„Jeigu žinočiau burtažodį“: Birutės Pūkelevičiūtės laiškai Algirdui Landsbergiui
2023 m. Nr. 10
Šiemet minint Birutės Pūkelevičiūtės 100-ąsias gimimo metines, norėtųsi praskleisti archyvinę medžiagą, saugomą Maironio lietuvių literatūros muziejuje, ir pirmą kartą pristatyti pluoštą jos laiškų, rašytų Algirdui Landsbergiui.
Dviejų žymių menininkų, teatralų, rašytojų – Birutės Pūkelevičiūtės (1923–2007) ir Algirdo Landsbergio (1924–2004) gyvenimo keliai ėjo lygiagrečiai: augo ir brendo Nepriklausomos Lietuvos laikinojoje sostinėje, Kaune; čia lankė gimnazijas ir pradėjo studijas Vytauto Didžiojo universitete; 1944-aisiais sovietinės okupacijos buvo išstumti į Vakarus; B. Pūkelevičiūtė apsigyveno Kanadoje, A. Landsbergis – Amerikoje. Menininkų keliai susiliejo svetimoje žemėje, jie artimai susibičiuliavo profesinėje srityje, nes nuo pat vaikystės abu „sirgo“ ta pačia „nepagydoma liga“, puoselėjo svajonę turėti lietuvišką teatrą.
Abiejų menininkų kultūrinės, literatūrinės ir teatrinės veiklos barai platūs, jie paliko ryškius pėdsakus Lietuvos istorijoje. B. Pūkelevičiūtė, sukūrusi savitą stilių, režisavo ir pati vaidino daugelyje spektaklių Nepriklausomoje Lietuvoje, Vokietijoje, Kanadoje ir Amerikoje. Svetur parašė scenarijų ir pastatė pirmą lietuvišką meninį vaidybinį filmą „Aukso žąsis“; inicijavo ir kartu su aktorių kolektyvu įrašė pirmąsias lietuviškas plokšteles: „K. Borutos „Baltaragio malūnas“ ir „B. Sruogos „Milžino paunksmė“; parašė keturis romanus, išleido apsakymų, pjesių ir šešias nuotaikingas knygeles vaikams ir įrašė pasakų plokšteles – „Žirginėliai“.
Publikacijai parinkti B. Pūkelevičiūtės laiškai, rašyti 1961–1965 metais iš Monrealio A. Landsbergiui į Niujorką, atveria kultūrinį lauką, kuriame iškyla iki šiol nežinomi arba mažai žinomi biografijos faktai, rekonstruojami praeities įvykiai, nušviečiamos literatūrinio ir teatrinio gyvenimo aktualijos.
Virginija Babonaitė-Paplauskienė
1961 11 20, Montrealis
Mielas Algirdai,
Jau Tu, tikriausiai, ant manęs pyksti… Prašei skubaus atsakymo, o aš – va, kada!.. Bet, matai, Tavo laiškas manęs Montrealyje nerado: ašai buvau atostogose, o, sugrįžusi namo, kažkaip apsikuičiau ir, atidėliodama rašymą, priėjau lapkričio pusę… Nepyk.
Buvau ir New Yorke, tačiau taip trumpai, taip pralėkdama – – – Savo atostogas praleidau Washingtone, kur man teko tapti krikšto močia1. New Yorke labai norėjau Tave atlankyti, bet buvo tai penktadienio vakaras ir sau pagalvojau, kad tokį vakarą paprastai atliekami visi valymai, pirkimai… ir kad, Tavo pastogėn užšokusi, galiu Jus sutrukdyti. Atidėjau šeštadieniui. O šeštadienį – pas mano draugę užgriuvo svečiai iki vėlos naktelės. Gi kitą rytą – jau namo…
Na, tai apie reikalus. Ačiū už „Metūgių“2 vertimą. Nieko prie jo negaliu pridurti. Man atrodo – neblogai. Gimti man teko 1923 rugpjūčio 12 d. Tai, turbūt, ir viskas, kas link poezijos…
Klausi manęs apie dainas. Aš jų daug nemoku: tiktai kelias. Apie tą dzūkišką – turiu Tau papasakoti. Ją girdėjau savo tetos vestuvėse. Man tada buvo gal dvylika metų, tačiau aš jau buvau pamergė – su balta suknele ir netgi su „bantu“ viršugalvy… Na, kai svečiai gerokai išgėrė, viena bobukė tą dainą padainavo… Aš dar prisimenu, kad mano senelė stovėjo gale stalo ir vis raikė ir raikė pyragą… Net pasiklausiau, kam gi ji tą pyragą raiko, kad visas stalas juo apdėtas? Tai, sako, dėl to, kad visi sakytų, jog valgio buvo daugybė – net stalai lūžo – – –
Mano mama buvo tada iškepusi žagarėlių („chrustų“). Tai ten kokia tai tetulė atsikando to žagarėlio ir tik dustelėjo: „Tai Dzie, kap sakramentas!“… Vėliau, kai rašiau „Aštuonis lapus“3, aš tą frazę (jau kitame kontekste) įdėjau – tokia ji man buvo graži. Įsivaizduok, kad iš visos mano knygos „Draugas“4 nieko neprašė pakeisti, išskyrus šitą posakį… Man jo labai buvo gaila, bet – ką veiksi: pakeičiau… Nors, mano supratimu, nieko jame nebuvo pikto nei šventvagiško.
