Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Laikas nekaltas yra. Eilėraščiai
2008 m. Nr. 4
1
Pavasarį
Ar birželio pradžioj
Laikas pakvimpa jazminais.
Ar birželio pradžioj
Laikas pakvimpa jazminais.
Rudenį –
Pūvančiais lapais.
O žiemą –
Spindi ir žiburiuoja
Mėnesienoj ant sniego
Spindi ir žiburiuoja
Mėnesienoj ant sniego
Žaižaruoja
Ir niekam
Nieko pikta nedaro,
Nes laikas
Yra nekaltas.
2
Vilniaus kovarnis
Visą lapkričio vakarą
Tupėjo kaštono viršūnėj
Ir prisimerkęs žiūrėjo
Į viską,
Kas dedas pasauly.
Juokai visa tai.
Visą lapkričio vakarą
Tupėjo kaštono viršūnėj
Ir prisimerkęs žiūrėjo
Į viską,
Kas dedas pasauly.
Juokai visa tai.
Ironiškai nusišypsojęs
Kovarnis užusnūdo.
Ir kovarnio laikas
Sustojo
3
Avys – pievoje.
Pamaryje – tinklai.
Mariose – žuvys.
Šulinyje – vanduo.
Ant stalo – kavos puodelis.
Ant stalo – kavos puodelis.
Krosnyje –
Pelenais užberta ugnis.
Pelenais užberta ugnis.
O aukštybėse
Ar žemės juodos gelmėse
Ar žemės juodos gelmėse
Tūno laikas.
Tūno ir krečia
Nekaltų nekalčiausias eibes
Nekaltų nekalčiausias eibes
Avims ir žuvims
Ir man,
Geriančiai kavą
Ir nenujaučiančiai
Nieko.
4
Prakaulios,
Senatvės paženklintos
Rankos.
Senatvės paženklintos
Rankos.
Kaip greitai
Išbyra smėlis
Išbyra smėlis
Iš suskirdusių
Senės delnų.
Kaip greitai
Jazmino šakelė
Nuvysta,
Vos senės ranka
Ją nusilaužia.
Viskas puiku ir teisinga, –
Pats sau
Pasako laikas.
5
Trumpai valandėlei
Sustojau
Prie tavo
Vaikystės namų.
Tik trumpai valandėlei.
Nejudėjau
Atsirėmus į beržo kamieną.
Bet lapkričio mėnuo
Ryškiai apšvietė
Kiekvieną mano sekundę.
Kiekvieną mano sekundę.
6
Vidurnaktį
Laikas apsimeta
Begaline tyla:
Nesukrebžda kaip pelė,
Užuolaidas
Plaiksto be garso.
Apsimeta tamsuma,
Kurioje neišvysi
Ateities nei praeities,
Nei rytojaus dienos.
Kurioje neišvysi
Ateities nei praeities,
Nei rytojaus dienos.
Apsimeta kvaileliu,
Kuris nieko nežino
Ir nesupranta.
7
Žvėrelis,
Išlindęs iš savo urvo,
Nustėręs žiūrėjo
Į tolį,
Lyg būtų išvydęs ribą,
Išlindęs iš savo urvo,
Nustėręs žiūrėjo
Į tolį,
Lyg būtų išvydęs ribą,
Skiriančią šį
Ir aną pasaulį.
Aš nemačiau
Tos ribos.
Tik rinkau čiobrelius
Ilgų vakarų
Arbatai.
Ir klausiaus,
Kaip šnarėdamas
Bėga upelis
Apsiniaukusią vasaros dieną,
Kaip sušlama medyje
Vėjas.
O laiko šnaresio
Niekur neišgirdau.
8
Laikas nieko
Sau nepasilieka.
Viską gražiai išdalija
Ugniai,
Kuri užges,
Vandeniui,
Kuris išdžius.
Ir man,
Prie kurios, nesuprasi,
Prie kurios, nesuprasi,
Iš pasalų artėja
Ar ramiausiai
Nutolsta.
9
Laikas davė man
Dieną ir naktį,
Medžius ir paukščius,
Medžius ir paukščius,
Vėją ir saulę.
Ir akmenį
Po kaklu.
Ir sparnus,
Kad pakilčiau
Į meilės aukštybes,
Kur džiaugsmas
Perpus su beprotybe.
Perpus su beprotybe.
Argi pakilsiu?
Laiko nereikia
Be reikalo klausinėti.
Be reikalo klausinėti.
Jis iš karto
Praranda žadą.
10
Toli toli,
Pačioj pasaulio pradžioj,
Pačioj pasaulio pradžioj,
Sena
Mano vaikystės virtuvė:
Platus ąžuolinis stalas,
Mano vaikystės virtuvė:
Platus ąžuolinis stalas,
Žibalinė lempelė,
Prie krosnies –
Sunkūs variniai puodai,
Iš jų kylantis garas.
Sunkūs variniai puodai,
Iš jų kylantis garas.
Svogūnų vainikas
Netoli švento paveikslo.
Netoli švento paveikslo.
Mokykliniai sąsiuviniai
Su algebros uždaviniais.
Kampuose –
Įprastinių daiktų
Tylūs šešėliai.
Laikas pasigriebė juos,
Nudangino kažkur.
O dabar
Ir pats nebežino,
Kur jie.
11
Laikas buvo lengvas
Kaip vasaros rūkas
Virš rytmečio pievos.
Virš rytmečio pievos.
Lengvas
Kaip vėjo nešamas
Rudenio lapas sudžiūvęs.
Rudenio lapas sudžiūvęs.
Bet iškart pasunkėjo,
Užgulė kaip našta,
Kai laukiau
Niekada nebegalinčių
Grįžti.