Tadeusz Różewicz. Francis Baconas arba Diego Velázquezas dantisto kėdėje
2015 m. Nr. 4
Iš lenkų k. vertė Marius Burokas
Tadeuszas Różewiczius (1921–2014) – vienas garsiausių lenkų poetų, dramaturgų ir rašytojų. Autorių galima statyti į vieną gretą su lenkų „didžiaisiais“: Cz. Miłoszu, Z. Herbertu, W. Szymborska. T. Różewicziaus poezija taupi, asketiška, pabrėžtinai proziška, apgaulingai paprasta. Poetui itin svarbios pauzės, elipsės, nutylėjimai, tuštuma. Jausmų įtampa, išraiškingumas pasiekiami paprasta sintakse ir leksine įvairove. Mažojoje poemoje „Francis Baconas arba Diego Velázquezas dantisto kėdėje“ („Francis Bacon czyli Diego Velázquez na fotelu dentystycznym“, 1995) poetas kalbasi su jam estetiškai artimu skandalingu anglų dailininku Francisu Baconu (1909–1992), kalbasi su savimi jaunu, mąsto apie meno poveikį žmogui, apie tai, kas jam svarbu – po dviejų pasaulinių karų įvykusį lūžį sąmonėje, apie kraupų žmogaus redukavimą į kūną, o kūno į mėsą, apie šio virsmo pasekmes. Šis įsivaizduojamas poeto pokalbis su dailininku buvo pastatytas ir kaip spektaklis (rež. Jerzy Grzegorzewskis).
prieš trisdešimtį metų
ėmiau lipti Baconui ant kulnų
ieškojau jo baruose galerijose
pas mėsininkus
laikraščiuose albumuose nuotraukose
sutikau jį Kunsthistorisches Museum
Vienoje stovėjo priešais infantės Margaritos
portretą
Infantin Margarita Teresa in blauem Kleid
Diego Rodriguez de Silva y Velázquez
pričiupau jį pamaniau
bet tai buvo ne jis
po jo mirties
Francisui Baconui išėjus
pakišau jį po stiklo gaubtu
norėjau apžiūrėti tapytoją
iš visų pusių
turėdamas omenyje
jo įgimtą polinkį
pasprukti dingti
prisilakti
šlaistytis
laike ir erdvėje
nuo baro prie baro
it barokiniam putto
pametusiam skrybėlę
ir raudoną kojinę
privalėjau atimti
iš jo
galimybę judėti
keletą savaičių
ateidavau į Teito galeriją
užsidarydavau su juo
ir rydavau akimis
virškinau siaubingą
mėsos meną besidulkinančias dvėsenas
nugrimzdęs į save
tęsiau dialogą su savo
vaikus ryjančiu
Saturnu
žmones galabija kaip žvėris
mačiau:
pilni sunkvežimiai sukapotų žmonių
jie nebus išgelbėti
rašiau 1945-aisiais
veikiamas svaigalų Baconas
tapo mielas draugiškas
dosnus svetingas
statė pažįstamiems
šampano ir ikrų
virto angelu
įmerkusiu sparną
į bokalą
dauguma mano paveikslų – sakydavo –
nutapyti Nerimo
apimto žmogaus
tapydamas vieną tokį triptiką
bandžiau pagelbėt sau gerdamas
padėjo tik vienąkart
sumurmėjo
vagodamas pirštu ant stiklo
Lager Beer Lager Beer
1962 metais tapiau
nukryžiavimą
kartais net mirtinai pagiringas
beveik nesuvokiau ką darau
bet tuokart padėjo
Baconas pasiekė nukryžiuotojo
atsimainymą
į kabančią negyvą mėsą
atsistojo iš už staliuko ir tyliai tarė
taip žinoma esame mėsa
esame potenciali dvėsena
kai tik užsuku pas mėsininką
visad pagalvoju stebėtina
kad ne aš pamautas ant kablio
tikriausiai grynas atsitiktinumas
Rembrandtas Velázquezas
na jie tikėjo kūnų prisikėlimu
iš mirusiųjų meldėsi prieš tapydami
o mes žaidžiame
šiuolaikinis menas tai žaidimas
nuo Picasso laikų visi žaidžiame
vieni geriau kiti blogiau
ar matei Dürerio piešinį
delnai suglausti maldai
aišku kad jie gėrė valgė žudė
kankino ir prievartavo
bet tikėjo kūnų prisikėlimu
amžinajam gyvenimui
gaila kad… mes…
nutilo ir išėjo nežinia
kur
bėgo metai
medžioti Baconą
man padėjo Adamas
poetas vertėjas
krótkopis savininkas
gyvenantis Londone
ir Norviče
1985 metų birželio 12 dieną
jis rašė man:
Mielas Tadeuszai,
šiandien apsilankiau didžiulėje Bacono parodoje
ir pamaniau, kad pamatęs ją liktum labai
patenkintas. O aš ėjau nenoromis.
