Rasa Čepaitienė. Daivos Tamošaitytės rūpesčio publicistika

2022 m. Nr. 11

 

Daiva Tamošaitytė. Vapsvos efektas. Pamąstymai apie valstybės pagrindus. – Vilnius: Versmė, 2020. – 496 p.

Rūpestis dėl lietuvybės, jai kylančių grėsmių ir pavojų gali būti laikomas ilga mūsų kultūros tradicija, žinoma nuo pat lietuviškosios raštijos pradžios. Suprantama, kiekviena epocha į ją įnešdavo ir tebeįneša savų spalvų ir atspalvių, nulemtų konkrečių sociopolitinių aplinkybių. Jau daugiau nei trisdešimt metų gyvename nepriklausomoje valstybėje, tad šis nerimas lyg ir turėjo gerokai apmalšti, tačiau, deja, taip neatsitiko. Žodžiai „nerimas“, „rūpestis“, „grėsmės“, ypač po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą, vis iškyla mūsų intelektualų viešose diskusijose arba knygų bei žurnalų puslapiuose. O ir iš ko pažinsi humanitarą, kultūrininką, inteligentą, jei ne iš liūdnų akių ir pasibėdavojimų įvairiuose kultūros politikai skirtuose renginiuose bei konferencijose, į kuriuos suguža dažnai tie patys rūpesčio kupini lietuvybės tyrinėtojai ir puoselėtojai? Į šią tradiciją, manding, įsirašo ir žinomos kultūrologės, filosofės, muzikologės, mokslininkės orientalistės, rašytojos Daivos Tamošaitytės publicistika, jau ne vienus metus skelbiama įprastinėje ir virtualioje spaudoje. Svarbiausi 2012–2019 m. autorės tekstai, aptariantys mūsų viešojo gyvenimo aktualijas ir tendencijas, nugulė leidyklos „Versmė“ išleistoje rinktinėje „Vapsvos efektas. Pamąstymai apie valstybės pagrindus“ (2020). Tai jau antroji D. Tamošaitytės publicistikos knyga (pirmoji – „Sena ir nauja. Integralaus požiūrio sklaida ir sąlyčio paieškos“ – buvo išleista „Naujosios Romuvos“ leidykloje 2010 m.).

Pats publicistikos žanras, žinoma, turi savitų privalumų (laisvesnė, autoriaus pernelyg tematiškai ir stilistiškai nevaržanti, griežtų akademinio teksto konvencijų bei taisyklių neribojama rašymo forma), bet ir nestokoja tam tikrų trūkumų. Publicistika dažnai nelaikoma didesnės išliekamosios vertės turinčiu užsiėmimu, o veikiau vienadienėms aktualijoms aptarti skirtu hobiu. Tačiau D. Tamošaitytės publicistiniai tekstai – ne tik pilietiškai angažuoti, bet ir pasižymintys plačiu intelektualiniu-analitiniu akiračiu – be abejonės, turi išliekamosios vertės, nes leidžia užčiuopti aprašomųjų kasdienių įvykių bei reiškinių gilumines priežastis ir esmes. Tuo ji, nepaisant menamos „lengvesnės“ tokio rašymo manieros, priartėja prie politinės filosofijos temų ir problemų, kartu jas atverdama plačiajai auditorijai. Kaip rašoma knygos pratarmėje: „Politinė filosofija dar nėra plačiai išskleista mūsų gyvenime, turint omeny, kad ją rašantys viešieji intelektualai yra susitapatinę su tam tikromis politikos srovėmis, simpatizuoja vienai ar kitai ideologijai. Politologų tekstus negali vertinti kaip objektyvius platesnio pobūdžio darbus, jie dažniausiai atspindi einamąsias realijas. <…> Visuomet siekiau nesuinteresuotai ir akademiškai pasvertai reaguoti į Lietuvos kultūros ir gyvenimo kismą lemiančius įvykius, o juos interpretuodama pateikti tveriantį, amžių patikrintomis vertybėmis grįstą požiūrį, kuris galėtų pasitarnauti kaip paspirtis ir kelrodis kunkuliuojančiame, dažnai prieštaringame ir neramiame tautų gyvenime“ (p. 11).

