Jackas Kerouacas: „Rašydavau kaip džiazo muzikantas“
2012 m. Nr. 2
Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė
Amerikiečių rašytojas Jackas Kerouacas atsako į poeto Tedo Berrigano klausimus
Kerouacai neturi telefono. Prieš kelis mėnesius T. Berriganas susisiekė su J. Kerouacu ir įtikino duoti interviu. Kai pajuto, jog laikas jiedviem susitikti, tiesiog išdygo prie Kerouacų namų, lydimas dviejų draugų, poetų Aramo Saroyano ir Duncano McNaughtono. J. Kerouacas atsiliepė į skambutį, T. Berriganas skubiai prisistatė ir pasakė vizito tikslą. J. Kerouacas šiltai pasveikino poetus, bet, jam dar nespėjus įsileisti jų vidun, žmona, labai ryžtinga moteris, sučiupo jį už pakarpos ir liepė grupei nedelsiant išnykti.
„Mudu su Jacku drauge kartojome: „Paris Review!“, „Interviu!“ ir pan., – prisimena T. Berriganas, – o Duncanas ir Aramas jau sliūkino automobilio link. Atrodė, jau viskas prarasta, bet aš ir toliau kalbėjau, regis, civilizuotu, nuosaikiu, raminamu ir draugišku balsu, ir netrukus ponia Kerouac sutiko įsileisti mus dvidešimčiai minučių, su sąlyga, kad nebus geriama.
Jau viduje, kai tapo aišku, kad mes atvykome rimtu tikslu, ponia Kerouac pasidarė draugiškesnė ir mes galėjome pradėti interviu. Regis, žmonės nuolat dar užsuka pas Kerouacus, ieškodami „Kelyje“ autoriaus, išbūna ten ne vieną dieną, išgeria visą alkoholį, nuolat atitraukdami J. Kerouacą nuo rimtų darbų.
Vakarui slenkant atmosfera pasikeitė iš pagrindų, ir ponia Stella Kerouac pasirodė besanti maloni ir žavinga šeimininkė. Nuostabiausias J. Kerouaco bruožas – magiškas balsas, skambantis lygiai taip, kaip ir jo kūriniai. Rašytojas geba beregint stulbinamai ir trikdančiai pasikeisti. Jis diktuoja viskam, neišskiriant nė šito interviu.
Po interviu rašytojas, per visą pokalbį sėdėjęs prezidento Kenedžio tipo supamajame krėsle, persėdo ant didelės supamosios kėdės ir tarė: „Vadinasi, jūs, vaikinai, – poetai? Tai paklausykim jūsų eilių.“ Užtrukome dar maždaug valandą ir mudu su Aramu perskaitėme kelis savo kūrinius. Galiausiai šeimininkas padovanojo kiekvienam po pasirašytą spausdintą puslapį su vienu iš paskutiniųjų savo eilėraščių, ir mes išėjome.“
Interviu išspausdintas 1968 m. „The Paris Review“, Nr. 43
Tedas Berriganas. Ar galėtume pastumti suolelį čionai ir padėti ant jo šitai? [Padeda diktofoną.]
Stella Kerouac. Taip.
Jackas Kerouacas. O Dieve, tu kaip nesavas, Berriganai.
T. B. Na, nesu pratęs įrašinėt į juostą, Jackai. Esu tik baisiai šnekus, kaip ir jūs. OK, pradedam.
J. K. Okei? [Švilpteli.] Okei?
T. B. Na, norėčiau pradėti… Pirmoji jūsų knyga, kurią perskaičiau, kad ir kaip būtų keista, nes dauguma žmonių pirmiausia perskaito „Kelyje“, pirmoji, kurią perskaičiau, buvo „Miestas ir didmiestis“.
J. K. Vaje!
T. B. Susiradau ją bibliotekoje…
J. K. Vaje! Ar skaitei „Daktarą Saksą“, „Tristessą“?
T. B. Patikėkit. Perskaičiau net Rimbaud. Turiu „Kodžio vizijų“ egzempliorių, kurį Ronas Padgettas1 pirko Talsoje, Oklahomoje.
J. K. Velniop Roną Padgettą! Žinai, kodėl? Jis pradėjo leisti žurnaliuką pavadinimu „White Dove Review“2 Kanzas Sityje, ar tikrai ten? Talsoje? Oklahomoje… taip. Jis parašė: „Jūsų ilgas eilėraštis pradėtų naują žurnalą.“ Pasiunčiau jam „Trashing Doves“. Paskui pasiunčiau kitą eilėraštį, o jis jį atmetė, nes žurnalas jau pradėjo gyvuoti. Pasakiau tai, nes norėjau parodyti jums, kaip pankai mėgina prasimušti užlipdami kitiems ant sprando. O jis – ne poetas. Žinai, kas yra didis poetas? Aš žinau, kas yra didūs poetai.
T. B. Kas?
J. K. Na, tai… Williamas Bissettas iš Vankuverio. Vaikinukas indėnas. Bilas Bissettas arba Bissonnette’as.
Aramas Saroyanas. Kalbėkime apie Jacką Kerouacą.
J. K. Jis ne geresnis už Billą Bissettą, kuris šiaip jau labai originalus.
T. B. Gal pradėkime nuo redaktorių. Kaip jūs…
J. K. OK. Visi mano redaktoriai, pradedant Malcolmu Cowley, gavo nurodymus palikt mano prozą tokią, kokią parašiau. Malcolmo Cowley laikais, kai buvo spausdinami „Kelyje“ ir „Dharmos valkatas“, neturėjau jokios galios pakovoti už savo stilių. Kai po daugybės redakcijų Malcolmas Cowley prikaišiojo nereikalingų kablelių, pavyzdžiui: „Šajenas, Vajominge“ (kodėl nepasakius tiesiog „Šajenas Vajominge“ ir palikti taip, kaip yra), kodėl? Išleidau penkis šimtus dolerių, kad atkurčiau „Valkatų“ rankraštį iki galo, ir gavau iš „Viking Press“ sąskaitą, įvardytą „Taisymai“. Cha cha cha. O tu klausi, kaip dirbu su redaktoriumi… na, šiandien esu dėkingas redaktoriui už pagalbą skaitant korektūrą ir aptinkant logikos klaidų, kaip antai datos, vardai ar vietovardžiai. Pavyzdžiui, paskutinėje savo knygoje parašiau Firth of Forth, paskui, redaktoriaus patartas, pasitikrinau ir pamačiau, kad iš tikrųjų išplaukiau iš Firth of Clyde. Arba vietoj Aleister Crowley parašiau „Alisteir“, arba dar jis (redaktorius) rado smulkų klaidų, kai matuojama jardais žaidžiant futbolą… ir panašiai. Neperžiūrėdamas to, ką parašei, paprasčiausiai suteiki skaitytojui galimybę pamatyti, kaip dirbo tavo protas, kai rašei: išpažįsti savo mintis apie įvykius tik tau vienam būdingu nekintamu būdu… Na, ar esi kada nors girdėjęs apie jaunuolį, kuris pasakoja ilgą pašėlusią istoriją būreliui vyrų bare, o jie klausosi ir šypsosi, ar esi kada nors girdėjęs, kad jis stabtelėtų, pasitaisytų, sugrįžtų prie pasakyto sakinio ir jį pakoreguotų, išlygintų ritminį minties poveikį… Ar stabtelėjęs išsišnirpšti nosį jis neplanuoja kito sakinio? O kai tą kitą sakinį išsako, argi ne taip jo norėtą pasakyti kartą ir visiems laikams? Argi jis neatsispiria nuo to sakinio minties ir, kaip sako Shakespeare’as, „užsičiaupia amžiams“ ta tema, nes ją praplaukė, kaip upės dalį, kuri jau nutekėjo per akmenį ir niekada nebesugrįš atgal, niekada nepradės tekėti priešinga kryptimi laike? Beje, mano manija nedėti kablelių atsirado rašant „Spalį geležinkelio žemėje“, labai eksperimentinę prozą, kurios tikslas buvo visą laiką pukšėti it garo varikliui, traukiančiam šimto automobilių krovinį su tarnybiniu vagonu traukinio gale; tada tai buvo mano kalbėjimo maniera ir ji tebėra įmanoma, jei mąstymas, rašant taip greitai, primena išpažintį, yra tyras ir žadinamas glūdinčios jame gyvybės. Patikėkit, visą jaunystę praleidau rašydamas lėtai ir nuolat peržiūrėdamas, ką parašiau, perfrazuodamas bei braukydamas mintis. Viskas baigės tuo, kad per dieną parašydavau sakinį, o jame nelikdavo JAUSMO. Po velnių, JAUSMAS ir yra tai, ką mene labiausiai mėgstu, o ne demonstruoti MEISTRIŠKUMĄ ir slėpti jausmus.
T. B. Kas paskatino jus rašant „Kelyje“ naudotis „spontanišku“ stiliumi?
J. K. Mintis apie spontanišką stilių rašant „Kelyje“ šovė pamačius, kokius puikus laiškus man rašė šaunuolis senis Nealas Cassady, visus pirmuoju asmeniu, greitus, pašėlusius, išpažintinius, visiškai rimtus, labai išsamius, bet su tikrais vardais (juk tai buvo laiškai). Be to, prisiminiau Goethe’s perspėjimą, na, Goethe’s pranašystę, kad ateities Vakarų literatūra bus išpažintinės prigimties; ir Dostojevskis pranašavo tą patį ir gal būtų tatai pradėjęs, jeigu būtų gyvenęs pakankamai ilgai ir parašęs suplanuotąjį šedevrą „Didžiojo inkvizitoriaus gyvenimas“. Jaunystėje Cassady irgi pradėjo kurti, rašydamas lėtai, kruopščiai, laikydamasis visų to mėšlino meistriškumo reikalavimų, bet jam tai tapo nebepakenčiama, kaip ir man, pamačius, kad viskas eina ne iš vidurių ir širdies, kaip jis pats jautė tai išeinant. Bet man akis atvėrė jo stilius. Tie Vakarų pakrantės pankai žiauriai meluoja, sakydami, kad mintį parašyti „Kelyje“ pasisavinau iš jo. Visi Cassady man rašyti laiškai buvo apie jo gyvenimą dar iki tų laikų, kai mudu susipažinom, apie tai, kaip jis, dar vaikas, gyveno su tėvu ir panašiai, ir apie jo paauglystės patyrimus. Laiškas, kurį jis man atsiuntė, klaidingai paskelbtas kaip trylikos tūkstančių žodžių laiškas… ne, trylikos tūkstančių žodžių veikalas buvo jo romanas „Pirmasis trečdalis“, kurį šis laikė savo namuose. Tas laiškas, turiu galvoj pagrindinį laišką, buvo keturiasdešimties dūkstančių žodžių, įsivaizduojat, ištisas trumpas romanas. Tai buvo didingiausias iš visų parašytų kūrinių, kurį man yra tekę matyti, geresnis už visų rašančiųjų Amerikoje, ar bent jau pakankamas, kad taptum Melville’u, Twainu, Dreiseriu, Wolfe’u, nebežinau, kuo ten dar, kas jau vartosi kape. Allenas Ginsbergas paprašė, kad paskolinčiau jam tą ilgą laišką paskaityt. Perskaitė jį, paskui, 1955 metais, paskolino jį vaikinui pavarde Gerdas Sternas, kuris gyveno namelyje-laive Sausalite, Kalifornijoje, ir tas vyrukas laišką pametė; manau, kad jis nukrito už borto. Mudu su Nealu patogumo dėlei pavadinom jį „Džoanos Anderson laišku“… viskas apie Kalėdų savaitgalį Denverio biliardinėse, viešbučiuose ir kalėjimuose, su linksmais ir tragiškais įvykiais, net lango piešinys su visais matmenimis, kad skaitytojui būtų lengviau suprasti. Žinot, tas laiškas būtų buvęs išspausdintas su Nealo autorinėmis teisėmis, jeigu būtume jį suradę, bet, kaip jums žinoma, jis buvo mano kaip laiško adresato nuosavybė, tad Allenas turėjo elgtis su juo atidžiau, tasai vaikis laive irgi. Jei galėtume išknist visą tą keturiasdešimties tūkstančių žodžių laišką, Nealas būtų išteisintas. O dar mudu labai dažnai įrašydavom pokalbius greitakalbe į magnetofono juostą, seniai, dar 1952 metais, ir dažnai jų klausydavomės, abu įnikom į LINGO paslaptį, pasakojant istoriją, ir įsivaizdavom, kad tai vienintelis būdas išreikšti šito amžiaus spartą, įtampą ir pašėlusį kvailiojimą… Ar šito jau gana?
