Arūnas Spraunius. Mūzos ir karas

2023 m. Nr. 8–9

Naujausių reikalų alegorija.

Sankt Peterburgo gyventojas pareikalavo policiją patikrinti muziejų „Erarta“ dėl paveikslo, kuriame, jo nuomone, gali būti Rusijos armijos diskreditavimo ir tėvynės išdavystės požymių. Piliečio įtarimą sukėlusiame kūrinyje vaizduojamas lokys, kurį už grandinės veda maskuojamaisiais šortais pasidabinęs žmogus apnuogintu liemeniu. Po paveikslu ištiestas irgi maskuojamasis tinklas, padėtas raudono skysčio pripildytas karinis šalmas. Budriam žiūrovui lokys atrodė Rusijos, pusnuogis personažas – Vladimiro Putino personifikacija, simbolinio kraujo pripildytas šalmas gali diskredituoti rusų kariškių veikimą Ukrainoje.

Galima be problemų tęsti.

„The Moscow Times“ 2023 m. sausio 31 d. informavo apie Rusijos kultūros ministerijos reikalavimą Maskvos Tretjakovo galerijai parodų turinį derinti prie dvasinių / moralinių reikalavimų ir iki vasario 6-osios atsakyti į skundą tokio Sergejaus Šadrino, kuris eksponuojamuose XX a. antros pusės autorių kūriniuose su gausybe laidotuvių, dalyvaujant ir marginalams, „užgėrimo“ ir pan. scenų įžvelgė pesimizmo, dvasinės tuštumos požymių.

Rusijos kultūros ministerija argumentuoja, jog absoliučiai logiška, kad „sudėtingais laikais“ Rusijos atsisakiusių veikėjų vardai dingsta iš kultūros renginių, teatrų afišų – toks yra visuomenės reikalavimas, kurio ignoruoti negalima.

Maskvos teatrai atšaukė visus režisieriaus Dmitrijaus Krymovo spektaklius. Sankt Peterburge atšaukė pianistės Polinos Osetinskajos koncertą. Jekaterinburgo teatras atšaukė pasirodymą su Allos Pugačiovos dainomis, Novosibirsko teatras „Krasnyj fakel“ (Raudonasis fakelas) atšaukė režisieriaus Timofejaus Kuliabino spektaklius, jo tėvą Aleksandrą Kuliabiną atleido iš teatro direktoriaus pareigų, kurias jis užėmė daugiau nei dvidešimt metų.

Tai tik dalis vajaus visos Rusijos mastu, todėl žodis „atšaukti“ raktinis be konkurencijos.

Sausio 25-ąją Rusų dekoratyvinio meno muziejus Maskvoje iš ekspozicijos pašalino praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį išpopuliarėjusios menininkų grupės „Mitki“ įkūrėjo Dmitrijaus Šagino paveikslą „Telniaškės“ diena“. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos kategoriška valia neteiktinas žodis „telniaškė“ mūzų ir karo / mūzų karo kontekste banaliai privalomas. Kūrinyje pavaizduoti „telniaškėmis“ pasidabinę žmonės su šūkiu „Mitki nieko nenori nugalėti!“, pasak autoriaus, lozungą 1984 m. sugalvojo kolega Vladimiras Šinkarevas. Iš muziejaus jam paskambinę darbuotojai atsiprašė nieko negalėję padaryti – direktorė Jelena Titova paveikslą pašalino kaip turintį politinę potekstę.

Vasario 2-ąją Maskvos knygų namų vadovybė uždraudė reprezentacinėse vietose išstatyti prieš karą pasisakančių, „užsienio agentais“ paskelbtų rašytojų knygas. Pramogų pasaulio liūtės Ksenijos Sobčak interneto paskyroje „Krovavaya barynia“ (Kruvina ponia) cituotas Knygų namų lankytojo liudijimas apie darbuotojo siūlymą jam su dvidešimties procentų nuolaida įsigyti Michailo Zygario knygą „Visa Kremliaus kariauna“, nes gavęs valdžios nurodymą kuo greičiau „tokias“ iškišti. Dar geriau – išvis pašalinti.

