Kazimieras Župerka. Apie neregio įvaizdį literatūroje ir dailėje
2022 m. Nr. 5–6
Vytautas Gudonis. Negalia visuomenėje ir vaizduojamajame mene. – T. 1. Šiauliai: Šiaulių universitetas, 2020. – 640 p.;
Vytautas Gudonis. Negalia visuomenėje, literatūroje ir vaizduojamajame mene. – T. 2. Šiauliai: Vilniaus universiteto Šiaulių akademija, 2022. – 666 p.
2020–2022 metais Vilniaus universiteto Šiaulių akademija (iki 2021 m. – Šiaulių universitetas) išleido akademiko, profesoriaus Vytauto Gudonio dvitomę monografiją apie socialinį negalios vaizdinį. Tomų antraštės rodo, kad autoriui rūpėjo ir negalios apraiškos gyvenime, ir jos atspindžiai meno kūriniuose – literatūroje ir dailėje. Tas pavadinimų „dvigubumas“ patvirtinamas visoje monografijoje. Prieš aptariant tam tikru pagrindu (tematikos, žanro ir kt.) išskirtą kūrinių pluoštą aprašomi atitinkami tikrovės, visuomenės gyvenimo reiškiniai. Pavyzdžiui, pirma sužinome apie tradicinius neregių amatus, aklųjų konkurenciją darbo rinkoje, o jau po to skaitome skyrių „Neregių amatai vaizduojamajame mene“ (t. I., p. 351 ir t. t.).
Vien pavarčius knygas stebina ištyrinėtos medžiagos gausa ir įvairiapusė negalios tematikos aprėptis: Biblijos personažai negalios kontekste, neregio paveikslas mitologijoje, vaizduojamajame mene ir grožinėje literatūroje, aklumo tema filatelijoje, neįgaliųjų dailininkų kūryba, aklumo tema regėjimo negalią turinčių lietuvių poezijoje, aklųjų išgalės pažinti vaizduojamąjį meną, neregiai darbo rinkoje, informacija apie negalias virtualiojoje erdvėje, junginių su žodžiu aklas semantinė analizė ir net – vaizdinio ir žodinio tiflologinio humoro (humoro, susijusio su regos negalią turinčiais asmenimis) analizė. Išsamiausiai aptariama regėjimo negalia, bet sustojama ir prie kitų negalios rūšių, nes tarp jų visų esama įvairiopų sąsajų, o sukaupti duomenys leido autoriui ne vienoje vietoje apie negalią kalbėti apibendrinamai.
Pirmame tome pirmiausia apžvelgiama visuomenės požiūrio į neįgaliuosius kaita nuo senovės iki šių laikų. Didžioji tomo dalis skirta neregio įvaizdžiui vaizduojamajame mene. Neregio muzikanto, neregio elgetos paveikslas aptariamas nuo seniausių laikų dailės (senovės Egipto, senovės Peru) iki mūsų dienų, analizuojama arti trisdešimties žymių neregių atvaizdų – nuo Homero iki Andreos Bocellio. Iš lietuvių aptariami Prano Daunio, Beatričės Grincevičiūtės, Antano Jonyno, Valentino Vytauto Toločkos atvaizdai.
Antrame tome daug vietos skirta neregio įvaizdžiui tautosakoje, individualiojoje prozoje ir poezijoje. Poskyryje „Aklumo tema lietuvių poetų kūryboje“ analizuojami atitinkami Vinco Mykolaičio-Putino, Bernardo Brazdžionio, Henriko Nagio, Janinos Degutytės, Juozo Erlicko ir kitų poetų eilėraščiai. Išryškinta svarbiausia – lietuvių lyrikoje poetizuojamas gražus, taurus neregių vidaus pasaulis, jų dvasios lobiai iškeliami kaip priešprieša reginčiųjų sumaterialėjimui. Skyrium aptariama regėjimo negalią turinčių poetų kūryba: P. Daunio, A. Jonyno, V. Toločkos, Vaclovo Areimos, Onės Baliukonės, Alvydo Valentos… „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ P. Daunys aptartas tik kaip prozininkas, o V. Gudonis parodo jį kaip poetą, eilėraščių ir dainų autorių. Tyrinėtojas pasidžiaugia ir nežymiu poezijos kūrinėliu, jeigu jame atsispindi neregio psichologijos bruožai. Taip antai Gražina Kriščiūnaitė (eil. „Apie aklą mergaitę“, 1969), vaizdingai ir jautriai kalbanti apie tai, kaip neregintis vaikas susidaro pirminius ir pagrindinius vaizdinius, palyginama su talentinga neregių mokytoja (t. II, p. 346–347).
