Audrius Dambrauskas. Ko moko tarpukario Lietuvos fantastai?
2020 03 20
„Kai rašiau romaną „Maša, arba Postfašizmas“, aš irgi rizikavau. Detektyvas yra laikomas nerimtu žanru, kaip ir fantastika. Neva rimti rašytojai nerašo fantastikos nei detektyvų. Tai netiesa. Džordžas Orvelas, Bredberis – tai fantastika. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ – detektyvas. Svarbu ne žanras, o tai, ar rašytojas turi ką pasakyti“, – atvirauja rašytojas Jaroslavas Melnikas galiniame naujausios knygos viršelyje[1].
Iš tiesų, neretai atrodo, jog žanrinė literatūra Lietuvoje mirusi, o terminus „detektyvas“, „fantastika“ reikia maskuoti keistomis žodžių konstrukcijomis, kad tik leidykla nesužinotų. Gal tai tik neteisingas įsitikinimas, bet tarp rašytojų, o, neduok Dieve, tarp rašytojų fantastų – jis tikrai dažnai sutinkamas. Todėl skaitytojai ir nežino, jog štai pernai buvo išleistas lietuviškas maginės fantastikos (fantasy) romanas (konkurencija, tiesa, nedidelė) – Gintauto K. Ivanicko Tamsa ryja tamsą (Umbros kronikos, 1 dalis). Nežino, nes devynios leidyklos atmetė[2], tad galiausiai autorius pats atspausdino ir net prisitrynęs prie svetimo stendo Knygų mugėj parašus dalino. Nebūtų skaudu, jei knyga būtų bloga, bet kai matai, kokios knygos kartais spausdinamos tūkstantiniais tiražais… Tiesiog, „rimtiems“ rašytojams per daug rizikinga rašyti, o „rimtoms“ leidykloms – spausdinti. Bet ar taip šioje Marijos žemėje buvo nuo senovės?
Faktai rodo, jog tikrai taip – nuo senovės. Dar 1929-aisias rašytojas, dailininkas ir teatralas Vytautas Pranas Bičiūnas (1893–1943) skelbė, jog „Didelis nuopelnas bus to žmogaus, kuris pirmas parašys lietuvišką „pinkertoną“[3]. Taip buvo vadinta XIX a. populiari JAV leistų detektyvinių istorijų serija, kurta tikro detektyvo ir šnipo Allano J. Pinkertono bei jo vardu pasirašinėjusių kitų rašytojų. V. Bičiūnas taip glostė ir savo savimeilę – prieš metus jis buvo išleidęs vieną pirmųjų lietuviškų detektyvų, knygą Paskendę milijonai. Knyga nestokojo nuotykių, fantastikos elementų ir tuo metu „sensacingų“ temų. Čia buvo ir lietuvių išradėjo sukonstruotas „žiūronas“, kuriuo galima ieškoti nuskendusių laivų ir jų turtų; veikė ir atsijauninti norintis senas Amerikos turčius, ir kraugeriški sovietų GPU agentai, ir nekaltas merginas vilioję Pietų Amerikos „baltųjų vergių“ prekeiviai.
Nuotykinė literatūra, detektyvai, fantastika buvo itin populiarūs tarp jaunimo, štai pagal 1930-ųjų duomenis, populiariausios užsienio autorių knygos Lietuvos karių bibliotekose buvo Alexandre’o Diuma Trys muškietininkai, Jules’io Verne’o Kapitono Granto vaikai ar E. R. Burroughso Tarzanas[4], o lietuviškų atitikmenų populiariems užsienio vertimams per pirmą nepriklausomybės dešimtmetį veik nebuvo sukurta. Nors žiniasklaidoje abejota tokių kūrinių kaip Tarzanas literatūrine verte, tačiau pripažinta, jog būtent iš tokių knygų Lietuvos jaunimas mokosi skaityti ir apskritai pamilti knygą. Tačiau Lietuvos rašytojai į V. Bičiūno kvietimą kurti „tautinius pinkertonus“ neatsiliepė – panašu, jog jiems nei kvietimas nei kvietėjas neatrodė labai rimtai. Tačiau šauksmas neliko tyruose – jį išgirdo kiti…
Ir pasipylė! Vietoj patyrusių rašytojų pilnus gramatinių klaidų detektyvus, meilės romanus ir fantastines istorijas pradėjo rašyti fabrikų darbininkai, girininkai ar Brazilijon išsiboginę emigrantai. Jie tapo vienais pirmųjų tradicinės žanrinės literatūros pradininkų Lietuvoje. Žiūrėdamas iš šiandienos perspektyvos, vadinsiu juos tiesiog „fantastais“. Nors terminas „fantastika“ literatūros kūriniams apibūdinti tarpukario Lietuvoje dar nevartotas, o apibūdinimas „mokslinė fantastika“ užjūriuose pasirodė tik 1926-aisis[5]. Pirmuoju mokslinės fantastikos romanu nūnai yra laikomas Mary Shelley Frankenšteinas (1818), nors atidus skaitytojas pastebės, jog kūrinį galima apibūdinti ir kitais terminais, pavyzdžiui – „gotikiniu romanu“. Taip pat elgtis galima ir su minimais tarpukario Lietuvos autoriais. V. Bičiūnas kvietė rašyti detektyvinius „pinkertonus“, tačiau gavo visą žanrų pluoštą – ir detektyvų, ir meilės romanų, ir nuotykių literatūrą, o dažniausiai viso to kratinį. Fantastais šiuos autorius vadinsiu ne vien dėl didesnio ar mažesnio mokslinės fantastikos elementų kiekio jų kūryboje (pastaruosius atskiriant nuo tradiciniuose padavimuose, mituose ar pasakose randamų fantastikos elementų, kurie šiandien neretai tampa „fantasy“, lietuviškai verčiamo kaip „maginė fantastika“, žanro dalimi), bet ir dėl kartais netikėto ir neretai nevaržomo fantazijos polėkio.
