Kelly Link. Specialisto kepurė

2021 m. Nr. 10

Iš anglų k. vertė Ignas Beitsas

Kelly Link (g. 1969) – amerikiečių rašytoja, išleidusi keturis apsakymų rinkinius. Jos kūryba dažniausiai priskiriama slipstream (mokslinės fantastikos ir fantasy mišinys, turintis aukštosios literatūros požymių) arba magiškojo realizmo žanrams, apsakymuose sumišę siaubo, detektyvo ir realizmo elementai. Nors K. Link kūryba nepaklūsta kurio nors vieno žanro taisyklėms, ji yra mėgstama mokslinės fantastikos ir maginės fantastikos skaitytojų, yra įvertinta Hugo, Nebula premijomis, apdovanota World Fantasy Award.

Apsakymas „Specialisto kepurė“ („The Specialist’s Hat“) taip pat žlugdo žanrinius lūkesčius. Jį būtų galima įvardyti kaip pasakojimą apie vaiduoklius, kurį gaiviai pertraukia netikėtumo skersvėjis.

 

– Kai esi Mirus, – sako Samanta, – nereikia valytis dantų…

– Kai esi Mirus, – atsako Kler, – gyveni dėžėje, kur tamsu, bet tau niekad nebebūna baisu.

Kler ir Samanta yra identiškos dvynės. Bendras jų amžius būtų dvidešimt metų, keturi mėnesiai ir šešios dienos. Kler geriau sekasi būti Mirusiai nei Samantai.

Auklė nusižiovauja, prisidengdama burną liauna balta ranka.

– Liepiau išsivalyti dantis ir eiti gulti, – primena.

Ji sėdi tarp jų, sukryžiavusi kojas ant gėlėto lovos užtiesalo. Mokė jas kortų žaidimo, panašaus į pasjansą, bet žaidžiamo keliese, jam reikėjo trijų kortų komplektų – po malką kiekvienai. Samantos malkoje trūksta vynų valeto ir širdžių dviakės, o Kler vis sukčiauja. Vis tiek laimi auklė. Ant jos rankų dar matyti pridžiūvusių skutimosi putų ir tualetinio popieriaus likučių. Sunku pasakyti, kiek jai metų – iš pradžių rodėsi, kad yra suaugusi, tačiau dabar neatrodo vyresnė už jas. Samanta pamiršo auklės vardą.

Kler nutaisė užsispyrėlišką miną.

– Kai esi Mirus, – pakartoja ji, – gali nemiegoti visą naktį.

– Kai esi Mirus, – atrėžia auklė, – nuolatos labai šalta ir drėgna, ir visą laiką turi būti labai tyliai, kad tavęs nepačiuptų Specialistas.

– Šiuose namuose vaidenasi, – išduoda Kler.

– Žinau, kad vaidenasi, – atsako auklė. – Man čia teko gyventi.

Kažkas sėlina laiptais,
Kažkas stovi už durų,
Kažkas kūkčioja, kūkčioja tamsoj,
Kažkas atsidūsta palei grindis.

Kler ir Samanta su savo tėvu vasaroja name, kuris vadinasi Aštuoni kaminai. Jų motina mirusi. Ji mirusi jau lygiai du šimtus aštuoniasdešimt dvi dienas.

Jų tėvas rašo Aštuonių kaminų ir poeto Čarlzo Čithemo Rašo istoriją, poetas čia gyveno amžių sandūroje, trylikos pabėgo į jūrą ir sugrįžo trisdešimt aštuonerių. Vedė, susilaukė vaiko, parašė tris tomus prastos, nesuprantamos poezijos ir dar prastesnį bei nesuprantamesnį romaną „Tas, kuris stebi mane pro langą“, o tada, 1907-aisiais, dingo visam laikui. Samantos ir Kler tėvas tvirtina, kad dalis jo poezijos visai paskaitoma, o romanas bent jau nėra per daug ilgas.

Samantai paklausus, kodėl jis nusprendė rašyti apie Rašą, tėvas atsakė, kad niekas apie jį dar nerašė ir kodėl gi jai su Samanta neišėjus pažaisti į lauką. Kai ji paaiškino, kad ir esanti Samanta, jis tik piktai suraukė antakius ir atrėžė, kaip galima tikėtis, kad jas atskirs, jei abi dėvi mėlynus džinsus ir flanelinius marškinius, ir kodėl gi viena negalėtų rengtis žaliai, o kita – rausvai?

