literatūros žurnalas

Alfred Adler. Apie nervingą charakterį

2011 m. Nr. 7

Psichinė kompensacija ir jos parengimas

Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė

Alfredas Adleris (1870–1937) – psichoanalizės klasikas, sukūręs autentišką šios teori­jos kryptį. 2002 m. žurnalas „Metai“ išspausdino jo kūrybos fragmentą „Moters vaidmens vengi­mas“. Jį papildė gana išsamus psichoanalitiko mokslinės ir praktinės veiklos aptarimas (parengė Regimantas Tamošaitis).

A. Adleris išdėstė savo teorijos, Individualiosios psichologijos, esmę knygoje „Apie nervingą charakterį“ (1912), patelkdamas koncepcinę bendrosios psichologijos Ir psichopatologijos sintezę. Jis tvirtino, kad žmogaus asmenybė aiškintina teleologiškal: nesąmoningo asmenybės idealo siekiantis žmogus stengiasi įveikti menkavertiškumo jausmą ir pajusti pranašumą, at­pigdamas į koreguojančius visuomenės reikalavimus. Ši knyga reiškė individualiosios psichologijos, kaip alternatyvos psichoanalizei, proveržį.

 

<…> Absoliutus menkavertiškumas vaiko, ypač turinčio konstitucinių defektų, skatina savęs suvokimą, sukeliantį menkavertiškumo jausmą1 – pa­našiai vaikas mėgina atrasti požiūrį, leidžiantį įvertinti atstumą, skiriantį jį nuo gyvenimo problemų. Iš šios padėties, kuriai būdinga žema savivertė ir kuri pri­imama kaip fiksuotas polius reiškinių sraute, vaiko psichika tiesia minties gijas link trokštamų tikslų. Šiuos tikslus abstrahuojanti žmogaus proto stebinių for­ma irgi suvokia kaip fiksuotus taškus ir interpretuoja gan konkrečiai. Tikslą tapti dideliu, stipriu, būti vyru, atsidurti viršuje simbolizuoja tokie asmenys kaip tėvas, motina, mokytojas, vežikas, garvežio mašinistas ir t. t.; vaikų elgsena, laikysena, identifikuojantys gestai, žaidimas, norai, fantazijos, mėgstamiausios pasakos, mintys apie būsimų profesijos pasirinkimų rodo, kad darbuojasi kom­pensacinis polinkis. ruošiantis vaiką būsimam vaidmeniui. Šitaip menkavertiš­kumo , netinkamumo jausmas, silpnumo, menkumo, nesaugumo pojūtis tampa tinkamu veiklos pagrindu, teikiančiu vidinių paskatų artėti prie fiktyvaus galu­tinio tikslo, atsižvelgiant į būdingą nemalonumo ir nepasitenkinimo jausmą. Kari galėtų veikti ir orientuotis, vaikas naudojasi bendra schema, atitinkančia žmo­gaus proto reikmę pasitelkti nerealias prielaidas, fikcijas ir šitaip visus chao­tiškus, takius, nesuvokiamus reiškinius sustingdyti į tvirtas formas, kad būtų galima juos įvertinti. Panašiai elgiamės skaidydami Žemės rutulį dienovidžiais ir lygiagretėmis; juk tik taip gauname fiksuotus taškus, kuriuos galime susieti. Žmogaus psichika kupina panašių mėginimų, kiekvienam, nukreiptam į realų gyvenimą, taikoma nereali, abstrakti schema, ir pagrindinis šio veikalo užda­vinys – paremti šią įžvalgą, kurią įgijau psichologiškai stebėdamas neurozę ir psichozę ir kurią savo ruožtu, kaip parodė Vaihingeris2, galime aptikti bet kurioje mokslinėje teorijoje. Tirdamas psichinę sveiko ar nervingo žmogaus raidą bet kuriame jos taške, visada atrandi jį įsipainiojusį į savo schemos tinklą – neurotikas neįstengia rasti kelio atgal į tikrovę ir tiki savo fikcija, sveikasis pasi­telkia schemą tam, kad pasiektų realų tikslą. Dažnai aptikdavau tokią radikalią prielaidą ir vyraujančią fikciją – nuolankiai ir perdėtai pripažinti savo didybę ir galią kaip praeities ženklą, – tarp pirmagimių antram vaikui ateityje ryškiau pasireiškia griaunanti kitų galios įtaka, vienturčiam vaikui dažnai neišspren­džiama problema tampa centrinės padėties paieška. Tačiau svarbi paskata pasi­telkti ir pernelyg pabrėžti schemą visada yra nesaugumas vaikystėje, didžiulis atstumas, skiriantis vaiką nuo išvystytų vyro galių, nuo jo viršenybės ir privilegijų, kurias vaikas numano ir žino. Visa, kas verčia mus visus – pirmiausia vaiką ir neurotiką – atsisakyti artimesnio indukcijos ir dedukcijos kelio, pasi­telkti tokias išmones kaip scheminė fikcija, atsiranda dėl nesaugumo jausmo, yra polinkis į apsaugą, kuria siekiama atsikratyti menkavertiškumo jausmo, kad pa­kiltum į savivertės jausmo viršūnę, vyriškumo pilnatvę, įgyvendintum buvimo viršuje idealą. Kuo didesnis šis atstumas, tuo labiau išryškėja pagrindinė fikcija, taigi buvimo apačioje jausmas gali būti toks pat lemiamas kaip, tarkime, stipraus tėvo ar stiprios motinos didesnio nei natūralaus dydžio paveikslas.

