literatūros žurnalas

Tadeusz Różewicz. Francis Baconas arba Diego Velázquezas dantisto kėdėje. Vertė Marius Burokas

2015 m. Nr. 4

Iš lenkų k. vertė Marius Burokas

Tadeuszas Różewiczius (1921–2014) – vienas garsiausių lenkų poetų, dramaturgų ir rašytojų. Autorių galima statyti į vieną gretą su lenkų „didžiaisiais“: Cz. Miłoszu, Z. Herbertu, W. Szymborska. T. Różewicziaus poezija taupi, asketiška, pabrėžtinai proziška, apgaulingai paprasta. Poetui itin svarbios pauzės, elipsės, nutylėjimai, tuštuma. Jausmų įtampa, išraiškingumas pasiekiami paprasta sintakse ir leksine įvairove. Mažojoje poemoje „Francis Baconas arba Diego Velázquezas dantisto kėdėje“ („Francis Bacon czyli Diego Velázquez na fotelu dentystycznym“, 1995) poetas kalbasi su jam estetiškai artimu skandalingu anglų dailininku Francisu Baconu (1909–1992), kalbasi su savimi jaunu, mąsto apie meno poveikį žmogui, apie tai, kas jam svarbu – po dviejų pasaulinių karų įvykusį lūžį sąmonėje, apie kraupų žmogaus redukavimą į kūną, o kūno į mėsą, apie šio virsmo pasekmes. Šis įsivaizduojamas poeto pokalbis su dailininku buvo pastatytas ir kaip spektaklis (rež. Jerzy Grzegorzewskis).

 

 

prieš trisdešimtį metų
ėmiau lipti Baconui ant kulnų

ieškojau jo baruose galerijose
pas mėsininkus
laikraščiuose albumuose nuotraukose

sutikau jį Kunsthistorisches Museum
Vienoje stovėjo priešais infantės Margaritos
portretą
Infantin Margarita Teresa in blauem Kleid
Diego Rodriguez de Silva y Velázquez

pričiupau jį pamaniau
bet tai buvo ne jis

po jo mirties
Francisui Baconui išėjus
pakišau jį po stiklo gaubtu

norėjau apžiūrėti tapytoją
iš visų pusių

turėdamas omenyje
jo įgimtą polinkį
pasprukti dingti
prisilakti

šlaistytis
laike ir erdvėje
nuo baro prie baro
it barokiniam putto
pametusiam skrybėlę
ir raudoną kojinę
privalėjau atimti
iš jo
galimybę judėti

keletą savaičių
ateidavau į Teito galeriją
užsidarydavau su juo
ir rydavau akimis

virškinau siaubingą
mėsos meną besidulkinančias dvėsenas
nugrimzdęs į save
tęsiau dialogą su savo
vaikus ryjančiu
Saturnu
žmones galabija kaip žvėris
mačiau:
pilni sunkvežimiai sukapotų žmonių
jie nebus išgelbėti
rašiau 1945-aisiais

veikiamas svaigalų Baconas
tapo mielas draugiškas
dosnus svetingas
statė pažįstamiems
šampano ir ikrų
virto angelu
įmerkusiu sparną
į bokalą

dauguma mano paveikslų – sakydavo –
nutapyti Nerimo
apimto žmogaus

tapydamas vieną tokį triptiką
bandžiau pagelbėt sau gerdamas
padėjo tik vienąkart
sumurmėjo
vagodamas pirštu ant stiklo
Lager Beer Lager Beer
1962 metais tapiau
nukryžiavimą
kartais net mirtinai pagiringas
beveik nesuvokiau ką darau
bet tuokart padėjo

Baconas pasiekė nukryžiuotojo
atsimainymą
į kabančią negyvą mėsą
atsistojo iš už staliuko ir tyliai tarė
taip žinoma esame mėsa
esame potenciali dvėsena
kai tik užsuku pas mėsininką
visad pagalvoju stebėtina
kad ne aš pamautas ant kablio
tikriausiai grynas atsitiktinumas
Rembrandtas Velázquezas
na jie tikėjo kūnų prisikėlimu
iš mirusiųjų meldėsi prieš tapydami
o mes žaidžiame
šiuolaikinis menas tai žaidimas
nuo Picasso laikų visi žaidžiame
vieni geriau kiti blogiau

ar matei Dürerio piešinį
delnai suglausti maldai
aišku kad jie gėrė valgė žudė
kankino ir prievartavo
bet tikėjo kūnų prisikėlimu
amžinajam gyvenimui

gaila kad… mes…
nutilo ir išėjo nežinia
kur
bėgo metai
medžioti Baconą
man padėjo Adamas
poetas vertėjas
krótkopis savininkas
gyvenantis Londone
ir Norviče

