Gintaras Lazdynas. Paprastas pasaulis Žemaitės akimis
2021 m. Nr. 12
Retas kuris XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių rašytojas susilaukia tokių pagyrų, kokios dosniai yra seikėjamos lietuvių literatūros klasikei Žemaitei. Ne vienas literatūros tyrinėtojas ir skaitytojas, pedagogas ir rašytojas išvysta Žemaitės apsakymų gelmėje glūdinčius neįsivaizduojamos meninės vertės ir išminties klodus. Dažnas skaitytojas dėl tokio vertinimo ironiškai nusišypso, nes blaiviai suvokia, kad tai tėra naivus bandymas ir lietuviškoje dirvoje žūtbūt iškasti meno lobių, kuriais turtingos kitų tautų literatūros. Vertinimas grindžiamas adoruojančiomis emocijomis, kurios, negana to, kad vadovaujasi geidžiamąja nuosaka, dar ir pareigą atrasti neregėtus turtus užkrauna ant būsimosios tyrinėtojų ar skaitytojų kartos. Įrodymų nėra, bet jie netrukus atsiras. Vis dėlto net ir skeptiškasis Žemaitės skaitytojas paradoksaliai pastebi, kad nors jo sąmonė priešinasi Žemaitės garbinimui, pasąmonė tuo pat metu noriai atsiveria iš jos kūrinių sklindančiai ypatingai jėgai, kuri prasibrauna iki giluminių lietuviškos kolektyvinės pasąmonės sluoksnių ir juose išjudina tuos archetipinius provaizdžius, kurie sklandžiai įsikūnija Katrės, Vingių Jono, Vingių, Petro Kurmelio, Marcės ir kitomis figūromis, tarsi iš tikrųjų tai būtų lietuviškų pasąmoningų provaizdžių lobynas. Kaip tik todėl lietuvių kultūros ribose Žemaitė suvokiama kaip organiškai vientisas, gyvas ir išties unikalus reiškinys.
Prie literatūros lopšio
Nuo tos dienos, kai atokiame Žemaitijos Ušnėnų kaime Žemaitė paėmė į rankas plunksną ir sukūrė pirmąjį savo apsakymą „Rudens vakaras“ (1894), Lietuvoje pasikeitė vos keturios–penkios žmonių kartos. Tomis pačiomis rankomis Žemaitė galėjo pasūpuoti ne vieną šiandien dar gyvuojantį šimtametį senolį. Kai Vakarų Europoje vešėjo ilgaamžes gilias šaknis suleidęs nenutrūkstantis kultūrinis-dvasinis gyvenimas, kartu su grupele kitų rašytojų Žemaitė triūsė prie silpna srove prasiveržusių lietuvių literatūros ištakų. Ne universitetai ir gimnazijos, ne pasiturintys tėvai ar kunigų seminarijos brandino rašytojus Vakaruose, o juos supanti kultūrinė aplinka – asmenybes ugdė tauta, tautą ugdė asmenybės: Thomui Mannui, kurio literatūrinė karjera prasidėjo tais pačiais 1894 m., mokslas gimnazijoje sekėsi sunkiai, Hermannas Hessė mokslus metė sulaukęs penkiolikos metų, o Knutas Hamsunas dėl nepritekliaus apskritai mokyklą lankė vos du šimtus penkiasdešimt dvi dienas1, ir, nepaisant to, visi jie tapo Nobelio premijos laureatais, žymiausiais epochos rašytojais.