T. B. Kaip, jūsų nuomone, tas stilius pasikeitė nuo „Kelyje“ rašymo laikų?
J. K. Koks stilius? Ak, romano „Kelyje“ stilius. Na, kaip jau sakiau, pradinį rankraščio stilių Cowley išsijojo, neturėjau galimybės pasiskųst, ir nuo to laiko visos mano knygos spausdinamos tokios, kokios jos parašytos, taip sakant, o jų stilius įvairavo nuo itin eksperimentinio „Geležinkelio žemės“ greitraščio iki mistinio, primenančio įaugusio kojos nago skausmą knygoje „Tristessą“, dostojevskiškos „Pogrindžio užrašų“ išpažintinės beprotybės knygoje „Požemio gyventojai“ („The Subterranenans“), trigubo tobulumo „Big Sure“, kur, sakyčiau, paprasta istorija pasakojama glotnia, kaip per sviestą slystančia, išlavinta tėkme, iki „Satori Paryžiuje“, kuri iš tikrųjų yra pirmoji knyga, ją parašiau, turėdamas pašonėje alkoholio (konjako ir salyklinio alaus)… nepraleidžiant nemačiomis „Sapnų knygos“, parašytos pusiau nubudusio iš miego žmogaus stiliumi, tiesiai šviesiai dėstančio viską prie lovos gulinčiu pieštuku… taip, pieštuku… nieko sau darbas! Apsiblaususios akys, liguista sąmonė, sugluminta ir mistifikuota miego, staiga iššokančios detalės, net ir rašydamas nežinai, ką jos reiškia, kol galiausiai nubundi, išgeri kavos, pasižiūri į tai, kas parašyta, ir išvysti sapnų logiką, perteiktą pačia sapnų kalba, supranti?.. Ir galiausiai, sulaukęs nuovargiu paženklinto vidutinio amžiaus, nusprendžiau sulėtint tempą ir „Dulūzo tuštybę“ parašiau saikingesniu stiliumi, kad po visų tų ezoterika paženklintų metų buvę skaitytojai galėtų sugrįžt ir pamatyt, kaip dešimt metų pakeitė mano gyvenimą ir mąstymą… Šis romanas galiausiai yra vienintelis, kurį galiu pasiūlyti, tikra istorija apie tai, ką mačiau ir kaip mačiau.
T. B. „Kodžio vizijas“ jūs diktavote. Ar vėliau tą metodą naudojote?
J. K. „Kodžio vizijų“ nediktavau. Atspausdinau dalį į juostą užrašyto pokalbio su Nealu Cassady, kur jis man pasakojo apie savo ankstesnius nuotykius Los Andžele. Tai keturi skyriai. Nuo tada to metodo nebenaudojau. Mudviem su Nealu tikrai nekaip išeina, kai viskas būna užrašyta su visais ak, och bei aha ir baime, kad tas prakeiktas daiktas sukasi ir esi verčiamas nešvaistyti elektros ar juostos… Bet nežinau, ko gero, būsiu priverstas galiausiai vėl to griebtis: vis greičiau pavargstu ir anku. Tai glumina. Šiaip ar taip, kiek girdėjau, taip daro visi, bet aš vis dar tebekeverzoju. McLuhanas3 teigia, kad esam vis labiau linkę bendrauti žodžiu, tad, manau, visi vis geriau ir geriau išmokstam kalbėti į tą aparatą.
T. B. Kas yra ta „Yeatso atskleista pusiau transo“ būklė, suteikianti idealią aplinką spontaniškam rašymui?
J. K. Na, štai ir priėjom liepto galą, kaipgi gali patirti transą, kai tau burna neužsičiaupia… rašymas – bent jau tylus meditavimas, net jeigu mauni šimto mylių per valandą greičiu. Prisimenate tą sceną iš „La Dolce Vita“, kur senas kunigas pašėlo, nes maniakų minia susirinko pasižiūrėt į medį, kur vaikai išvydo Mergelę Mariją? Jis sako: „Vizijos neįmanomos elgiantis taip kvailai ir karštligiškai, tokioje grūstyje, riksme, vizijos patiriamos tikini tyloje ir medituojant.“
T. B. Jūs sakote, kad haiku rašomas ne spontaniškai, o perrašinėjamas ir taisomas. Ar tai būdinga visai jūsų poezijoje? Kodėl poezijos rašymo metodai skiriasi nuo prozos rašymo?
J. K. Ne, pirmiausia – haiku būna geresnis, kai jį perrašai ir pataisai. Žinau, mėginęs. Jis turi būti visiškai glaustas, jokių gėlių nei lapų, nei kalbos ritmo, jis turi būti paprastas paveikslėlis, telpantis į tris eilutes. Bent jau taip juos rašė senieji meistrai, sugaišdami toms trims eilutėms mėnesius ir, tarkim, parašydami:
Apleistoj valtyje
Krušos ledukai
Vis pasišokčioja.
Tai Shiki4. Bet rašydamas paprastus angliškus eilėraščius susidorodavau su jais greitai, kaip ir rašydamas prozą, naudodavau bloknoto puslapio dydį eilėraščio formai ir ilgiui palaikyti, kaip muzikantas, džiazo muzikantas, privalo išsakyti tai, ką nori, tam tikru taktų skaičiumi bendrame chore, persiliejančiame į kitą, tačiau privalo sustoti ten, kur choro puslapis baigiasi. Galiausiai poezijoje gali visiškai laisvai pasakyti viską, ką nori, tau nereikia pasakoti istorijos, gali vartoti užslėptą žodžių žaismą, todėl, rašydamas prozą, aš visada sakau: „Poezijai dabar nėra laiko, klok savo istoriją.“ [Patiekiami gėrimai.]
T. B. Kaip jūs rašote haiku?
J. K. Haiku? Norite išgirsti haiku? Suprantat, jūs privalote suspausti į tris trumpas eilutes ilgoką istoriją. Pirmiausia pradedi nuo haiku situacijos – išvysti lapą, kaip pasakojau Stellai aną vakarą, kuris, pučiant stipriam spalio vėjui, nukrinta žvirbliui ant nugaros. Didelis lapas nukrinta ant mažyčio žvirbliuko nugaros. Kaip šitai suspausi į tris eilutes? O rašydamas japonų kalba, turi suspausti tai į septyniolika skiemenų. Amerikiečių ar anglų kalba mums to daryti nereikia, nes mes neturime tos skiemenų nesąmonės, būdingos japonų kalbai. Todėl pagalvoji: „Mažas žvirbliukas“ – bet tau nereikia sakyti mažas, – visi žino, kad žvirbliukas yra mažas iš prigimties, todėl sakai:
Žvirbliukas
didelis lapas jam ant nugaros –
vėtra
Niekai, prastai išėjo, atmetu.
Žvirbliukas
kai rudens lapas staiga prilimpa jam prie nugaros
atpūstas vėjo.
Cha, išėjo. Ne, truputį per ilga. Supranti? Tai jau šiek tiek per ilga, Berriganai, supranti, ką turiu galvoje?
T. B. Regis, vienu žodžiu per daug ar kažkas panašaus, na, kad ir tas kai. Kas, jeigu išmestume tą kai? Tarkim:
Žvirbliukas
rudens lapas staiga prilimpa jam prie nugaros
atpūstas vėjo!
J. K. Aha, taip gerai. Manau, tas kai buvo nereikalingas žodis. Teisinga mintis, O’Hara! Žvirbliukas / rudens lapas staiga – žodžio staiga juk nereikia, ar ne?
Žvirbliukas
rudens lapas prilimpa jam prie nugaros
atpūstas vėjo!
[J. Kerouacas užrašo paskutinį variantą į užrašų knygelę.]
T. B. Staiga – kaip tik vienas tų žodžių, kurių mums čia visai nereikia. Kai tai išspausdinsit, ar išnašose parašysit, kad paklausėte manęs keleto klausimų?
J. K. [Rašo.] Patarė Berriganas. Taip?
T. B. Ar daug poezijos rašote? Ne tik haiku?
J. K. Haiku rašyti sunku. Aš rašau ilgus kvailus indėniškus eilėraščius. Ar norėtumėte išgirsti mano ilgą kvailą indėnišką eilėraštį?
T. B. Kokių indėnų?
J. K. Irokėzų. Argi neaišku į mane pažvelgus? [Skaito iš užrašų knygelės.]
Vejoje pakeliui į parduotuvę
keturiasdešimtmetis taip, kad girdėtų kaimynai,
ei, Ma, pažvelki, aš susižeidžiau. Ypač
ta švirkšle.
Ką tai reiškia?
T. B. Pakartokite.
J. K. Ei, Ma, pažvelki, aš susižeidžiau, eidamas į parduotuvę, aš susižeidžiau, aš nukritau ant vejos, aš šaukiu savo motinai, ei, Ma, pažvelki, aš susižeidžiau. Ir priduriu: ypač ta švirkšle.
T. B. Jūs nukritote ant purkštuvo?
J. K. Ne, mano tėvas paleido čiurkšlę į mano mamą.
T. B. Iš tokio nuotolio?
J. K. Oi, išeinu iš žaidimo. Ne, žinau, kad negalėjai šito suprasti. Turėjau paaiškinti. [Vėl atverčia užrašų knygelę ir skaito.]
Gaugsmas reiškia džiaugsmą.
T. B. Pasiųskite jį Ginsbergui.
J. K. [Skaito.]
Vadinamieji laimingi žmonės yra veidmainiai – tai reiškia
Laimė ilgio sulig banga negali veikti be
neišvengiamos apgaulės, be tam tikros intrigos ir melų, ir
slapukavimo. Veidmainystė, apgaulė indėnų nėra. Nėra šypsojimosi.
