Tadeusz Różewicz. Eilėraščiai
2000 m. Nr. 12
Iš lenkų k. vertė Gintaras Grajauskas
Atėjote pamatyti poeto
atėjote pamatyti poeto
ir ką pamatėte?
pamatėte žmogų
sėdintį ant kėdės
kuris užsidengė veidą
o po minutėlės pasakė
gaila kad neatėjote
pas mane prieš dvidešimt metų
tuomet vienas jauniklių
tarė
mūsų tada dar nebuvo
įsižiūrėjau
ketvirtuoju veidu
atspindėtu apniauktame
mano gyvenimo veidrodyje
išgirdau
iš labai toli
jų švarius ir galingus balsus
ką jūs šiuo metu rašote
ką veikiate
atsakiau
nieko neveikiu
prieš penkiolika metų subrendau
šitai sunkiai užduočiai
kada „nieko nedarau“
darau NIEKĄ
išgirdau juoką
kada nieko nedarau
esu savyje
aiškiai matau tuos
kurie pasirinko darymą
matau nesvarbu kokius darymus
po nesvarbu kokių galvojimą
nesvarbu koks Gustavas
patapo
nesvarbu kokiu Konradu
nesvarbu koks feljetonistas
nesvarbu kokiu moralistu
girdžiu
kaip nesvarbu kas kalba nesvarbu ką
nesvarbu kam
nešvankybė valdo mases ir elitą
tačiau tai tik pradžia
Kiauliažudystė
Jerziui Nowosielskiui, prisimenant pokalbius apie gyvūnų žudymą.
Atminkite, kad jeigu šėtonas nori kam nors įspirti, tai nepalies jo savo arkliška kanopa, vien savo žmogiška koja.
šveicarų laikraštyje
perskaičiau straipsnį
pav. „Arme Schweine“
vargšės kiaulės
kaip tie nekalti padarai
kenčia nujausdami mirtį
ir mūsų lenkiškos kiaulės
yra tokios pat jautrios
kaip jų šveicariškos seserys
vežamos į skerdyklą
dažnai miršta nuo širdies smūgio
„kiauliažudystė“ siejasi mūsų
krašte su gimimu ir mirtimi
su krikštynom ir laidotuvėm
o galbūt su pirmąja komunija
skaičiau „Politikoje“ straipsnį
apie kiaulės širdies persodinimą
jaunam vyriškiui
– Kodėl nusprendėte pasirinkti
būtent kiaulės širdį? – klausia žurnalistas
Atsižvelgdamas į dydžio panašumus, –
atsako doc. Zbigniewas Religa
iš Šlionsko Medicinos akademijos –
tai buvo jauni egzemplioriai
sveriantys nuo 80 iki 100 kg –
kad širdys būtų kaip žmogaus…
ir bažnyčia visiškai pritaria
panašiems persodinimams, išskyrus smegenų
transplantavimą ir artimųjų organų panaudojimą
tegyvuoja kiaulė!
žmonių bičiulė
sakau tai tvirtai
iš pačios širdies (žmogiškos)
tebūnie pašlovintos visos kiaulės
suvalgytos žmonijos
nuo pasaulio sutvėrimo!
kiek kiaulių širdžių inkstų
kiek kiaulės kojyčių
liko nepersodinta
iki XX amžiaus galo
kaip moralistas klausiu
ar atsiras nors vienas
žmogus pasiligojusiai kiaulei
atiduosiantis savo širdį smegenis
arba inkstus
kada žmonija subręs
tokiai meilei
kad galėtų ištarti
kiaule mano sese
kada pastatysim Ženevoje
prieš jungtinių tautų būstinę
paminklą
kiaulę su paršeliais
konkursą kiaulės paminklui
„skelbiu pradėtą“
Du eilėraštukai
mano eilėraštukas
perkaltas kritikos
vinimis
kraujuodamas
krinta
nuo liežuvio
nes toks jau jis yra
realistinis
apčiuopiamas
fiziškas
tavo eilėraštukas
irgi mirtinas
tačiau mistiškas
„patriotiškas“
besiveržiantis
į
dangų
mano eilėraštukas
užkastas
gimtojon žemėn apmiršta
pavasarį išsibudina
aklomis leidžia baltus daigus
vis nori „pas žmones“
taviškis nori
pas poną Dievą
(pakeliui
pas žmones bažnyčios
siluetas)
bet Dievas raidžių nepažįsta
Dievas eilių neskaito
vadinasi ginčas baigtas
* * *
audra daužėsi už lango draskė
sapnus voratinklius kliedesius
dangus buvo varinis
žolė granato spalvos
švininė
juoda
žvėris
hienos ir lapės mutantas
unkšdamas uosdamas
žemę
bėgo į tirštėjančią tamsą
spragoje tarp sapno
ir tikrovės
pagalvojau
pajutau
jog tai aš esu
bėgantis kapinių link
karstan
tamsus žvėris
akmenų prigrūstu pilvu
po raudonu dangum
bėgu kiek įmanydamas
nors žinau jog ten manęs
laukia duobė
bandau užmigti
įsisupu į antklodę
bėgu toliau
negaliu sustabdyt to bėgimo
prabundu
pilna
burna smėlio