Vitas Areška. Traumuojančių išgyvenimų maskuotė

2008 m. Nr. 8–9

Jonas Kalinauskas. Miego meistras. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 88 p.

Jono Kalinausko eilėraščiuose apmąstomas pasaulis, egzistencinis žmogaus ir tautos likimas yra mįslingas, pasakiškas, pilnas paradoksų, katastrofų, niekšybės, siaubo ir keršto. Tačiau kitokio pasirinkimo nėra – reikia gyventi. Poetas turi savo individualų poetinį ir psichologinį kodą. Jo vaizduotėje formuojama realybė yra konfliktiška. Vaizdų struktūra ir minties logika taip pat mįslinga, savaip maskuojanti komplikuotus išgyvenimus, konfliktą tarp pasąmonės ir racionalios logikos. Apmąstymų forma paremta pasakų, prisiminimų, mįslių „sapno“ logika, tiksliau – laisva nuo sintaksinių ryšių ir punktuacijos ženklų. Dažnas eilėraštis yra kuriamas iš visai skirtingų metaforinių vaizdų. Atskiri sakiniai ar jų fragmentai gyvuoja savarankiškai. Lyrinis subjektas yra sapnų, miego žmogus, kitas „aš“. Sapnų „logiką“ motyvuoja dar ir reinkarnacijos iliuzija. „Rimas / yra geriausias mano draugas / kurio dar nebuvau sutikęs“ (p. 63); „nesu iš ten / kur esu skelbęsis / net ir gimęs / ne tuo laiku / po šituo dangum / ir vyšnių lapuose / sukritusiuose į tarpulangius / gyvenu pats sau <…> jūs kalbėjote ne su tuo / kitas aš / žiūrinėjo sapnų nuotrupas / kabinosi ant sienų / nuotraukos iš šalių / kuriose nėra buvęs / gudriai priklijuodavau / savo veidą prie svetimo kūno / naktyje pilnoj šnabždesių / kartais / žemės girgždesio“ (p. 17–18); „man sunku prisipažinti / kad esu kitas / nužudęs daugybę / savo pavidalų mintyse“ (p. 56). Asmenybės susidvejinimą atitinka ir apmąstymo kompozicija. Eilėraštyje kalba tarsi du, o gal ir daugiau subjektų. Pavyzdžiui, eilėraščio „Ir man duok kąsnelį“ fabuloje dalyvauja pasakotojas, rajūs paukščiai, lietaus paukščiai ir nusikaltėliai, kurie nežino, ko į šį pasaulį atėjo.

Šiame rinkinyje J. Kalinauskas pratęsia 2005 m. išleisto eilėraščių rinkinio „Sapnų liudininkai“ motyvus ir jam artimą, organišką, individualų stilistinį kodą, mintį apie suskilusių veidrodžių pasaulį. Tik rinkinyje „Miego meistras“ mintys ir vaizdai stilistiškai yra koncentruotesni, giliau ir taupiau išreiškiantys išgyvenimų dramatizmą. Išgyvenimai labiau apnuoginti. O lakoniškumo siekimas kartais pavirsta pernelyg racionalia fraze, kuri skaitytojui nesuteikia galimybių aiškintis, apie kokius dvasinius konfliktus poetas pasakoja. Apie savo polinkį kurti sapnų vaizdus poetas kartais prabyla ironiškai.

               aš riedėjau į ražienas
       ir pasismeigiau
       ant aštrių skustuvo
                              atsiminimų

                               ir sapnų filė
       mane pribaigė (p. 35)

 

Šioje trumpoje citatoje užfiksuota J. Kalinauskui būdinga eilėraščio grafika, kuri it muzikos gaidose nurodo skaitymo tempą, intonaciją, tarpžodines pauzes. Girdime ir sąskambius, neforsuotą akustinį foną. Šiaip šis eilėraštis suvokiamas kaip viena replika, skirta artimam žmogui – Danutei. Tokių beveik atviro teksto eilių šiame rinkinyje nedaug. Tai ne sapno konstrukcijos eilėraštis, kurių yra dauguma. Lyrinis subjektas – sapnų žmogus, miego meisteris. Tai – sutrikęs žmogus, gyvenantis neatsibusdamas, somnambuliškas, panašus į narkomaną. „miego meisteris / vaikšto gatve / basas ir neatpažintas / išsiplėtusiom kiauštakių venom / cidabro spalvos kepuraitę / laikydamas saujoj / ir atsarginį švirkštuką / jei sutiktų / tos pačios kraujo grupės / pažįstamą – – – – –“ (p. 11). Kurdamas sapno motyvo ar konstrukcijos eilėraščius, poetas pats nebūtinai panašius sapnus sapnavo. Tai kūrybinės pastangos smelktis į žmonių psichikos ir pasaulėjautos gilumas. Taip, kaip diktuoja intuicija ir poetinė fantazija. J. Kalinausko eilėraščiai nėra vien bėgimas į save ar savo vaizduotės pasaulį. Jie išreiškia ir universalesnę visuomenės psichologinę būseną, ir tikrovės vertinimus. Sapno konstrukcija leidžia pajausti subtilesnius mąstymo ir jutimų niuansus.