1985 metų birželio 12 dieną
jis rašė man:
Mielas Tadeuszai,
šiandien apsilankiau didžiulėje Bacono parodoje
ir pamaniau, kad pamatęs ją liktum labai
patenkintas. O aš ėjau nenoromis.
Bet nesigailiu, nes tos ankstyvosios apgraužtos galvos
labai efektingos,
tiek kompozicija, tiek spalvos. Tiesa, naujesni paveikslai
manęs neįtikino. Kaip jau ir esu tau rašęs,
atvažiuosiu į Vroclavą…
(kitoje Head IV 1948–1949 reprodukcijos
pusėje)
bet Adamai
juk negaliu atsakyti
Baconui
jis nemoka lenkiškai
aš nemoku angliškai
pasakyk jam kad debiutavau 1947-aisiais
knyga Nerimas

1956-aisiais rašiau:

kvėpuojanti mėsa
pritvinkusi kraujo
vis dar maitina
šias tobulas formas

taip glaudžiai spiečiasi prie grobio
kad net tyla laukan
neprasiskverbia <…>

the breathing meat
filled with blood
is still the food
for these perfect forms

abu keliavome
po Bevaisę žemę

Baconas pasakojo mėgstąs
žiūrinėti savo paveikslus per stiklą

net Rembrandtas
už stiklo jam labiau patinka

ir jam netrukdo atsitiktiniai žiūrovai
atsispindintys stikle
kurie susilieja su vaizdu
ir praeina

nepakenčiu paveikslų už stiklo
matau ten save pamenu kartą
stebėjau keletą japonų
užklojusių Monos Lizos šypseną
jie nenustygo vietoje
Džokonda sustingo
stiklo karste
po to nutikimo
niekuomet nebesilankiau Luvre
Džokonda šypsojosi į ūsą
Baconas uždarė į narvą
popiežių Inocentą VI
vėliau Inocentą X
ir Pijų XII
infantę Margaritą žydra suknele
dar kažkokį apylinkės teisėją
visi tie asmenys ėmė klykti
1994-aisiais
vasario 14
šventojo Valentino dieną
Francisas Baconas pasirodė man
stiklo ekrane
apvali galva veido ovalas
suglamžytas kostiumas
klausausi Bacono
žvelgiu į portretą
į raudoną popiežiaus Inocento VI veidą
žvelgiu į švelnų infantės veiduką

stengiausi parodyti
burnos ertmės peizažą
sako Baconas
bet man nepavyko
burnos ertmėje randu
visas nuostabias Diego
Velázquezo paveikslų spalvas

stiklas slopina klyksmą
maniau
Baconas operuoja
be anestezijos
tai primena

XVIII amžiaus dantistus
Zahnextraktion
jie pjaustydavo ir opas tvinkulius votis
visai neskaudės sakydavo infantei
prašom išsižioti
deja neturiu nuskausminamųjų
todėl skaudės
infantė ginekologo kėdėje
popiežius Inocentas VI elektros kėdėje
popiežius Pijus XII laukiamajame
Diego Velázquezas
dantisto kėdėje
draugas George’as Dyeris
priešais veidrodį – 1968 m.
arba ant klozeto…

tapiau pražiotas burnas
Poussino riksmą Šantilji
ir Einšteino riksmą ant laiptų
tapiau
ant drobės iš laikraščių
ant reprodukcijų reprodukcijų
mano dirbtuvės kampe
gulėjo šūsnys spaudos ir nuotraukų
būdamas jaunas
Paryžiuje nusipirkau
knygą apie burnos ertmės ligas
Baconas kalbėjosi su Davidu Sylvesteriu
ir nekreipė į mane dėmesio

norėjau jį išprovokuoti
paklausiau ar yra girdėjęs
apie pūvančią Sigmundo Freudo burnos ertmę
į jo gyvenimo pabaigą net ištikimas
šuo sprukdavo nuo savo šeimininko
neištverdamas dvoko
kodėl netapei
nuostabaus vėžio
suėsto gomurio
Baconas apsimetė negirdįs

tie tamstos modeliai dryksta
kaip debesys nunerta oda
vėl tamsta pasodinai popiežių
Inocentą kažkurį
į orkaitę
vėl tamsta nori tai svajingai

puikiai išauklėtai ir puikiai nutapytai
infantei
pritaikyti
„die Applizierung“ des Klistiers

norėjau prašyti Adamo
pagalbos bet Adamas
tik nusišypsojo
valgė sumuštinį su tunu
ir gėrė heinekeną

pasakyk jam Adamai
pasakyk
prašau „angliškai“
kad sučiauptos lūpos man
pats gražiausias peizažas

Nepažįstamosios iš Florencijos lūpos
Andrea della Robbia
Ritratto d’Ignota
Portrait of Unknown Woman

ir dar jam pasakyk
kad Franzas Kafka baiminosi pravirų
burnų ir dantų pilnų mėsos ir auksinių karūnėlių
miniu tai savo pjesėje Spąstai
ją vaidino Norviče
gaila kad Baconas nenutapė
portreto Elioto kankinamo
antkaulio uždegimo
apmuturiuotu languota skarele
veidu

tuomet Adamas valgė sumuštinį
su rūkyta lašiša
Tadeušai! geri jau trečią bokalą
juk perspėjau Tave kad Guinessas
stiprus
paklausk pono Franciso
ar žino ką apie burnas ir dantis
sakė Wondratschekas
Adamas paslepia savo krótkopis

