Alfonsas Tekorius. Hermeneutika: pokalbis–supratimas–vertimas

2015 m. Nr. 7

Hermeneutika kaip prasmių aiškinimo teorija yra viena iš Vakarų mentalinėje kultūroje susiklosčiusių filosofinio mąstymo krypčių, kurios raidoje išskirtini keli ryškesni etapai. Senovės Graikijoje šitaip vadintas dievų mįslingų ištarmių „nušvietimas“ žmonių kalba. Viduramžiais radosi vadinamoji filologinė (nebesuprantamų graikų epinės poezijos vietų aiškinimai), teologinė (Šventraščio interpretacijos) ir teisinė (teisynų ir kodeksų supratimo ir taikymo praktika) hermeneutikos. XVIII–XIX a. suvokta būtinybė pereiti nuo specifinių tekstų ir jų korpusų aiškinimų prie visiems tekstams bendros aiškinimų teorijos – hermeneutica universalis (Friedrichas Danielis Ernstas Schleiermacheris). XIX a. pab. ir XX a. pr. hermeneutikos turinys ir samprata esmiškai kito – platėjo – dar bent du kartus. Wilhelmas Dilthey’us kėlė mintį, kad aiškinti reikia ne vien rašytinius tekstus, bet ir patį gyvenimą kaip savotišką „tekstą“, paties žmogaus susikurtą tikrovę, kuri suprantama remiantis pačia savimi, priešingai fizinei tikrovei, pažįstamai – kaip gamtos moksluose – sudarinėjant hipotezes. Dar vieną radikalų žingsnį šia kryptimi žengė Martinas Heideggeris, kuris „pagrindinę hermeneutikos problemą – supratimo problemą – perkėlė iš gnoseologinės plotmės į ontologinę: supratimas turįs būti nagrinėjamas ne tik kaip pažintinis subjekto veiksmas objekto atžvilgiu, bet ir kaip žmogaus buvimo būdas. Vietoj gnoseologinio klausimo, kokiomis sąlygomis subjektas gali suprasti tekstą ar įvykį, M. Heideggeris kėlė klausimą, kas yra buvinys, kuriam supratimas – tai paties buvimo būdas“ (Arūnas Sverdiolas). Nors būtis, pasak M. Heideggerio, ir negali būti pažinimo objektas, bet ją mąstyti galima: todėl, kad žmogus jau pirmapradiškai turi vienokį ar kitokį būties supratimą, būtiną visoms kitoms jos prasmėms suvokti ir aiškinti. Apskritai žmogus egzistuojąs kaip „suprantanti būtybė“.

Supratimo kaip žmogaus buvimo būdo, kaip jo egzistencinės struktūros, suvoktį Hansas-Georgas Gadameris pavadino filosofine hermeneutika, nes vienaip ar kitaip mąstyti būtį, įvairius jos aspektus, yra filosofijos uždavinys. Todėl neretai šis mąstymas pavadinamas ir hermeneutine filosofija. H.-G. Gadameris laikomas vienu žymiausių filosofinės hermeneutikos pagrindėjų ir plėtotojų, XX a. filosofijos klasiku, gausybe tyrimų išsamiai gvildenusiu pamatinius ir daug dalinių su hermeneutika susijusių klausimų. Šią patirtį jis apibendrino didžiuliame savo gyvenimo veikale „Tiesa ir metodas. Pamatiniai filosofinės hermeneutikos bruožai“ (1960). Jame jis sutelkė dėmesį į tris itin kompleksiškus minėto žmogaus buvimo būdo aspektus – istoriją, meną ir kalbą, – kuriuos traktuoja kaip patyrimą, nes žmogus pats yra tų egzistencijos struktūrų dalyvis, nuolat vedantis pokalbį (Platono dialektika) ir su istorija, ir su menu, ir su kalba (ypač kai tenka peržengti gimtosios kalbos slenkstį). Su istorija žmogus visuomet kalbasi remdamasis vienokiomis ar kitokiomis išankstinėmis dabarties suformuotomis nuostatomis, vis plėsdamas šį savąjį horizontą ir įtraukdamas į jį interpretuojamąsias praeities paskirybes (horizontų susiliejimas, veikmės istorija). Meną H.-G. Gadameris traktuoja – priešingai Immanuelio Kanto estetinei-hedonistinei ir Friedricho Schillerio estetinei-ugdomajai sampratai – kaip savitą ir esminę žmogaus veiklą, kuria siekiama byloti tam tikras prasmes, teigti tam tikras tiesas, o jas įžvelgti, perskaityti, aiškinti yra hermeneutikos priedermė. Įsidėmėtina H.-G. Gadamerio mintis, kad „menas apskritai ir visuotine prasme būčiai teikia vaizdumo prieaugį“. Net statinys, atitikdamas paskirtį ir gamtovaizdžiui suteikdamas šio to nauja, „reiškia realų būties prieaugį“. Galiausiai ir į kalbą H.-G. Gadameris žvelgia heidegeriškos ontologijos akimis. Ne kas kitas, o M. Heideggeris yra padovanojęs pasauliui šį plačiai išgarsėjusį vaizdingą teiginį: „Kalba yra būties namai. Jos pastogėje gyvena žmogus.“ Šios žmogiškosios būties sąsajos su kalba, pasak M. Heideggerio, geriausiai reiškiasi per gyvąją šneką, turinčią tiesioginį ryšį su supratimu; ir tai M. Heideggeriui duoda pamatą šią žmogiškąją būtį vadinti suprantančia būtimi. H.-G. Gadameris, nenusileisdamas iš šitų ontologijos aukštybių, – plg. jo teiginius: „Kalba yra paties proto kalba“, „Kalbinės raiškos problemos yra paties supratimo problemos“ ir kt. – plėtoja „supratimo kalbiškumo“ koncepciją, kuria remdamasis apibūdina ir hermeneutinį objektą, ir hermeneutinį aktą/vyksmą, ir per gyvo pokalbio analizę atskleidžia supratimo kaip interpretavimo ir vertimo iš vienos kalbos į kitą ypatybes.

Skaitytojui pateikiame vieną nediduką skyrių iš minėtojo H.-G. Gadamerio gyvenimo veikalo, kur matyti hermeneutikos teorijos praktinė veikmė, jos galimybės atverti palyginti naujų įžvalgų gvildenant net tokią pragmatišką problemą, kaip vertimas iš vienos kalbos į kitą.