Dar kelias (irgi dzūkiškas) dainas moku iš savo mamos. O tos, kurias rašinyje apie Tamošaitienę5 naudojau, tai jau – ne dzūkiškos. Jas susiradau Antano Juškos trijų didžiulių tomų leidinyje „Lietuviškos dainos“. Ar jį turi? Vienas mano prietelius tas knygas man nupirko New Yorke, manding, kažkokiame International Book Store… Tai importas iš Lietuvos – A. Juškos dainas išleido Valstybinė grožinės literatūros leidykla.
Na, tai gal ir viskas, ką ketinau Tau šį sykį parašyti. Lik sveikas, sveikink mano vardu savo žmoną ir, jeigu kada turėsi noro – brūkštelk! Iki!
Birutė
Ai, už lango pradėjo snigti! Tai pirmas mūsų sniegas…
1962 04 06
Mielas Algirdai,
Labai ačiū už knygas6! Ypatingai – už tą autografuotą egzempliorių. Prašau, padėkok mano vardu ir savo co-autoriui7. Sveikinu Tave su antologijos pasirodymu ir drauge su Tavim – labai, labai džiaugiuosi.
Skaityti – man nepaprastai įdomu! Vakarais, kai atsigulu lovon, visados baigiu dieną su „žaliuoju ąžuolu“. Ir jaučiuosi kaip geležėlę radusi, kai angliškame tekste atpažįstu kokį nors žinomą ar pamėgtą eilėraštį.
Pameni, vasarą, kai Kennebunke šnekėjomės, viskas tebuvo planavimo stadijoje. O šiandien – štai, jau žodis tapo kūnu!..
Mano padangėje – nieko ypatingo. Norėjom įsukti Henriko Kačinsko8 plokštelę. Rudenį, viešėdama Washingtone, buvau su juo principiniai sutarusi. Bet – pastaruoju metu jis lyg sudvejojo. Skundėsi gerklės negalavimais; nors jau keletą sykių bandė juostas rašyti, bet vis lieka savo darbu nepatenkintas… Žinau, jis perfekcionistas, greitai įpuola į pesimizmą, o laiškais man labai sunku jį prikalbinti. Taigi, ir nežinau, ar pavyks šį sumanymą realizuoti.
Siunčiu Tau Toronto programą, kur rasi taipogi ir Levuko9 nuotrauką – „šaunus Abdula, narsus plėšikas“. Taip mes jį erzinom su tuo skrybėlėtu paveikslu.
„Aukso žąsies“10 ištrauką vaidinom panašiai kaip kadaise „Baltaragio malūną“11. Tik – šiek tiek daugiau krypom į spektaklį. Pagrindinė pozicija buvo du, mažu kampu sustatyti, choro laipteliai. Tačiau kartkartėm turėjom ir kuklią mizansceną. Vyrai dėvėjo tamsiais kostiumais ir tiktai, tarsi lengvom profesinėm užuominom, galvas buvo padabinę kepurytėmis: juokdariška, astrologiška ir medžiokliška. Kadangi veiksmas vyko prie „Žaliojo pingvino“, čikagiškiai buvo pagaminę didžiulį, žaliai blizgantį pingviną – užeigos iškabą. Mudu su Levinu atsivežėm tokį geltono stiklo mėnulį – kai spragtelėjau pirštais (atseit, liepiau jam užsižiebti), jis ėmė šviesti… Čia – tai jau publikai didžiai patiko. Na, o mano pintinėj „tupėjo“ žąsis, kuri blykčiojo fosforine šviesa – buvom ten pritaisę bateriją. Dar turėjom juoston įrašę arfos akordus ir lakštingalų čiulbėjimą, o po mano skara – skambėjo music-box. Mat, aš buvau tokia senutė-laumė… See?
