Žydronė Kolevinskienė. Lietuvių rašytojų draugijai – 100
2022 m. Nr. 2
2021 m. gruodžio 14 d. pirmą kartą surengtoje meno kūrėjų apdovanojimo ceremonijoje rašytojui Vytautui Martinkui įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos šimtmečio premija. Ji skirta už intelektualią, esmių ieškančią prozą, orią, visada dialogišką laikyseną bei už meno visuomenės labui nuveiktus darbus. V. Martinkus buvo pirmasis 1995 m. įsteigtos Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas. 1996 m. buvo priimtas „Meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymas“, kuriuo siekta apibrėžti ir juridiškai įteisinti menininko profesiją, atkreipti įstatymų leidėjų dėmesį į šią visuomenės grupę. Būtent šis dokumentas institucionalizavo rašymą kaip profesiją. Priimdamas apdovanojimą, V. Martinkus pabrėžė, kad „pati proga steigti, skirti, teikti Lietuvos rašytojų sąjungos šimtmečio premiją yra išskirtinė. Ne visoms organizacijoms pavyksta išgyventi savo šimtmetį, bet štai Rašytojų sąjungai pavyko. Lietuvos rašytojų sąjunga ne kartą keitė savo veiklos formą, uždavinius, net misiją, bet šiandien ji yra didelė, stipri, kūrybinga, reikalinga visiems į ją susibūrusiems rašytojams. Organizacija nei kiek nepaseno, nes į ją vis ateina jaunų naujų, talentingų kūrėjų“1. V. Martinkus 1989–1994 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos ir jos valdybos pirmininkas. 1989 m. birželio 7 d. neeiliniame IX LTSR rašytojų sąjungos suvažiavime organizacijos nariai paskelbė atsiskirią nuo TSRS rašytojų sąjungos, įkuriantys savarankišką Lietuvos rašytojų struktūrą ir atmetantys cenzūrą2. Tų pačių metų liepos 27 d. Lietuvių rašytojų draugija Amerikoje, vadovaujama Pauliaus Jurkaus, atsiuntė Rašytojų sąjungai sveikinimą atsiskyrus nuo Sovietų Sąjungos rašytojų sąjungos. Taip dvi rašytojų bendrijos, kilusios iš vieno šaltinio, pradėjo atvirą ir vaisingą dialogą. 1990 m. gruodžio 14–15 d. Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime, vykusiame jau atkurtoje nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje, LRS įstatai buvo patikslinti ir į LRS sugrąžinti visi Lietuvoje tebegyvenę buvę Lietuvių rašytojų draugijos nariai. Į Rašytojų sąjungą įstojo daugiau kaip dvidešimt rašytojų, priklausančių užsienyje tebeveikiančiai Lietuvių rašytojų draugijai, kurios valdyba šiuo metu susibūrusi Čikagoje (nuo 1998 m.). Taigi Šimtmečio premija tampa svarbi ir kaip Lietuvių rašytojų draugijos įsteigimo šimtametis ženklas, kviečiantis prisiminti istorijos ištakas.
Įsisteigusi 1922 m. Kaune kaip Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjunga, Lietuvių rašytojų draugija toliau tęsė Lietuvių meno kūrėjų draugijos Literatų sekcijos, veikusios nuo 1920 m., veiklą.