Maskvos Antono Čechovo teatras pašalino režisieriaus Kirilo Serebrenikovo pavardę iš aštuoniolika metų rodomo spektaklio „Les“ (Miškas) programėlės, statytojo pavardę skiltyje „režisierius“ pakeitęs žodžiu didžiosiomis raidėmis REŽISIERIUS. Pašalintasis ta proga pakomentavo, jog režisierių pirmą kartą įvardijo didžiąja R. Paliko tėvynę praėjusių metų kovo pabaigoje po viešų antikarinių pareiškimų.

Vienas paklausiausių rusų dramaturgų – iš Irkutsko kilęs Ivanas Vyrypajevas jau aštuonerius metus gyvena ir dirba Lenkijoje. Kai 2022-ųjų kovą paskelbė honorarus už tėvynėje pastatytus spektaklius pagal savo pjeses pervesiąs Ukrainos pabėgėliams, dauguma Rusijos teatrų tuos spektaklius pašalino iš repertuaro.

Kanadoje reziduojančiam kompozitoriui, buvusiam Kirovo filharmonijos dirigentui bei Kirovo himno autoriui Prochorui Protasovui tėvynėje iškelta baudžiamoji byla, paskelbta jo federalinė paieška. Jo tėvų namuose Kirove atlikta krata. Vargu ar bereikia nurodyti – dėl ko. Dėl to paties. Pasak dirigento, jis nežinąs, kas bus su tėvyne Rusija. Bijąs, nieko gero.

Dvidešimt dvejus metus Ermitažo šiuolaikinio meno skyriaus vedėju dirbęs Dmitrijus Ozerkovas 2022 m. spalio 3 d. paliko pareigas protestuodamas prieš muziejaus direktoriaus Michailo Piotrovskio poziciją. Šis interviu laikraštyje „Rossijskaja gazeta“ pareiškė, jog karas – nors kraujas ir žudynės, bet ir nacijos įsitvirtinimas. Dar – kad Vakarai kultūriškai atakuoja Rusiją, Rusija irgi galingai atakuoja „atgal“, ir niekam nevalia tam trukdyti.

Maskvoje pareigūnai smarkiai sumušė, išprievartavo (į išangę įkišo hantelį) poetą, aktyvistą Artiomą Kamardiną. Privertė prieš kamerą atsiprašyti už „Majakovskio skaitymuose“ pasakytą frazę „Šlovė Kijevo Rusiai, Novorossia – čiulpk“.

Visi čia vardyti precedentai ir daug daugiau nevardytų sklandžiai šliejasi prie fakto, jog praėjusių metų lapkritį Putinas pasirašė įsaką apie Rusijos valstybinės politikos pagrindus, pašauktus stiprinti tradicines vertybes, tokias kaip žmogaus teisės, patriotizmas, dvasinio prado viršenybė prieš materialinį etc.

Logiška, kad mūzų atsako į karą peripetijos nutekėjo į tarptautines kultūrines aikšteles.

Po Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios problemų neatsigina viena populiariausių planetos sopranų Austrijos pilietė Anna Netrebko, kuri 2014-aisiais vieno separatistinių regionų Ukrainos rytuose lyderio Olego Cariovo draugijoje pozavo su vadinamosios „Novorosijos“ vėliava. Prezidento rinkimuose buvo kandidato Putino patikėtine. Pasaulio publika turėjo galimybę stebėti operos žvaigždės manevrus po to, kai 2022 m. vasario 28-ąją sutartį su ja nutraukė Niujorko „Metropoliten“ opera, Milano „La Scala“ ją pakeitė kita dainininke, kompanija „Austrian Airways“ anuliavo reklamos sutartį, paliko agentas. Žvaigždė neišlaikė ir kovo 22-ąją paskelbė pareiškimą prieš karą.

„Metropoliten“ pasakė – to neužtenka, užtat Novosibirsko opera atšaukė jos koncertą, Rusijos Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas pavadino išdavike.

Tarptautinio Vysbadeno festivalio organizatoriai nutarė programoje palikti A. Netrebko pasirodymą, nors Ukrainos nacionalinės filharmonijos artistai, Nacionalinės operos choras atsisakė su ja koncertuoti vienoje scenoje. Organizatoriai gynėsi, jog yra aiškiai pasisakę prieš Putino agresiją, bet nėra pasirengę smerkti visos rusų nacijos kaip ir Rusijos kultūros. Naujoje programos versijoje ukrainiečius scenoje su A. Netrebko turėjo pakeisti rusų pankroko grupė „Pussy Riot“. Ši solidarizuodamasi su Ukrainos artistais irgi atsisakė.

