literatūros žurnalas

Augustinas Gricius. Dienoraštis. 1949 m. sausis

2023 m. Nr. 1

Rašytojas Augustinas Gricius (1899–1972) tarpukario Lietuvoje išpopuliarėjo savo humoristiniais kūriniais, parašė komediją „Palanga“, kurią 1932 m. Valstybės teatre pastatė Borisas Dauguvietis. Rašytojas kritiškai žvelgė į 1926 m. įvykdytą perversmą, Antano Smetonos ir tautininkų režimą, pasinaudodamas humoru kritikavo visuomenės ir valstybės ydas, tačiau tai jam netrukdė ilgus metus dirbti valstybės oficiozo – laikraščio „Lietuvos aidas“ – redakcijoje. 1940 m. birželį, sovietams okupavus Lietuvą, toliau dirbo žiniasklaidoje.

Dienoraštį jis pradėjo rašyti tremtyje, kai 1941 m. birželį su šeima – žmona Anele, vaikais Laima, Jonu, Algiu ir Kastyčiu – buvo ištremtas į Sibirą. Padėjus draugui, LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Justui Paleckiui, po metų paleistas. Grįžęs į Lietuvą 1944–1945 m. dirbo Meno reikalų valdyboje, 1946–1949 m. buvo Vilniaus ir Kauno dramos teatrų literatūrinės dalies vedėju, 1950–1955 m. – Rašytojų sąjungos konsultantu. Aktyviai įsitraukė ir į kūrybinę veiklą – rašė scenos veikalus, kino scenarijų, buvo išleisti keli jo apsakymų rinkiniai. Dienoraštį tęsė iki savo mirties.

Lietuvos literatūros ir meno archyvui šešias skirtingo formato A. Griciaus dienoraštį sudarančias užrašų knygas perdavė šeima. Nedidelė dienoraščio ištrauka buvo publikuota dokumentų rinkinyje „Rašytojas pokario metais“ (1991). Dalis dienoraštyje fiksuotų atsiminimų, kitaip redaguoti, buvo publikuoti A. Griciaus atsiminimų knygoje „Keliai keleliai“ (1973), kurią po rašytojo mirties baigė rengti jo artimieji. Čia skelbiama dienoraščio ištrauka publikuojama pirmą kartą, išsaugant originalią rašybą, skyrybą, leksiką. Lietuvos literatūros ir meno archyvas ketina išleisti visą dienoraštį.

Audrius Dambrauskas


Sausio 3 d
. Velnias žino, kaip šleivai eina gyvenimas. Pasidairai – kas dėl to kaltas? Ogi tik pats. Demoralizavausi.

Naujus metus sutikome taip girtai, kad šiandien šlykštu. Berods, ir visi metai panašiai praėjo, su palyginti nedidelėmis išimtimis. Žinoma, vanoju pats save, kad atsiminčiau ir pasitvarkyčiau. Naujų Metų pavyzdys – tebus taškas tam neteisingai suprastam, nedovanotinai piktnaudžiaujamam „kolektyviam“ gyvenimui.

Reikia šalintis tokio „kolektyvo“, kaip dabartinė teatro vadovybė1. Iš tiesų tokios vadovybės teatras dar nėra turėjęs – savo pajėgumu išgerti, viršijančiu pajėgumą kurti.

Taškas. Taškas!


Sausio 4 d
. Teatre vėl nesusipratimas. Kubertavičius pastatė Vienuolio „Prieblandą“. Pastatė, kaip mokėjo. Tikriau – „atstatė“, atsiminęs Dauguviečio pastatymą 1940 metais. Bet ką iš Kuberto reikalauti? Bene jam suvokti laikotarpio reikalavimus ir spektaklio idėją ta linkme kreipti? Cirinskis ir Pečiūra pjesės nepraleido, – sutiko tik vieną spektaklį leisti gruodžio 31 d.

Dabar visa velniava – ant manęs! Girdi, literatūros dalies vedėjas turėjo pjesę sugromuliuoti, sukramtyti ir Kubertui į burną įdėti, tegu ryja…

Vis tiek, Kubertas važiuoja pas Vienuolį pjesę taisyti pagal ideologinius ir klasinės kovos dėsnių reikalavimus.