1922 m. sausio 31 d. Kaune buvo sušauktas pirmasis žurnalistų ir literatų steigiamasis susirinkimas. Jame dalyvavo: kan. Juozas Tumas-Vaižgantas, Matas Šalčius, Bronius Prapuolenis, Jonas Laurinaitis, Antanas Bružas, K. Kristutis, Juozas Pronskus, Petras Ruseckas, Antanas Klimas, Jonas Strimaitis, Matas Bagdonas, Kazys Samajauskas, Antanas Žukauskas-Vienuolis, Pranas Būdvytis. Susirinkimui pirmininkavo kan. J. Tumas, sekretoriavo – A. Klimas. J. Tumas pateikė naujos organizacijos įstatus, aprėpiančius labai plačius steigiamos organizacijos veiklos barus. 1922 m. kovo mėnesį įstatai buvo įregistruoti Kauno apskrities viršininko įstaigoje. Teisiškai įsteigtos sąjungos tikslas buvo padėti rašytojams ir žurnalistams palaikyti tarpusavio ryšius, keistis nuomonėmis, kelti kvalifikaciją, teikti pagalbą nelaimės atveju, palaikyti ryšius su panašiomis užsienio organizacijomis. 1924 m. sąjunga vienijo keturiasdešimt tris narius, o 1929 m. narių skaičius išaugo net iki septyniasdešimt vieno. 1929 m. kovo 22 d. laikraščio „Mūsų Rytojus“ redakcijos patalpose buvo sušauktas Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos reorganizacinis susirinkimas, kurio metu buvo nutarta atskirti žurnalistų ir rašytojų veiklas. Žurnalistai nuo rašytojų atsiskyrė ir įkūrė Lietuvos žurnalistų sąjungą. 1930 m. balandžio 12 d. Kauno apskrities viršininko įstaigoje buvo įregistruota Lietuvos žurnalistų sąjunga, o 1932 m. vasario 21 d. įvyko steigiamasis Lietuvių rašytojų draugijos suvažiavimas. Nelengvą draugijos steigties pradžią liudija „Naujosios Romuvos“ redaktoriaus Juozo Keliuočio atsiminimai: „1932 metais kilo sumanymas įkurti Lietuvių rašytojų draugiją. Buvo tam sudarytas organizacinis komitetas, bet darbas nesisekė. Rašytojai tada buvo per daug pakrikę, susiskaldę: vieni užsidarę tarp keturių sienų nieko nenorėjo žinoti apie kitus, antri asmeniškai susipykę dėl recenzijų, įžeidimų – nenorėjo net susitikti vienas su kitu. Jaunieji literatai, norėdami kaip galima greičiau prasimušti į viešumą, telkėsi į grupes ir grupeles, dar gerai nežinodami, ko jie iš tiesų nori. Galbūt todėl rašytojai vėliausiai iš visų tada buvusių Lietuvoje profesijų susitelkė į vieną organizaciją. Vien dėl literatūros ir iš literatūros gyvenančių rašytojų tada beveik nebuvo. Visuomenė mažai domėjosi literatūra, stigo kvalifikuotų ir sąžiningų leidėjų, o valdžia jai remti tiesiogiai neskyrė nei jokių lėšų, nei premijų, nei stipendijų. Apie naujų kadrų ugdymą net nebuvo kalbama ir konkrečiai nieko šiuo reikalu nebuvo daroma. Literatūros žurnalai gimdavo ir greitai vėl žlugdavo, likdami skolingi ir spaustuvėms, ir popieriaus pirkliams, ir savo bendradarbiams, ir skaitytojams. Jei ir kildavo koks sumanymas, tai nebuvo kompetentingo rašytojų organo, kuris jį paremtų, apgintų ir įgyvendintų. Jokių literatūros vakarų tada nerengdavo, atrodo, jog net nežinota, kad jie reikalingi. Tokiomis sąlygomis nebuvo lengva įkurti Rašytojų sąjungą. Pagaliau vis dėlto buvo sudaryta Lietuvių rašytojų draugijos įstatai. 