Der Mund is plötzlich
Der Zähne überdrüssig
sakė Wondratschekas
Baconas kalbėjo alaus bokalui
man taip ir nepavyko
nutapyti šypsenos
nuolat vyliausi
kad sugebėsiu nutapyti lūpas
kaip Monet tapydavo
saulėlydžius

o tapiau
burnas pilnas dantų ir riksmo

nukryžiavimas? sakiau juk
tai vienintelis paveikslas
kurį nutapiau girtas
bet nei alkoholis nei narkotikai
nepadeda tapyti
tampi tik kalbesnis
tikras plepys

sudiev Francisai Baconai
parašiau apie tave poemą
nebeieškosiu Tavęs daugiau
viskas taškas

pala! dar liko poemos pavadinimas
Francisas Baconas
arba
Diego Velázquezas
dantisto kėdėje
neblogai ką
nė vienas iš airių
ar anglų kritikų
ar poetų
nesugalvojo
tokio pavadinimo
gal ir be reikalo
pridūriau tokį ilgą eilėraštį
prie pavadinimo
bet žmogus
išgėręs alaus
daraisi kalbus
tikras plepys

 

1994 vasaris–1995 kovas

Marius Burokas. Trisdešimt. Sentimentalus

2019 m. Nr. 10 / Manajam asmeniniam PDR’ui šiemet dvidešimt dveji. Esu jau turbūt senbuvis, PDR įsirėžęs mano metų ritme, gyvenime, tekstuose giliau nei kalendorinės ar religinės šventės. Mano vaikai užaugo (vos neparašiau „gimė“ – nebūčiau…

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kai muilas – nė krust

2019 m. Nr. 5–6 / Poezijos pavasaris 2019. – Sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, Vytas Dekšnys (užsienio poetai). – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2019. – 274 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Edward Hirsch. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 1 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / Mano senelio eilėraščiai. Pamenu, rašydavo juos atbulomis, jidiš kalba, smulkute, įkypa, paukštiška rašysena, eilutės, regis, kilo, ropštėsi nuo puslapio sparnuotų raidžių…

Kasparas Pocius. Meilės ir gruoblėtumo poezija

2018 m. Nr. 8–9 / Marius Burokas. Švaraus buvimo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 104 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Vladimir Rafejenko. Dienų ilguma

2018 m. Nr. 8–9 / Iš rusų k. vertė Marius Burokas / Vladimiras Rafejenko (g. 1969) – rusakalbis ukrainiečių poetas ir prozininkas. Trijų poezijos rinkinių ir šešių romanų autorius. Naujausias V. Rafejenko romanas „Dienų ilguma“

Marius Burokas. Laiškas apie tautas irgi kalbas

2018 m. Nr. 5–6 / Gerbiamas redaktoriau, prašei įspūdžių – sunku juos sudėlioti į kokią nors rišlią sistemą. Jaučiuosi kaip jūreivis, įpusėjęs kelionę aplink pasaulį. Skirtumas tik toks, kad man kiekviename uoste šiemet tenka skaityti poeziją arba jos klausytis.

Marius Burokas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 1 / šalto rasoto puodelio mėnuo vaikystė troškulys dar jaunas it kumeliukas už lango – žalumos sūkurys it sapne lėtas ir begalinis šviesuliai amžiams sustingę zenite

Verstinė poezija: dingusi ar vėl atrandama?

2017 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo Kornelijus Platelis, Vladas Braziūnas, Marius Burokas, LRS leidyklos vyr. redaktorius, vertėjas Saulius Repečka, „Metų“ publicistikos skyriaus redaktorius Gediminas Kajėnas

Ishion Hutchinson. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 10 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / Ishionas Hutchinsonas (Išionas Hatčinsonas) gimė 1983 m. Port Antonijuje, Jamaikoje. Dviejų poezijos knygų – „Tolimasis rajonas“ ir „Lordų ir Bendruomenių rūmai“

Marius Burokas. Nivalijos

2016 m. Nr. 12 / Kaip sunku žiemą keltis, patamsyje, šeštą ryto, kai už lango nėra sniego. Kai nenujauti to blausaus švytėjimo, visus nelygumus užklojančio baltumo. Keliesi, rengiesi, krapštai iš lovų įsiraususius, šnarpščiančius vaikus…

Marius Burokas. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 8–9 / Iš ciklo „Užrašytos nuotraukos“ 1. Fred Herzog. Man with Bandage, 1968 / įsipjovė skusdamasis klijavo kru opščiai iš įtūžio virpančiais pirštais pleistro kryželį ir išlėkė kaip stovi marškinėliais baltais tuščia mieste tik juodosios našlės

Julija Šukys. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas

2016 m. Nr. 2 / vertė Marius Burokas / Julija Šukys – rašytoja ir dėstytoja, gimusi Kanadoje, lietuvių šeimoje, 2001 m. baigusi lyginamosios literatūros doktorantūrą Toronto universitete. Ji yra daugybės straipsnių ir esė…