Hans-Georg Gadamer. Kiek kalba lemia mąstymą?

2012 m. Nr. 8–9

Iš vokiečių k. vertė Alfonsas Tekorius

Hansas Georgas Gadameris (1900–2002) – žymus šiuolaikinis vokiečių filosofas, va­dinamosios filosofinės hermeneutikos kūrėjas, dar gyvas būdamas vadintas XX a. filosofijos kla­siku. Hermeneutika, kaip prasmių aiškinimo disciplina, radosi iš būtinybės suvokti nebesupranta­mus antikos, judaizmo, islamo, krikščionybės tekstus ir buvo plėtojama kaip filologinė, teologinė ir teisinė tekstų skaitymo praktika ir teorija. Jos raidą esmingai lėmė filosofinės F. Schleiermacherio, W. Dilthey’aus ir M. Heideggerio įžvalgos, kurios nuolat plėtė hermeneutinio metodo tai­kymo sferą: F. Schleiermacheris hermeneutiką atsiejo nuo Biblijos ir antikos tekstų, W. Dilthey’us siūle ją taikyti visoms gyvenimo apraiškoms (ne tik rašytiniams tekstams) interpretuoti, o M. Heideggeris, transformuodamas E. Husserlio fenomenologiją ir W. Dilthey’aus hermeneutiką, kviete kurti hermeneutinę ontologiją, nes žmogus be perstojo aiškinąs savo būtį ir pasaulį.

H. G Gadameris, remdamasis M. Heideggerio ontologija, plėtojo vadinamąją filosofinės her­meneutikos .deją: prasmės pačios nuolat užduoda klausimus, kinta, randasi naujos, todėl hermeneutinis procesas iš esmės esąs nepabaigiamas. Pats H. G. Gadameris yra nagrinėjęs, vis iš naujo svarstęs daugybę temų, kurios grupuotinos į tris sritis – menas, istorija, kalba. Taip A. Sverdiolas pavadino savo sudarytą ir į lietuvių kalbą išverstą šio filosofo straipsnių rinkinį: „Istorija. Menas. Kalba“ (Vilnius: Baltos lankos, 1999). Šis temų grupavimas iš esmės atitinka ir tris H. G. Gadamerio gyvenimo veikalo „Tiesa ir metodas. Pamatiniai filosofinės hermeneutikos bruožai“ (J. C. B. Mohr (Paul Siebeck). – Tūbingen, 1960; paskutinė laida 1990) skyrius.

Straipsniu „Kiek kalba lemia mąstymą“ (1970) H. G. Gadameris, matyt, bus reagavęs į pra­eito amžiaus šeštajame dešimtmetyje išpopuliarėjusią Sapiro–Whorfo hipotezę, pasak kurios, nesą galima mąstyti to, kas kalboje neturi sąvokų, kitaip sakant, pasaulėvaizdis, taigi ir mąsty­mas, priklausąs nuo kalbos struktūros. Vėliau ši kalbinio determinizmo teorija kritikuota, argu­mentuojant, kad, pavyzdžiui, žmogus neretai ieško ir sunkiai randa ar visai neranda žodžių nusakyti tam, ką tikrai žino; mokslininkai panašiais atvejais kuria naujas sąvokas. H. G. Gada­merio straipsnis įdomus pačiu mėginimu kalbos ir mąstymo santykio problemą gvildenti filo­sofinės hermeneutikos požiūriu.

Atkreiptinas dėmesys, kad H. G. Gadamerio tekstai nėra klasikinės struktūros: tema, dės­tymas, apibendrinimas. Tai veikiau diskursas, kuriame reikia pastebėti deimantu sublizgančias mintis ir įžvalgas. Nenusiteikusiems ar negalintiems mąsliai skaityti H. G. Gadamerio tekstai per­nelyg kietas riešutas.

