literatūros žurnalas

Rita Repšienė. Laikas ir erdvė: pradmenų matmenys

2001 m. Nr. 3

Laikas tradicinėje kultūroje įprasminamas dieviškuoju veiksmu. Tik Dievui pradėjus kurti, laikas įvardijamas. Sakoma: nuo pasaulio kūrimo pradžios. Iki tol tik dieviškoji dvasia sklandė virš beribių vandenų begaliniame laike.

Laikas yra Dievo kompetencijoje, dieviškoji prasmė atsiskleidžia kuriant.

Ikikrikščioniškasis pasaulio istorijos supratimas turi esmines architektoninės simbolikos kategorijas, kai kurias jų perėmė Šventasis Raštas, kuriame istorinis jausmas, interpretuojamas aukštesniais lygmenimis – alegoriniu, analoginiu ir tropologiniu – tampa ypač svarbus1. Pasaulio pradžios vaizdas ikikrikščioniškus laikus menančiuose ir krikščioniškų idėjų paveiktuose tekstuose skatina įžvalgų įvairovę: mus domina laiko ir erdvės tipologiniai modeliai bei jų prasmė.

Šventojo Rašto Pradžios knygoje pasaulio kūrimas vyksta šešias dienas. Hebrajų kalbos, kuria toji knyga parašyta, žodis „oom“ reiškia ir kalendorinę dieną, ir žmogaus gyvenimo laiką, ir ilgus laikotarpius2.

Dieviškojo kūrimo ar gyvenimo diena nėra apčiuopiamas laiko matas: Dieve, Tavo akivaizdoj tūkstantis metų – kaip diena vakarykštė, praėjus (Ps 89, 4).

Dieviškoje erdvėje laikas pavaldus Viešpaties kūrimo galiai.

Viduramžių laikais atsirado sąvoka spatium imaginarum – įsivaizduojamoji erdvė. Joje Dievas iš nieko kūrė pasaulį – creatio ex nihilo3. Niekas tapo ypatinga dieviškosios kūrybos medžiaga, sakrališka „pačia savo substancija“4. Joks pasaulis negimė „pasaulietinės erdvės vienalytiškumo ir reliatyvumo chaose“5. Kokia erdvė palanki dieviškajai kūrybai, kuo, mūsų akimis, ypatinga ši erdvė?

Pasaulio pradžia tradicinėje kultūroje suvokiama kaip vienatinio Dievo buvimas laike ir erdvėje. Ir tas suvokimas tapatus krikščioniškajai pasaulėvokai:

Labai seniai, kuomet nebuvo dar pasaulio, gyveno tiktai vienas Dievas. Jisai gyveno miglose, o žemai po kojomis jo buvojo vanduo. Ilgą laiką jisai gyveno tose miglose… (LMD, 1,513(11)). Dievas kūrė pasaulį įprasmindamas kūryboje savo paprastumą ir didybę:

Kitą kartą, kol da nieką nebūva ant svieto, o jau ponas Dievas mislijo pasaulį tverti (LMD, 1,1063/1225); Kada Dievs sutvėrė svietą, nebuvo nei dangaus, nei peklos. Aniuolai tik šlovino Dievą ir šienavojo (LTR, 2368/678); Sako, kad Dievas sėja žemį, ką buvo atskirta žemė nuo vandens (LTR, 3783/444).

Žemės atsiradimas lėmė pasaulio pradžią: Sako pradžiai, prieš sutvėrimo pasaulio, kol dar nieko nebuvo, tiktai vieni vandenys visur Ponas Dievas žadėjo sutverti… (LTR, 1973/4). Sukūrus žemę, begalinė vandenų erdvė įgauna dabartinius parametrus: dangus, žemė, pekla. Kada Dievs sutvėrė svietą, nebuvo nei dangaus, nei peklos. Dievas iš molio nulipdė žmogų, ir Liuciferis užsinorėjo tokio žmogaus, kuris po jo ranka būtų. Dievas pamatė, kad jis slapta į burną žemės įsidėjo, ir liepė spjauti, o kai išspjovė, toj vietoj atsirado pekla (LTR, 2368/678). „Erdvės santykių kalba koduoja ontologinę sistemą: viršus tapatinamas su pastovumu, vienove, harmonija, belaike vertybe, o apačia – su vyksmu, įvairove, veikla“6. Universalus triaukštis pasaulio modelis hierarchizuoja erdvę, suteikia jos sampratai baltiškąjį akcentą, teigiant, „kad visa senovės baltų kultūra susiklostė pagal pasaulio modelio principą“7 ir kartu yra tapati krikščioniškajai pasaulio vizijai.

