Dana Podracká. Eilėraščiai
2011 m. Nr. 4
Iš slovakų k. vertė Vladas Braziūnas
Dana Podracká – slovakų poetė ir eseistė, daugelio abiejų žanrų rinkinių autorė. Gimusi 1954-aisiais Banská Štiavnicoje, sename kalnų mieste, kiek primenančiame Vilnių ir įrašytame į tą patį UNESCO pasaulio kultūros paveldo šedevrų sąrašą kaip ir Vilniaus senamiestis. Kaip tik šitame mieste kasmet vyksta tarptautiniai poezijos, teatro ir muzikos festivaliai „Cap à l’Est“, pernai rugpjūtį toks jau buvo aštuntas.
Duras tarp jūrų paukščių
Norėčiau išgert su tavim, Marguerite,
atpažinus tave
tarp jūrų paukščių,
iškeltą virš smėlio knygos,
kur žodžiai –
žmonių praėjusių pėdos,
tekstai išklypę, mirties
vaidinuokliai.
Uosto smuklėj
man garsiai išdainavai:
Rašymas yra piktas gaivalas,
įsisuks po oda,
lūpas išgrobs ir akis,
nušluos veidą.
Rašymas yra ankštas kalėjimo
kiemas ant balto popieriaus.
Rašymas yra meilė,
be jos kiekvienas klausimas
tuščias.
Liepsnos architektūra
Dega many sena oda; ugnis apnuogina
sienų kaulus, gatvių šonkaulius, šventyklos kaukolę,
dega miestas many;
kojos, rankos, per jas kibirai susipynė grandinėn;
sukūrėme upę, srūvančią kūnu
žiūri širdis; veidrodinės mažybės,
kur man nepriklauso, o teka many;
užsagstyta rubino spalvos kišenėlė, ant jos
priklijuotas piešinio kvadratėlis, jame
pieštuku išvedžiota liepsna
žiūri siela;
neapgaili nieko, kas dega;
negelbsti žvakidžių, paveikslų nei pergamentų;
originalai negali sudegt; originalai yra pas Dievą
stebi nuojautos judesį;
spindulio įsitvėrė,
sliuogia aukštyn, ima statyti
iš naujo, nuo kupolo.
Stiklinė vandens
Pakirdau vidurnakty,
kažkas manęs meldė per sapną
stiklinės vandens.
Dar ir dabar girdžiu šitą balsą, tylų
maldavimą, tartum
eitų iš momenies,
iš sergančio lovos
ar iš maldininko suskirdusios žemės.
Kėliaus, ėjau virtuvėn,
prisipyliau stiklinę, išgėriau
už tą, kur ištroškęs,
kur nebeturėjo kūno,
užtat
jam buvo baisiai sunku
ką nors padaryt
be pagalbos.
Asmuo
Žlibinėja kažkas nuo tamsos lig tamsos
raktu užgaudamas geležinius pilies
varpo aptvarus
kitas sąžinės pokrypio kampas,
kitas būdo bruožas,
žvilgsnio tarpeklis, juo nusigaučiau
lig žemės savy, pabandyčiau atsiverti
iš kitos pusės
lūpas prispaudžiu, dantimis kalenu kodą
šitaip ieškau lig pat aušros
atveriu išeitį
iš šventybės šventybėn.
Antikinis degtukių pokalbis
Pirmoji degtukė: Mylėti – tai nusiimti kaukę.
Antroji degtukė: Žodis yra lupa, sudeginanti, ko nepadarėm.
Trečioji degtukė: Kai ką iš tikro suvokiam, kitkas priklauso tamsai.
Ketvirtoji degtukė: Dievas sukūrė spąstus velniui ir kaip jauką įdėjo moteries kūną.
Penktoji degtukė: Susimesti norėčiau į kuprą, jei tik žinočiau, kad ir tokios manęs tu geisi.
Šeštoji degtukė: Iš perplėštos sielos vanduo ištekės, o negalės vėl pritvinti.
Septintoji degtukė: Skausmas nutolsta ir teka atgal labirintan.
Aštuntoji degtukė: Pažinti daiktus iš šešėlių, vadinas, prasidėti su siela.
Devintoji degtukė: Skiriamosios linijos neegzistuoja.
Dešimtoji degtukė: Mylimasis – kertinis akmuo.