T. B. Nėra indėnų?
J. K. Priežastis, dėl kurios tu iš tikrųjų jauti man užslėptą priešiškumą, Berriganai, – prancūzų ir indėnų karas.
T. B. Galimas daiktas.
A. S. Horace’o Manno5 mokyklos rūsyje mačiau jūsų nuotrauką; futbolininko uniforma. Tuomet jūs buvote storulis.
S. K. Tafe! Eikš čionai, Tafe! Eikš, katinėli..
J. K. Stella, išgerkim dar butelį ar du. Užmušiu visus, kurie leis man išstorėti. Aš iš tikrųjų buvau storas. Grietininiai ledai su karštu irisų užpilu! Bum! Suvalgydavau tų ledų po dvi tris porcijas prieš kiekvienas rungtynes. Lou Little’as…
T. B. Jis buvo jūsų treneris Kolumbijos universitete?
J. K. Lou Little’as buvo mano treneris Kolumbijos universitete. Tėvas nuėjo pas jį ir sako: „Tu, niekšingas ilganosi sukčiau… Kodėl neleidi mano sūnui Ti Džinui, Džekui, pradėti žaisti „Army game“ rungtynėse, kad galėtų atkeršyt savo didžiajam priešui iš Louelo vidurinės?“ O Lou Little’as atsako: „Nes jis tam nepasiruošęs.“ – „Kas sako, kad jis nepasiruošęs?“ – „Aš sakau, kad jis nepasiruošęs.“ Tėvas ir sako: „Kodėl? Tu ilganosi banananosi sukčiau, dink man iš akių!“ Ir, trepsėdamas kojomis, išeina iš kabineto rūkydamas didelį cigarą. „Eikš, Džekai, eime iš čia.“ Ir taip mudu abu palikome Kolumbijos universitetą. O per karą – 1942 metais, – kai tarnavau Jungtinių Valstijų laivyne, jis atėjo ir sako stebint visiems admirolams: „Džekai, tu teisus! Vokiečiai neturi būti mūsų priešai. Jie turi būti mūsų sąjungininkai, ir kada nors tai bus įrodyta.“ Visiems admirolams atvipo žandikauliai, o mano tėvui nieko iš jų nereikėjo – jis nieko neturėjo, tik didelį pilvą, va tokį didelį [gestikuliuoja priešais save rankomis] ir vis daužydavo jį PUM! PUM! [J. Kerouacas atsistoja ir, išpūtęs pilvą, demonstruoja jį kaip būgną, vis kartodamas „PUM!“] Kartą jis vaikštinėjo gatve su mama už parankės Žemutiniame Ist Saide. Anais senais laikais, žinai, 1940-aisiais. Ir staiga priešais išdygo būrys rankomis susikibusių rabinų… šudur budur šudur budur, jiems nė į galvą neatėjo prasiskirti ir praleisti tą krikščionį su žmona. Tai mano tėvas ir padarė tą PUM! Ir nusviedė rabiną į nutekamąjį griovį. Tada paėmė motiną už parankės ir pro juos nužingsniavo.
Na, Berriganai, gal tau tai ir nepatinka, bet tai mano šeimos istorija. Jiems nieko iš nieko nereikėjo. Ateis laikas ir man nieko iš nieko nereikės. Gali tai užrašyti. Ar čia mano vynas?
T. B. Ar „Miestas ir didmiestis“ buvo parašytas laikantis spontaniškos kompozicijos principų?
J. K. Dalis jo, sere. Parašiau dar ir kitą variantą, kuris guli paslėptas po grindimis, su Burroughsu.
T. B. Girdėjau gandus apie tą knygą. Visi nori prie jos prisikasti.
J. K. Ji pavadinta „Ir hipopotamai išvirė savo rezervuaruose“. Hipopotamai. Nes vieną vakarą mudu su Burroughsu sėdėjome bare ir staiga girdime žinių pranešėją sakant „… ir egiptiečiai puolė bla bla… o tuo metu Londono zoologijos sode įsiliepsnojo didžiulis gaisras, nusidriekė per laukus, ir hipopotamai išvirė savo rezervuaruose! Labanakt visiems!“ Tai Bilo pavadinimas, jis jį užsirašė. Jis užsirašo tokius dalykus.
T. B. Ar jūs iš tikrųjų atspausdinote jam „Nuogo kąsnio“ rankraštį Tanžere?
J. K. Ne… pirmąją dalį. Pirmuosius du skyrius. Atsiguliau į lovą ir mane apniko košmarai… kad man iš burnos lenda didžiulės ilgos rūkytos dešros. Spausdinant tą rankraštį, mane kankino košmarai… Aš ir sakau. „Bilai! O jis: „Spausdink toliau.“ Sako: „Nupirkau tau sumautą žibalinę krosnelę čia, šiaurės Afrikoje, supranti.“ Arabų kraštuose… sunku gauti žibalinę krosnelę. Aš ją užsikardavau, pasiimdavau patalų, truputį žoles ar kefo, kaip mes ją tenai vadindavome… o gal kartais hašišo… beje, tenai jis legalus, ir pradėdavau tak tak tak tak, o naktį, kai atsiguldavau į lovą, tie dalykai pradėdavo lįsti man iš burnos. Galiausiai pasirodė tie vaikinai, na, Alanas Ansenas6 ir Allenas Ginsbergas ir sugadino visą rankraštį, nes atspausdino ne taip, kaip Bilas jį parašė.
T. B. „Grove Press“ leidykla leidžia Burroughso „Olympia Press“ leidykloje išėjusias knygas su daugybe pakeitimų ir priedų.
J. K. Na, mano nuomone, Burroughsas nedavė nieko, kas sudomintų mūsų plyštančias širdis nuo tada, kai rašė taip, kaip „Nuogame kąsnyje“. Dabar jis daro tik tą „sulaužytą“ šlamštą; jis vadinasi… na, kai parašai prozos puslapį, paskui parašai kitą prozos puslapį… paskui juos perlenki, sukarpai ir sudedi draugėn… ir panašų šūdą…
T. B. O kaip vis dėlto „Narkašas“?
J. K. Tai klasika. Geriau už Hemingway’ų – tai kaip Hemingway’us, ir netgi truputį geriau. Ten rašoma: „Denis ateina vieną vakarą į mano butą ir sako: „Ei, Bilai, ar galiu pasiskolinti tavo gumbinę?“. Tavo gumbinę – ar tu žinai, kas yra gumbinė?
A. S. Kuoka?
J. K. Kuoka. Bilas ir sako: „Ištraukiau apatinį stalčių ir iš po gražių marškinių stirtos paėmiau savo kuoką. Padaviau ją Denui ir sakau: „Tik nepamesk jos, Deni“, – Denis atsako: „Nesirūpink, aš jos nepamesiu.“ Išeina ir ją pameta.
Gumbinė… kuoka… čia visas aš… gumbinė.
T. B. Tai haiku: gumbinė, kuoka, čia visas aš. Jums vertėtų jį užrašyti.
J. K. Ne.
T. B. Tai gal aš jį užrašysiu. Jūs nieko prieš, jei aš juo pasinaudosiu?
J. K. Varyk!
T. B. Jūs netikite bendradarbiavimu? Ar kada nors bendradarbiavote su kuo nors, be leidėjų?
J. K. Porą kartų bendradarbiavau lovoje su Billu Cannastra7 loftuose. Su blondinėmis.
T. B. Ar tai tas pats vaikinas, kuris mėgino išlipt pro langą iš metro vagono „Astor Place“ stotelėje Holmeso romane „Eik“?
J. K. Taip. Taip, taigi jis ir sako: „Išsirenkim nuogai ir apibėkim kvartalą…“ O tuomet lijo, supranti. Šešioliktosios gatvės ir Septintosios aveniu kampas. Pasakiau: „Na, aš tai liksiu su trumpikėmis“, – o jis: „Ne, jokių trumpikių.“ Aš sakau: „Aš trumpikių nenusimausiu.“ Jis sako: „Gerai, bet aš bėgsiu be jų.“ Ir mudu nunšnojom iš Šešioliktosios į Septynioliktąją… paskui sugrįžome ir užkopėme laiptais – niekas mūsų nematė.
T. B. Kokiu dienos metu?
J. K. Bet jis buvo visiškai nuogas. Apie trečią ar ketvirtą ryto. Lijo. Ir visi ten buvo. Jis šoko ant stiklo šukių ir grojo Bachą. Billas buvo vaikinas, kuris įsisiūbuodavo ant stogo – šešiaaukščio namo, supranti? Būdavo, pasakys: „Norit, kad nukrisčiau?“ Atsakydavom: „Ne, Billai, ne.“ Jis buvo italas. Italai pašėlę, žinai.
T. B. Ar jis rašė? Ką jis veikė?
J. K. Jis sakydavo: „Jackai, eime pažiūrėsim pro tą plyšelį.“ Ir žiūrėdavom pro tą plyšelį ir pamatėm daug dalykų… jo tualete.
Aš jam ir pasakiau: „Billai, man tai neįdomu.“ O jis atsakė: „Tau niekas neįdomu.“ Audenas būtų atėjęs jau kitą dieną, kitą popietę, išgert kokteilių. Galbūt su Chesteriu Kallmanu, Tennessee’u Williamsu.
T. B. Ar tais laikais Nealas Cassady jau buvo jūsų orbitoje? Ar jūs jau pažinojote Nealą Cassady, kai buvote susidėjęs su Billu Cannastra?
J. K. O taip, taip, hm… jis turėdavo didžiulį paką žolės. Žolė visados suteikdavo jam džiaugsmo.
T. B. Kaip jums atrodo, kodėl Nealas nerašo?
J. K. Jis rašė… gražiai! Jis rašė geriau už mane. Nealas labai smagus vaikinas. Tikras kalifornietis. Mudu smagindavomės labiau nei būtų pajėgę penki tūkstančiai „Socony“ degalinių klientų. Manau, kad jis – protingiausias žmogus, kokį tik man yra tekę gyvenime sutikt. Nealas Cassady. Beje, jis – jėzuitas. Dainavo chore. Buvo Denverio katalikų bažnyčių berniukų choro narys. Ir išmokė mane visko, kuo aš dabar tikiu, visko, kuo galima tikėti, turint galvoje dievybę.
T. B. Edgarą Cayce’ą8?
J. K. Ne, dar prieš tai, kai sužinojo apie Edgarą Cayce’ą, jis man papasakojo apie tuos dalykus iš savo gyvenimo, kai mudu keliavom, – jis sakydavo: „Mudu pažįstam Dievą, argi ne taip, Jackai?“ Aš atsakydavau: „Taip, sere, brolau.“ Jis paklausdavo: „Argi mudu nežinom, kad nieko blogo nenutiks?“ – „Taip, sere.“ – „Ir mudu trauksim pirmyn ir vis pirmyn… ir hmmmmmmm ja–bmmmmmmm…“ Jis buvo tobulas. Visada buvo tobulas. Kiekvienąsyk, kai jis atvyksta manęs aplankyti, negaliu įterpt nė žodelio.
T. B. „Kodžio vizijose“ jūs aprašėte Nealą, žaidžiantį futbolą.
J. K. Taip, jis puikiai žaidė futbolą. Anais laikais šiauriniame Frisko paplūdimyje Nealas išsirinko du bitnikus, vilkinčius mėlynais džinsais. Ir sako: „Turiu jau eiti, pykšt pykšt, ar jau turiu eiti?“ Jis dirbo geležinkelyje… išsitraukė laikrodį… „Penkiolika po dviejų, kad jį kur, turiu ten būti dvidešimt po dviejų. Žinot, vyručiai, vežkite mane tiesiai ten, kad nepražioplinčiau savo traukinio… Kad suspėčiau į traukinį, važiuojantį į – kaip ta vieta vadinasi, – San Chosė?“ Jie sako: „Aišku, biče.“ O Nealas: „Čia jums žolės.“ O jie: „Mes gal ir atrodom kaip nepakartojami bitnikai su nepakartojamomis barzdomis… bet mes – policininkai. Ir mes jus suimame.“
Vienas vyrukas iš „New York Post“ apsilankė kalėjime ir paėmė iš jo interviu, o Nealas pasakė: „Pasakykit tam Kerouacui, jei jis vis dar manimi tiki, kad atsiųstų rašomąją mašinėlę.“ Tad pasiunčiau Allenui Ginsbergui šimtą dolerių, kad nupirktų Nealui rašomąją mašinėlę. Ir jis spausdino ja užrašus, bet jam nebuvo leista jų išsinešti. Nežinau, kur ta mašinėlė dabar. Genet visą „Gėlių Dievo motiną“ parašė šūdnamyje… kalėjime. Jis didis rašytojas, tas Jeanas Genet. Jis rašė, rašė, kol priėjo tokį tašką, kai jį jau buvo beištinkąs orgazmas apie tai rašant… nespėjo nusigauti iki lovos – kaliūzėje. Prancūziškoje kaliūzėje. Prancūziškame kalėjime. Cypėje. Ir tai buvo skyriaus pabaiga. Kiekvienas skyrius – tai Genet, patiriantis orgazmą. Ką Sartre’as, turiu pripažinti, pastebėjo.