1932 metais vasario 21 dieną įvyko steigiamasis draugijos susirinkimas. Bet iš 70 pakviestų rašytojų į jį atvyko mažiau kaip pusė. Atvykusiųjų dalis pačioj susirinkimo pradžioj iš jo pasišalino. Atrodė, jog bendram darbui rašytojai dar nepribrendę. Buvo sudaryta valdyba – bet atsitiktinio ir dirbtinio pobūdžio. Tinkamesni tam rašytojai nesutiko joje dalyvauti. Valdybos pirmininku buvo išrinktas Ignas Šeinius, nuolatos gyvenęs Stokholme ir tik kada ne kada atvykstąs į Lietuvą. Bet ir taip sudaryta valdyba šį tą darė – rūpinosi autoriaus teisių apsaugos sustiprinimu, svetimos menkavertės literatūros antplūdžio sumažinimu, nuosavos būstinės įsigijimu. Tik jai stigo nuoširdaus kontakto su draugijos nariais. Todėl tų metų lapkričio 20 dieną ir įvyko šis nepaprastas visuotinis Lietuvių rašytojų draugijos susirinkimas. Draugija buvo įsteigta lyg iš naujo. Buvo priimta naujų narių – dabar ji jungė apie 40 rašytojų. <…> Susirinkime buvo nutarta savo būstine pasirinkti Menininkų klubą ir čia rengti literatūros vakarus, o kiekvieną antradienį – laisvus narių susiėjimus. Buvo sumanyta įsteigti ir literatūrai remti fondą, keletą metinių literatūros premijų, taip pat nutarta ieškoti kontakto su užsienio rašytojais. Išrinkta nauja draugijos valdyba, į kurią pateko J. Tumas-Vaižgantas (pirmininkas), V. Mykolaitis-Putinas (vicepirmininkas), J. Keliuotis (sekretorius), J. Grušas (iždininkas) ir J. Kossu-Aleksandriškis (turto globėjas). Į Garbės teismą buvo išrinkti Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga ir Teofilis Tilvytis, į revizijos komisiją – Antanas Vienuolis-Žukauskas, Adomas Lastas ir Petras Babickas. Šiame susirinkime vyravo draugiška ir šviesi nuotaika. Neiškilo jokių nei ideologinio, nei asmeninio pobūdžio ginčų. Buvo daug vilčių išjudinti literatūros gyvenimą ir sudaryti palankesnes sąlygas literatūrai ugdyti. Vaižgantas Rašytojų draugijos pirmininku išbuvo ligi pat savo mirties. Po jo mirties draugijos pirmininku beveik kasmet buvo perrenkamas V. Mykolaitis-Putinas“3.
Tad daugelyje literatūrinių žinynų ir enciklopedijų minimi būtent šie Lietuvių rašytojų draugijos įsteigimo metai – 1932-ieji, pabrėžiant, kad tų metų vasario 21 d. Vytauto Didžiojo (Lietuvos) universiteto Humanitarinių mokslų fakultete buvo įkurta pirmoji savarankiška lietuviškai rašančių rašytojų, vertėjų, literatūros tyrinėtojų organizacija. Iki 1944 m. organizacija veikė Lietuvoje, Kaune, o 1946 m. sausio 25–26 d. susibūrę nuo antrosios sovietų okupacijos pasitraukę pabėgėliai organizaciją atkūrė Vokietijoje, Tiubingene, pavadinę Lietuvių rašytojų tremtinių draugija (LRTD). Pagrindiniai šios organizacijos veiklos principai liko nepakitę ir po 1949-ųjų, persikėlus iš DP stovyklų į JAV. Tai buvo įrašyta ir Draugijos įstatuose. Nuo 1950 m. iki dabar Lietuvių rašytojų draugija veikia Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Tiesa, 1948 m. kurį laiką veikė dvi lietuvių rašytojų organizacijos egzilyje: Lietuvių rašytojų tremtinių draugija Vokietijoje ir Šiaurės Amerikos lietuvių rašytojų draugija. Pastarąją 1948 m. vasario 28 d. įkūrė poetas Jonas Aistis kartu su bendraminčiais, tapęs ir šios Draugijos pirmininku. Abi draugijos palaikė glaudžius ryšius, keisdavosi informacija, abiejų draugijų veiklos principai buvo panašūs, perimti iš prieškario Lietuvoje veikusios rašytojų organizacijos. Abiejų draugijų, tuo metu buvusių skirtinguose žemynuose, veiklos planai ir tolesni tikslai buvo panašūs, tęsiant tarpukario Lietuvoje pradėtus darbus ir tradicijas: leisti organizacijos metraščius, naujienlaiškius (biuletenius), vėliau, jei bus palankios sąlygos, leisti ir Draugijos žurnalą, išleisti lietuvių klasikų ir naujosios literatūros rinktinius raštus, rengti literatūros vakarus, knygų pristatymus, rūpintis lietuvių rašytojų kūrybos vertimais į anglų kalbą ir pan.