 

Pirmas dalykas, kurį reikia išsiaiškinti, yra toks: kodėl mums kyla toks klau­simas? Koks įtarimas ar kokia mąstymo kritika slypi šiame klausime? Mums neduoda ramybės pamatinė abejonė, ar mes apskritai pajėgūs ištrūkti iš savo kalbinio auklėjimo, savo kalbinių įpročių ir kalbos sąlygojamo mąstymo, ar esa­me pasirengę susitikti su tikrove, kuri neatitinka mūsų išankstinių nuomonių, išankstinių nusiteikimų ir lūkesčių. Šis įtarimas dabartinėmis sąlygomis, t. y. regint mūsų žmogiškosios būties suvokimą apėmusį nerimą dėl žmonijos atei­ties, egzistuoja kaip pamažu į visų sąmonę besismelkiantis nepatiklumas, kad, jei ir toliau taip elgsimės, jei savo žmogiškosios būties suvokimą ir toliau taip industrializuosime ir spausime iš jo pelną, jei, sunerimę dėl žmonijos ateities, ir toliau dėl pelno taip robotizuosime darbą ir savo planetą vis labiau versime didžiuliu triūsiančiu fabriku, tada žmogaus gyvenimo sąlygoms – ir biologiniu, ir jo humaniškųjų idealų požiūriu – sukelsime mirtiną susinaikinimo pavojų. Todėl d_abar didžiai susirūpinę ir klausiame, ar mūsų elgsena pasaulyje nėra kuo nors klaidinga, gal per kalbą įgytame pasaulio suvokimo jau slypi išankstinės nuo­statos, o gal – ir tai būtų kur kas blogiau – esame atiduoti neišvengiamybėms, kurių šaknys nusidriekia iki žmonių pirmųjų pasaulio potyrių kalbinės struktūralizacijos ir, paprastai sakant, atviromis akimis neriame į pražūtingą aklagatvį. Pamažu ryškėja vaizdas, kad, jei ir toliau taip darbuosimės, gyvenimas mūsų planetoje taps – žinoma, neapskaičiuosi dienos tikslumu, bet vis tiek gali­ma numatyti, – neįmanomas. Šio numatymo tikimybė būtų panaši į tą, jei rem­damiesi astronominiais skaičiavimais turėtume pasakyti, kada Žemė susidurs su kokiu nors dideliu dangaus kūnu. Tačiau tema vis dėlto aktuali: ar tikrai grės­mių šaltinis – ir kalba, kurios pragaištinguose spąstuose esame atsidūrę?

Niekas neneigs, kad kalba veikia mąstymą. Mąstome žodžiais. Mąstyti reiš­kia sau ką nors mintyti. O sau ką nors mintyti – tai ką nors sau sakyti. Platonas, kalbėdamas apie vidinį sielos dialogą su pačia savimi, dialogą, kuris yra nuola­tinis savęs aplenkimas ir nepaliaujamas grįžimas prie savęs paties ir savo nuo­monių bei pažiūrų vis abejojant ir prieštaraujant, kaip man atrodo, visiškai teisingai apibūdina mąstymo esmę. Ir jei mūsų žmogiškasis mąstymas kuo nors išsiskiria, tai kaip tik šituo nenutrūkstamu ir niekad galutinai prie ko nors ne­privedančiu dialogu su pačiu savimi. Tuo mes skiriamės nuo begalinės idealo dvasios, kuriai visa, kas egzistuoja ir yra tiesa, tarsi guli priešais – vienintelia­me atvertame gyvenimo akimirksnyje. Tai yra mūsų kalbinė patirtis, įaugimas į vidinį pokalbį su pačiu savimi, į pokalbį, kuris visuomet yra kartu ir užbėgimas už akių pokalbiui su kitais, ir kitų įtraukimas į mano pokalbį su pačiu savimi: ir vien tiktai čia pasaulis mums atsiveria ir įgyja tvarkos visose patyrimo srityse. O tai reiškia, kad mes neturime jokio kito būdo tvarkyti aplinkos ir orientuotis, kaip tą, kuris iš atitinkamai mus veikiančių patirties duotybių privedė prie orientacinių taškų, kuriuos žinome kaip sąvokas arba bendrybes, o šioms esamy­bė tėra tik pavienis atvejis.