Kler ir Samantai labiau patinka žaisti namuose. Aštuonių kaminų namas yra didžiulis it pilis, bet jame tamsiau ir labiau apdulkėję nei, Samantos įsivaizdavimu, turėtų būti pilyje. Čia daug daugiau sofų, porcelianinių piemenaičių nuskilusiais pirštais, bet mažiau šarvų. Ir nėra pilį juosiančio griovio su vandeniu.

Namas atviras visuomenei, tad dienos metu žmonės, daugiausia šeimos, pervažiavę Mėlynosios keteros parką sustoja pasidairyti po valdas ir pirmąjį aukštą; trečiasis priklauso Kler ir Samantai. Kartais jos žaidžia tyrinėtojas, o kartais sekioja prižiūrėtoją, vedžiojantį po namą ekskursijas. Per keletą savaičių jo paskaitą išmoko atmintinai ir žiopčiodavo kartu su juo. Jos padeda prižiūrėtojui pardavinėti atvirukus ir Rašo poeziją turistų šeimoms, užsukusioms į suvenyrų krautuvėlę.

Kai motinos joms nusišypso, sakydamos, kokios jos mielos, jos tik dėbso į jas ir tyli. Nuo blausios šviesos motinos atrodo pablyškusios, virpančios ir pavargusios. Iš Aštuonių kaminų jie, motinos ir šeimos, išvažiuoja jau ne tokie tikroviški, kokie atrodė pirkdami bilietus, ir, savaime suprantama, Kler su Samanta daugiau niekada jų nebepamatys, tad gal jie nė nebuvo tikri. Geriau likti namuose, norėdavo pasakyti jos šeimoms, o jei jau reikia išeiti, traukite tiesiai prie mašinos.

Prižiūrėtojas sako, kad miške nėra saugu.

Tėvas visą rytą praleidžia antrajame aukšte esančioje bibliotekoje rašydamas, o popiet išeina ir ilgai vaikštinėja. Su savimi pasiima kišeninį diktofoną ir nedidelę gertuvę „Getleman Jack“, bet tik ne Samantą ir Kler.

Aštuonių kaminų prižiūrėtojas yra ponas Kouslekas. Kairė jo koja pastebimai trumpesnė už dešinę. Vieno bato kulnas gerokai pastorintas. Jam iš ausų ir šnervių auga juodi, trumpi plaukai, o ant galvos nėra nė vieno, tačiau jis leido Samantai ir Kler tyrinėti visą namą. Tai ponas Kouslekas joms papasakojo, kad miške yra variagalvių gyvačių ir kad namuose vaidenasi. Jis tvirtina, kad visi jie, gyvatės ir vaiduokliai, yra labai nedraugiški, tad Samantai su Kler reiktų laikytis nužymėtų takų ir nelįsti į palėpę.

Ponas Kouslekas skiria dvynes, nors jų neskiria tėvas; Kler akys pilkos, kaip katino kailis, o Samantos – pilkšvos, lyg vandenynas per lietų.

Antrą gyvenimo Aštuoniuose kaminuose dieną Samanta ir Kler išėjo į mišką. Jos kai ką pamatė. Samantai dingojosi, kad ten buvo moteris, tačiau Kler tvirtino, kad gyvatė. Laiptai, vedantys į palėpę, pasirodė esą užrakinti. Jos pažiūrėjo pro rakto skylutę, tačiau ten buvo tamsu ir nieko nesimatė.

Tad jis turėjo žmoną, sako, labai dailią. Su ja sueiti troško kitas vyras, ir ji iš pradžių jį atstūmė, nes bijojo savo vyro, bet paskui sutiko. Vyras apie tai sužinojo ir, sako, nudobė gyvatę, nuleido jos kraujo, įmaišė į viskį ir davė žmonai išgerti. Išmoko iš vienos salos gyventojo, su kuriuo plaukiojo laivu. Ir maždaug po šešių mėnesių joje ėmė veistis gyvatės, jos apsigyveno tarp mėsos ir odos. Sako, kad matydavosi, kaip šliaužioja jos kojomis aukštyn žemyn. Sako, kad jos kūnas ėmė darytis tuščiaviduris, ir taip tęsėsi, kol ji mirė. Tėtis sakė, kad pats matė.

