Donatas Petrošius. Kas nepatinka

2011 m. Nr. 7

Pernai, išlošus kažkokios, lyg ir su literatūra susijusios, euroloterijos paguo­džiamąjį prizą, visą balandį ir pusę gegužės išpuolė džiaugsmas pasibastyti po Balkanus, pasitaiko užklysti į ganėtinai egzotiškus vietinės reikšmės W. Shakespeare’o ir L. Tolstojaus festivalius, aplankyti šimtus įstabiausių vietų, dėl to, grįžęs į Tėvynę, labiausiai norėjau ramybės ir poilsio – nuo Poezijos pavasario prievolių nusiploviau. Apsimečiau, kad nei poezija, nei lietuviškas pavasaris ma­nęs neliečia. Nevažiavau nė į vieną išvyką į rajonus, nedalyvavau nė vienuose skaitymuose Vilniuje, nemačiau jokių renginių transliacijų per televiziją, neper­skaičiau nė vieno reportažo laikraščiuose, nevarčiau almanacho. Žinojau, kad tas festivalis kažkur tradiciškai vyksta, bet pernai jis man nelabai rūpėjo. Tuomet kažin ar būčiau radęs tinkamų žodžių apsakyti, kaip nepatiko, nes pastebėjau, kai nedalyvauju kokioje šventėje, natūraliai galvoje randasi visokių nenuginči­jamų tiesų, pavyzdžiui, kad kuo tolyn, tuo blogyn, seklyn ir apskritai – man tokio festivalio nereikia. O jei nereikia man, vadinasi, nereikia niekam. Tegu uždaro, atseit niekas neraudos ir nepasiges. Daugmaž taip pernai galvojau ir jaučiausi esąs teisus kaip niekada.

O štai šiemet – viskas atvirkščiai. Dalyvavau bene 15 skaitymų, tris kartus teko išvykti į poetines ekspedicijas į nuošaliuosius Skuodą, Mosėdį, Ylakius, Kau­ną, Mažonus, Tauragę, Bijotus, Šilalę, Telšius, Karolinos Praniauskaitės gimtinę, Vytauto Mačernio sodybą ir dar daugybę nuostabių vietų, kur nebuvo privaloma skaityti balsu, užteko džiaugtis tyliai. Arba šiaip grožėtis pasauliu per atstumą.

Gerinimams ir taisymams galo niekada nebus, ypač tokių gabaritų – 112 ren­ginių – poetinio darinio tobulėjimas yra privalomas, bet, viską susumavus, bū­čiau linkęs jau ir dabar tvirtinti, kad ne toks blogas tas Poezijos pavasaris, kaip kad man pasirodė pernai. Kiek susikuri prasmės ir džiaugsmo, tiek ir turi. Jei esi pavargęs arba jei jauti vienumos poreikį – nieko nepadarysi, geriau ilsėtis.

Festivalio metu viename dienraštyje pasirodė trumpas interviu su Liudviku Jakimavičiumi. Kolega žurnalistui pasipasakojo, kad šiemet Poezijos pavasaryje nedalyvauja bei išreiškė nuogąstavimą, kad šis renginys (cituoju iš atminties), plėsdamasis į plotį, praranda gylį. Gali būti ir taip. Susumavus visų dalyvių dvasines iškrovas, estetines kibirkštis ore, klausytojų apžavėjimų ar galutines poetinių įprotinimų sumas, ką gali žinoti – galbūt išties rezultatas būtų kur kas menkesnis, jei lygintume su dviejų dešimtmečių senumo duomenimis.

Vis dėlto – kas tas gylis? Jei esi pasiruošęs (nors kartais ir savaime, netikė­tai) – į dvasines gelmes, arba į estetinį nušvitimą, gali patekti važiuodamas tro­leibusu į stotį. Ilgiau laukti nebūtina – gali pakakti kelių nugirstų frazių, ištartų anoniminių šnekėtojų, riedant grindiniu tarp stotelių „Lietuva“ ir „Aušra“. Nu­švisti ar įsimylėti gali bet kada, net tada, kai pats to nenori.