Taigi išryškėja pastangos, toli pranokstančios visa, ko galima tikėtis net sie­kiant didžiausio fizinio instinktų laimėjimo, stipriausiai trokštant patirti orga­ninį malonumą. Be kitų autorių, Goethe pabrėžia, kad, nors suvokimas susijęs su praktiniu poreikių tenkinimu, žmogus tuo neapsiriboja ir gyvena taip pat jaus­mų ir vaizduotės pasaulyje. Poetas puikiai suvokė įkyrų poreikį stiprinti savi­vertės jausmą, tai liudija ir Goethe’s3 žodžiai laiške Lavateriui: „Šis troškimas iškelti egzistencijos piramidės, kurios fiksuotas pagrindas man duotas, smailę kiek įmanoma aukščiau nusveria visus kitus mano troškimus, bemaž neleidžia jo užmiršti nors akimirką.“

Nesunku suprasti, kad tokios įtemptos psichinės aplinkybės gali sustiprinti ir išryškinti visą aibę charakterio bruožų, skatinančių neurozės atsiradimą (į tokią pačią kovą su savo nesaugumo jausmu įsitraukia bet kuris menininkas, bet kuris genijus, tik jis grumiasi pasitelkdamas kultūriškai vertingas priemones). Pir­miausia garbėtrošką. Tai bene ryškiausia iš antrinių pagrindinių linijų, nukreiptų fiktyvų galutinį tikslą. Garbėtroška sukuria aibę psichinių polinkių, turinčių užtikrinti neurotikui pirmenybę bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis, tačiau nuo­lat atskleidžiančių jo įaudrintų agresiją, jo polinkį į afektus. Antai nervingas žmogus dažnai pasirodo kaip išdidus, užsispyręs, pavydus ir godus, stengiasi visiems sudaryti įspūdį, visada pirmauti, tačiau nuolat baiminasi nesėkmės ir delsia apsiuosdamas. Todėl neurotiko laikysenai būdingas delsimas ir atsargumas, jis nepatiklus, svyruojantis ir dvejojantis. Tarsi savaip mankštindamasis, rengdama­sis ateičiai, neurotikas kuria šiuos psichinius polinkius mažmožiuose, kad įgytų atspirties taškų ir papildomų apsauginių krypties linijų link viliojančių didelių tikslų. Tokia ir froidiškojo išstūmimo mechanizmo prasmė: polinkis apsisaugoti verčia ligonį eksperimentuojant, in corpore vili4 rinkti įrodymus, pateisinančius bendrą delsiančių psichinę laikyseną, turinčius vis iš naujo ją pateisinti. Todėl daž­niausiai atsiranda toks požiūris: Turiu būti atsargus, jei noriu pasiekti tikslą! Neretai pasitaiko, jog pacientas elgiasi be galo neatsargiai, kad, įspėjamai pabrėž­damas savo neatsargumą, apsaugotų pagrindinį dalyką, savąjį vyriškumo idealą. Šio įspėjančio balso funkciją pas psichoneurotikus labai dažnai perima haliuci­nacijos ir sapnai, vaizduojantys, kaip kartą jau nutiko, kaip sekėsi kitiems, arba kaip galėtų nutikti ateityje, idant sukurtų apgaulingą nuotaiką ir pacientas galėtų toliau laikytis apsaugančios pagrindinės linijos. Nė vienas veiksmas neatlie­kamas iki galo, kiekvienas užbaigiamas per anksti. Atrodytų, kitaip šis procesas vyksta neurotikams, kuriuos depresija apima tik ramiomis aplinkybėmis, kai viskas gerai klojasi, kai jie puikiai jaučiasi, sėdi teatre ar koncerte. Neretai tai žmonės, pasiekę gerą padėtį, tačiau norintys, panašiai kaip Polikratas, paaukoti gerovės dalį. Tokiais atvejais trumparegės analizės apsiriboja polinkio į auką arba kaltės jausmo nustatymu. Nuosekliai laikantis individualiosios psichologijos požiūrio, ne­trukus paaiškėja, kad tokia „auka“, toks „kaltės jausmas“ slepia goslų triumfo jaus­mą dėl savo pergalės, kitų pavydo ir pralaimėjimo.