1950 m. pavasarį Jungtinėse Amerikos Valstijose, Bostone, buvo sušauktas Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos ir Šiaurės Amerikos lietuvių rašytojų draugijos bendras suvažiavimas, kuriame, joms susijungus, buvo įkurta (o tiksliau – atkurta) Lietuvių rašytojų draugija. Draugija pradėjo veikti pagal pakoreguotus Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos ir nuo 1922 m. buvusios Lietuvių rašytojų draugijos įstatus. Taigi Lietuvių rašytojų draugija JAV buvo atkurta, jau turint tam tikrą istorinį, kultūrinį paveldą, kuris tokiai Draugijai buvo atspirties taškas, sudaręs sąlygas tolesnei istorinės, literatūrinės atminties plėtotei, padėjęs kurti naujas galimybes perspektyvoje. Visą veikimo laiką Draugijos būstinė keitėsi priklausomai nuo valdybos sudėties. Keičiantis organizacijos būstinės vietai, valdybai ir pirmininkams, pagrindiniai Draugijos tikslai ir kryptys išliko nepakitusios: „Lietuvių rašytojų draugija jungia grožinę literatūrą puoselėjančius asmenis. Ta jungtis yra kūryba, išlaikanti dvasinę tautos gyvybę ir ugdanti profesinį solidarumą. Lietuvių rašytojų draugijai priklauso visų literatūrinių žanrų, poezijos, beletristikos, kritikos, literatūros mokslo, vertimų ir t. t. puoselėtojai, gyveną laisvame pasaulyje“4.
Galima prisiminti, kad Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkais yra buvę: Stasys Santvaras (1946–1950), Jonas Aistis (1950–1951), Benediktas Babrauskas (1951–1958), Juozas Tysliava (1958–1961), Pranas Naujokaitis (1961–1962), Bernardas Brazdžionis (1962–1966; 1979–1983), Aloyzas Baronas (1966–1970), Leonardas Andriekus (1970–1979), Anatolijus Kairys (1983–1986), Česlovas Grincevičius (1986–1988), Paulius Jurkus (1988–1998), Stasė Petersonienė (1998–2016), Valdas Aušra (dabar).
Lietuvių rašytojų draugijos veiklą Jungtinėse Amerikos Valstijose būtina matyti ne vien tik kaip tradicinės draugijos, bet ir kaip atsinaujinančios literatūros formuotojos išeivijoje, rašytojų asmeninio, kūrybinio palikimo saugotojos, rašytojų atminties ir įamžinimo institucijos. Tokios tinklinės, skėtinės organizacijos, sutelkusios ne vien tik rašytojus, literatūros kritikus, bet ir kultūros, visuomenės veikėjus, eilinius skaitytojus egzilyje, neturėjo nei Latvija, nei Estija. Estijos tarptautinė rašytojų bendrija, įsisteigusi 1945 m. Stokholme ir skirta sujungti egzilyje esančius estų rašytojus, nuo lietuviškosios skyrėsi ir mažesne savo apimtimi, ir siauresniais veiklos barais. Tokios, panašaus masto rašytojų organizacijos išeivijoje neturėjo ir Latvija (Latvijos rašytojų sąjunga įkurta tik 1940 m., gerokai vėliau nei tarpukariu veikusios estų ir lietuvių rašytojų draugijos).
Lietuvių rašytojų draugija nuo pat įsisteigimo pradžios buvo pagrindinė organizacija, kuri rūpinosi rašytojų įamžinimo, t. y. memorializacijos (jų vardų, kūrybinio palikimo, atminties), klausimais. Aktyviausiai memorializacijos procesas Lietuvių rašytojų draugijos veikloje vykdytas nuo 1951 m. iki 1966 m., t. y. pirmąjį Draugijos dvidešimtmetį: buvo kaupiamas archyvinis paveldas, leistos ir platinamos knygos, spausdinamas naujienlaiškis, rengiami rašytojų jubiliejų, jubiliejinių metų minėjimai, rūpinamasi rašytojų raštų leidimu, paminklų statymu ir kita.