Žymiausiu iš šių rašytojų tapo įvairių girininkijų raštinėse darbavęsis Justinas Pilyponis (1907–1947), tituluojamas tiek detektyvo, tiek fantastikos pradininku Lietuvoje. Pasižiūrėjęs į J. Verne’ą autorius parašė savo romaną Kelionė aplink Lietuvą per 80 dienų (1928). Autorius apvertė prancūzų rašytojo idėją, mat Lietuvą apkeliauti galima ir per kelias dienas, ką jau per visas aštuoniasdešimt. Romano veikėjai turėjo stengtis būti lėti ir Lietuvos pasienį apkeliauti lygiai per 80 dienų, pagal nustatytas griežtas taisykles. Verne’o įtaka matoma ir kitame rašytojo romane – Kaukolė žalvame čemodane (1934) – pilna didžiulių povandeninių laivų ir piratų. Fantazijos nestokojusiam rašytojas temų netrūko – galėjo ir po Nemuno vandeniu ties Kaunu nelegalų kazino įkurti (Klubas nepatenkintų žmonomis, 1929), ir sovietų lakūnų oro mūšius su nematomais mokančiais pasiversti padangių piratais aprašyti (S.O.S. 123 oro eskadrilė, 1936) ką jau kalbėti apie „tradicinius“ vampyrus (Vampyras iš Brijači pilies, 1939) ar paranormalius Indijos jogus (Paslaptingas svetys iš Indijos, 1939). Plačiausiai ši fantazija atsiskleidė romane Antrasis pasaulio tvanas (1930, 1934), kuris skaitytojus nukėlė į XXXVII amžių po Kristaus. O čia ir raketos ir kelionės į žemės centrą ir rasių karų pakeista pasaulio tvarka ir dar bala žino kas. Deja romanas taip ir liko nebaigtas – išleisti du iš trijų tomų.
Prie J. Pilyponio prisijungė iš Brazilijos pargrįžęs lietuvis Viktoras Kropas (1902–1973), šalyje publikavęs pluoštą knygų apie lietuvių nuotykius Amazonės džiunglėse, o taip pat fantastinę knygą jaunimui Svečiuose pas marsiečius (1936). Pastarajame kūrinyje pasakota apie Antano Smetonos vyriausybės ir JAV lietuvių pastangomis kuriamą raketą, turėjusią sėti „mirties spindulius“ ant visų Lietuvos priešų. Tačiau raketą trumpam užgrobia dvylikametis Vytukas ir išskrenda ja į Marsą. Autorius bene pirmasis Lietuvoje ėmėsi astrobiologijos bandymų ir knygoje aprašė galimą Marso florą ir fauną. Suprantama, vos keliolika valandų („pilotui užtektų tik poros buterbrodų ir stiklo arbatos“) trukusi kelionė į Marsą nebuvo itin tiksli moksliškai… Spalvingą kompaniją papildė ir Rygos fabrikuose dirbę broliai Alfonsas (1906–?) ir Jonas (1912–?) Burčikai, pasirašinėję Brolių Tomdykų slapyvardžiu. Pastarieji kepė romanus apie meilę, patriotizmą, didmiesčių ydas ir istorinius herojus. Fantastiškiausiai skambėjo romano Meilės prakeiktos sielos (1934) turinys. Pagrindinis romano herojus – gydytojas, po savo mylimosios mirties atsidėjęs pomirtinio gyvenimo tyrinėjimams. Jis sukuria aparatą kurio pagalba gali ribotam laikui numirti ir vėliau prisikelti, jį išbandęs patenka į pomirtinį pasaulį – pragaro planetą. Čia jo laukia ne tik mylimosios paieškos, bet ir įdomios tokių asmenų kaip Leninas ar grafas Tolstojus pomirtinio gyvenimo aktualijos.