šią seką gražiai parodė Aristotelis: jis puikiai nužymėjo etapus, kuriuos per– eidamos patirtys virsta sąvokomis ir bendrybėmis¹. Aprašyme Aristotelis atskleidžia, kaip iš daugybės jutimų susidaro patirčių vienovė ir kaip iš daugybės patirčių pamažu galiausiai susiformuoja kažkas panašaus į dvasinę bendrybę, kuri šioje kintamoje patirtinio gyvenimo tėkmėje išlieka stabili. Tam procesui jis rado taiklų palyginimą. Filosofas klausia: kaip išties prieinama prie bendrybės žinojimo? Ar tuo, kad patirtys kaupiasi, kad jos įgyjamos ir atpažįstamos kaip tos pačios? Taip, žinoma, bet kaip tik tai ir yra problema: ką reiškia atpažįstamos „kai_p tos pačios“ ir kada šitaip susidaro bendrybės vienovė? Tai primena sprunkančią kariuomenę. Kai pagaliau vienas karys pradeda atsigrįžinėti, norėdamas nustatyti, ar toli priešas, ir pamato, kad jis ne taip jau arti, ir akimirksnį stabteli, sustoja dar vienas. Pirmos, antras, trečias, bet juk dar ne visa kariuomenė ~ ir vis dėlto galų gale sustoja visa kariuomenė. Taip yra ir mokantis kalbėti. Nėra pirmojo žodžio; ir vis dėlto mokydamiesi įleidžiame šaknis į kalbą ir pasaulį. Argi tai nerodo, kad viskas priklauso nuo to, kaip mokydamiesi kalbėti įaugama į išankstines savo būsimojo orientavimosi pasaulyje schemas ir į visa, ko išmoks­tame pokalbiuose? Tai yra vyksmas, kuris šiais laikais vadinamas „socializacija“ – įaugimas į visuomeninės elgsenos struktūras. Taip pat būtina integruotis ir į konvencijas, į susitarimais sutvarkytą visuomenės gyvenimą, o čia jau galima įtarti esant ideologiją. Panašiai kaip mokydamiesi kalbėti nepaliaujamai per­imame posakius ir argumentus, taip ir visas mūsų įsitikinimų ir nuomonių for­mavimasis yra būdas judėti jau iš anksto parengtoje artikuliuotų reikšmių ter­pėje. Kur čia slypi tiesa? Kaip gali pasisekti šią iš anksto suformuotą posakių ir formulavimų medžiagą padaryti visiškai paslankią ir pasiekti tobulybę, kurioje tave aplanko tas retas jausmas, kad tikrai pasakei, ką turėjai galvoje?

Kaip gyvojoje kalboje, taip, ko gero, yra ir visame mūsų gyvenime – susipažįs­tame su konvencionaliai iš anksto suformuotu pasauliu. Tad klausimas yra tas, ar savo pačių savivokoje mes nužengiame taip toli, kaip nutinka tais retais kalbėjimo atvejais, kuriuos ką tik minėjau, kai mums retsykiais atrodo, jog tikrai sakome, ką norime pasakyti. Tačiau tai reikštų štai ką: ar nueinama tiek, kad supranti, kas tikrai yra? Ir viena, ir kita – totalus supratimas ir adekvatus sakymas – yra ri­biniai mūsų orientavimosi pasaulyje, begalinio vidinio dialogo su pačiais savimi atvejai. Ir vis dėlto manau: kaip tik todėl, kad šitas dialogas yra begalinis, kad tas mums iš anksto suformuotomis šnekėjimo schemomis siūlomas dalykinis orien­tavimasis nuolat įsilieja į mūsų spontanišką bendravimo su savimi ir kitais pro­cesą, mums yra atsivėręs beribiškumas to, ką apskritai suprantame, ką apskritai galime dvasiškai pasisavinti. Vidiniam sielos dialogui su pačia savimi nėra ribų. Tai yra tezė, kurią priešpriešinu įtarimui kalbą esant ideologizuotą.

