Alfred Adler. Apie nervingą charakterį
2011 m. Nr. 7
Psichinė kompensacija ir jos parengimas
Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė
Alfredas Adleris (1870–1937) – psichoanalizės klasikas, sukūręs autentišką šios teorijos kryptį. 2002 m. žurnalas „Metai“ išspausdino jo kūrybos fragmentą „Moters vaidmens vengimas“. Jį papildė gana išsamus psichoanalitiko mokslinės ir praktinės veiklos aptarimas (parengė Regimantas Tamošaitis).
A. Adleris išdėstė savo teorijos, Individualiosios psichologijos, esmę knygoje „Apie nervingą charakterį“ (1912), patelkdamas koncepcinę bendrosios psichologijos Ir psichopatologijos sintezę. Jis tvirtino, kad žmogaus asmenybė aiškintina teleologiškal: nesąmoningo asmenybės idealo siekiantis žmogus stengiasi įveikti menkavertiškumo jausmą ir pajusti pranašumą, atpigdamas į koreguojančius visuomenės reikalavimus. Ši knyga reiškė individualiosios psichologijos, kaip alternatyvos psichoanalizei, proveržį.
<…> Absoliutus menkavertiškumas vaiko, ypač turinčio konstitucinių defektų, skatina savęs suvokimą, sukeliantį menkavertiškumo jausmą1 – panašiai vaikas mėgina atrasti požiūrį, leidžiantį įvertinti atstumą, skiriantį jį nuo gyvenimo problemų. Iš šios padėties, kuriai būdinga žema savivertė ir kuri priimama kaip fiksuotas polius reiškinių sraute, vaiko psichika tiesia minties gijas link trokštamų tikslų. Šiuos tikslus abstrahuojanti žmogaus proto stebinių forma irgi suvokia kaip fiksuotus taškus ir interpretuoja gan konkrečiai. Tikslą tapti dideliu, stipriu, būti vyru, atsidurti viršuje simbolizuoja tokie asmenys kaip tėvas, motina, mokytojas, vežikas, garvežio mašinistas ir t. t.; vaikų elgsena, laikysena, identifikuojantys gestai, žaidimas, norai, fantazijos, mėgstamiausios pasakos, mintys apie būsimų profesijos pasirinkimų rodo, kad darbuojasi kompensacinis polinkis. ruošiantis vaiką būsimam vaidmeniui. Šitaip menkavertiškumo , netinkamumo jausmas, silpnumo, menkumo, nesaugumo pojūtis tampa tinkamu veiklos pagrindu, teikiančiu vidinių paskatų artėti prie fiktyvaus galutinio tikslo, atsižvelgiant į būdingą nemalonumo ir nepasitenkinimo jausmą. Kari galėtų veikti ir orientuotis, vaikas naudojasi bendra schema, atitinkančia žmogaus proto reikmę pasitelkti nerealias prielaidas, fikcijas ir šitaip visus chaotiškus, takius, nesuvokiamus reiškinius sustingdyti į tvirtas formas, kad būtų galima juos įvertinti. Panašiai elgiamės skaidydami Žemės rutulį dienovidžiais ir lygiagretėmis; juk tik taip gauname fiksuotus taškus, kuriuos galime susieti. Žmogaus psichika kupina panašių mėginimų, kiekvienam, nukreiptam į realų gyvenimą, taikoma nereali, abstrakti schema, ir pagrindinis šio veikalo uždavinys – paremti šią įžvalgą, kurią įgijau psichologiškai stebėdamas neurozę ir psichozę ir kurią savo ruožtu, kaip parodė Vaihingeris2, galime aptikti bet kurioje mokslinėje teorijoje. Tirdamas psichinę sveiko ar nervingo žmogaus raidą bet kuriame jos taške, visada atrandi jį įsipainiojusį į savo schemos tinklą – neurotikas neįstengia rasti kelio atgal į tikrovę ir tiki savo fikcija, sveikasis pasitelkia schemą tam, kad pasiektų realų tikslą. Dažnai aptikdavau tokią radikalią prielaidą ir vyraujančią fikciją – nuolankiai ir perdėtai pripažinti savo didybę ir galią kaip praeities ženklą, – tarp pirmagimių antram vaikui