Justinas Pilyponis ir Viktoras Kropas
Juokingiausia, jog į V. Bičiūno siūlymą atsiliepę mėgėjai netrukus tiražais jau lenkė „rimtuosius“ rašytojus. J. Pilyponis per 11 metų publikuoja 16 skirtingų romanų (nemaža dalis kelių tomų apimties), kiekvienas pasirodė 2000–3000 tomų tiražu; Broliai Tomdykai per penkmetį lietuviškai išleido 9 romanus. Šie rašytojai tikrai galėtų konkuruoti dėl produktyviausių tarpukario Lietuvos autorių titulo. Kiekvienam geriau besigaudančiam literatūroje buvo akivaizdu, jog publikuojami kūriniai nebuvo itin aukšto kokybės, jei ne plokšti herojai ir begalvis veiksmas, tai gramatinės klaidos tikrai badė akis. „Bet jei tie rašytojai, nesirūpindami pažanga, gadina popierių net aštuntai knygai ir viliojančiais viršeliais nori iš skaitytojo ištraukti geresnei knygai skirtus litus, tai tenka pabrėžiamai priminti: skaitytojau, pats nepirk, ir kitam patark!” – vertindama Brolių Tomdykų kūrybą ragino spauda[6]. Ragino tuščiai – šaukštai buvo po pietų.
Šių autorių populiarumą diktavo rinka – jie užėmę terpę, kuri kitiems atrodė ar per daug rizikinga, ar per daug nerimta. Kita vertus, jie patys aktyviai stengėsi parduoti ir reklamuoti savo produktus, o tai buvo kažkas nauja Lietuvos rinkoje. Štai darbovietės kasą pragėręs ir už tai kalėti nuteistas J. Pilyponis iš viso to padarė reklaminį triuką – įtikino vienuolius Marijonus publikuoti jo knygą-išpažintį (Iš mano raisto, 1930) kurioje dievagojosi, jog kalėjime sutiko jaunuolius, kuriuos į nusikalstamą gyvenimą pastūmėjo tik jo detektyvai, prisekė daugiau gyvenime tokios „pornografijos“ neberašyti. Aišku, po „išpažinties“ publikavimo sėkmingai ir toliau spausdino savo „pornografinius“ detektyvus, tik jau didesniais tiražais. Viktoras Kropas, praėjus net 30 metų nuo paskutinės jo knygos tvirtino, jog jis pats Pietų Amerikoje ir aukso ieškojo, ir revoliucijose kovojo, o todėl ir sveikatą praganė[7]. Tai liudyti turėjo autoriaus knygose randamos jo fotografijos – vienose jis apsirengęs lyg kaubojus, kitose vilki kareivio uniforma. Tačiau ir akylesniam tarpukario skaitytojui buvo aišku – jog visi „tikri“ lietuvio nuotykiai tebuvo miglos pūtimas į akis: „Knygos autorius sakosi šiuos jo nuostabius aprašymus, plėšiko Lampeao nuotykius, ėmęs ne iš savo fantazijos, bet aprašęs tikrus šio narsaus plėšiko ir jo gaujos pergyvenimus. Tačiau sunku tikėti. Juk tada arba autorius turėjo su plėšiku bendradarbiauti, arba plėšikas turėjo iš visų savo „žygdarbių“ jam „išsispavėdoti“ – knygos Lampeao. Brazilijos banditų karaliaus nuotykiai pirmąjį tomą (1932 m.) vertino nepatiklus recenzentas[8]. Broliai Tomdykai apie save priminė klasikiniais būdais – iškrėtė „Valinską“. Lietuvos-Vokietijos santykiams esant politinėje krizėje, per 1935-ųjų Velykas Kaune išplatino netikrą ekstra telegramą, teigusią, jog vokiečių kariai jau žygiuoja į laikinąją sostinę. Autoriai nubausti pinigine bauda.
Tarpukario pavyzdžiai parodo, jog parašyti knygą tėra tik pusė darbo, o štai rasti jai skaitytoją, įtikinti jį ją įsigyti – tai jau visai kita opera, kurią mūsų rašytojai (ir rašytojai-fantastai) dažnai linkę apleisti. O juk sėkmingiausia šiandienos lietuviškos fantastikos knyga – Andriaus Tapino Vilko valanda (2013), tai ne jos turinio, o autoriaus įdirbio rezultatas. Išleisti ir prekiauti knyga pačiam – puiki to mokykla, na, tik reklamos būdus šiandien, gal reikėtų subtilesnius pasirinkti. Vargu ar kitaip pavyks leidyklas įtikinti, jog verta rizikuoti leidžiant lietuvių fantastų kūrinius.