Tituline rinktinės antrašte tapo 2012 m. didelį visuomenės susidomėjimą ir nemažai aptarimų sukėlusio D. Tamošaitytės straipsnio pavadinimas. Jame analizuojamo „vapsvos efekto“ arba sociopolitinio parazitizmo reiškinio atgarsius randame ir kituose šios knygos puslapiuose. Juose mėginama atskleisti ir paaiškinti keistą dalyką – kodėl, Lietuvai būnant suverenia demokratine valstybe, lietuviškoji kultūra susta, nyksta ir degraduoja, o jos kūrėjai labiau linkę tiesiogiai ar netiesiogiai įsijungti į kitų, dažniausiai didžiųjų, globaliųjų kultūrų palaikymo ir sklaidos tinklus, nei dirbti savajai? Nors autorė, ieškodama atsakymo į šį klausimą, daugiausia susitelkia į kultūros kūrėjų, sergėtojų ir administruotojų moralinio įsipareigojimo tautinei bendruomenei temą, kurios leitmotyvų galima aptikti ne viename rinktinės straipsnyje, tačiau nemažiau kaltės dėl to tenka ir mūsų politiniam elitui ir, galop, pačiai visuomenei. Pastebėtas nenoras prisiimti šių įsipareigojimų D. Tamošaitytės pirmiausia siejamas su taip iki galo ir neįvykusia Lietuvos desovietizacija, arba net tuo, ką ji pavadina antisąjūdine rekonkista (p. 85). Taip pat ir su įvairiasluoksnėmis, ne visuomet lietuvių kultūrai palankiomis globaliųjų tendencijų įtakomis bei madomis.