(Iš Aštuonių kaminų istorijos folkloro)

Aštuoniems kaminams daugiau nei du šimtai metų. Namas taip pavadintas dėl aštuonių kaminų, kurie tokie dideli, kad Samanta ir Kler abi telpa į vieną židinį. Kaminai sumūryti iš raudonų plytų, o kiekviename aukšte yra po aštuonis židinius, tad iš viso jų dvidešimt keturi. Samanta įsivaizduoja kaminus kylančius į viršų kaip drūtus, raudonus medžių kamienus, pramušančius skalūno stogą. Prie kiekvieno židinio stovi malkų stovelis ir gyvatės pavidalo geležinių žarsteklių rinkinys. Kler ir Samanta žaidžia dvikovą, kaudamosi su gyvatiniais žarstekliais priešais židinį savo miegamajame, trečiame aukšte. Kamino gilumoje sukyla vėjas. Įkišusios galvas pajunta, kaip drėgnas oras srūva į viršų, visai kaip upė. Dūmtakis kvepia senove, suodžiais ir drėgme – lyg upės akmenys.

Jų miegamasis kadaise buvo vaikų kambarys. Abi jos miega lovoje su baldakimu, panašioje į laivą su keturiais stiebais. Ji kvepia naftalinu, o Kler miegodama spardosi. Čia vaikystėje miegojo Čarlzas Čithemas Rašas, vėliau jo duktė. Ji dingo drauge su tėvu. Galbūt dėl lošimo skolų. Galbūt jie persikėlė į Naująjį Orleaną. Jai buvo keturiolika metų, pasakė ponas Kouslekas. Koks buvo jos vardas, paklausė Kler. Kas nutiko jos motinai, norėjo sužinoti Samanta. Pono Koulseko akių vokai nusileido, ir jis kone mirktelėjo. Ponia Raš mirė likus metams iki vyro ir dukters dingimo, atsakė jis, nualinta paslaptingos ligos. Vargšės mergaitės vardo neprisimenąs.

Aštuoniuose kaminuose buvo lygiai šimtas langų, visi su originaliais, banguotais rankų darbo stiklais. Turėdami tiek daug langų, galvoja Samanta, Aštuoni kaminai turėtų būti pilni šviesos, bet prie namo glaudžiasi medžiai, todėl kambariai pirmajame ir antrajame aukšte – ir netgi trečiajame – žalsvi ir blausūs, tarsi Samanta ir Kler gyventų jūros gelmėse. Tokia šviesa ir paverčia turistus vaiduokliais. Rytą, o vėliau ir vakarėjant, prie namo pakyla rūkas. Kartais jis pilkas kaip Kler akys, o kartais pilkšvas kaip Samantos.

Aš girioj moterį mačiau
Angių raudonų lūpomis.
Ji šyptelėjo man, gašliau
Akių liepsna jos plykstelėjo.

Prieš porą naktų vaikų kambario kamine dūsavo vėjas. Tėvas jau buvo jas apkamšęs ir išjungęs šviesą. Kler įkalbėjo Samantą įkišti galvą į židinį, tamsoje, ir ji pakluso. Jos veidą lyžtelėjo šaltas, drėgnas oras, ir tarytum sumurmėjo tylūs balsai. Jai nepavyko įsiklausyti, ką jie sako.

Nuo pat atvykimo į Aštuonis kaminus tėvas ignoruoja Samantą su Kler. Niekad neužsimena apie jų motiną. Vieną vakarą jos išgirdo, kaip tėvas rėkia bibliotekoje, o nusileidusios laiptais, ant stalo, ten, kur buvo nuverstas viskio stiklas, išvydo didelę lipnią dėmę. Jis žiūrėjo į mane, kartojo tėvas, pro langą. Jo akys buvo oranžinės.

Samanta ir Kler susilaikė nepriminusios, kad biblioteka yra antrajame aukšte.

Naktį iš tėvo burnos sklisdavo salsvas gėrimo kvapas, jis vis daugiau laiko praleisdavo miške, ir vis mažiau bibliotekoje. Vakarieniaujant pirmojo aukšto valgomajame po austrišku sietynu (kurį sudarė lygiai šeši šimtai trisdešimt du krištolo lašai švino apvadais), valgant iš popierinių lėkštučių dešreles ir konservuotas keptas pupeles, tėvas deklamuodavo Čarlzo Čithemo Rašo poeziją, bet ji nerūpėjo nei Kler, nei Samantai.

Jis skaitė dienoraščius, kuriuos Rašas rašė būdamas jūroje, ir teigė radęs įrodymų, kad žymiausias Rašo eilėraštis „Specialisto kepurė“ yra visai ne eilėraštis ir jo autorius tikrai ne Rašas. Vienas vyras banginių medžioklės laive juo prisikviesdavo banginį. Rašas tiesiog jį užrašė, pridėjo savo pabaigą ir prisiėmė autorystę.

