Rita Repšienė. Tarp mito ir dabarties, arba Šių laikų mitologija

2009 m. Nr. 10

Neprivalau matyti realybę tokią, koks esu. (Paul Éluard)

Objektyvumo svarbiausia užduotis – viską kritikuoti: įspūdžius, sveiką nuovoką, netgi įprastą praktinę patirtį, pagaliau etimologiją, nes žodis, sukurtas dainai ir apgaulei, retai sutampa su mintimi. Toli gražu nesižavėdama, objektyvi mintis privalo ironizuoti. Be šio priešiško budrumo nepasieksime tikrai objektyvaus požiūrio.(Gaston Bachelard)

Šiuolaikinė mitologija, kaip paslaptingas ir nuolat atgimstantis organizmas, aktualizuoja dabarties gyvenimą. Mito vartosena įgavo neregėto platumo ir savito reikšmingumo diapazoną. Mitai, jų kūrėjai ir griovėjai, gaivintojai ir vartotojai dominuoja televizijų ekranuose, spaudos puslapiuose ir interneto platybėse, mitinės aliuzijos pastebimos politinėse įžvalgose, mitiškumo strategija naudojama įvairiems, dažnai kontroversiškiems rakursams. Archetipinė sugestija tapo itin paranki suteikti veiksmui ar minčiai gelmės ir išbaigtumo.

Pasaulis gręžiasi atgal, kad galėtų keliauti pirmyn, kaip Sizifas velka akmenį aukštyn ir laukia, kas bus rytoj. Absurdiškoji dėlionė įgauna naują pavidalą: globalizacijos sąlygomis neįmanoma išvengti totalaus paviršutiniškumo ir viską naikinančios skubos. Viena vertus, visuomet įmanomos ir alternatyvios galimybės: nepasiduoti laiko diktuojamam stiliui, turiniui ir formoms, išsaugoti originalią pasaulio, verčių, prasmių traktuotę. Kita vertus, ieškodami sprendimų, rizikuojame atsidurti naujoje aklavietėje, taip ir nesuradę kelio iš pačių susikurto labirinto. Ar schematizuodami savas patirtis ir integruodami vertybinę (mitu grindžiamą ar patikrintą) paradigmatiką į šiuolaikinį pasaulį, mes tapsime kitokiais, ar tiesiog galime kvestionuoti pozityvią bei negatyvią transformaciją ir atsisakyti jos – palikdami paraštėse ar menamose išnašose – kaip nereikalingos informacijos, ir taip išspręsti visus iškylančius (laiko bei istorijos diktuojamus) nesklandumus tarp tradicijos ir inovacijos, tikro ir tariamo.

Plačiai į šiandienos pasaulį integruota mito sąvoka yra gana kontroversiška. Brėžiama į praeitį mito trajektorija siekia klasikinės graikų ir romėnų kultūros laikus, pagoniškus Europos tautų tikėjimus ar epiškas dėliones, „laukinio mąstymo“¹ grindžiamus pirmykščio pasaulio vaizdinius ar pirmapradžius dieviškosios kūrybos momentus. Laikui bėgant, keičiantis pasaulio erdvės supratimui ir vertinimui, esminiai mito principai išliko. Remdamiesi mito dėsningumais ir atrasdami konotacinius bendrumus istorijoje ir dabartyje, formuojame platų ir sugestyvų reikšmių lauką.

Apibrėžti mitą šiandien nėra paprasta. Tam taikomas negatyvacijų eliminavimo principas: mitas nėra tikėjimas, šventa istorija, ritualas. Dabartinėje kultūroje mitas dažnai virsta siekiamybe, tikrovę transformuojančia į gerovės ir išsipildančių svajonių šalį. Taip ir gyvenama laukiant kito, nepaprasto herojaus, kuris atneš gerąją naujieną ir pavers mūsų pasaulį vartotojų rojumi. Mitas nėra pramanas ar nuomonė, ar plačiai mistifikuojamas gandų pasaulis apie naujųjų Europos Sąjungos direktyvų („privalomas“ viagros vartojimas ar unifikuotas prezervatyvų dydis) taikymą. Mitas taip pat nėra utopinė bei geidžiama idealybė ar praėjusio ir negrįžtamai prarasto laiko sugestija, iškeliama kaip norma ar kanonas. Mitas šiandien nėra vien tariamai kadaise gyvavęs ir sektinu mums atrodantis dievų pasaulio suvokimas, praradęs svarbias ir aktualias konotacijas, bet išsaugojęs senojo pasaulio magiją.

Mito devalvacija ar prisikėlimas

Tikrovė, kaip mūsų pasirenkama dabarties interpretacija, nuolat verifikuojama mitinėse patirtyse. Vėl įsigali vertybinė orientacija. Mitai suteikia vertinimams savitą matmenį, įtikinančią pagavą ir laiko projekciją. Įvairialypė ir daugiaprasmė tyrinėjimų sritis, kaip požiūrių, sampratų ir patirčių sankaupa, reikalauja pjūvių, schemų, horizontalių, vertikalių ar diagonalių, siekiant kurti prasmingumo vizijas čia ir dabar. Logiškai preparuojant mitą, dabartis atveriama erdvinėms interpretacijoms, platesniam suvokimui ir įvertinimui.

Mitas kaip archetipas, kaip reikšmė, kaip ribas praplečiantis žinojimas atlieka ne filosofinio įprasminimo, bet interpretatoriaus arba realizatoriaus vaidmenį, aktualizuoja praeitį, tiesia sąsajas su dabartimi, brėžia ateities vizijas. Tam tikri postulatai būtini, kad neklaidžiotume klajonėse po tikrus ir tariamus akligatvius, apsimetinėdami visažiniais, bet taip ir likdami provincialiais savamoksliais, neigiančiais kitų ieškojimus ir atradimus. Patirtis inspiruoja išmintį, kelia klausimus ir mėgina į juos atsakyti.

Kaip pagrįsti esmines praeities nuostatas ir neprarasti jų įtaigos dabarties pasauliui? Kaip atskleisti šiandienos pasaulio dėsningumus, apsiribojant opozicijų kaita ar priešybių sambūviu? Ar mūsų siūlomi raktai, kodai, skaitymo būdai yra parankiausi, priimtiniausi, ar leidžia pasiekti geriausio rezultato? Kaip galime pasikliauti subjektyviomis pozicijomis objektyvumo siekiančioje visuomenėje?

pasak Paulio Ricoeuro, mitinis pasaulis savo reikšmine intencija „taiko į tą prasmės visuotinumą, kurį Hegelis taikliai įvardijo „sąvoka“², taip sustiprindamas mitinius vaizdinius tuo schematizmu, kurį Kantas pavadino „menu, paslėptu gamtos gelmėse“³. Slėpinio tema ir jos plėtotė yra tartum esminis brėžinys prasmių labirintuose. Reikšmingas ir Algirdo Juliaus Greimo „itin svarbus konstatavimas: mitologija nėra, kaip tai buvo įprasta manyti, vienos kurios nors tautos surinktų mitų kolekcija, o ideologinė struktūra, galinti pasireikšti bet kokia literatūrine forma“⁴. Šią nuostatą papildo ir dabarties mitologijos, istorijos bei kultūros tyrinėjimai. Mitai kuria atitinkamą perspektyvą ir atskleidžia esmines gaires, analizuojant pirmąsias lietuviškas knygas, aktualias istorines užuominas, tradicijos sukurtus stereotipus. Padeda išsilaisvinti iš sukalkėjusių nuostatų ir siekti savito esmingumo.

Šiuolaikiškumo dimensija neišvengiama, nes, būdami čia ir dabar, mes negalime būti ten ir tada. „Kad suprastume prasmę, slypinčią istoriniame šaltinyje, t. y. teisingai ją iššifruotume, turime atmesti idėją, jog visi žmonės visada, per visą istoriją, mąstė, jautė taip pat, kaip jaučiame ir mąstome mes, – priešingai, daug produktyvesnė yra hipotezė, kad istoriniame šaltinyje užfiksuota kitokia sąmonė, prieš mus – Kitas“⁵. Ignoruodami šį teiginį, mes neatskleisime istorinių įvykių tiesos (nebent atsitiktinai, intuityviai, netikėtai), kurios mums niekas iš kadaise gyvenusiųjų nebepatvirtins. Tik interpretacijų įvairovė ir gausa, dėsningumų ir alogizmų paieškos leis rasti optimaliausius prasmių variantus, mitines schemas, universalias dermes ir pristatyti svarbiausias temas iš skirtingų perspektyvų bei tarpusavio sąsajų⁶.