Nuo 1951 m. vidurio vadovauti Draugijai imasi B. Babrauskas – poetas, literatūros kritikas, pedagogas, visuomenės veikėjas. Jis vadovavo iki 1958 m. Nuo 1950 m. jis buvo ir Čikagos lietuvių rašytojų klubo pirmininku. Jo pirmininkavimo laikotarpiu Draugijos būstinė buvo Čikagoje. Tai buvo bene aktyviausi Draugijos veiklos metai. 1953 m. Vokietijoje mirus Vydūnui, visi jo rankraščiai perduoti Lietuvių rašytojų draugijai Amerikoje. Bendradarbiaujant su 1952 m. Čikagoje įsteigtu Vydūno fondu, buvo išleisti Vydūno raštai, taip pat Vinco Krėvės, Vaižganto raštai. Pastatytas paminklas Vydūnui Vokietijoje ir V. Krėvei Filadelfijoje (Kazimiero parapijos Švento Kryžiaus kapinėse).
Lietuvių rašytojų draugija rūpinosi ne tik rašytojų raštų leidyba. Draugijos nariai konstruktyviai prisidėjo prie Bostono enciklopedijos trisdešimt septynių tomų literatūrinių dalių rengimo, Draugijos nariai buvo atskirų tomų redkolegijose, rinko medžiagą, rašė straipsnius, redagavo atskiras enciklopedijos dalis. Draugijos valdybos narė Nelė Mazalaitė savo vyro Juozo Gabės atminimui įamžinti pasiūlė Lietuvių rašytojų draugijai dvi premijas už poeziją (kiekviena po tūkstantį dolerių). Sutarusi su N. Mazalaite, LRD paskelbė konkursą dviem grožinės literatūros premijoms: Maironio poezijos premijai (tūkstantis dolerių), minint Maironio 50-ųjų mirties metinių sukaktį, ir Juozo Gabės premijai už poezijos knygą jaunimui.
Kitas svarbus ir aktyvus laikotarpis rašytojų įamžinimo lauke susijęs su B. Brazdžionio pirmininkavimu. Jis rūpinosi ne tik jo vadovaujamos organizacijos žinomumu lietuviškoje visuomenėje, bet ir archyvine Draugijos medžiaga. Buvo nutarta padaryti keletą dalykų: parengti kiek galima daugiau diasporoje gyvenančių rašytojų garso įrašų; perduoti Lietuvių rašytojų draugijos (ir Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos iš DP stovyklų) dokumentus Pasaulio lietuvių archyvui (PLA), kuriam tuo metu vadovavo Draugijos narys Česlovas Grincevičius. Taip archyve buvo sudarytas atskiras LRD fondas. Visos vėlesnės LRD valdybos nuosekliai laikėsi šio sutarimo. Apie B. Brazdžionio vadovaujamos Draugijos susirūpinimą lietuvių rašytojų JAV palikimo įamžinimu buvo plačiai skelbiama ir lietuviškoje spaudoje („Drauge“, „Darbininke“, „Dirvoje“, LRD naujienlaiškiuose ir kt.), tam buvo išnaudota ir vietos žiniasklaida. 1964 m. balandžio 5 d. Los Andžele Draugija suorganizavo Kristijono Donelaičio 250 metų gimimo sukakties minėjimą, kuris sutapo su 1963 m. LRD literatūros premijos įteikimu Mariui Katiliškiui. Renginio metu K. Donelaičio „Metus“ net aštuoniomis kalbomis skaitė ne tik lietuviai, bet ir nelietuviai renginio svečiai.
1982 m. gegužės 22–23 d. Klivlende B. Brazdžionio vadovaujama LRD valdyba surengė visuotinį Draugijos narių suvažiavimą. Tam buvo ypatinga proga – 50 metų nuo Maironio mirties (Draugija sukūrė savo firminį blanką su Maironio atvaizdu) ir 100 metų nuo V. Krėvės gimimo. Renginys pritraukė daugiau nei tris šimtus žmonių, o Klivlendo miesto meras gegužės 22–23 d. paskelbė „Lietuvių rašytojų dienomis“.
Būtina paminėti porą konkrečių ir mažiau žinomų atvejų, susijusių su LRD veikla memorializacijos klausimu: Juozo Krumino ir Jurgio Savickio atminimo įamžinimą.