Vyras buvo iš Malatupu, bet nei Samanta, nei Kler apie tokią vietą nebuvo girdėjusios. Tėvas tvirtino, kad tas vyras turėjo būti koks nors burtininkas, tik jis nuskendo prieš pat Rašui sugrįžtant į Aštuonis kaminus. Tėvas pasakojo, kad kiti jūrininkai norėjo išmesti burtininko skrynią per bortą, tačiau Rašas įkalbėjo atiduoti jam, ir su skrynia išsilaipino netoli Šiaurės Karolinos kranto.

Specialisto kepurė skleidžia garsą kaip agutis,
Specialisto kepurė skleidžia garsą kaip apykaklėtasis pekaris,
Specialisto kepurė skleidžia garsą kaip baltabarzdis pekaris,
Specialisto kepurė skleidžia garsą kaip tapyras,
Specialisto kepurė skleidžia garsą kaip kiškis,
Specialisto kepurė skleidžia garsą kaip voverė,
Specialisto kepurė skleidžia garsą kaip kraksas,
Specialisto kepurė vaitoja kaip banginis vandenyje,
Specialisto kepurė vaitoja kaip vėjas mano žmonos plaukuose,
Specialisto kepurė skleidžia garsą kaip gyvatė;
Pasikabinau Specialisto kepurę namuose ant sienos.

Kler ir Samanta dabar turi auklę, nes tėvas miške susipažino su moterimi. Šį vakarą su ja susitiks, jie surengs iškylą ir žiūrės į žvaigždes. Šiuo metų laiku matyti perseidai, giedrą naktį krentantys dangaus skliaute. Su ta moterimi jis vaikščiojąs kiekvieną popietę, pasakė tėvas. Ji yra tolima Rašo giminaitė, be to, pridūrė jis, jam reikia bent vieną naktį atsipūsti ir pasikalbėti su suaugusiu žmogumi.

Ponas Kouslekas sutemus name nepasilieka, tačiau sutiko paieškoti, kas galėtų prižiūrėti Samantą su Kler. Po to tėvas pono Kousleko nebematė, bet lygiai septintą pasirodė auklė. Auklė, kurios vardo dvynės nenugirdo, vilki mėlyną medvilninę suknelę trumpomis laisvomis rankovėmis. Samantai ir Kler ji atrodo senamadiškai graži.

Jos su tėvu buvo bibliotekoje, ieškojo Malatupu raudona oda aptrauktame atlase, kai ji pasirodė. Ji nepasibeldė į paradines duris, tiesiog įėjo ir pakilo laiptais, lyg žinodama, kur jų ieškoti.

Atsisveikindamas tėvas jas pabučiavo, liepė gražiai elgtis ir pažadėjo savaitgalį nuvežti į miestą pasižiūrėti Disnėjaus filmo. Sustojusios prie lango jos stebėjo, kaip jis pasuka į mišką. Jau temo, ir ore skrajojo jonvabaliai – smulkios, karštos, skaisčios žiežirbos. Kai tėvas pranyko miške, jos atsisuko ir sužiuro į auklę. Ši kilstelėjo antakį.

– Na, – tarė, – kokius žaidimus mėgstate žaisti?

Atbulai apsukim kaminus,
Vieną, dukart, vėl.
Dviračio stipinai tiksi it laikrodis,
Skaičiuodami žmogaus dienas.

Iš pradžių jos sužaidė „Eik žvejoti!“, tada – aštuoniukes, o paskui padarė iš auklės mumiją, ištepė ją skutimosi putomis iš tėvo vonios kambario ir apvyniojo rankas bei kojas tualetiniu popieriumi. Tokios geros auklės dar neturėjo.

Pusę dešimtos ji pamėgino paguldyti jas į lovą. Nei Kler, nei Samanta nenorėjo miego, tad jos ėmė žaisti Mirusių žaidimą. Žaidžiant Mirusias, reikia tokiomis apsimesti, ir šį žaidimą jos žaisdavo kasdien, visas du šimtai septyniasdešimt keturias dienas, tačiau niekada tėvo ar kito suaugusio žmogaus akivaizdoje. Būdamos Mirusios, jos gali daryti viską, ko tik užsimano. Gali net skraidyti, pakilusios nuo vaikų kambario lovos ir plasnodamos rankomis. Jei daug treniruosis, vieną dieną pavyks.

Mirusių žaidimas turėjo tris taisykles.