Manoma, jog sapnai atspindi psichologijos gelmių konfliktą tarp pasąmonės ir racionalios, loginės psichikos srities, tarp individualios ir kolektyvinės pasąmonės. Sapnai yra sąmoningai nesuvoktų ir uždraustų troškimų išsipildymai, paslėptų nuodėmių priminimas. Lyg atspindys konflikto tarp tėvų priesaikų, draudimų, visuomeninių normų ir individualių potraukių bei troškimų, paslėptų norų būti pripažintam. Sapnus, nerandant gyvenimo prasmės, gimdo ir neurozės. Sapne kaitaliojasi dabartis ir praeitis. Bet svarbiausia, sapnai signalizuoja ne tik apie sielos konfliktą, bet ir maskuoja realius traumuojančius išgyvenimus, yra savotiška maskavimo ir apsimetinėjimo meninė forma, slepianti prasmę, kurią reikia išaiškinti. Todėl poetiniuose vaizduose individuali ir kolektyvinė kintanti psichinė energija išreiškiama simboliniais, metaforiniais vaizdais.

Galima savęs klausti, kodėl J. Kalinauskas pasirenka tokią apmąstymų formą? Pati dabartinė realybė, kurioje žmogus mąsto apie egzistencinę gyvenimo prasmę, yra mįslinga, joje slepiasi daug klaustukų, jos kryptis nėra vienodai visiems aiški, joje viskas gali atsitikti, įvykti. Realybė labai panaši į sapną. Ji netikėtai vis kažką išdarinėja.

       po nakties skauda kaulus
       lyg būčiau šokęs
       velnužių vestuvėse
       ką su manim
       naktį išdarinėja
       mano sapnai
       vos užsimerkus
       tas veidas
       klouno bruožais
       toks panašus į primuštą
       matematikos mokytoją
       išradusį raides
       ropojančias sienomis
       mes jau seniai įtarėm išdavystę
       ir prikabinėjom lipnių knatų
       gaudyti raidėms
       iš surūdijusių galvų
       turto paveldėjimo dokumentų
       ir šventųjų paveikslų (p. 22)

Panaši forma tinka egzistenciniam neapibrėžtumui, chaosui išreikšti, kai neįmanoma ko nors tikro ir apibrėžto pasakyti. Bent pasakyti sau, ką daryti, išskyrus gyventi ir sapnuoti apie reinkarnaciją. „neturėjau ką pasakyti / tik apsiversti ant šono / ir vėl susiriesti / kūdikio poza / ryt pabusiu / kitame gyvenime / bet viskas bus lygiai / taip pat / nepajaunėjęs bet ir / rugiagėlės virtusios usnimis“ (p. 32). Racionali sąmonė bejėgė ką nors tikrai išspręsti egzistenciniame vakuume. Simboliškai reiškiamas poeto pamėgtas žemės ištuštėjimo motyvas. Dykuma ir maitinančio šaukšto daugiaprasmiška metafora, – tai vienas ryškiausių šio motyvo variantų.

       dviese sėdi ant kopos
       atsirėmę nugarom
       vienas į kitą
       į smėlį įbestas
       sulankstytas alavinis šaukštas
       atspindi dykumą
       ir vėjo žaidimą
                             šaukštas
       išsitiesia
                 eina smėliu
                          jau pro kitas burnas
       bedantes

       jis maitina
       karo pritvinkusią minią (p. 19)