Be to, siekiant „kiek įmanoma aukščiau iškelti egzistencijos piramidės smai­lę“, labai išryškėja tokie bruožai kaip karingumas, užsispyrimas ir aktyvumas, o šiuos visokeriopai remia ir stiprina pedantiškumas, užtikrinantis dominavimą ir krypties palaikymą. Nenuostabu, kad ypač sustiprėja žinių troškimas – galingas veiksnys, siekiant aukštų tikslų. Taip pat išryškėja nekantra, baimė pavėluoti, baimė nieko nepasiekti, – tai itin stiprios paskatos neišleisti iš akių naudos, ge­riau padaryti per daug nei per mažai siekiant fiktyvaus galutinio tikslo. Vis dėlto šie bruožai jau perdėm susiję su pažengusia neuroze, pasireiškiančia tuo, kad polinkis apsisaugoti vis labiau išeina į pirmą planą ir verčia griebtis pavojingų išmonių: stiprinti menkavertiškumo jausmą, veikti taip, tarsi būtum apribotas, atkirstas nuo sėkmės, neturėtum vilties – arba daugiau ar mažiau pasiduoti pa­syvumui, iškelti į paviršių moteriškus bruožus, elgtis mazochistiškai ir perver­tai, galiausiai smarkiai apriboti savo veikimo sritį, kad kuo audringiau būtų galimąją sukrėsti ir užvaldyti, pasitelkiant ligos simptomus. Panašiai vyksta pa­dengimas neveiklumui, tinginystei, nuovargiui ir impotencijai, suteikiantiems dingstį išvengti neurotiko išdidumą žeidžiančių sprendimų, išsisukti nuo studi­jų. profesijos, santuokos. Kartais ši raidos fazė baigiasi savižudybe, visada suvo­kiama kaip nusisekęs kerštas likimui, pasauliui, artimiesiems – puoselėjamo Pasibjaurėjimo viskuo (kaip ir užklupus melancholijai) rezultatas.

Suveši ir kaltės jausmas. Taip pasiekiame vieną sunkiausių neurozių ir psichozių supratimo aspektu. Kaltes jausmas ir sąžinė, panašiai kaip religingumas, priklauso prie fiktyvių pagrindinių apdairumo linijų ir tarnauju polinkiu į savisaugą. Jų uždavinys – apšaukti nuo savivertės jausmo menkėjimo, kai sudirgusi agresija audringai stumia į savanaudiškus veiksmus ir žeidžia bendrystės jausmą, kuris grasina tarsi eumenidžių choras. Kaltės jausmas kreipia žvilgsnį atgal, sąžinė veikia numatydama iš anksto ir abu šie veiksmai, kai ištinku neurozė, lieka nevaisingi, turi sukliudyti atlikti veiksmą. Polinkis į savisaugą palaiko ir tiesos meilę, kuri iš tikrųjų priklauso mūsų asmenybės idealui, o neurotiškas melas – silpnas mėginimas išsaugoti regimybę, taigi atlieka kompensacinę funkciją. Neurotiška tiesos meilė suteikia daugybę dingsčių bevaisiais konfliktais tuščiai švaistyti laiką ir žeminti kitus.