Pirma. Skaičiai labai svarbūs. Dvynės užsirašinėja reikšmingus skaičius į žalią adresų knygutę, kadaise priklausiusią jų motinai. Pono Kousleko ekskursijos buvo geras kiekių ir duomenų šaltinis: jos rašo tragišką skaičių istoriją.

Antra. Dvynės nežaidžia Mirusių suaugusiųjų akivaizdoje. Įvertinusios auklę, nusprendė, kad ji nepriklauso suaugusiesiems. Jos išaiškins jai taisykles.

Trečia yra pati geriausia ir svarbiausia taisyklė. Kai esi Mirus, tu nieko nebijai. Samanta ir Kler nežino, kas toks tas Specialistas, bet jo nebijo.

Kad taptum Mirusi, turi sulaikyti kvėpavimą, kol suskaičiuosi iki trisdešimt penkių – tiek metų, neskaitant kelių dienų, pragyveno jų motina.

– Tu niekad čia negyvenai, – pasako Kler. – Čia gyvena ponas Kouslekas.

– Naktį negyvena, – atsako auklė. – Kai buvau maža, čia buvo mano miegamasis.

– Rimtai? – paklausia Samanta. Kler paliepia: – Įrodyk!

Auklė dėbteli į Samantą ir Kler, lyg vertindama jas: ar jos pakankamai didelės, pakankamai protingos, pakankamai drąsios, pakankamai aukštos. Tada linkteli. Dūmtakyje traukia vėjas, ir vaikų kambario prieblandoje regėti balkšvos rūko draiskanos, atslenkančios iš židinio.

– Atsistokite židinyje, – paliepia ji. – Iškelkite rankas taip aukštai, kaip tik galite, ir kairėje pusėje apčiuopsite mažą įdubą, kurioje guli raktas.

Samanta pasižiūri į Kler, o ši sako:

– Eik.

Kler yra penkiolika minučių ir keliomis neapskaičiuotomis sekundėmis vyresnė už Samantą, dėl to ir gali aiškinti Samantai, ką daryti. Samanta prisimena murmančius balsus, bet sako sau, kad yra Mirusi. Ji prieina prie židinio ir pasilenkusi įlenda į vidų.

Atsistojusi kamine, Samanta mato tik nedidelį kambario plotelį. Ji mato mėlyno kandžių sukapoto kilimo kutus, vieną lovos koją, o prie jos – Kler koją, siūbuojančią pirmyn atgal it metronomas. Kler batraištis atsirišęs, o kelis užklijuotas pleistru. Iš židinio viskas atrodo labai maloniai ir ramiai, lyg sapnas, ir jai jau beveik kyla noras nebebūti Mirusiai. Tačiau iš tiesų taip saugiau.

Ji kiek galėdama iškelia kairę ranką į viršų, čiupinėja trupantį mūrą, kol galiausiai suranda įdubimą. Pagalvoja apie vorus ir nupjautus pirštus, surūdijusius skutimosi peiliukus ir kyšteli ranką gilyn. Stovi nuleidusi akis, susitelkusi į kambario kampą ir į mataruojančią Kler koją.

Duobutėje guli šaltas metalinis raktas, atkišęs į išorę dantis. Pačiumpa jį ir pritūpusi išlenda į kambarį.

– Ji nemelavo, – praneša ji Kler.

– Aišku, kad nemelavau, – atsako auklė. – Kai esi Mirusi, negali meluoti.

– Nebent nori, – taria Kler.

Gūdžios ir šiurpios į krantą daužosi bangos.
Klaikus ir drėgnas rūkas, pritvinkęs darganos.
Viena, dvi, trys, keturios – nuaidi dūžiais valandos.
Rytas nebeišauš, nesugrįš daugiau niekados.

Nuo septynerių metų Samanta ir Kler kiekvieną vasarą trims savaitėms išvykdavo į stovyklą. Šiemet tėvas nepaklausė, ar norėtų ten sugrįžti, ir pasitarusios jos nusprendė, kad gerai ir taip. Nenorėjo visiems draugams aiškinti, kad dabar yra tapusios pusiau našlaitėmis. Buvo pratusios, kad visi joms pavydi, nes yra identiškos dvynės. Užuojautos joms nereikia.