J. Kalinausko fantazija linksta į siurrealizmą, konstruoja siurrealizmą. Jis kuria beveik prozinį fabulinį pasakojimą. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Tamsiame vyšnyne, baigiantis žiemai, temstant slapčia“ vaizduojami vyšnių spalvos vaikai, apvynioti švininiais vyšnių lapais, vyšnių krauju aptaškyti. O senis, įsikandęs vyšninį kandiklį, kaip iš dvokiančios skylės per vėžio suėstą gerklę pučia dūmus, „gervių klyksmą / paversdamas debesais / panašiais į angeliukus“, tinkančius kopūstų sriubai. Pasakojimą užbaigia atviras tekstas, esantis nemažiau mįslingas: „ką turėjau pasakyti / prieš užmiegant / vasario pabaigoj / prieš pavasarį / dulksvą ir netikrą / lyg senas draugas“ (p. 34). Šiuolaikinės gyvenimo transformacijos, pasikeitimai pasidarė beveik fantastiški. Natūralus gyvenimas, kuris šmėkščioja sapnuose ir kuris ateina į sapnus vaikystės prisiminimuose, baigėsi, prarado jėgas ir gyvybę. Todėl ir minėtame eilėraštyje jis pasidarė nenatūralus, beveik nebeprimena įgimtų, natūralių žmogiškų santykių. Pasidarė nesuprantamas, fantastiškas. Ne vienas eilėraštis primena pasakas, jų herojų Jonuką. Bet net ir pasakos jau prarado realią vertę. Viskas taip sudildinta ir naujųjų laikų suvirškinta, kad jonukai pasidarė panašūs į manekenus.

       „artėja nauja
       generacija jonukų
       su prisiūtais vokais
       jie nemirksėdami laukia
       kol jenerolas
       inspektuos naujus pašauktuosius
       žemuosiuose seimo kolidoriuose
       tenka skaitytis
       prieš miegą
       arba po jo
       po tris tabletes klonazepamo
       ir tai matyt
       dar ne pabaiga
       nes ruduo prasidėjo
       tiesiog po žiemos
       ir atšilo
       padai giliai po asfaltu
       nežinomuos mūsų likimuos“ (p. 75)

Praeities ištuštėjimą simbolizuoja vanduo. Poetas kartais parašo paaiškinimą, kaip išnyko jo gimtasis Pajevonio valsčiaus Balandėlių kaimas, iš kurio net sodybų pamatų neliko. Išnyko ir iš žmonių atminties. „tik balsai iš tolimos praeities / jūron sugrįžę / ir virtę vandeniu / kėkštas / paslepia paskutinę / šio ąžuolo gilę / vidinėj kišenėlėj“ (p. 40). Pavirsti vandeniu, reiškia išnykti absoliučiai, nepaliekant jokių pėdsakų.

J. Kalinausko kūryba rutuliojasi toje lietuvių poezijos vagoje, kurioje bandoma išvengti retorikos, nuoširdaus emocinio jausmingumo, melodingumo, ritmo ir rimo monotonijos. Eilėse sustiprėja prozinio pasakojimo elementai. Atnaujindami poetinį meną, poetai kuria atskirą, specifinę, individualią poezijos pasakojimo konstrukciją, kurios kalbėjimo prasmė ar struktūros neužfiksuoja žodynai, gramatikos. Arba žodynuose užfiksuota prasmė nebeturi tokios svarbios reikšmės ir turinio, kokią turėjo tradicinėje klasikinėje poezijoje. Punktuacijos ženklų atsisakymas taip pat padeda sujungti nesujungiamus dalykus. Todėl skaitytojas poezijos turinį ir motyvus gali suvokti bendroje eilėraščio ar net rinkinio formos kompozicijoje, kurioje turi atsirasti naujos prasmės. Kiekvienas skaitytojas tos sąlygiškos formos turinį suvokia individualiai, nevienodai. Poezija tarsi labiau priartėja prie modernios muzikos. Posūkio pradžią, rodos, davė Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladės“, pasirodžiusios prieš trisdešimt metų. Tik dabartinė poezija nuėjo daug toliau. Žodis „lyrika“ net nebetinka šios krypties poezijai. Dabartiniai skaitytojai yra išlepinti televizijos ir šiaip popso kultūros. Ne tiek daug beliko skaitytojų, imančių į rankas eiles, kurias jie dažnai priversti interpretuoti kaip filosofinį tekstą arba tik kaip estetinį įspūdį sukeliantį žodžių žaismą, nutolusį nuo bet kokio turinio. Atsivėrusi kūrybos laisvė išreiškiama žaismingu siautuliu. Tikrovės daugiaprasmiškumą atspindi ir šiuolaikinės poezijos formos, metaforų ir simbolinių ženklų sistema. Tautosakinė tradicija, šiuo atveju – sapnų ir pasakų atvertos galimybės pasitarnavo ir J. Kalinauskui. Bet jis dar santūrus. Jis bando jungti atvirą, nepaslėptą po sąlygiška forma pasakojimą su beveik groteskišku, mįslingu. Tarsi neišsilaiko, netelpa sąlygiškame pasakojime. Gal ir be reikalo per daug priartėjama prie visuomeninių, politinių aktualijų: „prieš dvidešimtį metų / dar buvo tiek vilties / ir triukšmo galvoje – – – – –“ (p. 13); „ir nieko nėra geriau / už nieko neveikimą / patį sunkiausią / ypač per didžiąsias šventes“ (p. 56). Stipriau suskamba, kai pakrypstama į brutalų stilių: „prisivaryk į kelnes / ir neškis / per didžiuosius prospektus / be jokio reikalo / tiesiog taip / tiesiog niekaip jonuk / – – – – – su užkratu / laimingųjų skubėjimo / laiptais žemyn – – – – –“ (p. 36–37).