Analizuodami istorinius šaltinius, mes tampame kitais tos istorinės medžiagos atžvilgiu, medžiagos, kuri kaip kategorija priskirtina mąstymui⁷, o opozicines dėliones galime vertinti kaip aktualią šiuolaikinio pasaulio tendenciją. Kitoniški pasidaro ir mūsų pačių tekstai skaitančiųjų juos atžvilgiu.

Rašto istorija saugo atmintį, kuri identifikuojama laike. Tai nėra abstrakcija, perduodama iš kartos į kartą. Atversdami konkrečios epochos dokumentą ar liudijimą, mėginame prisijaukinti laiką, demitologizuoti savo ribotumą, tapti visagaliais teksto valdovais.

Sugestija senosios raštijos link

Mūsų kultūrinę laikyseną nulemia raštas ir tradicijos, kaip patirties postulatai ir ateities imperatyvai. Erdvės tarp savęs ir kitų (atsietumo) apmąstymai gali būti prilyginti skaistinimo procedūroms, kai po mirties keliaujama į dangų ar pragarą⁸.

Tapatumo problemą atskleidžia pasirinkta pozicija, čia galioja tam tikra prasminė disharmonija, suponuojanti pagrindinę vertybinę orientaciją ir atitinkanti standartinę kitoniškumo formulę: jei tu nesi toks, kaip aš, tu esi kitoks. Skiriasi tik sferos ir dominantės: religija, tautybė, lytis, interesai, vertybės, nors pagrindinė ašis – tas pats egocentrinis pasaulio suvokimas. Raštijos tradicija patvirtina šias universalias tiesas.

Pirmojoje lietuviškoje Martyno Mažvydo knygoje kitais identifikuojami tie, kurie laikosi kitos, senosios religinės orientacijos. Remdamasis šia nuostata, profesorius Frydrichas Stafilas „Katekizmo“ įžangos žodyje kuria distanciją tarp senąjį tikėjimą ir naująją religiją išpažįstančiųjų, kitais apibrėždamas ir tuos, kurie garbina jam ir jo religinėms nuostatoms nepriimtinus objektus, tartum skaidydamas senojo tikėjimo vientisumą: „vieni medžius, upes, kiti žalčius, kiti dar ką kitą garbina, šlovindami kaip dievus“⁹, siekdamas tuos kitus paversti savais, t. y. atversti į savąjį tikėjimą. Tam tarnavo ne tik kardas ir kryžius, bet ir kitos priemonės. Tarp jų – religinių tiesų plėtra vietinėmis kalbomis: „imkiet mani ir skaitikiet, jr tatai skaitidami permanikiet“¹⁰. Raštas, švietimas, europietiška kultūra atėjo kartu su nauja religija. Išpažinusiems senuosius tikėjimus kiti buvo tie, kurie atėjo jų atversti.

XIV a. pabaigoje vokiečių ordino heroldas Vygandas Marburgietis apie 1381-ųjų kryžiuočių žygius eiliuotai rašė: „Minėtasis Ragainės kontūras Vygantas gaisrais skersai ir išilgai nuniokojo to nesitikinčią Romainių žemę, nužudė du šimtus vyrų, moterų ir vaikų; buvo išvesta penkiasdešimt belaisvių su gausiu galvijų ir arklių grobiu. Jis taip pat daug kartų nusiaubė žemę, žmonių vadinamą Vilniumi“¹¹ Tiesa, jau 1385 metais kryžiuočių karo žygių į Lietuvą aprašymuose pažymėta, kad kelias nuo Neries į Vilnių pirmiausia ir atveda „į Vilkės lauką, kur buvo užmuštas Ragainės kontūras Vygantas“¹². Laiko peripetijos anuliuoja visas priešpriešas ir parodo žemiškų žaidimų beprasmybės galią: riba tarp prasmingo apaštalavimo ir žiauraus susidorojimo, tarp siekiamybės ir realybės yra trapi ir neįtikėtinai fantasmagoriška. Ir primena pirmą Lietuvos (Lituae) vardo paminėjimą saksoniškuose Kvedlinburgo analuose, aprašant misionieriaus vyskupo mirtį: „[1009 metais] šventas Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktais savo atsivertimo metais, Rusijos ir Lietuvos pasienyje pagonių trenktas į galvą su 18 saviškių kovo 9 d. nukeliavo į dangų“¹³.

Religinės priešpriešos, kova su kitais, neišvengiamos pasekmės palieka erdvę netikėtiems atradimams, įprasminimams ir įvertinimams. Kito formuluotė suskaldo pasaulį į savus ir svetimus. Pasaulio suvienijimo siekį nulemia įvairios priežastys. Tarp jų – religinis atsivertimas (kaip egzistencinė pavara, arba privaloma metamorfozė).

Ikikrikščioniška kultūra tartum oponuoja oficialiai – naujai religijai. Bipoliariškumas, padalijantis pasaulį į savus ir kitus, siūlo neįtikinamiausius suvokimo modelius, o tapatumo dilema plėtojama tarp dabarties ir praeities. Opozicinė gija suriša mentalines dėliones, istorines peripetijas ir akivaizdžius proveržius. religinė priešprieša, demonstruojanti egzistencinį dvilypumą, parodo senosios raštijos tendencingumą ir siekimą dekonstruoti kitokio pasaulio savitumą.

Galios, lytys ir kitoniškumo sklaida

Kitoniškumas, kaip plati ir įvairialypė sąvoka, reiškinys ar egzistencinė forma, aprėpia visas įmanomas sferas. Kaip ir kultūrinis imperializmas, okupuoja svarbiausias mūsų patirtis. Jo reikšmė tebėra nuolat aptarinėjama ir plėtojama¹⁴. Išsigelbėti nuo schemų nėra paprasta, nes jos, kaip ir stereotipai, valdo pasaulį. Kultūra suponuoja savyje ypatingą reikšmių pasaulio galią, palikdama interpretacijoms didelę erdvę, tačiau pagrindiniai teiginiai, kaip ir idėjos, formuojančios intelektualinę istoriją, Europos diskurse yra tapę metanaratyvais, kurie, pasak Vytauto Kavolio, „kaip archajinių ir modernistinių principų ir modernizmo krypties nepripažinimo rezultatas“ antimodernistinėje kultūroje parodo akivaizdžias minties nenuoseklumo tendencijas, „iškylančias kaip ryškus kontrastas įvairioms modernizuojančos kultūros versijoms, kurios gali konfliktuoti tarpusavyje ir nėra ontologiškai ar metafiziškai pagrįstos, bet kiekvienu atveju ideologiškai glaudžiai susijusios“¹⁵.

Modernios kultūros versijos remiasi tradicinėmis klišėmis, per šimtmečius susiformavusiais požiūriais, tapatinimais ir schemomis. Pvz., europietiškos kultūros nešėjai tapatinami su vyriškomis galiomis, vyraujanti opozicija tarp kultūros ir natūros lietuvių pasaulėvaizdyje (formuojantis ir sklindant raštijai) turėjo aiškią lyties skirtį.

kaip manoma, klasikinė dichotomija gamta vs kultūra, tebevaldo pasaulį¹⁶. Tai vadinamoji vakarietiška ontologinė paradigma, kuri seniai tapo pasaulį apibrėžiančia opozicija:

gamta kultūra
kūnas mąstymas
emocijos protas
moteris vyras
gyvūnas žmogiška būtybė
žemas aukštas
blogas geras
mėnulis saulė
naktis diena
juodas baltas
tamsa šviesa¹⁷.

Reikšmių vertikalės grindžia dominavimo kanoną, supaprastindamos pasaulio modelį ir pateikdamos mums gana šablonišką hierarchinę seką. Esminės dominantės – moteris ir vyras – formuoja aplink save svarbiausių reikšmių lauką, pasirinkimą lemia antropologinės nuostatos, aktualios ir prasmingos kultūros istorijai suprasti ir tyrinėti.

Šių laikų pasaulyje moters ir vyro priešprieša nuolat iškeliama, tačiau su ja siejamos reikšmės (gamta vs kultūra, kūnas vs mąstymas, emocijos vs protas ir pan.), atrodo, galioja tik ypatingoje ikikrikščioniškos kultūros, senosios raštijos, viduramžiškų tradicijų pasaulio, kuris buvo saistomas savitų opozicinių grandinių, erdvėje.