Garsaus prekės ženklo reputaciniai keblumai. Bet ne finansiniai.

JAV teismas kovo 17 d. įpareigojo Niujorko „Metropoliten“ atseikėti sopranui du šimtus tūkstančių dolerių netesybų už trylika operos iniciatyva atšauktų pasirodymų, mat pagal sutartį apmokėjimas turėjo būti padarytas nepriklausomai nuo to, įvyks spektakliai ar ne. „Metropoliten“ atstovai mėgino argumentuoti, jog A. Netrebko atsisakė vykdyti jų reikalavimą viešai pasmerkti Putiną ir taip pažeidė susitarimo punktą, reglamentuojantį jo pusių viešą elgesį. Teisėjas į tai atrėmė, jog soprano įkarštis palaikyti Putiną nėra smerktinas ar neteisėtas.

Tiesa, teismas atsakė solistei priteisti papildomus keturis šimtus tūkstančių, kuriuos ji galėjo pelnyti kaip honorarą už būsimus pasirodymus. Ir skyrė trisdešimties tūkstančių dolerių baudą už jos netinkamus pasisakymus, pavyzdžiui, kritikų išvadinimą „piktais kaip akli agresoriai“.

„Metropoliten“ ir „La Scala“ vasario 27-ąją nutarė atšaukti rusų dainininko Ildaro Abdrazakovo pasirodymą po to, kai leidinys „Opern News“ paskelbė žinią apie jo ryšius su Rusijos valdžia. Praėjusių metų gegužę bosas pelnė apie penkiasdešimt tūkstančių dolerių už dešimties minučių pasirodymą Maskvos Raudonojoje aikštėje, rugsėjo pradžioje taip pat už Kremliaus pinigus surengė nuosavą festivalį, kurio dalyviams asmeninį sveikinimą atsiuntė Putinas.

Atšauktas Vienoje planuotas rusų pianisto Deniso Macujevo koncertas, kaip ir pasirodymai Italijoje. D. Macujevas 2014-aisiais pasirašė Krymo aneksiją remiantį atvirą laišką, skelbė Putiną palaikančius pareiškimus taip pat dėl šio agresijos prieš Ukrainą.

Be abejo, ir taip toliau.

Irgi labai pars pro toto – kaip karas valdingai skverbiasi, koreguoja kultūrinę konjunktūrą.

Karas suteikė šansą rusų poetams, kurie neprasimušė per trisdešimtmetį iki tol. Vadinamuosius Z poetus galima laikyti Rusijos propagandos atmaina, o jei tikėtume tokio pobūdžio žodine produkcija, jos autoriai ir tanke degė, ir asmeniškai Ukrainos miestus „ėmė“.

Ne ypač išradinga forma nėra kliūtis Rusijos valdžiai, oficialiai žiniasklaidai, propagandininkams apgaubti dėmesiu Z poetus – prokremliškos televizijos RT (anksčiau „Russia Today“) vyriausioji redaktorė Margarita Simonian skelbia apie po praėjusių metų vasario 24-osios atsiradusią stulbinamai puikių apie karą rašančių poetų plejadą.

Išleisti keli Z rinkiniai, Z poetai lydimi televizijos kamerų rengia agitacinius turus, RT Z literatams skyrė dokumentiką „Kultūrinis frontas“ – „apie žmones, kurių kūryba įkvepia žygdarbiams“. Kas tokius žmones motyvuoja, „novayagazeta.eu“ familiarokai paaiškino poetas Vsevolodas Jemelinas: „<…> gi žinai, kaip Rusijoje gyvuoja eiliakaliai. Porą kartų per metus nuvyksi į festivalį, tave pagirs, degtinės įpils, likusį laiką sėdi, nuobodžiauji. Ir staiga iš drumsto, nuobodaus gyvenimo išsiverži į televizorių, Simonian su pačiu labinasi, svarbūs tarnautojai ploja… Kuo čia dėta moralė? Žmonės nepražiopsojo momento. Manau, tiki tuo, ką rašo, taip paprasčiau. Ir valdžiai tinka.“

Kad nėra naivūs, neslepia patys. Antologiją „Vielikij blokpost“ (Didysis patikros punktas) sudariusi Donecko poetė Anna Reviakina jos įžangoje pripažįsta, kad jei nebūtų 2022-ųjų vasario 24 dienos, knygos niekam nereikėtų.