Taigi norėčiau ginti supratimo ir kalbėjimo pretenziją į visuotinumą ir tam pateikti argumentų. Mes galime viską išsakyti žodžiais, galime mėginti apie vis­ką vienas su kitu susišnekėti. Tai, kad mūsų pačių gebėjimai ir išgalės yra riboti ir kad šią pretenziją galėtų patenkinti iš tiesų tik begalinis pokalbis, aiškus daik­tas, yra tiesa. Bet tai – savaime suprantama. Klausimas veikiau yra toks: ar ne­sama neišvengiamų prieštarų, griaunančių mūsų kalbiškai perteikiamą pasaulio patirties visuotinumą? Prieiname prie minties apie visų kalbinių pasaulė­vaizdžių sąlygiškumą; šią mintį iš Wilhelmo von Humboldto palikimo perėmė ir nauju empirinių tyrimų užmoju suaktyvino amerikiečiai, o mintis yra tokia: kal­bos – tai pasaulėvaizdžiai ir pasaulio matymo būdai, ir viskas čia sutvarkyta taip, kad iš atitinkamo pasaulio paveikslo, į kurio schematizmus žmogus yra įspraustas, neįmanoma ištrūkti. Jau Friedricho Nietzsche’s veikalo „Valia siekti galios“ („Wille zur Macht“) aforizmuose yra pastaba, kad tikrasis Dievo kūrimo aktas – gramatikos sukonstravimas, t, y. mus apgyvendino šituose mūsų pasau_lio schematizmuose, ir tai padarė taip, kad neįstengiamo iš jų išsivaduoti. Ar šita mąstymo priklausomybė nuo mūsų kalbėjimo galimybių ir kalbos įpročių nėra priverstinė? Ir kokią lemtingą reikšmę aptinkame, kai imame dairytis pasauly­je, kuris pradeda formuotis į tarpžemyninę globalinę niveliuotą kultūrą, kad ne­begalime, kaip anksčiau buvo savaime suprantama, kalbėti vien apie Vakarų filosofiją? Ar nesusimąstome dėl įžvalgos, kad visa mūsų filosofinė sąvokų kalba ir iš jos į mokslus perimta ir pritaikyta terminija tėra tik viena iš šitų pasaulinių perspektyvų, tiksliau sakant, yra vis dėlto graikiškos kilmės? Tai – metafizikos kalba, kurios kategorijas pažįstame iš gramatikos, turiu galvoje tokias kategorijas kaip subjektas ir predikatas, arba veiksnys ir tarinys, nomen ir verbum, arba daiktavardis ir veiksmažodis. Prabundančia planetine sąmone, kuri dabar jau kruta, mes jaučiame, kad, pavyzdžiui, kartu su tokia sąvoka kaip veiksmažodis ataidi senų senovėje susiformavęs mūsų visos europinės kultūros schematizmas. Todėl nuolat neduoda ramybės bauginamas klausimas, ar mes visu savo mąsty­mu ir net kritiniu išskleidimu visų metafizinių sąvokų, tokių kaip substancija ir akcidencįjos, subjektas ir jo savybės bei panašių, įskaičiuojant ir visą mūsų predikatų logiką, paprasčiausiai neišmąstome iki galo vien tai, ką tūkstantmetė patirtis iki kiekvienos rašytinės tradicijos indoeuropiečių tautų šeimoje yra išplė­tojusi kaip kalbos struktūrą ir pasaulėjautą? Tai klausimas, kurį keliame kaip tik dabar, kai galbūt esame priėję prie šios mūsų kalbos kultūros pabaigos, kuri atėjo pamažu, lydima techninės civilizacijos ir jos matematinio simbolizmo.

Vadinasi, tai nėra tuščias kalbai mestas įtarimas: iš tikrųjų padėtis tokia, kad esi priverstas savęs klausti, kokiu mastu, žvelgiant iš šios pozicijos, viskas yra nulemta. Ar galų gale lemtingame pasaulio istorijos žaisme nėra visai pasaulio istorijai mestas iššūkis, kuris mūsų šnekėjimu išprievartavo mūsų mąstymą ir, jei toliau viskas taip klostysis, žmoniją ves prie techninio susinaikinimo?