Ne viename tekste skamba D. Tamošaitytės raginimai atsigręžti į istorinę tiesą, ypač – į nutylimus ar dažnai patikimai po užmaršties kilimu pašluojamus nepatogius klausimus, susijusius su atsakomybės dėl kolaboravimo su sovietiniu režimu tema bei su vangiomis, fragmentiškomis ir selektyviomis totalitarinės praeities pervertinimo pastangomis, kas iki šiol trukdo Lietuvai moraliai atsitiesti. Autorė vieną po kito kantriai ir atkakliai fiksuoja keistus recidyvus, kai neva demokratiškai ir pliuralistiškai viešojoje erdvėje priverstos sugyventi kovotojų už Lietuvos laisvę bendruomenės ir jų puoselėjama antitotalitarinio pasipriešinimo atmintis su nepailstamomis pastangomis ją dekonstruoti, sėti abejones, niekinti ir žeminti, tam pasitelkiant ir nemenką kažkodėl valdžios viršūnėse maloniai priimamų ir net apdovanojamų įtakingų kultūrininkų būrelį. Šie, antrindami Vakaruose įsigalėjusiam diskursui, nesibodi skleisti spekuliacijas ar net kartoti atvirą melą apie nenuplaunamą lietuvių kolektyvinę kaltę dėl kolaboravimo su naciais, Holokausto nusikaltimo. Taip pat svaidyti užuominas apie pačios lietuvių kultūros antrarūšiškumą ir kaži kokį ontologinį savinepakankamumą bei atsilikimą, kuriuos esą reikia kuo skubiau įveikti suvakarėjant. Visa tai gimdo alienokratiją (autorinis D. Tamošaitytės terminas) – susvetimėjimą su sava kultūra, tradicija ir istorija, noriai, lengvai ir nuolankiai perimant svetimųjų kultūrų formas bei apraiškas. Tokia štai savanoriška vidinė kolonizacija, vykstanti tyliai, nepastebimai ir sistemingai, jei tik tokie mūsų intelektualai kaip D. Tamošaitytė to nepastebėtų ir neviešintų. O kad tai daryti svarbu, rodytų dabar, iš laiko perspektyvos žvelgiant, ypač nuo 2012 m. pastebimos pastangos diskredituoti su menamu „nacizmu“ siejamus mūsų nacionalinius simbolius ir kai kurias istorines asmenybes bei judėjimus. Šių informacinių išpuolių fiksavimas D. Tamošaitytės tekstuose dokumentuotai atskleidžia, švelniai tariant, keistoką reiškinį, kurio krypties bei masto tuomet nė negalėjome suvokti. Jo prasmė atsiskleidė tik vėliau – šių metų pradžioje Vladimirui Putinui pradėjus Ukrainos „denacifikaciją“ (įdomu, kad dar 2014 m. straipsnyje autorė nuspėjo kilsiant didelio masto karą tarp šių dviejų valstybių, p. 108). D. Tamošaitytė atidžiai stebi ir analizuoja lyg ir atsitiktinius akibrokštus, kokių ypač pagausėjo belaukiant moderniosios Lietuvos šimtmečio minėjimo ir po jo (straipsnis „Kaip lietuviai švenčia valstybės atkūrimo 100-metį“, p. 301–306), nukreiptus prieš lietuvių kalbą, nacionalinę simboliką, žinomus istorijos veikėjus bei tam tikrų įvykių interpretaciją, sklindančius vis iš tų pačių lietuvių intelektualų ar jų būrelių lūpų. Nekart prisimindama 1940 m. nepriklausomybės praradimo dramą ir dalies inteligentijos aktyvų dalyvavimą joje, rašytoja kursto mintį – su kuo šiandien kolaboruoja inteligentija, net jei didžioji jos dalis naujai kylančių reikšmingų moralinių pasirinkimų akivaizdoje yra linkusi, kaip jai įprasta, nutylėti, atsargiai pratūnoti kamputyje, „nesikišti į politiką“? Kodėl šviesiausi tautos protai ir jautriausi dabarties pasaulio sociopolitinių tėkmių žinovai nusišalina net nuo, atrodytų, pakankamai nekalto ir nepavojingo užsiėmimo – bešališkai ir sąžiningai analizuoti ir perteikti visuomenei tai, kas vyksta, paliekant jai pačiai spręsti, kaip geriau elgtis išgyvenamų didžiųjų geopolitinių bei civilizacinių sanvartų akivaizdoje? Žinoma, ne visi, bet, deja, tai išdrįstančių, dažnai marginalizuojamų ir iš viešosios erdvės išstumiamų – tik menka sauja, įskaitant ir pačią knygos autorę. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad, neretai pelnytai priekaištaudama inteligentijai, autorė nemato ir objektyvių jos blogėjančios padėties valstybėje aplinkybių – augančio institucinio išnaudojimo ir socialinio nesaugumo, visuomeninės reikšmės menkėjimo ar sąmoningo menkinimo, prievartinio varymo paklūsti kultūros ir švietimo sferai visai svetimai vadybinei bei projektinei logikai, vertimo rinktis tarnauti tiesai ar partinei galiai, intelektualiai aptarnaujant naujosios ideologijos skleidėjus.

Inteligentija, pašaukta saugoti, (at)kurti ir perduoti nacionalinės kultūros kanoną bei sukauptas vertybes, spaudžiama prisitaikyti prie šių jos būtį ir misiją dažnai atvirai paneigiančių, ignoruojančių, niekinančių ar iškraipančių sąlygų. Inteligentijos moralinės atsakomybės tautai tema – dažno knygos pasvarstymo subjektas. Ne veltui atskirai atiduodama duoklė didiesiems lietuvybės puoselėtojams – tai tekstai, skirti Kristijonui Donelaičiui, Alfonsui Svarinskui, Romualdui Ozolui. Su dviem pastaraisiais autorė buvo asmeniškai pažįstama, tad ne tik pasistengė išryškinti jų darbų svarbą ir vertę kintančiomis tautos ir valstybės gyvavimo sąlygomis, bet ir atskleidė jai asmeniškai perduoto įpareigojimo tęsti šį nelengvą darbą liudijimą. Šis liudijimas padeda autorei tolesniuose knygos puslapiuose vystyti svarbią asmeninės atsakomybės prieš savo tautą ir valstybę temą, tokią priešingą kolektyvinei atsakomybei, kuria šiandien taip mėgsta dangstytis ir manipuliuoti dabartinis politinis meinstrymas. Nagrinėdama šį klausimą D. Tamošaitytė ne tik kasasi po jo istorinėmis šaknimis (nekritiškas ir beapeliacinis Vakarų Europoje įsigalėjusios Antrojo pasaulinio karo pasekmių refleksijos bei vertinimų perėmimas eurointegracijos metu, neatsižvelgiant į specifinę Vidurio Rytų Europos tautų prieškarinę ir karo meto situaciją), bet ir negailestingai dekonstruoja visokio plauko manipuliacijas ir spekuliacijas šia sudėtinga ir itin jautria tema.