T. B. Jūsų nuomone, tai kita spontaniško rašymo rūšis?
J. K. Na, aš galiu sėsti į kalėjimą ir galiu kas vakarą parašyti po skyrių apie Madžę, Magu ir Molę. Tai nuostabu. Genet – iš tikrųjų garbingiausias mūsų rašytojas nuo Kerouaco ir Burroughso laikų. Bet jis atsirado dar prieš mus. Jis vyresnis. Na, jis tokio pat amžiaus kaip ir Burroughsas. Bet nemanau, kad aš elgiausi negarbingai. Puikiai pagyvenau, dievaž! Viešpatie, apvažinėjau šitą šalį laisvas kaip bitė. Bet Genet – labai tragiškas ir gražus rašytojas. Ir aš perleidžiu karūną. Ir laurų vainiką. Laurų vainiko Richardui Wilburui neduodu! Ar Robertui Lowelui. Atiduokite jį Jeanui Genet ir Williamui Sewardui Burroughsui. Ir ypač Allenui Ginsbergui, ir Gregory Corsui.
T. B. Jackai, o kaip Peteris Orlowskis? Jums patinka Peterio kūriniai?
J. K. Peteris Orlowskis – idiotas! Jis – rusas idiotas. Netgi ne rusas. Jis lenkas.
T. B. Jis yra parašęs keletą gražių eilėraščių.
J. K. O taip. Vaje… kokių eilėraščių?
T. B. Jis parašė gražų eilėraštį pavadinimu „Antrasis eilėraštis“.
J. K. „Mano brolis sisioja į lovą… o aš einu į metro ir pamatau du žmones, kurie bučiuojas…“
T. B. Ne, eilėraštis, kuriame yra eilutė: „kūrybiškiau grindis dažyti nei jas šluoti.“
J. K. Tai krūvos šūdo! Tokią pačią poeziją parašė kitas lenkas idiotas, toks lenkas pakvaišėlis vardu Apollinaire’as. Apollinaire’as, žinot, – netikras jo vardas.
Keli vyrukai San Franciske pasakė man, kad Peteris – idiotas. Bet man patinka idiotai ir man patinka jo poezija. Pamąstyk apie tai, Berriganai. Nors man patinka Gregory’o kūryba.
Paduok man vieną tų.
T. B. Vieną tų piliulių?
J. K. Taip. Kaip jos atrodo? Tokie išsišakoję klarnetai?
T. B. Jų pavadinimas – Obetrolis. Kaip tik Nealas ir pasakojo man apie jas.
J. K. Obertonai?
T. B. Obertonai? Ne, oberonai.
A. S. Ką jūs turėjote omeny, kai „Grove“ leidyklos antologijos gale… pasakėte… kad pailginate eilutę, norėdamas pripildyti ją tų slaptų įvaizdžių, kurie atsiranda sakinio pabaigoje.
J. K. Jis – tikras armėnas! Nuogulos. Delta. Dumblas. Štai kur pradedi eilėraštį…
Kai vieną dieną ėjau gatve
išvydau ežerą, kur žmones nukirto man pasturgalį,
17 000 kunigų, giedančių kaip George Burns9
O paskui tęsia…
Ir kuriu pokštus apie save
ir laužau kaulus žemėje
ir štai aš – didis Džonas Armėnas
grįžtantis atgal į žemę
O dabar prisimeni, kur buvai pradžioje, ir sakai…
Ahaha! Tatatatadūda… Iškrušk tą Turkiją!
Matai? Tu prisiminei paskutinę eilutę… o per vidurį prarandi protą.
A. S. Taip.
J. K. Tas tinka prozai lygiai taip pat, kaip ir poezijai.
T. B. Bet, rašydamas prozą, jūs pasakojate istoriją…
J. K. Rašydamas prozą, naudojiesi pastraipa. Kiekviena pastraipa – eilėraštis.
T. B. Ar kaip tik taip jūs ir rašote pastraipą?
J. K. Kai bėgau į miesto centrą ir ketinau tai padaryti, ir kai gulėjau ten su ta mergina, o vaikinas išsitraukė savo žirkles, ir aš įleidau jį ten, jis parodė man keletą nešvankių paveikslėlių. Tada aš išėjau ir nusiritau laiptais žemyn su bulvių maišais.
T. B. Ar jums kada nors patiko Gertrude’os Stein kūryba?
J. K. Niekada ja itin nesidomėjau. Man patiko „Melanchta“, truputį.
Man tikrai reikėtų eit į mokyklą ir mokyt vaikus. Galėčiau užsidirbt du tūkstančius žalių per savaitę. Bet tokių dalykų išmokyti negali. Žinote kodėl? Nes tave turi pagimdyti tragiški tėvai.
T. B. Tai padaryti gali tik tuomet, jei esi gimęs Naujojoje Anglijoje.
J. K. Tarp kitko, mano tėvas sakė, kad tavo tėvas – ne tragiškas.
A. S. Aš nemanau, kad mano tėvas tragiškas.
J. K. Mano tėvas sakė, kad Saroyanas… Williamas Saroyanas – visiškai ne tragiškas… jame daug šūdo. Ir aš smarkiai su juo susikibau. Bebaimis jaunuolis ant skrendančios trapecijos – ganėtinai tragiškas, sakyčiau.
A. S. Suprantat, tada jis buvo dar visai jaunas.
J. K. Taip, bet jis buvo alkanas, ir jis buvo Times aikštėje. Skrido. Jaunuolis ant skrendančios trapecijos. Tai buvo graži istorija. Ji mane pribaigė, kai buvau vaikas.
T. B. Ar prisimenate Williamo Saroyano apsakymą apie indėną, kuris atvadavo į miestą, nusipirko automobilį ir susirado vaiką, kuris jam vairavo?
S. K. Kadilaką.
J. K. Kokiame mieste tai buvo?
A. S. Fresnas. Tai buvo Fresnas.
J. K. Na, prisimeni tą naktį, kai ilgam užsnūdau, o tu prijojai prie mano lango ant balto žirgo…
A. S. „Gražaus balto žirgo vasara“.
J. K. Ir aš pažvelgiau pro langą ir paklausiau: „Kas tai?“ O tu atsakei: „Aš vardu Aramas. Ir aš – ne baltas žirgas.“
A. S. Muradas.
J. K. „Aš vardu Muradas“, atsiprašau. Ne, aš vardu.. Aš buvau Aramas, o tu buvai Muradas. Tu pasakei: „Nubusk!“, o aš nubusti nenorėjau. Aš norėjau joti. „Aš vardu Aramas“ – knygos pavadinimas. Tu pavogei baltą ūkininko žirgą ir mane išbudinai, Aramai, kad jočiau drauge su tavimi.
A. S. Muradas buvo tas beprotis, kuris pavogė žirgą.
J. K. Ei, ką tu man čia padavei?
T. B. Obetrolį.
J. K. Ak, obį.
T. B. O kaip dėl džiazo ir bopo įtakos, didesnės nei… Saroyano, Hemingway’aus ir Wolfe’o?
J. K. Taip, džiazas ir bopas, tarkim, saksofonininkas, grojantis tenoro saksofonu, įtraukia oro ir pučia frazę, kol jam pritrūksta kvapo, ir kai tai atsitinka, jo sakinys, jo pareiškimas būna baigtas… Va taip aš ir atskiriu savo sakinius, kaip sąmonės oro kvėpsnius… Aš sukūriau teoriją apie oro kvėpsnį kaip matą prozoje ir poezijoje, kad ir ką sakytų Olsonas, Charlesas Olsonas10, aš sukūriau tą teoriją 1953 metais, paprašytas Borroughso ir Ginsbergo. Be to, dar egzistuoja toks dalykas kaip džiazo rasizmas, laisvė ir humoras vietoj visos tos klaikios analizės ir tokių dalykų kaip: „Džeimsas įėjo į kambarį ir užsidegė cigaretę. Jis pamanė, kad Džeinė galėjo pamanyti, kad tai pernelyg neaiškus gestas…“ Na, žinot, visokių tokių dalykų. O dėl Saroyano, taip, jis man patiko, kai buvau paauglys, jis iš tikrųjų ištraukė mane iš devynioliktojo amžiaus vėžių, kurias stengiausi ištirti, ne tik savo smagiu tonu, bet ir aiškia armėniška poetika – na, nežinau kuo… jis tiesiog užkabino… Hemingway’us buvo kerintis, žodžių perlai ant balto puslapio, pateikiantys tau tikslų vaizdą… o Woolfas buvo nesiliaujantis Amerikos dangaus ir pragaro srautas, atvėręs man akis į Ameriką – savaiminę temą.
T. B. O kaip filmai?
J. K. Taip, filmai man padarė įtakos. Malcolmas Cowley, beje, užsiminė apie tai ne vieną kartą. Kartais jis būna labai įžvalgus: pastebėjo, kad „Daktare Sakse“ be perstojo kalbama apie šlapimą, ir tai visai natūralu, nes neturėjau kur rašyti tos knygos, išskyrus klozeto dangtį mažyčiame plytelėmis išklijuotame tualete Meksike, kur slėpdavausi nuo bute susirinkusių svečių. Tarp kitko, to romano stilius – iš tikrųjų haliucinuojantis, nes visą jį parašiau rūkydamas žolę. Be juokų. Cho cho.
T. B. Kaip jūsų kūrybą paveikė Zenas?
J. K. Iš tikrųjų mano kūrybą paveikė Mahajanos budizmas, pradinis Gautamos Šakjamunio, paties Budos, senų laikų Indijos budizmas… Zenas – tai, kas iš budizmo ar Bodhi liko po to, kai jis persikėlė į Kiniją, vėliau – į Japoniją. Dalis mano rašymą paveikusio Zeno tai Zenas, glūdintis haiku, kaip jau sakiau, trijų eilučių, septyniolikos skiemenų eilėraščiuose, parašytuose prieš šimtus metų tokių vyrukų kaip Basho11. Issa12, Shiki, buvo dar ir nūdienos meistrų. Trumpas, mielas sakinys su netikėtu minties šuoliu ir yra savotiškas haiku, leidęs sąmonei norom nenorom šokinėti nuo šakos prie paukščio; nustebini save, pajunti didžiulę laisvę ir smagumą. Bet rimtasis mano budizmas, tas iš senosios Indijos, turėjo poveikio tai mano kūrybos daliai, kurią jūs galite pavadinti religine, arba aistringa, arba pamaldžia, beveik lygiai taip pat, kaip ir katalikybė. Pradinis budizmas rėmėsi nuolatine sąmoninga užuojauta, brolyste, dana paramita (gailestingumo tobulumu) – neužmink vabalėlio, na, visu tuo, nuolankumu, elgetavimu, mielu sielvartingu Budos (kuris, tarp kitko, buvo arijų kilmės, turiu galvoje, – iš persų kariūnų kastos, o ne rytietis, kaip buvo piešiamas) veidu… pradiniame budizme, nė vienas į vienuolyną atėjęs jaunuolis nebuvo įspėtas, kad „Čia mes laidojame juos gyvus“. Jis paprasčiausiai būdavo švelniai paskatinamas medituoti ir būti geras. Zenas prasidėjo tada, kai Buda surinko visus vienuolius paskelbti jiems pamokslą ir išrinko pirmąjį Mahayanos bažnyčios patriarchą: užuot kalbėjęs, jis paprasčiausiai pakėlė gėlę. Visi liko abstulbę, išskyrus Kasyapiya, šis šypsojosi. Kasyapiya buvo paskirtas pirmuoju patriarchu. Šita mintis patiko kinams, na, kad ir šeštajam patriarchui Hui-Nengui, kuris pasakė: „nieko niekada nebuvo nuo pat pradžių“, ir norėjo suplėšyti Budos sakymų įrašus, kurie buvo įrašyti sutrose; Sutros – tai „pasakytos kalbos siūlai“. Taigi Zenas – švelni, bet kvaila erezijos forma, nors tikriausiai kur nors yra tikrai maloniai senų vienuolių, o mes girdėjome tik apie pakvaišėlius. Aš nebuvau Japonijoje. Jūsų Maha Roshi Yoshi, žinoma, – paprasčiausias visų šitų dalykų mokinys, o ne naujų dalykų kūrėjas. Johny’o Carsono šou jis net nepaminėjo Budos vardo. Gal jo Buda yra Mia.