Lytinė diferenciacija formuoja savitą esminę koordinatę, kuri glaudžiai susijusi su istoriškai susiformavusia apibrėžtimi. vyrauja nuostata, kad antropologinės teorijos Vakarų civilizacijai primeta priešpriešą, moteris identifikuodamos su gamta, o vyrus – su kultūra. Taigi moterims ir vyrams priskiriamos skirtingos reikšmės vienoje kvalifikacinėje sistemoje¹⁸. Lietuvių raštijos tradicijoje nuo Martyno Mažvydo laikų moteris buvo tapatinama su tamsiomis, gaivališkomis gamtos jėgomis, burtais ir magija: „Pagonybė identifikuojama su moteriška religija. Krikščionybė – viena vyriškai suvokto Dievo veiklos sfera“¹⁹.

Nors vyravo identifikaciniai modeliai, viduramžių kultūros istorijoje moteriai buvo leidžiama pasirinkti Dievą ar velnią (pasišventimą Dievui ar bendradarbiavimą su velniu), šventumą ar raganystę.

Tradicinėje kultūroje plačiai plėtojama pažiūra, kad ne viena moteris yra parsidavusi velniui, jo sąjungininkė, pažadėjusi velniui savo sielą ir iš jo gavusi antgamtinių sugebėjimų burti; šie sugebėjimai padėdavo ar kenkdavo kitiems žmonėms²⁰. Elgesys su raganomis rodo ideologinį agresyvumą moterų atžvilgiu – tarp sudegintųjų už raganavimus Lietuvoje 75 proc. moterų²¹. Tokia pati tendencija pastebima ir visame pasaulyje: moterys žymiai dažniau kaltinamos raganavimu ir teisiamos – nuo 1450 iki 1750 metų, t. y. per tris šimtus metų Europoje, Anglijoje ir Amerikoje nužudyta 60 tūkst. raganų (raganių) – tarp jų tik 25 proc. vyrų²². Ši informacija pagrįsta išlikusiais dokumentais. Daugybė pavienių ir kolektyvinių susidorojimo faktų niekada nebuvo užfiksuota.

Žodinėje lietuvių tradicijoje gausu pasakojimų apie raganų virsmus, skraidymus, rinkimąsi ant Šatrijos kalno, būrimus ir kenkimus, taip pat ir susidorojimus su raganomis, nes norėta įsitikinti, ar jos iš tiesų sudariusios sandėrį su velniu, ar yra raganos. Per tokius tikrinimus nebuvo ribos tarp tikro ir tariamo susidorojimo ir galima baigtis atitinka visus viduramžiškos misterijos kanonus: „Kitą kartą buvę labai daug raganų. Tai jas girdydavę, bet niekaip negalėdavę prigirdyt – kočėlą, samtį nusitverdavus ir nebeskęsdavus. Tai ir žinodavę, kad ta ragana. Atveždavę šiaudų, apkraudavę ir uždegdavę. Ragana visa sudegdavus, bet jos širdis nesudegdavus, pasilikdavus visa ledu apšalus, apgargėjus. Tai visi ir žinodavę, kad ta tikrai buvus ragana. Bet kitą ir tokią sudegindavę, kad visa, ir širdis, sudegdavus – tai ta nekalta buvus, ta jau buvus ne ragana“²³.

Demonologinės veiklos ir įtarimų, kad asmuo užsiima tokia veikla, sutapatinimas naikina esminius skirtumus tarp savo ir svetimo, kaip ir nekaltumo prezumpciją, kurios raganų teismuose nebuvo. Kaltinimai panaikinami tik mirties (per teismą) atveju. Tarp tikros ir tariamos veiklos nėra priešpriešos. Remiantis rašytiniais duomenimis, daugiausia raganų teismų Lietuvoje ir Lenkijoje būta XVII amžiuje, bet išlikę nemažai liudijimų apie persekiojamus už raganavimą ir XVIII amžiuje (vėlyviausias įrašas apie 1771 m. vienuolynui dirbusių valstiečių Ruginių apkaltinimas raganavimu ir išvarymas iš ūkio²⁴.

Apskritai raganavimas vertinamas kaip moteriška veikla. Tokia veikla užsiimantys vyrai ir moterys buvo vertinami skirtingai: „Vyrų raganių, ne tik moterių, taipogi buvę senovėje. Jie buvę vadinami žyniais“²⁵, burtininkais, alchemikais, atradėjais, mokslo žmonėmis. Vyrų užsiėmimas magija ir burtais, be abejo, plačiai žinomas istorinis faktas²⁶, tačiau jie nebūdavo kaltinami demonologija ar ryšiais su velniu²⁷. pasakojama, kad po mirties burtininkas keliaudavo į pragarą, tikima, kad burtininkas negalėdavo numirti, kol neperdavė savo žinių ar galių²⁸.

Kai kalbame ir apie nepaprastų savybių ar galių turinčius žmones, akivaizdi lytinė diferenciacija. Aiškiaregiai, juodaknygiai, užkalbėtojai, vilktakiai, žmonės blogomis akimis – visi jie dažniausiai vyrai. Išliko nemažai pasakojimų, kad sau jie pakenkdavę labiau, nei kitiems: „Kai būna velionis padėtas kambaryje, pažiūrėti per durų skylutę, kame išpuolus lentoje šaka. Vieną kartą taip padarius, visą amžių matysi vėles. Dėlto seniau būdavę žmonių, kurie neįeidavę į laidotuves, nes negalėdavę pro vėles praeiti, dėl didelio jų susikišimo“²⁹. Jei ir užsiimi pavojinga veikla – pasekmės neišvengiamos, peržengus ribą, pereini į kitą pusę, iš kurios sugrįžti neįmanoma. Kaip ir tada, kai naudojiesi nepaprastais dalykais: „Šimas Revas su savo dukterimi ir numylėtine vakarais skaitė savo juodąją knygą iki vėlaus vakaro. Kartą jo numylėtinė įmetė į krosnį ir sudegino jo juodąją knygą. Ant rytojaus rado tą pačią knygą, ant lentynos gulinčią. Jis gali taip padaryti, kad vežimas tik su vienu lanku važiuoja. Degtinės daug nemėgsta, ją vadina nuodais. Į vestuves ateina visas gėlėmis apsikaišęs, nuo galvos iki kojų, ir smuiku griežia“³⁰.

Religinėmis ir teisinėmis sankcijomis manipuliuojama ir garsiojoje ideologinėje manifestacijoje „Raganų kūjis“ („Malleus Maleficarum“; pirmą kartą pasirodė 1487 m.), per du šimtus metų išleistoje daugiau kaip trisdešimt kartų. Knyga, nubrėžusi aiškią ribą tarp savų ir kitokių, praturtino kultūrą ir istoriją demoniškąja paradigma, kaip galimybe teisti ir bausti, atskirti ir pasmerkti.

Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, raganų teismai virto moterų kitoniškumo propagavimo raiška. Vyrai, užsiiminėjantys magiška veikla, buvo tarsi privilegijuoti. Kilni mokslo ir kultūros sklaidos misija įprasminama vyriškoje inkarnacijoje ir nepalieka vilčių išsivaduoti iš priešpriešų.

Šiandien klasikinėmis vadinamos vakarietiškos ontologinės paradigmos atrodo dirbtinės. Universalumas, tarsi laikina iliuzija, kurios tikrasis vertintojas – laikas. Iki šiol aktuali opozicija gamta vs kultūra. Nevienareikšmis moters statusas. Net jai suteikus nepaprastas reikšmes³¹, neįveiksime tūkstantmetį besitęsiančio tapatinimo su tamsiomis gamtos jėgomis, magija ir burtais. O gal moteriškos galios nėra pavaldžios vyriškam racionaliam pasauliui? Kaip ir gebėjimas kitaip matyti, kitaip elgtis („Moters vietos visuomenėje evoliucija yra lyg tas Fortūnos ratas, kur mes matome kokį nors personažą kylantį aukštyn. Kurį laiką jis įstengia išsilaikyti aukščiausio pakilimo, savo triumfo, taške, o paskui pradeda leistis žemyn ir atsiduria pačioje apačioje“³², būti kitaip vertinamomis. Vienos taisyklės galioja moterims, atliekančioms herojines misijas: tikėjimo, pasiaukojimo už Tėvynę, laisvės kovų, kiti šablonai taikytini kasdienybės erdvėje, treti dalykai – nepavaldūs laikui. Neįtikinamiausių istorijų pasitaiko ir šiandien:

„Grigaliauską iš Kampinių (Suvalkų Kalvarijos parapija), būdavo, kasnakt slogindavo slogutė. Na, ir jis niekaip nuo jos negalėjo atsikratyti. Tai kažin kas prirodijo jam, kad eidamas gulti atgalios prieitų prie lovos ir taip priėjęs nusiautų klumpes ir atgalios, t. y. neapsukęs priešakiu in lovą, atsigultų. Taip jis ir padaręs, tai nuo to sykio jį kaip pametė, tai, sako, ir šiandien neslogina“³³.