Tačiau susikoncentruoti vien į skaitytojų poreikius ir pardavimus taip pat nevalia, tarpukario pavyzdys rodo, jog kaip kūryba paliekama vien rinkos dėsniams, jos kokybė nebūtinai yra labai aukšta. Profesionalai taip pat turi nebijoti rizikuoti ir „nusileisti“ į žanrinės literatūros plotmes. 1934-aisiais pasirodžiusi Igno Šeiniaus (1889–1959) fantastinė satyra Siegfried Immerselbė atsijaunina puikiai parodo, jog tokia rizika gali atsipirkti. Žymiojo Kuprelio (1913) autorius šia knyga sugrįžo po ilgos kūrybinės tylos. O knygos fabula daugeliui to laikotarpio Lietuvos rašytojų galėjo pasirodyti tikrai nerimta. Tačiau šioje knygoje sensacinę atsijauninimo procedūrą (minėta ji ir V. Bičiūno Paskendę milijonai, 1928) I. Šeinius pateikė aktualiame kontekste – atjauninimo proceso metu rasistinės nacių teorijos ideologą pavertė žydu, o tai autoriui leido šmaikščiai ir kritiškai pažvelgti į visą nacių rasinės teorijos absurdą, knygos poveikį dar labiau sustiprino jos pasirodymo metu visiškai subjurę Lietuvos–Vokietijos santykiai. Todėl tarpukario kritikai vienbalsiai liaupsino romaną kaip aktualų, Europinės minties kūrinį, vienintelis Kostas Korsakas tikino, jog tai tik „lengva lektūra, kurios visas svoris – intriga ir fantazija, atskiesta aktualija“, bet ir jis ilgainiui pakeitė nuomonę. Romaną įvertino ir skaitytojai, jis išleistas dideliu 4000 egz. tiražu (palyginimui, tiražas lenkė visus tarpukariu išleistus Kuprelio tiražus sudėjus), bei užėmė 5-ąją vietą žurnalo Literatūros naujienos skaitytojų rinktame geriausių lietuviškų grožinių knygų dešimtuke (Kuprelis liko 7-tas)[9]. Nepelnytai pamirštas romanas šiandien vėl atranda naujus skaitytojus – neseniai jis perleistas atskiru leidimu, pagal jį sukurtas spektaklis[10].
Tai, kad neseniai pasirodžiusios knygos viršelyje Jaroslavas Melnikas rašo, jog kadais rizikavo rašydamas „nerimtą“ knygą Maša, arba Postfašizmas, veikiausiai tik ir įrodo, jog rizikuoti – apsimoka. Juk Melniko Maša…, panašiai kaip Šeiniaus Immerselbė…, savu laiku buvo išrinkta į geriausių metų knygų penketuką tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje. Tai to ir palinkėsiu – daugiau rizikuoti, bent jau prie rašomųjų stalų ir knygų presų.
[1] Melnikas J. Adata: skandinaviškas detektyvas apie Lietuvą. – Vilnius: Alma littera, 2019.
[2] Įdomu – lygiai tiek pat leidyklų atmetė ir pirmą J. K. Rowling „Hario Poterio“ serijos knygą.
[3] Bičiūnas V. Knygų lentynoj // Naujas žodis. – 1929 02 01. – P. 16.
[4] Ks. Kario sielos valdovai // Karys. – 1931. – Nr. 24. – P. 484.
[5] Termino pradininku laikomas išradėjas, rašytojas, pirmojo mokslinės fantastikos žurnalo leidėjas Hugo Gernsbacheris (1884–1967). Jo vardu pavadinta premija ir šiandien teikiama geriausių mokslinės fantastikos knygų autoriams.
[6] T. A. Brolių Tomdykų. Atpirkta nuodėmė. (1905 m. siaubas). Karys. – 1934. – Nr. 25. – P. 499.
[7] Liekis A. Ieškojęs Eldorado… // Jaunimo gretos. – 1969. – Nr. 7. – P. 20–21.
[8] Lampea. Brazilijos banditų karaliaus nuotykiai // Karys. – 1932. – Nr. 22. – P. 448.
[9] Rimydis A. Skaitytojai išrinko 10 literatūros gražuolių // Literatūros naujienos. – 1935 07 01. – P. 1.
[10] Zygfrydas, rež. Gildas Aleksa.
Straipsnyje panaudotos nuotraukos paimtos iš epaveldas.lt archyvo.