T. B. Kodėl niekada nesat parašęs apie Jėzų? Jūs parašėte apie Budą. Ar ir Jėzus nebuvo šaunus vyrukas?
J. K. Niekad nesu parašęs apie Jėzų? Noriu pasakyt, tu – nenormalus, apgavikas, atėjęs į mano namus… ir… viskas, apie ką, aš rašau, tai – Jėzus. Aš esu Everhardas Mercurianas, Jėzuitų Armijos Generolas.
A. S. Koks skirtumas tarp Jėzaus ir Budos?
J. K. Labai geras klausimas. Jokio skirtumo.
A. S. Jokio skirtumo?
J. K. Bet yra skirtumas tarp tikrojo Indijos Budos ir Vietnamo Budos, kuris tik nusiskuta plaukus, užsivelka geltoną mantiją ir yra agituojantis komunistų agentas. Tikrasis Buda nepereitų net per jauną žolę, kad jos neišmintų. Jis gimė Gorakhpure, buvo grobuoniškų persų ordų konsulo sūnus. Buvo vadinamas Kariūnų Išminčiumi, ir septyniolika tūkstančių mergšių šokdavo jam kiaurą naktį, tiesdamos gėles ir sakydamos: „Gal norite jas pakvėpinti, mano pone?“ Jis atsakydavo: „Varyk šalin, kekše.“ Sanguliavo su daugeliu iš jų. Bet kai sukako trisdešimt vieneri, visa tai įgriso ir jis nuo to pavargo… tėvas jį saugojo nuo visko, kas vyko už miesto sienų. Nepaklusęs tėvo įsakymams, išjojo iš miesto ir pamatė mirštančią moterį, prieplaukoje deginamą vyrą. Tada paklausė: „Kas gi yra toji mirtis ir tie trūnėsiai?“ Tarnas atsakė: „Taip sukurtas pasaulis. Tėvas slėpė nuo jūsų, kaip viskas pasaulyje vyksta.“
O jis ir sako: „Ką? Mano tėvas! Atvesk mano žirgą, pabalnok mano žirgą! Jojam į mišką!“ Jiedu nujojo į mišką, jis ir sako: „O dabar nubalnok žirgą. Balną uždėk ant savo arklio, užkabink jį… Mano žirgą paimk už pavadžio, nujok atgal į rūmus ir pasakyk tėvui, kad jo niekad nebepamatysiu!“ Tarnas Channa apsiverkė ir Buda pasakė: „Niekad tavęs nebepamatysiu. Man vis tiek! Jok! Šalin! Dink iš akių!“
Miške jis praleido septynerius metus. Sukandęs dantis. Nieko neatsitiko. Marino save badu. Ir pasakė: „Laikysiu dantis sukandęs, kol sužinosiu mirties priežastį.“ Paskui vieną dieną, klupiniuodamas per Rapti upę, nualpo. Pro šalį ėjo jaunutė mergina su pieno dubeniu ir tarė: „Mano pone, štai dubuo pieno.“ [Šliurppp.] Jis sako: „Pienas man suteikė daug jėgų, ačiū, brangioji.“ Tada nuėjo ir atsisėdo po Bo medžiu. Figuerosa. Figos medžiu. Ir pasakė: „O dabar… [demonstruoja pozą] aš sukryžiuosiu kojas… ir laikysiu dantis sukandęs, kol sužinosiu mirties priežastį.“ Antrą valandą ryto jį užpuolė šimtas tūkstančių šmėklų. Jis nė nekrustelėjo. Trečią valandą ryto – didžiulės mėlynos pamėklės! Brrrrrrrrrr!!! Visi užkabinėjo jį (matot, aš tikras škotas). Ketvirtą ryto pašėlę pragaro maniakai… išlindo pro angų dangčius… Niujorke. Žinote tą vietą Wall Streate, kur lauk veržiasi garas? Juk žinote Wall Streatą, kur garas veržiasi… pro angų dangčius? Nukeli dangčius – jaaaaahhhh!!!!! Šeštą valanda viskas nurimo – sučiulbo paukščiai, ir jis pasakė: „Aha! Mirties priežastis… mirties priežastis yra gimimas.“
Paprasta? Ir jis patraukė keliu į Benaresą Indijoje… užsiauginęs ilgus plaukus, kaip tavo, supranti.
Taigi trys vyrukai. Vienas ir sako: „Ei, žiūrėkit, ateina Buda, tas, kuris su mumis badavo miške. Kai jis čia atsisės, ant šito kibiro, nemazgokit jam kojų.“ Buda atsisėda ant kibiro… Vienas vyrukas prišoka ir puola mazgoti jam kojų. „Kodėl mazgoji jam kojas?“ Buda ir sako: „Nes vykstu į Benaresą mušti gyvenimo būgno.“ – „O kas tai yra?“ – „Kad mirties priežastis yra gimimas.“ – „Ką turi omeny?“ – „Parodysiu.“
Prieina moteris su negyvu kūdikiu ant rankų. Sako: „Sugrąžink gyvybę mano vaikui, jei esi Viešpats.“ Jis ir sako: „Žinoma, padarysiu tai kada tik panorėsi. Tik nueik į Šravasti ir surask ten šeimą, kuri per pastaruosius penkerius metus nepatyrė mirties. Paimk iš jų garstyčių sėklą ir atnešk man. O aš sugrąžinsiu gyvybę tavo vaikui.“ Moteris perėjo per visą miestą, dievaž, du milijonai gyventojų, Šravasti miestas, beje, buvo didesnis už Benaresą, ir ji sugrįžo, ir pasakė: „Neradau tokios šeimos. Visas šeimas ištiko mirtis per pastaruosius penkerius metus.“ Jis pasakė: „Tuomet palaidok savo kūdikį.“
Tada pavydus jo pusbrolis Devadatta (tai Ginsbergas, žinote,… aš esu Buda, o Ginsbergas yra Devadatta) nugirdo savo dramblį… puikų didžiulį dramblį nugirdo viskiu. Dramblys mataruoja [trimituoja kaip einantis dramblys] didžiuliu straubliu, o Buda prieina prie jo, traukiančio keliu, paliečia, padaro šitaip [atsiklaupia]. Ir dramblys atsiklaupia. „Tu palaidotas liūdesio dumble! Nuramink savo straublį! Būk čia!“ Jis – dramblio dresuotojas. Tada Devadatta nuridena nuo olos didelį akmenį. Jis kone kliudo Budos galvą. Per plauką nepataikė. Buuummm! Jis ir sako: „Tai ir vėl Devadatta.“ Paskui Buda pradėjo taip vaikščioti [vaikšto į priekį ir atgal] priešais savo vaikinukus, suprantat. Už jo stovėjo pusbrolis, kuris jį mylėjo… Ananda… sanskrito kalba tai reiškia „meilę“ [vis dar žingsniuoja]. Taip darai kalėjime, kad palaikytum formą.
Žinau daug pasakojimų apie Budą, bet tiksliai nežinau, ką jis kiekvieną kartą kalbėjo. Užtat žinau, ką jis pasakė apie vaikiną, kuris į jį spjovė. Jis pasakė: „Kadangi negaliu pasinaudoti tavo užgaule, gali ją atsiimti.“ Jis buvo didis.
[Kerouacas skambina pianinu. Pateikiami gėrimai.]
A. S. Čia šio bei to yra.
T. B. Tą melodiją skambindavo mnno motina. Nežinau, kaip tas natas perteikti puslapyje. Reikėtų pridėti plokštelę su jūsų skambinimu. Ar paskambintumėte tą melodiją dar kartą, pone Paderewski? Gal gautumėte paskambinti „Alouette“13?
J. K. Ne, tik afrovokišką muziką. Juk aš senamadis. Kažin, ką viskis iškrės su tais obiais.
T. B. O kaip ritualai ir prietarai? Ar turite kokių nors pradėdamas dirbti?
J. K. Kitados laikiausi ritualo uždegti žvakę ir rašyti prie jos, paskui užpusti ją, kai eidavau miegoti… ir dar atsiklaupdavau ir melsdavausi prieš pradėdamas (nusižiūrėjau tai iš prancūzų filmo apie George’ą Fridericą Handelį).., bet dabar aš tiesiog nekenčiu rašymo. Mano prietaras? Pradedu įtarti pilnatį. Be to, įsikandau skaičių devyni, nors man buvo pasakyta, kad toks kaip aš, gimęs po Žuvų ženklu, turi laikytis skaičiaus septyni; bet stengiuosi padaryt devynis nusileidimus per dieną, kitaip tariant, atsistoju ant galvos vonioje, ant šlepetės, ir, laikydamas pusiausvyrą, devynis kartus kojų pirštais paliečiu grindis. Beje, tai daugiau negu joga, tai atleto žygdarbis, ir kaip po to galėtum pavadinti mane „stokojančiu pusiausvyros“. Atvirai kalbant, jaučiu, kad man sukasi galva. Taigi kitas „ritualas“, kaip jūs jį vadinate, – melstis Jėzui, kad išsaugotų man sveikatą ir energiją, kad galėčiau padėt šeimai: kitaip tariant, paralyžiuotai motinai, žmonai ir tiems visada mums draugiją palaikantiems katinėliams. Okei?
T. B. „Kelyje“ jūs atspausdinote per tris savaites, „Požemių gyventojus“ – per tris paras. Ar vis dar kuriate tokiu fantastišku tempu? Ar galite pasakyti ką nors apie kūrinio genezę prieš atsisėsdamas ir pradėdamas taip stulbinamai spausdinti – pavyzdžiui, kiek jo glūdi jūsų vaizduotėje?
J. K. Pagalvoji, kas iš tikrųjų nutiko, papasakoji ilgas istorijas apie tai draugams, apmąstai viską mintyse, laisvą akimirką sujungi draugėn, paskui, kai ateina laikas ir vėl mokėti rentą, prisiverti atsisėsti prie rašomosios mašinėlės ir parašyti viską kaip tik įmanoma greičiau… Ir jokios bėdos, nes turi išklotą visą istoriją. O kaip tai padaryta, priklauso nuo to, kokios rūšies geležinius spąstus turi toje senoje galvelėje. Tai skamba pagyrūniškai, bet kartą viena mergina pasakė, kad mano smegeninė – geležiniai spąstai, turėdama omeny, kad galiu pagauti ją tuo, ką ji buvo pasakiusi prieš valandą, net tuomet, kai mūsų pokalbis jau nuklydęs nuo to taško per milijoną šviesmečių… suprantate, ką turiu omeny, na, kaip teisėjo protas. Visa tai, žinoma, tūno mano sąmonėje, išskyrus tą kalbą, kuri tuomet vartojama, kai tai darau… O dėl „Kelyje“ ir „Požemio gyventojų“, tai jau nebesugebu rašyti taip greitai… Parašyti „Požemį“ per tris paras iš tikrųjų buvo fantastiškas atletiškas žygdarbis, ir protinis, reikėjo jums mane pamatyt po to, kai ta knyga buvo baigta… Buvau baltas kaip popieriaus lapas, numečiau septynis su puse kilogramo ir labai keistai atrodžiau veidrodyje. Dabar vienu prisėdimu vidury nakties parašau vidutiniškai aštuonis tūkstančius žodžių, ir kita tiek maždaug po savaitės, ilsėdamasis ir dūsaudamas tarp tų dviejų prisėdimų. Man iš tikrųjų nebepatinka rašyti. Man tai nebe smagu, nes negaliu atsikelti ir pasakyti, kad dirbu, uždaryti duris, palaukti, kol man bus atnešta kava, ir kiūtoti kaip „literatas“, „dirbantis savo aštuonių darbo valandų dienos darbą“ ir taip užpildantis spaudinių pasaulį gausybe nuobodžios iškankintos veidmainystės ir pompastikos (pompastika škotiškai reiškia kamšalą pagalvėms). Ar girdėjote, kaip politikai pavartoja penkiolika tūkstančių žodžių, kad pasakytų ką nors, kam būtų užtekę lygiai trijų? Taigi nustumiu visa tai šalin, kad ir pats nenumirčiau iš nuobodumo.