Kiekvieną tokį mėginimą pakilti aukščiau, kiekvieną valios siekti galios apraišką reikia suvokti kaip pranašumo troškimą, kurio dažnai pasitaikantis specialus atvejis – vyriškas protestas, psichinio noro būti pripažintam archetipas, – pagal jį grupuojami visi potyriai, suvokimai ir valios kryptys. Apercepcija vyks­ta. remiantis šia akivaizdžia schema, galutiniu tikslu bent jau neurotikui tampa vyriškas protestas prieš žemą savęs vertinimą, prie galutinio vyriško tikslo prisi­taiko ir dėmesys, apdairumas, abejonė, taip pat visi kiti charakterio bruožai, psi­chiniai. fiziniai polinkiai ir pirmiausia bet kokio išgyvenimo vertinimas, tad vi­siems šiems reiškiniams būdinga iš apačios į viršų, nuo moteriško (prado) prie vyriško genanti dinamika, kurią jie atskleidžia žinovui. Tas pats veiksnys suku­ria visas jėgos linijas, fiksuoja tolimą galutinį tikslą, antraeiliuose dalykuose išryškina ir laikinai proteguoja menkaverčius, moteriškus bruožus, kad būtų ga­lima geriau juos įveikti esminiuose dalykuose, pasitelkiant vyrišką protestą, – šis veiksnys, nenumaldomas kompensacijos poreikis, sukuriantis ir organines kompensacijas, t. y. nuolatiniai mėginimai papildomu darbu kompensuoti žei­džiantį pajėgumo stygių, psichikos srityje pasireiškia polinkiu į savisaugą, pa­verčiančiu galios, vyriškumo siekį pagrindine linija, stengiantis išvengti nesau­gumo jausmo. Vėliau šis požiūris įėjo į psichoanalizę kaip „kastracijos kompleksas“.

Didžiausias keblumas suvokiant neurozę tas, kad pacientas akivaizdžiai pro­dukuoja ir pripažįsta menkaverčius, moteriškus bruožus. Apskritai išryškėja įvairios ligos apraiškos, bet ne tik jos, – taip pat pasyvūs, mazochistiniai bruožai, moteriškas charakteris, homoseksualumas, impotencija, pasidavimas įtaigai, im­lumas hipnozei ir polinkis į ją, galiausiai tariamas moteriškos esybės ir elgsenos perėmimas. Galutinis tikslas visada išlieka tas pats – užvaldyti kitus, užvaldymą pacientas jaučia ir vertina kaip vyrišką triumfą arba stagnaciją. Tokių pacientų charakteriologija niekada neapsieina be minėtų kompensuojančių bruožų, jų tiesiog privalu tikėtis, nes pacientų veiksmų pagrindu tampa menkumo pojūtis, jie nuolat dairosi pakaitalo, to, ko stinga perdėtam savivertės jausmui. Šiomis psichinėmis aplinkybėmis didėja seksualinio elemento kaip simbolio reikšmė, mat pacientų apercepcija dažnai veikia pagal tokią schemą, tarsi jų seksualumas būtų pažeistas ir todėl jie būtų nuolat priversti ieškoti pakaitalo. Viena tokių pakaitalo formų – siekis sumenkinti, „paversti moterimis“5 visus kitus asmenis.