Kadangi suvažiavom iš dviejų miestų, tai repeticijas bandėm pravesti type-recorderio juostom… partneriai susitiko akis į akį – tiktai šeštadienį. Na, tai žinai – savo „praktikoje“ tokio darbo dar nebuvau turėjusi! Bet – viskas praėjo sklandžiai – keturiasdešimt minučių atpylėm ir žiūrovams nei į galvą neatėjo, kad toks planas stačiai neįgyvendinamas…
Žmonių buvo daug – apie šešis šimtus. Ir Torontas mums paliko labai gražius prisiminimus. Mes visi buvom sustoję viešbuty, mat, susidarė nemaža kompanija, nes iš Montrealio prisidėjo dar mūsų „fan’ai“… Gražiausias momentas buvo mūsų susitikimas, kai, sulaukę traukinio iš Čikagos (mes atvažiavom valanda anksčiau), nuėjom į viešbutį. Tiek visi džiaugėsi, šaukė vienas per kitą – kad stačiai nebuvo įmanoma susikalbėti. O naktį niekas nenorėjo eiti miego – dainavom iki aušros, sukritę ant kilimų. Niekas mūsų nevaržė, davė mums absoliučią laisvę, nes buvom sustoję kaipo teatro grupė. Dar – gavom ir nuolaidą…
Taip ir pralėkė Toronto epizodas. O dabar – vėl kasdieninė rutina. Velykom bandysiu pasukti į Čikagą, kur dabar gyvena mano draugas Kazys Veselka12. Atrodo, kad ir Levukas ton pusėn kelia sparnus. O aš? Ai, geriau ir neklausk! Sėdžiu Montrealy, kaip sunkiųjų darbų kalėjime. Tikiuosi, kad ne ligi gyvos galvos…
Lik sveikas, Algirdai, ir dar sykį – ačiū!
Birutė
1962 06 06, Montrealis
Mielas Algirdai,
Labai Tau ačiū už laišką. Buvau jau girdėjusi apie to savo metūginio gabaliuko laimę, bet, žinai, pagalvojau, kad tai, kaip sakoma: aklai vištai pasisekęs rasti grūdas. Negaliu kažkaip tikėti, kad mane iš tiek daug gerų poetų… išrinko. Gal, sakau, atsivertė pirmą pasitaikiusį, o tasai buvo, laimingu supuolimu, – mano.
Na, bet kiekvienu atveju labai, labai džiaugiuosi. Kaipgi nesidžiaugsiu?..
Džiaugiuosi ir Tavo dėmesiu „Atžalynui“13. Juk teatras be dramaturgo yra niekas. Kaip ilgai galėsime verstis senais veikalais? Reikia šviežio kraujo. Taigi, mielas Algirdai, savo komediją būtinai, būtinai rašyk! Turi juk mūsų keliai kada nors susitikti. Tai ne tik mano jausmas, bet ir – lyg logiška išvada. Juk panašiai apie teatrą galvojame, rodos, panašių tikslų siekiame. Taigi, savaime lenda mintis, kad turėtumėm kada nors stoti į bendrą darbą. Tik, žinai, visa situacija yra daug liūdnesnė, negu iš spaudos atrodo. Į Čikagą kol kas aš persikelti negaliu. Nors Kazys Veselka jau tenai, o netrukus žada pajudėti ir Levis.
Bet – „Žąsį“ statysiu. Kaip? Nei pati neišmanau. Važinėsiu… A, tai tiesiog neįgyvendinamas planas…
Pirmą sykį keliausiu netrukus – birželio vidury. Tada paskirstysiu vaidmenis ir pravesiu pirmąsias repeticijas. Paskui juos paliksiu vasarai dirbti vienus. Per tą laiką aktoriai turėtų apvaldyti tekstą, nors dar „neutraliai“ – nekurdami vaidmenų. Rudeniop paimsiu atostogas, kurių turiu tris savaites, ir tąsyk jau dirbsime kartu. Paskui vėl išvažiuosiu ir jau vėliau, prieš premjerą, – gal „apsirgsiu“… Tai šitaip. Siaubas, ar ne? Premjera bus gruodžio 15–16 dienomis.
Spektaklio dailininkas bus Valius14. Šį savaitgalį keliauju į Torontą – su juo galutinai susitarti. Bet jis pieš tiktai eskizus – dekoracijas išpildys Kazys ir Jonas Kelečius.
Taigi, techniški darbai bus atlikti be manęs – Čikagoje.
Stačiai neįsivaizduoju, kaip tą savo planą realizuosime. Bet aš neturėjau kitos išeities. Montrealyje daugiau dirbti negaliu, o „Žąsies“ manęs jau prašė keturi scenos vienetai. Turiu arba ją atiduoti, arba pati statyti: negaliu jos laikyti pasidėjus po pagalve.
