literatūros žurnalas

Viktor E. Frankl. Ko mano knygose nėra

2012 m. Nr. 4

Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė

Viktoras Emilis Franklis (1905–1997) – austrų neurologas ir psichiatras, logoterapijos, vadinamos „trečiąja Vienos psichoterapijos kryptimi“ (greta Sigmundo Freudo psichoana­lizės ir Alfredo Adlerio individualiosios psichologijos) kūrėjas. Išgyveno keturias nacių kon­centracijos stovyklas, šitaip paliudydamas savo teorijos veiksmingumą. Memuarinio pobūdžio kūrinyje „Ko mano knygose nėra“ (1995), parašytame ne tiek chronologiniu, kiek asociaciniu principu, apžvelgia savo gyvenimo kelią, taigi bemaž visą XX amžių.


Anšliusas

Man nebuvo lemta ilgėliau netrukdomam užsiimti privačia neurologo ir psi­chiatro praktika. Praėjus vos keliems mėnesiams nuo jos pradžios, 1938 m. kovą, į Austriją įžygiavo Hitlerio daliniai. Tą politinių įvykių kupiną vakarą, nieko nenutuokdamas, pavadavau kolegą, skaičiau paskaitą, kuriai jis buvo parinkęs pavadinimą „Nervingumas kaip epochos reiškinys“. Staiga kažkas atplėšė duris, už jų stovėjo kariškis esesininko munduru. Dingtelėjo: argi tai įmanoma per Schuschniggo1 valdymą? Buvo akivaizdu, kad esesininkas nori sukliudyti, pri­versti mane nutraukti paskaitą.

Pagalvojau: „Visko gali būti. Dabar kalbėk taip, kad pamirštų, ką iš tikrųjų ketino daryti! Prikaustyk jo dėmesį!“ Žiūrėjau jam į akis ir kalbėjau kalbėjau. Esesininkas stovėjo prie durų kaip įbestas tą pusvalandį, kol baigiau paskaitą. Tai buvo didžiausias retorikos šedevras mano gyvenime!

Nuskubėjau namo, Praterio gatve plūdo dainuojantys, džiūgaujantys, rėkaujan­tys demonstrantai. Namie pamačiau verkiančią mamą, Schuschniggas per radiją ką tik atsisveikino su tauta, dabar radijas grojo neapsakomai liūdną melodiją.

Tačiau kalbant oratorinių sugebėjimų tema, į galvą ateina dar šis tas: po dau­gybės metų, jau būdamas vyriausiasis neurologinės poliklinikos gydytojas, surengiau priėmimą bendradarbiams. Žmona nugirdė vieną gydytoją tik tam, kad išgautų, kaip bendradarbiai mane pravardžiuoja. Galiausiai jis išplepėjo. Bend­radarbiai vadino mane „nervų Goebbelsu“. Mudviem su žmona tokia pravardė atrodė visai nebloga. Dievaž, kiekvienam gyvūnui duotas ginklas – nagai, ragai, dygliai, nuodai, dar kas nors, – kuriuo jis gali gintis, o aš turiu retorinių suge­bėjimų. Paskutinis žodis būna mano, tad su manimi geriau nesusiremti. Atakuo­jantiems mane diskusijos dalyviams būna menki juokai. Besijuokiantieji – bū­tent publika – palaiko mane.

Įžygiavus Hitlerio daliniams, viskas tapo tarsi užkeikta. Niekaip negavau jokios vizos. Paskui sulaukiau pasiūlymo vadovauti Rotšildo ligoninės neurolo­giniam skyriui. Sutikau. Vis dėlto šios pareigos užtikrino man ir mano seniems tėvams tam tikrą apsaugą, saugojo nuo išvežimo į koncentracijos stovyklą.

Rotšildo ligoninėje iš bėdos galėjau dirbti ir mokslinį darbą: anuomet kas dieną į ligoninę būdavo atvežama iki dešimties savižudžių. Tokios katastrofiškos buvo Vienos gyventojų žydų nuotaikos! Tada, kai vidaus ligų gydytojai – pir­miausia profesorius Donathas – atsisakydavo paciento kaip beviltiško, suleisdavau jam įvairių stimuliantų, iš pradžių į veną, o jei tai negelbėdavo, į povoratinklines cisternas. Vykstant karui Šveicarijoje, leidinyje „Ars Mediči“ pasirodė atitinkama mano publikacija, kurią sankcionavo nacionalsocialistinių Gydytojų rūmų referentas žydų klausimams.