Lietuvių etiologinėse sakmėse Dievo kuriamas pasaulis dažnai apibrėžiamas savitu laiko matmeniu – akmenų augimu (užrašyta per 57 variantus). Akmenų garbinimas žymus visose indoeuropiečių kultūrose. Prasmės interpretacijose akmuo apibrėžiamas visų pirma kaip prosenovės, egzistencijos simbolis, jam gali būti suteikiama ir Motinos Žemės kaulo reikšmė. Jis gali turėti ir Saulės, ugnies, griausmo simbolines konotacijas. Religinėse interpretacijose akmuo žinomas kaip įvairių dievybių ir vienatinio Dievo ar net altoriaus simbolis, krikščionybėje jis priskiriamas Kristaus, Bažnyčios, šv. Petro reikšmių laukui8. Akmuo – tai pradžios, sąryšio ir harmoningo suderinamumo su savimi simbolis9. Mitologijoje ir tautosakoje akmuo suvokiamas kaip pasaulio pagrindas, centras arba spyna, sutvirtinanti dangų ir žemę. Akmenį sutrenkus, iš jo pasirodo ugnis arba vanduo – pagrindinės pasaulio kūrimo stichijos“10. Įdomi akmens kaip amžinybės simbolinė reikšmė11. Amžinybė kuriama dieviškąja galia:

Pradžioj svieto akmenys augo. Jie taip būtų augę, kad žemės nei kiek nebūtų likę ir būt reikėję visiems badu išmirti. Bet Dievas pagailėjo ir užleido tokią šalną, kuri tuoj akmenis sušaldė ir jie nebeauga. O šalti pasiliko ant visados (LTR, 918(35)).

Dievui veikiant, laikas kūrimo akte įgauna baigtinį pobūdį: taip nuo šiol bus ir taip bus visada. Žemiškajam kūriniui suteikiama amžinybės forma: „kažkas atsitiko in illo tempore12 – tuo, kas atsitiko tada, yra paaiškinama, kodėl dabar yra taip.

Laiko senatis etiologinėse sakmėse pabrėžiama ir tradicinėmis pasakų formulėmis: Seniai, labai seniai, kada ten (LTR, 1352/3); Dideliai seniai (LTR, 1471/65); Senų senovėje, kada dar akmenys augo. Dievas kūrenęs ugnį (LTR, 898/137).

Kūrimo – pradžios – laikas gali įgauti žmogiškosios veiklos pavidalus: sužmoginus Dievo darbus, sužmoginamas ir dieviškųjų veiksmų pobūdis bei laikas:

Kai Viešpats Dievas sėjo javus, bulves, medžius, tai velnias, prasidaręs langą, žiūrėjo, žiūrėjo, ką Dievas dirba, ir pamislijo, kad reikia pasėt ant žemės akmenų… (LTR, 1560(19)).

E. Meletinskio nuomone, išskirtinos kosminė ir „sociali“ erdvė13. M. Eliade’s teigimu, yra du patyrimai – šventa ir pasaulietinė erdvė14. J. Lotmano ir B. Uspenskio požiūriu, mitinės pasaulėžiūros žmogus įsivaizduoja, kad pasaulis sudarytas iš sakralizuotos erdvės plotelių ir nesakralizuotos erdvės tarp jų15.

Žmogui pasaulis nėra vienalytis, jis yra dalus ir prasmingas.

Pasaulietinė erdvė, susitikus su Dievu, virsta šventa ir būna šventa dėl bendravimo su Dievu. Anot A. Maceinos, „pati religijos esmė glūdi ne bendruomeninėje jos regimybėje, o dviejų asmenų – dieviškojo ir žmogiškojo – susitikime“16. Religija vertinama kaip „dievžmogiškasis dalykas“. Dievui ir žmogui susitinkant tam tikroje, įprastoje vadinti šventa, erdvėje17.

Tradicinės kultūros erdvėje – lietuvių etiologinėse sakmėse – Dievas ir žmogus susitinka realioje ir žmogui įprastoje aplinkoje. Yra tik dabartis, kiti laiko modusai – praeitis ir ateitis – neaktualūs, jie susikomponuoja kuriamoje dabartyje:

Vienas ponas išgirdo, kad po pasaulį vaikščioja Dievas. Paėmė jis smėlio, išbarstė kiemą, išpuošė kambarį ir laukia Dievo. Kaip tik tuo metu Dievas, pasivertęs pavargėliu, ėjo pro šalį. Ponas, pamatęs pavargėlį, užpjudė jį šunimis. Pavargėlis, šunų apkandžiotas, nuėjo toliau. Tik spėjo tas pavargėlis išeiti už vartų, tuojau to pono namą apsupo liepsna. Tuomet ponas suprato, kad pas jį buvo atėjęs tikrasis Dievas18.

