Prospektas“. Jame, sudarytame iš trijų dalių, irgi vyrauja miesto – Vilniaus – tema, kuriamas Lietuvos sostinės portretas: mėginama perteikti atmosferą, kasdienybę ir istorinius momentus. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Vilniaus Halės turgus. Knygynas „Bohemia“ poetas vaizduoja rupų miesto turgavietės vaizdą: „mėsos / ne knygų pardavėjų dienos / besočiai skrandžiai išlaisvėję / ruduo prie kojų / įkyriai zvimbia piktos musės / Bohemijoj“ (p. 19). Toks nesentimentalus, „be lyrikos užantyje“, ekspresyvus vaizdynas (kompiuterio redaktorius siūlo taisyti „vamzdynu“, miesto energetikai metonimizuoti tiktų ir šis žodis) itin būdingas pirmajam knygos skyriui (pvz., eil. „Mašinų gaudesy nelieka vietos“), čia intensyvus miesto ritmas, kasdienis nenutrūkstantis pulsas (eil. „Piko valanda“) atspindi ne vien skubą, chaosą, bet ir neramią, gyvą, pulsuojančią miesto dvasią, kurią stebi poetas. Č. Skaržinsko Vilnius moka būti ir tylus, meditatyvus (eil. „Senamiesčio rytas“, „Rasų kapinės“), tarsi žiūrima į Vilnių per skirtingus objektyvus.
Antrajame knygos skyriuje ryškėja istorinė ir kultūrinė miesto vaizduosena (eil. „Pirmoji lietuviška knyga Catechismvsa Prasty Szadei“, „Baudžiavos muziejuje“ ir „Neaprėpiamoje erdvėje“). Laiko ir erdvės jungtis atsiranda miesto praeitį siejant su dabartimi, tuo būdu pristatant savąją intymiosios miesto tapatybės versiją (eil. „Paskutinis rugsėjo rūkas Pašilaičiuose“ ir „Pasaulio bamba“).
Trečiajame skyriuje poetas dalijasi savo asmeniniais išgyvenimais ir patyrimais, susijusiais su Vilniumi, reflektuoja miesto įtaką gyvenimui ir kūrybai, pasakoja apie savo santykį su Vilniumi (eil. „Nemėgstu laikrodžių“, „2023-iųjų vasaris“). Vilnius čia išnyra ne tik kaip geografinė vieta, bet ir kaip vidinė būsena, kurioje susipina trys laiko sluoksniai.
šioje Č. Skaržinsko poezijos knygoje lyrinis subjektas pasirodo kaip dzūkas Vilniuje, kurio regioninė tapatybė susiduria su didmiesčio dinamika. Šis susidūrimas – svarbus teminis sluoksnis, praplečiantis knygos naratyvą ir leidžiantis giliau pažvelgti į poeto išgyvenimus bei jo santykį su miestu. Dzūko tapatybė Vilniuje simbolizuoja kultūrinių, socialinių ir vertybinių skirtumų konfrontaciją, atsineša savo kultūrinę ir regioninę patirtį į didmiesčio erdvę. Dzūkijos kultūra, su savo specifinėmis tradicijomis ir vertybėmis, tampa fonu, kontrastuojančiu Vilniaus modernumui ir chaotiškumui (eil. „Kelionė kuri nesibaigia“ ir „Iš būties ima kiek duoda“). Šie susidūrimai tampa svarbiais poetinių apmąstymų objektais, nors poetas taip pat ieško harmonijos tarp šių dviejų pasaulių, kurdamas poetinį dialogą tarp regioninės, į gamtą orientuotos tapatybės ir modernaus miesto gyvenimo, jo technologinio progreso bei urbanistinės aplinkos. Tarkim, eilėraštyje „Nemėgstu laikrodžių“ atsispindi subjekto bandymas išlaikyti savo regionalumo vertybes mieste, dažnai reikalaujančiame prisitaikymo ir kompromisų. Ši tarpininkavimo pozicija leidžia skaitytojui pamatyti miestą per unikalią, dvigubą perspektyvą, kurioje susipina nostalgija ir netikėti atradimai. Dzūko perspektyva čia praturtina poetinį diskursą, suteikdama jam unikalumo ir gylio. Gyvenamas miestas – Vilnius – poetui gyvas organizmas, kuriame kasdien vyksta gyvenimo drama, liudijama eilėraščiuose. Čia pat ir nenutrūkstanti metaforiška kelionė į vidinį pasaulį, kur kiekviena gatvė, aikštė, vieta yra prisiminimų bei svajonių scenovaizdis.
Č. Skaržinskas renkasi taupias stilistines priemones, jo eilėraštis nedaugžodžiauja, o Vilnius yra įtikinamai vienijantis elementas, nors akivaizdu ir tai, kad skaitytojas gali pastebėti tam tikrą tematikos monotoniją. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Gedimino prospektas. Sekmadienis“ grįžtama prie miesto temos, nesuteikiant naujų perspektyvų ar įžvalgų: „yra kažkur pradžia prospekto / be pabaigos septintą dieną“ (p. 10).
Įdėmiau gilinantis į rinkinį skaitytojui gali kiltis mintis, kad poetas nuolat sukasi apie tas pačias idėjas, nepateikdamas naujų ir netikėtų perspektyvų, o „Prospekto“ poezija per daug racionali ir intelektualinė, stokojanti jausmingumo. Dėl to kai kurie eilėraščiai gali atrodyti šaltoki ir nepakankamai įtaigūs. Emocinio gylio stoka gali lemti, kad skaitytojas nesijaus įtrauktas ir nesusitapatins su poeto išgyvenimais taip stipriai, kaip norėtųsi. Galimas daiktas, „Prospekto“ stiprybė yra poetinis dzūko Vilniuje egzistencijos perteikimas, perdėtai nesentimentalizuojant ir nepateikiant akivaizdaus ir vienintelio atsakymo į klausimą – kokia gi ta miesto įtaka žmogaus sielai?