literatūros žurnalas

Michael Krüger. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 3

Iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius

Michaelis Krügeris (g. 1943) – viena garsiausių šiuolaikinės Vokietijos literatūros gyvenimo figūrų, poetas, prozininkas, eseistas, solidžios leidyklos „Hanser“ vadovas ir literatūros žurnalo „Akzente“ leidėjas, apdovanotas daugybe Vokietijos ir kitų šalių premijų, nuoširdus Lietuvos bičiulis. Lietuvių kalba išleisti jo romanai „Himelfarbo sugrįžimas“ ir „Turino komedija“ bei eilėraščių knyga „Prieš pat perkūniją“. M. Krügeris ne kartą lankėsi Lietuvoje, daug padėjo rengiantis tarptautinei Frankfurto knygų mugei.

Čia pateikiami eilėraščiai iš naujausio rinkinio „Po atviru dangumi“ („Unter freiem Himmel“, 2007).

 


Obelis

 

Pjaunama, šakose
dar kybo dvylika obuolių.
Varna gena
nuo manęs mirtį.
Sunkūs mąstymo žingsniai
žolėj.
Man pačiam kalbėti uždrausta.
Kas iškalbėta nebuvo
ilgai vysta pavėsy.

 

 

 

Apie žolę

 

Vaizduojamės, kad
nusipelnėm jos ištikimybės.
Žmonių paspirta
paniekinamai
ji vis atsitiesia greta
grybų altoriaus.
Spalis. Gervuogės
juodina dieną,
o paniurėlis vėjas
kiekvieną kupstelį suvelia.
Žolyne virpantis, tik
tapytojai tave teisingai suprato.

 

 

 

Traukiny

 

Moteris priešais mane skaito knygą;
kartais ji juokias balsu,
kartais vėl žvelgia taip rimtai,
lyg skaitytų apie aferą,
galinčią jai pakenkti.

Imu užrašų knygelę
ir rašau jos istoriją:
buvo kartą ėriukas,
svajojęs būti vilku…

Miunchene išlipau
palikęs ją lekiančią savo nelemties pasitikti.

 

 

 

Hotel Future

 

Sveiki atvykę! Ar keliaujat,
kad užmirštumėt nelemtį,
ar tampotės ją su savim?
Portjė veidas tas,
kurio sielvartas jau atsižadėjo.

Atmintinai žinau visus kambarius,
šildymo vamzdžiuos kuždama „Iliada“,
vien mirštantieji rėkia nuo karščio.
Tai, ką dar lieka daryti:
gelbėti, kas neišgelbstima.

Gyvenu viršutiniam aukšte,
prie balandžių. Už lango
karščiuodamas skleidžias dangus.
Laikas iškeliavo į tyrus,
pas akmenis, niekad nemiegančius.

 

 

 

Sutemos rudenį

 

Nutyla laukinių karvelių riksmai,
ir darosi šalta po medžiais.
Bet girdžiu juos alsuojant. Visa,
kas su mumis susiję, menkėja,
ir mes patys traukiamės,
lapams bekrintant. Jau nebesam
vienas iš daugelio. Bet yra
akis žiūrovo nešališko,
pasirodanti, šakoms apsinuoginus.

 

 

 

Žiūrint televizorių

 

Vėjas keikės, sapne
buvo vien pasliki numirėliai.
Automobilis, ištyrinėjęs miesto lavoną,
grįžo atgal į tylą.
Išmokom kelis žodžius,
kuriais įmanu klausytis.
Dabar miestas dega, o liepsnos
dreba kaip kūdikio rankos.
Krantinė, visa nutūpta žvirblių,
rodo kryptį į ateitį, laivas
plaukia pro šalį, į jį pakrauti ėriukai,
svajojantys būti vilkais.

 

 

 

Prisiminimas

 

Praamžiai namai, išsirikiavę
pas gatves, mirštančias iš smalsumo.
Kažkas kaime tvirtino,
jausmai, girdi, plepalai.
Tik jau negalvok apie tai!
tarė mano senelis, nes
dabar ateina žiema.
Ėjom žuvų prisigaudyt
prieš speigmetį. Tegu sau
tie žmonės kalba, sakė jis
žvelgdamas ilgu žvilgsniu,
kuriame vien jausmai spurdėjo.

 

 

 

Natiurmortas

 

Degtukai, nudegę,
ir batai, nebenorintys vaikščioti,
jau nė nebegaminami.
Užuolaida, šviesiai pakilus į Vakarus.
Iš nakties vienuolynų
neaiškūs balsai.
Vėl keliais žodžiais mažiau,
ir burna susiaurėjus,
lyg labai įsiskaudinus.

 

 

 

*

 

Pasak orų prognozės, turėjo būti giedra,
bet lijo ir lijo, terasoje vyko
purslų burbulingas koncertas. Tada?
Žiūrėjau į varnas, į gaują vaikėzų
be galo senais balsais, senas skardines surūdijusias
spardančių gatvėj; bet kvailas mąslumas
nieko neduoda, jei tu negali
gyventi, kaip dera. Tarpulangy dvi grigalinės
bitės, bylojančios vien apie save.

Jei išleisiu, jos taps lietaus aukomis,
bet kambary jų kęsti nenoriu.
Tada?
Sėdėjau sau su kailiniais, kandžių sukapotais,
ir žiūrėjau, kaip mano gyvenimas dingsta archyve.
Kažkur juk skaičiau, kad Dievas, turint galvoj jo turtus,
tikras šykštuolis. Tas teisybė – galėjo, galėjo
paaukoti bent vieną spindulį.

 

 

 

Kometa

 

Kometa vėl pasirodė –
šviesi (kaip ilgai nesurastas žodis)
skrieja ji tiesiai į mus.
Jai nėra ko bijoti.
Vėjas žolę šukuoja be rūpesčio.
O mes ieškom miestų,
kuriuose nenorim numirti.

„Metų anketa“. Juozas Aputis, Antanas Gailius

2008 m. Nr. 3 / 1. Artėja 2009-ieji – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?