Atrodytų, kad tie eilėraščių skaitymo maratonai – kartais pritariant pilvo grojančioms triūboms, nes papietauti nėra kada, trys skaitymai iš eilės, o per pusvalandį turi nuvažiuoti 30 kilometrų iš bibliotekos A į biblioteką B, paskui iškart – į C, nes ir ten jau esi laukiamas, ir labai retai tas laukimas būna suvai­dintas (beveik niekada): poetiniai pradinukų montažai, vyrėlesnių gimnazistų dainavimai, folkloro ansambliai, kelios eilės atsimerkusių žmonių – viskas, ko reikia, kad galėtum pasitikrinti, kam tu rašai ir ko verta tavo poezija, tavo skaitymas, galų tu pats. Pats purviniausias postmodernizmas bet kuriame neas­faltuotame kaime bus žmoniškai išklausytas ir pagerbtas, jei jį esi parašęs pats, jei rašydamas nešunuodegavai, jei skaitai savo intonacijomis.

Gelmes ir ryšius susikuri čia ir dabar. Jokie posėdžiai Vilniuje, jokie nutari­mai ministerijose, privalomi dekretai bei išmintingi pataisymai, jokios literatū­rologų rekomendacijos ar akiniuoti draugai už kampuoto stalo tų svarbiausių dalykų nepadarys.

Kalbu apie save. Galbūt kiti pavasarių dalyviai atrado tikresnių, tai yra pa­prastesnių dėsnių. Pridurti galiu tik tiek, kad net ir iš nepavykusių skaitymų (po kurių pajunti, kad nebuvo jokio tikro pirmojo laipsnio kontakto nė su vienu klausytoju – teoriškai taip gali būti, nors šiemet man tokių avarijų nepasitaikė) gauni neįkainojamos patirties – jei pajutai, kad yra žmonių, kuriems neturėjai, neatradau ką pasakyti, jei nesi parašęs kažko svarbaus (universalaus), vadinasi, nėra kuo džiaugtis, yra prasmė rašyti, nes jei per tavo vadovaujamas apeigas ne­žaibuoja, tuomet toks iš tavęs ir magas. Laikas kelti kvalifikaciją.

Pasikartosiu: nepasitenkinimas savimi, savo tekstais yra geriausias akstinas judėti. Toli gražu ne visada pats pastebi, kad raišuoji (ypač jei visi aplink taip pat dailiai raišuoja), dėl to be galo vertingi maktelėjimai iš šalies alkūne tarp šonkaulių.

Poezijos pavasario konferencijoje, iš pažiūros pavadintoje labai prėskai: „Kar­tos atpažinimo ženklai poezijoje“ (iki prasidedant tai konferencijai burbėjau, kad tokia tema man nepatinka, bet, kai jau po visko, rezultatas – visai neblogas), Regimantas Tamošaitis savo pranešime, jei gerai nugirdau (atpasakoju iš at­minties), citavo vieną mano tekstų iš „Nuožiūrų“ (kurį jam girdint prieš savaitę buvau skaitęs Telšiuose) provokuodamas, esą tai jau nėra poezija, esą tie naratyvai, prozaizmai dusina dabartinę lietuvių poetiką, kad niekas, ar beveik niekas, nebekuria deimanto grynumo eilių, žodžiu, dabartinės lietuvių poezijos panorama blogesnė nei seniau, blogesnė, nei galėtų būti. Viena blogybių priežasčių, pasak R. Tamošaičio, ta, kad mes gyvename per gerai, per lengvai.

Apie šiuolaikinių poetų gyvenimo kokybę spręsti keblu. Aš ir pats nesu tikras, ar gyvenu gerai, ar vidutiniškai. Kaip kada. Kaip su kuo lyginsi. O dėl proziškumo vyravimo šių dienų lietuvių poezijos peizažuose – nežinia ką ir sakyti. Man regis, kad visais laikais geriausia poezija būdavo iš dalies proza. Homeras (kas iš poetų jam gali prilygti?) – pasakorius, ir tiek. Verčiamas į lietu­vių įgauna šiek tiek dainingumo. Mokantieji graikų kalbą tvirtina, kad origi­nalas skamba labai kasdieniškai. Arba K. Donelaitis – kiek jam prilygstančių lietuvių? Irgi pasakorius. Arba V. P. Bložė su savo polifonijomis, mielaisiais nukrypimais į kasdienę žmonių šneką. Man regis, vien tos patriarchų trijulės pakanka įteisinti prozą poezijoje. Proza buvo visada, nuo jos priklauso reikšmė–prasmė. Ritmai, rimai – viso labo tik šokiai aplink ugnelę. Nebūtini.