Šis polinkiu nuvertinti itin stiprina tam tikrus charakterio bruožus, tampančius tolesniais polinkiais ir skirtus kenkti kitiems, kaip antai sadizmą, neapykantą, užsispyrimą, nepakantumą, pavydą ir t. t. Aktyvus homoseksualumas ir partnerį ginantys iškrypimai, taip pat žmogžudystes seksualiniu pagrindu irgi yra neurotikui būdingo neįsivaizduojamai stipraus polinkio nuvertinti padariniai. Visi jie – įsikūnijusi nuolankumo simbolika pagal vyro seksualinio pranašumo schemą. Trumpai tariant, savivertės jausmą neurotikas gali sustiprinti ir pažemindamas kitą, kraštutiniu atveju tapdamas gyvenimo ir mirties – savo paties arba kitų – valdovu.

Anksčiau minėjome moteriškų bruožų protegavimą, siekiant geriau įveikti savo paties nepakenčiamą polinkį į nuolankumą, geriau save kontroliuoti ser­gant neuroze. Tokie akcentuojami bruožai kartu su aiškiu polinkiu pabrėžti valią siekti vyriškumo neurotiko psichikoje sukuria skilimo regimybę, įvairiems auto­riams pažįstamą kaip double vie6, arba disociacijos prielaidą, taip pat kaip neu­rotiko nuotaikų kaitą, be to, kaip depresijos ir manijos, persekiojimo ir didybės idėjų seką per psichozę. Visada nustatydavau vidinį šias prieštaringas būsenas siejantį ryšį, būtent – polinkį stiprinti savivertės jausmą taip, kad „menkaver­tiškumo situacija“ tęstų pažeminimą, tačiau kartu būtų apribojama ir taikoma kaip veiksmų bazė. Paskui pradeda veikti vyriškas protestas, dažnai įgyjantis panašumo į Dievą, arba savotiško intymaus ryšio su Dievu, mastą. Šis procesas akivaizdžiausias, kai žmogus apimtas manijos, – ją visada sukelia pažeminimo jausmas. Ciklinę maniją veikiausiai sukelia įprastas šio mechanizmo pasikarto­jimas, kai pacientą apima smukimo jausmas. Be to, lemiama šiam tariamam „sąmonės skilimui“ dar ir itin griežtai schemiška ir itin abstrahuojanti apercep­cija, kuria pasižymi į neurozę linkęs žmogus, grupuojantis vidinius ir išorinius įvykius pagal griežtą priešybių schemą, primenančią buhalterijos debetą bei kre­ditą, ir nepripažįstantis jokių pereinamųjų grandžių. Dėl tokios neurotiško mąs­tymo klaidos, tapačios pernelyg atsietai abstrakcijai, kaltas ir neurotiškas savi­saugos polinkis; kad galėtų rinktis, nuspėti, veikti, šis polinkis reikalauja tiksliai nubrėžtų krypties linijų, stabų, dievų, šmėklų, kuriais neurotikas tiki. Taip žmo­gus pasidaro svetimas konkrečiai tikrovei. Juk tam, kad joje orientuotumeisi, reikia lanksčios, o ne sustingusios psichikos, reikia abstrakciją pasitelkti, o ne garbinti, paversti tikslu ir sudievinti. Nėra tokio gyvenimo principo, kuriuo galė­tum remtis bet kuriuo atveju. Pernelyg pabrėžiant net ir geriausius problemų sprendimus, stringa gyvenimo tėkmė. Taip nutinka, pvz., švarą, tiesą ir t. t, pa­vertus galutiniu bet kokio siekio tikslu.

Atitinkamai neurotiko psichikos gyvenimui, kaip ir primityviam mąstymui, mitui, legendai7, kosmogonijai, teogonijai, primityviam menui, psichozės apraiš­koms ir filosofijos užuomazgoms, būdingas labai ryškus polinkis stilizuoti save, savo išgyvenimus, aplinkinius žmones. Tačiau, vykstant šiam procesui, nesusiju­sius reiškinius reikia griežtai atskirti pasitelkiant abstrahuojančią fikciją. Spau­dimą imtis tokios priemonės sukelia troškimas susiorientuoti, diktuojamas po­linkio į savisaugą. Kartais šis spaudimas toks stiprus, kad pareikalauja dirbtinai suskaidyti vienovę, kategoriją, taip pat ir ego vienovę į dvi ar daugiau priešta­ringų dalių.

