literatūros žurnalas

Charles Simic. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 5–6

Iš anglų k. vertė Alfonsas Andriuškevičius

Charlesas Simicas gimė 1938 m. Belgrade. 1954 m. su tėvais įsikūrė JAV, vėliau tarnavo kariuomenėje, baigė Niujorko universitetą. Domėjosi daile, fotografija, džiazu. 1990 m. gavo Pulitzerio premiją, 2007–2008 m. ėjo JAV poeto laureato pareigas. Poezija turi dozę juodumo, kritikų siejamo ir su Balkanų folkloru, jos paprastumas – tariamas. Eilės – įtaigios ir subtilios, su intelektualiniais paradoksais, siurrealistiškom vaizdų sandūrom, jose akivaizdi „sapno logika“.

 


Fabrikas

Nebebuvo mašinų, nei triūsiančių prie jų darbininkų.
Vieniša kėdė aukšta atkalte stovėjo kaip sostas
Toje dykoje erdvėje.
Stengiaus kuo patogiau įsiruošt ant grindų:
Laukė ilga naktis su nedaug miego ir daugel apmąstymų.

Tuščias paukščio narvelis kybojo ant vamzdžio.
Jame laikiau obuolį ir lupimo peiliuką.
Gerą plotą grindų aplinkui nuklojau laikraščiais:
Kad pašokčiau, išgirdęs menkiausią krebždesį.
Rodės, tarsi skrebentų plunksna:
Nakties tyla rašė savo dienoraštį.

Apie žiurkes, atvykstančias aplankyti manęs,
Buvau kuo geriausios nuomonės.
Jos stodavos ant užpakalinių kojų
Lyg ketindamos mandagiai prašyti
Didžiulės svarbos dalyko.

Vykdavo nemaža kitokių keistybių.
Kartą nuoga moteriškė, užkopusi ant kėdės,
Siekė narvelyje obuolio.
Nuo grindų mačiau, kaip ji stiebės ant pirštų,
Jos ranka narvely plazdėjo kaip paukštis.

Kitomis dienomis saulė spįsdavo pro dulkinus langus
Pasižiūrėti, kiek laiko. Bet šičia nebuvo laikrodžio.
Tik peiliukas narvelyje, blyksintis kaip veidrodėlis,
Ir kėdė tolimiausiam kampe,
Kur kažkas kažkada sėdėjo žvelgdamas plytų sienon.

 


Dievai

Graikų dievų statulos
Meno mokyklos sandėliuke,
Kur už rankos nusivedžiau Pamelą,
Ar ji mane nusivedė?
Žnybtelėjo man į ausį, kai kėliau josios sijoną.

Vienodi Apolonai tiesė vienodas
Tuščias rankas. Varganos kopijos,
Pagalvojau. Jų vieta bankrutuojančios
Krautuvės vitrinoje
Tamsioj nuošalioj gatvelėj.

Tai todėl aš užsimerkiau
Ir ilgai neatmerkiau akių.
Jau buvo naktis. Bet krito šviesa,
Jos pakako atskirt mūs nuogumą nuo jųjų,
Tik nesupratau, iš kur jinai krinta,
Ir nežinojau, kiek ilgai švies.

 


Nemigos viešbutis

Mėgau savo urvelį,
Jo langas išėjo į plytų sieną.
Kambary šalimais buvo fortepijonas.
Vakarais keliskart per mėnesį
Ateidavo luošas senis
Ir grodavo „Mano mėlyną dangų“.

Bet dažniausiai tvyrojo tyla.
Kiekvienam kambary – po vorą storu paltu,
Gaudantį savo musę tinklu
Iš svajų ir cigaretės dūmų.
Tamsu, kad
Skusdamasis nematydavau veidrody savo veido.