Jeigu man pavyktų į Čikagą išsikelti, tada jau būtų visai kita šneka. „Atžalynas“ turi labai daug entuziazmo ir gal dar kaip nors visi susiburtumėm į vienetą, kuris įstengtų ne tik užgimti, bet ir pastoviau išsilaikyti. Na, tokių vilčių turime. Deja, mano viltys – migločiausios… Vien dėl to, kad mane nuo Čikagos skiria kinų siena. Kaip ją nugalėti?
O vienok jaučiu visa savo esybe, kad tenai privalau būti. Per Velykas buvau ten ištisą savaitę ir bendra to mano viešėjimo išvada – kad Čikaga yra verta grieko. Nežiūrint visko. Nežiūrint daugelio sunkumų, būdingų tiktai tai kolonijai. O tačiau – dirva yra labai plati ir, jeigu dar galima apie lietuvišką dramos teatrą svajoti – tai tiktai Čikagoje tokis gali būti.
Žinai, aš jaučiuosi kaip narve – šitame Montrealyje. Baisiai sunku. Juoba kad ir mūsų gyvenimas toks trumpas. Dabar dar, rodos, turiu jėgų, o argi galiu už ateitį garantuoti? Tikėk manim, dažnai negaliu užmigti, apie tuos reikalus begalvodama. Ką veiksi, kad esame tokie pamišėliai! Va, Kazys išvažiuodamas čia viską paliko – gerą darbą, namą (kurį jam vėliau pardavė Levis), pinigais nustojo apie porą tūkstančių, Levis dabar irgi pasiryžęs tą patį padaryti. Taigi, ir aš turiu tam darbui atiduoti savo dalį, taip, kaip padarė mano draugai.
Pasiklausėme savęs visu rimtumu: koks dalykas gyvenime yra mums svarbiausias? Ir tokiu pat rimtumu sau atsakėme – kad tasai varganas teatras. Vakar, einant į darbą, man atėjo galvon mintis, kad nežinau kitos profesijos žmonių, kurie taip beatodairiškai už savo teisę į darbą kovotų. Taigi, turiu ir aš ištverti. Turiu statyti veikalą taip, kaip šiomis sąlygomis tėra įmanoma.
Visa tai Tau surašiau lyg pasiteisindama. Kad nepagalvotum, jog mūsų planai – yra gryna nesąmonė… Žinau, daugelio žmonių akyse atrodome paskutiniai kvailiai. Dievas žino – gal taip ir yra? Bet – tasai traukimas yra toks pasąmoningas, kad jam protas nieko negali įrodyti. Kaip meilė.
Na, lik sveikas, mielas Algirdai. Rašyk man tuo pačiu adresu. Tūnau Montrealyje kaip pasmerkta kokio bjauraus nulėmimo. Tūnau ir žiūriu pro langą… Tik mano buto numeris pasikeitęs – vietoj 7 dabar bus 14. O šiaip viskas (deja!) po senovei…
Linkiu Tau gražios vasaros!
Birutė
1963 04 16, Montrealis
Mielas Algirdai,
Labai ačiū Tau už laišką. Iš Mekų – ligi šiol jokios žinios. Na, ką darysi, nors aš jau be galo nuolankiai tos audiencijos prašiau…
Ačiū Tau taipogi ir už visus patarimus. Rašyk man viską, kas Tau į galvą ateis. Tikėk manim, aš būsiu Tau labai dėkinga, nes neturiu su kuo šiais klausimais pasitarti. Tu man sakai, kad turėčiau pasisaugoti, idant „Aukso žąsis“ netaptų nufilmuotu spektakliu. Taip iš tiesų gali lengvai įvykti. Ir tai – dėl dviejų priežasčių. Pirmoji: visas mano galvojimas yra „sceniškas“ ir aš niekaip negaliu persiorientuoti. Rodos, bandau ir stengiuosi, tačiau mane neša kažkoks „teatrinis“ galvojimas ir aš viską matau tarsi iš salės… Skaitau knygas, kokias tiktai nugriebiu, apie filmą, ir man – juo toliau, tuo baisiau. Vienoje labai aiškiai sakoma, kad teatras yra aršiausias filmos priešas. Taigi, visai plaukai šiaušiasi!