Kai pagalvoju apie kitas šalis, kas ten šiuo metu darosi, drįsčiau tvirtinti, kad nesame išimtis. Bendraamžis iš Rygos Karlis Verdinis pamišęs dėl eilėraščių pro­za. Buvo tarpsnis, kai kitokių nė nerašė, pavyzdžiui, jo 2009 m. poezijos rinkinys „Es“ („Aš“) – proza patrupinta. Ir ne jis vienas tuo apsėstas Latvijoje. Arba kitas pažįstamas liverpulietis, prigijęs Londone, Chrisas McCabe’as, prieš porą mėnesių pareiškė man – esą visa tai, ką mes susirašinėjam elektroniniu paštu, yra poezija. Nunešė į žurnalą kažkokį. Rodos, neišspausdino, bent kol kas. Matyt, re­daktorius pasitaikė išpažįstantis panašias literatūrines vertybes kaip R. Tamošaitis. Tik jo (R. Tamošaičio) kritinis požiūris padėjo man suprasti, kad esu tam tikros kartos žmogus – ne tik užsieniuose, bet ir mūsų šalyje apstu tokių, kurie nenurašo prozos poezijoje. Kad ir tos konferencijos metu Salia sėdėjęs ir visą tą šnekėjimų procesą moderavęs Rimantas Kmita. Grynas pasakorius. Aš dar ga­lėčiau iš savo knygelių ir stalčių surinkti kokių trisdešimt tekstelių, kurie taiky­tų į poetinės (juve)lyrikos akmenyną, bet daugybė mano kartos žmonių apsi­riboja poetiniu šnekėjimu, slapta saviškius vadinu šnekamosios poezijos karta (nors kai kurie retkarčiais parimuoja dėl įdomumo).

Dvigubai vertinu tą viešą R. Tamošaičio suabejojimą mano (mūsų) poezija, jos verte. Pirma – dėl to, kad privertė apsižiūrėti. Antra – dėl to, kad R. Tamošaitis yra mano kraštietis, iš Šilalės rajono, kur gyvena rūstūs, atviri ir nuoširdūs žmo­nės, tiesiai į akis pasakantys, kas nepatinka. Neveidmainiaujantys dėl gražumo.

Suprantu, kad ne kiekvienam teko laimė kilti nuo Šilalės krašto, todėl anaip­tol nekaltinu veidmainyste Aido Marčėno, kuris pastaraisiais metais ant daugy­bės pirmųjų knygelių (arba šiaip jaunesniųjų poetų leidinių nugarėlių) prirašė devynias galybes gražių panegirikų, bet, pavyzdžiui, be galo įdomiame pokalby­je apie poeziją ir gyvenimą su L. Jakimavičiumi, pernai išspausdintame žurnale „Kelionė su Bernardinais“, atvirai dėsto, kad beveik visa geresnioji lietuvių poe­zija susikraustė į dausas, o ant žemės nelabai kas vertingo likę.

Išeitų taip, kad A. Marčėnas mums, jaunesniesiems, nesako teisybės. Teisybę – L. Jakimavičiui, mažamečiams – saldainių, kad neverktų.

Ir negali vieno A. Marčėno kaltinti, kad Lietuvoje sunyko literatūros kritika. Gal jos nė nebuvo, ką gali žinoti. Nebent duslus Valdemaro Kukulo balsas iš „Nemuno“. Bet ką jis vienas – nesusakys visos teisybės, kurios mums gyvybiškai reikia pirmiausia tam, kad susižiūrėtume, kas esame. Nes dabar įspūdis – lyg kažkas nuo mūsų būtų slepiama.

Reikia, kad kažkas pradėtų. Natūralu būtų, kad pirmieji prabiltų tie, kurie išdalijo daugiausia saldainių, prikalbėjo daugiausia deminutyvų, prirašė panegirikų, todėl, jei kas sutiksite gatvėje A. Marčėną, be jokių „laba diena“ tiesiai šviesiai paklauskite – „kas nepatinka?“.

Be santykio su pasauliu (taip pat – ir su A. Marčėno pasauliais) nežinai, kas esi, koks esi, su kuo, ar vienas. O šiaip – viskas paprasta, kokie esame mes, toks ir tas mūsų Poezijos pavasaris. Kiek keisimės patys, tokį festivalį ir turėsime.