1951 m. birželio 1 d., Vokietijos Edmunštalio tuberkuliozės sanatorijoje mirus poetui, vertėjui J. Kruminui (1914–1951), B. Babrauskas Draugijos vardu kreipiasi į tuo metu jau JAV gyvenančią buvusią poeto žmoną rašytoją N. Mazalaitę-Kruminienę-Gabienę dėl jos buvusio vyro, poeto J. Krumino atminimo įamžinimo, dėl paminklo pastatymo. Deja, nei į šį, nei į vėlesnį pakartotiną LRD kvietimą N. Mazalaitė neatsiliepia, tad paminklas poetui J. Kruminui, palaidotam Špakenbergo pabaltiečių kapinėse, lietuvių skyriuje, pastatytas tik Lietuvių rašytojų draugijos iniciatyva ir lėšomis. 1963 m. Draugijos iniciatyva išleistas tik rankraščiuose iki tol buvęs J. Krumino romanas „Šeštasis medis“. Romaną išleido „Nidos“ leidykla Londone. LRD planavo išleisti ir jo eksperimentinės poezijos ir kitas prozos knygas, deja, kaip liudija dokumentai, sutrukdė finansų trūkumas.
Draugija padėjo ir sprendžiant Prancūzijoje gyvenusio J. Savickio (1890–1952) palikimo ir palaidojimo klausimus. Kaip žinoma, paskutinius metus iki mirties J. Savickis gyveno su olande Mary Albine Koh. Testamentu jai perrašė visą savo turtą ir autoriaus teises (būtent dėl šių teisių vėliau su našle ir bylinėjosi Draugijos valdyba). M. A. Koh sunaikino beveik visus J. Savickio raštus, rankraščius, laiškus. 1952-ųjų gruodžio 22 d. miręs rašytojas buvo pašarvotas Rokbriuno Šv. Margaritos bažnyčioje, palaidotas atokesnėje kapinių vietoje. Vėliau Lietuvių rašytojų draugijos pastangomis ir lėšomis J. Savickio palaikai buvo perkelti į centrinę kapinių dalį, savotišką vietos garsenybių panteoną. J. Savickis amžinojo poilsio atgulė šalia airių poeto Williamo Yeatso. Draugijos pavadinimo santrumpa „LRD“ įrašyta ir antkapinėje plokštėje.
Lietuvių rašytojų draugijos šimtmečio proga prisiminta jos istorija ir bent nedidelė dalis jos darbų rašytojų memorializacijos labui paliudija, kad atminties klausimai neišvengiamai siejasi ir su kolektyvinės tapatybės klausimais, patvirtina prasmingą galimybę telkti išsklidusią bendruomenę. To tikimasi ir iš tam pačiam Draugijos šimtmečiui skirto II Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo, kuris įvyks šią vasarą, birželio 28–30 d. Vilniuje. Jį organizuoja Lietuvos rašytojų sąjunga, Pasaulio lietuvių bendruomenė ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kartu su partneriu Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka. Suvažiavimui bus parengtas ir jo metu pristatytas jau antrasis pasaulio lietuvių rašytojų kūrybos almanachas „Egzodika 2“. Tai leidžia kalbėti apie atmintį pačiose įvairiausiose formose ir skirtingose generacijose.
1 Daugiau žr.: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1563635/lietuvoje-pirma-karta-ivyko-meno-kureju-apdovanojimu-ceremonija-menininkai-dziaugesi-kolegu-ivertinimu; https://www.15min.lt/kultura/naujiena/naujienos/iteiktos-meno-kureju-premijos-tarp-laureatu-15min-zurnalistas-gediminas-kajenas-1104-1613864.
2 Daugiau apie tai: Jakonytė L. Rašytojo socialumas. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005. – P. 254.
3 Vaižgantas amžininkų akimis / parengė Alfas Pakėnas // Metai. – 2009. – Nr. 8–9. – P. 119–120, prieiga per internetą: https://www.zurnalasmetai.lt/?p=4045.
4 Iš LRD pirmininko Leonardo Andriekaus pranešimo LRD nariams, 1970. V. 22. – LTSC/PLA. – F. LRD.