ateityje ryškiau pasireiškia griaunanti kitų galios įtaka, vienturčiam vaikui dažnai neišsprendžiama problema tampa centrinės padėties paieška. Tačiau svarbi paskata pasitelkti ir pernelyg pabrėžti schemą visada yra nesaugumas vaikystėje, didžiulis atstumas, skiriantis vaiką nuo išvystytų vyro galių, nuo jo viršenybės ir privilegijų, kurias vaikas numano ir žino. Visa, kas verčia mus visus – pirmiausia vaiką ir neurotiką – atsisakyti artimesnio indukcijos ir dedukcijos kelio, pasitelkti tokias išmones kaip scheminė fikcija, atsiranda dėl nesaugumo jausmo, yra polinkis į apsaugą, kuria siekiama atsikratyti menkavertiškumo jausmo, kad pakiltum į savivertės jausmo viršūnę, vyriškumo pilnatvę, įgyvendintum buvimo viršuje idealą. Kuo didesnis šis atstumas, tuo labiau išryškėja pagrindinė fikcija, taigi buvimo apačioje jausmas gali būti toks pat lemiamas kaip, tarkime, stipraus tėvo ar stiprios motinos didesnio nei natūralaus dydžio paveikslas.
Taigi išryškėja pastangos, toli pranokstančios visa, ko galima tikėtis net siekiant didžiausio fizinio instinktų laimėjimo, stipriausiai trokštant patirti organinį malonumą. Be kitų autorių, Goethe pabrėžia, kad, nors suvokimas susijęs su praktiniu poreikių tenkinimu, žmogus tuo neapsiriboja ir gyvena taip pat jausmų ir vaizduotės pasaulyje. Poetas puikiai suvokė įkyrų poreikį stiprinti savivertės jausmą, tai liudija ir Goethe’s3 žodžiai laiške Lavateriui: „Šis troškimas iškelti egzistencijos piramidės, kurios fiksuotas pagrindas man duotas, smailę kiek įmanoma aukščiau nusveria visus kitus mano troškimus, bemaž neleidžia jo užmiršti nors akimirką.“
Nesunku suprasti, kad tokios įtemptos psichinės aplinkybės gali sustiprinti ir išryškinti visą aibę charakterio bruožų, skatinančių neurozės atsiradimą (į tokią pačią kovą su savo nesaugumo jausmu įsitraukia bet kuris menininkas, bet kuris genijus, tik jis grumiasi pasitelkdamas kultūriškai vertingas priemones). Pirmiausia garbėtrošką. Tai bene ryškiausia iš antrinių pagrindinių linijų, nukreiptų fiktyvų galutinį tikslą. Garbėtroška sukuria aibę psichinių polinkių, turinčių užtikrinti neurotikui pirmenybę bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis, tačiau nuolat atskleidžiančių jo įaudrintų agresiją, jo polinkį į afektus. Antai nervingas žmogus dažnai pasirodo kaip išdidus, užsispyręs, pavydus ir godus, stengiasi visiems sudaryti įspūdį, visada pirmauti, tačiau nuolat baiminasi nesėkmės ir delsia apsiuosdamas. Todėl neurotiko laikysenai būdingas delsimas ir atsargumas, jis nepatiklus, svyruojantis ir dvejojantis. Tarsi savaip mankštindamasis, rengdamasis ateičiai, neurotikas kuria šiuos psichinius polinkius mažmožiuose, kad įgytų atspirties taškų ir papildomų apsauginių krypties linijų link viliojančių didelių tikslų. Tokia ir froidiškojo išstūmimo mechanizmo prasmė: polinkis apsisaugoti verčia ligonį eksperimentuojant, in corpore vili4 rinkti įrodymus, pateisinančius bendrą delsiančių psichinę laikyseną, turinčius vis iš naujo ją pateisinti. Todėl dažniausiai atsiranda toks požiūris: Turiu būti atsargus, jei noriu pasiekti tikslą! Neretai pasitaiko, jog pacientas elgiasi be galo neatsargiai, kad, įspėjamai pabrėždamas savo neatsargumą, apsaugotų pagrindinį dalyką, savąjį vyriškumo idealą. Šio įspėjančio balso funkciją pas psichoneurotikus labai