A. S. Ar stengiatės išvysti viską aiškiai ir visai negalvoti apie žodžius – tiesiog išvysti viską kaip įmanoma aiškiau ir tada jau rašyti, paklusdamas jausmo diktatui? Pavyzdžiui, kai rašėte „Tristessą“.
J. K. Jūs kalbate taip, lyg kalbėtumėte per rašymo seminarą Indianos universitete.
A. S. Žinau, bet…
J. K. Aš tik drauge kentėjau su ta vargše mergina, o paskui, kai ji nukrito ant galvos ir kone užsimušė… prisimeni, kai ji nukrito ant galvos? Ji buvo visa sudaužyta ir panašiai. Buvo pati žaviausia indėnė moterytė iš visų matytų. Sakau indėnė, gryna indėnė. Esperanza Villanueva. Villanueva – ispaniškas vardas, nežinau, iš kokios vietovės… Kastilijos. Bet ji – indėnė. Taigi jos grožis – pusiau indėniškas, pusiau ispaniškas. Absoliutus grožis. Ji buvo kaulėta, žmogau, viena oda ir kaulai. Ir knygoje neparašiau, kaip galiausiai ją prismeigiau! Žinai? Aš tai padariau. Galiausiai ją prismeigiau. Ji pasakė: „Ššššššššššššš! Kad šeimininkas neišgirstų.“ Pasakė: „Nepamiršk, kad esu labai silpna ir ligota.“ Pasakiau: „Žinau, rašau knygą apie tai, kokia tu silpna ir ligota.“
T. B. Kodėl neįdėjot tos dalies į knygą?
J. K. Klodo žmona man patarė nedėti. Ji sakė, kad tai viską sugadins. Bet tai nebuvo pergalė. Ji užgeso kaip šviesa. Dėl M. M tai – morfijus. Aš išties gerokai palaksčiau dėl jos: visą kelią iš naujamiesčio į centrą, į lūšnų kvartalą… ir pasakiau: „Štai tavo hera.“ Ji pasakė: „Ššššššš!“ Įsišvirkštė dozę ir pasakė: „Ak… dabar jau gali.“ Ir aš išsitraukiau savo mažą niekam tikusį daikčiuką. Bet… tai iš tikrųjų pateisino Meksiką!
S. K. Eikš, kačiuk! Jis ir vėl pabėgo.
J. K. Ji buvo be galo miela, tau būtų patikusi. Tikrasis jos vardas buvo Esperanza. Žinai, ką tai reiškia?
T. B. Ne.
J. K. Ispaniškai tai – „viltis“. Tristessa ispaniškai reiškia „liūdesį“, bet jos tikrasis vardas buvo Viltis. Dabar ji ištekėjusi už Meksiko policijos viršininko.
S. K. Nevisiškai taip.
J. K. Na, tu – ne Esperanza, galiu tau tai pasakyti.
S. K. Ne, žinau tai, brangusis.
J. K. Ji buvo liesiausia … ir drovi… kaip strypas.
S. K. Tu man sakei, kad ji ištekėjusi už vieno leitenanto, o ne už viršininko.
J. K. Ji gyvena puikiai. Kada nors nuvyksiu jos aplankyti.
S. K. Tik per mano lavoną.
T. B. Ar jūs iš tikrųjų rašėte „Tristessą“, kai buvote Meksike. Ne vėliau?
J. K. Pirmoji dalis buvo parašyta Meksike, antroji dalis parašyta… Meksike. Tikrai taip. Penkiasdešimt penktaisiais pirmoji dalis, penkiasdešimt šeštaisiais – antroji. Koks skirtumas? Aš – ne Charlesas Olsonas, didysis menininkas!
T. B. Mes tiesiog renkame faktus.
J. K. Charlesas Olsonas pateikia jums visus duomenis. Suprantat. Viską apie tai, kaip jis rado skaliką Glosterio paplūdimyje. Kaip pamatė kažką besimasturbuojant ten… kuo tas paplūdimys vardu? Vankuverio paplūdimys? Šokančio Šuns Upės?… Šunmiesčio. Taip, jie jį vadina „Šunmiesčiu“, Na, Šūdmiestis pne Merimeko. Louelis vadinamas „Šūdmiesčiu prie Merimeko“. Nesiruošiu rašyti poemos, pavadintos Šūdmiesčiu, ir įžeidinėti savo miesto. Bet, jeigu būčiau metro devyniasdešimt penkių, galėčiau parašyti bet ką, argi ne?
T. B. Kaip jūs dabar sutariate su kitais rašytojais? Ar susirašinėjate su jais?
J. K. Susirašinėju su Johnu Clellonu Holmesu, bet kasmet vis mažiau: darausi tingus. Negaliu atsakyt į savo gerbėjų laiškus, nes neturiu sekretorės, kuriai galėčiau padiktuoti, kuri atspausdintų, pasirūpintų ženklais, vokais, visais tais dalykais… ir neturiu ką atsakyt. Nesirengiu praleisti likusio gyveninio šypsodamasis, spausdamas rankas ir klausydamasis lėkštų kalbų, it koks kandidatas į politinį postą, dėl to, kad esu rašytojas, – turiu palikti savo protą vieną, kaip Gretą Garbo. Bet, kai kur nors išeinu ar susilaukiu netikėtų svečių, visiems būna velnioniškai smagu.
T. B. Kas yra darbo pertraukinėtojai?
J. K. Darbo pertraukinėtojai… darbo pertraukinėtojai. Laikžudžiai? Sakyčiau, tai pasekmė dėmesio, kurį „žinomiems“ rašytojams (atkreipkit dėmesį, nepasakiau „garsiems“) rodo slaptų ambicijų turintys būsimieji rašytojai, jie apsilanko arba rašo, skambina prašydami paslaugų, kurias privalo atlikti sumautas literatūros agentas. Kai buvau nežinomas besigrumiantis jaunas rašytojas, kaip sakoma, pats metų metais atlikdavau kojų darbą, kaitindavau jas šlifuodamas Medison Aveniu, aukštyn ir žemyn, nuo vieno leidėjo pas kitą, nuo vieno agento pas kitą ir nė karto gyvenime nesu parašęs laiško garsiam rašytojui prašydamas patarti, padėti, ar, neduokdie, įžūliai pasiuntęs savo rankraščius kokiam nors vargšui autoriui, kuris paskui turėtų vargintis išsiųsdamas juos atgal, kol dar nebuvo apkaltintas pavogęs mano mintis. Mano patarimas jauniems rašytojams – įsigyt agentus, gal tarpininkaujant koledžo dėstytojams (man susirasti pirmuosius leidėjus padėjo dėstytojas Markas Van Dorenas), ir patiems atlikti tą kojų darbą, ar „daiktą“, kalbant slengu… Taigi darbo griovėjai yra ne kas kita kaip tam tikri žmonės.
Darbo saugotojai tai – nakties vienatvė, „kai visas platusis pasaulis kietai užmigęs“.
T. B. Koks jums geriausias laikas ir vieta rašyti?
J. K. Rašomasis stalas kambaryje prie lovos, gera šviesa, nuo vidurnakčio iki aušros, alkoholis, kai pavargsti, pageidautina namie, bet, jeigu neturi namų, paversk namais viešbučio ar motelio kambarį ar landynę: ramybė. [Paima į rankas lūpinę armonikėlę ir groja.] Vaje, kaip pagrojau!
T. B. O kaip rašymas narkotikų poveikyje?
J. K. Eilėraštis 230 iš „Meksiko bliuzo“ – eilėraštis, parašytas grynai morfijaus poveikyje. Kiekviena jo eilutė buvo parašyta su valandos pertrūkiais… pavartojus didelę M. dozę. [Suranda tą tomą ir skaito.]
Meilės gausingos dūlėsių kapinės,
Po valandos:
Išpiltas didvyrių pienas,
Po valandos:
Smėlio audra sunaikina šilkines skareles,
Po valandos:
Didvyrių užrištomis akimis glamonės su stulpais,
Po valandos:
Į šį gyvenimą priimtų aukų žudynės,
Po valandos:
Griaučiai, siūlantys keistis pirštais ir sąnariais,
Po valandos:
Liulanti dramblių gerumo mėsa
Draskoma grifii,
(Matote, iš kur Ginsbergas tai pavogė, iš manęs?) Po valandos:
Trapių kelio girnelių sampratos.
Pakartok tai, Saroyanai.
A. S. Trapių kelio girnelių sampratos.
J. K. Labai gerai.
Bakterijomis varvančių žiurkių baimė.
Po valandos:
Golgota Šalta Wtis Auksinei Vilčiai.
Pakartok.
A. S. Golgota Šalta Viltis Auksinei Vilčiai.
J. K. Šaltoka.
Po valandos:
Drėgni rudenio lapai priešais
valčių mišką.
Po valandos:
Delikatus jūros arkliuko klijų vaizdas.
Ar esi kada matęs jūros arkliuką vandenyne? Jie sudaiyti iš klijų… Ar esi kada uostęs jūrų arkliuką? Ne, pakartok.
A. S. Delikatus jūros arkliuko klijų vaizdas.
J. K. Kartok ir toliau, Saroyanai.
Mirtis nuo ilgos atodangos išniekinimui.
A. S. Mirtis nuo ilgos atodangos išniekinimui.
J. K. Bauginančios ir žavios paslaptingos būtybės, slepiančios savo lytį.
A. S. Bauginančios ir žavios paslaptingos būtybės, slepiančios savo lytį.
J. K. Budos audinio dalys, sušaldytos ir suraikytos mikroskopiškai
Šiaurės Morguose.
A. S. Na, aš negaliu to pasakyti. Budos audinio dalys, sušaldytos ir suraikytos mikroskopiškai
Šiaurės Morguose.
J. K. Penio obuoliai, pasirengę, išmesti sėklą.
A. S. Penio obuoliai, pasirengę išmesti sėklą .
J. K. Perpjautą stemplių daugiau nei smilčių.
A. S. Perpjautų stemplių daugiau nei smilčių.
J. K. Lyg bučiuočiau į pilvą savo katytę.
A. S. Lyg bučiuočiau į pilvą savo katytę.
J. K. Mūsų atpildo švelnumas.
A. S. Mūsų atpildo švelnumas.
J. K. Ar jis iš tikrųjų Williamo Saroyano sūnus? Nuostabu! Ar tu nieko prieš tai pakartoti?
T. B. Dabar mes turime užduoti jums daug labai tiesių rimtų klausimų. Kada susipažinote su Allenu Ginsbergu?
J. K. Pirmiausia aš susipažinau su Claude’u14. Paskui – su Allenu, o po to – jau su Burroughsu. Claude’as įžengė pro gaisro laiptus,.. Apačioj, gatvelėje, pasigirdo šūviai – pykšt! Pykšt! Lijo, mano žmona ir sako; „Ateina Claude’as“. Ir nuo gaisro laiptų įžengia tas šviesiaplaukis vaikinas, visas šlapias. Klausiu: „Kas čia dabar, kas po velnių, čia darosi?“ – Jis atsako: „Mane vejasi.“ Kitą dieną įeina Allenas Ginsbergas, nešinas knygomis. Šešiolikmetis su atsikišusiomis ausimis. Ir sako: Na, mokėti laikyti paslaptį – geriausia šaunumo dalis!“ Atsakiau: „Oi, užsičiaupk, jaunasis kekšiau.“ Paskui, kitą dieną, pasirodo Burroughsas, vilkintis dryžuotu medvilniniu kostiumu, lydimas dar vieno vaikino.