Penktą ryto – basų kojų žingsniai viršuj.
Būrėja „Čigonė“,
Kurios įstaigėlė buvo ant kampo,
Eina šlapintis po meilės nakties.
Kartą, beje, sukūkčiojo kūdikis.
Bet šitaip arti, kad sekundėlę
Pamaniau, jog kūkčioju aš.

 


Kaimo mugė

Haydenui Carruthui

Kad nematei šešiakojo šuns –
Nieko čia tokio.
Mes matėm, bet jis daugiausia gulėjo kampe.
O dėl tų papildomų kojų –

Tai prie jų labai greit pripranti
Ir imi galvot apie kitką.
Sakykim, kad šaltą ir tamsų vakarą –
Nekas būti kaimo mugėj.

Tuomet šeimininkas sviedė pagalį,
Ir šuo nubėgo jo paimti
Keturiom kojom, o dvi kadaravo užpakaly.
Dėl to viena mergina net sužvigo iš juoko.

Ji buvo girta, girtas buvo
Ir vyras, bučiavęs jąją į kaklą.
Šuo pagriebė lazdą, atsigręžęs pažiūrėjo į mus.
Tuo ta mugė ir baigėsi.

 


Imperijos

Mano senelė išpranašavo jūsų
Imperijų galą, o kvailiai!
Ji lygino skalbinius. Radijas buvo įjungtas.
Po mūsų kojom drebėjo žemė.
Vienas jūsų didvyris kaip tik rėžė kalbą.
„Išgama“, pakrikštijo ji.
Išgamai griaudėjo aplodismentai ir šautuvų salvės.
„Nugalabyčiau jį plikomis rankomis“,
Pareiškė ji man.
Šito neprireikė. Jie visi
Ir taip jau ėjo velniop.
„Niekam nepliaukšk apie tai“,
Perspėjo ji mane.
Ir kad geriau įsiminčiau, užsuko man ausį.

 


Vidurnakčio klubas

Ar nebūsi vienintelis savininkas šio nusmurgusio klubo?

Ar nebūsi vienintelis jo lankytojas, vienintelis jo barmenas,
Vienintelis padavėjas, sliūkinąs tarp tuščių stalų?

Ar ne tu rengi ankstyvus striptizo seansus
Su mirusiom nespalvoto kino žvaigždėm?

Ar tavo kabinetėlis aukštai, virš neono šviesų,
Ar žemai, rūsyje, kuriame knibžda žiurkės?

Ar ne barzdoti rusų mąstytojai – tylūs tavieji partneriai?
Ar turi durininką Dostojevskio pavarde?

Ar Fu Manchu bus čia šįvakar?
O panelė Emily Dickinson?

O gal kartais turi nemirtingą sielą?
Arba – baugštų įtarimą, kad išvis neturi jokios?

Ar ne todėl meti baltą žaidimo kauliuką
Tamsoje, kai lindynė seniai uždaryta?

 


Ir tuomet galvoju

Esu tik dantistas savo kabinetėlyje
Ir vidurnaktį traukiu pajuodusį dantį.

Perkrimtau daug karčių tiesų, daktare,
Sako mano pacientas, išspjovęs kraują,

Vis dar susigūžęs, požilis
Ir dvokiąs maita kaip ir aš.

Žinoma, gal aš čia esu pats vienas,
Tiesiog krėsdamas triukus priešais veidrodį.

Net tais keliais suglamžytais banknotais,
Jo paliktais išeinant, nelabai tikiu.

Gal pakelsiu juos šlapiomis replėmis
Ir suskaičiuosiu, o gal ir ne.

 


Mano eilė prisipažinti

Šuo, bandąs rašyti eiles apie tai, kodėl loja, –
Tai aš, mielasis skaitytojau!
Jie buvo beišspirią mane iš bibliotekos,
Bet aš juos perspėjau,
Kad mano šeimininkas – nematomas ir visagalis.
Deja, išvilko mane už uodegos.

Parke paukščiai laisvai liejo balsu savo apmaudus.
Mačiau seną moterį ant suoliuko,
Karpančią savo žilas garbanas įsivaizduojamom žirklėm:
Ji stebeilijo mažan kišeninin veidrodėlin.