D. Tamošaitytė taip pat nevengia liesti temų, kurios nūdieniame viešajame diskurse jau senokai yra tapusios nekvestionuotinomis „šventomis karvėmis“, tad jų bent kiek kitokia, kritiškesnė, interpretacija gali būti vertinama kaip akiplėšiškai nepolitkorektiška, smerktina ar net baustina. Visų pirma tai taikytina pačiai Europos Sąjungai, kurioje įsigalinti kairuoliška ideologija ir biurokratizmas, užuot padėję nacionalinėms kultūroms skleistis, skatina jas niveliuotis ir nykti. Šios tendencijos ypač pavojingos mažoms valstybėms, kurios, kaip Lietuva, neturi reikšmingų intelektualinių pajėgumų ir galingų politinių bei ekonominių svertų aiškiai artikuliuoti ir ginti savus interesus Europos mastu. Lietuvių kultūros (ypač etnokultūros), kalbos, profesionalaus ir mėgėjų meno raidos neigiamos linkmės, vargana finansinė bei institucinė padėtis ir silpstančios perdavos bei sklaidos galimybės ypač jaudina autorę. Rinktinėje nesyk grįžtama prie šių klausimų, nagrinėjant juos išsamiau ir iš visų pusių, pasitelkiant kartais net kiek netikėtus ar geografiškai neįprastus palyginimus. Pavyzdžiui, analizuodama XX a. Indijos sociopolitinius ir kultūrinius procesus ar JAV „pirmųjų tautų“ likimą kolonijinėje ir postkolonijinėje būklėje, D. Tamošaitytė šiuos, atrodytų, mums tokius tolimus kontekstus profesionaliai sugretina su postsovietinėje Lietuvoje vykstančiais reiškiniais, įžvelgia juose tam tikras nerimą keliančias paraleles. Apskritai rinktinėje atsiskleidžia ne siaurai provinciškai, bet pasauliniame kontekste garbingą vietą užimančios lietuvybės suvokimo gelmė ir plotis. Jos tūkstantmečių kūrybinių pasiekimų statymas į lygią gretą su kitų tautų aukštosiomis kultūromis rodytų gilų mūsų tautinės savimonės, kūrybos ir dvasinio bei materialaus paveldo pažinimą, platų autorės intelektualinį akiratį ir gana išsamų įvairių, net, atrodytų, nuo mūsų gerokai nutolusių kraštų, istorijos išmanymą. D. Tamošaitytės akademinis įdirbis orientalistinių studijų srityje, kurių atgarsiai viešojoje erdvėje kartais įgauna profaniškų spekuliacijų apie protoindoeuropiečių ir lietuvių, baltų kalbų ir sanskrito giminystę pavidalus, čia skleidžiasi stebėtinai profesionaliai, pagrįstai ir įkvepiančiai.

