literatūros žurnalas

Dana Podracká. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 4

Iš slovakų k. vertė Vladas Braziūnas

Dana Podracká – slovakų poetė ir eseistė, daugelio abiejų žanrų rinkinių autorė. Gimusi 1954-aisiais Banská Štiavnicoje, sename kalnų mieste, kiek primenančiame Vilnių ir įrašytame į tą patį UNESCO pasaulio kultūros paveldo šedevrų sąrašą kaip ir Vilniaus senamiestis. Kaip tik šitame mieste kasmet vyksta tarptautiniai poezijos, teatro ir muzikos festivaliai „Cap à l’Est“, pernai rugpjūtį toks jau buvo aštuntas.

 


Duras tarp jūrų paukščių

Norėčiau išgert su tavim, Marguerite,
atpažinus tave
tarp jūrų paukščių,
iškeltą virš smėlio knygos,
kur žodžiai –
žmonių praėjusių pėdos,
tekstai išklypę, mirties
vaidinuokliai.

Uosto smuklėj
man garsiai išdainavai:
Rašymas yra piktas gaivalas,
įsisuks po oda,
lūpas išgrobs ir akis,
nušluos veidą.

Rašymas yra ankštas kalėjimo
kiemas ant balto popieriaus.
Rašymas yra meilė,
be jos kiekvienas klausimas
tuščias.

 


Liepsnos architektūra

Dega many sena oda; ugnis apnuogina
sienų kaulus, gatvių šonkaulius, šventyklos kaukolę,
dega miestas many;
kojos, rankos, per jas kibirai susipynė grandinėn;
sukūrėme upę, srūvančią kūnu

žiūri širdis; veidrodinės mažybės,
kur man nepriklauso, o teka many;
užsagstyta rubino spalvos kišenėlė, ant jos
priklijuotas piešinio kvadratėlis, jame
pieštuku išvedžiota liepsna

žiūri siela;
neapgaili nieko, kas dega;
negelbsti žvakidžių, paveikslų nei pergamentų;
originalai negali sudegt; originalai yra pas Dievą

stebi nuojautos judesį;
spindulio įsitvėrė,
sliuogia aukštyn, ima statyti
iš naujo, nuo kupolo.

 


Stiklinė vandens

Pakirdau vidurnakty,
kažkas manęs meldė per sapną
stiklinės vandens.

Dar ir dabar girdžiu šitą balsą, tylų
maldavimą, tartum
eitų iš momenies,
iš sergančio lovos
ar iš maldininko suskirdusios žemės.

Kėliaus, ėjau virtuvėn,
prisipyliau stiklinę, išgėriau
už tą, kur ištroškęs,
kur nebeturėjo kūno,
užtat
jam buvo baisiai sunku
ką nors padaryt
be pagalbos.

 


Asmuo

Žlibinėja kažkas nuo tamsos lig tamsos
raktu užgaudamas geležinius pilies
varpo aptvarus

kitas sąžinės pokrypio kampas,
kitas būdo bruožas,
žvilgsnio tarpeklis, juo nusigaučiau
lig žemės savy, pabandyčiau atsiverti
iš kitos pusės

lūpas prispaudžiu, dantimis kalenu kodą

šitaip ieškau lig pat aušros
atveriu išeitį
iš šventybės šventybėn.

 


Antikinis degtukių pokalbis

Pirmoji degtukė: Mylėti – tai nusiimti kaukę.

Antroji degtukė: Žodis yra lupa, sudeginanti, ko nepadarėm.

Trečioji degtukė: Kai ką iš tikro suvokiam, kitkas priklauso tamsai.

Ketvirtoji degtukė: Dievas sukūrė spąstus velniui ir kaip jauką įdėjo moteries kūną.

Penktoji degtukė: Susimesti norėčiau į kuprą, jei tik žinočiau, kad ir tokios manęs tu geisi.

Šeštoji degtukė: Iš perplėštos sielos vanduo ištekės, o negalės vėl pritvinti.

Septintoji degtukė: Skausmas nutolsta ir teka atgal labirintan.

Aštuntoji degtukė: Pažinti daiktus iš šešėlių, vadinas, prasidėti su siela.

Devintoji degtukė: Skiriamosios linijos neegzistuoja.

Dešimtoji degtukė: Mylimasis – kertinis akmuo.

Vladas Braziūnas. Tylos lava išeina iš krantų

2022 m. Nr. 2 / laivas svyra ir vos tik nevirsta ant šono
nors jau mažinu greitį ir garo variklį išjungiu
laivas svyra vis tiek, deny tiršta naujų kapitonų
išdidybe vis niekaip nebaigiančių persirgti jungų

Pēters Brūveris. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas / Pėteras Brūveris (1957–2011) – vienas iš pajėgiausių ir originaliausių latvių poetų, išleidęs dešimtį eilėraščių rinkinių, džiugiai rašęs ir eilėraščius vaikams, ir žodžius muzikos kūriniams.

Vladas Braziūnas. Raudonos dagilių kaukės

2020 m. Nr. 12 / apraudant jubiliejus
šermenyse paknapsant
kapinėles pakapstant
pildantis nuobodybei
pačiai sau pamokslaujančiai

Vladas Braziūnas. Benamis miestas

2019 m. Nr. 12 / nevesk ing pagundymą, Vilniaus
įžulnią dzūkišką šviesą
kalvelėm puriom nusidriekiančią
plėšk man iš akių: ji vylius

Vladas Braziūnas. Gyvoji ir negyvoji

2018 m. Nr. 7 / galiu įsigaut į lėktuvą Siningo oro uoste (šeimininkai pamiršo bilietus) galiu padaryti, kad nusivylusi nusišypsotų kalnus galiu apsodyti sodais galiu būt rapsodas, Dievo apdovanotas ir mylimas laukti galiu…

ŠIMTMEČIO ANKETA: Vladas Braziūnas, Jurgita Jasponytė

2018 m. Nr. 4 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą

Verstinė poezija: dingusi ar vėl atrandama?

2017 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo Kornelijus Platelis, Vladas Braziūnas, Marius Burokas, LRS leidyklos vyr. redaktorius, vertėjas Saulius Repečka, „Metų“ publicistikos skyriaus redaktorius Gediminas Kajėnas

Vladas Braziūnas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 3 / sklidinom provėžom. gyslos tampyta: akmenys, molis smėlio šiū́pelis, žvyro lópeta senasis adyta, siūta ir lopyta rogių šliū́žėm, ratlankių šuoliais ša! prie jo kapo kas pasodytų ben tują šlãjos porinės

Vladas Braziūnas. Viskas duota gražiai

2016 m. Nr. 8–9 / Henrikas Algis Čigriejus 1933 03 06 – 2016 07 01 / Taip jau nutiko, kad šį atminimo žodelį Henrikui Algiui Čigriejui tenka rašyti būnant toli nuo Lietuvos. Toptelėjo, kad apie kokias savo tolimesnes keliones…

Ramutė Dragenytė. Poezijos auka

2015 m. Nr. 12 / Vladas Braziūnas. Stalo kalnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 144 p.

„Metų“ anketa. Vladas Braziūnas, Jonas Jackevičius

2014 m. Nr. 10 / 1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibudintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?

Lena Eltang: Įsimylėjimas per šimtus puslapių

2013 m. Nr. 10 / Rašytoją Leną Eltang kalbina Vladas Braziūnas / Vienam interviu Maskvoj manęs paklausė, ar sutinku, kad man didelę įtaką padarė poetas Brodskis. Ir aš tiesiai šviesiai pasakiau, kad esu skaičiusi tik vieną jo eilėraštį.