Gelbėdamas pacientus, išvysčiau tam tikrą subokcipitalinę smegenų punkcijos techniką, leidusią išvengti tipinio grėsmių šaltinio, į kurį tik aš atkreipiau dėmesį. Kai jau nepadėdavo net injekcija į povoratinklinę cisterną, trepanuodavau2 kaukolę, kad galėčiau suleisti vaistus į šoninį skilvelį ir subokcipitalinę punkcija atlikti ketvirtojo skilvelio drenažą, kad medikamentai kaip įmanoma greičiau pasiektų aquaeductus sylvii ir galėtų sparčiau veikti netoliese esančius gyvybiškai svarbius centrus. Šios priemonės padėjo pacientams be akivaizdžių kvėpavimo ir pulso požymių dar išgyventi iki dviejų dienų; in tabula jiems pra­sidėdavo hiperventiliacija.

Būtina pridurti, kad šių nepaprastų smegenų operacijų galėjau mokytis tik iš knygų, ypač iš Dandy’io3 medicinos vadovėlio, – vyriausiasis gydytojas Reichas, Rotšildo ligoninės chirurgas, atsisakė atlikti bent vieną tokią operaciją. Profe­sorius Schönbaueris apskritai neleido man net stebėti jo paties ar jo bendradar­bių atliekamų chirurginių smegenų intervencijų.

Taip įsitraukiau į smegenų chirurgiją, kad sapnuodavau ištisas smegenų ope­racijas. Operacinės asistentas Rotšildo ligoninėje, anksčiau daug metų dirbęs su Schönbaueriu, negalėjo patikėti, kai pasisakiau niekada anksčiau neoperavęs.

Mano asistentė ponia dr. Rappoport protestavo, kad imuosi gelbėti žmones, mėginusius nusižudyti. Paskui atėjo diena, kai pati ponia Rappoport gavo įsa­kymą atvykti į deportacijos punktą. Mėgino nusižudyti, atsidūrė mano skyriuje ir buvo sugrąžinta gyventi – vėliau deportuota.

Gerbiu žmogaus pasiryžimą nutraukti savo gyvenimą. Tačiau norėčiau, kad būtų gerbiamas ir mano principas: gelbėti tol, kol galiu. Šio principo išsižadėjau tik vieną kartą. Sena sutuoktinių pora mėgino nusižudyti ir buvo atvežta į Rotšildo ligoninę. Moteris mirė. Vyras merdėjo. Vėl išgirdau klausimą, ar nenorėčiau ir dabar pamėgin­ti gelbėti. Neįstengiau įveikti savęs. Svarsčiau, ar tikrai pajėgčiau imtis atsakomy­bės grąžinti šį žmogų į gyvenimą vien tam, kad jis galėtų nueiti į žmonos laidotuves…

Žinoma, tą patį galiu pasakyti ir apie žmones, kurie žino nepagydomai sergą, neilgai gyvensią, bet labai kentėsiu. Savaime suprantama, ši kančia yra šansas, kraštutinė galimybė save realizuoti. Pasitelkus ypatingą rūpestingumą, galima ir reikia parodyti šią fundamentalią galimybę. Tačiau reikalauti tokios herojiškos savirealizacijos ribinėmis aplinkybėmis galima iš vienintelio žmogaus – savęs paties. Šis reikalavimas toks pat problemiškas, kaip ir teiginys, kad kažkam labiau vertėjo pasirinkti koncentracijos stovyklą, nei nusilenkti naciams. Galbūt tai ir tiesa, tačiau Šią tiesą galėtų išsakyti tik žmogus, savo asmeniniu pavyzdžiu ją patvirtinęs, o ne saugiai gyvenęs užsienyje. Labai paprasta teisti kitus.

Žinoma, valdant Hitleriui tragiška žydų padėtis Vienos medikų pasaulyje turėjo ir tragikomiškų aspektų. Daugybė gydytojų žydų buvo atleisti, išvaryti iš greitosios medicinos pagalbos, juos pakeitė jauni, dažnai nepatyrę nacių gydyto­jai. Tik tuo galima paaiškinti, kodėl vieną dieną Rotšildo ligoninėje atsidūrusią pacientę jaunas greitosios pagalbos gydytojas paskelbė mirusia. Ji pateko į pro­zektoriumą, ten netrukus ne tik atgavo sąmonę, bet ir pradėjo siautėti – ir dar taip, kad ją reikėjo paguldyti į lovą su pinučiais vidaus ligų skyriuje. Turbūt nedažnai pacientė iš prozektoriumo perkeliama į vidaus ligų skyrių!