Dabar reikėtų ieškoti kontrargumentų, ar šiuo prieš pačius save nukreiptu įtarimu dirbtinai neparalyžiuojame savojo proto. Ar, kai aš samprotauju apie iš tolybių atklystantį pavojų žmonijai susinaikinti ir įžvelgiu Vakarų istorijos lem­ties kontekstą, kurį visai neseniai mus išmokė matyti pirmiausia Martinas Heideggeris, nesėdime viename vežime, žinodami, kad kalbame apie tam tikrą realų dalyką ir jis nėra kažkokio Padebesių Gegutėnuose gyvenančio filosofo niūriomis spalvomis piešiamas paveikslas? Kada nors tai įeis į savaime suprantamą žmo­nijos žinių lobyną. O dabar žvelgiame kur kas aiškesniu žvilgsniu, nepamiršda­mi, kad kaip tik M. Heideggeris atkreipė mūsų dėmesį į tai, jog technikos pradžia yra graikų metafizika. Vakarų filosofijoje šaknis turinti sąvokų kūryba per ilgą istorijos vyksmą kaip pamatinį tikrovės patyrimą pagimdė siekį įsivyrauti jėga. Tad klausiame, ar tikrai turime manyti, kad tai, ką šitaip pradedame įsisąmo­ninti, tampa neperžengiamais barjerais?

Antrosios prieš mano teorijas nukreiptos prieštaros, kurią reikia atremti, au­torius yra visų pirma Jurgenas Habermasas. Jis kelia klausimą, ar nesumenki­namos nekalbinės patirtys, kai teigiama, kaip aš darau, kad būtent kalba mes artikuliuojame pasaulio patirtis kaip bendras. Kalbų gausa, aišku, nėra joks kontr^motyvas. Aptariamasis sąlygiškumas visai ne toks, kad mus įveltų į amžinai ⁿeišsprendžiamą problemą, ką žino kiekvienas, kuris bent šiek tiek įstengia ^mąstyti kitomis kalbomis. Bet ar nėra kitų nekalbinių tikrovės patirčių? Yra, pir­mausią tai – valdžios ir darbo patirtys. Tai tiedu argumentai, kuriuos prieš her^meneutikos pretenziją į visuotinumą pateikia J. Habermasas. Abejonių nekelian­čią kalbinę komunikaciją jis, nežinau kodėl, interpretuoja kaip savotišką uždarą imanentinio prasmių judėjimo ratą ir tai vadina tautų kultūrine tradicija. Ką gi, tautų kultūrinė tradicija visų pirma yra valdžios formų ir valdymo meno, laisvės idealų, geidžiamų santvarkų tradicija. Kas neigs, kad mūsų žmogiškosios galimybės egzistuoja tik kalbėjime? Derėtų pripažinti, kad bet kokios kalbinės patirtys patiria pasaulį, o ne kalbą. Ai’ tai, ką mes išsakome kalbiniuose ginčuose nėra santykis su tikrove? Susidūrimas su valdžia ir nelaisve deda pamatą politinėms idėjoms; kaip tik darbo pasaulis, gebėjimo pasaulis yra tas, kurį, atlikda­mi darbo veiksmus, patiriame kaip žmogišką savęs radimo būdą. Būtų klaidinga abstrakčiai manyti, kad savo žmogiškąją egzistenciją suvokiame pirmiausia kažkur kitur, o ne konkrečiose valdžios ir darbo patirtyse, nes vien tik jose konk­rečiai išsipildo ir kritinę funkciją atlieka mūsų žmogiškoji savivoka, mūsų ver­tinimai, mūsų kalbėjimasis su pačiais savimi. Faktas, kad judame kalbiniame pasaulyje ir įaugame į iš anksto suformuotą kalbinę terpę, toli gražu neatima galimybės kritikuoti. Priešingai: atsiveria galimybė ištrūkti iš savųjų konvenci­jų ir visų savų iš anksto suschemintų patirčių: tuo, kad kalbėdamiesi su kitais, kitaip manančiais, mes stojame į naujų kritinių išmėginimų ir patirčių kelią. Iš esmės mūsų pasaulyje tebevyksta vis dar tie patys procesai, kurie vyko iš pat pradžių – kalbinis įforminimas į konvencijas, į visuomenines normas, už kurių visada slypi ir ekonominiai bei politiniai interesai. Bet kaip tik tai ir yra mūsų žmogiškasis patirčių pasaulis, kuriame esame susiję su savo sprendimų galia, o tai reiškia, su galimybe į kiekvieną konvenciją žiūrėti kritiškai. Už tą patirčių pasaulį iš tiesų turime būti dėkingi kalbiniam savo proto virtualumui: kalba pro­tui nekliudo. Akivaizdu, kad pasaulį patiriame ne vien mokydamiesi kalbos ir tobulindami esi gyvu žodžiu reikšti mintis. Esama ikikalbinės pasaulio patirties, kaip remdamasis Jeano Piaget tyrimais nurodo J. Habermasas. Yra gestų, mimi­kos ir judesių kalbos, kurios mus sieja, yra juokas ir verksmas, į kurių hermeneu­tiką atkreipė dėmesį Helmutas Plessneris, yra mokslo suręstas pasaulis, kuriame tikslios specialios matematinių simbolių kalbos sudaro tvirtą pamatą teorijoms kurti ir suteikė darymo bei manipuliavimo galimybę, kuri mums iškyla stačiai kaip savotiška homo faber [žmogaus – vertybių gamintojo], žmogaus techninio kūrybiškumo saviraiška. Tačiau visos šios žmogaus saviraiškos formos pačios turi būti nuolat įtraukiamos į sielos pokalbį su pačia savimi.