Bet nesigailiu, nes tos ankstyvosios apgraužtos galvos
labai efektingos,
tiek kompozicija, tiek spalvos. Tiesa, naujesni paveikslai
manęs neįtikino. Kaip jau ir esu tau rašęs,
atvažiuosiu į Vroclavą…
(kitoje Head IV 1948–1949 reprodukcijos
pusėje)
bet Adamai
juk negaliu atsakyti
Baconui
jis nemoka lenkiškai
aš nemoku angliškai
pasakyk jam kad debiutavau 1947-aisiais
knyga Nerimas
1956-aisiais rašiau:
kvėpuojanti mėsa
pritvinkusi kraujo
vis dar maitina
šias tobulas formas
taip glaudžiai spiečiasi prie grobio
kad net tyla laukan
neprasiskverbia <…>
the breathing meat
filled with blood
is still the food
for these perfect forms
abu keliavome
po Bevaisę žemę
Baconas pasakojo mėgstąs
žiūrinėti savo paveikslus per stiklą
net Rembrandtas
už stiklo jam labiau patinka
ir jam netrukdo atsitiktiniai žiūrovai
atsispindintys stikle
kurie susilieja su vaizdu
ir praeina
aš
nepakenčiu paveikslų už stiklo
matau ten save pamenu kartą
stebėjau keletą japonų
užklojusių Monos Lizos šypseną
jie nenustygo vietoje
Džokonda sustingo
stiklo karste
po to nutikimo
niekuomet nebesilankiau Luvre
Džokonda šypsojosi į ūsą
Baconas uždarė į narvą
popiežių Inocentą VI
vėliau Inocentą X
ir Pijų XII
infantę Margaritą žydra suknele
dar kažkokį apylinkės teisėją
visi tie asmenys ėmė klykti
1994-aisiais
vasario 14
šventojo Valentino dieną
Francisas Baconas pasirodė man
stiklo ekrane
apvali galva veido ovalas
suglamžytas kostiumas
klausausi Bacono
žvelgiu į portretą
į raudoną popiežiaus Inocento VI veidą
žvelgiu į švelnų infantės veiduką
stengiausi parodyti
burnos ertmės peizažą
sako Baconas
bet man nepavyko
burnos ertmėje randu
visas nuostabias Diego
Velázquezo paveikslų spalvas
stiklas slopina klyksmą
maniau
Baconas operuoja
be anestezijos
tai primena
XVIII amžiaus dantistus
Zahnextraktion
jie pjaustydavo ir opas tvinkulius votis
visai neskaudės sakydavo infantei
prašom išsižioti
deja neturiu nuskausminamųjų
todėl skaudės
infantė ginekologo kėdėje
popiežius Inocentas VI elektros kėdėje
popiežius Pijus XII laukiamajame
Diego Velázquezas
dantisto kėdėje
draugas George’as Dyeris
priešais veidrodį – 1968 m.
arba ant klozeto…
tapiau pražiotas burnas
Poussino riksmą Šantilji
ir Einšteino riksmą ant laiptų
tapiau
ant drobės iš laikraščių
ant reprodukcijų reprodukcijų
mano dirbtuvės kampe
gulėjo šūsnys spaudos ir nuotraukų
būdamas jaunas
Paryžiuje nusipirkau
knygą apie burnos ertmės ligas
Baconas kalbėjosi su Davidu Sylvesteriu
ir nekreipė į mane dėmesio
norėjau jį išprovokuoti
paklausiau ar yra girdėjęs
apie pūvančią Sigmundo Freudo burnos ertmę
į jo gyvenimo pabaigą net ištikimas
šuo sprukdavo nuo savo šeimininko
neištverdamas dvoko
kodėl netapei
nuostabaus vėžio
suėsto gomurio
Baconas apsimetė negirdįs
tie tamstos modeliai dryksta
kaip debesys nunerta oda
vėl tamsta pasodinai popiežių
Inocentą kažkurį
į orkaitę
vėl tamsta nori tai svajingai
puikiai išauklėtai ir puikiai nutapytai
infantei
pritaikyti
„die Applizierung“ des Klistiers
norėjau prašyti Adamo
pagalbos bet Adamas
tik nusišypsojo
valgė sumuštinį su tunu
ir gėrė heinekeną
pasakyk jam Adamai
pasakyk
prašau „angliškai“
kad sučiauptos lūpos man
pats gražiausias peizažas
Nepažįstamosios iš Florencijos lūpos
Andrea della Robbia
Ritratto d’Ignota
Portrait of Unknown Woman
ir dar jam pasakyk
kad Franzas Kafka baiminosi pravirų
burnų ir dantų pilnų mėsos ir auksinių karūnėlių
miniu tai savo pjesėje Spąstai
ją vaidino Norviče
gaila kad Baconas nenutapė
portreto Elioto kankinamo
antkaulio uždegimo
apmuturiuotu languota skarele
veidu
tuomet Adamas valgė sumuštinį
su rūkyta lašiša
Tadeušai! geri jau trečią bokalą
juk perspėjau Tave kad Guinessas
stiprus
paklausk pono Franciso
ar žino ką apie burnas ir dantis
sakė Wondratschekas
Adamas paslepia savo krótkopis
Der Mund is plötzlich
Der Zähne überdrüssig
sakė Wondratschekas
Baconas kalbėjo alaus bokalui
man taip ir nepavyko
nutapyti šypsenos
nuolat vyliausi
kad sugebėsiu nutapyti lūpas
kaip Monet tapydavo
saulėlydžius
o tapiau
burnas pilnas dantų ir riksmo
nukryžiavimas? sakiau juk
tai vienintelis paveikslas
kurį nutapiau girtas
bet nei alkoholis nei narkotikai
nepadeda tapyti
tampi tik kalbesnis
tikras plepys
sudiev Francisai Baconai
parašiau apie tave poemą
nebeieškosiu Tavęs daugiau
viskas taškas
pala! dar liko poemos pavadinimas
Francisas Baconas
arba
Diego Velázquezas
dantisto kėdėje
neblogai ką
nė vienas iš airių
ar anglų kritikų
ar poetų
nesugalvojo
tokio pavadinimo
gal ir be reikalo
pridūriau tokį ilgą eilėraštį
prie pavadinimo
bet žmogus
išgėręs alaus
daraisi kalbus
tikras plepys
1994 vasaris–1995 kovas