Komiškoje padėtyje atsidūrė vienas jaunas pacientas, sunkus epileptikas, kurį medikamentais išvadavau nuo priepuolių. Mainais jis įgijo vadinamąjį ekvivalen­tą – įsiūčio priepuolius. Ištiktas tokio priepuolio jis kartą atsistojo vidury Rotenšterngasės Leopoldštate, antrajame rajone, kuriame anuomet dar gyveno daugybė žydų, ir pradėjo viešai plūsti Hitlerį. Išsyk nutraukiau gydymą medikamentais, todėl netrukus jo būklė vėl pablogėjo, pacientas sulaukė epilepsijos priepuolio, tačiau buvo apsaugotas nuo gyvybei pavojingo priepuolių ekvivalento – Hitlerio plūdimo.


Pasipriešinimas eutanazijai

Potzlis, toli gražu ne antisemitas, tačiau kaip kandidatas į nacionalsocialistų partiją (lakstė su partijos ženkleliu), parodė didžiulę pilietinę drąsą, liko man ištikimas ir kiek įmanydamas padėjo pas mane atvykstantiems pacientams žydams – anuomet tik jie ir turėjo teisę kreiptis. Jis ne tik ateidavo į žydų skyrių, kad suorganizuotų pacientų su smegenų augliais perkėlimą į universiteto chi­rurgijos kliniką. Nuveikėme kur kas daugiau – sabotavome nacionalsocialistų valdžios organizuotą psichikos ligonių eutanaziją.

Žydų senelių namuose aptikau keletą lovų su pinučiais. Gestapas griežtai kontroliavo, kad būtų laikomasi įstatų, draudžiančių priimti psichikos ligonius į senelių namus. Šią sąlygą apėjau, apsaugodamas senelių namų vadovybę, tačiau pats kišau galvą į kilpą: išduodamas gydytojo pažymą, šizofreniją „paversdavau“ afazija, taigi „organiniu smegenų susirgimu“, melancholiją – karštinės kliedesiu, taigi „iš tikrųjų ne psichoze“. Atsidūrusį senelių namų lovoje su pinučiais šizofreniką prireikus buvo galima gydyti kardiazolio šokais4 ir atvirame skyriuje, o me­lancholišką fazę išgyvenantį pacientą apsaugodavom nuo savižudybės rizikos.

Matyt, Potzlis kažką užuodė. Staiga kaskart, priėmusi pacientą žydą, Potzlio klinika pradėjo teikti informaciją senelių namams: „Turime žydą pacientą – ar paimsite?“ Ir apdairiai bei stropiai vengė bent žodeliu užsiminti apie psichozės diagnozę. Reikėjo neužbėgti už akių mano diagnostiniams fokusams. Jei jau kas nors ėmėsi sabotuoti eutanaziją, sabotažui niekas neturėjo trukdyti. Šitaip nacionalsocialistų giminaičiai tapo eutanazijos aukomis, o daug pacientų žydų galėjo jos išvengti. Be Potzlio paramos tai būtų buvę neįmanoma.

Prisimenu, vieną dieną kartu su religinės bendruomenės socialinės rūpybos sky­riaus tarnautoja buvau nusiųstas į Purkersdorfo apylinkes, kad paimčiau vyrą ir moterį, anksčiau privačiai apgyvendintus pas buvusių slaugytojų porą, tačiau dabar jau negalėjusius ten likti. Atgal mudu grįžome vienu taksi, kitais dviem priešaky važiavo pacientai. Pasiekus Hycingą staiga pamačiau, kad vienas taksi toliau va­žiuoja ta pačia kryptimi kaip ir mes, taigi į senelių namus, o kitas suka kairėn.

Kaipgi taip? – paklausiau tarnautoją.

Tiesa, – atsiliepė ji, – pamiršau jums pasakyti. Ši pacientė ne žydų tikybos, ji kadaise pasikrikštijo, o į senelių namus leidžiama priimti tik žydų tikybos žmones. Deja, ją reikia vežti į Šteinhofą.