dažnai perima haliucinacijos ir sapnai, vaizduojantys, kaip kartą jau nutiko, kaip sekėsi kitiems, arba kaip galėtų nutikti ateityje, idant sukurtų apgaulingą nuotaiką ir pacientas galėtų toliau laikytis apsaugančios pagrindinės linijos. Nė vienas veiksmas neatliekamas iki galo, kiekvienas užbaigiamas per anksti. Atrodytų, kitaip šis procesas vyksta neurotikams, kuriuos depresija apima tik ramiomis aplinkybėmis, kai viskas gerai klojasi, kai jie puikiai jaučiasi, sėdi teatre ar koncerte. Neretai tai žmonės, pasiekę gerą padėtį, tačiau norintys, panašiai kaip Polikratas, paaukoti gerovės dalį. Tokiais atvejais trumparegės analizės apsiriboja polinkio į auką arba kaltės jausmo nustatymu. Nuosekliai laikantis individualiosios psichologijos požiūrio, netrukus paaiškėja, kad tokia „auka“, toks „kaltės jausmas“ slepia goslų triumfo jausmą dėl savo pergalės, kitų pavydo ir pralaimėjimo.
Be to, siekiant „kiek įmanoma aukščiau iškelti egzistencijos piramidės smailę“, labai išryškėja tokie bruožai kaip karingumas, užsispyrimas ir aktyvumas, o šiuos visokeriopai remia ir stiprina pedantiškumas, užtikrinantis dominavimą ir krypties palaikymą. Nenuostabu, kad ypač sustiprėja žinių troškimas – galingas veiksnys, siekiant aukštų tikslų. Taip pat išryškėja nekantra, baimė pavėluoti, baimė nieko nepasiekti, – tai itin stiprios paskatos neišleisti iš akių naudos, geriau padaryti per daug nei per mažai siekiant fiktyvaus galutinio tikslo. Vis dėlto šie bruožai jau perdėm susiję su pažengusia neuroze, pasireiškiančia tuo, kad polinkis apsisaugoti vis labiau išeina į pirmą planą ir verčia griebtis pavojingų išmonių: stiprinti menkavertiškumo jausmą, veikti taip, tarsi būtum apribotas, atkirstas nuo sėkmės, neturėtum vilties – arba daugiau ar mažiau pasiduoti pasyvumui, iškelti į paviršių moteriškus bruožus, elgtis mazochistiškai ir pervertai, galiausiai smarkiai apriboti savo veikimo sritį, kad kuo audringiau būtų galimąją sukrėsti ir užvaldyti, pasitelkiant ligos simptomus. Panašiai vyksta padengimas neveiklumui, tinginystei, nuovargiui ir impotencijai, suteikiantiems dingstį išvengti neurotiko išdidumą žeidžiančių sprendimų, išsisukti nuo studijų. profesijos, santuokos. Kartais ši raidos fazė baigiasi savižudybe, visada suvokiama kaip nusisekęs kerštas likimui, pasauliui, artimiesiems – puoselėjamo Pasibjaurėjimo viskuo (kaip ir užklupus melancholijai) rezultatas.
Suveši ir kaltės jausmas. Taip pasiekiame vieną sunkiausių neurozių ir psichozių supratimo aspektu. Kaltes jausmas ir sąžinė, panašiai kaip religingumas, priklauso prie fiktyvių pagrindinių apdairumo linijų ir tarnauju polinkiu į savisaugą. Jų uždavinys – apšaukti nuo savivertės jausmo menkėjimo, kai sudirgusi agresija audringai stumia į savanaudiškus veiksmus ir žeidžia bendrystės jausmą, kuris grasina tarsi eumenidžių choras. Kaltės jausmas kreipia žvilgsnį atgal, sąžinė veikia numatydama iš anksto ir abu šie veiksmai, kai ištinku neurozė, lieka nevaisingi, turi sukliudyti atlikti veiksmą. Polinkis į savisaugą palaiko ir tiesos meilę, kuri iš tikrųjų priklauso mūsų asmenybės idealui, o neurotiškas melas – silpnas mėginimas išsaugoti regimybę, taigi atlieka kompensacinę funkciją. Neurotiška tiesos meilė suteikia daugybę dingsčių bevaisiais konfliktais tuščiai švaistyti laiką ir žeminti kitus.
