Jack Kerouac. Pabusk. Budos gyvenimas
2009 m. Nr. 11
Iš anglų k. vertė Saulius Repečka
Jackas Kerouacas (1922–1989), išauklėtas griežtų katalikiškų pažiūrų motinos ir pats laikęs save kataliku, šeštojo XX a. dešimtmečio viduryje susižavėjo budizmu – ši religija turėjo milžiniškos įtakos jo asmeniniam bei kūrybiniam gyvenimui ir įkvėpė jį parašyti tokius kūrinius kaip „Meksiko bliuzas“, „Dharmos valkatos“, „Šiek tiek apie dharmą“ ir „Pabusk. Budos gyvenimas“. Pastarajai knygai įžangą parašęs garsus budologas Robertas Turmanas teigia, kad „Jackas Kerouacas anuomet, šeštajame XX a. dešimtmetyje, iš visų mūsų amerikiečių budistų pirmtakų buvo pagrindinis bodhisatva“.
Knyga „Pabusk“ buvo parašyta per pirmąjį 1955-ųjų pusmetį. Tų metų sausį J. Kerouacas kartu su motina iš Niujorko Ričmond Hilo persikėlė į sesers Ninos namą – ji gyveno Roki Mounte, Šiaurės Karolinoje. Atitolęs nuo pašėlusio gyvenimo Niujorke, rašytojas pradėjo gyventi pagal Budos tradiciją kaip asketas – jis valandų valandas vienas sėdėdavo po ryškiomis nakties žvaigždėmis ir medituodavo. Tituliniame pabaigto rankraščio puslapyje įrašė: „Pabusk. Parengė Jackas Kerouacas.“
J. Kerouacui neabejotinai patiko meilės ir atjautos idėja, tai, ką tibetiečiai vadina „didžių darbų linija“, kuri tęsiasi nuo Maitrėjos ir Asangos. Akivaizdu, kad budistų ir krikščionių tikėjimuose garsusis bitnikas įžvelgė daug ką bendra. Jis vadino Budą „Azijos Jėzumi“, netgi laikė jį „mielesniu nei Jėzus“ ir knygoje „Pabusk“ nedvejodamas remiasi ne tik garsiausiais budizmo tekstais, tokiais kaip „Dhammapada“ ar „Šuranagmos“ sutra, bet ir Dwighto Goddardo antologija „Budistų biblija“ (D. Goddardas, pats būdamas krikščionis, pabrėžė tuos budizmo aspektus, kurie labiausiai panėšėjo į jo paties tikėjimą).
Ši nuostabi J. Kerouaco knyga angliškai pirmą kartą buvo išleista tik 2008-aisiais. Netrukus galėsime ją visą perskaityti ir lietuviškai. „Metai” šiame numeryje spausdina pirmą knygos skyrių.
Tegu bus pagarbintas Jėzus Kristus,
Krikščionių pasaulio viešpats.
Tegu bus pagarbintas Gautama Šakajamunis,
Išorinis Budos kūnas.
Budistų malda Santa Barbaros vienuolyne,
užrašyta Dwighto Goddardo.
Autoriaus pastaba
Šioje knygoje sekama sutrų mokymu. Joje cituojami šventieji budistų kanono raštai, kai kurios citatos – tiesioginės, kai kurios – supintos su naujais žodžiais, o kai kurios – net ne citatos, bet mano paties parinkti, išgalvoti nauji žodžiai. Knygos istorija pagal Ašvagošos Budha Charita ir Narasu Istorinio Budos gyvenimą, nevengiant pakeitimų bei vaizduotės žaismo, pasakoja apie Budos gyvenimą. Neįmanoma išskirti ir įvardyti tų nesuskaičiuojamų šaltinių, kurie įsiliejo į šį šviesos ežerą, tarp jų – Lankavatara, Dhammapada, Anguttara Nikaya, Itivuttaka, Digga Nikaya, Majjhima Nikaya, Theragatha, Vinaya Pitaka, Prajna Paramita Hridaya Sutra, Samyutta Nikaya, net Chuangtse, Tao Teh King, Milarepos gyvenimas, Mahayana Samgraha ir tūkstančiai kitų. Šios knygos šerdis – išdailinta Surangama Sutra santrauka. Pastarojo kūrinio autorius, turbūt didžiausias kada nors kūręs rašytojas, yra nežinomas. Jis gyveno I a. po Kr. ir, naudodamasis savo epochos šaltiniais, rašė dėl Šviesiausiojo Dieviškojo Nušvitimo. Aš šią knygą sukūriau kaip vadovą, kuris Vakarams atskleidžia senovės Įstatymą. Mano tikslas – atvertimas. Tegu man bus leista gyventi pagal šiuos žodžius: „Mano tikslas buvo giedoti garbinimo giesmes šventajam vienuoliui, skelbti apie jo darbus nuo pat pirmojo iki pat paskutinio, nesiekiant sau naudos nei garbės, netrokštant asmeninio pripažinimo, bet sekant tuo, kas pasakyta raštuose, kad gautų naudos pasaulis.“ AŠVAGOŠA, I a. po Kr.
1
Buda reiškia pabudusysis.
Neseniai daugelis žmonių Budą tarė esant dideliu tukliu, sėdinčiu ir besijuokiančiu, įmantriai pasipuošusiu didžiapilviu tipu – tokį jį vaizduoja milijonai turistams skirtų niekučių bei statulėlių, kurios čia, Vakaruose, parduodamos menkniekių krautuvėlėse. Jie nežinojo, kad iš tikrųjų Buda buvo dailus jaunas princas, kuris dvidešimt devynerių metų amžiaus tėvo rūmuose, žvelgdamas į tolį pro šokančias merginas, tarsi šių nė nebūtų, staiga paniro į savo mintis, paskui pagaliau ryžtingai pakėlė į viršų rankas, sėdo ant savo karo žirgo ir išjojo į mišką, ten kardu nusipjovė ilgus auksaspalvius plaukus, susibičiuliavo su ano meto Indijos šventuoliais ir mirė sulaukęs aštuoniasdešimties – sulysęs garbus senovės takų ir dramblių giraičių klajoklis. Šis žmogus nepanėšėjo į nevalyvą palaimos tinginį, jis buvo rimtas tragizmo gaubiamas pranašas – Indijos ir beveik visos Azijos Jėzus Kristus.
Šiandien jo įkurtos Didžiojo Pabudimo iš egzistencijos sapno religijos, budizmo, pasekėjų skaičius siekia šimtus milijonų. Nedaugelis žmonių Amerikoje ir Vakaruose suvokė Rytų tikėjimo mastą bei gilumą. Nedaugelis žmonių žinojo, kad Korėja, Birma, Siamas, Tibetas, Japonija ir prieškomunistinė Kinija – pirmiausia budistinės šalys, lygiai kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Anglija, Prancūzija, Italija, Meksika – pirmiausia, kaip manome, krikščioniškos šalys.
Šis jaunuolis – dėl didžio sielvarto išminties jo nepajėgė suvilioti ištisas dailių mergelių haremas – buvo Gautama, Sidharta, 563 metais prieš Kristų gimęs Šakjų genties, kuri gyveno Gorakpuro krašte, Indijoje, princas. Jo motina, – ji, keista, buvo vardu Maja, o tai sanskrito kalba reiškia „magiją“, – pasimirė netrukus po to, kai pagimdė. Sidhartą išaugino jo teta Pradžapatė Gautami. Jaunystėje jis buvo puikus sportininkas ir jojikas – kaip ir dera kšatrijų, karių kastos, palikuoniui. Legenda pasakoja apie stulbinamas varžybas, kuriose Sidharta, siekdamas Jašodharos rankos, nurungė visus kitus princus.