Kokia takoskyra! Tiesiai – į gyvybę gelbstinčius senelių namus, kairėn – per Šteinhofą į dujų kamerą! Ar galėjo kas nors įsivaizduoti tokią padėtį anuomet, kai vargšė moteris dievaižin dėl kokių priežasčių nusprendė atsisakyti žydų tikė­jimo. Mane nukrėtė šiurpas pamačius, kaip net nereikšminga aplinkybė gali nulemti mirties nuosprendį.

Išvykimo viza

Turėjau ištisus metus laukti vizos, kad galėčiau patekti į JAV. Pagaliau, prieš pat Jungtinėms Amerikos Valstijoms įsitraukiant į karo veiksmus, gavau raš­tišką kvietimą atvykti į JAV konsulatą ir užsisakyti vizą. Sunerimau: ar galiu palikti tėvus vienus? Juk žinojau, koks likimas jų laukia, – deportacija į koncent­racijos stovyklą. Pasakyti jiems adieu, tiesiog palikti likimo valiai? Juk viza bū­tų galiojusi tik man!

Dvejodamas išeinu iš namų, kiek pasivaikščioju svarstydamas: „Argi tai ne tipiška situacija, kai reikia dangaus ženklo?“ Grįžtu namo, mano žvilgsnį patrau­kia nedidelis marmuro gabalas ant stalo.

Kas čia? – klausiu tėvo.

Čia? A, šiandien radau sudegintos sinagogos griuvėsiuose. Marmuro gaba­las, nuskilęs nuo Dievo įsakymų plokštės. Jei įdomu, galiu pasakyti, kuriam iš dešimties Dievo įsakymų priklauso nuolaužoj matoma hebrajiška raidė. Šia rai­de prasideda vienintelis įsakymas.

Kuris? – toliau kamantinėju tėvą.

Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum krašte… – atsako tėvas.

Taip pasilikau „krašte“ su tėvais, praleidau vizos užsakymo terminą. Tokia istorija apie nediduką marmuro gabalą.

Greičiausiai giliai širdyje jau seniai buvau nusprendęs pasilikti ir orakulo žinia iš tikrųjų tebuvo sąžinės balso aidas. Kitaip tariant, savotiškas projekcinis testas. Galbūt kitas žmogus mano vietoje būtų pamatęs tik marmuro gabalą, CaC03 (kalcio karbonatą), – tačiau argi ir tada tai nebūtų projekcinis testas, tegul tik šio žmogaus egzistencinio vakuumo projekcija?..

Pratęsdamas ankstesnes mintis, norėčiau papasakoti, kaip netrukus panau­dojau psichoterapinę techniką, – galbūt vien dėl jos mano ir tėvų deportacija bu­vo atidėta metams. Vieną rytą pažadino telefono skambutis iš gestapo, Slaptosios valstybės policijos. Nustatytą valandą turėjau atvykti į štabą. Paklausiau:

Ar pasiimti baltinių pamainą?

Žinoma, – toks atsakymas reiškė, kad namo nebegrįšiu, būsiu išsiųstas į koncentracijos stovyklą. Nuėjau į štabą, ten mane tardė esesininkas. Jį domino vienas ponas, kuris šnipinėjo, vėliau pabėgo užsienin. Atsakiau, kad pavardę esu girdėjęs, bet jokių ryšių su juo neturėjau. Galiausiai esesininkas paklausė:

Juk jūs psichoterapeutas? Kaip gydoma agorafobija?

Paaiškinau.

Žinote, mano draugą kamuoja agorafobija. Ką jam pasakyti?

Pasakykite, kad kaskart, apėmus baimei, jis tartų sau: bijau nualpti gatvė­je? Puiku, kaip tik to noriu: bemat nualpsiu, tuoj pat subėgs žmonės, negana to mane ištiks smūgis – insultas ir infarktas – ir taip toliau, ir taip toliau.

Žodžiu, pateikiau instrukciją, kaip „draugui“ reikėtų taikyti paradoksaliosios intencijos techniką. Žinoma, buvau atspėjęs, kad jis kalbėjo apie save.

Veikiausiai ši (netiesioginė) logoterapija buvo veiksminga. Niekaip kitaip negaliu paaiškinti tos aplinkybės, kad paskui dar visus metus mano tėvai ir aš galėjome likti Vienoje, mūsų neišsiuntė iškart į koncentracijos stovyklą.