Lietuvių tautai nepavyko sukurti kultūra prisodrintos aplinkos, kuri būtų brandinusi kokybišką dvasinį turinį, tauta tebegyveno anapus europietiškų kultūros formų – rašytojai tebekūrė „liaudžiai skaitymėlius“2. Genijus gimdė kitos tautos. Sovietmečiu varganą padėtį marksistinė kritika aiškino ir teisino sunkiomis socialinėmis ir politinėmis sąlygomis, carine priespauda ir baudžiavos palikimu, tarsi inspiruodama mintį, kad meną kuria tik žemieji visuomenės sluoksniai. Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė dar XX a. pradžioje, paveikta idealistinės „tautos dvasios“ koncepcijos, nurodė tiesioginę priklausomybę tarp individo (tautos) dvasinio turinio ir jo kuriamų kultūros formų, tačiau pasekmės dėl to nesikeitė – Lietuvos kultūra buvo nepaprastai skurdi ir neįgali. Tiksliausią šio neįgalumo diagnozę, manau, pateikė amerikietis Arthuras P. Colemanas, jis 1934 m. konstatavo, kad lietuvių tauta mirtinai nukraujavo dėl stiprios polonizacijos ir germanizacijos, per kurias „didžiausia lietuvių aukštuomenės dalis buvo įtraukta į vieną ar kitą kultūrą“3. Kitaip tariant, brandžiausią lietuvių tautos dvasinį turinį, kurį sukaupdavo lietuvių aukštuomenė ir šviesuomenė, susiurbdavo kitos tautos – lenkai, vokiečiai, rusai, – o gimtinėje likusi liaudis nesirūpino kultūrinio turinio brandinimu ir kaupimu.
Lietuvių jaunuomenė darė panašias išvadas. 1931 m. „Piūvyje“ Motiejus Miškinis aiškino, kad iki tautinio atgimimo liaudis ir tauta buvo „tolygios sąvokos“, nes bajorija gyvavo atplyšusi nuo liaudies ir „nusileisti iš savo aukštybių į lietuvišką kaimą jai buvo nebegalima“4. Kitose tautose, sutiko Petras Juodelis, aukštieji visuomenės luomai buvo tautiniai, todėl viena epocha paveldėjo kitos epochos turtus, ir „tradicija nenutrūko dėl visuomeninės struktūros pasikeitimo“, o lietuvių bajorijos kultūrinis paveldas nėra lietuviškas, todėl kyla abejonės ir dėl jo (pavyzdžiui, Adomo Mickevičiaus) perėmimo tikslingumo5. Iš liaudies gelmių išsiauginusi šviesuomenę lietuvių tauta atgims, o kol to neįvyko, „lietuviai turi seniausią iš gyvųjų kalbą ir jauniausią iš gyvųjų visuomenę. Visuomenę be praeities, be atminimų, be tradicijų. Barbarai iš nežinomų kraštų atsikėlė į XX amžių ir sunkiai, nuogomis rankomis, pradeda kurti savo kultūrą“6. Žvilgsnis į Lietuvą europietiškos kultūros šviesoje vertė daryti liūdnas išvadas dėl lietuvių kultūros būsenos. Dar nenutolę nuo kaimo ir senųjų liaudies inteligentijos tradicijų, lietuviai atsivėrė europietiškai kultūrai, kuriai būtina subręsti dvasiškai ir psichologiškai. Senoji karta to padaryti tiesiog fiziškai nebeįstengė. Tapdama „buržuazine visuomene“ tauta privalėjo nusikratyti „naiviojo tikėjimo pagrindo“ ir atsiplėšti „nuo dirvos“, pabrėžė P. Juodelis ir nebuvo neteisus. Nelaimei, tautai tada bebuvo likę dešimt laisvos raidos metų.
Nepriklausomybės epochoje ir senoji (S. Čiurlionienė, Julijonas Lindė-Dobilas), ir vidurinioji (Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga), ir jaunoji (P. Juodelis, M. Miškinis) karta jau ėmė suprasti, kad kultūrinės formos nėra kažkas išoriška žmogui, jos yra žmogaus dvasinio turinio įsikūnijimas. Naujųjų laikų kultūrai reikalingas ją atitinkantis dvasinis turinys, ir kol jo nebus, tol nebus ir jam tapačių formų. Jų neįmanoma išugdyti fiziniais pratimais ar imituojant. Žmogus kuria pasaulį pagal savo atvaizdą. Diachroninis europietiškos civilizacijos raidos pjūvis rodė, kad tautinio atgimimo aušroje Lietuva ir Vakarų Europa stovėjo ant smarkiai nutolusių filogenetinės raidos pakopų – lietuvių kuriamos formos atitiko labai tolimus XI–XII a. Vakarų Europos laikus. Jaunoji karta skaudžiai jautė šią tiesą.