Dar viena aktualijų „iškelta“ įžymybė Aleksandras Pelevinas (kategoriškai prašom nepainioti su Viktoru): „Literatūra buvo sostinės „tusovkės“, kritikų reikalas, vieni kitus gyrė ir aiškino, ką skaityti. Po „specialios karinės operacijos“, kai pusė tų piliečių „pasiplovė“, pusė užsičiaupė, paaiškėjo, jog visa tai niekai. Skaitytojui reikia ko kito.“

Tinka ne vien poetai.

Dainininkas Shamanas (Jaroslavas Dronovas) dešimtmetį nesėkmingai brovėsi į didžiąją sceną. Ir štai šansas, mėgaujasi sėkme. Naujausia daina „Mano Rusija“, skirta agresijos prieš Ukrainą metinėms, per geras porą savaičių pelnė pusketvirto milijono peržiūrų internete. Shamaną reklamuoja propagandininkas Dmitrijus Kiseliovas, jis sugiedojo Rusijos himną Raudonojoje aikštėje, Rusijos prezidento kultūrinių iniciatyvų fondas kovo 10-ąją pridėjo beveik trisdešimt milijonų rublių prie jau esamų keturiasdešimties milijonų tautinei operai „Valdovas Vladimiras“, pašauktai skatinti tradicines dvasines-moralines vertybes. Pagrindiniame vaidmenyje – Shamanas.

Rusijos kultūros ministrė Olga Liubimova valstybinėje televizijoje „Rossia 24“ vasario 28-ąją informavo apie Kultūros ir Gynybos ministerijų formuojamas agitacines brigadas, į kurias artistai jau prašosi patys. Pasak ministrės, darbas vyksta iš rimtųjų, darniai.

Kad „iš rimtųjų“, liudija aktoriaus bei Rusijos Dūmos nario Dmitrijaus Pevcovas palinkėjimas mobilizuotiesiems į frontą Ukrainoje: „Prieš mus kovoja blogio jėgos: tai tamsos, šėtoniškos jėgos!“

Kremliaus sankcionuoto mitingo dalyviai pernai lapkritį žygiavo Maskvos centrinėmis gatvėmis su rusų balistinės raketos „Sarmat“ maketu pagal „Queen“ dainą „We Will Rock You“, bet „adaptuotu“ tekstu, pašauktu sunaikinti Vašingtoną.

Irgi Vašingtono tema – dar vienas Dūmos narys dainininkas Denisas Maidanovas 2022-ųjų gruodžio 17-ąją paleido „Sarmat“ dedikuotą glamūrinį vaizdo klipą, dalyvaujant kariškių chorui – „Į tolį žvelgia „Sarmatijėlės“, į Jungtines Valstijėles“.

Be kino – irgi niekaip. Putinas įpareigojo Kultūros ministeriją 2023-iaisiais skatinti rodyti kino teatruose karui Ukrainoje pašvęstą dokumentiką. Ši savo ruožtu pateikė valstybinio kino finansavimo teminių prioritetų sąrašą iš septyniolikos punktų. Pavyzdžiui, šiuolaikinė kova prieš nacizmą bei fašizmą „specialios karinės operacijos“ kontekste. Tam reikalui skirti rekordiniai beveik trisdešimt milijardų rublių (beveik keturi šimtai milijonų dolerių).

Kinematografinių „kregždžių“ jau yra – Donecko režisieriaus Vladimiro Agranovičiaus susukta dokumentika „Donbass. Priznannyj“ (Donbasas. Pripažintas) apie dalies Donecko srities perėjimą Rusijos kontrolėn, ką autorius vadina „grįžimu namo“. Filmas rodytas Pergalės muziejuje Maskvoje per festivalį „Kino na službe Otečestvu“ (Kinas Tėvynės tarnystėje).

Ne apie konjunktūrą.