Kol vaikas, dėl organų menkavertiškumo ir jo sukeliamų blogybių priverstas griebtis ypatingų apsauginių priemonių, nueina kelią nuo anksčiau aprašyto savęs įvertinimo iki visiškai išvystytos neurotiškos mąstymo technikos ir jos pagalbinių linijų, t. y. iki neurotiško charakterio, išryškėja aibė psichinių fenomenų, kuriuos pagal Karlą Groosą8 reikėtų suvokti kaip pratybas, o mūsų požiūriu – kaip pasirengimą fiktyviam galutiniam tikslui. Šie fenomenai pa­sireiškia išties anksti, jų užuominos regimos jau kūdikystėje, ir juos nuolat veikia sąmoningas ir nesąmoningas auklėjimas. Visa vaiko raida liudija, kad jis prisitaiko prie idėjos, žinoma, dažniausiai primityvios, be to, ši idėja paprastai konkretizuojasi per kokį nors asmenį. Toks spaudimas, kurio psichinis mecha­nizmas veikia kur kas labiau nesąmoningai nei sąmoningai, verčia ryškiau reikštis besiformuojančią psichiką, ir tiek dvasinį, tiek fizinį žmogaus gyvenimą konkrečiame raidos taške turime suvokti kaip jo pateikiamą dalinį atsakymą į gyvenimo klausimą.

Visa mūsų ligšiolinė patirtis sako, kad šis atsakymas, t. y. būdas priimti gy­venimą, tapatus mėginimui padaryti galą gyvenimo nesaugumui, įspūdžių ir po­tyrių chaosui, grumtis stengiantis įveikti sunkumus. Polinkis į savisaugą paakina svarstyti, stebėti, galvoti ir numatyti, grožėtis, atminti, sutelkti dėmesį, vertinti ir įvertinti. Menkavertiškumo jausmas teikia abstraktų žmonių nelygybės matą, todėl didesnis, stipresnis asmuo ir jo matas tampa fiktyviu galutiniu tikslu, sten­giantis išvengti nesaugumo, „siaubo“. Taip vaiko psichikoje atsiranda pagrindinė linija, verčianti jį stiprinti savivertės jausmą, kad išvengtų nesaugumo, – dar di­desnį spaudimą patiria neurotikas, nes jis skaudžiau patyrė menkavertiškumą. Mitai, tauta, poetai, filosofai ir religijų steigėjai medžiagos pagrindinėms lini­joms transformuoti semiasi iš savo epochos, taigi galimus galutinius tikslus – fi­zinę ar dvasinę jėgą, nemirtingumą, dorybę, dievobaimingumą, turtą, žinias, val­dovų moralę9, socialinį jausmą ar savivalę – visavertiškumo geidžiantis individas renkasi priklausomai nuo savo suvokimo ypatumų. Ir mirtis gali būti tokiu sau­giu prieglobsčiu. Taip gyva vaiko energijos jėga nukreipiama į jo paties susikurtą subjektyvaus pasaulio orbitą, nuo šiol šis pasaulis, kaip pagrindinė fikcija, savo paties naudai klastoja ir naujai pervertina kiekvieną pojūtį ir jausmą, malo­numą ir nemalonumą, net savisaugos instinktą, kad kuo tikriau pasiektų tikslą, savaip panaudoja visą neurotiko patirtį ir išgyvenimus, kad sukurtų reikiamus polinkius ir parengtų triumfą. Vis dėlto vaikas iš asmeninių suvokinių ir potyrių susidaro įspūdį apie žmonių sambūvio sąlygas ir pirmuoju tokio sambūvio įkūny­tojų tampa motina, – vaikas tam tikru mastu atsižvelgia į šias sąlygas, formuo­damas savo idealus ir pagrindines linijas.