Tilly

Likęs Vienoje, turėjau progą ligoninėje susipažinti su Tilly Grosser, kuri tapo mano pirmąja žmona. Ji buvo medicinos seselė profesoriaus Donatho skyriuje. Tilly netrukus patraukė mano dėmesį, nes, kaip anuomet atrodė, buvo panaši į ispanę šokėją. Tačiau iš tikrųjų suartėjome todėl, kad Tilly panoro, jog ją įsimy­lėčiau, taip norėdama atkeršyti už savo geriausią draugę, su kuria buvau pra­dėjęs megzti romaną, bet paskui persigalvojau. Bemat atspėjau motyvą ir tiesiai jai išrėžiau. Tai akivaizdžiai padarė įspūdį.

Vis dėlto reikėtų pasakyti, kad mūsų abipusį ryšį nulėmė ne šios aplinkybės: vedžiau ją ne todėl, kad buvo tokia graži, ji ištekėjo už manęs ne todėl, kad buvau „toks protingas“. Mes didžiavomės, kad ne šie dalykai buvo santuokos sukūrimo motyvai.

Žinoma, Tilly grožis padarė įspūdį, tačiau imponavo jos esybė; gal – prigimtinis protas, takto jausmas? Norėčiau pateikti pavyzdį: vieną naktį turėjo baigtis Tilly motinos apsauga nuo deportacijos, – šią apsaugą jai teikė dukters, ligoninės seselės, pareigos. Tokia apsauga giminaičiams buvo atšaukta. Prieš pat vidurnaktį, bai­giantis terminui, nuaidi skambutis; mudu su Tilly kaip tik esame pas jos motiną. Nė vienas nesiryžtam atidaryti – spėjam, kad laukia šaukimas deportacijai. Ga­liausiai atrakinam duris – kas stovi už jų? Religinės bendruomenės pasiuntinys, reikalaujantis, kad kitą rytą uošvė, kaip naujai paskirta padėjėja, pradėtų tarnybą iškraustant baldus iš ką tik deportuotų žydų butų. Jis įteikia ir atitinkamą pažy­mėjimą, automatiškai užtikrinantį tolesnę apsaugą nuo deportacijos.

Pasiuntinys išeina, vėl trise sėdime drauge, vis susižvalgydami spindinčiomis akimis; pirmoji prabyla Tilly – ir ką ji pasako: „Na, argi Dievas ne visur?“ Gra­žiausia teologija ir trumpiausia summa theologiae, pasak Akviniečio, kokią kada nors esu girdėjęs!

Kas paskatino mane vesti Tilly? Vieną dieną ji ruošė pietus mano (mano tėvų) namuose Černingasėje, kai suskambo telefonas. Išgirdau skubų kvietimą į Rotšildo ligoninę: ką tik atvežtas migdomaisiais apsinuodijęs pacientas, vidaus ligų specialistai jo atsisakė kaip beviltiško, – ar nenorėčiau išmėginti savo smegenų chirurgijos triukų? Nelaukiau net kavos, įsimečiau į burną kelias kavos pupeles ir jas kramtydamas nuskubėjau į taksi stovėjimo aikštelę.

Grįžtu po dviejų valandų – bendri pietūs žlugo. Žinoma, maniau, kad kiti jau papietavę, – tėvai iš tikrųjų buvo pavalgę. Tilly laukė, bet nepasakė: „Pagaliau grįžai, laukiau, kad kartu papietautume“ (tarsi natūrali reakcija). Ne, ji Paklausė: „Kaip sekėsi operacija, kaip jaučiasi pacientas?“ Tą pačią akimirką nusprendžiau, kad ši mergina bus mano žmona, – ne todėl, kad ji man buvo tas ar anas, tiesiog todėl, kad ji buvo ji.

Jau koncentracijos stovykloje, regis, per dvidešimt trečiąjį Tilly gimtadienį, padovanojau jai vargais negalais prasimanytą mažmožį ir parašiau; „Tavo šven­tės dieną linkiu sau, kad liktum ištikima sau.“ Taigi dvigubas paradoksas: jos gimimo dieną palinkėjau pats sau, kad ji būtų ištikima ne man, o sau.

Mes ir dar viena pora buvome paskutiniai Vienos gyventojai žydai, kuriems nacionalsocialistinė valdžia leido susituokti prieš panaikinant žydų civilinės met­rikacijos biurą.