Psichikos veiksnio ir milžiniško atotrūkio nuo Vakarų Europos akcentavimas buvo ne kelių keistuolių išsigalvojimas, o vis ryškėjanti idealistinė teorinio mąstymo tendencija. Dailininkas ir meno kritikas Justinas Vienožinskis su psichikos pokyčiais tiesiogiai siejo kardinalų lietuvių tautos pasikeitimą: „Išaugome valstybiškai, tvarkomės Europos valstybių pavyzdžiu. Patrijarchalinės tradicijos nutrūko, mūsų psichika keičiasi Europos psichikos linkme.“ Daug aukų, skaudžių sukrėtimų ir net katastrofų patiria „primityviška tauta“, kai iškyla būtinybė staiga persiformuoti ir prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Pasiekusi didelių laimėjimų politikos ir ekonomikos srityse lietuvių tauta atsiliko dvasinės brandos kelyje, o juk žmogaus dvasinis turinys tiesiogiai susijęs su jo kuriamo meno kokybe: „Primityvus žmogus kūrė primityvias formas, nes jo sielos nesudėtinga struktūra tokių buvo reikalinga“7. Senosios kartos liaudies menininkų pseudorealistinis menas yra tolimas praeities atspindys, pagrindinis jo elementas „giedrus primityvizmas“ jau nebetinka prie pakitusios lietuvio psichikos, kuri dar nesugebėjo nutraukti ryšių su praeitimi, todėl išlieka tolima ir svetima europiečio psichikai. Kaip vieną iš galimų raidos kelių J. Vienožinskis numatė lietuvių liaudies kultivuotas formas – primityvizmą, prie kurio esą civilizacijos išvarginta Europa sugrįžta, vedama tokių dailininkų kaip Paulis Cézanne’as, Paulis Gauguinas, Pablas Picasso, Henri Matisse’as.
Sovietmečiu įsigalėjus materialistiniam pasaulio reiškinių aiškinimui staiga dingo su marksistine ideologija nesuderinamas „tautos psichikos“, o tuo labiau „tautos dvasios“ veiksnys ir filogenetinio atotrūkio nuo Europos kultūrinės raidos dėmuo. Psichikos veiksnį pakeitė socialiniai ir ekonominiai veiksniai, klasinė užprogramuota sąmonė, o filogenetinės raidos klausimas atmestas – iš čia ir atsirado keisti teiginiai apie lygiagrečią lietuvių ir Vakarų Europos kultūrinę raidą, neaktualizuojantys nei dvasinių, nei psichinių procesų, o meną paverčiantys teminių, stilistinių ar poetinių priemonių vartojimo įgūdžiais. Neliko nei galimybės, nei būtinybės aiškintis giluminių tautos kultūrinio atsilikimo ir jo šalinimo priežasčių, tirti giluminių „tautos dvasios“ – tautinės psichikos – struktūrų. O juk, skirtingai nuo europiečių, šiuos evoliucionistinės pasaulėvokos elementus lietuviai galėjo autentiškai tirti tiesiogiai reflektuodami istorinę savo tautos lemtį ir tebevykstančius psichikos lūžius.