Seniai žinoma, kad iš realistinių praeities kūrinių, pasitelkę sociologinę meno analizę, vertingos informacijos gauna istorikai, medikai, etnografai, psichologai, pedagogai ir kitų sričių mokslininkai – meno kūriniuose užkoduotos žinios apie atitinkamą epochą, kultūrą, visuomenės nuostatas. Pabrėždamas tarpdisciplininį savo tyrimų pobūdį, įvairių analizės metodų dermę, monografijos autorius skyrium iškelia tiflologinę meno kūrinio analizę. Dailės ir literatūros kūriniai aptariami socialiniu ir psichologiniu aspektu, atsisakyta dailėtyrinio ir literatūrologinio vertinimo. Pasitelkiami įvairūs, nelygu paveikslo pobūdis, analizės aspektai: kūrinio didaktika, socialinio kontrasto vaizdai, dėmesys personažo išorei ar dvasios pasauliui, neregio žmogaus idealizavimas ir kt. Kas be ko, ne vienoje vietoje esama ir estetinio aptarimo: iškeliamas vaizduojamo žmogaus gesto, pozos, būsenos išraiškingumas, „jautriai suderinti spalvų tonai“, žavimasi „gražiu, organiškai įsipinančiu palyginimu“, pabrėžiamas iškiliausių kūrinių įtaigumas ir kt. Esteto žvilgsnis padeda pagrindinei analizės krypčiai. Tyrėjas sakosi taikęs ikonologinį kultūros ir meno istorijos interpretacijos metodą, leidžiantį atskleisti vaizdų ir simbolių reikšmes.
Tiflopsichologai yra įsigilinę į aklagimio ir apakusio žmogaus pasaulio suvokimo skirtį, jie tikisi tos skirties atspindžio ir grožiniame kūrinyje, neišskiriant nė eilėraščio. B. Brazdžionio „Neregio elegijos“ lyrinis subjektas ilgisi „pasaulio šviesios karalijos“: sielvartauja dėl to, kad niekada nematė ir neregės auksinių saulėlydžių, obelų žydėjimo, mylimos akių… Iš teksto daroma išvada, kad eilėraščio „aš“ yra aklagimis, taigi „jis negali turėti ryškių regimųjų vaizdinių. <…> autorius klaidina skaitytoją – argi galima ilgėtis to, ko niekada nesi matęs, patyręs?“ (t. II, p. 318). Čia pat cituojama tą elegiją atmintinai mokėjusi B. Grincevičiūtė: „Tam, kuris niekada nematė pasaulio šviesios karalijos, nesuprantama yra ir juodų rožių bei lelijų prasmė, jis nežino, kas tai yra, nes nėra jų matęs“ (t. II, p. 319).
Apskritai monografijos autorius psichologas, nesiimdamas literatūrinės analizės, gražiai laviruoja tarp tiflologinio ir estetinio kūrinių vertinimo. Rusų prozininką Vladimirą Korolenką, 1886 m. paskelbusį apysaką „Aklasis muzikantas“, anuo metu griežtai kritikavę mokslo žmonės, tarp jų ir išsilavinę neregiai, ypač dėl teiginių, kad aklagimius slegianti tamsa, kad neregiams būdingas šviesos troškimas. V. Gudonis, sutikdamas su priekaištais rašytojui, kad savo personažui neregiui jis priskyręs nebūdingų akliesiems bruožų, čia pat, apeliuodamas į meno kūrinių specifiką, pagrįstai teisina realizmo prozos meistro „klaidas“: „Aklumą rašytojas pasirinko kaip žmogaus charakterio, meilės, savitarpio pagalbos galios išbandymų modelį. Tai tik modelis, kuriame aklumą gali pakeisti alkis, kurtumas, našlaitystė, karas ir pan. V. Korolenkai žmogaus jausmų, jo santykių su kitais žmonėmis pasaulis negali būti specifinis dėl aklumo negalios. Jis bendras visiems“ (t. II, p. 310). Tokios tolerancijos ypač prašosi poezijos kūriniai. Grįždami prie „Neregio elegijos“ galėtume tarti, kad kūrėjas, regintysis asmuo, savaip įsijaučia į aklojo pojūčius bei išgyvenimus, primeta šiam savąjį pasaulio suvokimą (ne visai atitinkantį tiesą): įsivaizduodamas, ko netektų apakęs, aukština regimojo pasaulio grožį.
Prieš kiekvieną kūrinio aprašą pateikiama trumpa menininko biografija, iškeliami esmingi kūrybos, taip pat istorinės epochos bruožai ir taip monografijos skaitytojui padedama labiau įsigilinti į aptariamąjį kūrinį. Kai literatūros ar dailės kūrinys teikia nedaug tiflologinės informacijos, apie jį nedaug ir tepasakoma, vos keletas sakinių, bet iš atitinkamo skyriaus ar skirsnio visumos susidaro išsamus aklumo atspindžių aptariamoje meno srityje vaizdas, daromi apibendrinimai įtikina. Pavyzdžiui: „Neregio nuasmeninimas paveikslų pavadinimuose būdingas tiek seniesiems, tiek šiuolaikiniams dailininkams ir tai rodo, kad visuomenė pirmiausia mato negalią, o tik po to – asmenybę“ (t. I, p. 495).