Kiekvieną tokį mėginimą pakilti aukščiau, kiekvieną valios siekti galios apraišką reikia suvokti kaip pranašumo troškimą, kurio dažnai pasitaikantis specialus atvejis – vyriškas protestas, psichinio noro būti pripažintam archetipas, – pagal jį grupuojami visi potyriai, suvokimai ir valios kryptys. Apercepcija vyksta. remiantis šia akivaizdžia schema, galutiniu tikslu bent jau neurotikui tampa vyriškas protestas prieš žemą savęs vertinimą, prie galutinio vyriško tikslo prisitaiko ir dėmesys, apdairumas, abejonė, taip pat visi kiti charakterio bruožai, psichiniai. fiziniai polinkiai ir pirmiausia bet kokio išgyvenimo vertinimas, tad visiems šiems reiškiniams būdinga iš apačios į viršų, nuo moteriško (prado) prie vyriško genanti dinamika, kurią jie atskleidžia žinovui. Tas pats veiksnys sukuria visas jėgos linijas, fiksuoja tolimą galutinį tikslą, antraeiliuose dalykuose išryškina ir laikinai proteguoja menkaverčius, moteriškus bruožus, kad būtų galima geriau juos įveikti esminiuose dalykuose, pasitelkiant vyrišką protestą, – šis veiksnys, nenumaldomas kompensacijos poreikis, sukuriantis ir organines kompensacijas, t. y. nuolatiniai mėginimai papildomu darbu kompensuoti žeidžiantį pajėgumo stygių, psichikos srityje pasireiškia polinkiu į savisaugą, paverčiančiu galios, vyriškumo siekį pagrindine linija, stengiantis išvengti nesaugumo jausmo. Vėliau šis požiūris įėjo į psichoanalizę kaip „kastracijos kompleksas“.
Didžiausias keblumas suvokiant neurozę tas, kad pacientas akivaizdžiai produkuoja ir pripažįsta menkaverčius, moteriškus bruožus. Apskritai išryškėja įvairios ligos apraiškos, bet ne tik jos, – taip pat pasyvūs, mazochistiniai bruožai, moteriškas charakteris, homoseksualumas, impotencija, pasidavimas įtaigai, imlumas hipnozei ir polinkis į ją, galiausiai tariamas moteriškos esybės ir elgsenos perėmimas. Galutinis tikslas visada išlieka tas pats – užvaldyti kitus, užvaldymą pacientas jaučia ir vertina kaip vyrišką triumfą arba stagnaciją. Tokių pacientų charakteriologija niekada neapsieina be minėtų kompensuojančių bruožų, jų tiesiog privalu tikėtis, nes pacientų veiksmų pagrindu tampa menkumo pojūtis, jie nuolat dairosi pakaitalo, to, ko stinga perdėtam savivertės jausmui. Šiomis psichinėmis aplinkybėmis didėja seksualinio elemento kaip simbolio reikšmė, mat pacientų apercepcija dažnai veikia pagal tokią schemą, tarsi jų seksualumas būtų pažeistas ir todėl jie būtų nuolat priversti ieškoti pakaitalo. Viena tokių pakaitalo formų – siekis sumenkinti, „paversti moterimis“5 visus kitus asmenis.
Šis polinkiu nuvertinti itin stiprina tam tikrus charakterio bruožus, tampančius tolesniais polinkiais ir skirtus kenkti kitiems, kaip antai sadizmą, neapykantą, užsispyrimą, nepakantumą, pavydą ir t. t. Aktyvus homoseksualumas ir partnerį ginantys iškrypimai, taip pat žmogžudystes seksualiniu pagrindu irgi yra neurotikui būdingo neįsivaizduojamai stipraus polinkio nuvertinti padariniai. Visi jie – įsikūnijusi nuolankumo simbolika pagal vyro seksualinio pranašumo schemą. Trumpai tariant, savivertės jausmą neurotikas gali sustiprinti ir pažemindamas kitą, kraštutiniu atveju tapdamas gyvenimo ir mirties – savo paties arba kitų – valdovu.