XIX a. pabaigoje prasidėjo, o Nepriklausomybės metu neįtikėtinai paspartėjo filogenetinė tautos raida – lietuvio tautinės savimonės fermentavimosi ir individualios sąmonės išsilukštenimo procesas, savo sparta keliolika kartų lenkęs Vakarų Europoje natūralia eiga vykusius procesus. Naujosios tarpukario kartos sąmonė, negavusi natūralaus išaugimo galimybės, drastiškai atsiplėšė nuo senosios kartos sąmonės ir didžiule sparta nuskubėjo į priekį. Ne vienas jaunasis intelektualas jautė, kad Žemaitė priklausė jau kitai, į praeitį nugarmėjusiai epochai, kuri paliko neįkainojamų darbų, tačiau jų vertė sveriama ne estetikos svarstyklėmis. Tie jauni žmonės daug geriau nei kritiškoji S. Čiurlionienės ir Vaižganto ar kartais iki stabmeldiškumo adoracinė, marksizmo išauklėta karta nujautė tikrąją reiškinio esmę. Todėl, kalbant ir apie Žemaitės pasaulėvoką bei mentalitetą, ir apie jos kūrybos suvokimą, nederėtų užmiršti, kad prie lietuvių literatūros lopšio stovėjusią Žemaitę ir šiuolaikinį skaitytoją skiria ne šimtas dvidešimt penkeri metai, o keletas vakarietiškos kultūrinės evoliucijos šimtmečių.
Žemaitė gyveno viešpataujant kolektyvinei mes sąmonei, kuri lėmė visą žmogaus raišką ir šeimos, ir visuomenės erdvėje, kuriai žmogaus vertės matas buvo ne jo individualumas, o sugebėjimas paklusti teisingo bendruomeninio elgesio normoms. Europoje ne tik literatūra, bet ir mokslas jau buvo įžengęs į sudėtingą vidinį asmeninės psichikos pasaulį. Kolektyvinė-sinkretinė sąmonė ir individualybės sąmonė pasaulį mato, suvokia ir vertina skirtingai – tai yra du skirtingi pasaulio ir būties modeliai. Todėl kai šiuolaikinės kultūros ir modernaus mąstymo instrumentus mes pritaikome Žemaitei ir jos epochai mąstyti, gauname klaidinančiai iškreiptą vaizdą. Prie tarpukariu pradėtos arti evoliucinio literatūros reiškinių suvokimo vagos vėl atkovojus nepriklausomybę nebebuvo grįžta, nespėjusi susiformuoti tradicija nutrūko, užleisdama vietą istorinio materializmo koncepcijoms.
Ganėtinai dar jaunas evoliucinės psichologijos mokslas klausia: kas yra kultūra ir kodėl mes apskritai ją turim? Ieškodami atsakymo mes geriau suvokiame, kad „kultūros fenomenas nėra kažkas, kas „tiesiog įvyko“, bet įrodymas, kad žmogaus kultūrai reikia tam tikros rūšies smegenų, kad ją išlaikytų“8. Tad kas įvyko XIX a. pab. Lietuvoje? Ar kultūra „tiesiog įvyko“, kaip mums dažniausiai atrodo, ar ji įvyko dėl to, kad prasidėjo rimti pokyčiai lietuvio smegenų rievėse ir jų sandaroje?
„Tikroji nuotaka“
Nusikelkime į XIX a. pradžios Vakarų Europą, kai po XVIII a. intelektualinių paieškų istorinis laikas suskilo į senovę ir dabartį kaip skirtingas individo sąmonės ir žmonijos dvasinės raidos pakopas, o europietis suvokė, kad tarp istorinio žmogaus sąmonės išsivystymo laipsnio ir kultūrinių jos raiškos formų yra tiesioginė priklausomybė. Vienas etnologijos mokslo pradininkų Jacobas Grimmas 1808 m. išskyrė žmonijos raidos pakopas atitinkančius diachroninius estetinio subjektyvumo tipus: senąjį folklorinį (Naturpoesie arba Volkspoesie) ir naująjį literatūrinį meną (Kunstpoesie). Folklorinė poezija kalba apie visai tautai aktualius dalykus, kuriuos kiekvienas tautos narys nešiojasi savyje, o meninė poezija išreiškia vidinę žmogaus nuotaiką, individualią nuomonę ir gyvenimišką patirtį, kuri nėra visuotinė, „liaudiškoji poezija (Volkspoesie) iškyla iš visumos sielos, o tai, ką aš vadinu menine poezija (Kunstpoesie), – iš individualios“9. Skirtinga prigimtis abiem šioms meno rūšims neleidžia gyvuoti sinchroniškai, todėl smarkiai klysta tie, kurie tiki galimybe dabar kurti senąją poeziją10. Tyrinėtojų dėmesį pirmąkart istorijoje tada patraukė liaudies (tautos) pasakos, kurias J. Grimmas nukėlė į indoeuropiečių protėvynės laikus kaip autentiškiausią „tautos dvasios“ įsikūnijimą.