Nuo nepaprastos mitinės būtybės, kuri lyg tikrovėje „užgula“ žmogų, slogina – jis negali nei pajudėti, nei įkvėpti, o apsisaugoti nuo to įmanoma kaip nuo mirties:

„Guldamas į lovą avalus (klumpes, batus) pas lovą reikia padėti taip, kad pirštų galai nebūtų atsukti į lovą. Mat nakčia Giltinė pėdsaku ateina ligi lovos ir, radusi avalus atkreiptus į lovą, sako:
– Žmogus lovoje! – įlipa ir uždusina.
Jeigu randa atkreiptus į lovą užkulnius, sako:
– Ateita, ale į lovą neįlipta.
Paklaidina pėdsaką ir žmogus lieka gyvas“³⁴.

Apsisaugojimas nuo mirties ir pavojingų moterų yra tapatus, naiviai manant, kad tai įmanoma. Moterų sąsajos su gamta, emocijomis, kūniškais pradais, priešpriešomis protui, mąstymui, kultūrai, yra paviršutiniškos. Tikrųjų priežasčių reikia ieškoti giliau, jos nulemia pasekmes, kaip viduramžiais plačiai paplitęs pasakojimas apie moteris, kurios ateidavusios naktį pas vyrą, išplėšdavusios jo širdį ir surydavusios. Kultūros istorijoje vartojamą La belle dame sans merci atitinka mulier speciosa, „visoje Europoje žinomą kaip raganos apibūdinimą“³⁵.

Kitoniškumu, kaip ir galiomis, manipuliuojama visais laikais. Lyčių skirtumai taip pat yra patogi erdvė apibendrinimams ir manipuliacijoms. Kaip ir opozicinėms sistemoms yra privalomos bendrumo paieškos, nepaisant akivaizdžių nekaltumo ar kaltumo įrodymų, kultūrinių ritualų ir neprognozuojamų pasekmių.

Klasikinės prieštaros kaip mito samprata

Šiandien mitai aktualizuojami naujai, jie kinta: vieni reiškiniai seniai išnyko, kiti transformavosi, įgijo kitas formas, treti taip ir gyvuoja iki šiol. Konservatyviausi yra laidojimo papročiai³⁶.

Glaudi mito ir ritualo sąsaja, gyvavusi sakralios erdvės kultūroje kaip pasaulio egzistencinė ašis, prarado veiksnumą. Laikas, išardydamas semantinę bendrybę ir sukurdamas dviejų reiškinių savarankišką regimybę, atsiejo du vienovę sudariusius dalykus. Ritualas įprasmindavo mito buvimą, naujųjų papročių protegavimą ir senųjų pasitraukimą. Laidojimo papročių kaita – ryškiausias naujųjų ritualų propagavimas – pastebima viename seniausių baltų religijos ir mitologijos šaltinių, Bizantijos kronikininko Jono Malalos, dar vadinamo Kalbėtoju (Ritor), kronikoje, datuojamoje VI a. po Kristaus. Ji 1261 m. įterpta „Pasakojime apie vieną pagoniškąjį paklydimą, apie tai, kad jie Sovijų dievu vadina“. Būdamas žmogus, Sovijus sumedžiojo šerną, išėmė iš jo devynias blužnis ir davė iškepti vaikams. Šiems vieniems suvalgius blužnis, jis supyko ir nusileido į pragarą. Kai sūnus parodė kelią, praėjo ten tik pro devintus vartus. Vėliau sūnus jį ten susirado, jie pavakarieniavo, sūnus „padarė jam guolį ir pakasė jį žemėje. Rytą jiedviem atsikėlus, paklausė jį, ar gerą atilsį turėjęs. Tas jam sudejavo: „Ak! kirminų ir šliužų ėdamas buvau.“ Vėl rytojaus dieną padarė jam vakarienę ir įkėlė jį į medį, ir paguldė ten“. Bet ten jį ėdė bitės ir daugybė uodų, todėl prastai miegojo. „Vėl rytojaus dieną padarė didžiulį laužą ir įmetė jį į ugnį. Rytą jo paklausė, ar gerai pailsėjęs. O tasai jam tarė: „Kaip kūdikis lopšy saldžiai miegojau“³⁷. Iš trijų galimų laidojimo būdų Sovijus pasirenka sudeginimą. Neįtikėtina, kad beveik po septynių šimtų penkiasdešimties metų šis laidojimo būdas vėl plačiai praktikuojamas. Remiantis archeologų duomenimis, Lietuvoje mirusieji buvo deginami iki XIV amžiaus³⁸, bet šis ritualas minimas ir vėlesniais laikais: Lietuvos metraštyje, datuojamame XVI amžiumi, Motiejaus Strijkovskio „Kronikoje“ (1582), minimas kunigaikštis Šventaragis, kuris tariamai pradėjo mirusiųjų kunigaikščių deginimo tradiciją Vilnios ir Neries santakos slėnyje. Nemažai legendinius laikus utriruojančių mistifikacijų apie neįtikėtinus prūsų ritualus išliko ir to meto liudijimuose:

„Pakilo stiprus vėjas su perkūnija ir žaibais. Dievas žino, ar tai buvo gamtos ar velnio darbas. Abudu seni nukaršę vyrai, karalius Vaidevutis (Widowuto) geriausiais savo drabužiais ir jo brolis krivaitis (kyrwaitto) Brutenis (Brutteno), taip pat gražiai apsirengęs, bet be šventiko puošmenų, susiėmę rankomis ir giedodami nuėjo į ugnį ir susidegino. Visi kiti raudojo iš pagarbos. Daugelyje vietų visame krašte buvo statomos jų stovyklos ir jie garbinami kaip dievai“³⁹.

Akivaizdu, kad dar XVI a. siekiama visais įmanomais būdais pabrėžti baltų savitumą pagal krikščioniško pasaulio kontekstą. Svetimšalių aprašyti ritualai kuria herojinę istoriją, kuri pateikia realų gyvenimą kaip įspūdžių, iškraipymų ir nesusipratimų rinkinį. Ar galima atrasti ribą tarp tiesos ir prasimanymo, realybės ir mistifikacijos? Ar istorinė tariamybė vertintina pagal tuos pačius kriterijus, ar tai tiesiog žodžio ir minties magija?

Demitifikacijos, kaip mitologijos „išvertimo“ į ideologiją, procedūra nėra paprastas kelias tiesos link. Mito specifiką lemia daugybė faktorių: sakralumo praradimas, universalumo išsaugojimas, archetipinė gelmė, ideologijos atspindžiai, įvairiausių sferų, lygmenų, pozicijų sklaida, pernelyg didelis mito sureikšminimas, nuvertinimas ir siekiamybė.

Būdamas kultūrinio identiteto ir istorinės savasties dalis, mitas lyg ir nepavaldus laikui, kuris formuoja savus mitus. Demitifikacija yra aktuali ir šiandien. Pasitelkus šį interpretavimo būdą, regėjimo galimybę ar atskaitos tašką, svarbu sudėlioti tinkamus metodologinius akcentus: „Demitifikacija yra neutralus mokslinis terminas, jis reiškia, kad reikia nuimti kepurę mitui, visiškai nesakant, ar jis geras ar blogas. Demitifikuoti – tai reiškia aprašyti poeziją, aprašyti religiją, moralines vertybes, meną, klausiant, ką visa tai reiškia. Šitokia reikšmės ieškojimo operacija yra dažnai naudinga savęs ir kitų apšvarinimui“⁴⁰.