Sulaukęs šešiolikos metų, jis vedė princesę Jašodharą ir ši jam pagimdė sūnų Rahulą. Sidhartos tėvas Maharadža Šudhodana beprotiškai jį mylėjo ir slapčiomis tarėsi su savo ministrais, kaip sūnų nudžiuginti ir priversti pamiršti tą didį sielvartą, kuris vis augo artėjant jo trisdešimtmečiui. Vieną dieną princas, važiuodamas karieta per karališkuosius sodus, išvydo keliu krypuojantį senį. „Kas gi tasai žmogus? Jo plaukai balti, o pečiai sulinkę, akys apsiblaususios, kūnas nuvytęs, jis eina pasiramsčiuodamas lazda. Ar jo kūną ūmai išdžiovino kaitra, ar jis toks gimė?.. Tuoj pat apsuk karietą ir grįžk. Kokius dar malonumus šiuose soduose galiu patirti galvodamas apie artėjančią senatvę? Mano gyvenimo metai – it vėjo šuoras. Apsuk karietą ir greitais ratais pargabenk mane į rūmus.“ Paskui pamatė mirusį žmogų, nešamą prie netoliese sukrauto laužo. „Jo palyda apimta sielvarto, jie raunasi plaukus ir gailiai aimanuoja… Ar tai vienintelis miręs žmogus, ar pasaulyje tai dažnas reiškinys? O žemės žmonės! – liūdnai suriko jaunasis princas. – Visur, žiūrėk, kūnas virsta dulke, bet juo nerūpestingesnis visur verda gyvenimas, širdis – ne iš bejausmio medžio, ne iš akmens – juo geriau jaučia: NE VISKAS PRANYKSTA…“
Tą vakarą, palieptas karaliaus, jis išgirdo apie šį įvykį – ministras Udajus prisakė mergelėms savo kerais suvilioti princą Sidhartą. Jos žavingai judėjo, nusimetė nuo pečių kasdieninius šilkus, rankomis mėgdžiojo vingiuojančias gyvates, svaidė vylingus žvilgsnius, šoko dviprasmiškai, glostė jo riešus, kai kurios netgi apsimetė, kad nuraudusios sutriko, ir nuo krūtų nusiėmė rožes šaukdamos: „Ak, ar tai tavo ar mano, jaunasis prince?“ Tačiau princas, atmindamas sielvartą, liko abejingas. Vidurnaktį merginos nuvargo ir sugulusios ant suolų bei pagalvių užmigo. Vien princas nemiegojo. „Ne, aš nesakau, kad man nerūpi grožis, – tarė jis tamsos gaubiamam, klausinėjančiam jį ministrui. – Nesakau, kad nepažįstu žmogaus džiaugsmų, tačiau visur regiu mainymosi ženklą. Todėl širdy man liūdna ir sunku. Jei šie dalykai iš tikrųjų tvertų be amžiaus keliamų kliaudų, be ligų ir mirties, tada prisisotinčiau meile ir niekada nepajusčiau nei pasibjaurėjimo, nei liūdesio. Net jeigu pasiektum, kad šių moterų grožis nesikeistų ir nenuvystų ateityje, ir tada, nors meilės džiaugsmas – taip pat ne be ydų, jis tebelaikytų tavo protą vergovėje. Pakanka žinoti, kad kiti žmonės sensta, serga, miršta, ir tokie džiaugsmai tampa nemieli, – ir, turint juos omeny ir tai žinant, protą juo smarkiau apima nepasitenkinimas. Pakanka žinoti, kad šie malonumai netruks sunykti, lygiai kaip ir mergaičių kūnai. Jeigu žmonės, nepaisydami nieko, neatsispiria meilės galiai, jie iš tikrųjų mažai kuo tesiskiria nuo gyvulių. Tai tas pats, kaip leistis sugundomam tuščio melo. Deja, deja, Udajau! Štai kas pagaliau kelia didį rūpestį – gimimo skausmas, senatvė, liga ir mirtis. Ir šios širdgėlos mums turi būti baugu – mūsų akys regi, kaip visi daiktai aplinkui nyksta, bet širdis, jų įsitvėrusi, vis viena džiūgauja. Deja! Graudu dėl viso pasaulio! Koks jis tamsus, neišmanėliškas, be krislo supratimo!“
Ir Sidharta prisiekė: „Aš ieškosiu tauraus įstatymo, nepanašaus nė į vieną žmogui žinomą pasaulio dėsnį. Aš pasipriešinsiu ligai, senatvei bei mirčiai ir kausiuosi su piktybe, kurią jos atneša žmogui.“ Kad įvykdytų savo pažadą, jis nusprendė visam laikui palikti rūmus, keliauti į girią ir medituoti vienatvėje – kaip darydavo ano meto tikėjimo pasekėjai.
Palaimintasis atsiskyrėlis nukeliavo į Bodhgają. Vos tik jis pažvelgė į taurias palmių, mangamedžių ir ficus religiosa pipalų giraites, jį išsyk užvaldė sena Praeities Budų svajonė. Raibuliuojant popietės spalvoms, Sidharta, vienišas ir suglumęs, nužingsniavo po medžių šakomis, tačiau jo širdyje kirbėjo nuojauta, kad čia netrukus nutiks kažkoks didingas dalykas. Gautama, budizmo „įkūrėjas“, tik iš naujo atrado pamestą seną Tathagatos (Atėjusiojo į Tokybę) taką ir iš naujo atskleidė pirmapradį pasaulio rasos lašą. It užuojautos gulbę, besileidžiančią į lotosų tvenkinį, kad jame įsikurtų, Sidhartą apėmė didis džiaugsmas – jis išvydo medį, po kuriuo, paklusdamas valiai visų Budų kraštų bei visų susirinkusių Budų esybių, – tai yra žėrinčios intuicijos tuštumos Neesybių, tirštai susispietusių aplinkui lyg pulkai angelų, – ir valiai bodhisatvų, kurie per amžius spinduliuoja PAGARBOS šviesą į tuštumos vidurį, ketino atsisėsti. „Visur yra čia“, – šventajam pakuždėjo nuojauta. Iš netoliese dirbančio žmogaus, žolės pjovėjo, jis gavo švarios, lanksčios žolės, paskleidė ją po medžiu ir tiesus atsisėdo. Pasikišo kojas po savimi, tačiau ne bet kaip jas sudėjo, o įsitaisė tvirtai ir taupiai lyg dievas Naga. „NEPAKILSIU IŠ ŠIOS VIETOS, – pasiryžo Sidharta, – KOL MANO PROTAS, NUSIKRATĘS PRIERAIŠUMO, IKI GALO NEIŠSIVADUOS IŠ SIELVARTO.“
Jo kaulai galėjo supūti, o raumenys sudžiūti, varnos galėjo išlesti netausojamas smegenis, bet šis dieviškas vyras nepakilo iš savo vietos ant žolės po pipalo medžiu, kol neperprato pasaulio mįslės. Jis sukando dantis ir įrėmė į juos liežuvį. Jis nukreipė savo spindulingą protą žemyn ir leido sąmonei plūsti į vidinį nuojautos bei įžvalgos pasaulį. Švelniai sunėręs rankas, alsuodamas lyg kūdikis, užmerkęs akis, nepajudinamas ir nesutrikdomas, sutemoms leidžiantis ant žemės, jis mąstė: „Lai sujuda ir sudreba visa žemė, tačiau ši vieta liks tvirta kaip uola.“
Indijoje buvo gegužė, metas, vadinamas Dulkėtuoju, kai oras stoja geltonas kaip grūdas, šiltas, svajingas, ir visi daiktai bei gyviai per prigimtinėj minties tyloj skendinčius saulėlydžius alsavimu skleidžia tikėjimą.
Daugel žodžių buvo parašyta apie šią šventą akimirką dabar išgarsėjusioje vietoje po Bodhi medžiu – Nušvitimo medžiu. Tai buvo ne agonija sode, bet palaima po medžiu. Tai buvo ne kieno nors prisikėlimas, bet visa ko sunaikinimas. Tomis valandomis Buda suvokė, kad visi dalykai randasi iš priežasties ir pamažu išnyksta, todėl visi jie laikini, stokoja laimės ir – mįslingiausia – yra netikri.
Kai Sidharta perprato, kad viskas aplinkui iškerojo iš proto, išdygo iš apgaulingo mąstymo sėklų Dieviškoje Tikrovės Žemėje, kai prasidėjo sielvartingas, niūrus sapnas, papūtė švelnus, gaivus vėjelis. „Su nuostaba pažvelgė nurimę ir nuščiuvę gyvūnai.“ Budos protą užplūdo abejonės, jis pasijuto gundomas pakilti ir eiti kur nors kitur, mesti šią bergždžią meditaciją po medžiu. Sidharta pažino, kad jį gundo patsai Gundytojas Mara, Indijos velnias, ir atsisakė pajudėti iš vietos. Net baimė nusmelkė jo protą, jį nukrėtė šiurpulys, įsivaizdavus, kad kažkas vyksta jam už nugaros ar priešais užmerktas akis, tačiau ramus tartum žmogus, stebintis vaikų žaidimą, jis leido šioms abejonėms bei nerimui susprogti kaip burbului ir išsisklaidyti jas pagimdžiusioje proto jūros tuštumoje.
Tirštėjant sutemoms, Sidharta taikingas ir ramus sulaukė atilsio. Jis pasinėrė į gilią ir subtilią meditaciją. Visos šventos ekstazės rūšys paeiliui ištiko jam prieš akis. Per pirmąjį nakties budėjimą Sidharta įžengė į „teisingo suvokimo“ kelią ir atsiminė visus savo ankstesnius gimimus.