Vakaras buvo visai pavasariškas. Tokie vakarai kažkodėl vilioja Panemuniais pasivaikščioti. Ir štai, bevaikštinėdamas sutemose, atsiminiau ne kartą vasaros pavakariais ten sutiktus bevaikštinėjančius Maironį, Tumą-Vaižgantą, Jakštą, Alekną2, Vaitkų3

Ypač gyvai atmintyje atgijo Vaižgantas. Gal pusvalandį stovėjau prie sienos Vytauto bažnyčioj, kur įmūrytas jo karstas. Atsiminiau daug su juo pasikalbėjimų.

Kartą, kai jis jau buvo pašalintas iš Vytauto bažn. Rektoriaus vietos, vasarojo Pažaislio vienuolyne, mudu su Paleckiu sumanėm jį aplankyti.

Vienuolyne mums pasakė, Vaižgantas išėjęs į šilą. Radome jį su pintine rankose, į kurią rinko eglių kankorėžius. Visai vaižgantiška istorija: negalėdamas taip sau tuščiai po šilą vaikštinėti, Vaižgantas ėmė rinkti kankorėžius ir nešti juos namo, virtuvėn. Po kurio laiko kankorėžių girioj pritrūko. Tad Vaižgantas vieną kartą išėjęs girion prisirankiodavo krepšį kankorėžių ir parsinešdavo namo, kitą kartą tą patį krepšį nešdavosi į girią ir kankorėžius išmėtydavo. Sekantį kartą Vaižgantas vėl turėjo ką rankioti…

Pamatęs mudu su Paleckiu Vaižgantas nepaprastai nudžiugo. Jis vaikščiojo su mumis po šilą, temperamentingai kalbėdamas, krepšiu mostaguodamas, kankorėžius tai barstydamas, tai vėl juos rinkdamas.

Ir dvasiškoji vyriausybė manęs nusikratė, ir svietiškajai su savo liežuviu įgrisau, ir žmonėms nebereikalingas… – kalbėjo jis su liūdesiu, giedros, vaižgantiškos šypsenos slepiamu.

Kažkaip pradėjome kalbėti, kokių politinių pažiūrų žmonės naudingesni savo tautai ir bendrai žmonėms.

Būk tu komunistas, būk tu sukempėjęs katalikas klerikalas, – būk tu kokios nori ideologijos išpažinėjas, bet tik stengtumeis nuoširdžiai tarnauti savo tautai, žmonijai, atiduoti visas savo dvasines jėgas. Reikia būti tokiu žmogumi, kokiu esi gimęs, kokiu esi subrendęs, bet tik būtum kūrybingu žmogum ir paliktum vaisingus savo gyvenimo pėdsakus. – Šitaip, kiek atsimenu, jis mums kalbėjo.

Negaliu būti nieko neveikęs! – Vėl kalbėjo Vaižgantas palietus temą apie žmones, kurie moka ir gali gyventi nieko neveikdami.

Štai – vienuolyno kapelionas. Sutukęs, sutingęs, surambėjęs… Skundžiasi nesveikata… O aš jam sakau – dirbk, judėk, vaikštinėk, pagaliau… sugriešyk! Išsijudinsi, sujudėsi, bus ir įdomiau, ir sveikiau gyventi…

Daug pokalbių, daug susitikimų su Vaižgantu šiandien vakarą atsiminiau stovėdamas prie sienos, kur įmūrytas jo karstas. Atrodo, kad aš vėl su juo kalbėjausi, ir aš jam, ir jis man pasisakėm kažką naudingo ir gero.

– –

Metas, labai metas apsidairyti, apsvarstyti, kas mano amžiui ir tolimesnei veiklai netinka – atmesti, išsižadėti, o pasirinkti tai, kas padeda gyventi, kas pakelia, kas įkvepia.


Sausio 20 d
. Šiandien apie 1 val. dieną mirė mūsų babūnė (Oškinienė)4, išgyvenusi apie 80 metų. Tikslios gimimo datos, atrodo, nei ji pati, nei kas kitas nežinojo. Nežinau, iš kokių šaltinių dukterys nustatė jos amžių – 80 m. Mirė vėžiu – ji pati nežinojo, kuo serganti.

Paskutiniaisiais metais jai vaidenosi badas, negerovės. Baugino ją visi tie mūsų gyvenamojo laikotarpio reiškiniai, jai baisūs, ir ji negalėjo suprasti, kaip aš juos pripažįstu, su jais sugyvenu ir net pats su jais išvien laikausi.

Mirė, ir nieko jai nebereikia, o kaip ji rūpinosi ir žiūrėjo, kad niekas šalin nenueitų, kad tik daugiau visokio labo susitaupytų!