Norėdami atlikti tam tikrus veiksmus, pirmiausia turime apibrėžti objektą, atriboti jį nuo nereikalingų, papildomų, šalutinių, antrinių dalykų, išgryninti ir materializuoti tam, kad jis virstų idėja, metafizika, atsiskirtų nuo laiko ir konteksto, o vėliau išnyktų atradimų erdvėje kaip efemerija, iliuzija, palikusi pėdsaką ar užuominą.

Mito esmę nusako tai, kad jis funkcionuoja kaip sistema, kurioje dvi kontradikcijos, prieštaros, opozicijos. Klasikinis aksiologinis pavyzdys – Nekalto prasidėjimo legenda – „dviejų prieštaravimų – pagimdymo fakto ir Dievo Motinos nekaltybės – vienalaikis teigimas“⁴¹, kuris racionaliai nepaaiškinamas, bet jau tapo formule, kaip viena galimų mito egzistencijos formų.

Šiuolaikinei lietuvių kultūrai svarbios prasmingos egzistencijos sąlygos: mūsų tautai tikslinga sukurti ir apibrėžti ideologinius modelius, pagal kuriuos būtų „lengviau gyventi, panaudotų juos kaip ateities kelrodžius“⁴², norėdama išsivaduoti iš įsigalėjusių stereotipų, vertybinės atrofijos, provincialių kompleksų. Mitologinė aktyvacija nėra absoliuti panacėja, bet galimybė pažvelgti į save kaip į kitą, atsitolinus, bet esant dabartyje ir permąstant istorijos patirtis kaip prasmingas privalomybes.

Vienas A. J. Greimo propaguotų dinamiško mito pavyzdžių – Vilniaus garso (geležinio Vilko), kaip ateities pranašo, mitas, suteikiantis galimybę lietuvių tautai „dar ką pasakyti pasauliui, kad ji turi prieš akis atvirą savo istoriją“⁴³. Naujų ritualų kūrimas, kaip įvaizdžio, pozicijos, išskirtinumo formavimas, žlugdo autentišką laikyseną. Šiuolaikiniai herojai siekia mitinių vaidmenų, tačiau politinis angažavimasis ir veikla dažnai kuria klasikinės prieštaros regimybę, o ne mitinę vienovę. Susitapatinimas su tariamomis vertybėmis nukreipia ne į ateitį, o į virtualių žaidimų erdvę, kurioje didėja tik pralaiminčiųjų gretos, bet užtat visi savi.

Vienintelė reali perspektyva tampa laikinumo pojūtis, įvertinant pačius konservatyviausius ritualus, siejamus su mirtimi ir anapusybe, ir prisimenant paprastas tiesas, kurios nekuria jokių prieštarų: „Atsimink, jog essi smertełnos, mussissi numirtij, nes žinom, kurssay užgimi, tur numyrtyj“, kaip rašė XVIII a. kunigas Mykolas Olševskis „Bromoje Atwertoje ing Wiecznasti“⁴⁴.

Tapti savu – tikslas, prievolė ar malonė?

Religiniai atsivertimai vertintini kaip viena svarbiausių pavertimo savais galimybė. Šio proceso trajektorijos dominavo pasaulyje visais laikais. Religija, kaip orientacinė dilema, prerogatyva ir dominantė, buvo pasitelkiama ir precedentams kurti, ir esminiams dalykams parodyti, ir savumo tiesoms propaguoti. Nepaprasti nutikimai, stebuklai, pasikeitimai yra neatsiejama kiekvienos religijos dalis.

Kryžiuočių ordino kunigo Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ apie 1284 m. taip pasakojama apie sūduvių kunigaikščio, jotvingių karžygio ir žynio Skomanto mirtį: „Štai koks iš Aukščiausiojo malonės nuostabus atsivertimas ir pasikeitimas, štai Skomantas, anksčiau be saiko persekiojęs Dievo bažnyčią, dabar tapo karštu gynėju ir garbingu krikščionių tautos vadu. Mirties patale gulėdamas, jis, paklaustas brolio Konrado, Balgos kunigo, kodėl susilaukęs iš Viešpaties šitokios malonės įtikėti Kristumi, atsakė:

– Prieš savo atsivertimą nieko gera nesu padaręs, gal tik tą vienui vieną darbą, kad, netikėliams pagrobus Lenkijoje Švenčiausios Mergelės Marijos bei jos sūnaus paveikslą ir jį pusiau perpjovus, pakėliau jį nuo žemės, nuvaliau savo drabužiais ir padėjau ten, kur jam dera būti.

Šitai pasakęs, laimingai atidavė Viešpačiui sielą“⁴⁵.

Religinė transformacija mirties akivaizdoje visad įtikina savo autentiškumu. Nors neneigiame visų buvusių gyvenimo ir tikėjimo nuostatų, apsireiškimo apoteozė virsta ypatinga palaima ir susivokimo akimirka tampa vartais į amžinybę ir atsivertimo šviesa, tartum išsivadavimas iš ankstyvesnių paklydimų. Religinis kitoniškumas XIII a. fone išryškinamas ir formuojamas savita retorika, kuri neišvengia malones skleidžiančios (stebuklus sukeliančios ir propaguojančios) didaktikos ir tiems laikams paprasto, bet suinteresuoto pakantumo kitam, tapusiam savu.

Religines metamorfozes sukelia įvairiausios paskatos ir nuostatos – vienintelis dalykas, kuris žavi tokiomis situacijomis, yra nuoširdumas, žinoma, jei jis tikras. Daugybė diplomatinių vingrybių, melagingų atsivertimų, apsimestinių veidmainysčių verčia tapti skeptikais ir mūsų vertinimai praranda pozityvumą.

Kitų vertinimas nuo seniausių laikų pasižymėjo negatyvumu, laikas lėmė požiūrio formavimą, regimybę ir sklaidą: „Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybės, smurto, nedorumo ir turto gobšumo, jei ne tarp krikščionių žmonių, o ypač tarp tų, kurie dedasi dorais vienuoliais kaip, pavyzdžiui, kryžiuočiai, tačiau kurie daro visokį pikta“⁴⁶ (iš Gedimino kreipimosi į popiežiaus legatus pasiuntinius Vilniuje 1324 metais). Šio susitikimo pasekmes aprašė ir Petras Dusburgietis: „Kai sutarė taiką, kai Livonijos ir Prūsijos žemių bei kitų kaimyninių kraštų broliai ir visi kiti krikščionys tvirtai tikėjo, kad daugiau nebereikėsią kariauti, kai jau ketino kalavijus perkalti į noragus, o ietis – į pjautuvus, tas pats nedorasis [karalius], tikėjimo bei tikinčiųjų priešas, užsikimšo nelyginant kurčioji angis ausis, nenorėdamas išganingų Jo Šventenybės popiežiaus perspėjimų, kuriuos minėtieji legatai kuo tiksliausiai jam buvo perdavę; užuot pagalvojęs apie savo bei saviškių išganymą, būtent apie tai, kaip jam priimti su tinkamomis iškilmėmis ir su derama pagarba krikšto sakramentą, jis, eidamas pirmtakų pėdomis, vėl suskato iš paskutiniųjų naikinti tikėjimą ir tikinčiuosius. Jis mat patvarkė, kad Dovydas, jo pilininkas Gardine, įsibrovė su galinga ka- riuomene lapkričio 21 dieną į Mazovijos žemę ir, plėšdamas bei degindamas nusiaubė Polocko vyskupo miestą, vardu Pultuskas, ir 130 šios vyskupystės bei Mazovijos kunigaikštystės kaimų, daugybę vienuolynams bei kilmingiesiems priklausančių dvarų, 30 parapinių bažnyčių ir koplyčių su daug Dievo garbei skirtų maldos namų. Jis nerodė pagarbos nei bažnyčios sakramentams, nei šventiesiems rūbams bei indams, o dvasininkų, tiek vienuolių, tiek pasauliečių, bei kitų abiejų lyčių žmonių sunaikino per 4 tūkstančius, vienus nužudydamas, kitus išvarydamas į amžiną vergovę“⁴⁷. Išties Mazovija buvo vertinama kaip Ordino sąjungininkė, o su kitaminčiais buvo elgiamasi taip pat, kaip ir jie elgėsi. Etinis kodeksas buvo konstruojamas, remiantis įprastomis stereotipinėmis normomis: „labai daug [blogo] <…> mums padarė minėtieji broliai kryžiuočiai <…>, jie nebijo Dievo, negerbia žmonių [elgiasi] kaip žmonės, kurie tiki savo rankų jėga“⁴⁸ (iš Gedimino laiško Dorpato, Ezelio vyskupams, Revelio žemės vietininkui ir Rygos miesto tarybai 1325 metais).