Anksčiau minėjome moteriškų bruožų protegavimą, siekiant geriau įveikti savo paties nepakenčiamą polinkį į nuolankumą, geriau save kontroliuoti sergant neuroze. Tokie akcentuojami bruožai kartu su aiškiu polinkiu pabrėžti valią siekti vyriškumo neurotiko psichikoje sukuria skilimo regimybę, įvairiems autoriams pažįstamą kaip double vie6, arba disociacijos prielaidą, taip pat kaip neurotiko nuotaikų kaitą, be to, kaip depresijos ir manijos, persekiojimo ir didybės idėjų seką per psichozę. Visada nustatydavau vidinį šias prieštaringas būsenas siejantį ryšį, būtent – polinkį stiprinti savivertės jausmą taip, kad „menkavertiškumo situacija“ tęstų pažeminimą, tačiau kartu būtų apribojama ir taikoma kaip veiksmų bazė. Paskui pradeda veikti vyriškas protestas, dažnai įgyjantis panašumo į Dievą, arba savotiško intymaus ryšio su Dievu, mastą. Šis procesas akivaizdžiausias, kai žmogus apimtas manijos, – ją visada sukelia pažeminimo jausmas. Ciklinę maniją veikiausiai sukelia įprastas šio mechanizmo pasikartojimas, kai pacientą apima smukimo jausmas. Be to, lemiama šiam tariamam „sąmonės skilimui“ dar ir itin griežtai schemiška ir itin abstrahuojanti apercepcija, kuria pasižymi į neurozę linkęs žmogus, grupuojantis vidinius ir išorinius įvykius pagal griežtą priešybių schemą, primenančią buhalterijos debetą bei kreditą, ir nepripažįstantis jokių pereinamųjų grandžių. Dėl tokios neurotiško mąstymo klaidos, tapačios pernelyg atsietai abstrakcijai, kaltas ir neurotiškas savisaugos polinkis; kad galėtų rinktis, nuspėti, veikti, šis polinkis reikalauja tiksliai nubrėžtų krypties linijų, stabų, dievų, šmėklų, kuriais neurotikas tiki. Taip žmogus pasidaro svetimas konkrečiai tikrovei. Juk tam, kad joje orientuotumeisi, reikia lanksčios, o ne sustingusios psichikos, reikia abstrakciją pasitelkti, o ne garbinti, paversti tikslu ir sudievinti. Nėra tokio gyvenimo principo, kuriuo galėtum remtis bet kuriuo atveju. Pernelyg pabrėžiant net ir geriausius problemų sprendimus, stringa gyvenimo tėkmė. Taip nutinka, pvz., švarą, tiesą ir t. t, pavertus galutiniu bet kokio siekio tikslu.
Atitinkamai neurotiko psichikos gyvenimui, kaip ir primityviam mąstymui, mitui, legendai7, kosmogonijai, teogonijai, primityviam menui, psichozės apraiškoms ir filosofijos užuomazgoms, būdingas labai ryškus polinkis stilizuoti save, savo išgyvenimus, aplinkinius žmones. Tačiau, vykstant šiam procesui, nesusijusius reiškinius reikia griežtai atskirti pasitelkiant abstrahuojančią fikciją. Spaudimą imtis tokios priemonės sukelia troškimas susiorientuoti, diktuojamas polinkio į savisaugą. Kartais šis spaudimas toks stiprus, kad pareikalauja dirbtinai suskaidyti vienovę, kategoriją, taip pat ir ego vienovę į dvi ar daugiau prieštaringų dalių.