Jadzė (Sutkienė)5 pasakė: „Na, štai ir mes stojame eilėn.“

P. Cvirkos muziejui nėra patalpų! Bute, kur jis gyveno ir tebegyvena jo žmona su vaikais, muziejui esą per ankšta. Vilniečiai nori muziejui paimti filialo namą Trakų g-vėj. Kauniečiai rašytojai spiriasi: atims namus, kitų neduos, Kauno filialas liks be patalpų. Išeina nei šis, nei tas: Rašytojų S-gos valdyba, negalėdama, o tikriausiai nenorėdama padėti pastangų gauti muziejui patalpas, o norėdama tam reikalui paveržti filialo rūmus, pati to nejausdama tartum nustato kauniečius rašytojus prieš P. Cvirkos muziejų, lyg ir prieš patį P. Cvirką!.. Fe, kaip nesmagu. Žinoma, kalti ne kauniečiai rašytojai. Kalta nerangi ir nejautri rašytojų valdyba.

– –

Išėjo Guzevičiaus „Kalvio Ignoto teisybė“. Su ja susietas „literatūrinis anekdotas“, kuris iš tiesų yra tikras įvykis.

Guzevičius nusivedė Kulakauską6 į kažkokią senamiesčio smuklę paškicuoti tipus ir figūras knygos viršeliui. Pasistatė po 100 gramų. Kulakauskas, nužiūrėjęs jam patikusį modelį, ėmė piešti. Kažkas iš gėrikų tai pamatė ir suriko: „Vyrai, spekuliantus piešia!“

Visi iš smuklės kaip vėjas išdūmė. Liko tik Guzevičius, Kulakauskas ir smuklininkas.

– –

Pasiutęs reikalas! Niekaip negalim įpiršti dalį savo ūkio lauko! Nėra, kas imtų apie 8 ha geros, apsėtos žiemkenčiais, dobilais ir suartos žemės! Žadėjo paimti žemės fondan, bet, matyt, ir tas fondas neturi kur savo žemės dėti. Kada kas atsimena tokius laikus Lietuvoje, kad žemę nemokamai, dovanai žmonėms siūlytum, ir įsiūlyti negalėtum!

– –

Esu pradedančio eiti iliustruoto žurnalo „Švyturys“ redkolegijos narys ir Kauno korespondentas. Esu, tai esu, bet ką aš ten dirbu – nežinau. Parašiau apybraižą apie teismus ikitarybinėje Lietuvoje. Nei manęs niekas kviečia į redakcinį darbą, nei uždavinių duoda, nei sumanymų klausia… Tai bent redakcija! Nejaugi jie man algą mokės?

Berods, dabar pirmas numeris dar eina, redakcija nesusitupėjusi. Reikia tikėtis, kad ilgai taip nebus…

– –

Literatūra ir Menas“ vedamajame Marcinkevičių7 ir mane aplojo, kad nėra lietuvių originaliosios tarybinės dramaturgijos. Matai, koks aš! Pasirodo, mudu su Marcinkevičium – vieninteliai dramaturgijos šulai Lietuvoje! Komikai tie ponaičiai „Meno ir Literatūros“ redakcijoj…

Jono8 andai paklausiau, ar jis galutinai nusistatęs važiuoti į Maskvą, į Kinematografijos institutą. Sakėsi, pagalvosiąs. Šiandien pasakė, vis dėlto, važiuosiu. Kalbėjausi su Meškauskiene9. Žadėjo Jono reikalą paremti. Būsiančios ir stipendijos. Tevažiuoja! Ir nebūtina, kad jis, baigęs mokslą, liktų Lietuvoj. Mums, lietuviams, metas skverbtis į platųjį pasaulį. Užtenka „parapijinio patriotizmo“ ir „Bakūžės samanotos“ idealizavimo.

– –

Dabar jau neatsimenu kas [kitu rašikliu įterpta: „(P. Juodelis10)“] pasakė (tai buvo prieš daugelį metų), kad Binkis, nors didelio talento žmogus, daug sukūręs nepaliks – neturi valios kūrybai. Iš tiesų, valia kurti yra lemiamos reikšmės dalykas. Talentas be valios kurti – niekis. Matyt, ir aš tos valios labai stingu. O dar bjauriau – nemoku sutvarkyti savo laiko: daug jo nueina niekais.

А годы проходят всё лучшие годы…“11


Sausio 22 d
. Marinant babūnę.