„Gimė tokioje vietoje ir tokiu vardu ir taip toliau iki pat savo dabartinio gimimo per šimtus, tūkstančius, milijonus gimimų, jis pažino visus savo gimimus ir mirtis.“
Ir kokio gi gimimo galėjo neatminti jo Šviesus, Paslaptingas Intuityvios Esmės Protas, puikiai žinodamas, kad egzistencijos pamatas yra tokybė? Jis buvo visomis būtybėmis, tačiau niekada nebuvo tikras „jis“, tik visomis būtybėmis, taigi visos būtybės buvo viena ir tas pat, ir viskas vyko Visuotinio Proto sferoje, ir tat buvo Vienintelis Protas, praeitis, dabartis bei ateitis.
„It smėlio smilčių Gange nesuskaitysi gimimų ir mirčių, jų yra pačių visokiausių, pačių įvairiausių. Paskui, pažinus ir savo šeimos ryšius, sunkus liūdesys užgulė jo širdį.“
Praėjo daug laiko, tęsėsi senas gyvenimo sapnas, nuriedėjo daugel motinų turinčio sielvarto ašaros, dulkėmis virto gausybė tėvų, pasibaigė pradingusių vakarų su broliais ir seserimis amžinybės, užsimiegojusio gaidžio giedojimas, vabzdžio urvelis, apgailėtinas instinktas – viskas ištirpo tuštumoje, Budos prote įsižiebė didis mieguistas Aukso amžiaus supratimas, kad ši išmintis – senesnė už pasaulį.
„Gilios atjautos jausmas praėjo, jis dar sykį susimąstė apie visa, kas gyva, apie tai, kaip būtybės sukasi šešiose gyvenimo sferose – ir nėra pabaigos nei gimimams, nei mirtims. Ir viskas tuščia, netikra, laikina kaip plantanų palmė, kaip sapnas, kaip fantazija.
Budos ausis, jam praktikuojant nuostabios žėrinčios intuityvios meditacijos meną, – net šviesa lyg Transcendentinis Pienas akinamai suspindo neregimoje jo užmerktų akių prieblandoje, – pasiekė nekintanti tyra ošiančios girdėjimo jūros tyluma, ji niršo ir rimo, kai Buda aiškiau ar blankiau atsiminė garso sąmonę, nors kaip tokia ji visada buvo tas pats nekintantis garsas, tik Budos paties garso suvokimas kito ir slūgo lyg atoslūgis, vandeniui šnypščiant ir susigeriant žemėn, o garsas skambėjo ne ausies išorėje ir ne jos viduje, bet visur, – tyra girdėjimo jūra, Transcendentinis Nirvanos Skambesys, kurį girdi vaikai savo lovelėse, kuris girdimas mėnulyje ir staugiančių vėtrų židinyje, kuriame jaunasis Buda dabar išgirdo didįjį mokymą, nenutylančius, išmintingus ir aiškius visų senovės, kaip ir visų būsimų, Budų – jie visi susirinko priešais Sidhartą – pamokymus. Šio Girdėjimo ramybę sudrumsdavo tolimas svirplio svirpimas, atsitiktinis nevalingas miegančių paukščių cyptelėjimas, sprunkančios mažos lauko pelės šiurenimas ar medžius siūbuojantis vėjas, tačiau šie garsai buvo tik atsitiktiniai. Girdėjimo jūra sugerdavo visus garsus ir nutikimų aidą, bet Girdėjimas liko kaip visada nesutrikdomas, iš pagrindų nepersmelktas, nei papildytas, nei nuskurdintas, tyras savyje kaip tuščia erdvė. Įstatymo Karalius, po liepsnojančiomis žvaigždėmis įsisiautęs į dievišką Deimantinės Ekstazės Transcendentinio Garso ramybę, sėdėjo nejudėdamas.
Paskui, per vidurinį nakties budėjimą, jis pasiekė tyrųjų Angelų pažinimą ir išvydo priešais save kiekvieną būtybę, kaip žmogus regi atvaizdus veidrodyje, visas būtybes, vis gimstančias, kad numirtų, kilnias ir nedoras, vargšes ir turtingas, raškančias gerų ir piktų darbų vaisius ir atitinkamai patiriančias laimę arba kančią.
Jis regėjo, kaip iš piktų darbų kyla priežastis apgailestauti ir bevardis noras pataisyti, pašalinti blogį, kuris skleidžia skatinančią grįžti į pasaulį energiją, o geri darbai nesukelia apgailestavimo ir, nepalikdami nė kruopelės abejonės, ištirpsta Nušvitime.
„Be to, visus gimimo vaisius jis regėjo kaip žvėris – kai kurie jų buvo pasmerkti mirti dėl kailio ar mėsos, kai kurie – dėl ragų, šerių, kaulų ar sparnų, kai kurie, ankstesni draugai ir giminaičiai, būdavo suplėšomi ir nužudomi per tarpusavio nesutarimus, kiti turėdavo vilkti sunkią naštą, dar kiti buvo persmeigiami ar badomi aštriais akstinais. jų iškankintais, perdžiūvusiais ir alkanais kūnais tekėjo kraujas, ir nebuvo jokios atgaivos, jie kovėsi vienas su kitu, nė vienas neturėdamas jokios nepriklausomos galios. Skraidydami ore ar panirę į gilius vandenis, jie niekur nerado prieglobsčio, apsaugančio nuo mirties.“
„Ir jis išvydo juos, atgimusius žmonėmis su dvokiančiais lyg nuotekų vamzdis kūnais, iš visų pusių apgultais baisiausių kančių, užgimusiais iš įsčių baimei ir drebuliui, švelniaodžiais, prisilietimo skaudžiai lyg peiliu badomais.“
Šis iečių slėnis, kurį mes vadiname gyvenimu, – tai baisus sapnas.
„Užgimęs tokios būklės nė akimirką negali išsilaisvinti nuo tykančios mirties, darbo ir sielvarto, bet vis viena ieškai atgimimo, o atgimęs toliau kenti.“
Sunkios apgailėtinų neišmanymo būtybių girnos vis sukasi, vis mala.
„Ir tada jis išvydo tuos, kurie, įgiję didesnių nuopelnų, mėgavosi gyvenimu danguje. Juos nuolatos kankino meilės troškulys, jų nuopelnų nelikdavo sulig gyvenimo pabaiga, prieš mirtį jiems pasirodydavo penki ženklai. Šitaip žiedas, vysdamas ir pūdamas, netenka savo švytinčių spalvų. Jų pasaulio būtybės, tos, kurios liko gyventi, sielvartu neįstengė išgelbėti savo likimo draugų. Rūmai ir juos supantys džiugesio sodai dabar tušti, Angelai liko vieniši ir nelaimingi, jie sėdi arba miega ant dulkinos žemės ir prisimindami savo mylimuosius graudžiai rauda. Deja, jie apgauti! Visur be išimties kiekvienas gimimas – tai nepaliaujamas skausmas!”
„Danguje, pragare ir žemėje sūkuriuoja gimimų bei mirčių jūra, – tai amžinai besisukantis ratas, – ir visų į ją panirusių būtybių kūnus bangos kaip papuola blaško šen ir ten. Šitaip, atvėręs Proto akis, Sidharta apmąstė šešias gyvenimo sferas ir visų gimusių būtybių nuosmukį. Jis suprato, kad viskas tuščia ir bergždžia! Ir nekelia pasitikėjimo! Kaip toji plantanų palmė ar oro burbulas.
Trečią valandą ryto kartu su visomis pasaulio kančiomis pakilo rūkas. „Per trečią kupiną įvykių budėjimą jį ištiko gilus, nesumeluotas supratimas. Jis mąstė apie visą gyvenimo raizginyje besisukančios, sielvartui gimusios kūrinijos pasaulį – apie neišmatuojamas gausybes tų, kurie gyvena, sensta ir miršta. Apie godžias, geidulingas, stokojančias išmanymo, sukaustytas tamsos pančiais, nežinančias jokio galutinio išsigelbėjimo kelio, būtybes.“
Ak, kokia gi šių kūnų mirties priežastis? „Teisingai samprotaudamas, žvelgdamas į savo vidų, jis susimąstė, iš kokio šaltinio randasi gimimas ir mirtis.“
Kūnų gimimas – tiesioginė kūnų mirties priežastis. Visai kaip rožės sėklos pasodinimas – jos nuvytimo priežastis.