Tiesos, tikėjimo, pagarbos, Dievo, blogio klausimai keliami vienoje ir kitoje pusėje. Riba tarp savų ir kitų brėžiama laike ir erdvėje. Analizuodami istorinius šaltinius, randame daug atskaitos taškų: karo realijų vaizdų ir sąlygiškų insinuacijų, kai kare kaip kare, kai tradiciniam vertinimui nelieka vietos, kai žvelgti būtina iš pačių įvairiausių atskaitos taškų (kas rašė, kodėl rašė ir kam rašė), kai savumas priešpriešinamas kitoniškumui kaip esminė ir neginčijama vertybė, kai už išorinės informacijos slepiasi religinės ir mentalinės dėlionės. Istorija mums paliko nemažai dilemų tarp ikikrikščioniško savitumo ir krikščioniško miestų, švietimo, spausdinto žodžio privalumo, tarp tikėjimo ir pasirinkimo, tarp valdžios ir politikos, tarp diplomatijos ir tiesos.

Ypatinga malonė, keliaujant į kitą pasaulį, atskleidžiama Philippe’o de Mézie³res „Senojo maldininko sapne“, užrašytame 1389 metais, „apie tai, kaip brangi prakilnioji karalienė Teisybė ir jos puiki palyda atsidūrė tolimose srityse šiaurės dykynių, kur Leto karalystė, apie šios tautos gyvenimo būdą ir apie vieną skaitytoją – teprajuokina tai skaitytoją“⁴⁹. Apie stabmeldžių krašte gyvavusią tradiciją numirus karaliui (manoma, kad pasakojama apie didįjį Lietuvos kunigaikštį Gediminą), geriausiam jo bičiuliui „suteikiama garbė palaikyti draugiją valdovui, kuris jį taip mylėjo, būti sudegintam kartu su juo ir eiti į rojų“⁵⁰. Didikai nusprendė, kad šįkart išrinktuoju taps Prūsijos riteris, kuris neseniai per mūšį neteko vienos akies ir tapo karaliaus belaisviu, tiesa, karalius, nepaisydamas krikščioniško riterio tikėjimo, jį laikė prie savęs, apdovanojo turtais ir labai pasitikėjo. Jis labai nuliūdo, bet nuslėpė jausmus ir atidavęs „save Dievui bei švenčiausiajam tikrajam kryžiui ir, sukalbėjęs maldas, kreipėsi į baronus, sakydamas:

– Ponai, jūs ir aš gerai žinome didžias dorybes, narsumą bei tobulybes, kurias turėjo karalius. Jei aš esu sunerimęs, tai tik todėl, kad mano veido trūkumas nenuliūdintų karaliaus sielos. Jūs matote, kad aš teturiu tik vieną akį, dėl ko labai apgailestauju. Neturėdamas visų kūno dalių, aš labai bijau, kad nesu vertas lydėti tokį tobulą valdovą. Tačiau jei jūs nutarsite, jog aš vertas, esu visiškai pasiruošęs, nes man tai būtų didžiausia palaima.

Baronai apsvarstė, ką riteris jiems pasakė, ir nusprendė, jog jis nėra vertas turėti tokią garbę, kadangi jis neturi visų kūno dalių. Ir išrinko vieną iš kitų karaliaus bičiulių, padėkojo krikščionių riteriui už jo gerumą bei ištikimybę ir paleido jį iš nelaisvės. Jis sugrįžo į savo šventąją religiją didžiai garbingas, o Leto karalių ir jo bičiulį sudegino aprašytuoju būdu. Laimingas buvo riteriui akies praradimas, nes turėdamas jas abi, būtų buvęs sudegintas kartu su karaliumi. Šią istoriją kaip tikrą tiesą man papasakojo seni ir narsūs tikėjimo riteriai“⁵¹.

Iš Vidurio ir Rytų Europos platybių metafizinis teatras ilgainiui persikėlė į uždarą privačią erdvę, kurioje žmonės virto pasyviais žiūrovais nuo XVI a. pabaigos rengiamuose jėzuitų spektakliuose – per viešas religines manifestacijas tapdavo nežymiu, bet jausmingu scenos personalu po kraštą plintančiose procesijose, tačiau liko pagrindiniais aktoriais „savo nuodėmės dramoje, nuolat stebimi žmoniškųjų pagalbininkų kunigų, ir gausių demonų, ir pagaliau [egzistuoja] pati scena, kurioje dėl jų sielos kovoja už juos galingesnės jėgos“⁵². Laiko ratas sukasi aplink savo ašį, atradimo iliuzija, siekiant malonės ar išganymo, tampa prievole.

Stereotipų problema

Kito tradiciją formuoja stereotipai: jei tu esi ne toks kaip aš, tai tu esi kitas, kitoks. Be to, kasdieniško pasaulio mentaliniame universume (kaip jį vadino Jacques Le Goffas) daug chaoso (mitiniame pasaulyje iškeliamas ne chaosas, bet įvairovė). Chaoso apraiškos ypač akivaizdžios dabarties pasaulyje, kai mito įtaiga pakito ir prarado ryšį su tradicija. Nuo ikikrikščioniškas reminiscencijas išsaugojusių tekstų iki pirmųjų lietuviškų knygų, nuo istorinių šaltinių sugestijų iki šiol mitinių profanacijų kito (kitokio) tradicija išties gausi ir įvairi, savita ir kvestionuotina. Mes visuomet buvome ar būsime kiti kažkokio kito atžvilgiu. Autentiškumo paieškos identifikuoja ir turtina savąjį mentalumą kito sąskaita, praplečia akiratį.

Tai, kas tikra, susiję su autentiška būtimi. Dabartiniai politikos herojai, praradę autentišką savimonę ir dvasinius parametrus, užima eilinių stereotipinių personažų pozicijas, nes gyvena nuo rinkimų iki rinkimų, atsiverčia prieš kiekvienus rinkimus ir, kai šie baigiasi, pamiršta duotus įsipareigojimus. Taip jie save įkalina politinių pažadų beprasmybėje.

Vertybinė disharmonija skatina kalbėti apie grįžimą prie svarbiausių egzistencinių dalykų: nors visuomenė yra globali ir unifikuota, individų tarpusavio santykius lemia tradicinė pasaulėjauta ir moralinės nuostatos. Pasikeitę elgesio stereotipai negali kompensuoti vertybių ir orientyrų praradimo. Įprasti vertinimai, šeimos auklėjimas, prasminės orientacijos suteikia vilčių išgyventi kintančiame pasaulyje. savimi galime išlikti atrasdami, puoselėdami ir išsaugodami seniai prarastus vertybinius dalykus. Stereotipinė mąstysena nėra negatyvi pati savaime, pozityvus požiūris atveria platesnes vertinimų galimybes.

Globalizacija apriboja visuomenės pasirinkimą, kaip alternatyvią galimybę, kai tarptautinė sistema derinama su nacionaliniais reikalavimais. Šiame kontekste pusiausvyra atsiranda tarp absoliučių ir dalinių nesuderinamumų. Be to, globalios visuomenės vertybių sistema derina teorines studijas įvairiausiuose kontekstuose, į juos įtraukia esmines pozityvias vertybes (demokratija, žmonių teisės, tolerancija), kurios yra labiau orientacinės ir nevertintinos kaip absoliučios, nes nėra reflektuojamos (konceptualiai taikomos globaliose struktūrose). Pavyzdžiui, tolerancija vertinama kaip komunikacijos ir dialogo efektyvi galimybė, kuri pozityvios globalizacijos reikšmes grindžia kito atstūmimu ir išskyrimu⁵³.

Dauguma laisva valia vykdomų pasirinkimų atskleidžia dabarties visuomenės prioritetus. Kultūros tradicija, istorinės peripetijos, moralinės nuostatos mūsų pasaulyje yra nulemtos stereotipų. Jis virsta sąlygine mitologema, kuri plačiai veikia pasaulį. Tačiau laikomas kaip itin pavojingu šių dienų reiškiniu, kurį reikia aptarinėti ir vertinti⁵⁴, suprasti ir toleruoti⁵⁵, tyrinėti ir formuoti, kad atsivertų tapatumo horizontai, suvokimai neapsiribotų nusistovėjusiais štampais, klišėmis.