1812 m. kartu su broliu Wilhelmu J. Grimmas parengė pirmąjį folklorinių pasakų rinkinį „Vaikų ir namų pasakos“. Publikuodami tekstus broliai Grimmai nesistengė praturtinti pasakų siužetų, o štai stiliaus netausojo: „<…> stilius ir raiška, savaime suprantama, didžiausia dalimi priklauso mums“11, rinkinio „Įžangoje“ prisipažino W. Grimmas. Siužetų nelietė, nes jie tarsi priklausė „visumos sielai“, o stilių leido pataisyti „individualiai sielai“, kad jis nežeistų literatūriškai mąstančių žmonių skonio, vadinasi, laikė jį ne prigimtiniu reiškinio bruožu, o tik neesminiu apdailos elementu. Nesąmoningai atmetę galimybę prisiderinti prie archajiško folklorinio subjektyvumo ir autentišką pasakų stilių nesunkiai priderinę prie savo skonio, broliai Grimmai neatkreipė dėmesio į tai, kad savo taisymais iš pagrindų keitė pamatinius pasakos elementus – pasakos pasaulėvoką ir mentalitetą. Kaip tik dėl to daugeliui vėlesnių etnologų rinkinio tautosakiškumas sukėlė abejonių.
Puikus pavyzdys, rodantis, kaip vyko stiliaus modernizavimas, yra viena žymiausių rinkinio pasakų „Tikroji nuotaka“, kurią broliai Grimmai 1842 m. pasiskolino iš mokslo žurnalo. Joje pasakojama apie pamotės skriaudžiamą našlaitę, kuri, išlaikiusi sunkius išbandymus, įgijo didžiulius turtus ir įrodžiusi, kad yra tinkamiausia nuotaka, ištekėjo už karalaičio. Skriausdama mergaitę pamotė prisigalvojo neįvykdomų užduočių, trečioji iš kurių – per naktį pastatyti karališkus rūmus. Autentiška pasaka puse sakinio praneštų, kad tada pasirodė stebuklinga pagalbininkė, kuri liepė mergaitei nusnūsti, o kai ši atsibudo, prieš ją stovėjo baigti rūmai, tačiau pasakos pateikėjas nesusilaikė nepridūręs keleto smulkesnių detalių: „Fėjai paliepus pakilo uolos ir akmenys ir sugulė vienas prie kito taip, kad netrukus jau stovėjo puikūs rūmai. Iki vakaro ir viduje viskas buvo baigta ir išdailinta“12. Tačiau net ir taip susmulkintas vaizdas broliams Grimmams pasirodė pernelyg stambių gabaritų, todėl rūmų statymo veiksmą jie išskaidė į dar smulkesnes detales ir ėmė skrupulingai aprašinėti, kaip rūmai statėsi, kaip jie atrodė iš vidaus ir išorės, neužmiršdami paminėti daugybės baldų (spalvingai išsiuvinėtų kėdžių ir prabangiai išpuoštų krėslų, marmuro stalų, krištolo sietynų ir pan.), žalvario indų ir kitų namų apyvokos daiktų (puodų, semtuvėlio, vandens kibiro ir kt.)13. Tekstą broliai Grimmai taisė kiekvienai naujai rinkinio laidai, pavyzdžiui, 1843 m. redakcijos „didžiulė auksinė vėtrungė“14 1857 m. redakcijoje virto „didžiule vėtrunge, nelyginant aukso mergelė plevenančiais drabužiais“15 ir pan.