Nepraėjo nė metai, kai Samanta ėmė suprasti, kad po truputį pamiršta, kaip atrodė jos mama. Ne tiek veidą, kiek jos kvapą, panašų ir į sauso šieno, ir į „Chanel N° 5“, ir į dar kažką. Nebeprisiminė, ar mamos akys buvo pilkšvos kaip jos, ar pilkos kaip Kler. Mamos ji nebesapnuoja, tačiau sapnuoja Pasakų Princą – bėrį, kuriuo kadaise jodinėjo per žirgų pasirodymą stovykloje. Sapne Pasakų Princas kvepėjo visai ne kaip žirgas. Jis kvepėjo „Chanel N° 5“. Kai bus Mirusi, galės turėti visus pasaulio žirgus, ir jie visi kvepės „Chanel N° 5“.

– Nuo ko šitas raktas? – rūpi Samantai.

Auklė ištiesia ranką:

– Nuo palėpės. Iš tiesų jis nebūtinas, bet laiptais ten patekti patogiau nei kaminu. Bent jau pirmą kartą.

– Tai tu neversi mūsų gulti? – nustemba Kler.

Auklė nekreipia į Kler dėmesio:

– Kai buvau maža, tėvas mane užrakindavo palėpėje, bet aš neimdavau į galvą. Ten turėjau dviratį, tai vis sukdavau ratus aplink kaminus, kol mama išleisdavo. Ar mokate važinėti dviračiu?

– Žinoma, – linkteli Kler.

– Jei važiuosi greitai, Specialistas tavęs nepagaus.

– Kas tas specialistas? – paklausia Samanta. Dviračiai visai nieko, bet žirgai bėga greičiau.

– Specialistas būna su kepure, – atsako auklė. – Kuri skleidžia garsus.

Daugiau ji nepasako nieko.

Kai esi miręs, žolė dar žaliau|
Užkloja tavo kapą. Ir vėjas pakyla ūmiau.
Akys sukrinta, kūnas sudyla. O tu
Pripranti prie lėtumo, susitaikai su delsimu.

Palėpė didesnė ir liūdnesnė, nei tikėjosi Samanta su Kler. Auklės raktas koridoriaus gale atveria užrakintas duris į siaurus laiptus. Ji pamoja lipti viršun.

Palėpėje ne taip tamsu, kaip jos galvojo. Ąžuolai, kurie užstoja šviesą ir paskandina tris pirmuosius aukštus žalioje ir paslaptingoje prieblandoje, iki čia nesiekia. Pro stoglangius liete liejasi dulkėta ir blyški mėnesiena. Ji apšviečia visą palėpės, kurioje išeitų žaisti beisbolą, plotą, toliau stovi skrynios, ant kurių galėtų sėdėti žmonės, įsivaizduoja Samanta, jie ten galėtų slėptis ir stebėti. Stogo skliautas persmeigtas aštuonių storų kaminų. Kažkodėl kaminai rodosi gyvi, ir taip, lyg nenorėtų stūksoti čia, šioje tuščioje, apleistoje erdvėje; jie kone įniršę skrodžia palėpę ir stogą. Mėnesienoje rodosi, tarsi jie kvėpuotų.

– Kokie jie gražūs, – ištaria ji.

– Kuris kaminas priklauso vaikų kambariui? – klausia Kler.

Auklė parodo į arčiausiai dešinėje pusėje kylantį kaminą.

– Šitas, – atsako. – Jis eina per pirmo aukšto pokylių salę, per biblioteką, per vaikų kambarį.

Ant vinies, įkalto į vaikų kambario kaminą, kabo ilgas, juodas daiktas. Jis atrodo gumbuotas ir sunkus, lyg ko prikrautas. Auklė jį nusikabina ir ima sukti ant piršto. Juodame daikte yra skylių, tad besisukdamas jis ima gedulingai švilpti.

– Specialisto kepurė, – paaiškina.

– Nepanašu į kepurę, – nesutinka Kler. – Išvis į nieką nepanašu.

Ji nueina apžiūrėti dėžių ir skrynių, sukrautų palei galinę sieną.

– Čia speciali kepurė, – atsako auklė. – Ji ir neturi būti į ką nors panaši. Tačiau gali išgauti bet kokį tavo įsivaizduojamą garsą. Ją padarė mano tėvas.

– Mūsų tėvas rašo knygas, – praneša Samanta.

– Ir mano tėvas rašė, – auklė ir vėl pakabina kepurę ant vinies. Ji juoduliu susiraito prie kamino. Samanta įbeda į ją akis. Kepurė iš jos nusijuokia.

– Jis buvo prastas poetas, bet su magija jam sekėsi dar prasčiau.