Europos sąjungos iniciatyva 2007 m. surengtas tarptautinis plakato konkursas „Stereotipų laužymas“ („Breaking Stereotypes“), kurio pagrindu 2008 m. parengtas kalendorius „Už įvairovę. Prieš diskriminaciją“⁵⁶. Mėginimai įveikti stereotipus, juos keičiant pažangesniais ir įvairesniais vaizdiniais, kitokiomis pasiūlomis, atskleidžia neišnaudotų galimybių potencialą, graudų realybės mistifikavimą, vizijomis ir svajonėmis grindžiamą suvokimo sugestiją, kurią, remiantis kultūrinėmis, socialinėmis ir istorinėmis patirtimis, įžvalgomis ir pasiūlomis, siekiant visuomenės ir individo integracijos, reikėtų konkretinti, transformuoti ir apibendrinti.

Šiuolaikinės opozicijos

Dabartiniame pasaulyje opozicijų schemos, kaip patogus vertinimo modelis, yra gajos visose veiklos sferose. Kaip universalios duotybės plačiai identifikuojamos septynios reikšmių dimensijos: universalizmas vs partikuliarizmas, komunitarizmas vs individualizmas, neutralumas vs emocionalumas, atpalaiduojančios vs specifinės (kultūros), pasiekimas vs aiškinimas, žmogaus ir laiko santykis vs žmogaus ir gamtos santykis⁵⁷. Apskritai kiekviena kultūra pilna pačių įvairiausių sąlyginumų ir įsigalėjusių prieštarų. Opozicija tarp tinklo ir savų namų, tarp srauto ir identiteto (Jürgenas Habermas tai įvardijo kaip priešpriešą tarp sistemos ir galimybės dalytis su kitais istorijomis) yra tai, kas šiandien struktūruoja visuomenes, šis klausimas tampa esminiu sprendžiant dilemą tarp informacinių tinklų ir socialinių praktikų (Manuel Castells), tarp virtualios komunikacijos ir visuomenės⁵⁸.

Jei vadovausimės antropologinėmis nuostatomis, išvengsime daugybės nuolat iškylančių priešpriešų. Michelio Foucault nuomone, svarbiausias prieštaravimas yra pačiame žmogiškosios tikrovės pažinime, kurį tyrinėdami pozityvaus vertinimo metodais, eksperimentinės analizės ir autentiškos refleksijos būdais išvengtume filosofinių spekuliacijų⁵⁹. Žmogiškosios egzistencijos unikalumas nėra opozicionuojamas, pasaulis dalijasi ne pačiame žmoguje, o aplink į jį. Taip atsiranda svarbiausios šiandienos dilemos tarp tikro ir tariamo, tarp savo ir svetimo, tarp savito ir unifikuoto. Gebėjimas apibrėžti ir įvertinti pasaulio originalumą formuoja prasmes ir išvaduoja iš stereotipų.

Kiekviena mentalinė konstrukcija savaip įkalina, uždaro, apriboja veiksmų laisvę ir sprendimų erdvę. Tikėjimas, kad galima išsivaduoti, atveria naujas tapatumo raiškos galimybes, plačius horizontus (kaip idealybės sinonimas), kuriems paklūsta naujai projektuojami stereotipai. Iliuzija turi pilietiškos visuomenės paradigmą, kito (kitokio) suvokimas nėra tik pokolonijinio pasaulio paveldas: kiti visą laiką buvo šalia.

Mitologija šiandien

Pagrindinis dabarties mitas yra vienijanti Europos idėja, kuri įprasmina daugybę aktualių pozicijų, siekimų, aliuzijų ir galimybių. Naujoji Europa įkūnja savyje atsinaujinimą, prisikėlimą ar „naują gimimą“ iš senosios Europos tradicijų, paveldo ir praradimų.

Europos idėją palaiko keturi kilmės mitai: Romos teise grindžiama juridinė sistema, krikščionybės suformuotas socialinis solidarumas, demokratinė tvarka, neatsiejama nuo žmogaus, atsispindinti teisių ir laisvių, šviečiamojo amžiaus pagimdyti kosmopolitiniai raiškos ir racionalaus proto principai. šie mitai priešinami barbariškoms ir nedemokratinėms visuomenių tendencijoms, religiniam fundamentalizmui ir amerikiečių įtakos plėtrai, vadinti europietiškumo savastimi⁶⁰.

Tapatumo išsaugojimą globalėjančiame pasaulyje galima lyginti uždaviniams, kurie reikalauja mitų herojams būdingų pastangų. Etninė įvairovė, multikultūrinė sąranga, eurointegruota pozicija ir socialinė atskirtis, kitoniškumo prevencija ir savęs įtvirtinimas – daugybė iššūkių iškyla mažoms valstybėms dideliame bendrame Europos pastate. Aptariant ideologines globalizacijos dimensijas, visuotinai priimtinų idėjų sistemoje propaguojamas vientiso pasaulio vaizdas, „ne tik tokio pasaulio, koks jis yra, bet ir koks turėtų būti“⁶¹. Kuriama istorija privalo teikti vizijas, kurios išlaisvintų iš provincialumo, tariamo unikalumo ir perdėto ribotumo. „Europai reikalingi nauji naratyvai“⁶², tad ir mes privalome orientuotis į pilietinei visuomenei būdingas vertybes. Vertybinė orientacija yra lemiamas veiksnys dabarties pasaulyje. Jis leidžia diferencijuoti nacionalinę, etninę, kultūrinę ir religinę įvairovę, ją skatinti ir tyrinėti⁶³.

Lietuvių kultūra stokoja vizijinio mąstymo, nuolatinės aklavietės nėra perspektyvios šiame margame ir besikeičiančiame pasaulyje, kur sėkmingai dominuoja tik mirties tema (be vilties ir šviesaus pomirtinio gyvenimo). Mes daromės tariamos realybės įkaitai žaidime ar eksperimente be nugalėtojų, todėl nėra ką teisti. Ar literatūra gali padėti išeiti iš beprasmybės? Kaip, girdint desperacines dejones, išsiveržti iš užkeikto rato? seniai nebemadinga apnuoginti problemas, geriau jas glaistyti, tinkuoti ir maskuoti.

Konstruojant šiuolaikinius tapatumus, kaip prasmės konstruktus, svarbiausia išvengti daugybės sąlyginumų, kuriuos formuoja mus supantis pasaulis. „Aš keliu hipotezę, jog kolektyvinio tapatumo simbolinį turinį bei jo reikšmę tiems, kurie su juo tapatinasi, ir tiems, kurie nesitapatina, didele dalimi lemia tai, kas ir kam jį konstruoja“⁶⁴. Mitologizuodami tapatumus (įteisinamus ar kuriamus), mes suabsoliutiname savo ieškojimus, tačiau vien mėginimas oponuoti įprastoms schemoms ir tautiniuose mituose transformuoti nevisavertiškumo slėpinį (ilgesį seniai praėjusiems didingos valstybės laikams) ar „pereiti nuo „minčių sistemų“ studijų prie mentalitetų tyrinėjimo, pažvelgti į keistenybes, ištirti idėjų istoriją“⁶⁵, politines dėliones, kultūrines tendencijas, idealybės apraiškas, apskritai „pereiti nuo paprastų svajonių psichologijos prie literatūrinių svajonių, keistų užrašomų svajonių, kurios koordinuojamos rašant, sistemingai perauga pradinę svajonę, tačiau vis tiek lieka ištikimos savo elementų onirinei tikrovei“⁶⁶. Tyrinėjimų artikuliavimas (struktūrinimas) kuria sąlyčio regimybę tarp teigiamybės ir siekiamybės, tarp ieškojimų ir praradimų.

Europos mitas, kaip pagrindinis moderniosios politinės kultūros projektas, išradimas, vienijanti ir unifikuojanti programa, atranda savąjį naują tapatumą ir buvusi idėja tampa realybe⁶⁷.