Pripažįstu: šie fenomenai rodo, kad, be viso kalbų ir konvencijų sąlygiškumo, esama bendrybės, kuri yra visai ne kalba, o tik turi galimybę būti kalba nusako­ma, — tai bendrybė, kuriai tas puikus žodis „protas“ gal nėra pats blogiausias. Vis dėlto čia slypi kažkas, kas išskiria kalbą kaip kalbą, o tai reiškia, kad kalba kaip kalba savotiškai nepanaši į visus kitus komunikacijos būdus. Šia išskirtimi laikome raštą ir raštiją. Ką reiškia, kad tai, kas taip akivaizdžiai ir nieku gyvu yra neatsie­jama vienas nuo kito kaip įtikinėjantis tarpusavio kalbėjimasis arba dialogas su pačiu savimi, įgyja sustingusią rašytinę formą, kurią galima iššifruoti, perskaityti ir paversti nauju prasminiu vyksmu, ir dar taip, kad jau visas mūsų pasaulis dau­giau ar mažiau yra tapęs – galbūt nebeilgai – literatūriniu, rašto ir raštijos valdo­mu pasauliu? Kuo remiasi tas raštijos visuotinumas ir kas čia dedasi? Nepaisy­damas jokių raštijos skirtumų atsakyčiau taip: visa, kas parašyta, reikalauja kažko panašaus kaip įkėlimas į vidinę ausį. Kai skaitome poeziją ar poetiškus kūrinius, tai yra savaime suprantama; ir apie filosofiją kalbėdamas studentams mėgstu sakyti: turite aštrinti klausą, turite žinoti, kad tardami žodį pasitelkiate ne šiaip darbo įnagį, kurį, jei nepatiko, galima sviesti į kampą, – iš tiesų jūs jau nusibrėžėte mąstymo kryptį, ateinančią iš tolybių ir gerokai jus pranokstančią. Visuomet tai yra savotiškas mūsų atliekamas grįžtamasis perkeitimas. Norėčiau jį labai bendrai va­dinti „vertimu“. Pats skaitymas jau yra vertimas, o vertimas – tai dar vienas vertimas. Susimąstykime akimirksnį apie šį faktą: kas vyksta, kai verčiame, t, y kai tai, kas negyva, perkeliame į naujo skaitomojo supratimo vyksmą arba net į naują įpratimą savąja kalba to, kas buvo užrašyta svetima kalba ir egzistuoja tik kaip tekstas?