Kol vaikas, dėl organų menkavertiškumo ir jo sukeliamų blogybių priverstas griebtis ypatingų apsauginių priemonių, nueina kelią nuo anksčiau aprašyto savęs įvertinimo iki visiškai išvystytos neurotiškos mąstymo technikos ir jos pagalbinių linijų, t. y. iki neurotiško charakterio, išryškėja aibė psichinių fenomenų, kuriuos pagal Karlą Groosą8 reikėtų suvokti kaip pratybas, o mūsų požiūriu – kaip pasirengimą fiktyviam galutiniam tikslui. Šie fenomenai pasireiškia išties anksti, jų užuominos regimos jau kūdikystėje, ir juos nuolat veikia sąmoningas ir nesąmoningas auklėjimas. Visa vaiko raida liudija, kad jis prisitaiko prie idėjos, žinoma, dažniausiai primityvios, be to, ši idėja paprastai konkretizuojasi per kokį nors asmenį. Toks spaudimas, kurio psichinis mechanizmas veikia kur kas labiau nesąmoningai nei sąmoningai, verčia ryškiau reikštis besiformuojančią psichiką, ir tiek dvasinį, tiek fizinį žmogaus gyvenimą konkrečiame raidos taške turime suvokti kaip jo pateikiamą dalinį atsakymą į gyvenimo klausimą.
Visa mūsų ligšiolinė patirtis sako, kad šis atsakymas, t. y. būdas priimti gyvenimą, tapatus mėginimui padaryti galą gyvenimo nesaugumui, įspūdžių ir potyrių chaosui, grumtis stengiantis įveikti sunkumus. Polinkis į savisaugą paakina svarstyti, stebėti, galvoti ir numatyti, grožėtis, atminti, sutelkti dėmesį, vertinti ir įvertinti. Menkavertiškumo jausmas teikia abstraktų žmonių nelygybės matą, todėl didesnis, stipresnis asmuo ir jo matas tampa fiktyviu galutiniu tikslu, stengiantis išvengti nesaugumo, „siaubo“. Taip vaiko psichikoje atsiranda pagrindinė linija, verčianti jį stiprinti savivertės jausmą, kad išvengtų nesaugumo, – dar didesnį spaudimą patiria neurotikas, nes jis skaudžiau patyrė menkavertiškumą. Mitai, tauta, poetai, filosofai ir religijų steigėjai medžiagos pagrindinėms linijoms transformuoti semiasi iš savo epochos, taigi galimus galutinius tikslus – fizinę ar dvasinę jėgą, nemirtingumą, dorybę, dievobaimingumą, turtą, žinias, valdovų moralę9, socialinį jausmą ar savivalę – visavertiškumo geidžiantis individas renkasi priklausomai nuo savo suvokimo ypatumų. Ir mirtis gali būti tokiu saugiu prieglobsčiu. Taip gyva vaiko energijos jėga nukreipiama į jo paties susikurtą subjektyvaus pasaulio orbitą, nuo šiol šis pasaulis, kaip pagrindinė fikcija, savo paties naudai klastoja ir naujai pervertina kiekvieną pojūtį ir jausmą, malonumą ir nemalonumą, net savisaugos instinktą, kad kuo tikriau pasiektų tikslą, savaip panaudoja visą neurotiko patirtį ir išgyvenimus, kad sukurtų reikiamus polinkius ir parengtų triumfą. Vis dėlto vaikas iš asmeninių suvokinių ir potyrių susidaro įspūdį apie žmonių sambūvio sąlygas ir pirmuoju tokio sambūvio įkūnytojų tampa motina, – vaikas tam tikru mastu atsižvelgia į šias sąlygas, formuodamas savo idealus ir pagrindines linijas.