„Tada, žvelgiant giliau, kyla klausimas: iš kur randasi gimimas?“ Jis suprato, kad gimimas randasi iš visur vykdomos gyvenimo veiklos. Paskui, pamąsčius apie šią veiklą, jam išaiškėjo, kad ji įsukama ne ją kuriančiojo, taip pat neatsiranda savaime, neturi nepriklausomos egzistencijos, bet neįsisuka ir be priežasties, ne, ji įgaunama per tolesnę priežasčių grandinę, per priežastį po priežasties, ir jungiamieji saitai pančiais sukausto viską, kas yra forma, – apgailėtina forma, vien dulkės ir skausmas.
Tada kaip tasai, kuris, perlaužęs pirmąjį bambuko narį, likusią jo dalį lengvai padalija, jis, mirties priežastimi laikydamas gimimą, o gimimo priežastimi – darbus, pamažu įžvelgė tiesą. Mirtis kyla iš gimimo, gimimas kyla iš veiklos, veikla kyla iš prisirišimo, prisirišimas kyla iš troškimo, troškimas kyla iš suvokimo, suvokimas kyla iš jutimo, jutimas kyla iš šešių juslių, šešios juslės kyla iš individualybės, individualybė kyla iš sąmonės. Veikla randasi iš prisirišimo, veiklos priežastis – tariamas poreikis, prie kurio yra prisirišusi būtybė ir dėl kurio ji pajudėjo iš vietos. Prisirišimą sukelia troškimas, troškimas atsiranda anksčiau už įprotį, troškimas kyla iš suvokimo, mes niekada netrokštame to, apie ką nieko nežinome, o kai sužinome, suvokiame arba geidžiamą malonumą, arba skausmą, kurio bjaurėdamiesi vengiame, – tai dvi monetos, vadinamos troškimu, pusės. Suvokimas randasi iš jutimo, pirštą svylant pajuntame ne iš karto. Jutimas atsiranda dėl šešių juslių (akys – rega, ausys – klausa, nosis – uoslė, liežuvis – skonis, kūnas – lytėjimas, smegenys – mąstymas) sąlyčio su atitinkamais pojūčių objektais – joks pirštas nenusvils be sąlyčio su ugnimi. Šešios juslės randasi iš individualybės, lygiai kaip iš ūglio išauga kamienas bei lapija, taip ir individualybė iškeroja šešiomis atšakomis – iš to, kas iš pradžių nebuvo nei Vienas, nei Šeši, bet vien Tyras Protas, skaidrus it veidrodis. Individualybė kyla iš sąmonės – ši panėši į sėklą, kuri sudygsta ir išleidžia savo nepakartojamą lapiją; jei nėra sąmonės, nebus ir lapijos. O sąmonė randasi iš individualybės, juodvi iki pat galo įsipynusios viena į kitą. Dėl vienos veikiančios tuo metu priežasties sąmonė pagimdo individualybę, tačiau dėl kitos veikiančios tuo pat metu priežasties individualybė pagimdo sąmonę. Kaip žmogus ir laivas kartu juda į priekį, žemei ir vandeniui sudarant tam sąlygas, taip iš sąmonės kyla individualybė, o ši išleidžia šaknis. Iš šaknų atsiranda šešios juslės, jos sudaro jutimą, iš jutimo randasi troškimas (arba pasibjaurėjimas), iš troškimo bei pasibjaurėjimo kyla prisirišimas arba prie troškimo, arba prie pasibjaurėjimo, šis prisirišimas – veiklos priežastis, o iš veiklos vėlgi randasi gimimas, gimimas vėlgi veda į mirtį, šitaip nepaliaujamai sukasi visų gyvų būtybių egzistencijos ratas.
Taip pat, staiga išvydęs ir perėjęs dvylika Egzistencijos grandinės (nidanų grandinės) grandžių, jis suvokė, kad sąmonė, kuri pagimdo individualybę podraug su visomis bėdomis, pati kyla iš karmos (likusios nebaigtos sapno veiklos), karma randasi iš neišmanymo, o neišmanymą pagimdo protas. Karma įkūnija nepalenkiamą, griežtą įstatymą, kuris susieja poelgį ir padarinį, šį ir būsimąjį gyvenimą. Karma paaiškina visas gyvojo pasaulio – žmonių, žvėrių, karalių galios, išorinio moterų grožio, povų uodegos dailumo, kiekvieno mūsų moralinių nuostatų – paslaptis. Karma – tai gyvos būtybės paveldas, tai įsčios, kurios ją pagimdo, įsčios, į kurias ji turi vis grįžti. Karma – tai moralės pamatas: iš to, kuo buvome, randasi tai, kuo esame. Kai žmogus nušvinta, liaujasi veikęs, suvokia aukščiausiąją tobulą išmintį ir įžengia į Nirvaną, tai reiškia, kad išsisėmė jo karma, – ir kaip tik karma leido jam žengti šį žingsnį. Jei žmogus tebėra neišmanėlis, piktas, kvailas ir godus, tai reiškia, kad jo karma dar neišsisėmė, – ir kaip tik karma jam neleidžia žengti toliau.
Teisingomis žiniomis vadovaudamasis, iki galo viską suvokdamas, tvirtai apsispręsdamas – štai šitaip Buda pasiekė nušvitimą.
Sunaikink gimimą ir paliaus egzistavusi mirtis, sunaikink veiklą ir paliaus egzistavęs gimimas, sunaikink prisirišimą ir paliaus egzistavusi veikla, sunaikink troškimą ir neliks prisirišimo, sunaikink suvokimą ir neliks troškimo, sunaikink jutimą ir neliks suvokimo, sunaikink šešias jusles ir neliks jutimo. O sunaikinus šešių juslių vartus, liausis egzistavusi individualybė ir skirtingos ją apibūdinančios sąvokos. Sunaikinus sąmonę, neliks individualybės. Sunaikinus individualybę, pražus sąmonė. Pranykus sąmonei, karmos sapno energija neturės ką pačiupti ir valdyti. Išsisėmus karmai, pasibaigs sapno neišmanymas. Sunaikinus neišmanymą, pražus individualų gyvenimą sudarantys elementai – šitaip Didysis Rišis pasiekė išminties viršūnę.
Štai nidanų grandinės grandžių sąrašas:
1. Neišmanymas
2. Karma
3. Sąmonė
4. Individualybė
5. Šešios juslės
6. Jutimas
7. Suvokimas
8. Troškimas
9. Prisirišimas
10. Veikla
11. Gimimas
12. Mirtis
Užgimė nuovoka, išsisklaidė neišmanymas. Tamsa pasitraukė ir nušvito šviesa. Mūsų dabartinio pasaulio Buda sėdėjo kupinas jėgų, švytėdamas, užvaldęs save, širdyje giedodamas tokią giesmę:
Daugelis gyvenimo namų kalino mane.
Ilgai stengiausi surasti tą,
Kuris pastatė šiuos graudžius jausmų kalėjimus!
Bet dabar aišku – tu pats pastatei šias buveines. Tu!
Pažįstu tave! Daugiau neberęsi
Šių skausmo sienų, nebekelsi apgaulės gegnių,
Nebekrėsi molio ant šviežių grebėstų;
Tavo namas sugriuvo! Gegnėšis suskilo!
Iliuzija namą pastatė! Neišmanymas – tavo vardas!
Dabar aš saugiai išeinu išsivadavimo keliu!
Šitaip išsilaisvinęs, jis rado žinias ir laisvę, suprato, kad atgimimams atėjo galas ir tarė sau, jog galutinis tikslas pasiektas.
Ir tada viso pasaulio labui Buda nusakė keturiomis tauriosiomis tiesomis grindžiamą kelią.
Keturios tauriosios tiesos:
1. Gyvenimas yra kančia (visa egzistencija – tai kančia, laikinumas ir netikrumas).
2. Kančia kyla iš neišmanėliškų troškimų.
3. Kančią galima nutraukti.
4. Iš jos veda taurusis aštuonialypis kelias.
O štai koks yra taurusis aštuonialypis kelias:
1. Teisingas požiūris – jis grindžiamas keturiomis tauriosiomis tiesomis.
2. Teisingas ketinimas – jis šiuo keliu išveda iš kančios.
3. Teisingas kalbėjimas – švelnus sielvartingas kalbėjimas su šio pasaulio broliais ir seserimis.
4. Teisingas elgesys – švelnus, paslaugus, tyras elgesys visur.
5. Teisingas gyvenimo šaltinis – kad išgyventum, dera susirasti maisto niekam nedarant žalos.
6. Teisingos pastangos – tai ėjimas šiuo šventu keliu su įkarščiu bei energija.
7. Teisingas budrumas – nedera pamiršti kito (šio pasaulio) kelio pavojų.
8. Teisingas susikaupimas – meditavimas atsiskyrus ir malda, kad dėl visų gyvų būtybių nušvitimo patirtum šventąją ekstazę bei dvasinę malonę (kad pasiektum Samadhi ir Samapatti, dera praktikuoti Dhyaną).