Vertimas iš esmės apima visą žmogaus orientavimosi pasaulyje ir visuomeninės komunikacijos paslaptį. Vertimas – neskaidoma intuityvaus numatymo, išankstinio prasmės suvokimo ir to, kas šitaip suvokta, išsamaus ir diferencijuoto patvirtinimo vienovė. Net bet kokiame gyvame kalbėjime esama tokio užbėgimo už akių ir įtvirtinimo elemento. Heinrichas von Kleistas² yra parašęs puikų straipsnį: „Apie palaipsnį minčių formavimą kalbant“. Jei būtų mano valia, kiekvienas profesorius, turintis ką nors egzaminuoti, privalėtų pasirašyti pareiškimą, kad šį straipsnį yra skaitęs. Tame straipsnyje aprašoma patirtis, kurią autorius įgijo Berlyne laiky­damas kandidato egzaminą aukštesnei tarnybos vietai užimti. Tais laikais buvo egzaminuojama taip pat viešai, bet pasižiūrėti ateidavo, žinoma, tik būsimieji tokio egzamino laikytojai (dabar irgi ne kitaip). Tad H. von Kleistas ir aprašė, kaip egza­minas vyko, kaip profesorius tarsi iš pistoleto iššauna klausimą, o egzaminuojama­sis kaip iš pistoleto turi iššauti atsakymą. O juk visiems aišku: į klausimą, kurio atsakymą žino kone kiekvienas, gali atsakyti ir pusgalviai. Klausimas turi kilti, o tai reiškia, kad jis tampa atviras įvairioms atsakymo galimybėms. Vienintelis įmanomas egzamino rezultatas, kurį galima vertinti, yra tai, ar atsakyta protingai. „Teisingai“ ir nepalyginti greičiau atsakyti gali kompiuteriai ir papūgos. Kleistas rado labai gražų įvaizdį savo patirčiai apibūdinti: reikia išjudinti minčių smagratį. Kal­bant žodis veja žodį ir šitaip plėtojasi mintis. Tikrai vertingas pasidaro tas žodis, kuris tarsi savaime išnyra iš nors ir labai suscheminto kalbos lobyno bei kalbinės vartosenos. Ištari jį – ir jis tave veda toliau prie galbūt netikėtų išvadų ir tikslų. Visuotinę kalbinės prieigos prie pasaulio prielaidą sudaro kaip tik tai, kad pasaulio pažinimas – pasitelksiu palyginimą – mums atsiveria ne kaip koks begalinis teks­tas, kurį vargais negalais ir atkarpa po atkarpos mokomės atmintinai deklamuoti. Pats žodis „deklamuoti“ jau turi priminti, kad čia nėra jokio kalbėjimo. Deklama­vimas – tai kalbėjimo priešingybė. Kai deklamuojama, jau žinoma, kas bus toliau, todėl nėra jokios galimybės, kad staiga blykstels netikėta mintis. Iš liūdnos patir­ties žinome, koks apverktinas atrodo aktorius, kuris kalba lyg deklamuodamas: susidaro įspūdis, kad sakydamas vieną žodį jis jau galvoja, koks bus kitas. Iš tik­rųjų – tai joks kalbėjimas. Kalbame iš tiesų tik tada, kai rizikuojame ką nors teigti ir pasiduoti šio teiginio implikacijoms. Apibendrindamas pasakyčiau: tikrasis nesu­sipratimas, sprendžiant supratimo kalbiškumo klausimą, yra neteisingas kalbos traktavimas, tarsi kalba būtų žodžių ir sakinių, sąvokų, pažiūrų ir nuomonių rinkinys. Iš tikrųjų kalba yra tas žodis, kurio virtualumas mums atveria tolesnio kalbėjimo ir tarpusavio kalbėjimosi begalybę ir laisvę sakyti sau bei kitiems, sakyti mums. Ne kalbos parengtinis konvenciškumas, ne išankstinių schematizmų, ku­riais esame verste užverčiami, našta yra kalba, o generuojamoji ir kuliamoji jėga tą visumą nuolat klibinti ir atnaujinti.

Versta iš: Hans-Georg Gadamer. WIE WEIT SCHREIBT SPRACHE DAS DENKEN VOR? GESAMMELTE WERKE. Bd. 2, J. C. B. Mohr (Paul Siebeck), Tubingen, 1986. – P. – 198–206.

---

1 Autorius turi galvoje Aristotelio „Antrąją analitiką“: B 19,100 a 3 ir toliau. – Vert. past.
2 Heinrichas von Kleistas (1777–1811) – žymus vokiečių dramaturgas ir prozininkas. Studijavo filosofiją, fiziką, matematiką, ekonomiką, bendravo su J. W. Goethe ir F. Schilleriu, leido menui skirtą žurnalą „Phobus“. – Vert. past.