Stovi moterys aplink lovą, kitos klūpo, meldžiasi. Spragsi vaškinė žvakė. Visų dėmesys sukauptas į mirštančiosios veidą. Sekamas kiekvienas jos sujudėjimas, kiekvienas atsikvėpimas. Visų veiduos nepaprasta rimtis, mistiškas stebėjimasis, bet ne baimė. Dukterys tyliai verkia.

Mirštančioji atsikvėpė ir sustingo. Didžiausias įsitempimas. Dar kartą kvėptelėjo. Tyla. Dar kvėptelėjimas. Visas buto gyvenimas susitelkė, susikoncentravo prie mirštančiosios lovos. Rodės, jokių kitų reikalų marinantiems nebėra. Dar kvėptelėjimas. Tyla.

Baigta. – Pasakė Laima12 eidama nuo lovos.

Kitos, nieko nesakiusios, pasklido nuo lavono. Ir tuoj prasidėjo kiti reikalai, judėjimas, rūpesčiai. Gyvenimas eina toliau. Nieko neįvyko. Absoliučiai nieko! Ir jokių ženklų nėra, kurią vietą žmogus buvo užėmęs, jokios tuštumos neliko. Atvirkščiai, nuo to, kas buvo žmogumi, pasidarė ankšta, nepatogu, nejauku. Tas, kas buvo žmogumi, reikia išgabenti, išnešti, į žemę įkasti…

Baigta! – Pasakė Laima.

Ir man pasivaideno: bus laikas, kai ir apie mane stovės būrelis žmonių, susikaupę, stebės ir skaičiuos mano paskutinius atsikvėpimus. Ir kažkas pasakys:

Baigta.

O gal ir žmonių aplink lovą nebus. Gal ir „baigta“ niekas nepasakys. O vis tiek bus baigta!

Norėčiau prieš mirtį netekti sąmonės. Turbūt baisu matyti marinančiųjų amžinai atsisveikinančius žvilgsnius, gal ašaras, gal degančią gramnyčią13, jausti, kad štai paskutinės tavo gyvenimo akimirkos…

Pamaldos su egzekvijom, gedulu, „Libera“.

Nebeatsimenu, kada aš besu buvęs bažnyčioje, per gedulingas mišias. Gal apie 30 metų, kai paskutinį kartą girdėjau niūrias, šiurpinančias egzekvijų gaidas.

Beklausydamas gedulingos giesmės atsiminiau vaikystę.

Šipyliai. Medinė bažnyčia (sakė, statyta iš maumedžio). Tarnavau mišioms. Buvo ir kitas toks pat „klapčiukas“ – Klemensas Kibildis, taip pat šipyliškis, gal kokiais metais vyresnis už mane. Buvo nepaprasto suktumo berniukas!

Jei būdavo pirktos mišios arba laidotuvės, kunigas Lipnevičius už patarnavimą duodavo mudviem griviną arba auksiną. Mudu tą pinigą dalindavomės, o kartais išeidavo taip, kad jis vienas visą monetą pasiimdavo.

Nebeatsimenu, kaip aš jam įsiskolinau. Kurį laiką neturėjau iš ko atiduoti skolą. Mano dalis eidavo Klemensui ne tik kaip palūkanos, bet kažkokiu stebuklingu būdu pati skola augo. Klemensas mane šantažuodavo, žadėdavo apskųsti tėvui. Kiek baimės ir kančių! Rodos, bene esu meldęs dievą, kad Klemensas numirtų ir man nebereikėtų dėl tos skolos kankintis.

Kibildis anksčiau pradėjo mišioms tarnauti, metais vyresnis, jautėsi bažnyčioj šeimininku ir mano „darbdaviu“. Kiekvieną kartą prieš mišias jis sakydavo:

Tu – prie knygos, aš – prie vyno.

Tai reiškia, aš per mišias turėjau knygą (mišiolą) ant altoriaus reikiamu laiku kilnoti, o Kibildis padėdavo kunigui vyno apeigose.

Prie vyno“ buvo „garbingiau“.

Klemensas užaugo. Tarnavo pasienio kariuomenėj, rodos, paspekuliavo su kontrabandistais, nešančiais iš prūsų prekes.

Grįžęs iš kariuomenės, Kibildis, ar su broliu žemę pasidalino, ar kitaip ją įsigijo – nebeatsimenu, statėsi trobas, medines, bet dailias, tvirtas. Dirbo smarkiai, nesigailėdamas sveikatos. Kai tik trobesius baigė statyti, aš jį buvau sutikęs Šipyliuose.

Dabar galėsiu gražiai gyventi. – Pasigyrė man Klemensas.