Paskui žydams, net ir oficialiai susituokusiems, buvo uždrausta turėti vaikų – ne oficialiai, bet de facto. Tiesiog buvo išsiuntinėtas nurodymas, kad nuo šiol kiekviena žydė, kuriai nustatytas nėštumas, turi būti nedelsiant siunčiama į koncentracijos stovyklą. O Gydytojų rūmai gavo direktyvą netaikyti įstatymų, prieštaraujančių nėštumo nutraukimui. Tilly buvo priversta paaukoti mūsų ne­gimusį kūdikį. Mano knyga „Nebylus verksmas, alkstant prasmės“ („The Unheard Cry for Meaning“) skirtajam.

Susituokę pagal religinės bendruomenės tradicijas po chupa, vadinamuoju dangumi, kaip žydai neturėjome teisės važiuoti taksi pas fotografą (šis ritualas mums atrodė būtinas), tad ėjome pėsčiomis – Tilly su baltu nuotakos šydu. Paskui žingsniavome namo, tiesa, dar stabtelėjome prie netoliese esančio knygyno, kurio vitrinoje pastebėjau knygą pavadinimu „Norime tuoktis“. Ilgai dvejoję ryžomės įeiti, Tilly vis dar su nuotakos šydu, abu su geltonomis žvaigždėmis. Negalėjau atsisakyti malonumo ir paraginau ją pareikalauti knygos. Norėjau, kad Tilly būtų pasitikinti savimi, taigi ji stovėjo ten su baltu nuotakos šydu ir geltona žydų žvaigžde ant krū­tinės ir paklausta pardavėjo, ko norėtų, nuraudusi atsakė:

– „Norime tuoktis“.

Mūsų vestuvinė nuotrauka pasitarnavo man ir po karo. Buvau pirmasis aust­ras, kuriam okupacinė valdžia leido išvažiuoti į užsienį skaityti pranešimo kong­rese. Kongresas vyko Ciuriche. Neturėjau šveicariškų pinigų, todėl iš stoties mane turėjo paimti namų, kuriuose ketinau apsistoti, šeimininkai. Tai buvo šeima, pas kurią emigracijos metais Šveicarijoje gyveno Gustavas, mano pirmo­sios žmonos brolis. Iš Insbruko pasiunčiau telegramą į Ciurichą, pranešdamas, kad atpažinimo ženklas – į palto kilpą įkištas koncentracijos stovyklos kalinių draugijos ženklelis, raudonas trikampis viršūne žemyn.

Ciuriche ilgai, bet veltui laukiau, kol kas nors mane sutiks. Niekas nepriėjo. Netrukus Ciuricho stoties „Enge“ peronas ištuštėjo. Galiausiai iš miglos išniro damos figūra, lėtai, neryžtingai ji artinosi, laikydama rankoje nuotrauką, pakai­tomis žiūrėdama į ją ir mane.

Ar jūs – ponas daktaras Franklis? – paklausė. Tada pamačiau, kad, laimei, dama pasiėmusi vestuvinę nuotrauką, kurioje buvau aš ir Tilly vestuvių suknele. Jei ne ta nuotrauka, niekaip nebūtų supratusi, kad aš tai aš.

Stotyje buvo begalė žmonių su į kilpą įkištu raudonu trikampiu viršūne žemyn, tad ji niekaip neįstengė išsiaiškinti, kuris iš jų – dr. Franklis. Pasirodo, tą vakarą prasidėjo vadinamoji „žiemos pagalba“, labdaros rinkimo akcija, ir kiek­vienas, įmetęs monetą į jam ištiestą skardinę, gaudavo mokėjimo patvirtinimą, raudoną trikampį viršūne žemyn. Akcijos trikampis buvo didesnis už maniškį, taigi labiau krito į akis.


Versta iš: Viktor E. Frankl. WAS NICHT IN MEINEN BŪCIIERN STEHT. LEBENSERINNERUNGEN. Beltz Taschenbuch, 2009


1 Kurtas Schuschniggas (1897–1977) – austrų politikas ir teisininkas. Nacių spaudžiamas, 1938 m. kovo 11d. turėjo atsistatydinti iš Austrijos Federacijos kanclerio pareigų.
2 Trepanuoti – daryti trepanaciją, chirurginę kaukolės arba kaulo ertmės atvėrimo operaciją.
3 Dandy’is – amerikietis smegenų chirurgas, moderniosios smegenų chirurgijos pagrindėjo Harvey’io Cushingo bendradarbis, parašė pavyzdinį smegenų chirurgijos vadovėlį.
4 Kardiazolio šokai – L. Medunos pasiūlytas šizofrenijos gydymo būdas, dirbtinis epilepsijos priepuolio sukėlimas.