---

1 Claude L.-S. Laukinis mąstymas. – Vilnius: Baltos lankos, 1997.
2 Ricoeur P. Mitas // Mitologija šiandien. Antologija / Sudarė A. J. Greimas, T. M. Keane. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 242.
3 Ten pat.
4 Greimas A. J. Lietuvių mitologijos studijos / Sudarė K. Nastopka. – Vilnius: Baltos lankos, 2005. – P. 26.
5 Гуревич А . Я. Послесловие // Ле Гофф Ж. Цивилизация средневекового Запада. – Москва, 1992. – P. 354.
6 Haseldine J. Review of The Birth of Europe, Le Goff J. (Review, Nr. 523). URL: http://www.history.ac.uk/reviews/ paper/ haseldine.html Date accessed: 21 May 2008.
7 De Sousa Santos B. Another Knowledge is Possible. – London: Verso, 2007.
8 Le Goff J. Skaistyklos gimimas. – Vilnius: Baltos lankos, 2005. – P. 22–24.
9 Mažvydas M. Pirmoji lietuviška knyga. – Vilnius: Vaga, 1974. – P. 93.
10 Ten pat. – P. 99.
11 Marburgietis V. Naujoji Prūsijos kronika, 1394 / Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, 1: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos / Sudarė N. Vėlius. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. – P. 469.
12 Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymai. – P. 443.
13 Kvedlinburgo analai. Apie 1009 m. / Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija, 1009–1795. – Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005. – P. 17.
14 White L. A. Reconsidering cultural imperialism theory // TBS, Transnational Broadcasting Studies, 2001. – Spring/Summer. – Nr. 6. http://www.tbsjournal.com/Archives/Spring01/ white.html (2008 09 04).
15 Kavolis V. Modernizacija, globalumas ir nacionalizmas, kultūriniai siekiniai // Kultūros barai, 2006. – Nr. 3. http://www.eurozine.com/articles/2006-05-26-kavolis-lt.html (2008 09 04).
16 Frank R. M. Shifting Identities: The Metaphorics of Nature-Culture Dualism in Western and Basque Models of Self 04/2003  http://www.metaphorik.de/04/frank.pdf (2008 05 23).
17 Ten pat. – P. 75.
18 Kavolis V. Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje. – Vilnius: Lietuvos kultūros institutas, 1992. – P. 22.
19 Ten pat. – P. 36.
20 Balys J. Ragana / Lietuvių enciklopedija. – T. XXIV. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1961. – P. 418.
21 Kavolis V. Epochų signatūros. – Chicago, 1991. – P. 44.
22 Dey P. The forgotten male witch // Express News of University of Alberta, 2002. http://www.expressnews.ualberta.ca/article.cfm?id=3275 (2008 09 05).
23 Basanavičius J. Lietuviškos pasakos. Pirma knyga. – Vilnius: Vaga, 2001. – P. 164.
24 Raganų teismai Lietuvoje / Parengė K. Jablonskis ir R. Jasas. – Vilnius: Mintis, 1987. – P. 382.
25 Basanavičius J. Lietuviškos pasakos. Pirma knyga. – P. 191.
26 Apps L. and Gow A. Male Witches in Early Modern Europe. – Manchester: Manchester University Press, 2003. – P. 118.
27 Witchcraft Narratives in Germany: Rothenburg, 1561–1652 by Alison Rowlands Male Witches in Early Modern Europe by Lara Apps and Andrew Gow, Prewiev by Jonathan Durrant / Gender & History. – August 2007. – Vol. 19. – Issue 2. – P. 390.
28 Vėlius N. Mitinės lietuvių sakmių būtybės: Laimės. Laumės. Aitvarai. Kaukai. Raganos. Burtininkai. Vilktakiai. – Vilnius: Vaga, 1977. – P. 238.
29 Balys J. Mirtis ir laidotuvės: Lietuvių liaudies tradicijos / Balys J. Raštai. – T. V. – Vilnius: LLTI, 2004. – P. 201.
30 Balys J. Lietuvių mitologiškos sakmės / Balys J. Raštai. – T. IV. – Vilnius: LLTI, 2003. – P. 179.
31 Zizek S. Woman is One of the Names-of-the-Father, or How Not to Misread Lacan’s Formulas of Sexuation, in http://www.lacan.com/zizwoman.htm (2008 09 07).
32 Pernoud R. Moteris katedrų laikais. – Vilnius: Vaga, 2007. – P. 6.
33 Balys J. Lietuvių mitologiškos sakmės. – P. 193.
34 Balys J. Mirtis ir laidotuvės: Lietuvių liaudies tradicijos. – P. 125.
35 Voigt V. The Woman Who Destroys Life – La Belle Dame Sans Merci / Tautosakos darbai / Parengė R. Repšienė. – Vilnius: LLTI, 2004. – P. 186.
36 Alseikaitė-Gimbutienė M. Mūsų protėvių pažiūros į mirtį ir sielą. – Tuebingenas: Patria, 1947. – P. 28.
37 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, I: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos / Sudarė N. Vėlius. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. – P. 267.
38 Vėlius N. Istoriniai šaltiniai apie mirusiųjų deginimą Lietuvoje, išimtis ar taisyklė / Lituanistika. – 2001. – Nr. 1(45). – P. 65–72. http://images.katalogas.lt/maleidykla/lituanistica/Litu-65.pdf (2008 09 11).
39 Grunau S. Preussische Chronik. – Leipzig, 1896. – Bd. 1. – P. 79. Cit. iš: Jonynas A. Lietuvių folkloristika: Iki XIX a. – Vilnius: Vaga, 1984. – P. 58.
40 Greimas A. J. Mitai ir ideologijos / Greimas A. J. Iš arti ir iš toli: Literatūra, kultūra, grožis. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 359.
41 Ten pat. – P. 363–364.
42 Ten pat. – P. 365.
43 Ten pat. – P. 367.
44 Broma Atwerta ing Wiecznasti, Par Atminima paskutiniu dayktu… par kunigu M. Olszewski. – Wilnius, 1792. – P. 1–2.
45 Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika. – Vilnius: Vaga, 1985. – P. 214.
46 Gedimino laiškai. – Vilnius, 1966. – P. 128–129.
47 Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika. – P. 281–282.
48 Gedimino laiškai. – P. 170–171.
49 Mézie³res P. de. Senojo maldininko sapnas / Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, I: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos / Sudarė N. Vėlius. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. – P. 449–454.
50 Ten pat. – P. 452.
51 Ten pat. – P. 453.
52 Kavolis V. Epochų signatūros. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1991. – P. 57.
53 Globalization and Values – A Contemporary Paradox in Global Envision: the Confluence of Global Markets and Powerty Allevation. – 2003. – November 25. http://www.globalenvision. org/library/8/566 (2008 09 28).
54 http://www.stereotypeandsociety.typepad.com/ (2008 09 28).
55 http://school.discoveryeducation.com/lessonplans/programs/stereotypes/ (2008 09 28).
56 http://www.stop-discrimination.info/7701.0.html (2008 09 29).
57 Pors N. O. Globalisation, culture and social capital: library professionals on the move / Stephen O’Connor. Globalization, Culture and Social Capital: Library Professionals on the Move. – Bradford, GBR: Emerald Group Publishing Limited, 2007. – P. 184. http://site. ebrary. com/lib/librarycenter/Doc?id=10185511&ppg=9 (2008 07 29).
58 Castells M. Mireia Fernandez-Ardevol, Jack Linchuan Qiu and Araba Sey, Mobile Communication and Society. A Global Perspective. – Cambridge: The MIT Press, 2007. – P. 224.
59 Foucault M. Il Sogno. Roma: Raffaello Cortina Editoje, 2003. – P. 2. Cit. iš: http:// www.generation-online.org/other/acop/acop_humanism_and_anthropology.htm (2008 09 29).
60 Amin A. Multi-ethnicity and the Idea of Europe / Theory, Culture and Society, 2004. – Vol. 21(2). – P. 1–24.
61 Steger M. B. Globalizacija: Labai trumpas įvadas. – Vilnius: Eugrimas, 2008. – P. 143.
62 Ash T. G. Europe Needs a New Story / European Union: The Next Fifty Years. – London: March 2007. http://www.ftbusiness.com/eu50/ (2008 10 01).
63 Gallagher T. The Value Orientations Method: A Tool to Help Understand Cultural Differences // Journal of Extension. – December 2001. – Nr. 6. – Vol. 39. http://www.joe.org/ joe/2001december/ttl.html (2009 10 01).
64 Castells M. Tapatumo galia: Informacijos amžius. Ekonomika, visuomenė ir kultūra. – II t. – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2006. – P. 23.
65 Girardet R. Politiniai mitai ir mitologijos. – Vilnius: Apostrofa, 2007. – P. 11.
66 Bachelard G. Svajonių džiaugsmas. – Vilnius: Vaga, 1993. – P. 135.
67 Delanty G. Europos išradimas: idėja, tapatumas, realybė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.