Netrukus po to išgirdau Klemensą mirus. Žmonės sakė: „patrūko bedirbdamas“. Tikriausiai, taip ir buvo. Ir žemė, ir naujos trobos atiteko kitam: našlė pasiėmė užkurį.


Sausio 27 d
. Vis dar bobutės laidotuvių atgarsiai.

Jų proga atsiminiau, kaip mums teko laidoti daktarą Purickį, Lietuvos Žurnalistų Sąjungos pirmininką.

Mirė jis širdies liga. Žurn. S-gos valdyba paskyrė komisiją velioniui palaidoti: Paleckį, Bružą14, dar kažką. Ir man teko pasidarbuoti. Nelengvos buvo laidotuvės!

Purickis, buvęs kunigas, dėl to į šventintas kapines neįsileistinas. Toksai buvo visų Kauno parapijų klebonų atsakymas. Karmelitų klebonas, rodos, Mileška, pasiūlė Purickį laidoti Kauno kapinių nusižudėlių kampe, karstą perkėlus iš Trakų gatvės per tvorą – pro vartus, kaip eks-kunigo, įnešti į kapus nebuvo leista. Su tuo negalima buvo sutikti ir komisija nesutiko.

Komisija nuėjo pas stačiatikių vyskupą – bene leistų palaidoti Kauno stačiatikių kapinėse. Ilgai tarėsi stačiatikių dvasininkai ir nutarė: neleisti. Jie nenorėję sueiti į konfliktą su katalikų dvasine vyriausybe.

Komisija pagaliau nuėjo pas evangelikus. Tie, pasitarę, pranešė, sutinką duoti vietą Purickiui savo kapinėse, bet už tą vietą pareikalavo 4000 litų.

Derybos su katalikų dvasininkais, derybos su stačiatikiais, derybos su evangelikais… Kelios dienos, kai lavonas guli, barzda atžėlė, ėmė gesti kūnas. O laidoti nėra kur! Sėdim kambaryje greta lavono ir nusiminę tariamės. Laidoti ne kapinėse – reikia valdžios leidimo – vėl praslinks kelios dienos. Belieka vienintelis – evangelikų variantas, bet iš kur tuos 4000 litų imti? Vėl kelionė pas evangelikus, vėl prašymai, derybos, įrodinėjimai. Vėl jų konsistorijos pasitarimas… Pagaliau, išsiderėjom kapui vietą už, rodos, 1500 litų!

Vargais negalais Purickį palaidojome Kauno evangelikų kapinėse. Cinko karste – ketinta buvo pamūryti rūsį ir ten jo karstą padėti.

Pernai buvau su žmona evang. kapinėse, atsiminėm Purickio kapą – vos besuradome tą vietą. Mažai ir ženklų beliko.

Žurnalistų Sąjunga buvo Giruliuose pasistačiusi poilsio namus, pavadintus Purickio vardu. Namai, sako, tebesą, bet, matyt, užmiršo, kieno jie. O tuos namus žurnalistai pasistatė ant padovanoto sklypo (dovanojo Šuišelis15), įvairių Klaipėdos įmonių ir firmų dovanotų medžiagų. Dovaninis pastatas.

– –

Jei jau apie kapines, tai apie kapines. Kauno miesto kapinės (prie Vytauto prosp.) jau uždarytos laidojimams. Paskutinieji palaidoti, rodos, komp. Gruodis ir I gimnazijos direktorius Treigys. Bronei mirus, norėta ją palaidoti su tėvu ir broliu Vladu. Maniušis16 nebeleido.

Mane labai stebino suardyti antkapiai, apdaužyti kryžiai Kauno m. katalikų, stačiatikių ir evangelikų kapinėse. Kas tie žmonės – kapų ir paminklų ardytojai?

Neseniai paaiškėjo. 1940–41 metais, vėliau – 1944 metais, žmonės, visokiems eventualumams besiruošdami, auksinius daiktus ir kitokias brangenybes slėpė savo artimųjų kapuose užkasdami, paminkluose ir antkapiuose įmūrydami.

Karo audra, visokie kitokie viesulai tuos žmones išsklaidė po platų pasaulį. Kam nors iš jų artimųjų mirus, laidojant į šeimos kapą, duobkasiai ėmė iškasinėti tuos lobius. Pasklido kalbos apie tokius laimikius. Prasidėjo lyg kokie kasinėjimai kapuose. Tais tikslais apardyta ir daug paminklų.

