Donata Mitaitė. Mykolas Sluckis apie save ir kitus

2010 m. Nr. 7

Mykolas Sluckis. Laiko sūpuoklėse. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.– 189 p.

Pasiėmiau naująją Mykolo Sluckio knygą, nes jau seniai jo veikalų nebu­vau skaičiusi, o Lietuvos rašytojų są­jungos leidyklos ženklas tarsi garantuoja, kad leidinys nėra bevertis. Knygos žanras nėra lengvai nusakomas, tiktų nebent maždaug toks sovietmečiu po­puliarus apibūdinimas: „Mykolas Sluckis apie literatūrą ir meną.“ Čia spaus­dinama bendresnių rašytojo sampro­tavimų apie kultūrą, atsiminimais at­mieštų recenzijų apie kolegų darbus, rašinių apie perskaitytas lietuvių ir užsienio rašytojų knygas, dienoraščio užrašų apie Jeano Paulio Sartre’o ir Simone de Beauvoir vizitą į Lietuvą 1965 metų vasarą, interviu. Po teks­tais –1998–2008 metų datos.

Interviu, ko gero, – pati įdomiausia knygos dalis. Viename jų M. Sluckis daug pasakoja apie dailininką Stasį Krasauską, iliustravusį kai kurias anks­tyvąsias jo knygas, šiame pokalbyje ir kituose jis kalba apie praėjusį laiką, draugus, savo kūrybą. Rašytojas pasa­koja ir apie vaikystę, vargingos žydų šeimos gyvenimą, prabėgusį keliaujant nuo vienos „garbarnės“ (odų išdirbimo fabrikėlio), kur dirbo tėvas, prie kitos, apie bendrus žaidimus su lietuviais pie­menukais. Gal nuo tų žaidimų ir pra­sidėjo žydų berniuko kelias į lietuvių literatūrą: „Be abejo, tarp žydų ir lietu­vių egzistavo etninės ribos, religijų skir­tingumo sąlygoti prietarai, kai kurių papročių nesuderinamumas <…>. Visa tai galėjo atriboti, net atstumti. Ma­nuoju atveju suveikė traukos dėsnis“ (p. 159). Su Palangos pionierių stovyk­los vaikais, prasidėjus karui, evakuo­tas į Rusijos gilumą, praradęs Lietu­voje likusius tėvus ir brolį, savo požiūrį į Lietuvos žydus ištikusią tragediją M. Sluckis išdėsto vienprasmiškai: „Dėl jų žūties kaltinau ir tebekaltinu hitlerinę Vokietiją!“ (p. 159). Lietuvių nuodėmės taktiškai paliekamos skai­čiuoti patiems lietuviams. Knygoje pa­stebimas bandymas pervertinti savo ir savo kartos kelią literatūroje, bet ir apie kolegas, ir apie save kalbama san­tūriai, ieškant pasiteisinimo bei ven­giant aštresnės nuomonės; aišku, mu­šimasis į krūtinę įtikintų dar mažiau: „<…> veikiau buvau socializmo entu­ziastas, o ne fanatikas. Fanatizmui ne­tiko mano, svajotojo ir karštakošio, bū­das. O entuziazmą kurstė tai, kad buvo sutriuškinta hitlerinė Vokietija, nuga­lėtas fašizmas. Man, karo apgenėtam našlaičiui, nuoširdžiai atrodė, jog tai pats svarbiausias, ne tik žydus, bet ir lietuvius nuo visiško išnaikinimo išgel­bėjęs istorijos momentas. Pradėjęs ra­šyti 1945-aisiais – man tada buvo sep­tyniolika – tikėjau, jog po socializmo saule visi bus laimingi“ (p. 161). Tai, kad iš vargo atėjęs, Rusijoje vaikų na­muose karo metus pragyvenęs, arti­muosius praradęs jaunuolis bent jau kuriam laikui patikėjo sovietine val­džia, atrodo beveik natūralu.