Šiuos parengiamuosius aktus ir jų vertybinius perkainojimus aiškiausiai atskleidžia nervingo vaiko žaidimas, jo samprotavimai apie būsimą profesiją ir fizinė bei psichinė laikysena. Visus šiuos reiškinius dar turime aptarti juos užval­dančio polinkio į savisaugą kontekste. Kalbant apie nervingą laikyseną reikia pabrėžti, kad paprastai ji anksti patraukia dėmesį, pateikdama kokį nors cha­rakterio bruožą pantomima, – nesvarbu, ar tai būtų baiminga, tykanti, nepatik­li, dvejojanti, drovi, ar priešiška, įžūli, pernelyg pasikliaujanti, patenkinta savi­mi, akiplėšiška laikysena. Nuoraudį lengva pastebėti, galbūt žvilgsnis keistai kibus, akys nudelbtos žemyn ar priešiškos. Visada pavyksta nustatyti tokios vai­ko laikysenos arba elgsenos, tarkime, jo savotiškos mimikos, prototipą, Nervingi vaikai dažnai jau mėgdžioja vyrišką principą, tėvo principą; motinos pavyzdys įsiterpia tik keičiantis pagrindinės fikcijos formai arba tais atvejais, kai morali­nis motinos pranašumas nuo pat pradžių neabejotinas. Dažniausiai tai raiškos mažmožiai, šiaip netampantys gydytojo stebėjimo objektu: sukryžiuotos kojos ar rankos, ypatinga eisena, tam tikrų valgių pomėgis, charakterio bruožų kopijavi­mas ir t. t. – arba kai užsispyrus pasirenkamos priešingos raiškos formos. Su šia užsispyrimo nuostata nuolat pavyksta susieti tokias atkaklias vaikų ydas kaip mumija, nagų graužimas, čiulpimas, mikčiojimas, mirksėjimas, masturbacija ir t. t. Tai silpnojo priemonės mažinti atstumo, skiriančio jį nuo stipriojo, patosą, šitaip atsikratant savo paties menkavertiškumo jausmo; galiausiai jomis siekia­ma įveikti autoritetą, bet kartu ir įgyti dingstį išvengti sprendimo, jį atidėti, sava kalba tarsi sakant mums: „Aš dar vaikas!“.

Visi ryškūs tokio pobūdžio reiškiniai jau savaime yra tipiški bruožai, arba pasirodo esą persmelkti neurotiško charakterio, jais, kaip ir neurotišku charak­teriu, reiškiasi polinkis į savisaugą, menkavertiškumo jausmo reikalaujamos kom­pensuojančios jėgos parengimas ir parengtis jai.


1 „Duok (man) atramos tašką (ir aš pajudinsiu Žemę)“, žodžiai, priskiriami Archimedui (apie 285–212 m. pr.Kr.).
2 Plg. Vaihinger H. Die Philosophoe des AIs Ob. System der theoretiischen, praktischen und religiosen Fiktionęn dęr Menscheit auf Grund eines idealisitishen Positivismus. – Berlin Reutesr Reichart, 1911 (ypač p. 25 apie „dirbtinę mokslinių flkcijų klasifikaciją; ten pat, p. 35 nuoroda į „Fero meridianą“).
3 Plg. Goethe J. W. von. Gedenkausgabe der Werke. Briefe und Gesprache. – T. 24. – Zurich: Artemis, 1948–1971.
4 Eksperimentas, atliekamas su beverčiu kūnu, pvz., lavonu.
5 Vėliau S. Freudas supaprastintą tokio proceso formą aprašė kaip kastracijos kompleksą.
6 XIX a. prancūzų psichiatrijos sąvoka, nusakanti „sąmonės skilimą“.
7 Vaihinger H. Die Philosophie des Als Ob. – P. 224 (apie „idėjų perstūmimą“, įžvelgiant ir į ankstyvąjį graikų mąstymą).
8 Groosas Karlas (1861 Heidelbergas –1946 Tiubingenas) – filosofijos ir psichologijos profe­sorius Gysene, Bazelyje, Tiubingene. Žaidimą laiko instinktyviu elgesiu, kuris tarnauja svarbių laimėjimų mokymuisi ir funkcijų vystymui. Darbai: „Die Spiele der Tiere“, Jena, 1896; „Die Spiele der Menschen“, Berlin, 1899.
9 „Valdovų moralės teorijoje“ Friedrichas Nietzsche atskiria „valdovų moralę“ nuo „vergų moralės“ ir regi jas abi sumišiusias ne tik kiekvienoje kultūroje, bet ir „toje pačioje sieloje“ (Werke in drei Banden – T. 2. – Munchen: Hanser, 1973. – P. 730).