Pranas S.17 taip pat buvo užkasęs dalį kažkokių savo brangenybių į tėvų kapą. 1947 metais grįžę brangenybes rado, tik, sako, žymiai giliau įsmegusias į žemę, nekaip buvo įkastos. O jų sidabrinius indus Antanas18 buvo pakasęs sode po medžiu. Lobis dingo. Antanas sako, sodininkas apėjęs ir išvogęs. Kiti mano, gal Antanas stačiai užmiršo vietą, kur indus pakasė.

– –

Užvakar Antanas šventė savo 56 metų sukaktį. Buvo svečių. Išsikalbėta apie lenkų šovinistines demonstracijas Vilniuje. Toms demonstracijoms jie išnaudoja visus galimumus, kurių, rodos, dabar taip nedaug. Pavyzdžiui, Pilsudskio širdis, palaidota prie Rasų kapų. Antkapis nuolat papuošiamas gėlėmis. Būriuojasi lenkų jaunimas, kurio vis dėlto yra likę.

Gen. Čepas pasiūlė Kumpiui, kaip architektūros valdybos v-kui, tą visą kapinyną aplink Pilsudskio širdį likviduoti, kaip kliūtį gatvės judėjimui. Kumpis, pagalvojęs, sako: „Iš tiesų! Reikia apie tai pranešti Leonui-Pušiniui19. Он то наломает дров!20

Tarybinė Lietuvos vyriausybė, kai ėjo pasitarimai apie lenkų repatrijavimą iš Lietuvos, pasiūliusi lenkų vyriausybei pasiimti ir Pilsudskio širdį. Lenkų vyriausybė atsisakiusi, tuo tarpu nerandanti tinkamu laiką tuos klausimus svarstyti. Po to, Pilsudskio širdies reikalas taip ir užmirštas.

O yra Vilniuje, ir ne tik Vilniuje, žmonių, kurie tą dalyką ne tik neužmiršta, bet ir politinį biznį varo.

Vilniuje uždarinėjamos kai kurios bažnyčios, kaip lenkinimo, nacionalizmo ir antitarybinės veiklos lizdai. Pradeda atkreipti dėmesį ir į juodo marmuro antkapį, kaip į tolygų propagandos kanalą.

Žinoma, užsieny, ir pačioj Lenkijoj, lenkai mus vandalais pravardžiuos. Bet kaip lenkai pasielgė su Vytauto palaikais? Istorija keršija!

Vakar Dvarionienė21 išgyrė Kastytį22. Turįs tvirtų duomenų tapti geru pianistu.

Algis23, pasak Livonto24 ir kitų, turįs gerų ir tvirtų duomenų tapti žymiu smuikininku.

Jonas pats, be jokios pagalbos, pramoko skambinti pianinu. Gaila, kad nesiimta jį sistemingai muzikos mokyti.

Stebiuosi! Iš kur tie jų muzikiniai gabumai!

Mane norėjo padaryti vargonininku. Mokiausi Skaruliuose prie vargonininko Velbasio. Neišmokau nė vienos gaidos, net pažinti. Ir dabar nepažįstu gaidų. Berods, mažas būdamas Šipyliuose, ir tuose pačiuose Skaruliuose, giedojau „valandas“, prie vargonų. Neli25 taip pat nesaiksto į padanges muzikinių žvaigždžių. O vaikai… Nors: „цыплят по осени считают“26

– –

Literatūra ir Menas“ iškoliojo mane, kad aš dar neperdirbęs premijuoto „Liepto galo“ ir niekaip neparodąs „Pono Pšepadalskio“. Tatai, esą, stoka rašytojiško atsakingumo jausmo. Tik aš kaltas, kad tos pjesės „neišvystančios rampos šviesos“.

Kaltas, tai žinoma, kaltas ir aš. Bet daug kaltės tenka ir tokiems draugams Šimkams27, Zimanams28, Banaičiams29. Pirmiausiai, pasiimtą skaityti parašytą pjesę velniai žino kiek išlaiko neskaitę. Autorius visai išlipa iš vagos, dvasiniai visai atsyja nuo savo rašytojo veikalo, iki jį komisija perskaito, įvertina, pasako savo paskutinį žodį ir pateikia autoriui savo patarimus, pastabas, nurodymus.

Antra, patiekia autoriui tiek daug nurodymų, patarimų, pageidavimų, kad kalba begali eiti tik apie naujo veikalo parašymą, o ne apie parašytojo pataisymą ar perdirbimą. Iki tos draugų pastabos susiguli, iki jos susiliedina į kažką vientiso arba įsimontuoja į parašytąjį dalyką, praeina daug laiko. O jie – duoki tuoj!.. Juokdariai…

Nė šis, nė tas išeina su Vienuolio „Prieblanda“. Ji parašyta, rodos, 1939 m., tad ikitarybiniais laikais. Pastatyta Kaune Dauguviečio 1940–41 metais. Tada ėjo ir buvo gera.