Vis dėlto kartais M. Sluckio taktas darosi panašus į perdėtą atsargumą, tokią Antono Čechovo „žmogaus fut­liare“ baimę, kad tik ko nors neatsitik­tų. Todėl kai kurios aptakios tekstų vietos atrodo nebeįdomios – kitur jau pasakyta tiesa be diplomatiškų nuty­lėjimų. Antai, pasakodamas apie Kazį Borutą, M. Sluckis rašo: „Tai atsitiko gražią 1961-ųjų pavasario dieną po labai įtakingo tuo metu literato rašy­tinio pareiškimo į CK, esą per literatū­ros vakarą viename Lietuvos miestų Kazys Boruta skleidęs netinkamas, kaip tada, nesusimąstydami apie pa­sekmes, įprastai suapvalindavo, nacio­nalistines nuotaikas“ (p. 101). Tais pa­čiais 2005 m., kuriais datuotas šis M. Sluckio tekstas, Dalia Striogaitė kny­goje „Baltaragio malūnas“ ir jo byla“ išspausdino „Juozo Baltušio raštą LKP sekretoriui 1961–01–24“. Būtent Juozas Baltušis ir yra tas „labai įtakingas li­teratas“, o K. Boruta tada Naujojoje Akmenėje perskaitė tekstą „Baltaragio malūno byla“, kuriame, be kita ko, pa­pasakojo buvęs apkaltintas, kad roma­ne daug prietarų ir nėra laimingos pabaigos. Beje, toje pačioje knygoje iš­spausdinta ir ištrauka iš Rašytojų są­jungos pirminės partinės organizacijos sekretoriaus M. Sluckio pranešimo 1961 lapkričio 28 d., kur paminėta ir K Borutos pavardė. Ištraukoje – pagal tuometines M. Sluckio pareigas priva­lomi „užkalbėjimai“ apie „buržuazinio nacionalizmo dėmeles sąjungos narių tarpe“.

Keistokai nuskambėjo ir toks M. Sluckio teiginys: „Mūsų laikų bohema buvo linksma vienminčių kompanija. Vienminčiai kalbasi apie viską, tik ne apie politiką…“ Ko gero, būta visokių kompanijų, bet vis tiek atrodo, kad to­kiems sovietmečio bendraminčiams to­ji tvarka visai tiko. Dievaži myliu Vil­nių, tačiau jau nebesinori ir vis karto­jamos legendos apie tariamai neišpa­sakytai Napoleoną sužavėjusią Šv. Onos bažnyčią. Jo delnai buvo užimti kuo kitu, Šv. Onos bažnyčiai nešti į Paryžių juose vietos nebebuvo, ir ją, tuo metu apleistą, jis atidavė kavalerijos reikmėms.

Giedrė Kazlauskaitė, užduodama klausimus rašytojui, kaip vieną iškiliau­sių M. Sluckio knygų įvardija 1955 m. išleistą romaną „Geri namai“, o man tokia knyga būtų novelių rinkinys ar novelių romanas „Kaip sudužo saulė“ (1957). Perskaičiusi recenzuojamą kny­gą, supratau, kad šitie pasakojimai ge­rokai autobiografiški. Įdomu, kad jau šį bei tą žinodama apie rašytojo vaikystę, toje senoje knygoje įžvelgi ir žydiškąją temą, ko gero, dar paryškintą S. Kra­sausko iliustracijomis. Vaikystėje, kai skaičiau „Kaip sudužo saulė“, man net nekilo klausimas, kodėl batsiuvio Do­vydo žmona suriša gaidžiams kojas, de­da juos į pintinę ir kažkur neša pjauti, tai tiesiog praslydo pro akis. Dabar suprantu – tai žydų šeima, o jie vištas nešdavo pjauti „riezariui“. Knygoje vaizduojama sunki, vargana buitis, bet ne mažiau akivaizdus joje ir gyvenimo džiaugsmas, vis dėlto nepriklausantis nuo to, ką žmogus turi ir ko neturi. Šią knygą skaityti šiandien man pasirodė kur kas maloniau, nei vietomis perne­lyg ideologizuotus „Gerus namus“.