Pusantro šimto metų tõkios literatūrinės puošmenos niekam nekliuvo. Tik XX a. viduryje garsus šveicarų etnologas Maxas Lüthis, lygindamas pasakos „Miegančioji gražuolė“ juodraštį su išspausdintu tekstu, pastebėjo, kaip broliai Grimmai įsibrauna į prigimtines pasakos valdas. Akimirką, kada karalaitis pabučiuoja princesę ir karalystė pabunda iš šimtmetį trukusio miego, iš pasakotojo lūpų J. Grimmas užrašė kaip ir dera glaustai: „Ir visa pabudo iš miego.“ Žinutė iš pažiūros nereikšminga, tačiau broliai Grimmai sustabdo pasakojimą ir degdami smalsumu praskleidžia trumpame sakinyje suspaustą informaciją, kad pasimėgautų detaliu karalystės pabudimo vaizdu: štai keliasi iš miego ir rąžosi karalaitė, štai vėl ima kunkuliuoti ant krosnies virę puodai, štai sparnus pramankština ant sienos ropinėjusi ir užmigusi musė, štai virėjas skelia antausį berniukui, o šis garsiai surinka, štai tarnaitė baigia pešti viščiuką16. Literatūriniu požiūriu pasaka įgyja dinamiką, įvairovę, vaizdo gelmę ir tūrį, tačiau folkloriniu požiūriu ji apsikarsto nenaudingais beprasmiais barokizmais, kurie pražudo glaustą pasakos stilių, nes pasaka nelinkusi stabčioti prie smulkios kiekvieno įvykio rekonstrukcijos, detalės jai yra tuščias ir neinformatyvus balastas, atitraukiantis dėmesį nuo esminių dalykų – jai rūpi tik veiksmas ir jo pasekmė, ji nekantrauja papasakoti, kuo istorija baigėsi.
Folklorinės pasakos, perkoštos per modernią sąmonę, literatūrinėmis novelėmis virto ne tik dėl detalizuoto vaizdo. Ko gero, svarbesnis yra kitas literatūrinio mąstymo bruožas – loginiai priežastingumo ryšiai. Net ir žurnaliniame „Tikrosios nuotakos“ variante pamotės užduotys dar yra tiesiog mechaniškai išrikiuotos pagal sunkumą, o broliai Grimmai jas sujungia priežastiniais loginiais ryšiais: kai mergaitė pasiguodė pamotei, kad rūmų neįmanoma pastatyti per naktį, pamotė gudriai atšovė: „Jeigu galėjai su kiaurasamčiu išsemti tvenkinį, tai galėsi ir rūmus pastatyti“17. Nė vieno iš šiųdviejų elementų neaptiksime autentiškoje stebuklinėje pasakoje, kuri pasitenkina stilistiškai menkiausiai nuspalvintais ir minimaliai konkretizuotais objektais ir visiškai nesirūpina loginiu veiksmų pagrindimu.
Didžiulį poveikį formaliosios kūrinio sandaros suvokimui padariusio veikalo „Paprastos formos“ (1929) autoriaus André Jolleso nuomone, literatūra gimsta tada, kai kalba ima kurti18: pasineria į beformį pasaulio chaosą ir ima tvarkyti ir pertvarkyti jį, jungdama panašų su panašiu, bet ne suversdama detales į krūvą, o sukurdama įvairovę, „kurios dalys viena į kitą įsiskverbia, susijungia, susilieja“19, sudarydamos apčiuopiamą pavidalą. Kai kalba savo formuojančia galia įsikimba į tokį pavidalą, jau galime kalbėti apie literatūrines formas. Remdamasis binarinėmis opozicijomis ir vartodamas J. Grimmo terminologiją, A. Jollesas atskyrė novelę, kuri siekia kurti tikrovės iliuziją ir priklauso meninei kūrybai (Kunstpoesie), ir pasaką, „paprastąją formą“, kuri nesirūpina tikrovės iliuzijos kūrimu, nuolat remiasi stebuklingumu ir priklauso pirmapradei kūrybai (Naturpoesie). Jeigu novelė susikoncentruoja į vieną įvykį ir stengiasi perteikti jame slypinčią prasmę, tai pasaka šokinėja nuo vieno veiksmo prie kito, kuriuos galiausiai tam tikru būdu sujungia į visuminį įvykį, kurio prasmė jai nerūpi20. Pasaka pasakoja ne apie poelgius, o apie įvykius ir etiškai vertina būtent įvykius. Tokį vertinimą A. Jollesas vadina jausminiu etiniu įvertinimu – „naiviu moralu“, kuris byloja ne estetine, o nenuginčijama ir kategoriška kalba, tai yra grynai etinis absoliutus vertinimas: „Pasakoje išryškėja forma, kurioje veiksmai, įvykių eiga išdėstomi taip, kad jie visiškai atitiktų naivios moralės reikalavimus, vadinasi, pagal mūsų absoliutų emocinį vertinimą būtų „geri“ ir „teisingi“21.