„Kai man atsiskleidė šios žinios, mano protas bei širdis išsivadavo iš geismo nuodo, iš atgimimo nuodo ir iš neišmanymo nuodo.“
Daugiausia laiko Buda praleisdavo miške vienišas. Kiti vienuoliai sėdėdavo nuošaliau ir taip pat medituodavo, jie gėrė kupiną didžiulės meilės tylą, sklindančią iš tos pusės, kurioje ant žolės sosto po prieglobstį jam suteikusiu medžiu nuolankiai ir kantriai sėdėjo Buda. Kartais toks gyvenimas būdavo mielas („Miškai džiugina. Ten, kur šis pasaulis neranda džiugesio, jį atras troškimų atsikračiusieji, nes jie neieško malonumų.“), o kartais – nemielas: „Šalta, mokytojau, žiemos naktis, – giedodavo vienuoliai. – Artėja šalnos. Grublėta žemė dunksi nuo galvijų kanopų, nešildo lapų guolis, plonas geltonas apsiaustas, aštriai veria žiemos vėjai.“ Tačiau šie žmonės pažadino save, nubudo, lygiai kaip ir jų protėviai šventieji per ilgą Indijos tradiciją, kad su neprilygstamu pasididžiavimu suvoktų, jog pasaulyje yra daug blogesnių dalykų, nei gelianti musė, šliaužianti gyvatė, šaltas žiemos lietus ar svilinantis vasaros vėjas. Nusikratęs geismų gėlos ir išsklaidęs kūniškų troškimų debesis bei rūkus, Buda priimdavo ir prastą, ir gerą maistą, nesvarbu, ar jį paaukodavo turčius, ar skurdžius, paskui, pripildęs savo išmaldos dubenį, grįždavo vienišas medituoti ir melsdavosi, kad pasaulis kuo greičiau išsilaisvintų iš niekingo sielvarto ir nepaliaujamų kruvinų gimimo bei mirties, gimimo bei mirties darbų, išsivaduotų iš karų klyksmų bei dantų griežimo, atsikratytų šunų žudymo, besikartojančių istorijų, kvailysčių, jis meldė, kad tėvai liautųsi mušę vaikus, vaikai kankinę vaikus, mylimieji žlugdę mylimuosius, plėšikai plėšę šykštuolius, klastingi, pasipūtę, buki, pakvaišę sumauti storžieviai mauroję reikalaudami dar kraujo, meldė, kad pasauly neliktų nepataisomų, užkietėjusių girtuoklių, nuolat besivaipančių ir naiviai besiblaškančių tarp savo pačių susikurtų lavonrūsių, ir paprasčiausių sopų, ir sapalių, ir pabaisiško žvėries, įvairiais pavidalais besiliejančio iš visuotinio nesaikingumo telkinio, viso to, kas skendi neišmatuojamoje tamsoje ir karksi apie rožinę viltį, nors šioji tegali būti visiškas išsivadavimas, pačia savo prigimtimi nekaltas ir apvalytas nuo bet kokio asmeniškumo pėdsakų, mat, pašalinus pasaulio neišmanėliško pamišimo priežastis bei sąlygas, atsiskleidžia jo nepamišėliškas neneišmanymas – tarytum aušros vaikas per rytą žengia į dangų proto ežere, tai Tyras, Tikrasis Protas, šaltinis, Pirmapradė Tobula Esmė, švytinti tuštuma, dieviška prigimtimi, vienintelė tikrovė, Nesutepta, Visuotinė, Amžina, Šimtu Procentų Dvasinė, kurioje išskleista visa šioji sapnų pilna tamsa, kurioje, kaip tariame, akimirkai pasirodo netikri kūniški pavidalai ir dingsta, kaip tariame, amžinybei.
Tūkstančiai vienuolių patraukė paskui Palaimintąjį ir, sekdami jo pėdomis, išmynė taką. Paskutinę rudens naktį ryškiai šviečiant pilnačiai, Kilnusis po dangaus skliautu atsisėdo tarp susibūrusių savo mokinių. Jis pažvelgė į tylių, romių vienuolių sambūrį ir tarė:
– Nė žodžio, o vienuoliai, dabar nepasakė šis sambūris, nė žodžio nepratarė, o vienuoliai, šis sambūris, šį sambūrį sudaro grynas branduolys. Tokia, o vienuoliai, šioji mokinių brolija, ji verta išmaldos, aukų, dovanų ir pagarbos, tai tauriausioji bendrija pasaulyje. Tokia, o vienuoliai, šioji mokinių brolija, kad net mažytė jai padovanota dovana taps didžia, o didi bus dar didesnė. Tokia, o vienuoliai, šioji mokinių brolija, jog jai sunku rasti panašią visame pasaulyje. Tokia, o vienuoliai, šioji mokinių brolija, kad žmonės mielai nukeliauja daugelį mylių, kad ją pamatytų – nors ir iš tolo. Tokia, o vienuoliai, šioji mokinių brolija, toksai šis sambūris, kad, o vienuoliai, tarp mūsų yra mokinių, kurie pasiekė Tobulumą, atsikratė bet kokių iliuzijų, pasiekė savo tikslą, įvykdė savo užduotį, nusimetė naštą, sulaukė išsivadavimo, sutrupino egzistencijos pančius ir, įgiję aukščiausiųjų žinių, išsilaisvino.
Ir jis, siekdamas pasaulio išlaisvinimo iš nepaliaujančio suktis gimimų bei mirčių rato, savo pirmtakui, Pabudusiajam prieš jį, bei visiems visų laikų ir visatų Budoms sukalbėjo Didžiąją Dharani, Širdies maldą, savo maldų Karūną:
Om! O laikantysis galios antspaudą,
Pakelki savo deimantinę ranką
Ir versk į nieką,
Ir naikink,
Ir griauk.
O palaikytojau,
Palaikyk visus, kurie kenčia didžiausiame varge.
O apvalytojau,
Apvalyk visus, kurie prisirišę prie savęs.
Lai pergalingas bus naikintojas kančios.
O tobulai nušvitusysis,
Nušvieski visas gyvas būtybes.
O tasai, kuris esi tobulas išmintimi ir atjauta,
Išlaisvinki visas būtybes
Ir lai jos tampa Budomis, amen.
Kai pabudimo Žodis pasklido, moterys nusikirpo plaukus, apsisiautė geltonomis mantijomis, pasiėmė išmaldos dubenis ir atėjo pasitikti Budos. Jis paprieštaravo:
– Kaip vandenį sulaiko tvirta užtvanka, taip ir aš nustačiau ribą, kurios nedera peržengti.
Tačiau tarp šių geriausių, nuoširdžių ir bebaimių moterų buvo princesė Jašodara ir Gautamą mylinti, jį užauginusi teta Pradžapatė Gautami, taigi Ananda, primygtinai prašomas Gautamos tetos, įprastu jam prieraišumu ėmė Budos karštai maldauti jas priimti ir Palaimintasis nusileido – šitaip radosi bhikšūnių seserija.
– Tegu jos bus pavaldžios brolijai, – paliepė Buda. – Tačiau, – tarė Šventasis, – jų priėmimas reiškia, kad Gerasis Įstatymas galios ne tūkstantį, bet tik penkis šimtus metų. Kai miltligė įsimeta į ryžių lauką, tas laukas tampa pasmerktas, lygiai taip pat, kai moterys palieka namų židinį ir prisideda prie sanghos, sanghai nelemta ilgai gyvuoti.
Taip pat Buda nujautė rūpesčius, kurie kilo po kelių dienų, kai Devadata pasinaudojo keliomis vienuolėmis.
Didysis karalius Prasenadžitas, – jo karalystėje viešpatavo netrikdoma taika, tačiau jį patį, susipykusį su kadaise mylėta karaliene, kamavo širdies sumaištis, – iš Pasaulių Pagerbtojo lūpų troško išgirsti žinią apie gerą ir blogą įstatymą, taigi jis susirado Budą, pagarbiai prisiartino prie jo iš dešinės, pasisveikino ir atsisėdo.
Karalius Prasenadžitas, Įstatymo Tigras, tarė:
– Net tie, kurie dėl blogos karmos gimė žemesniuose sluoksniuose, išvydę dorybingą žmogų, pajunta jam pagarbą. Tad juo didesnę pagarbą jam turi justi nepriklausomas karalius, kuris per praėjusius gyvenimus įgijo daug nuopelnų. Nesunku suprasti, kad šalyje, jei joje gyvens Buda, bus daugiau ramybės ir taikos.