Monografiją skaičiau literatūros ir dailės mėgėjo akimis, o pabaigoje pasakysiu keletą žodžių kaip kalbotyros žmogus. Toks žvilgsnis nebus visai į šalį – antras tomas turi du kalbinius priedus: frazeologizmų su žodžiu akis išrašą iš „Lietuvių kalbos frazeologijos žodyno“ (p. 508–520) ir lingvistinį tekstą „Žodžio aklas semantinių junginių analizė“ (p. 521–527). Pastarasis syja su pirmojo tomo skyriumi „Aklumas kaip metafora ir simbolis vaizduojamajame mene“ (p. 381–405) – tiek vienur, tiek kitur kalbama apie tropus: metaforas, simbolius. Esama įžvalgių užuominų apie žodžio ir vaizdo tropų analogiją (t. I, p. 380, 397, 398, 403). Aišku, leistis į išsamesnį tų tropų gretinimą psichologui nėra reikalo, tai būtų dailėtyrininko užmojis, bet užuominos ir pavyzdžiai sudomina, tampa paskata kitų mokslo sričių tyrinėtojui. Pastebim, kaip skiriasi metaforos „mechanizmas“: žodinė metafora dažnai būna vienanarė, joje aklumas yra vaizdas, jis ir įvardijamas žodžiu kaip aklumas, o tema implikuojama ir nuspėjama, „iššifruojama“ iš konteksto. Dailės kūrinyje aklumas taip pat yra vaizdas (neregio atvaizdas paveiksle), o tema eksplikuota, pasakyta žodžiu. Taigi, dailės metafora paprastai esti dvinarė. Vienanarę būtų sunku interpretuoti, suprasti, paveikslui dažnai sunku išsiversti be žodžio (pavadinimo), ypač vaizdinei simbolinei raiškai. Paveikslo tema paprastai įvardijama neutraliai arba vertinamaisiais (teigiamos ar neigiamos prasmės) abstrakčiaisiais daiktavardžiais: blogis, kančia, laikas, laimė, meilė, šviesa, tamsa, viltis (t. I, p. 405). Kartais, įsijautus į įtaigų kūrinį, turintį tiesioginį pavadinimą, prašyte prašosi ir simbolinis įvardijimas: Pablo Picasso „Seną elgetą su berniuku“ tyrinėtojui norisi pavadinti ir „Mėlynuoju liūdesiu“ (t. I, p. 191).
Dvinarė metafora dailėje nepaprasta tuo, kad jos nariai yra skirtingos raiškõs: vienas vaizdinis, kitas – žodinis. Skaitant paveikslų analizes krinta į akis tai, kad aklumo simboliai dailėje yra kur kas įvairesni negu perkeltinis žodinis aklumo sąvokos vartojimas. Autoriaus išnagrinėtoji medžiaga rodo, kad tam tikra semantika žodinį ir vaizdinį tropą gali „sutapdinti“. Vienas tokių atvejų – kai aklumo sąvoka reiškia neraštingumą, tamsumą. Iš pateikto pavyzdžio (t. I, p. 398) matyti, kad tai gana primityvus vaizdinis tropas, bene labiausiai tinkantis plakatui, socialinei reklamai, reikalingas didesnio žodinio teksto atramos.
Iš monografijoje pateiktos gana išsamios junginių su žodžiu aklas analizės matom, kaip įvairiai tas būdvardis vartojamas perkeltinėmis reikšmėmis (tyrimas remiasi daugiau kaip dviem šimtais grožinės literatūros fragmentų). Dažniausios esančios aklumo metaforos, reiškiančios negalvojimą, neišmintingumą, nekritiškumą. Perkeltinėmis žodžio reikšmėmis („nemokytas, tamsus; neapgalvotas, neprotingas“) žmogus (beje, regintysis!), jo elgsena, darbai ir kt. vertinami neigiamai. Kalbamasis lingvistinis tekstas yra V. Gudonio su bendraautore kalbininke Janina Barauskaite anksčiau skelbto straipsnio1 plėtotė. Jau aname skelbinyje buvo pasakyta, kad būdvardis aklas, vartojamas tiesiogine reikšme, nusako savybę, bet emocinio vertinimo nereiškia. „Blusininko“ smalsumo vedamas, Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne peržiūrėjau kelis šimtus kontekstų su žodžiu aklasis ir ramia sąžine galiu pritarti teiginiui, kad tiesiogine reikšme tas žodis vartojamas kaip neutralus asmens įvardijimas. Jau aname straipsnyje tiflopedagogikos literatūrai teikta plačiau vartoti terminą daiktavardį neregys. Kadangi monografijoje remiamasi gausybe įvairių laikotarpių šaltinių, aptariami skirtingai pavadinti aklumo tematikos kūriniai, tai abu sinonimai – būdvardis aklas(is) ir daiktavardis neregys – čia taikiai sugyvena.