Merab Mamardašvili. „Trečioji“ būsena

2018 m. Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Bemaž visą Merabo Mamardašvilio (1930–1990), „sokratiškojo“ tipo filosofo, palikimą sudaro iššifruoti jo paskaitų ir pranešimų įrašai. Išimtis – pirmoji jo knyga „Kaip aš suprantu filosofiją“…

Elias Canetti. Fakelas ausyje

2017 m. Nr. 5–6 / Elias Canettis (1905–1994), 1981 m. Nobelio premijos laureatas, 1980 m. išleido antrąjį autobiografijos tomą „Fakelas ausyje“. Šis tomas apima 1921–1931 metus: tai paskutiniai gimnazijos metai pokario infliacijos krečiamame Frankfurte…

Merab Mamardašvili. Šiuolaikinės Europos filosofijos apžvalga

2017 m. Nr. 1 / Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė / 1978–1979 m. Merabas Mamardašvilis (1930–1990) skaitė paskaitų kursą Visa-sąjunginio valstybinio kinematografijos instituto studentams apie šiuolaikinę Europos filosofiją.

Carl Gustav Jung. Iš „Raudonosios knygos“

2016 m. Nr. 3 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Carlo Gustavo Jungo (1875–1961), žymaus psichoanalitiko, „Raudonoji knyga“ pirmą kartą išleista 2009 m., ir tapo tikra mokslo istorijos sensacija…

Carl Gustav Jung. Apie archetipą, ypač pabrėžiant animos sąvoką

2015 m. Nr. 3 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Nors šiuolaikinė sąmonė atrodo pamiršusi, kad kadaise egzistavo neempirinė psichologija, vis dėlto bendra principinė nuostata tebėra panaši į aną ankstesnę…

Péter Nádas. Grįžimas namo

2014 m. Nr. 8–9 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Peteris Nadasas (Peteris Nadašas), vienas žymiausių Vengrijos rašytojų, gimė 1942 m. spalio 14 d. Buvo trylikametis, kai mirė motina; tėvas, aukštas partinis veikėjas, nusižudė 1958 m…

Vladimir Bibichin. Apie simbolį

2013 m. Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Vladimiras Bibichinas (1938–2004) – rusų filosofas, filologas, vertėjas, kuriam labiausiai rūpėjo ontologiniai kalbos pagrindai – kalbos ir pasaulio, kalbos ir minties santykis.

Erika Fischer-Lichte. Performatyvumo estetikos pagrindimas

2013 m. Nr. 5–6 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / 1971 m. spalio 24 d. Insbruko galerijoje „Krinzinger“ nutiko keistas ir atmintinas įvykis. Jugoslavų menininkė Marina Abramović atliko performansą „Tomo lūpos“ („Lips of Thomas“).

Alfred Adler. Apie nervingą charakterį

2011 m. Nr. 7 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė Alfredas Adleris (1870–1937) – psichoanalizės klasikas, sukūręs autentišką šios teori­jos kryptį. 2002 m. žurnalas „Metai“ išspausdino jo kūrybos fragmentą…

Merab Mamardašvili. Psichologinė kelio topologija

2010 m. Nr. 8–9 / Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Gruzinų filosofas Merabas Mamardašvilis (1930–1990), vienas Maskvos logikos ratelio įkūrėjų (1952), bemaž nepaliko rašytinių veikalų. Jam, „sokratiškosios“ tradicijos tęsėjui, filosofuoti reiškė…

Stefan Zweig. Dickensas

2009 m. Nr. 11 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Stefano Zweigo knyga „Trys meistrai“ (1918), kurios ištrauką spausdiname. Esė objektas – XIX a. gyvenęs rašytojas Ch. Dickensas, o subjektas – S. Zweigas, kuris parašė šį opusą.

Aleksandr Šuvalov. Rašytojai psichiatro akimis

2009 m. Nr. 10 / Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Aleksandras Šuvalovas (g. 1945) – medicinos mokslų kandidatas, psichiatras narkologas – trisdešimt metų rinko patologijos ir talento sąveikos medžiagą.