Antroji priežastis, kuri mane tempia į teatrą – „Aukso žąsis“ parašyta tam tikslui! Ji, matai, visa eiliuota ir aš sunkiai galiu dabar į periferijas krypti. Jeigu šitaip užsigeisčiau, reiktų visą veikalą perrašyti. O to – negaliu padaryti. Žinai, kai ją rašiau, vis galvojau, kad būtų įmanoma pastatyti: siaurinau jos veikimo plotą, mažinau aktorių skaičių. Žodžiu, taikiausi prie scenos galimybių. Gi dabar – visa tai nenaudinga, nereikalinga, netgi – žalinga! Ir aš kartais grimztu tiesiog į desperaciją. Pernai tą „Žąsį“ savotiškai mėgau, o šiandien – rodos, viskas negerai…
Rimai pinasi, kartais susitikdami per kelias eilutes. Kai imu braukyti, nustoju visko: ir rimo, ir eiliavimo tėkmės. Tiesa, gal dabar – tai jau nebūtų taip labai svarbūs dalykai, bet pasiutusiai jų gaila! Bijau, kad, kai viską subraukysiu, liks tiktai griaučiai… Na, o pati istorija nėra ypatinga – „Žąsies“ lengvumas buvo jos eiliavime. Ir sakyk, ką gi man daryti?
O tame tarpe – jau ima po truputį šviestis „Žąsies“ apybraižos. Iš sykio norėjome ją filmuoti „on location“. Galvojom netgi keliauti pas Tamošaičius15 ir tenai, gražioje 1000-ties salų upėje, išsinuomoti… pilį. Bet – dabar pasilikome prie studijos. Mūsų dekoracijų dailininkas yra dar jaunas vyras, Dailės mokyklą baigęs Montrealyje. Jis, kaip ir dauguma jaunų dailininkų, yra abstraktistas, nors dienos metu dirba „komercinio menininko“ darbą. Taigi, atrodo, kad išoriniai „Žąsis“ bus pusiau geometrinėm linijom paišyta. Tiktai kartais dekoracijose pinsis kokia nors „karališka“ detalė: karūna, liūtas ar pan. Studiją įrengsime iš anksto – drapiruosime šilku ar kokia nors panašia faktūra. Taigi, didelė man problema: kaip tokiose pusiau abstrakčiose dekoracijose santykiaus kostiumas? Susigalvojau, kad perukai gali būti spalvoti: žali, mėlyni, raudoni… Kaip Tau tas atrodo? Tai tarsi paryškintų marijonetinį filmos vaizdą. Tik nežinau, ar Stasys Ilgūnas16 (Ročesteryje) sutiks mums pagaminti perukus. O be jo – mes pražuvę. Levis išvažiavo į Čikagą, Velykoms sustodamas Ročesteryje. Jo prašiau pulti Stasiui po kojom ir tiesiog maldauti, kad jis mums pagelbėtų.
Tu manęs klausi apie Dauguvietytę. Taip, tai ta pati, kuri vaidino tarptautiniame teatre. Kai tik jai rašysiu, „Stulpus“17 būtinai paminėsiu, nes Nelė yra ne tik man iš teatro pažįstama. Mane su ja riša labai sena praeitis. Mudvi ir dirbti drauge Jaunimo teatre pradėjom, ir drauge Vokietijoje gyvenom. Žodžiu, kadaise buvom tikrai artimos draugės. Man jai parašyti – vieni niekai. Tačiau aš bijau, kad Tu tą teatrą pervertini. Iš tolo taip, aišku, gali atrodyti. Bet žinai, tą dieną, kai jie vaidino, aš turėjau koncertą Toronte. Iš vakaro buvau pas Nelę sustojusi Hamiltone, o paskui, kitą rytą, drauge važiavom į Torontą. Na, aš negalėjau atsilaikyti pagundai ir išlipau prie jos teatro. Teatrėlis – neblogas. Bet – įforminimas! Kažkas baisaus! Kaip klojimo teatre – neskoningas paviljonas, baisiai archajiškas, kostiumai siaubingi! Mačiau labai iš arti pačios Nelės kostiumą: ji namie tą rūbelį prosijo. Vaikeli! Skolintas skuduras… Gal vaidino jie ir neblogai (aš negalėjau spektaklio pamatyti, nors Nelė man turėjo bilietą, bet aš pati turėjau koncertą), bet visa spektaklio išorė – „vargo vaizdelis“. Naujieji kanadiečiai… Tik įėjus į fojė irgi štai koks vaizdas: ant žemės patiesta skara ir viena aktorių vysto kūdikį! Man tiesiog graudu… Nors – Toronto spauda spektaklį išgyrė.
Leviui išvažiavus, baisiai tuščia Montrealyje. Likau viena ir galiu dabar kukuoti kaip gegutė. Parašyk, Algirdai, kai turėsi laiko ir noro. Visados Tavo laiškų laukiu.
