Dainius Vaitiekūnas. Išėjo Mokytojas
2024 m. Nr. 8–9
In memoriam Kęstutis Nastopka (1940 03 18–2024 07 23)
Netekome Kęstučio Nastopkos, Vilniaus universiteto profesoriaus emerito, nepranokto lietuvių poezijos analizės meistro, vieno pirmųjų lietuvių semiotikų, svarbiausio semiotiko XXI a. Lietuvoje. Tai buvo europinio lygio mokslininkas, daug metų vykdęs metodiškai aiškiai apibrėžtus literatūros tyrinėjimus ir nuosekliai laikydamasis savo mokslinių tyrimų metodo pasiekęs įspūdingų atradimų, kurių tikroji vertė, tikiu, dar tik atsiskleis ateityje. Jis buvo reiklus, ir visų pirma sau pačiam, pasižymėjo drąsa tiek gindamas savo nuomonę (turėjo dovaną aiškiai kalbėti ir rašyti apie sudėtingus dalykus), tiek lipdamas į savo mėgstamus kalnus ar plaukiodamas (ne veltui jo vienas paskutiniųjų tekstų yra apie prasmės riziką).
Jo kelias į Europos mokslą prasidėjo iš esmės nuo lietuvių ir latvių literatūrinių ryšių tyrinėjimų (Rygoje ta tema parengė disertaciją) ir susidomėjimo Tartu semiotinės mokyklos pasiekimais („mano epistemologinis apsisprendimas įvyko Rygoje“, – tvirtino jis). Sovietmečiu semiotika jam tapo savita pasipriešinimo prieš ideologizuotą kritiką forma. Beje, jis atsisakė įstoti į komunistų partiją. 1971 m. įvykęs susitikimas su į Vilnių iš Paryžiaus atvykusiu semiotiku Algirdu Juliumi Greimu jam buvo lemtingas: Paryžiaus semiotinės mokyklos įkūrėjas jį įtraukė į savo semiotinę mokyklą, jie susirašinėjo ir susitikdavo. Kęstutis Nastopka buvo vienas iš vos kelių tiesioginių A. J. Greimo mokinių Lietuvoje.
Kaip ir jo mokytojui A. J. Greimui, kurį jis laikė savo lėmėju, prancūzų kalba jam buvo svarbi akademinė kalba. Jos, beje, jis pradėjo mokytis iš A. J. Greimo prancūziško semiotikos žodyno, kuris net ir prancūzakalbiams nelengvai įkandamas. Šia kalba jis siekė pristatyti pasauliui Lietuvos kultūrą, todėl pranešimams ir straipsniams sąmoningai rinkdavosi analizuoti lietuvių arba su Lietuva susijusius autorius, jų itin gražius tekstus: kalbėjo prancūziškai apie Lietuvos viziją Prospero Mérimée novelėje „Lokis“ ir Oskaro Milašiaus poezijoje, apie Marcelijaus Martinaičio Kukutį, apie Evangelijos parafrazes Alfonso Nykos-Niliūno ir Kazio Bradūno poezijoje, apie lietuviškus A. J. Greimo tekstus ir lietuvišką mitologiją… Be prancūziškų tekstų, galėtų būti eksportuotini ir jo lietuviškieji veikalai, pasižymintys atidžiu įsiklausymu į subtiliausius lietuvių literatūros reikšmių virpesius: dar laukia savo vertėjo knygos „Reikšmių poetika“, „Literatūros semiotika“ ir „Įsiklausymai“… Savo individualaus lėmėjo A. J. Greimo semiotikos programą jis visiškai išpildė.
Kęstutis Nastopka artimai bendravo su prancūzų semiotikais: buvo tikras mokslinis pasaulio semiotikų ambasadorius Lietuvai ir Lietuvos semiotikų – pasauliui. Kartu su jais dalyvaudavo mokslinėse konferencijose Lietuvoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse, rengdavo bendras publikacijas, projektus, buvo kviečiamas svetur skaityti paskaitų. Iš prancūzų kalbos išvertė daug svarbių A. J. Greimo ir jo mokinių tekstų. Prancūzų semiotikų asociacijos paskelbtame jo atminimui skirtame žodyje pažymima, kad profesorius visada širdingai priimdavo į Vilnių atvykstančius semiotikus.
Tiesa ir žinojimas jam buvo svarbi vertė, kurios siekė, kuria dosniai ir su užsidegimu dalinosi: būdamas reto darbštumo ir sąžiningumo jis duodavo nelaukdamas jokio atlygio ir pripažinimo, atrasdamas vis kitą, būtent tik tam konkrečiam jaunajam mokslininkui geriausiai tinkantį bendravimo stilių, kurį ir man kaip dovaną teko patirti. Gal todėl ne vienas mūsų, šiomis dienomis jo gedinčių mokinių, įsivaizduoja, kad būtent jo ryšys su mokytoju ir buvęs pats stipriausias. Labai tikiuosi, kad ateityje rasis jam skirta surinktų atsiminimų knyga.
Man pačiam jo netektis skaudžiai priminė tėvo netektį, įvykusią beveik prieš ketvirtį amžiaus. Ir ne tik todėl, kad jie abu buvo iš tos pačios kartos, iš Šiaurės Lietuvos. Tai jis atvedė mane į semiotiką: paskatino publikuoti studijų metais atliktą eilėraščio analizę, buvo mano bakalauro darbo konsultantas, magistro darbo ir disertacijos vadovas, supažindino su kitais A. J. Greimo mokiniais, siuntė stažuotis į Limožo semiotinių tyrimų centrą, patikėjo savo skaitytą semiotikos kursą Vilniaus pedagoginiame universitete (vėliau – Lietuvos edukologijos universitetas) išeidamas dėstyti į kartu su kolegomis įsteigtą A. J. Greimo semiotinių tyrimų centrą Vilniaus universitete… Jis visada buvo jautrus ir nepaprastai šiltas žmogus, tas, kuris mokėjo kurti gyvą pokalbį ir auditorijoj, ir prie mokslinio teksto korektūros, ir sode prie arbatos surinkus krituolius obuolius. Išėjo Mokytojas.