Dabar „Prieblanda“ Kaune sustabdyta: premjera įvyko gruodžio 31 d. tik melste išmeldus tą vieną spektaklį. Reikėjo pertaisyti. Pertaisėme. MRV [Meno reikalų valdybos] repertįgaliotinis30 bijo leisti, padavė kažkam skaityti į CK.

Jei kiekvieną mūsų rašytojų veikalą, nepaisant, kada jis parašytas, reikia pritaikyti dirbtinai prie dabarties, tai kodėl to nereikia, pav., Ostrovskio, Čechovo ir kt. rusų klasikų veikalams?


Sausio 30 d
. Jaunimo teatre „Dėdės Tomo lūšnelės“ premjera. Laima nusivedė Kastytį. Pradžioj skundėsi, esą neįdomu. O paskui kad pravirko! Iš pusės spektaklio teko vesti namo – bliovė visa gerkle. Laima įdūkusi parlakino jį namo, visą šlapią nuo ašarų, kūkčiojantį. Klausiu:

Ko gi tu verkei?

Dėdės Tomo gaila… Pardavė, į kalėjimą pasodino, mušė…

O vakar tas sentimentalus humanistas gavo barti. Pirmiausia, jis parėjo viena valanda vėliau, negu buvo leistas. Tas taip dažnai kartojasi, kad teko reaguoti. O antra – parodė palinkimą švaistytis pinigais. Rinkdamas po kelias kapeikas susitaupė apie 17 rb. Kol buvo dėžutėj smulkūs, niekur nelaidė. Kartą Laima ir Jonas, pritrūkę pinigų, pasiskolino kinui. Grąžino popieriniais 17 rb. Vakar paaiškėjo, kad tuos pinigus Kastytis išleido, pats nemokėjo paaiškinti, kur ir kam. Nė mamos nesiklausęs. Teko stipriai išbarti. Įdomu, kad kiti vaikai niekada nesiklausę neišleisdavo, kad ir savo susitaupytus pinigus. Ir iš viso buvo ir tebėra drausmingesni, santūresni. Kastytis rodo daugiau palaidumo, neklauso, o mokykloj – peštukas.

Vakar ir Jonas padarė nemažą gėdą man ir sau. J. Paleckis vizitavo gimnaziją. 8-toj klasėj mokinių tai šio, tai to klausinėjo. Jono paklausė, ką parašė J. Dovydaitis31. Jonas sumišo – užmiršęs! Paleckis prikišo: vaikinas gyvena literatūrinėj aplinkumoj, o literatūrinių įvykių ir naujų literatūros kūrinių nežino! Žinojo ir skaitė, tik kad užmiršo.

Reiškia, nesigilino, neįsikalė.

– –

Emigravusiems į vakarines zonas lietuviams leidžiamas iliustruotas žurnalas „Tėvynėje“. Leidžia repatriacijos įstaiga, Mokslo literatūros leidyklos firma. Nemokėjau atsispirti, kai mane įtraukė redaguoti to leidinio Klaipėdos numerį. Dabar tenka vargti su Kauno numeriu. Darbas labai nesmagus, painus – leidinys propagandinis, o Vilkomirskio, organizavusio ir rinkusio medžiagą, sujauktas. Kelias dienas atsidėjęs dirbu. Pavargau.

Šimkus pataria spjauti į tokius visokius įpareigojimus ir imtis rimtų literatūrinių darbų. Taip reikės ir padaryti.

– –

Keista žiema. Iki šiol tik vieną naktį tebuvo 12° šalčio. Atsimenu, Šipyliuos sakydavo: „vasaris – ašaris“. Tatai, visi šalčiai pasireiškią vasario mėnesį. Matysiu. Iki šiol rogėmis žmonės mažai tevažinėja.