Praėjusią vasarą Samantą labiau už viską troško turėti žirgą. Manė, kad gali dėl jo paaukoti bet ką – žirgui neprilygo net ir buvimas dvyne. Žirgo ji vis dar neturi, bet nebeturi ir motinos, ir niekaip neapsisprendžia, ar tai tik nebus jos kaltė. Kepurė ir vėl sukrizena, o gal tai tik vėjas kamine.

– Kas jam nutiko? – klausia Kler.

– Po to, kai padarė kepurę, atėjo Specialistas ir jį pasiėmė. Pasislėpiau vaikų kambario kamine, kol jis ieškojo tėvo, ir jis manęs nerado.

– O tu nebijojai?

Pasigirsta tarškėjimas, girgždėjimas, caksėjimas. Kler surado auklės dviratį ir dabar atitempia link jų, laikydama už vairo. Auklė patraukia pečiais.

– Trečia taisyklė, – atsako.

Kler pačiumpa kepurę nuo vinies.

– Aš – Specialistas! – šūkteli dėdamasi kepurę ant galvos. Ji užsmunka jai ant akių, suglebęs, beformis kraštas nusagstytas asimetriškomis sagutėmis, kurios žybsi ir atsispindi mėnesienoje it dantys. Samanta įsižiūri atidžiau ir pamato, kad ten iš tiesų dantys. Neskaičiuodama iškart supranta, kad ant kepurės yra lygiai penkiasdešimt du dantys, ir kad tai – agučių, krakso, baltabarzdžių pekarių ir Čarlzo Čithemo Rašo žmonos dantys. Kaminai vaitoja, o Kler balsas dusliai dunda po kepure:

– Bėk, kitaip sugausiu ir suvalgysiu!

Samanta ir auklė pasileidžia juokdamosi bėgti, o Kler užsėda ant surūdijusio, tarškančio dviračio ir kaip pasiutusi ima minti joms įkandin. Važiuodama ji skimbčioja dviračio skambučiu, o Specialisto kepurė šokinėja jai ant galvos ir šnypščia kaip katė. Skambučio garsas šaižus ir plonas, o dviratis aimanuoja ir cypauja. Jis krivuliuoja tai kairėn, tai dešinėn. Kaulėti Kler keliai kyšo iš abiejų pusių lyg savadarbės atsvaros.

Kler sukiojasi tarp kaminų, vaikydamasi Samantą su aukle. Samanta bėga nelabai greitai, vis grįžteli pažiūrėti per petį. Artėdama Kler viena ranka įsikimba dviračio vairo, o kitą ištiesia Samantos link. Jau ruošiasi nutverti Samantą, kai auklė atsisuka ir nutraukia kepurę Kler nuo galvos.

– Šūdas! – aikteli auklė ir numeta kepurę. Ant auklės plaštakos plaštakos minkštosios dalies ištrykšta kraujo lašas, ten, kur jai įkando Specialisto kepurė.

Kler kikendama nulipa nuo dviračio. Samanta žiūri, kaip Specialisto kepurė nusiridena į šoną. Ji įgauna pagreitį, nurieda palėpės grindimis ir dingsta, nubilda laiptais žemyn.

– Eik paimt, – paliepia Kler. – Dabar tu galėsi būti Specialistu.

– Ne, – atsako auklė, čiulpdama delną. – Laikas gulti.

Nulipus žemyn, Specialisto kepurės nesimato nė ženklo. Jos išsivalo dantis, atsigula į laivą-lovą ir iki smakro užsitraukia antklodę. Auklė sėdi tarp jų kojų.

– Kai esi Mirusi, – prabyla Samanta, – ar irgi pavargsti ir turi eiti miegoti? Ar ką nors sapnuoji?

– Kai esi Mirusi, – atsako auklė, – viskas daug paprasčiau. Neprivalai daryti nieko, kas tau nepatinka. Neprivalai turėti vardo, neprivalai nieko prisiminti. Nereikia net kvėpuoti.

Ir ji parodo, ką būtent turi omeny.

Kai randa laiko pamąstyti (o dabar ji turi laiko lig valiai), Samanta suvokia, kad ji neaišku kuriam laikui įstrigo tarp dešimties ir vienuolikos metų amžiaus, įstrigo drauge su Kler ir aukle. Ji mąsto štai ką. Skaičius dešimt yra malonus ir apvalus, kaip paplūdimio kamuolys, tačiau, bendrai paėmus, metai nebuvo lengvi. Jai įdomu, kaip būtų buvę sulaukti vienuolikos. Galbūt jie būtų buvę aštresni, kaip adatos. Tačiau ji pasirinko tapti Mirusi. Viliasi, kad nusprendė teisingai. Ji svarsto, ar mama irgi būtų nusprendusi geriau tapti Mirusi nei mirusi, jei būtų turėjusi tokią galimybę.