Pirmykščiais laikais tikras buvo tik dabarties laikas. Pasak A. Gurevičiaus, „tai labai talpi ir plati dabartis, o ne esamasis momentas, joje telpa ir praeitis, ir ateitis, kurių nuo dabarties neskiria aiški riba“, kai cikliškai suprantamas laikas – praeitis kartojasi, ir būsimasis laikas tampa atsinaujinančia dabartimi arba praeitimi. Visi trys laikai – praeitis, dabartis ir ateitis – išsidėsto tarsi vienoje plokštumoje. Erdvinis laiko supratimas atsispindi seniausiose daugelio kalbų išraiškose; dauguma senųjų laiko sąvokų buvo būtent erdvinės19.

Tai buvo tie laikai, kada dar Dievas vaikščiojo ant žemės (LMD, I, 851/2), – pabrėžiama lietuvių etiologinėse sakmėse. Indoeuropiečių mitologijoje laikas dažnai yra sudievinamas, suvokiamas kaip esmingoji kuriančiojo savybė20.

Mitologinei laiko sampratai svarbi archajinio ir modernaus laiko distinkcija. Nuolat atgimstančios gamtos pasaulio įtaka lėmė archajinio laiko savitumą: periodiško, pasikartojančio, cikliško ir grįžtančio laiko supratimą suformavo, pasak M. Eliade’s, senovinės periodinės atpirkimo religijos. Modernus laikas, priešingai, vertintinas kaip istorinis, ištisinis, linijinis, finalinis ir jis grindžiamas galutinio atpirkimo religija, klasikinį pavidalą įgavusią judaizme ir ypač krikščionybėje21.

Skiriant pirmykštį sakralųjį ir empirinį laiką, pirmasis laikas E. Meletinskio pažymimas kaip ypatingas laikas. Mitinė epocha – tai pirmųjų objektų ir pirmųjų veiksmų epocha: pirmoji ugnis, pirmoji ietis, pirmasis namas. Mitinė praeitis – tai ne šiaip praėjęs laikas, tai ypatinga pirmapradžio kūrimo epocha, mitinis laikas, prolaikis (Ur–zeit), pirmykščiai, pirmieji laikai, buvę prieš pradedant skaičiuoti empirinį laiką22.

Laiko samprata lietuvių etiologinėse sakmėse nėra vienalytė. Pasaulio kūrimas sankcionuojamas krikščioniškosios mąstysenos:

Kada Dievas sutvėrė pasaulį, tai tuo sykiu sutvėrė ir akmenis. Akmenys, kaip ir kiti Dievo tvariniai, augdavo, kad neišnyktų. Kristus, vaikščiodamas ant žemės, nusimušo koją ir, tuo sykiu supykęs ant akmens, tarė: „Nuo šio sykio daugiau jums užteks augti ant žemės už tokį nemandaguriją“. Tai nuo to sykio akmenai nebeauga, bet stovi tokie, kokie užaugo iki Kristaus gimimo (LTR, 1352(14)).

Laikas, kaip ir pasaulis, pavaldus Dievo žodžiui. Lietuvių etiologinėse sakmėse jis įgauna tradiciniu tapusį matavimą; iki Kristaus ir po Kristaus. Laikas padalijamas, jis visuotinai pripažįstamas ir skaičiuojamas nuo Dievo Sūnaus gimimo.

Krikščioniškasis metų kalendorius – pagrindinis žydų religijos paveldas – sudarytas lunariniu principu23, ir tai ryšku senosiose žemdirbių kultūrose: žydams pirmąją Mėnulio jaunaties dieną prasidėdavo naujas mėnuo, skambėdavo trimitai, būdavo aukojamos aukos, nes jaimatis primindavo Dievo sukurtą pasaulio tvarką24. Mėnulio kalendorius buvęs pats seniausias žmonijos istorijoje ir „Mėnulio fazių paisoma iki šiol, nors Mėnulio metus pakeitė Saulės metai“25.