Pačioje karo pradžioje Amerikos kino režisierius Cary’is Fukunaga nuvyko savanoriauti į Ukrainą kaip organizacijos „World Central Kitchen“ narys. Papasakojo labiausiai jį sukrėtusį prisiminimą apie balandžio 4-ąją, kai su kolegomis nuvyko į Bučą. Iš slėptuvių, kur daugiau nei mėnesį slėpėsi, ėmė eiti žmonės. C. Fukunagą pakirto išėjusiųjų žvilgsniai į juos, apsirengusius švariais, išskalbtais drabužiais. Scena priminė dokumentiką apie iš koncentracijos stovyklos išgelbėtus kalinius.

Šių metų pradžioje kino režisierius, scenaristas Romanas Liberovas pristatė dainų albumą „Posle Rossii“ (Po Rusijos) pagal šimtmečio senumo poetų emigrantų eiles, projektą pavadinęs bandymu artinti jų likimus prie dabartinių. „Posle Rossii“ vadinasi Paryžiuje 1928-aisiais išleistas Marinos Cvetajevos eilėraščių rinkinys.

Po žinios, ką rusų armija padarė bombarduodama Dniprą sausio 14 d., kai žuvo keturiasdešimt žmonių, tarp jų du vaikai, Martinas Scorsesė įrašė viešą kreipimąsi: „Mano mieli ukrainiečiai, pasaulio bendrapiliečiai, siunčiu šį kreipimąsi, norėdamas tiesiog pasakyti, kad jūs ne vieni. Mes žavimės jūsų didvyriškumu, tvirtumu ir nepaprastu, neįtikėtinu ryžtu neregėtos barbarybės akivaizdoje.“ Ukrainiečių dvasios tvirtybę prilygino šviesai, kuri turi vesti per Rusijos vykdomų nusikaltimų tamsą: „Meldžiuosi, kad ji būtų pakankamai ryški…“

Pseudonimu TVBOY besivadinantis gatvės menininkas Salvatorė Benintendė vasario 1-ąją instagrame paskelbė naujo grafičio Bučoje nuotrauką. Papasakojo darbo – sugriautoje zooparduotuvėje nupieštos mergaitės su aureole, laikančios STOP ženklą mėlyname ir geltoname fone, – istoriją: per rusų bombardavimus Olga iš Bučos neteko aštuonerių metų dukters. Kartą susapnavo, jog mirusi dukra sako jai: „Mama, norėčiau turėti sesutę.“ Olga nutarė įsivaikinti tėvų per rusų agresiją netekusią žuvusios dukters bendraamžę.

Kai Ukrainos miestus atakuoja rusų raketos, viena pagrindinių šalies kultūrinių aikštelių tapo metro. Kijivo stotyje „Maidan Nezavisimosti“ organizuota atranka į „Euroviziją“, koncertavo ir koncertuoja atlikėjai iki žvaigždžių imtinai (pavyzdžiui, „U2“).

Ukrainos kultūra leidosi į požemius, bet ne į pogrindį. Dainininkė Jerry Heil pelnė tarptautinę premiją „Music Moves Europe Awards“, grupė „Kalush Orchestra“ laimėjo „Euroviziją“, ukrainiečių atlikėjai koncertuose renka paramą kariškiams. Ir taip toliau.

…pavadinkime, dviprasmybės…

Niujorko Metropoliteno muziejus (didžiausias Amerikoje) savo interneto puslapyje marinistą Ivaną Aivazovskį iš ruso atvertė į armėną su patikslinimu, jog gimė dabar Ukrainai priklausančioje buvusios Rusijos imperijos teritorijoje (Feodosijos miestas).

Iš rusų į ukrainiečius atvertė dailininkus Ilją Repiną ir Archipą Kuindžį. Amsterdamo „Stedelijk Museum“ tą patį pritaikė Kazimirui Malevičiui. Teksto gamintojas prisipažįsta, jog nežino, žodžiui „atvertė“ tinka kabutės ar ne. Iki karo išvardyti menininkai dešimtmečiais patikimai buvo rusai.

Estijoje gyvenantis rusų kultūrologas Janas Levčenko ironizuoja įvairiose šalyse reziduojančių kolegų sarkazmą – esą būtent dėl „patikimumo“ šių menininkų „atiduoti“, na, niekaip negalima.