Taigi ši rinktinė – ne tik dabartinių Lietuvos sociokultūrinių pasiligojimų detalus aprašymas, ne tik išsami jų anamnezė, bet ir kompleksinio gydymo receptai, „išrašomi“ ne vien skaitytojui, bet ir atsakingiems mūsų kultūros „vairuotojams“ ir globotojams. Ji peržengia mūsų „rūpesčio publicistikai“ taip būdingas pesimistines gaidas ir rezignacines nuotaikas. Atvirumas pasauliui neatsisakant savasties, priešingai, ją giliau pažįstant ir puoselėjant; tvaraus ryšio tarp tautinės valstybės ir globalizacijos interesų paieškos, profesionaliosios tautinės ir masinės kultūros suderinamumo pastangos, humanitarikos ir neoliberalios pragmatikos sankirta, kultūrininko vieta sumaterialėjusioje vartotojiškoje visuomenėje ir t. t. – tai vis iššūkiai, galintys stimuliuoti ne tolesnį grimzdimą nebūtin, o impulsą tautai atsitiesti.

Šalia pagyrimų recenzijos žanras reikalauja pasakyti ir keletą pastabų. Knygos struktūrai buvo pasirinktas ne tematinis, o chronologinis principas, kas nors ir padėjo geriau atskleisti beveik dešimtmetį fiksuotas mūsų viešojo ir intelektualinio gyvenimo slinktis, tačiau kartu ir apsunkino darbą skaitytojui, kadangi paliko jį kapanotis nemenkoje siužetų ir temų įvairovėje. Ne visi rinktinės tekstai kokybiškai lygiaverčiai, pasitaiko ir pasikartojančių motyvų. Kita vertus, neproporcingai didelėje pirmoje dalyje atsiskleidė ir pačios autorės vertinimų kaita, o tiksliau, nors jos požiūris į besiklostančius nacionalinės kultūros reikalus ypatingai nepakito, prisidėjo daugiau pesimizmo. Tuo tarpu į antrąją, žymiai mažesnę dalį pateko pokalbiai su žurnalistu Gintaru Visocku, kuriuose ne tik pateikiamos diagnozės, bet ir svarstomos išeitys iš susidariusios padėties. Knyga kiek netikėtai pabaigiama keturiais tekstais, skirtais Kaukazo tematikai. Juose –D. Tamošaitytės lankymosi Baku mieste 2017 m. įspūdžiai, taip pat aptariamas Kalnų Karabacho konfliktas. Ir šis pasirinkimas knygos atomazgai, manding, autorei kiek pakišo koją, nes nebuvo atsižvelgta į rinktinės struktūrinius ypatumus. Paskutiniai knygos straipsniai, logiškai mąstant, turėtų tapti autoriaus svarstymų kvintesencija ir apibendrinimu. Ir tai šiuo atveju glumina, nes tada išeitų, kad autorę sužavėjęs Azerbaidžanas tarsi turėtų tapti mums pavyzdžiu kultūros politikos srityje… Su kuo, lankiusis šioje šalyje ne kartą, deja, nesinorėtų sutikti. Jeigu iš Baku D. Tamošaitytei pavyko parsivežti tik šiltus įspūdžius ir prisiminimus apie malonų ir įkvepiantį bendravimą su tos šalies intelektualais, tai, neneigiant nei šios valstybės pastangų kultūrinės diplomatijos srityje, nei legendinio kaukaziečių svetingumo, vis dėlto nesinorėtų pritarti pernelyg palankiems šios autoritarinės šalies vertinimams – mano pačios įspūdžiai liko kiek nuosaikesni ir pesimistiškesni. Lietuvą ir Azerbaidžaną, valstybes, nestokojančias panašių bėdų švietimo, kultūros ir pilietinių laisvių srityse, lyginti galima nebent pagal ir kitoms postsovietinėms šalims būdingą mimikriją ir parodomąjį, fasadinį, užsieniečiams demonstruojamą socioekonominių pasiekimų pobūdį. Būčiau santūresnė ir dėl ilgamečio teritorinio ginčo su Armėnija vertinimo, kuris knygoje aiškiai proazerbaidžanietiškas – šie klausimai pernelyg painūs ir sudėtingi, kad, jų visapusiškai neištyrinėję ir neįvertinę, galėtume lengva ranka skelbti verdiktą. To nepaisant, Daivos Tamošaitytės publicistikos knyga yra vertingas indėlis į pilietiškai angažuotos publicistikos aruodą, ateityje neabejotinai tapsiantis ir mūsų gyvenamojo meto pažinimo šaltiniu.