Iki! Birutė
P. S. 4-tą gegužės turėsim koncertą Clevelande: Levis, Kazys ir aš… Novelės premijos įteikime.
1964 03 05, Montrealis
Mielas Algirdai,
Labai ačiū, kad tada man parašei atviruką iš Vokietijos. Būčiau galvojusi, kad ko nors ant manęs supykai, neturėdama jokios žinios. Aš labai norėjau tada su Tavim susitikti, bet ką veiksi, kad aplinkybės kitaip susidėjo. Tikiuosi, kad turėjai puikią kelionę ir kad sėkmingai atlikai visus reikalus.
Dabar vėl – gavau „Areną“18! Širdingai ačiū! Su dideliu įdomumu perskaičiau viską, net ir prancūziškai bandžiau slebizavoti. Man patiko Tavo rašinys: iš tiesų, pirmą kartą susidūriau su mintimi, kad avangardistai dramaturgai daugumoje apatridai19. Tasai momentas, manau, paaiškina daugelį dalykų.
Tarp jų – vieną, dėl kurio aš jau kuris laikas suku galva. Matai, perskaičiau Ionesco20 rašinį apie teatrą, kuris visą mano galvojimą apvertė aukštyn kojom. Dabar blaškausi nuo vieno kraštutinumo į kitą, ir nebežinau, kur tiesa. Tame rašinyje Ionesco rašo, kad teatras (atseit, dramaturgija) nėra literatūra. O aš visą laiką galvojau, kad dramaturgija – pirmoj vietoj yra skirta žodžiui. Čia vėl jau būtų pridėtinas kitas mano „galvojimas“: kad žodis yra absoliuti nuotaikų, jausmų, pergyvenimų ekspresija. Gal dabar, civilizacijos poveikyje, žodis tarsi nubluko ir nustojo pirmykštės savo jėgos. Tačiau kadaise, kai pirmieji žodžiai gimė, jie savyje viską sutalpino. Čia man prisimena Tavo „Kalala“21… Taip aš įsivaizduoju žodžio gimimą… Sakykime, kadaise urviniam žmogui buvo baisu arba šalta, arba jis buvo alkanas – tada jis suriko tokius garsus, kurie savaime jo dvasinę arba fizinę būseną išreiškė. Kai kurie žodžiai, mano manymu, dar tebeturi savyje pilną pirmapradę jėgą, kiti – jos jau nebeteko.
Kartais net žodžių sudėstymas, jų bangavimas, tam tikra eilė – visa tai atliepia svarbiausią išraiškos (žodinės) paskirtį. Aš vis galvojau, kad aktorius, eidamas į sceną, turi tarsi naujai žodį atrasti, sugrąžinti jam pirmykštį žėrėjimą, jo galią.
Gi Ionesco rašo, kad teatrinė kalba „is also the dislocation of language“. Dalinai kai kur aš su ta mintimi susitaikau: teatre kalba turi būti kitokia, žodis privalo ieškoti aukšto teatralumo, tačiau man baisiai sunku sutikti, kad kalba teatre – yra antravertis reikalas. Pats Ionesco mini, kad jis neatmeta nei Sofoklio, nei Eschilo, bet kodėl gi tie kūriniai išliko per šimtmečius, jeigu jie buvo ne literatūra?
Kai perskaičiau Tavo įvadinį žodį, man staiga atėjo mintis, kad gal dėl to avangardistai žodžiui neteikia lemiamos reikšmės, kad, būdami ne savo tėvynėje, jie tikrą žodžio ugnį kažkur užgesino. Gal dėl to – sakinys byra skeveldromis, gal dėl to tas pats Ionesco siūlo vaidinti „prieš tekstą“.
Iš kitos pusės, Ionesco siūlomas žodžio atjauninimas (rejuvenated language) taipogi – daugiausiai įmanomas ne savo tėvynėje. Svetimą kalbą lengviau naujai atrasti negu savąją. Iš to Ionesco rašinio supratau, kad jis nuo ankstyvos vaikystės gyveno Prancūzijoje (pasakojimai apie Liuksemburgo parką, kur jį motina vesdavo lėlių žiūrėti), tačiau vis tiek – kalbos šaknys yra daug giliau negu vaikystė.
Vėlgi kitas rašinys (Martin Esslin22), nagrinėdamas avangardistų kūrinius pažymi, kad jie turi „antiliterary“ charakterį. Kad naujose dramose teatras artėja prie cirko, prie baleto, o aktorius – prie mimo. Čia jau man visai susisuko galva. Kodėl teatras privalo artėti prie cirko, o aktorius – prie mimo? Kas liks tada cirkui, o kas mimui?
Būtų įdomu kada nors su Tavim pasišnekėti – kažin, kaip Tu galvoji?