J. Levčenko dilginančiai apibendrina, jog išlaukti, kad I. Repinas, A. Kuindžis „grįš į rusus“, nebepavyks – kad Rusija ir „mūzų sektoriuje“ vėl save surinktų, teks pirma išsibarstyti, pralaimėti mūšio lauke.

Rusų roko grupės „Alisa“ lyderis Konstantinas Kinčevas išreiškė paramą tėvynėje dėl pasisakymų prieš karą ujamiems kolegoms Jurijui Ševčiukui, Borisui Grebenščikovui, Andrejui Makarevičiui (pastarieji du po agresijos emigravo į Izraelį) kaip padariusiems dėl tėvynės daugiau nei visas karo į viršų „išplautas“, pagal valdžios komandą „fas“ kiauksintis kultūrinis mailius. Nors prasidėjus karui išreiškė ir paramą Rusijos armijai.

Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen Italijos ministrės pirmininkės Giorgios Meloni, prezidento Sergio Mattarellos draugijoje pernai gruodžio 7 d. apsilankė rusų kompozitoriaus Modesto Musorgskio operos „Borisas Godunovas“ premjeroje „La Scaloje“. Rinktinė verslininkų, politikų, kultūrininkų publika po spektaklio trylikos minučių ovacijomis karštai sveikino pagrindinio vaidmens atlikėją I. Abdrazakovą. Nors Ukrainos konsulas Milane Andrijus Kartyšas laišku kreipėsi į „La Scalos“ direktorių Dominique’ą Meyerį su prašymu susilaikyti nuo rusų kompozitorių kūrinių kaip Kremliaus propagandos tęsinio. „La Scalos“ planuose – Piotro Čaikovskio baletai „Spragtukas“ ir „Gulbių ežeras“. Po premjeros EK šefė maždaug trisdešimčiai prie teatro susirinkusių ukrainiečių protestuotojų kalbėjo apie ukrainiečių nacijos fantastišką narsą, bet esą rusų kultūros negalima tapatinti su Putinu.

Vienas „Pink Floyd“ kūrėjų Rogeris Watersas parašė laišką Rusijos prezidentui, kad jam nepatinka, jog šis pradėjo karą. Negerai Putinas padarė. Ir kad kai sudarys su Ukraina taiką, turės pažadėti daugiau nieko neatakuoti. Prieš tai muzikantas karinę agresiją pavadino Maskvos atsaku į NATO plėtrą. Išplatino du atvirus laiškus Volodymyro Zelenskio žmonai Olenai, ragindamas atvesti vyrą į protą, priversti „elgtis protingai“, derėtis su Rusija

Paveikslas būtų nebaigtas be palaimingai atsietos laikysenos.

Londono galerijoje „Newport Street Gallery“ pernai iki spalio 30-osios veikė Damieno Hirsto paroda „The Currency“ – „Valiuta“. Turtingiausias JK menininkas nuo 2016-ųjų pagamino dešimt tūkstančių paveikslų, kolekcininkams pasiūlė iki 2021 m. liepos dalyvauti loterijoje, jei norėtų įsigyti skaitmeninę paveikslo versiją už porą tūkstančių dolerių. Po to suteikė pusmetį apmąstymams, nori kolekcininkai pasilikti skaitmeną ar fizinę versiją. „Nereikalingas“ fizines kopijas pažadėjo sunaikinti, ką ir pradėjo daryti 2022 m. spalio 11-ąją. Supleškino pirmą tūkstantį, palydėjo komentaru: „Buvo geriau nei tikėjausi.“ Iš viso sudegins kūrybos už vienuolika milijonų dolerių.

Žurnalo „Time Out“ apžvalgininkas Eddie’is Frankelis sureagavo taip: „Regis, Hirstas jau persikėlė į kažkokį efemerišką pasaulį, kur gyvena vien oligarchai ir buvę dailininkai maištautojai, kurių darbus kolekcionuoja.“

…ne palaimingai ir ne atsietai.