– Todėl didžio valdovo labui aš trumpai nupasakosiu gerą ir blogą įstatymą. Svarbiausia sąlyga – mylinti širdis! Su žmonėmis dera elgtis taip, kaip elgiesi su savo vieninteliu sūnumi. Nedera įnikti į klaidingas teorijas nei daug galvoti apie karaliaus garbę, nei klausytis meilikaujamų netikrų mokytojų žodžių. Nedera kamuoti save „gulint ant vinių lovos“, bet dera susikaupus medituoti žemiškųjų daiktų ramybę ir, nuolatos perkratant atmintį, suvokti gyvenimo nepastovumą. Nedera aukštinti savęs ir niekinti kitų, bet dera puoselėti vidinį laimės jausmą, kylantį iš savo „aš“, ir tikėtis ateityje dar didesnės laimės, taip pat kilsiančios iš savo „aš“. Klausykis, o maharadža! „Aš“ bus tavo žiburys, „aš“ bus tavo prieglobstis, daugiau nerasi jokio kito! Paskelbtasis Įstatymas bus tavo žiburys, Paskelbtasis Įstatymas bus tavo prieglobstis! Daugumos kartojami pikti žodžiai pasklis toli ir plačiai, tačiau atsiras keli, kurie pasuks teisinga kryptimi. nė vienam, uždarytam keturių uolų kalne, nelemta rasti nei išsigelbėjimo, nei prieglobsčio, tarp šio liūdesio kalno senatvės, gimimo, ligos ir mirties uolų nėra kito išsigelbėjimo, kaip tik tikrojo įstatymo praktikavimas per savo „aš“. Visi senovės karaliai užkariautojai, kurie buvo lyg dievai žemėje, tarėsi, kad savo jėgomis įveiks nykimą, tačiau, pasibaigus trumpam jų gyvenimui, jie taip pat pražuvo. Pažvelk į savo karališkąjį vežimą, netgi ant jo matyti susidėvėjimo ženklų. Erų ugnis ištirpdys Sumeru kalną ir išdžius platūs vandenyno vandenys, ką jau ir kalbėti apie žmogaus kūną, kuris it burbulas ir netikrumo įsikūnijimas, paikinamas turtų, egzistuodamas tuščiai ir lengvabūdiškai, kenčia ilgą gyvenimo naktį, – tai kaipgi šis kūnas gali ilgiau išlikti žemėje? Mirtis jį staiga užklumpa ir nusineša lyg supelijusį rąstą upė. Drėgni rūkai maitina drėgną vietą, nuožmus vėjas išsklaido tirštus rūkus, saulės spinduliai apšviečia Sumeru kalną, nuožmi ugnis išlaižo drėgmę, šitaip daiktai atgimsta tam, kad būtų sunaikinti. Būtybė, kuri yra Nurimusios Širdies, nedelsia įstatymo kelyje ir, tikėdamasi permainų, nusipurto įsipareigojimų, jai neberūpi patenkinti save, jos nebepančioja jokie gyvenimo rūpesčiai, ji nebesuka galvos dėl jokių reikalų, neieško draugystės, nesiekia mokslingumo laurų, bet ir visiškai nuo viso to neatsiriboja, nes jos mokslingumas – tai išmintis nesuvokti išminties, nors ji ir suvokia tą, kuris jai kalba apie jos trumpaamžiškumą. Išmintingieji žino, kad, net ir gimus danguje, nebus išsigelbėjimo nuo laiko permainų ir „aš“ mainymosi, nes ir danguje galioja pražūtingi egzistencijos įstatymai. Todėl išmintingieji mokosi įgyti nekintamą protą, nes, pasibaigus permainoms, stoja ramybė. Nekintamas amžino gyvenimo kūnas prieinamas kiekvienam, tai proto magijos kūnas (manomajakaja). Visos gyvos būtybės – tai būsimi Budos, nes visos būtybės bus niekas, ir visos gyvos būtybės – tai buvę Budos, nes visos būtybės buvo niekas, ir visos gyvos būtybės – jau dabar yra Budos, nes visos būtybės jau yra niekas. Permainingas kūnas – tai viso skausmo pamatas. Pajusk širdį, neapkęsk geismo, atsikratyk šios padėties ir nebepatirk sielvarto, kadangi geismas – tai permainos, geismas – tai troškimai, nelygiai įkinkyti į jungą lyg du klupinėjantys jaučiai, geismas – tai meilės netektis. Kai medį apima rūsčios liepsnos, kaipgi jame gali susirinkti mažos seserys paukštytės? Nežinantis to išminčius, kuris laikomas nušvitusiuoju, tėra neišmanėlis. Nepaisyti šio žinojimo – gyvenimo klaida. Į jį turi būti sutelktas visų mokyklų mokymas, be jo nėra tikro supratimo.
Išklausęs šių Budos žodžių, karalius Prasenadžitas grįžo namo ir susitaikė su karaliene. Jis nurimo ir pralinksmėjo. Karalius suprato, kad tikėjimo trūkumas – tai plačiausia neišmanymo jūra, o pažeidžiantis įstatymą įsitikinimas – banguojantis geismo potvynis. Tačiau išmintis – tai gelbėjimosi valtelė, apmąstymai – tai irklas, kuriuo irdamiesi kitą krantą pasieksime ir atrasime amžinąjį prieglobstį. Bet karalius Prasenadžitas dar nebuvo nušvitęs ir iki galo įtikėjęs Buda, todėl jis, džiūgaudamas ir pasidavęs tikėjimo įkarščiui, kad ir be šio pamokslo malonės įgis dar daugiau nuopelnų, griebėsi aukojimo ritualų.
Palaimintasis buvo apsistojęs Sravastyje, Anathapindikos parko Džetos giraitėje. Keli vienuoliai, pakirdę ankstų rytą, apsirengę ir pasiėmę išmaldos dubenis, nužingsniavo į miestą išmaldauti. Grįžę jie nuėjo pas Budą ir pasakė jam, kad karaliaus Prasenadžito paliepimu rengiamas didelis aukojimas. Penki šimtai jaučių, penki šimtai jautukų ir tiek pat telyčių, ožkų bei riestaragių avinų nuvesta į aukojimo vietą, gąsdinami ir niukinami vergai, tarnai bei amatininkai ašarotais veidais ruošiasi apeigoms. Išgirdęs apie šį bjaurų kraugeriškumą, Išaukštintasis darsyk įsitikino, kad žmonės per amžius patiria gėdą ir pažeminimą – ir vien dėl nežinojimo.
– Žudyti švelnų nekaltą gyvūną, kurio pieno pripildote dubenis, ir valgyti jo iškankintą kūną – tai piktybė ir nuodėmė, ir kvailio yra toji ranka, kuri pakelia peilį visuotinėje tuštumoje, ji pririša skerdiką prie vienas po kito dygstančių jo duoklės kapų. Tačiau, o mano bhikšūs, broliai, dar didesnė piktybė ir nuodėmė čiupti romius jaučius bei kitus gyvūnus – sielvartingos jųjų akys – ir apsvaigus juos maitoti, badyti, skandinti kraujyje, aukoti, kad atgimtum danguje, „aš“ ir skausmo dausose. Kad ir ką žmogus, siekdamas įgyti nuopelnų, šiame pasaulyje aukotų kaip atnašą ar skelbtų kaip įsipareigojimą visiems laikams, visa tai neverta nė sudilusio skatiko. Visos gyvos būtybės baudžiamos dreba, visos gyvos būtybės myli gyvenimą, atminkite, kad patys esate panašūs į jas, taigi nežudykite ir niekaip neprisidėkite prie skerdynių. Tasai, kuris ieško savo laimės, bet baudžia ar žudo lygiai taip pat laimės trokštančias būtybes, neras jos nė po mirties. Žmogus neturi tikėjimo todėl, kad kenkia kitoms gyvoms būtybėms, ir todėl, kad jas atjaučia, įgyja tikėjimą. Kodėl patys, trokšdami pabėgti nuo kančios, sukeliame ją kitiems? Jeigu nesugebėsite taip pažaboti savo proto, kad jums nekiltų nė minties apie šiurkščią prievartą ir pasibjaurėtinas žudynes, niekada neišsivaduosite iš kentėjimo pančių. Išmintingos Būtybės ir tyri, uolūs vienuoliai, eidami siauru taku, niekada nedrįs nužengti nuo tako ant želiančios žolės. Tik ištikimi ir nuoširdūs bhikšūs, kurie sumokėjo savo ankstesnių gyvenimų karmos skolas, pasieks tikrąjį išsivadavimą ir daugiau nebeklaidžios po šį trilypį jausmo, sąlyčio ir kančios pasaulį. Kaipgi gali tikintis žmogus, kuris pats viliasi tapti kitų išvaduotoju, gyventi ir tikėtis pomirtinio gyvenimo misdamas kitų gyvų būtybių kūnais? Visi tikėjimui atsidavę žmonės turi uoliai puoselėti atvirą širdį ir kratytis net menkiausios nepagarbos kitai gyvybei užuomazgos.