T. B. Kokio vaikino?
J. K. Vaikino, kuris savo dienas baigė upėje. Vaikino iš Naujojo Orleano, kurį Claude’as nužudė ir įmetė į upę. Dūrė jam skautišku peiliu į širdį dvylika kartų.
Kai buvo keturiolikmetis, Claude’as buvo gražiausias šviesiaplaukis berniukas visame Naujajame Orleane. Ir įstojo į skautų būrį… O skautų vadas buvo aukštas raudonplaukis pėdas, iš Sent Liuiso universiteto, regis.
Jis jau buvo įsimylėjęs labai panašų į Claude’ą vaikiną Paryžiuje. Ir vaikėsi Claude’ą po visą šalį; todėl Claude’as buvo išmestas iš Boldvino, Tulano ir Andoverio [aukštųjų mokyklų] paruošiamųjų kursų. Tai pedų istorija, bet Claude’as – ne pėdas.
T. B. O ką pasakytumėte apie Ginsbergo ir Burroughso poveikį? Ar tuomet nutuokėte, kokį įspaudą visi trys paliksite Amerikos literatūroje?
J. K. Buvau nusprendęs tapti „dideliu rašytoju“ kabutėse, tarkim, tokiu kaip Thomas Wolfe’as… Allenas visąlaik skaitė ir rašė poeziją… Burroughsas daug skaitė ir vaikštinėjo viską apžiūrinėdamas. Įtaka jau buvo aprašyta šimtus kartų… Tiesiog buvome trys viskuo besidomintys tipai įdomiame Niujorko didmiestyje, aplink – studentų miesteliai, bibliotekos, kavinės. Visas smulkmenas galite rasti „Dulūzo tuštybėje…“, „Kelyje“, kur Burroughsas yra Bulas Ly, o Ginsbergas – Karlas Marksas, ir „Požemio gyventojuose“, kur jie yra atitinkamai Frankas Kermodis ir Adamas Muradas. Kitaip tariant, nors ir nenoriu būti šiurkštus su jumis dėl šitos garbės, esu toks užsiėmęs, imdamas interviu iš savęs paties savo romanuose, ir toks užsiėmęs, tuos autointerviu užrašydamas, kad nesuprantu, kodėl per pastaruosius dešimt metų turiu nuolat kartot ir kartot iki skausmo krūtinėje kiekvienam, kas ima iš manęs interviu (šimtai žurnalistų, tūkstančiai studentų), tai, ką jau paaiškinau pačiose knygose. Tai beprasmiška. Ir nėr labai svarbu. Jeigu kas nors ir yra svarbu, tai tik mūsų kūryba, o aš ne itin didžiuojuosi savąja, ar jų, ar ldeno kito nuo Thoreau ir kitų į jį panašių vyrų laikų, galbūt todėl, kad ji dar visai čia pat… Būti garsiam ir daryti viešas išpažintis literatūrine forma – alinimas širdies, su kuria gimei, patikėk manim.
T. B. Allenas kartą sakė, kad išmoko skaityti Shakespeare’ą, bet, kol jo jam neperskaitėte, visiškai nesuprato.
J. K. Nes juo aš ir buvau ankstesniame gyvenime.
Lyg be saulės be tavęs jaučiausi,
Ir atrodė, kad aplink žiema,
Kad siautėja visur speigai pikčiausi,
Kad žemė – begaline dykuma15, Bet vasara
su jos didinga atvanga paliko milžinišką šūdą mano sode.
Ir meitėlis po meitėlio atslimpina paėst
Ir laužo mano kalnų spąstus ir pelėkautus!
Ir čia, soneto pabaigai jūs turit nepamiršti
Pasakyti tara-tara-tara!!!!!
T. B. Ar tai spontaniška kompozicija?
J. K. Na, pirmoji dalis buvo Shakespeare’o… o antroji dalis buvo…
T. B. Ar esate kada parašęs sonetų?
J. K. Pateiksiu jums spontanišką sonetą. Koks jis turi būti?
T. B. Keturiolikos eilučių,
J. K. Dvylikos eilučių su dviem pasikartojančiom. Kuriose ištrauki savo sunkiąją artileriją.
Here the fish of Scotland seen your eye
And all my nets did creak…
(Štai Škotijos žuvis, kurią išvydo tavo akys,
Ir visi mano tinklai sugirgždėjo…)
Ar jis turi būti rimuotas?
T. B. Ne.
J. K. My poor chapped hands fall awry
And seen the Pope, his devilled eye.
And maniacs with wild hair hanging about my room
And listening to my tomb
Which does not rhyme.
(Mano varganos sutrūkinėjusios rankos prasiskėtė
ir išvydo Popiežių, velnišką jo akį.
O maniakai pašiauštais plaukais slampinėjo po mano kambarį
ir klausėsi mano kapo kuris nesirimuoja.)
Septynios eilutės?
T. B. Tai buvo aštuonios eilutės.
J. K. And all the orgones of the earth will crawl
Like dogs across the graves of Peru
And Scotland too.
(Ir visi žemės orgonai16 šliauš
kaip šunes per Peru kapus
Škotijos irgi.)
Jau dešimt.
Yet do not worry, sweet angel of mine
That hast thine inheritance
Imbedded in mine.
(Bet nesirūpink mano mielasis angele
Kad tavo paveldėjimas
Įtvirtintas manajame).
T. B. Labai neblogai, Džekai. Kaip jums tai pavyko?
J. K. Be daktilių studijų… kaip Ginsbergui… Susitikau su Ginsbergu… Važiavau autostopu visą kelią nuo Meksiko iki Berklio, o tai, širdele, ilgas kelias. Nuo Meksiko… per Durangą… Čihuahua… Teksasą. Grįžtu pas Ginsbergą, grįžtu į jo lūšną ir sakau: „Cha, dabar tai pagrosim.“ O jis: „Žinai, ką darysiu ryt? Numesiu Markui Schoreriui ant stalo naują prozodijos teoriją! Apie Ovidijaus daktilių dermę!“ [Juokas.]
Pasakiau: „Liaukis, žmogau. Atsisėsk po medžiu ir pamiršk tai, išgerk vyno su manim, Philu Whalenu, Gary’iu Snyderiu ir visom San Francisko valkatom. Nesistenk būti didžiuoju Berklio mokytoju. Būk tiesiog poetu po medžiu… ir mudu pasigalinėsim, lenksime ranką.“ Ir jis paklausė mano patarimo. Įsiminė. Pasakė: „Ir ko gi tu mokysi… tavo lūpos sukepusios!“ Aš ir sakau: „Žinoma, aš ką tik iš Čihuahua’os. Ten labai karšta, oho, kaip! Išeini į lauką, ir paršeliai pradeda trintis tau į kojas. Ohoho!
Tada ateina Snyderis su vyno buteliu… paskui – Whalenas, ir tas, kuo jis vardu, Rexrothas, ir visi kiti… ir taip prasidėjo San Francisko poezijos renesansas.
T. B. O kaip dėl to, kad Allenas išspirtas iš Kolumbijos universiteto? Ar jūs prikišot nagus?
J. K. O, ne… jis leido man miegoti savo kambaryje. Ne už tai jis buvo išspirtas iš Kolumbijos. Kai pirmą kartą leido man permiegoti savo kambaryje, vaikinas, miegojęs mūsų kambaryje drauge su mumis, buvo Lankasteris, kilęs iš Anglijos Baltųjų rožių ar Raudonųjų rožių. Bet užsuko vaikinas… vaikinas, kuris buvo atsakingas už tą aukštą, ir pamanė, kad aš noriu išdulkinti Alleną, o Allenas jau buvo parašęs laikraštyje, kad aš miegojau ten ne todėl, kad ketinau jį išdulkinti, jis pats ketino mane išdulkinti. O iš tikrųjų tai mes tik miegojome. Vėliau, kai gavo kambarį… jis ten priglaudė šiokių tokių vogtų daiktų… ir kelis vagis, Vicky’ą ir Huncke’ą. Ir visi jie buvo suimti už vogtus daiktus, ir mašina apsivertė, Alleno akiniai sulūžo, visa tai aprašyta Johno Holmeso romane „Eik“.
Allenas Ginsbergas, kai jam sukako devyniolika, paklausė manęs: „Gal man pasikeisti pavardę į Alleną Renardą?“ – „Jei pasikeisi pavardę į Alleną Renardą, spirsiu tau tiesiai į pautus! Laikykis Ginsbergo…“ Ir jis laikėsi. Kaip tik dėl to Allenas man ir patinka. Allenas Renardas!!!
T. B. Kas jus visus subūrė šeštajame dešimtmetyje? Kas lyg ir suvienijo bitnikų kartą?
J. K. O, bitnikų karta buvo tik posakis, kurį pavartojau 1951 metų romano „Kelyje“ rankraštyje, aprašinėdamas tokius vaikinus kaip Moriartis, kurie važinėjo automobiliais Amerikos keliais, ieškodami keistų darbų, merginų, kaifo. Paskui pavadinimą pasigavo Vakarų pakrantės kairuolių grupės ir įprasmino, panašiai kaip „Beat mutiny“, „Beat insurrection“ ir visas tas nesąmones; jie tiesiog norėjo pasinaudoti kokiu nors jaunimo judėjimu savo pačių politiniams ir socialiniams tikslams. Aš su tuo neturėjau nieko bendro. Buvau futbolininkas, stipendiją gaunantis koledžo studentas, prekeivis jūrininkas, stabdymo konduktorius krovininiuose traukiniuose, scenarijų santraukų rašytojas, sekretorius… O Moriartis-Cassady buvo kaubojus Dave’o Uhlo rančoje Nju Reimeryje, Kolorado valstijoje… Koks gi jis bitnikas?
T. B. Ar bitnikų kompanija turėjo „bendruomenės“ jausmą?
J. K. Tą bendruomenės jausmą iš esmės įkvėpė tie patys tipai, kuriuos jau minėjau, pavyzdžiui, Forlingetti’s, Ginsbergas; jie nusiteikę labai socialistiškai ir nori, kad visi gyventų savotiškuose pašėlusiuose kibucuose, nori solidarumo ir panašių dalykų. Aš buvau vienišius. Snyderis nepanašus į Whaleną, Whalenas nepanašus į McClure’ą, aš nepanašus į McClure’ą, McClure’as nepanašus į Ferlingetti’į, bet mums visiems būdavo smagu prie vyno taurės. Pažinojome tūkstančius poetų, tapytojų ir džiazo muzikantų. Tokios bitnikų kompanijos, kaip tu sakai, nėra… kas tada Scottas Firzgeraldas ir jo „prarasta kompanija“, ar teisingai pasakiau? Arba Goethe ir jo „Wilheimo Meisterio kompanija“? Ta tema tokia nuobodi. Paduok taurę.
T. B. Na, gerai, kodėl jie septintojo dešimtmečio pradžioje išsiskirstė?
J. K. Ginsbergas susidomėjo kairiojo sparno politika… Kaip Joyce’as, žinai, pasakiau kaip 1920 metais Joyce’as pasakė Ezrai Poundui: „Nevargink manęs politika, mane domina vien tik stilius.“ Be to, naujasis avangardas ir staiga pašokęs aukštyn sensacijų vaikymasis man nuobodūs. Aš skaitau Blaise’ą Pascalį ir rašausi pastabas apie religiją. Man patinka trainiotis su neintelektualais, kaip jūs juos galit pavadinti, ir nejausti, kad mano sąmonę nuolat kažkas mėgina atversti į naują tikėjimą. Jie net viščiukus pradėjo kalti prie kryžiaus hepeninguose, koks gi bus kitas žingsnis? Tikras žmogaus nukryžiavimas… Bitnikų grupė išsisklaidė septintojo dešimtmečio pradžioje, kaip sakei, kiekvienas nuėjo savo keliu, o mano kelias – štai čia: gyvenimas namuose, kaip ir pradžioje, retkarčiais užsukant trumpam išgerti į vietinius barus.
