Roman Honet. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 2

Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys

Romanas Honetas (g. 1974) – lenkų poetas. 1995–2008 m. redagavo literatūros ir meno žurnalą „Studium“. Penkių poezijos rinkinių autorius: „alicija“ (1996), „Keliausi, sūnau, į pragarą“ („Pójdziesz synu do piekła“, 1998), „širdis“ („serce“, 2002), „žaisk“ („baw się“, 2008), „manoji“ („moja“, 2008). Krokuvos Jogailaičių universitete dėsto kūrybinį rašymą.

 

apie maisto maišymą

 

vasara. moterys stebėdamos baliono pakilimą
šūkauja, tarsi kaip tik būtų atiduodamos dangui
dujinės smegenys tos būtybės, kuri sumaišė
maistą – fizinę meilę ir gailestį. tai
visada skaudu. saulėkaitoje šmėkščioja
suknios, berniukai jau įgijo dėžes ir fotelius,
su kuriais keliaus į žemės gelmes,

pailsės. arba štai dievas,
iš ko jis sukūrė tvankybę? arba atostogas,
vabzdžius, nardančius kraujo verpetuose,
paukščius grakščiai išriestais kaklais, iš kurių galėtum gerti
ir nemirti – neišmiegotam
sapne salto, kritimą

arba šiaudų gumuliuką ant mano
viršugalvio – arba ir tai

tai, kas liko atmintyje
išsiskyrimo akimirką.
mūsų kūnai šliaužia per siaurą molą,
abiejų tamsų šaltiniai ir šviesūs vandens ratilai

 

 

 

daina apie sugrįžimus, visumą ir dalis

 

akys sugrįžta iš praėjusio laiko
visada atmerktos. ir sugrįžta lūpos,
apžiojusios seniai negyvas lūpas,
ir rankos – visada atskirai. praeitis nelėtina visa ko,
bet pateikia tai dalimis. štai
laumžirgių traškesys pievų gudobelėse,
tavo užsimojus ranka skirianti orą
į spalvas ir gailestį – dabar priklauso
jai, praeičiai, tai ji,
vos panorėjusi, atmerkia mirusiųjų
akis, sugrąžina rankoms formą
ir jie akimirką pasilieka, virpa, veja siūlą
arba tuštumą, kol vėl nutyla
toje didžioje mus supančioje paslaptyje

 

 

 

kas yra minties pusėje

 

tas nieko neturi. kasmet sugrįžta vasara,
gyvenimas visad bedugnis miškų dažytojams,
biržos angelams apyvartos sukniomis. netyla tolimų
klajonių aidas, to prie vandens palinkusio veido atspindys

neišnyksta, sopa. gal išėjai pati,
gal tave pamečiau – kiek dar taip prisimena,
kiek taip neprisimena. rūda ore,
lyg metalas ar akmuo garuotų,

seniai praėjus valanda. kas yra minties pusėje,
tas pažino spindinčius pomirtinės meilės
vardus, tą veda akys,
visada žvelgiančios į praeities pusę

o ten: atostogos, praleistos ant raketų
ir stadionų nuomos stogo,
urnos – paplūdimiai prie vandens telkinių, putos,
putos ir šviesa, kai tekėjo iš žaizdų,

nes tokios skaudžios, negilios
ir tokios plačios buvo

 

 

 

kelionės puokštės

 

po dviejų savaičių dienos ims trumpėti.
baigsis vasara. tolumoje užgros
trys muzikantai: rankena, ašara
ir būgnas. vaikas žaidžiąs,
barstydamas su purvais sudžiūvusį kraują,
pridės pirštą prie lūpų ir pasakys:
milijonų metų šventovė.
nežinau nieko. pro rūką matau
arklių griaučius pajuodusius lekiant
pražuvusioms tada atostogoms ir šventėms, roges ir autobusus,
vis dar vežančius paskui mus tą
bagažą – dvi neatsiejamas kelionės puokštes:
praeities ilgesį ir traukulius

 

 

 

gėlės, lervos

 

gėlės,
kurias padėjo mylimoji ant tutanchamono kapo,
per tris tūkstančius metų virto dulkėmis
howardo carterio rankose

kas akimirką amžius trunka meilė. ta krištolinė faraono
akis. pramogauja girti gedėtojai
barsto druską ir sako – sniegas,
sninga visame mieste ir sopa

vėl gulime tarp aukštais suvešėjusių žolių,
sapnuojas mums tas kino teatras – tas pats sugriautas
tad perkeltas į praeitį
(ji mirusi). padainuok – sakau

ir dainuoji:

liko už mūsų laikas
bet nepraėjo

mūsų dienos tarp antenų ir debesų
tą vasarą buvo be galo

tamsiais rezervatais nešė mus upės,
bet plaukėme netvirti, nes apsirūpinę

meile vien tam, kas turi mirti.
ir niekada nebebuvo kitaip

jau niekada. užsivėrė
virš mūsų paukščiai ir šakos

atėjo trūnėsis.
kirminas atėjo – du persimainę broliai

nes laikosi praeities pažadų,
visiems laikams įsimena prarastą formą

 

 

 

čempionas

 

vėdrynų eilės ir saulėlydis aukštai išsikėtęs,
danguje violetiniame lyg pulsuojanti paukščių tvirtovė
phoenixe. išmesk mane rytoj – šnibždu
ir mano šnabždesys sušvinta. kažkur ten
toli dauginasi lubinai
prie elektrinės tvoros, kas nors pasakoja,
kaip gimė mergaitė, ir nulipa
žemyn, užplūsta jį vandens spindesys, didieji vardai,
liepsnojantys tarp javų ar megalitų. (bėgo laikas,
gyvenimas niaukėsi aplink mane – sako
kas nors kitas.) pasaulio čempionas
yra skausmas – juk akivaizdu. tai jis
pripildo stadionus, pakeri minias,
ir jos išsprogsta, sulimpa, atiduoda jam
skysčius ir mėsą. čempionas sugrįžo – šaukia jie.
čempionas vėl aikštėje.

 

 

 

koja

 

kas bus užmuštas koja,
tą nusineš prarastis, išdraskys jam vidurius
ir sudės juos apskritimu, sukalbės užkeikimą
ir vėl ateis vasara,
sodai, vertikalaus kraujo stygos
kibiruose, žvangesys ir dulkės. javuose
vėl rasis angelas,
jūra pagimdys laivus
ir bangas – iškils miestas,
meilė – viską, kas yra amžina,
dievas paruošė užmuštiesiems koja