Pernai mokykloje, kai mirė jos mama, jie mokėsi sveikuosius skaičius. Sveikieji skaičiai Samantai priminė laukinių žirgų bandas – keršius, obuolmušius ir sarčius. Jų tiek daug ir visi jie, na, yra sveiki ir nesuvaldomi. Kai jau galvoji, kad kurį pažabojai, jis atkragina galvą ir numeta tave ant žemės. Mėgstamiausias Kler skaitmuo yra keturi, kuris, jos nuomone, yra aukštas, liesas berniukas. Samantai berniukai per daug nerūpi. Jai rūpi skaičiai. Pavyzdžiui, paimkime skaitmenį aštuoni, kuris vienu metu gali būti net keli dalykai. Jei pažiūrėsi vienaip, aštuoni primena pasilenkusią moterį banguotais plaukais. Tačiau jei paguldysi jį ant šono, jis panašus į gyvatę, ryjančią savo uodegą. Panašiai ir su skirtumu tarp buvimo Mirusiai ir buvimo mirusiai. Galbūt, kai Samantai atsibos viena, ji išbandys kita.

Ji išgirsta, kaip kažkas pievoje, po ąžuolais, šūkteli jos vardą. Samanta išlipa iš lovos ir prieina prie vaikų kambario lango. Pažvelgia pro banguotą stiklą. Ten ponas Kouslekas.

– Samanta, Kler! – šaukia jis. – Ar jums viskas gerai? Ar tėvas namie?

Samanta beveik mato, kaip jis persišviečia mėnesienoje.

– Jie nuolat mane užrakina dirbtuvėje. Prakeikimas, kokie jie šiurpūs, – tęsia. – Samanta, ar tu ten? Kler? Mergaitės?

Auklė ateina ir atsistoja prie Samantos. Auklė prisideda pirštą prie lūpų. Kler akys žybčioja jų pusėn nuo tamsios lovos. Samanta nieko nepasako, bet pamoja ponui Kouslekui. Pamojuoja ir auklė. Galbūt jis pamato, kaip jos mojuoja, nes po kurio laiko nustoja šūkavęs ir nueina.

– Atsargiai, – sako auklė. – Jis netrukus sugrįš. Kaip ir jis.

Ji paima Samantą už rankos ir nuveda į lovą, kur laukia Kler. Jos sėdi ir laukia. Bėga laikas, bet jos nepavargsta, nė kiek nepasensta.

Kas toks būsi?
Tik oro gūsis.

Atsidaro paradinės pirmo aukšto durys, Samanta, Kler ir auklė išgirsta, kaip kažkas pamažu sėlina laiptais į viršų.

– Būkit tyliai, – kužda auklė. – Čia Specialistas.

Samanta ir Kler tyli. Vaikų kambaryje tamsu, o židinyje it ugnis trakši vėjas.

– Kler, Samanta, Samanta, Kler?

Specialisto balsas apsivėlęs ir drėgnas. Primena tėvo balsą, bet tik dėl to, kad kepurė gali pamėgdžioti bet kokį garsą, bet kokį balsą.

– Ar jūs dar nemiegate?

– Greitai, – paragina auklė. – Laikas keliauti į palėpę ir pasislėpti.

Kler ir Samanta išlenda iš po antklodės, greitai ir tyliai apsirengia. Nuseka paskui ją. Netardama nė žodžio, nekvėpuodama, ji įsitraukia jas į kamino slaptavietę. Taip tamsu, kad nieko negali įžiūrėti, tačiau jos puikiai supranta auklę, kai ši sužiopčioja „viršun“. Ji ima kopti pirmoji, kad jos pamatytų, už ko galima įsikibti, kur kyšo plytos, ant kurių patogu pastatyti kojas. Tada lipa Kler. Samanta stebi, kaip sesers kojos kyla it dūmai su vis dar neužrištu batraiščiu.

– Kler? Samanta? Po velnių, gąsdinate mane. Kur jūs?

Specialistas stovi prie pat pravirų durų.

– Samanta? Man, rodos, kažkas įkando. Manau, kad man įkando prakeikta gyvatė.

Samanta sudvejoja tik akimirką. O tada ima kilti vaikų kambario kaminu aukštyn, aukštyn, aukštyn.

Versta iš: Kelly Link. STRANGER THINGS HAPPEN. Easthampton: Small Beer Press, 2001.