Dabar – grįšiu prie savo bėdų. Žinai, su ta filma aš, turbūt, galutinai pražūsiu. Jau dirbu šeštas mėnuo su editinimu, o darbo galo – akimis neužmatau. Tiesa, per tą laiką, kai kas pragiedrėjo. Sužinojau apie priemones dalį savo filmos negerovių pataisyti. Vienok, kai ėmiau smulkiau dirbti – ir problemų skaičius žymiai pakilo. Taigi, taip ir suku savo ratus – diena dienon. Kartais man ir akyse ima suktis. Dabar dar tebedirbu pirmoje fazėje. Kai iš šitų negatyvų bus padarytas „work-printas“, tiktai tada bus galima filmos montavimą smulkiai atlikti. Mat, negatyvų aš negaliu leisti „pro projektorių“, nes jie gali būti pradeginti. Na, o kai jau „sueditinsiu“ „work-printą“, tada – vėl reikės grįžti prie negatyvų ir juos lygiai taip sudėti, kaip sudėtas „work-printas“.
O kur dar garso sinchronizacija, muzika, efektai?.. Žinai, prakeikiau ir tą dieną, ir tą valandą, kai su filma prasidėjau. Svarbiausia – tą dieną, kai „Žąsį“ sugalvojau parašyti. Kažkas paleido Montrealyje žodį, kad aš su ta filma likau kaip „merga su vaiku“. Tikrai, dažnai pagalvoju, kad jausmas turi būti panašus.
Rudenį buvau užsukusi į New Haveną ir susipažinau su Jasiukoniu23, o taipogi ir su Žemaitaičiu24. Juodu abu man labai patiko. Kadgi būtumėm anksčiau susipažinę ir galėję drauge dirbti! Aš kaunuosi diena dienon su „slibinais“, kurie, jeigu žinočiau burtažodį, būtų gal ne taip sunkiai įveikiami. Iš kitos pusės – gal kokia nors nauda būtų ir jiedviem iš manęs. Deja, esu viena, ir, kaip Tavasis Bangžuvėnas25, – ilgiuosi kontinento, su kuriuo galėčiau susijungti.
Bet keista – nors darbas su filma iki šiol man buvo tikra kančia, kartais užeina ir kažkoks geras jausmas. Bene tą savo „pavainikį“ būsiu kažkur pamilusi? O gal – mane tiktai vilioja galimybės, kurias tame darbe matau. Juk, pagalvok, jeigu viskas būtų bent padoriai nufilmuota, koks malonumas būtų dabar tas skiautes dėlioti! Šiuo metu – tatai tiktai mano svajonės parodija. O jeigu nufilmuota būtų ne tik padoriai, bet – iš tiesų gražiai! Todėl ir baisiai pikta, kad reikės tokį nedakeptą darbą į pasaulį išleisti – kartais norėtųsi viską trenkti ir pradėti iš naujo. Bet – nėra pinigo. Negaliu leisti sau tokios prabangos ir $ 7000, kuriuos iki šiolei filmai sukišom, lengva ranka pražudyti. Atrodo, kad iki galo – dar kokių dešimties tūkstančių reikės. Ir taip: sunku sugalvoti, kur mes tuos pinigus paimsim, nes asmeniškos santaupos baigia dilti.
Tai matai, kokios mintys mane graužia.
Vienok, jeigu norėtumėm toliau dirbti, atrodo, kad į filmą būtinai reikės pasukti. Spektakliai per daug greitai miršta. Antra vertus, kažkaip filma visus žiūrovus daugiau vilioja. Aš, pavyzdžiui, gaunu daugybę laiškų su paklausimais: kada „Žąsis“ pasirodys? Žmonės prašo bent į eilę užsirašyti filmos eventualiam demonstravimui. To niekados nebuvo su spektakliais. Arba vėl: kiek, rodos, bandžiau įtraukti Montrealio jaunimą į teatrinį darbą – nieko iš to neišeidavo. Jie užeidavo į repeticiją, tačiau vėliau – su mumis ryšį nutraukdavo. Gi filmai – labai mielai bendradarbiavo. Veik visą laiką turėjom „žiūrovų“: jaunimas prašydavo leisti jiems pasėdėti, „pamušdavo“ lentą, padėdavo paimti garsą arba uždegdavo šviesas. Vėliau, kai man reikėjo kad ir mažutės „minios“, entuziazmas buvo tiesiog neįsivaizduojamas!
Nežinau, kas juos viliojo: ar pati „mašinerija“, šviesos, kamera, scenos komanda, o gal tasai „įsiamžinimas“.
Algirdai, turėtumėm pagalvoti ir kada nors bendrai pasitarti: kaip galėtumėm sujungti jėgas ir iš tikrųjų – ką nors padoraus tomis sutelktinėmis jėgomis susukti. Padaryti tokį darbą, kuriuo visi galėtumėm pasidžiaugti.