Išgirdęs apie šį pamokslą ir supratęs, kad Buda aukojimą laiko paprasčiausiomis apgailėtinomis skerdynėmis, karalius vėl atėjo pas Šventąjį. Pasisveikinęs ir apsikeitęs draugystės bei mandagumo žodžiais, atsisėdo jo pašonėje. Šitaip įsitaisęs, Šventajam tarė:
– Ar mokytojas Gautama taip pat netvirtina pasiekęs tobulą, aukščiausią nušvitimą?
– garbusis, jeigu yra toks žmogus, kuriam šį nušvitimą būtų galima neklystamai priskirti, tai esu aš. Iš tikrųjų aš, gerbiamasis, esu pasiekęs tobulą, aukščiausią nušvitimą.
– Bet, mokytojau Gautama, juk esama atsiskyrėlių ir brahmanų, kurie, kaip ir tu, turi mokinių, ištikimų pasekėjų būrį, tie mokytojai – žmonių labai gerbiami, garsūs, gero vardo mokymo skelbėjai. Ir jie, kai paklausiau jų to paties, nesakė pasiekę tobulą, aukščiausią nušvitimą. Kaipgi čia gali būti? Juk mokytojas Gautama – jaunas ir yra religinio gyvenimo naujokas.
– Yra keturios jaunos būtybės, kurių nevalia nepaisyti ar supeikti dėl to, kad jos jaunos, – atsakė Buda. – Kas gi jos? Tai kilmingas princas. Tai gyvatė. Tai ugnis. Tai vienuolis. Taip, garbusis, šių keturių jaunų būtybių nevalia nepaisyti ar supeikti dėl to, kad jos jaunos.
Kai nuskambėjo šie žodžiai, karalius Prasenadžitas šitaip į Kilnųjį prabilo:
– Puikių puikiausia, valdove, puikių puikiausia! Kaip žmogus, kuris pakėlė tai, kas buvo numesta, ar atskleidė tai, kas buvo paslėpta, ar parodė kelią pasiklydusiajam, ar įžiebė lempą tamsoje, kad turintieji akis pamatytų išorinius pavidalus, – taip Išaukštintasis daugeliu pavyzdžių man išaiškino tiesą. Aš, taip pat ir aš, valdove, prašausi Išaukštintojo prieglobsčio ir lenkiuosi Paskelbtajam Įstatymui bei brolijai. Lai Išaukštintasis priims mane kaip pasekėją, kaip tą, kuris nuo šios dienos iki pat savo gyvenimo galo šio prieglobsčio nepaliks.
Ir karalius laikėsi duoto žodžio, jis pamažu seno drauge su Buda visą savo likusįjį žmogaus gyvenimą.
Nušvitusysis dienas leisdavo labai paprastai. Atsikėlęs sulig aušra nusiprausdavo ir niekieno nepadedamas apsirengdavo. Paskui vienišas medituodavo, kol ateidavo metas kaip išmaldos prašyti maisto, be kurio jis nebūtų galėjęs gyventi ir praktikuoti dharmos. Atėjus laikui, Buda apsivilkdavo deramą drabužį, paimdavo į ranką dubenį ir vienas ar lydimas kelių mokinių leisdavosi į gretimą miestą ar kaimą. Pasisotinęs kuriuose nors namuose, šeimininkui bei jo šeimynai, atsižvelgdamas į jų gebėjimą siekti dvasinio nušvitimo, papasakodavo apie dharmą, tada grįždavo atgalios, įsitaisydavo ant savo maldos demblio, arba, jei būdavo liūčių sezonas, įsikurdavo susirastoje pastogėje ir laukdavo, kol pasisotins jo mokiniai. Paskui mokydavo vienuolius, siūlydavo apmąstymo temas, pagal jų pasiekimus skirdavo meditacinius pratimus ir galop jiems primindavo, kad minčių bei sąvokų srauto sustabdymas, proto išgydymas nuo minčių ir netgi nuo pačios minties apie mintis – tai kelias į Nirvaną. Stojus Indijos dienos karščiui, Buda, kelį padėjęs ant kelio, ranką pakišęs po galva, atsiguldavo liūto poza ant dešinio šono ir trumpai pailsėdavo – šią tradicinę padėtį prieš miegą jis ir kitiems patardavo pasirinkti, dėl to jį kartais vadindavo Šakjų liūtu. Tačiau, prigulęs vidudienio atokvėpio, Buda nemiegodavo, taip pat nesiimdavo ir rimtos meditacijos, tiesiog ilsėdavosi ir protu panirdavo į poilsį.
Po pietų jis susitikdavo su žmonėmis iš gretimų kaimų bei miestelių, jie susirinkdavo į paskaitų salę ar susispiesdavo giraitės medžių šešėliuose. Atjausdamas šiuos žmones, Buda dalydavo patarimus ir pagal jų individualius poreikius bei gebėjimą mąstyti skelbdavo jiems savo mokymą. Tarkime, per vieną tokį susitikimą jo pašonėje atsisėdo moteris Višakha, ji verkė, mat negalėjo susitaikyti su ką tik mirusios anūkės netektimi, tad Palaimintasis jos paklausė, kiek žmonių gyvena Sravastyje.
– Žmonės kalba, mokytojau, kad septynis kartus po dešimt milijonų.
– Jeigu jie visi tau būtų tokie pat brangūs kaip tavo anūkė, argi nemylėtum jų?
– Labai mylėčiau, mokytojau.
– O kiek žmonių numiršta Sravastyje kasdien?
– Daugybė, mokytojau.
– Taigi tu nė akimirkai nepaliautumei dėl kurio nors sielvartavusi!
– Teisybė, mokytojau.
– Taigi gyventum dieną naktį nepaliaudama verkti?
– Suprantu, mokytojau, tikra tiesa!
– Todėl daugiau nesielvartauk.
Dienai temstant atsigaivinęs maudyklėje, jei tat būdavo būtina, Buda kai kuriems savo mokiniams aiškindavo doktrinos garsinimo sunkumus, jis atskleisdavo, kokius psichologinius metodus taikyti, kad įvairiausi nevienodai sutrikdyto, pažeisto mentaliteto žmonės suprastų visaip besireiškiantį vieno Įstatymo važiuoklės veikimo principą. „Budos, rodydami išmanumą, atskleidžia įvairių važiuoklių veikimo principus, tuo pačiu metu apibrėždami vienintelę Budos važiuoklę, aukščiausią palaimingo poilsio vietą. Išmanydami visų mirtingųjų elgesį, žinodami jų ypatingus charakterius bei ankstesnius poelgius, Budos taiko skirtingas priemones, kad kiekvieną žmogų pagal jo būdą pažadintų ir perduotų jam savo šviesą. Tokia jų išmanymo galia.“
Šitaip praleidęs pirmą vakaro dalį – mokydamas arba šnekėdamasis su kitais vienuoliais, – Buda tada iš sutemų įžengdavo į jų būrį klausdamas: „Apie ką jūs dabar kalbatės, o vienuoliai, kas jums neduoda ramybės?“ Paskui visą vakarą Buda žingsniuodavo pirmyn ir atgal priešais savo vietą po medžiu arba atvirą verandą ir, it šešėlio sekamas Anandos, medituodavo.
„Tesisaugo budriai, kas save brangina! O išminčius tebudi bent vieną iš trijų laikotarpių“*.
Paskui Buda miegodavo.
„Vienas keliauk, save sutramdęs, nepavargdamas, vienas sėdėk, vienas miegok – tebus skaidri miške tavo vienatvė“, – sako Dhammapada, Įstatymo Kelias.
Kanalus tiesiantys nukreipia vandenį,
Šaulys nutaiko strėlę, dailidei medis
Pasiduoda, išminčius tramdo pats save.
„Dhammapada“*
Vieną dieną Ananda paklausė Palaimintojo, kaip dera elgtis moterų akivaizdoje.
– Venk jų iš viso, Ananda.
– O jeigu jos prieina prie mūsų, palaimintasis mokytojau?
– Nekalbėk su jomis, Ananda.
– O jeigu jos ko nors mūsų paklausia, palaimintasis mokytojau?