Nieko tuomet aš nepasakiau,
Bet tą naktį tysojau kambary ant grindų
Kramsnodamas pieštuką,
Kartkartėmis atsidusdamas,
Be to, suurgzdamas ant kažko lauke,
Kažko, kam neturėjau vardo.

 


Žilagalviai moksleiviai

Senius lanko slogūs sapnai,
Todėl jie miega nedaug.
Jie vaikšto grindim basomis
Neužsidegę šviesos
Arba stovi atsišlieję
Vaiduokliškų baldų
Ir klausos širdies plakimo.
Kambario langas
Juodas kaip klasės lenta.
Kiekvienas senis šioj klasėj
Yra vičvienas. Jis žvelgia
Prisimerkęs į dailųjį kreidos brūkšnį,
Atskiriantį buvimą čia
Nuo nebebuvimo čia niekados.

Nesvarbu. Jie teketino
Išgerti stiklą vandens,
Bet dar ne iškart.
Jie klausos pelių krebždesio sienoj,
Gatve pralekiančio automobilio,
O jų mirę tėtušiai pro juos
Atsargiai šliurina į virtuvę.

 


Skirtingos tiesos

Naktis nusileido
Neprašiusi mūsų leidimo.
Meri skaudėjo galvą,
Man perštėjo akis
Nuo spoksojimo į laikraščius.

Galėjome dar įžiūrėti
Keletą senų medžių kieme.
Jie priima viską, kas beįvyktų.
Skirtingos tiesos
Jųjų nedomina.
Teks vytis tai, pasakiau,
Nenutuokdamas, ką turėjau galvoj.
Kokia keista palaima,
Kai ateina, kas neišvengiama,
Nenutuokiau, ką ji turėjo galvoj.

 


Vėlų rugsėjį

Pašto sunkvežimis rieda pakrante
Veždamas vienintelį laišką.
Ilgo molo gale
Nuobodžiaujanti žuvėdra kartkarčiais
Pakelia koją ir pamiršta nuleisti.
Ore tvyro
Bręstančių tragedijų grėsmė.

Vakar vakare tau pasirodė,
Kad girdi televizorių kaimynų name.
Buvai tikra, kad vėl praneša
Kokias nors siaubingas naujienas.
Tad nuėjai išsiaiškint.
Basa, tik su šortais.
Tai tebuvo gausmas pavargusios jūros,
Kuri šitiek gyvenimų
Dėjosi kažkur skubanti
Ir niekur nenuskubėjo.

Šįryt buvo panašu į sekmadienį.
Dangus irgi šventė:
Palei lentinius takus
Ir tuščių kotedžų eilę nebuvo šešėlių.
Tarp kotedžų – maža bažnytėlė
Su keliolika susispietusių pilkų antkapių
Lyg šiurpstančių iš baimės taip pat.

 


Tamsiame name

Vieną vakarą, rengdamasis miegoti,
Pamačiau šviesos ruožą po durimis,
Kurių anksčiau nebuvau pastebėjęs;
Tapo baisu, bet drauge knietėjo
Prieiti ir tyliai į jas pabelsti.

Tamsiame name šviesos ruožas
Po durimis, apie kurias nežinojau,
Pasirodė ir dingo; regėjos, kažkas
Užgesino šviesą ir gulėjo nemiegodamas
Kaip ir aš: laukė, kas bus toliau.

Versta iš: Charles Simic. NEW AND SELECTED POEMS: 1962–2012. Boston, New York: Houghton Mifflin Harcourt, 2013

Stasė Lygutaitė. Didelė visų teisybė, arba keletas tiesų apie eilėraštį

1998 m. Nr. 4 / Tie patys debesys virš visų galvų, tokį pat kvapą skleidžia brinkstantys pumpurai, o laikas – kiekvienam kitoks.