Naujosios – krikščioniškosios – kultūros realijos tapo archajiškų veiksmų laiko dominantėmis: Da kai trys Karaliai aja iškoti užgimusia Dievą, ale anys trys nežinoja, kaip reik padūti dovenas. Tysiai iš ranka negražu. Ai sudėja piningų i nupirka rėčiuką – sytą, tokį pailgą, ka būtų gers pasiimti. Sudėja dovenas ant jo i padavi Molynai Švenčiausiai. O ta paskui jau jin pakabina ant dangaus… (LTR, 1471(64)).

Sietyno atsiradimas danguje – Švč. Dievo Motinos veiksmo pasekmė – liudija ikikrikščioniškos moteriškosios kūrybos reliktus. Evangeline pradžia apie Trijų karalių dovanas tik gimusiam Jėzui tėra tik reikalingo objekto atsiradimo pateisinimas.

Senojo ir Naujojo Testamento motyvai buvo adaptuoti lietuviškajame kūrimo laike: Kai Dievas išvara Adomų ir Ievų iš rojaus (LTR, 2281/10); Kada žemėj apsigyvena Adomas su Ieva, da akmenų nebūva (LTR, 1714/874); Kai Jezus ėja per upę Jurdano, brido par upę i užkliūva jam akmuo, parpuolia unt žemės i susimušia veidą (LTR, 1060/77); Kai Kainas nužudė Ablių, savo brolį (LTR, 1552/199); žinomos net 32 sakmių pradžios, paaiškinančios Mėnulio dėmių atsiradimą: Ir dabar mes Mėnuly matom, tai Kainas Ablių laiko ant šakių (LTR, 2416/155); Vot ką jam padaria Dievas: sėdei iki galui svietą (LTR, 4423/204); Juodu Mėnesyje bus kartu iki sūdo Dievo (LTR, 1539/31).

Pasaulis nėra begalinis, jis turi pradžią ir pabaigą. Sūdna diena ateis. Aplink visą svietą yra apsirietusi didžiausia žuvis Vilioriba. Jos uodega įkasta į dantis. (Kaip baronka.) Ir kai Vilioriba versis ant kito šono, ištvinsjūrų vandenys, apsems visą žemę ir bus sūdna diena (LTR, 1977/25). Pasaulio pabaigą lemia mistinės žuvies veiksmas. Vizuali gamtos fantasmagorija įtikina pasaulio baigtimi: Pūs keturi vėjai, griausmai, žaibai ir perkūnijos stos, stos ir bus svieto pabaiga (LTR, 374C/218).

Nuo pasaulio pradžios, kai Dievo dvasia plazdena viršum debesų (Pr 1, 2), iki pabaigos, kai Dievas visa kurs iš naujo (Apr 21,5), tėra tik vienas dieviškosios prasmės tarpsnis.

Įmanoma ir kita pasaulio laiko versija: Iki patapo vaivorykštės nebuvo, o po patapo atsirado ženklų, reiškiančių, kad Dievas daugiau žmonių neskandys (LTR, 1158/218), vaivorykštė buvo Dievo sukurta parodyti, kad nebus daugiau tvano (LTR, 1167/433), nebus pasaulio pabaigos.

Laikas ir erdvė pirmykštėje sąmonėje nėra abstrakcijos ar apriorinės sąvokos, „egzistuojančios už ar iki patyrimo, jos duotos tik patirtyje ir sudaro neatimamą jos dalį, kurios negalima išskirti iš gyvenimo audinio. Todėl laikas ne tiek suvokiamas, kiek betarpiškai išgyvenamas“26. Betarpiškas ir konkretus išgyvenimas lemdavo laiko interpretaciją ir kurdavo patirtį.

Istorinio laiko įsteigimas įvardijamas kaip pirmoji mito funkcija27.

Lietuvių etiologinės sakmės pasakoja kūrimo istoriją, bet nepretenduoja į absoliučios tiesos reiškimą (tai mito privilegija pasakoti „sakralinę istoriją, t. y. pirmapradį įvykį, vykusį Laiko pradžioje“28). Polivalentišką laiko supratimą lemia bikultūrinė erdvė, pirmapradžio modelio nevienalytiškumas ir įvairialypė laiko būtis. Pradinė laiko situacija aktualizuojama kiekvienu konkrečiu atveju, tik tuomet laikas yra identifikuojamas. Neabejotina viena, kad istorinio laiko pradžia slypi begaliniuose vandenyse, kai Dievas sukūrė žemę ir dangų.