Parengė Audrius Dambrauskas


1 Kalbama apie Kauno valstybinį dramos teatrą (dab. Nacionalinis Kauno dramos teatras).
2 Antanas Alekna (1872–1930) – istorikas, kunigas.
3 Mykolas Vaitkus (1883–1973) – rašytojas, vertėjas, kunigas. 1944 m. pasitraukė į Vakarus.
4 Kalbama apie A. Griciaus žmonos Anelės mamos Juzefos Oškinienės (1865?–1949) mirtį.
5 Jadvyga Sutkuvienė-Oškinaitė (1895–1964) – teatro aktorė, A. Griciaus žmonos Anelės sesuo, režisieriaus Antano Sutkaus žmona.
6 Telesforas Kulakauskas (1907–1977) – grafikas.
7 Jonas Marcinkevičius (1900–1953) – rašytojas, dramaturgas, žurnalistas, romano „Kražių skerdynės“ (1938) autorius.
8 Jonas Gricius (1928–2021) – A. ir A. Gricių sūnus, 1954 m. baigė Kinematografijos institutą Maskvoje, tapo žymių lietuvių kino operatoriumi.
9 Michalina Meškauskienė (1907–1990) – LSSR partinė veikėja. 1947–1953 m. LSSR kinematografijos ministrė.
10 Petras Juodelis (1909–1975) – dailės istorikas, muziejininkas, literatūros kritikas.
11 „O metai praeina – visi geriausi metai“. Eilutė iš Michailo Lermontovo eilėraščio „И скучно, и грустно“ (1841).
12 Liudvika Laima Griciūtė (1926–2018) – A. ir A. Gricių dukra, tapusi gydytoja onkologe, biomedicinos mokslų daktare.
13 Grabnyčia (gramnyčia) – vaškinė žvakė, pašventinta per Grabnyčias, uždegama mirus.
14 Antanas Bružas (1893–1970) – žurnalistas.
15 Veikiausiai Johanas Šuišelis (1866–1947) – Klaipėdos visuomenės veikėjas, III Seimo atstovas.
16 Juozas Maniušis (1910–1987) – sovietinės Lietuvos veikėjas, 1947–1950 m. Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininkas.
17 Pranas Sutkus (1901–1979) – ekonomistas, teatro režisieriaus A. Sutkaus brolis.
18 Antanas Sutkus (1892–1968) – teatro režisierius, pedagogas, buvo vedęs A. Griciaus žmonos Anelės seserį Jadvygą.
19 Bronius Pušinis (iki 1927 m. Leonas Pušinis, 1888–1967) – LSSR politinis, ūkio veikėjas, 1948–1957 m. Religijų reikalų tarybos prie LSSR Ministrų Tarybos įgaliotinis.
20 Наломать дров – skaldyti malkas, t. y. daryti kvailystes (rus.).
21 Aldona Dvarionienė-Smilgaitė (1907–1982) – pianistė, nuo 1949 m. dėstė Lietuvos konservatorijoje.
22 Kastytis Gricius (1940–2019) – A. ir A. Gricių sūnus, tapęs urologu.
23 Algis Augustinas Gricius (1932–2021) – A. ir A. Gricių sūnus, smuikininkas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras.
24 Aleksandras Livontas (1920–1974) – Lietuvos smuikininkas, pedagogas, kultūros veikėjas.
25 Neli dienoraštyje vadinama A. Griciaus žmona – Anelė Gricienė (1899–1986).
26 Viščiukus rudenį skaičiuoja, t. y. nedaryk išvadų per greitai (rus.).
27 Jonas Šimkus (1906–1965) – rašytojas, kritikas, vertėjas. 1946–1949 m. laikraščio „Tiesa“ redaktoriaus pavaduotojas, savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius. 1948–1954 m. Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas.
28 Genrikas Zimanas (1910–1985) – sovietinis partinis ir valstybės veikėjas, žurnalistas. 1945–1970 m. laikraščio „Tiesa“ redaktorius.
29 Juozas Banaitis (1908-1967) – muzikos pedagogas, chorvedys, literatas, partinis veikėjas. 1944-1953 m. Meno reikalų valdybos prie LSSR Ministrų tarybos viršininkas.
30 T. y. repertuaro įgaliotinis.
31 Jonas Dovydaitis (1914–1983) – rašytojas, pirmo lietuviško romano pagal socialistinio realizmo kanonus – „Po audros“ (1948, vėlesnėse redakcijose pervadintas į „Dideli įvykiai Naujamiestyje“) – autorius.

Audrius Dambrauskas. Ko moko tarpukario Lietuvos fantastai?

Iš tiesų, neretai atrodo, jog žanrinė literatūra Lietuvoje mirusi, o terminus „detektyvas“, „fantastika“ reikia maskuoti keistomis žodžių konstrukcijomis, kad tik leidykla nesužinotų. Gal tai tik neteisingas įsitikinimas, bet jis tikrai dažnai sutinkamas.