– Tada nė akimirkai neužsimiršk, Ananda. – Ir šventasis pridūrė: – Kai privalai kalbėti su moterimis, į vyresniąsias žvelk kaip į savo motiną, į jaunesniąsias – kaip į savo seseris.
Kaip tik tuo metu tokia ponia Amra, daili, turtingų Vaisalio pirklių gausiai pinigais pamaloninta kurtizanė, subrandino mintį didžiajam mokytojui ir jo brolijai pasiūlyti savo didingus rūmus bei mangamedžių giraitę. Ji buvo grakšti, maloni, apdovanota jaunos rožės spalvos veido oda, mokėjo puikiai šokti, dainavo ir grojo liutnia. Tačiau, nepaisydama šių brangiausių moteriai dovanų, ji panoro paskirti savo gyvenimą tikėjimo įstatymui. Ponia Amra nusiuntė Palaimintajam laišką, pasiūlė jam ir jo pasekėjams savo rūmus bei sodus, ir Palaimintasis mielai jos dovanas priėmė.
Vieną dieną, sėdėdamas mangamedžių giraitėje, jis gavo dar vieną ponios Amros laišką – ji prašėsi jo priimama ir Buda neprieštaravo.
– Ši moteris, – tarė jis susirinkusiems savo pasekėjams, kai buvo pranešta, kad ji kartu su savo tarnais atvyko į sodą, – iš tikrųjų nepaprastai graži ir geba apžavėti tikinčiųjų protus, todėl nė trumpam neužsimirškite! Lai jūsų protą valdo išmintis! Jau geriau papulti į pikto tigro nasrus ar atsidurti po aštriu budelio peiliu, negu gyventi su moterimi ir leistis sujaudinamam geidulingų minčių – įsipainiojimas į jos sumanymų tinklą reiškia gimimą, arba spąstus mirčiai. Moteris trokšta parodyti savo figūrą, nesvarbu, ar ji eitų, ar sėdėtų, ar stovėtų, ar miegotų. O vyrai, juk jie vyrai, negali atsispirti geidulio pareigai, veiksmams, kuriuos sukelia ankstesnio godumo ir gašlių minčių karma. Moterys, ką moterys, tai – nekalti nurausvinti ir įasmeninti atgimimo indai, kūniškas vyrų geidulio glėbys. vyrai ir moterys vieni kitų viliojami, kankinami savo karmų, stokojantys „aš“, kuris pasakytų „ne“, kartu suka mirties ratą dėl sueities, išdidumo ir laimės. Bet kokia gi tat laimė, jei tuštumoje stengiesi patenkinti nepatenkinamus norus! Niekas negali nei patenkinti, nei palengvinti nežabotos širdies! Tik strėnos išdraskomos, ir nėra čia patenkinimo. Gyvenimo taurė – lyg neišsenkamas siaubas, tarsi anapus proto sapne vis gertum, norėdamas numalšinti nenumalšinamą troškulį. Pažvelkite į tuščią dangų – kaipgi gobšuoliui godžiai jo pasisemti saujomis? Kaipgi jis, tasai atbukęs ir nerimstantis sapnų maišas, gali pažeisti ir sunaikinti tai, kas nesunaikinama? Viskas visur per amžius tuščia, pabuskite! Protas – apkvailintas ir ribotas, jis priima šiuos jausmus, smulkias sapno kliūtis kaip tikrovę, tarytum vėjas, nuo kurio vos suriba bangelės, būtų įstengęs sujudinti pačias vandenyno gelmes. Ir šis vėjas yra neišmanymas. Moteris nori sukti atgimimų ratą, dėl savo karmos ji bijo likti bevaisė ir vieniša, tačiau pasaulyje ne daugiau tikrumo nei pasakyme „Tai nevaisingos moters vaikas“. Netgi vaizduojama atvaizde moteris labiausiai trokšta pabrėžti savo viliojamą grožį ir šitaip sudaužyti tvirtą vyro širdį. Tad kaipgi jums apsisaugoti? Į moters ašaras bei šypseną žiūrėkite kaip į priešus, jos palinkusį pavidalą, nukarusias rankas, išpintus plaukus vertinkite kaip pastangas įpainioti vyro širdį į pinkles. Ir juo įtartinesnis jums teatrodo jos dirbtinis meilingas grožis, kai ji rodo savo žavias linijas, gausiai išpuoštą kūną ir linksmai plepa su kvailu vyru! Ak, koks sąmyšis ir piktos mintys laukia, kai už bjauraus, sušvinkusio kūno neįžvelgi laikinumo gėlos, netyrumo bei netikrumo! Tai suvokiant, pradingsta visos geidulingos mintys. Tinkamai mąstant ir atmenant šio žavesio ribotumą, netgi dangiškosios nimfos nebeteiks jums džiaugsmo. Tačiau didi yra vyrų geismo galia ir jos dera baimintis, todėl imkite ištvermingumo lanką ir smailias išminties strėles, prisidenkite galvą deramų minčių šalmu ir ryžtingai kaukitės su penkiais troškimais. Mat daug geriau įkaitintais iki raudonumo virbais išsidurti akis, nei puoselėti geidulingas mintis ar žvelgti į moters kūną su geidulingais ketinimais. Geidulys, apniaukęs vyro širdį ir dėl patiniškos jo karmos užkerėtas moters dailumo, apsvaigina protą. Vyras, sumenkinęs save dėl lytinių potyrių, pragaištingai įviliotas į susitarimo, kuris moteriai teikia didžiausią pasitenkinimą, žabangas, galiausiai atsiduria blogybės dugne. Praleidęs gyvenimą namuose, geriausiu atveju – menką ir nereikšmingą, jis karštai varinėja nesuprantamas nesibaigiančias apgailestavimo maldas. Taigi venkite šio blogybės kelio, venkite ir nepuoselėkite moterų apgaulių! Lai nė vienas šventas vyras netaps atgimimo priežastimi, nes kaip tuzinas reiškia dvylika, taip gimimas tolygus mirčiai. Susilaikykite ir nežiūrėkite į moters kūną, apvalykite mintis. Tarkite sau, kad gyvena tokia mergelė, kilusi iš karių, brahmanų ar pirklių, pasiekusi visą penkioliktos ar šešioliktos vasaros žavesį, ne per daug aukšta, ne per daug žema, ne per daug liesa, ne per daug apkūni, ne per daug tamsi ir ne per daug šviesi – argi tai ne jos kūno ir veido žydėjimas? Kad ir kaip miela ir džiugu šį grožį regėti bei juo žavėtis, – tai tėra gėrėjimasis jos kūno linijomis. Tarkite sau, jog pamatysite šią nekaltą sesutę vėliau, kai jai jau sukaks aštuoniasdešimt, devyniasdešimt ar net šimtas metų, – ji atrodys suklypusi kaip lūšna: krypuoja sulinkusi, išsekusi, suvytusi, susiraukšlėjusi, nusėta dėmių, pasiramsčiuodama lazda, jos dantys sugedę, plaukai pražilę, o galva tirta. Ką gi tada pamanysite, o vienuoliai? Kad ankstesnis kūno ir veido gražumas prapuolė ir užleido vietą bjaurumui, ar ne? O jeigu pamatysite šią seserį sergančią, kenčiančią, kamuojamą skaudulių, tysančią savo dvokiančiuose nešvarumuose, kilojamą kitų, prižiūrimą kitų – ką gi tada pamanysite, o vienuoliai? Kad anksčiau buvęs dailumas ir žavesys visiškai pranyko ir užleido vietą bjaurumui, ar ne? Arba įsivaizduokite šią seserį tada, kai jos kūnas laidojimo vietoje jau išgulėjo vieną, dvi ar tris dienas ir dūla išpampęs, pakeitęs spalvą, tąsomas varnų, vanagų ir grifų, graužiamas šunų, šakalų ir visokiausių kirmių. įsivaizduokite jos kūną tada, kai iš jo belikę vien krauju aptaškyti, mėsos gabalais apkibę griaučiai, tada, kai jos kauleliai mėtosi pasklidę šen ir ten, tada, kai tie jos kauleliai jau sudūlėję, dulkėm pabirę. Ką gi pasakysite, vienuoliai? Kad visas praeities grakštumas ir grožis nuėjo niekais, o jų vietą užėmė bjaurumas, ar ne? Bet tai – kūno bjaurumas.
* Iš pali kalbos vertė Audrius Beinorius (čia ir kitur cituojama pagal: Dhammapada. – Vilnius: Homo Faber, 2005.
Versta iš: Jack Kerouac. Wake Up. A Life of the Buddha. Penguin Group, Viking, 2008.