Tai kurgi slypi J. Kalinausko kūrybos individualumas? Tai jo polinkis į prozai artimą pasakojimą. Tik labai koncentruotą ir lakonišką. Sukurti siužetai ir pavartoti žodžiai iš pirmo žvilgsnio primena jau žinomas prasmes ir įprastą pasakojimo kompoziciją. Bet tikroji eilėraščio prasmė visiškai nutolsta nuo pirminių prasmių. Tik skaitant visą eilėraštį suvokiame, tiesa, apytikriai, tai, ką poetas norėtų pasakyti. O gal jis nieko nenori pasakyti? Turinį suteikia arba ne – pats skaitytojas. Štai:

       kur tu bėgi –
                           klausia vaikelis
       su gegutės kiaušinio lukštais
                                sužeistoj saujytėj

                                niekur sakau –
       mane laiko
                                sunkvežimis be ratų
       vėjas
                                aitrinantis veidą
                                      telefonai ir skaičiai
       spjaudyklės tualetuose
                                            tu laikai
       mane už rankos
                                ir negaliu pereiti
       į kitą pusę uždangos

       turiu gražiai nusenti
       kas rytą prisukdamas
       virtuvinę gegutę (p. 7)

Pirmas įspūdis: kažkoks absurdiškas dialogas. Bet pagal užuominas ir mums jau žinomus ženklus galima kontekstą perskaityti. Vaikystė ir senatvė, laiko slenksčiai ir lūžiai, beprasmiškas skubėjimas ir laiko skaičiavimai. Įvairios gyvenimo kliūtys, ligos, buitis, priešiškos gamtos ir griūvančios civilizacijos jėgos. Gal bėgimas į laimę? Bet tempą mažina už rankos įsitvėrę vaikai, jaunoji karta. Lėkimas į ateitį nėra toks linksmas ar prasmingas. Tai ir perėjimas nuo vienos istorinės epochos į kitą, tarp kurių – nepermatoma uždanga. Vienoje uždangos pusėje jau sugriuvęs pasaulis, o antroje – senatvė ir primityvus likusio gyvenimo skaičiavimas. Dar – sužeista vaikystė. Gegutės priminimas dar labiau praplečia suvokimo galimybes. Gegutė deda kiaušinius ne į savo lizdą. Iliuzija, jog vaikai gauna vertybes iš svetimų, dvasią žeidžiančių rankų. Vaikai nesupranta vyresnės kartos egzistencinio dramatizmo, tragiškumo. Eilėraštį galima perskaityti pagal daugelį planų. Bet galima pasitenkinti tik estetiniu įspūdžiu. Gražiai, sklandžiai, konkrečiai, greitu tempu papasakota biografija ar dramatiškas žmogaus egzistencinis likimas. Pasakojimo sklandumą sustiprina ištariamų žodžių akustika, eilėraštyje atsirandantis akustinis aidas. Tuomet nebūtina ieškoti kokio nors papildomo turinio. Eilėraštis turi arba neturi estetinės kokybės ar savaiminės vertės. Tačiau tai priklauso nuo skaitytojų ir mažiau – nuo ekspertų. Manyčiau, jog kokybės atžvilgiu šio eilėraščių rinkinio vertę daugiau išreiškia jo visuma, o ne kuris nors atskiras eilėraštis. Nors tokių eilėraščių irgi yra ne vienas.