Šiuos parengiamuosius aktus ir jų vertybinius perkainojimus aiškiausiai atskleidžia nervingo vaiko žaidimas, jo samprotavimai apie būsimą profesiją ir fizinė bei psichinė laikysena. Visus šiuos reiškinius dar turime aptarti juos užvaldančio polinkio į savisaugą kontekste. Kalbant apie nervingą laikyseną reikia pabrėžti, kad paprastai ji anksti patraukia dėmesį, pateikdama kokį nors charakterio bruožą pantomima, – nesvarbu, ar tai būtų baiminga, tykanti, nepatikli, dvejojanti, drovi, ar priešiška, įžūli, pernelyg pasikliaujanti, patenkinta savimi, akiplėšiška laikysena. Nuoraudį lengva pastebėti, galbūt žvilgsnis keistai kibus, akys nudelbtos žemyn ar priešiškos. Visada pavyksta nustatyti tokios vaiko laikysenos arba elgsenos, tarkime, jo savotiškos mimikos, prototipą, Nervingi vaikai dažnai jau mėgdžioja vyrišką principą, tėvo principą; motinos pavyzdys įsiterpia tik keičiantis pagrindinės fikcijos formai arba tais atvejais, kai moralinis motinos pranašumas nuo pat pradžių neabejotinas. Dažniausiai tai raiškos mažmožiai, šiaip netampantys gydytojo stebėjimo objektu: sukryžiuotos kojos ar rankos, ypatinga eisena, tam tikrų valgių pomėgis, charakterio bruožų kopijavimas ir t. t. – arba kai užsispyrus pasirenkamos priešingos raiškos formos. Su šia užsispyrimo nuostata nuolat pavyksta susieti tokias atkaklias vaikų ydas kaip mumija, nagų graužimas, čiulpimas, mikčiojimas, mirksėjimas, masturbacija ir t. t. Tai silpnojo priemonės mažinti atstumo, skiriančio jį nuo stipriojo, patosą, šitaip atsikratant savo paties menkavertiškumo jausmo; galiausiai jomis siekiama įveikti autoritetą, bet kartu ir įgyti dingstį išvengti sprendimo, jį atidėti, sava kalba tarsi sakant mums: „Aš dar vaikas!“.
Visi ryškūs tokio pobūdžio reiškiniai jau savaime yra tipiški bruožai, arba pasirodo esą persmelkti neurotiško charakterio, jais, kaip ir neurotišku charakteriu, reiškiasi polinkis į savisaugą, menkavertiškumo jausmo reikalaujamos kompensuojančios jėgos parengimas ir parengtis jai.
1 „Duok (man) atramos tašką (ir aš pajudinsiu Žemę)“, žodžiai, priskiriami Archimedui (apie 285–212 m. pr.Kr.).
2 Plg. Vaihinger H. Die Philosophoe des AIs Ob. System der theoretiischen, praktischen und religiosen Fiktionęn dęr Menscheit auf Grund eines idealisitishen Positivismus. – Berlin Reutesr Reichart, 1911 (ypač p. 25 apie „dirbtinę mokslinių flkcijų klasifikaciją; ten pat, p. 35 nuoroda į „Fero meridianą“).
3 Plg. Goethe J. W. von. Gedenkausgabe der Werke. Briefe und Gesprache. – T. 24. – Zurich: Artemis, 1948–1971.
4 Eksperimentas, atliekamas su beverčiu kūnu, pvz., lavonu.
5 Vėliau S. Freudas supaprastintą tokio proceso formą aprašė kaip kastracijos kompleksą.
6 XIX a. prancūzų psichiatrijos sąvoka, nusakanti „sąmonės skilimą“.
7 Vaihinger H. Die Philosophie des Als Ob. – P. 224 (apie „idėjų perstūmimą“, įžvelgiant ir į ankstyvąjį graikų mąstymą).
8 Groosas Karlas (1861 Heidelbergas –1946 Tiubingenas) – filosofijos ir psichologijos profesorius Gysene, Bazelyje, Tiubingene. Žaidimą laiko instinktyviu elgesiu, kuris tarnauja svarbių laimėjimų mokymuisi ir funkcijų vystymui. Darbai: „Die Spiele der Tiere“, Jena, 1896; „Die Spiele der Menschen“, Berlin, 1899.
9 „Valdovų moralės teorijoje“ Friedrichas Nietzsche atskiria „valdovų moralę“ nuo „vergų moralės“ ir regi jas abi sumišiusias ne tik kiekvienoje kultūroje, bet ir „toje pačioje sieloje“ (Werke in drei Banden – T. 2. – Munchen: Hanser, 1973. – P. 730).