Ko gero, interviu yra stilistiškai be­ne priimtiniausi knygos tekstai, kitur kalbėjimas neretai darosi ekstensyvus, daugiažodis. Šiuo požiūriu ypač kliuvo „Sūpuoklėse“. Tai, kas įrodinėjama šia­me dešimties puslapių tekste, išsamiai perteikia fragmento apie K. Borutą eilutės: „Literatūrinė atmintis permai­ninga. Tai lyg sūpuoklės. Kiekvienas reikšmingesnis laikotarpis iš naujo ma­tuojasi palikimą. Siekiamas sąskambis nevisad sutampa su meniniu lygiu“ (p. 99). Prieš porą dešimtmečių Vy­tauto Kubiliaus išsakytas priekaištas dėl barokiško stiliaus puošnumo ir daugiažodystės monotonijos lieka ga­lioti ir šiai knygai. Štai kaip aiškina­ma, kodėl Jonas Avyžius lygiagrečiai dirbdavo prie kelių rankraščių: „Nema­žai subjektyvių priežasčių gali tokį „mig­ravimą“ pateisinti: įprastas gūžtelėjimas, „kad nesirašo“, užsidegimas nauja tema, siužetu, prototipu ir 1.1., ir pan. Tačiau netrūko ir objektyvių, grynai išorinių priežasčių, su vienu orkestru repeticijų nebaigus (romanas, man­ding, prašosi palyginamas su simfoniją grojančiu orkestru) stotis prie kito pul­to. Vieną, žiūrėk, įšaldė ne iš Lietuvos padangės pūstelėjęs šiaurys, kitam sutrukdė vietinių aukštų funkcionierių apsidraudėliškumas. Pagaliau yra dar viena „užsitęsiančios“ kūrinio biografi­jos priežastis – laiko perspektyva, ver­čianti autorių rimtai pakoreguoti va­karykščius savo įvaizdžius“ (p. 79–80). Nuo tokių pasažų pertekliaus skaityto­ją gelbsti knygoje spausdinamų tekstų įvairovė.

Visas antras knygos skyrius skirtas kolegoms ir draugams: Jonui Avyžiui, Algimantui Baltakiui, Kazimierui Barėnui, Augustinui Griciui ir kt. (iš viso dvylika portretų). Šiuose tekstuose gražiausia tai, ką M. Sluckis grindžia asmeniniais prisiminimais; ilga pažin­tis su pasakojimų herojais leidžia labai tiksliai juos portretuoti. Štai A. Balt­akis: „Ką nors įdomaus pamatęs ar iš­girdęs Algis nesusitvardo tuoj pat neiš­pasakojęs, nepakomentavęs, gal net stilistiškai pagražinęs, tačiau nenuklysdamas nuo fakto. Nenustembi, jeigu rytoj vėl tą patį pabers telefonu, o kartais net kelis sykius“ (p. 86). Ra­šydamas jau apie A. Baltakio knygą „Gimiau pačiu laiku“, M. Sluckis teigia: „Gyvas žmogus rašo apie gyvus žmo­nes. Neskirsto į geruosius ar bloguo­sius, nors įsimylėjęs poetų triumviratą, įskaitant save. Ištikimas draugystei, pagarbiai kalbantis su vyresniais kole­gomis“ (p. 88). Triumviratas – tai Jus­tinas Marcinkevičius, Alfonsas Maldo­nis ir Algimantas Baltakis. Draugiškos ironijos atspindys, gyvo žmogaus kal­bėjimas apie gyvus žmones čia žavūs ir, tikiuosi, neįžeidžiantys to, apie kurį kalbama.