Gerhard Meier. Mirusiųjų sala

2023 m. Nr. 4 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Vieno žymiausių šveicarų rašytojų Gerhardo Meierio (1917–2008) romanas „Mirusiųjų sala“ („Toteninsel“, 1979) yra vadinamosios Amraino tetralogijos „Baur und Bindschädler“…

Merab Mamardašvili. „Trečioji“ būsena

2018 m. Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Bemaž visą Merabo Mamardašvilio (1930–1990), „sokratiškojo“ tipo filosofo, palikimą sudaro iššifruoti jo paskaitų ir pranešimų įrašai. Išimtis – pirmoji jo knyga „Kaip aš suprantu filosofiją“…

Elias Canetti. Fakelas ausyje

2017 m. Nr. 5–6 / Elias Canettis (1905–1994), 1981 m. Nobelio premijos laureatas, 1980 m. išleido antrąjį autobiografijos tomą „Fakelas ausyje“. Šis tomas apima 1921–1931 metus: tai paskutiniai gimnazijos metai pokario infliacijos krečiamame Frankfurte…

Merab Mamardašvili. Šiuolaikinės Europos filosofijos apžvalga

2017 m. Nr. 1 / Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė / 1978–1979 m. Merabas Mamardašvilis (1930–1990) skaitė paskaitų kursą Visa-sąjunginio valstybinio kinematografijos instituto studentams apie šiuolaikinę Europos filosofiją.

Carl Gustav Jung. Iš „Raudonosios knygos“

2016 m. Nr. 3 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Carlo Gustavo Jungo (1875–1961), žymaus psichoanalitiko, „Raudonoji knyga“ pirmą kartą išleista 2009 m., ir tapo tikra mokslo istorijos sensacija…

Carl Gustav Jung. Apie archetipą, ypač pabrėžiant animos sąvoką

2015 m. Nr. 3 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Nors šiuolaikinė sąmonė atrodo pamiršusi, kad kadaise egzistavo neempirinė psichologija, vis dėlto bendra principinė nuostata tebėra panaši į aną ankstesnę…

Péter Nádas. Grįžimas namo

2014 m. Nr. 8–9 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Peteris Nadasas (Peteris Nadašas), vienas žymiausių Vengrijos rašytojų, gimė 1942 m. spalio 14 d. Buvo trylikametis, kai mirė motina; tėvas, aukštas partinis veikėjas, nusižudė 1958 m…

Vladimir Bibichin. Apie simbolį

2013 m. Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Vladimiras Bibichinas (1938–2004) – rusų filosofas, filologas, vertėjas, kuriam labiausiai rūpėjo ontologiniai kalbos pagrindai – kalbos ir pasaulio, kalbos ir minties santykis.

Erika Fischer-Lichte. Performatyvumo estetikos pagrindimas

2013 m. Nr. 5–6 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / 1971 m. spalio 24 d. Insbruko galerijoje „Krinzinger“ nutiko keistas ir atmintinas įvykis. Jugoslavų menininkė Marina Abramović atliko performansą „Tomo lūpos“ („Lips of Thomas“).

Viktor E. Frankl. Ko mano knygose nėra

2012 m. Nr. 4 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Viktoras Emilis Franklis (1905–1997) – austrų neurologas ir psichiatras, logoterapijos, vadinamos „trečiąja Vienos psichoterapijos kryptimi“ kūrėjas.

Merab Mamardašvili. Psichologinė kelio topologija

2010 m. Nr. 8–9 / Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Gruzinų filosofas Merabas Mamardašvilis (1930–1990), vienas Maskvos logikos ratelio įkūrėjų (1952), bemaž nepaliko rašytinių veikalų. Jam, „sokratiškosios“ tradicijos tęsėjui, filosofuoti reiškė…

Stefan Zweig. Dickensas

2009 m. Nr. 11 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Stefano Zweigo knyga „Trys meistrai“ (1918), kurios ištrauką spausdiname. Esė objektas – XIX a. gyvenęs rašytojas Ch. Dickensas, o subjektas – S. Zweigas, kuris parašė šį opusą.