„Greta žemiško, pasaulietiško laiko egzistavo sakralinis, ir tik jis buvo tikrai realus29. Dieviškoji idėja tapo svarbiausia žmogaus sąmonėje: ji padalijo laiką ir erdvę, išsaugodama dieviškąją būties prasmę.

Sutrumpinimai

LMD – Lietuvių mokslo draugijos fondai Lietuvių tautosakos rankraštyne.

LTR – Lietuvių tautosakos rankraštynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.


1 Skribiński S. Czas i prestrzeń w kulturze średniowiecza // Czas i prestrzeń w kulturze średniowiecza. – Poznań: Poznańskie towarzystwo przyjaciół nauk, 1994. – S. 10.
2 Mūsų tikėjimo šviesa: Trumpas katekizmas katalikų šeimoms. – Lietuvos vyskupų konferencijos leidinys. – K.: Šviesa, 1992. – P. 13.
3 Donskis L. Ideologija ir utopija // Metmenys: Kūryba ir analizė. – 1993. – Nr. 64. – P. 32.
4 Eliade M. Šventoji erdvė ir pasaulio sakralizacija: Erdvės vienalytiškumas ir hierofanijos // Problemos: Ateizmas ir religijotyra. – V.: Mintis, 1983. – Nr. 29. – P. 95.
5 Eliade M. Kosmogoninio mito struktūra ir funkcija // Krantai. – 1990. – Nr. 9. – P. 53.
6 Venclova T. Erdvė ir laikas Kristijono Donelaičio „Metuose“ // Venclova T. Vilties formos: Eseistika ir publicistika. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 199.1. – P. 262.
7 Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra: Struktūros bruožai. – V.: Mintis, 1983. – P. 198.
8 Kopaliński W. Słownik symboli. – Warszawa: Wiedza powszechna, 1990. – S. 139.
9 A Dictionary of Symbols by J. E. Cirlot. – London: Routledge & Kegal Paul, 1962. – P. 299.
10 Топорков A. Камень // Славянская мифология. Энциклопедический словарь. – Москва: Эллис Лак, 1995. – С. 220.
11 Cooper J. С. Lexicon der alter Symbole. – Leipzig: VEB. E. A. Seemann Verlag, 1986. – S. 181.
12 Eliade M. Mitų struktūra // Metai. – 1995. – Nr. 4. – R. 134.
13 Мелетински й E. Поэтика мифа. – Москва: Наука, 1976. – C. 172.
14 Eliade M. Šventoji erdvė ir pasaulio sakralizacija: Erdvės vienalytiškumas ir hierofanijos. – P. 96.
15 Лотман Ю.,Успенски й В. Миф–имя–культура // Труды по знаковым системам. – Тарту, 1973. – Вып. 6. – С. 288.
16 Maceina А. Religijos filosofija. Pirmoji dalis. Antras fotografuotinis leidimas.—V.: Katalikų pasaulis, 1990. – P. 207.
17 Ten pat. – P. 24.
18 Elisonas J. Dievas Senelis // Mūsų tautosaka. DC / Red. prof. V. Krėvė–Mickevičius. – Kaunas, 1935. – P. 217.
19 Gurevičius A. Viduramžių kultūros kategorijos. – V.: Mintis, 1989. – P. 92.
20 Czas w kulturze. – Warszawa, 1988. – S. 7–10. Cit. iš: Kalėda A. Romano struktūros matmenys: Literatūrinės komunikacijos lygmuo. – V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996. – P. 102.
21 Donskis L. Ideologija ir utopija. – P. 33–34.
22 Мелетински й E. Поэтика мифа. – C. 173.
23 The Christian Calendar. A complete Guide to the Seasons of the Christian Year telling the Story of Christ and of the Saints from Advent to Pentecost. Text by L. W. Cowieand, J. S. Gummer. – Springfield, Massachusettes: GC Merriam Company, 1974. – P. 7.
24 Biblijos enciklopedija // The Lion Encyclopedia of Bible. – V. : Alma littera, 1992. – P. 121–122.
25 Vyšniauskaitė A. Mūsų metai ir šventės. – K.: Šviesa, 1993. – P. 5.
26 Gurevičius A. Viduramžių kultūros kategorijos. – P. 93.
27 Ricoeur P. Mitas: Filosofinė interpretacija // Mitologija šiandien. Antologija / Sudarė A. J. Greimas, M. T. Keane. – V.; Baltos lankos, 1996. – P. 242.
28 Eliade M. Kosmogoninio mito struktūra. – P. 53.
29 Gurevičius A. Viduramžių kultūros kategorijos. – P. 99.