Stambiausias knygos rašinys – „Pašnekesiai su J. P. Sartre’u ir S. de Beauvoir“. Tai užrašai, daryti 1965 m. vasarą, kai prancūzai viešėjo Lietu­voje. 2004 m. užrašus rašytojas tiesiog aptvarkė, išsaugodamas kiek galima daugiau ano laiko autentikos. Į atski­rus skyrelius išskiriamos svarbiausios pokalbių temos: klasika ir akademiz­mas, egzistencializmas ir marksizmas, froidizmas ir seksas, „mitų teorija“, realizmas ir modernizmas, Ėdith Piaf ir t. t. Bendraujant su įžymiaisiais

prancūzais, viskas sureikšminama, fik­suojamos menkiausios svečių pasta­bos: „<…> apžiūrėję namelį ant stataus marių kranto, pagyrė Manno skonį: „Geresnę vietelę būtų sunku pasirink­ti“ (p. 36). Tai, ko ir kaip svečius klau­sinėja lietuvių literatai, kaip fiksuoja­mas kiekvienas svečių judesys, apie pačius lietuvius, gyvenančius uždaroj visuomenėj ir į prancūzus žiūrinčius kaip į gyvą stebuklą, pasako daugiau nei apie svečius. Jei spręsime iš M. Sluckio užrašų, J. P. Sartre’as kalbėjo sąmojingai, net kandžiai:

„Labai vertinąs A. Camus’ą, L. Aragoną.
Apie Elsą Triolet (tuo metu labai populiarią ir Tarybų Sąjungoje, ir Lie­tuvoje), Sartre’as pasakė:
„– Luisas Aragonas, jos vyras, tikrai geras rašytojas. Vienu metu išleidžia po knygą Aragonas ir Triolet. Daugiau nieko negaliu pasakyti.“
„– Ar skaitomas Maurouis’as? – Kam jį skaityti, pats dažnai kalba per radiją ir televiziją!“
Aukščiausią Sartre’o įvertinimą pelnė Rable (Rabelais):
„Tai – amžinas rašytojas“ (p. 57; akivaizdu, kaip rašyti nelietuviškus vardus, knygoje neapsispręsta).

Šiek tiek šiandieninio M. Sluckio pozicija atsiskleidžia pastaboje „Narci­ziškais ar naiviais klausimais pokalbis, aišku, neapsiribojo“ (p. 40). Dabar juokingos sovietinių laikų puritonizmo žymės: „Prof. Korsakas paklausė: „Kaip Prancūzijoje žiūrima į tai, kad rašytojų knygos, net pažangiųjų, pilnos seksua­linių scenų“ (p. 47). Tokie klausimai garbųjį prancūzą turėjo gerokai links­minti. Jau ir 2000 m. rašytame tekste M. Sluckis pažymi, kad Leonidas Jacinevičius „nesibodėjo erotikos ir slen­go“ (p. 118). O kodėl, tiesą sakant, jis būtų turėjęs to bodėtis?..

Knygą gražiai išleido solidi leidyk­la, tačiau vis dėlto suinteresuoto re­daktoriaus žvilgsnio jai aiškiai pristi­go. Net mano neįgudusi klaidas gau­dyti akis čia jų pastebėjo gerokai per daug, tačiau labiausiai pasigedau įprastų tokiam leidiniui bibliografinių pastabų. Tikėtina, kad dauguma kny­gos tekstų jau buvo spausdinti, tik nežinia kur ir kada. O įdomu būtų sužinoti ne tik kokiom progom atsirado vienas ar kitas M. Sluckio rašinys apie kolegas (galbūt dažniausiai – išėjus naujai jų knygai), bet ir, pavyzdžiui, kodėl, kokiam leidiniui darė interviu G. Kazlauskaitė ir ne tik ji. Pirmame kny­gos skyriuje esantis interviu „Tarp dviejų mūzų“, kuriame daugiausia kal­bama apie dailininką S. Krasauską, turbūt buvo rengtas atsiminimų apie dailininką knygai „Juoda ir balta“, bet neparašyta netgi, kas rašytoją klausi­nėja. Be to, tokio pobūdžio leidinyje visada praverčia ir pavardžių rodyklė.

Ar reikia šią knygą perskaityti? Ne­būtina, bet tie, kas domisi sovietmečio kultūra arba tebėra M. Sluckio kūry­bos gerbėjai, gali ir paskaityti.