DNR ekspertizė gruodį patvirtino, jog tarp keturių šimtų keturiasdešimt septynių asmenų palaikų masinėje kapavietėje miške prie ukrainiečių rugsėjį išvaduoto Iziumo – ir vaikų rašytojo, vertėjo Volodymyro Vakulenkos kūnas. Liudininkai (kuriuos rusų kariškiai vertė užkasti nužudytus ukrainiečius) sakė matę kulkų žymes kūne ir peršautus dokumentus Vakulenkos vardu. Paaiškėjo, kad „paėmė“ ir nužudė po įskundimo.

Jis vaikams rašė daug – trylika knygų. Dalyvavo Euromaidane, buvo „tituškų“ (Ukrainoje sugalvotas naujadaras politiniais tikslais išnaudojamiems jauniems samdiniams pavadinti) sužeistas Marijinsko parke Kijive. Gimtajame Kapytolivkos kaime jautėsi – kaip „nacionalistas“ – gana nejaukiai. Bet prie namų užveisė sodą, pats vienas tvarkė įvažiavimą į kaimą, kolegas lenkė rengti dažnesnius „kultūrinius desantus“ į Iziumą. Organizavo leidinį vaikams neregiams.

Ukrainos kultūros ministerija spalio 15 d. patvirtino informaciją apie Chersono Mykolos Kulišo muzikinio dramos teatro vyriausiojo dirigento Jurijaus Kerpatenko žūtį. Rusai muzikantą nušovė, kai jis atsisakė bendradarbiauti su okupantais. Prieš tai pilietiškai principingai atsisakė išvykti iš okupuoto miesto, kurio teatre dirbo nuo 2004 m.

Gruodžio 12-ąją Rusijoje paskelbta vieno menininkų grupės „Partija miortvych“ (Mirusiųjų partija) steigėjų Maksimo Evstropovo federalinė paieška. Paliko tėvynę iškart po rusų įsiveržimo į Ukrainą. Rusų menininko akcijų nuotraukos metų pradžioje eksponuotos parodoje „Apie kitų skausmą“ Prahos galerijoje „DOX“, iki karo Brno studijavusio, po jo pradžios savanoriu į Kijivą grįžusio ukrainiečių menininko Bohdano Sokurpo vizualinio dienoraščio kaimynystėje.

Kiekvienas savaip apmąsto po vasario 24-osios ištikusią traumą.

Vienas parodos kuratorių, avangardinio meno istorikas Tomášas Glancas: „Pirmais karo mėnesiais man atrodė, jog vaizduojamajam menui, literatūrai dabar dera ilsėtis [žr. Theodoras Adorno: „Rašyti eilėraščius po Osvencimo – barbarystė“, – A. S.]. Laikui bėgant įspūdis keitėsi. Neįsivaizduoju parodos, ignoruojančios siaubą, kuriame gyvename.“

Siaubo, kuriame gyvename, klausimu.

Žinia gruodžio 19 d.: „Maskvos kultūros departamento vadovas Aleksandras Kibovskis paragino žudyti ukrainiečius argumentuodamas propagandos teze, jog rusų armija neva kaunasi su nacistais, todėl ukrainiečiams negali būti jokio pasigailėjimo. Citavo, paties teigimu, „teisingiausias“ rusų poeto Konstantino Simonovo eilutes iš 1942-ųjų: „Tai užmušk bent vieną! / Tai užmušk jį greičiau! / Kiek kartų jį pamatysi, / Tiek kartų jį ir užmušk!“ Tai tas pats Kibovskis, kuris visaverčiam gyvenimui restauravo daugybę Maskvos muziejų bei atgaivino Rusijos sostinės bibliotekas.

Rusų poetas, eseistas Levas Rubinšteinas: „Kultūra trapi, savęs neapgina. Civilizuotose visuomenėse valstybė ją morališkai remia, gerbia. Bet jei ji siundo, skatina žmones militarizmui, visada rasis pogromų entuziastų. Juose be problemų gali dalyvauti ir žmonės, dar vakar atrodę išsilavinę, inteligentiški.“

Tarp šiųmetinių „Oskarų“ laureatų – ir kanadiečio režisieriaus Danielio Rohero dokumentinis filmas „Navalnas“ apie Kremliaus „Novichiok“ nuodais mėgintą galabyti Rusijos opozicionierių, kuris po gydymo Vokietijoje 2021-ųjų sausį ryžosi grįžti į tėvynę, nors tiksliai žinojo būsiąs suimtas, kas ir nutiko. Tebekalinamas ypač ekstremaliomis sąlygomis.