Na, tai bene bus viskas šiuo sykiu.
Beje, per paskutinį filmavimą (gruodžio mėnesį) parodžiau filmos talkininkams kai kuriuos atlikusius gabalus. Visi šaukia, kad gražu! Gražu, žinoma, nėra, nors aš ir esu iš esmės – baisus „knisius“, pergyvenu kiekvieną smulkmeną. Siunčiu Tau kelias skiauteles. Jeigu turėsi kantrybės, pasižiūrėk į jas pro padidinamą stiklą ir prieš stiprią šviesą, pamatysi bent, kaip atrodo koloritas.
Lik sveikas ir parašyk, kai tik turėsi noro ir laiko. Aš visados labai džiaugiuosi, gavusi žinią iš Tavo padangės.
Nuoširdžiai – Birutė
Parengė Virginija Babonaitė-Paplauskienė
1 Krikšto sūnumi tapo Gintaras Grušas (g. 1961 09 23; dab. – Vilniaus arkivyskupas metropolitas).
2 Minima B. Pūkelevičiūtės debiutinė poezijos knyga „Metūgės“, išleista Toronte 1952 m.
3 Minimas B. Pūkelevičiūtės romanas „Aštuoni lapai“, išleistas Čikagoje 1956 m.; pelnęs „Draugo“ romano premiją.
4 Seniausias lietuviškas laikraštis „Draugas“ (leidžiamas Čikagoje nuo 1909 m.).
5 Minima tekstilininkė Anastazija Tamošaitienė (1909–1991).
6 Rašoma apie dvi A. Landsbergio ir Clarko Millso (tikr. McBurney, 1913–1986) parengtas, išverstas ir išleistas antologijas. Pirmoji – lietuvių poezijos – „Green Oak“ (1962), kurioje buvo paskelbtas išverstas B. Pūkelevičiūtės eilėraštis iš „Metūgių“. Vėliau eilėraštis pateko į poezijos antologiją „The Cry of Rachel“ (Random House, 1966; antologijos sudarytoja, vertėja seselė Mary Immaculate). Kita antologija – liaudies dainų rinkinys „The Green Linden“.
7 C. Millsui.
8 Henrikas Kačinskas (1903–1986) – aktorius.
9 Leonas Barauskas (1926–1975) – aktorius.
10 B. Pūkelevičiūtės parašyta „pasakiška trijų veiksmų komedija“ pagal brolių Grimmų pasaką; vėliau sukurtas pirmas lietuvių vaidybinis filmas JAV; „Aukso žąsis“ atskira knyga išleista 1965 m. Čikagoje.
11 B. Pūkelevičiūtė 1957 m. Monrealyje pagal Kazio Borutos kūrinį „Baltaragio malūnas“ pastatė spektaklį ir atliko pagrindinį Jurgos vaidmenį.
12 Kazys Veselka (1923–1983) – aktorius, dailininkas.
13 „Atžalynas“ – lietuvių teatro trupė, įsteigta Jono Kelečiaus ir Stasio Petkaus 1945 m. Hanau, Vokietijoje, ir perkelta į Čikagą.
14 Telesforas Valius (1914–1977) – dailininkas.
15 Anastazija (1910–1991) ir Antanas (1906–2005) Tamošaičiai – tekstilininkai.
16 Stasys Ilgūnas (1920–?) – teatro darbuotojas, pirmasis grimuotojas lietuvių JAV teatre; perukų meistras.
17 Turima mintyje A. Landsbergio pjesė „Penki stulpai turgaus aikštėje“ (1966).
18 „Arena“ – PEN klubo žurnalas (1961–1967), skirtas rašytojams išeiviams.
19 Apatridas [a…+ gr. patris (kilm. patridos) – tėvynė], asmuo be pilietybės.
20 Eugene’as Ionesco (1909–1994) – rumunų ir prancūzų dramaturgas; vienas žymiausių XX amžiaus prancūzų avangardinio teatro veikėjų.
21 Iš A. Landsbergio apsakymo „Žodžiai, gražieji žodžiai“. Petriukas pradeda kalbėti ir pirmi žodžiai – „kalala“.
22 Martinas Esslinas (1918 –2002) – vengrų kilmės britų prodiuseris, dramaturgas, režisierius; 1961 m. knygoje „Absurdo teatras“ sukūrė terminą „absurdo teatras“.
23 Paulius Jasiukonis (1932–2008) – kinematografininkas.
24 Algis Žemaitaitis (1932–2020) – aktorius, režisierius.
25 Pagrindinis veikėjas A. Landsbergio komedijoje „Meilės mokykla“ (1965).