T. B. Į ką, jūsų nuomone, jie įsitraukę dabar? Į radikalią Alleno politiką? Į Burroughso cut-up metodus?
J. K. Aš – proamerikietis, o radikalūs politiniai grupiniai veiksmai, regis, turi tendenciją reikštis kitur… Ši šalis suteikė mano kanadietiškai šeimai daugiau ar mažiau gerų galimybių, ir mes nematome priežasčių jos žeminti. O Burroughso cut-up metodas – norėčiau, kad jis sugrįžtų prie tų siaubingai juokingų savo istorijų, kurias rašė kitados, ir tų nuostabiai sausų literatūrinių „Nuogo kąsnio“ miniatiūrų. Cut-up – nieko naujo, mano smegeninė-geležiniai pelėkautai, rutuliodama mintį, daug karpo… kaip ir kiekvieno žmogaus smegeninė, kai jis kalba, galvoja ar rašo… Tai tik senas Da-da triukas ir savotiškas literatūrinis koliažas. Nors kartais ir labai efektingas. Man patinka, kai jis būna elegantiškas ir logiškas, todėl nemėgstu tų cut-up, kurių tikslas – mokyti mus, kad mūsų sąmonė įskilusi. Aišku, sąmonė įskilusi, visi tai mato, pasiekę haliucinacijos aukštumas, bet kaip paaiškinti įskilimą, kuris gali būti suprastas kasdienybės akimirką?
T. B. Ką jūs galvojate apie hipius ir LSD reikalus?
J. K. Jie jau keičiasi, negalėčiau jų vertinti. Ir ne visi jie mąsto vienodai. Digeriai17 nuo jų skiriasi… Nors aš ir nepažįstu nė vieno hipio… Regis, anot jų, aš – sunkvežimio vairuotojas. Aš ir esu sunkvežimio vairuotojas. O dėl LSD, tai jis netinka žmonėms, kurių giminėje jaučiamas polinkis į širdies ligas [numeta mikrofoną nuo suoliuko kojoms… pakelia jį.]
Ar esama priežastingumo sugebėjime įžvelgti gerų dalykų čia esančiame mirtingume?
T. B. Atsiprašau, gal pakartotumėte klausimą?
J. K. Sakei, kad pilve turi baltą barzdelę. Kam ta balta barzdelė tavo mirtingumo pilve?
T. B. Leiskite man apie tai pagalvoti. Šiaip jau tai maža balta piliulė.
J. K. Maža balta piliulė?
T. B. Ji gera.
J. K. Duokš.
T. B. Turime palaukti, kol visas reikalas šiek tiek atvės.
J. K. Gerai. Ta balta piliulė – balta tavo mirtingumo barzdelė, kuri tau pataria ir paskelbia, kad Peru kapinėse tau ant pirštų užauga ilgi nagai.
A. S. Ar jaučiatės esąs pusamžis?
J. K. Klausyk, mūsų juosta baigiasi. Aš noriu šį bei tą pridurti. Paklausk manęs, ką reiškia Kerouacas?
T. B. Jackai, pasakykite man, ką reiškia Kerouacas?
J. K. Na, kaimas. K (arba C) A-I-R-N. Kais yra cairnas? Akmenų krūva. O dabar Cornwall, cairn-wall. O dabar kern, K-E-R-N irgi reiškia tą patį, ką ir cairn. Ouac reiškia „kažkieno kalba“. Taigi Kernouac reiškia Kornvalio (Corn-wall) kalbą. Kerr, kaip pavardėje Deborah Kerr. Ouack reiškia vandens kalbą. Nes Kerr, Carr etc, reiškia vandenį. O cairn reiškia akmenų krūvą. Akmenų krūva neturi kalbos. Kerouae. Ker-(vanduo), ouac-(kažkieno kalba). Ir tai susiję su senu airišku vardu Kerwick, kuris reiškia puvimą. Ir tai kornvališkas vardas, kuris pats savaime reiškia sąsają su cairn. O, anot Šerloko Holmso, visa tai – persų kalba. Aišku, žinai, kad jis – ne persas. Prisimeni, kai Šerlokas Holmsas nuvyko su daktaru Vatsonu ir išaiškino tą reikalą Kornvalyje, o paskui sušuko: „Vatsonai, adatą! Vatsonai, adatą…“ Ir pasakė: „Aš išaiškinau tą reikalą čia, Kornvalyje. Dabar galiu sau leisti čia pasėdėti, spręsti reikalus ir skaityti knygas, kurios man paaiškins… kodėl kornvaliečiai, dar žinomi Kernuakų ar Kerouacu vardais, yra persų kilmės. Reikalas, kurį rengiuosi pradėti, – pridūrė, truktelėjęs gurkšnį, – yra tikrai pavojingas ir netinka tokio švelnaus – kaip tavo – amžiaus poniai.“ Ar prisimeni tai?
Duncanas McNaughtonas. Aš prisimenu.
J. K. McNaughtonas tai prisimena. McNaughtonas. Manai, galėčiau pamiršti škoto pavardę?
1 Ronas Padgettas (gimė 1942 m. Talsoje, Oklahomos valstijoje) – amerikiečių poetas, eseistas, rašytojas, vertėjas, Niujorko literatų mokyklos narys. Pirmasis R. Padgetto eilėraščių rinkinys buvo išleistas 1967 m. (parašytas drauge su T. Berriganu). Būdamas 17-metis vidurinės mokyklos mokinys, R. Padgettas įsteigė avangardinį literatūrinį „Baltojo karvelio žurnalą“.
Bendradarbiaudamas su kitais jaunais poetais, tarp jų – ir Tedu Berriganu, drąsiai paprašė kūrinių savo žurnalui „Black Mountain“ ir „Beat Movement“ rašytojų, tokių kaip Allenas Ginsbergas, Jackas Kerouacas, LeRoi Jonesas, e. e.cummingsas ir Mallcolmas Cowley. R. Padgetto nuostabai dauguma jų pateikė savo kūrinių žurnalui. Išleidęs penkis numerius, R. Padgettas paliko žurnalą ir iškeitė Taisą į Niujorką, kur įsiliejo į Niujorko mokyklą.
2 „Baltojo karvelio žurnalas“.
3 Herbertas Marshalas McLuhanas (1911–1980) – kanadiečių švietėjas, filosofas ir mokslininkas – anglų literatūros profesorius, literatūros kritikas, retorikas ir komunikacijos technologijų teoretikas. H. M. McLuhano darbai suteikė pagrindą teorijos studijoms.
4 Masaoka Shiki (1867–1902) – japonų poetas, literatūros kritikas ir žurnalistas. Shiki laikomas svarbiausia figūra šiuolaikinio haiku raidąje, be to, jis suvaidino svarbų vaidmenį atgaivinant tankos žanrą.
5 Horace Mannas (1796–1859) – amerikiečių švietimo reformatorius.
6 Alanas Ansenas (1922–2006) – amerikiečių poetas ir dramaturgas, susįjęs su palūžusiųjų ir palaimintųjų/bitnikų karta. Buvo plačiai žinomas ir skaitomas literatūrologas, mokėjęs daugybę kalbų. Baigė Harvardo universitetą ir 1948–1949 motais dirbo W. H. Audeno sekretoriumi bei padėjėju. Artimai susidraugavo su palūžusiųjų ir palaimintųjų/bitnikų kartos rašytojais ir buvo spalvingųjų prozos personažų prototipas: Rolas Grebas J, Kerouaco „Kelyje“, AJ Williamo S. Burroughso „Nuogame kąsnyje“ ir Dedas Doformas Grogory’o Corso „Amerikos eksprese“.
7 Williamas „Bill“ Cannastra (1922–1950) – ryškus ankstyvosios palūžusiųjų ir palaimintųjų/bitnikų kartos atstovas Niujorke. Jis buvo „laukinis“, kuriuo, panašiai kaip Noalu Cassady, žavėjosi tos grupės rašytojai. W. Cannastra – Jolino Clellono Holmeso romano „Go“ („Eik“) personažo vardu Agatsonas ir Jacko Kerouaco „Visions of Cody“ („Kodžio vizijų“) personažo vardu Finistra prototipas. Be to, jis aprašytas Alleno Ginsbergo poemoje „Howl“ („Staugsmas“).
8 Edgaras Cayce’as (1877–1945) – amerikiečių aiškiaregis, teigęs hipnotinio transo būsenoje galįs būti mediumu atsakant į klausimus ligų gydymo ar Atlantidos temomis. Nors jis ir buvo Pamaldus krikščionis ir gyveno dar prieš atsirandant „New Age Movement“, kai kas mano, kad jis yra to judėjimo įkūrėjas ir turėjo įtakos jo doktrinai. Garsenybe E. Cayce’as tapo gyvenimo pabaigoje ir jo pranašysčių reklama nustelbė tai, kas buvo laikoma svarbiausiais jo darbais – gydymą (dauguma jo paskaitų buvo skaitytos ligoniams) ir teologiją (visą gyvenimą buvo ištikimas Kristaus mokinių (Disciples of Christ) narys). Šiandien E. Cayce’o mokiniai skaičiuojami tūkstančiais ir apie jį parašyta daugiau nei 300 knygų. Jo organizacijos Association for Research enlightenment (A.R.E.) narių yra visame pasaulyje, o E. Cayce’o centrai veikia daugiau nei 35 šalyse.
9 George Burns (1896–1996), tikroji pavardė Nathanas Birnbaumas, – amerikiečių komikas, aktorius, rašytojas.
10 Charlesas Olsonas (1910–1970) – antrosios Amerikos modernistų kartos poetas, savotiška jungtis tarp ankstesnių jo figūrų, tokių kaip Ezra Poundas ir Carlosas Williainsas bei Naujųjų Amerikos poetų: Niujorko mokyklos, Juodojo kalno mokyklos, poetų bitnikų ir San Francisko Renesanso. Dauguma postmodernizmu grupių, pvz., kalbos mokyklos poetai, laiko Olsoną svarbiausia savo krypties figūra ir pirmtaku.
11 Matsuo Basho (1644–1694) – garsiausias Edo laikotarpio poetas Japonijoje. Šiandien jis – visame pasaulyje pripažintas trumpo ir aiškaus haiku meistras. Japonijoje daugelis jo eilėraščių iškalti ant monumentų.
12 Kobayashi Issa (1763–1827) – japonų poetas ir budistų dvasininkas, pagarsėjęs savo haiku eilėraščiais. Drauge su Basho, Shiki ir Bussonu laikomas vienu iš keturių haiku meistrų Japonijoje.
13 „Vieversį“ (garsi prancūzų vaikiška dainelė).
14 „Claude’as“, Kerouaco sukurtas pseudonimas Lucienui Carrui, taip pat vartojamas „Dulūzo tuštybėje“.
15 A. Churgino vertimas, Šekspyras V. Raštai. VI t. – Vilnius, Vaga, 1965. – P. 233.
16 Substancija, postuluota Wilhelmo Reicho, kuris moko, kad ji yra visur ir kad reikia inkorporuoti ją į žmonos, siekiant pagerinti seksualinę veiklą ir mentalinę sveikatą. (Sudarytas iš ORG(ASM) + (HORM)ONE.)
17 The Diggers – radikali aktyvistų bendruomenė, veikusi 1966–1968 m., San Francisko Haight-Ashbury gatvės rajone. Kartais dėl savo politinių veiksmų jie būdavo priskiriami „kairiajam sparnui“. Tiksliau būtų juos apibrėžti kaip „bendruomenės anarchistus“, kurio laisvės troškimą siejo su bendruomenės, kurioje gyveno, siekiais.