Tarp penkių potencialių „Oskaro“ nominantų buvo ir Ukrainos, Danijos, Švedijos, Suomijos bendros produkcijos dokumentika „A House Made of Splinters“ – „Namai iš skeveldrų“, apie tai, kaip išgyvena Lysyčansko vaikų namai karo draskomame Donbase. Dilginamai suasmenintame filme rodomas gyvenimas laikinai nuo tėvų atskirtų vaikų, kuriems vilties, kad vaikystė negrįžtamai neprarasta, suteikia savo darbui atsidavę socialiniai darbuotojai. Filmo režisierius danas Simonas Lerengas Wilmontas po „Oskaro“ kanadiečiui piktinosi, dėl rezultato kaltino rusų propagandą.

Ukrainiečių požiūrį televizijoje „Currenttime“ pateikė ekonomistas Sergejus Fursa: „Ukrainoje norėtų, kad Vakarai nematytų „gerųjų“ rusų. Geri rusai dabar nėra ukrainiečių sąjungininkai, jie veikiau gali mažinti sankcijų Rusijai spaudimą. Taigi filmas Navalno pavarde atrodo kaip geros Rusijos skatinimas ir nesupratimas, jog Ukrainos visuomenėje dominuoja požiūris į Rusiją kaip į blogio imperiją, kur nėra nieko gero, tik blogis.“

Rusų kino kritikas Antonas Dolinas ten pat: „Suprantu viską, ką sako Sergejus. Aš gi tipiškas „gerasis rusas“, sulaukiu daug įvairių reakcijų į tai, ką esu parašęs, sakęs. Šiandien daugelį ukrainiečių geras rusas veikiausiai dar labiau erzina nei blogas rusas. Blogą galima užmušti, už akių nuteisti. Ką daryti su geru – neaišku. Liūdna, bet suprantama.“

Regis, „liūdna, bet suprantama“ bent kelioms kartoms į priekį. Nebūtinai vien tik ukrainiečiams ir rusams.

Ką čia išdėstyti reikalai liudija?

Pirmiausia, kad mūzų laikysenos kare tema jau prikišamai globali. Kas irgi reiškia, kad „atsisėdėti“ mažiau / mažėja šansų bet kurioje planetos vietoje.

Ar karas mūzas laužo? Be abejo, bet tik jei / kai mūzoms, kaip ir bet kam, nesvetima mentalinė empatijos dedamoji.

Panorėjus net galima kalbėti apie egzistencinę mūzos laikysenos / likimo skirtį – Vakulenko ar Netrebko? Netrebko ar Vakulenko?

Priklauso nuo besirenkančiojo gyvenimo trajektorijos. Juk galima „trečia“ reikalų interpretacijos versija. Esama tokių mieguistai jaukių kultūros sklaidos vietelių, kur dominuoja senas, geras, tikrintas ir pertikrintas metodas viešai belsti į krūtinę, skambiu tembru akompanuojant – „esu tik už viską, kas gera, ir kategoriškai prieš viską, kas negera“.

Jau atidirbus, tinkamai apie savo nešamą gėrį apdorojus „tikslines grupes“, tuo pačiu įtikinamu tembru, tik jau be belsmo į krūtinę (neberentabilu): jokiu būdu nepamirškite apie premiją man.

Arba egocentriškai susiorganizuoti kokį jubiliejinį / kūrybinį savęs vakarėlį, kai tą pačią akimirką kur prie Mariupolio automobilyje sušaudė abu tėvus ir jų atžalą.

Ar ypač intymiai, svaiginančiai aiškintis / bylinėtis savo reikšmės etc. etc. klausimais, nepaisant nieko, tarsi drastiškos tikrovės išvis nebūtų.

Patogiai atokiose teritorijose ir galimas, ir geistinas algoritmas. Palaimingieji pakraščiai, puikiausia egocentrizmo vešėjimo aikštelė.

Mūzos tiesiog irgi banaliai pasimauna ant konsumerizmo, ir nelabai ką padarysi. Tikriausiai ir nelabai ką verta daryti. Mūzos juk irgi apdovanotos laisva valia rinktis.

2023 m. balandis