Recenzuojamose knygose pakaitomis vartojami du tą pačią sąvoką įvardijantys variantai: negalia ir negalė. Žinoma, abu šie lietuviški žodžiai yra geri, bet terminas – o šiuo atveju tie daiktavardžiai turi termino paskirtį – nemėgsta variantų. Nereikalingo įvairavimo bus nesužiūrėjusios leidinio kalbos redaktorės. Beje, abu žodžiai įtraukti į šiuo metu rašomą „Bendrinės lietuvių kalbos žodyno“ antraštyną, bet daugiau jokios informacijos apie juos nėra. Kiek galima spręsti iš „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“, pirmenybė teikiama negaliai – definicija pateikta prie šio žodžio.
Monografijos anotacijoje nurodoma, kad veikalas parengtas orientuojantis į „visus, turinčius sąlytį su negalės fenomenu“. Matyt, populiarumo dėlei buvę apsispręsta analizuojamų meno kūrinių ne lietuvių autorių asmenvardžių vartoti adaptuotą variantą, tik, vartojant pirmą kartą, skliaustuose pateikti autentišką formą. Toks užmojis šiuo atveju, be abejo, sveikintinas. Bet kas yra turėjęs reikalų su svetimų asmenvardžių perraša (jeigu jos nesama mūsų enciklopedijose), tas žino – galvos skausmo neišvengsi. Kai kurių asmenvardžių adaptavimo taisyklingumas ir šiuo kartu kelia abejonių.
Patartas pirmųjų monografijos recenzentų, knygose autorius yra pateikęs savo ryšių su regėjimo negalią turinčiais žmonėmis aprašymą. Pažintis su aklųjų pasauliu prasidėjusi mokykliniais metais: liaudies šokius šokantis mokinukas buvęs pakviestas į Aklųjų draugijos Šiaulių gamybos-mokymo kombinato šokių kolektyvą. O po studijų, po aspirantūros, apgynus pirmąją disertaciją, keturi mokslinio kelio dešimtmečiai susiję su neregių problematikos tyrinėjimu. Sukaupta apie šeši tūkstančiai vaizduojamojo meno kūrinių, kurių centre – regėjimo negalią turintis žmogus, reprodukcijų; užtai abiejose knygose daugybė spalvotų (!) iliustracijų – autorius turėjo iš ko rinktis.
Neregio, ypač neregio elgetos, vaizdavimas dailėje iki šiol analizuotas retai. Recenzuojamoje monografijoje iš dailės ir literatūros kūrinių aiškinamasi visuomenės požiūris į neregius istorijos raidoje ir konstatuojama, kad visuomenės nuostatos yra itin lėtai kintantis reiškinys. Pastarąjį teiginį autorius remia ir savo su kitais mokslininkais atliktais tyrimais – kone su trisdešimties metų pertrauka (1990 ir 2018 metais) surengtomis visuomenės apklausomis.
Be mokslinės teorinės, V. Gudonio veikalas turi praktinę pažintinę ir humanistinę vertę. Skaitytojas įtikinamas, kad požiūris į žmones, turinčius negalių – nuo patyčių iki pripažinimo, nuo neigiamų negalios padarinių iki dar neatskleistų galimybių paieškos, – rodo visuomenės brandą. Ne vieną meno kūrinio analizę skaitai kaip mokslo populiarinamąjį tekstą – tai, aišku, sąmoninga autoriaus orientacija į didesnį skaitytojų ratą. Monografijos apibendrinamojoje dalyje yra skirsnis „Medžiagos pateikimo specifiškumas“, kuriame autorius sakosi siekęs, „kad neregys, skaitydamas tekstą specialia aparatūra ar pasitelkęs į pagalbą skaitovą, galėtų susidaryti elementarius pateikiamų ir aptariamų meno darbų vaizdinius“ (t. II, p. 431). Pirmieji daugelio kūrinių interpretacijos variantai buvę skelbti „Mūsų žodyje“ – „Brailio spaudos“ leidinyje.
Pradedant 1984 metais Vytautas Gudonis yra paskelbęs kone keturis šimtus publikacijų nagrinėjamąja tema, tarp jų – dviejų tomų „Enciklopedinį tiflologijos žodyną“. Pateikiamoji monografija yra dešimtmečių triūso apvainikavimas.
1 Gudonis V., Barauskaitė J. Dėl žodžių aklas, aklasis, neregys vartosenos // Gimtoji kalba. – 1995. – Nr. 11. – P. 3–6.