Dvi mąstymo pakopos
Visą XVIII a. brendęs evoliucionistinis mąstymas, kaip minėta, atvedė prie dviejų raidos stadijų išskyrimo. Jeigu žmonija juda iš pirmykščio būvio į civilizuotą, vadinasi, susiklosto bent dvi nesutampančios raidos fazės – pirmykštė ir šiuolaikinė, – tad civilizuotas žmogus kokybiškai skiriasi nuo pirmykščio. Vokiečių literatūros tyrinėtojas Friedrichas von Blankenburgas 1774 m. pirmasis herojinį epą ir romaną sugretino ne kaip skirtingas žodinio meno, o kaip chronologiškai skirtingiems žmonijos raidos etapams atstovaujančias sąmonės formas. Epas ir romanas pasaulį regi skirtingai, ir šis skirtumas „kyla iš žmogaus mąstymo būdo skirtumo“22 – herojinį epą kuria kolektyvinis-bendruomeninis žmogus, kuris pasaulį piešia gerokai stambesniais potėpiais, nesirūpindamas ir nesidomėdamas detalėmis, o romaną kuria iš kolektyvinio subjektyvumo išaugusi individualybė. Apšvietos epocha Vokietijoje ypač išryškino naują sintetinį dviejų subjektyvumų derinį: žmonija (tauta) – individualybė. Dar 1792 m. straipsnyje „Apie visuotinį valstybinį ugdymą“ antropologinės lingvistikos pradininkas ir būsimasis Berlyno universiteto įkūrėjas Wilhelmas von Humboldtas skelbė, kad šiuo metu „žmonių giminė pasiekė tokią kultūros pakopą, iš kurios aukščiau kilti gali tik dėl atskirų individų lavinimosi“23, ir tuo rūpintis valstybė privalo savo pačios labui. Istorinėje laiko skalėje kolektyvinis subjektyvumas atiteko praeičiai, o individualybės – dabarčiai ir ateičiai.
Vokiečių kultūra intensyviai aiškinosi klausimą, kaip filogenetinėje žmonijos evoliucijos grandinėje kinta literatūrinės formos ir turinys ir kokie veiksniai nulemia jų kitimą. W. von Humboldtas išskyrė dvi esmines žmonijos intelektualinės raidos pakopas: poezijos, kuri remiasi jausmine analize, ir prozos, kuri remiasi logine analize. Proza išauga dirvoje, kurią išpuoselėja jutiminio lygmens dvasinę patirtį apdorojusi poezija, todėl proza yra sudėtingesnis ir brandesnis mąstymas, gimstantis iš intelekto turtingumo ir laisvės24. Proza yra ne rašymo forma, o mąstymo laipsnis ar būdas, todėl ne kiekvienas prozinis tekstas gali būti prozinio mąstymo vaisius.
Kuo brandesnė žmogaus dvasia, kuo labiau individualizuota jo sąmonė, kuo platesnį saviraiškos diapazoną ji apima, tuo gilesni daiktų ir reiškinių sluoksniai jai atsiskleidžia, tuo smulkiau ji įstengia realybę skaidyti į sudėtines dalis, tuo gilesnes ir slaptesnes priežastis suvokia ir tuo subtiliau rekonstruoja pasaulį ir būtį. Žmogaus dvasia ir protas tampa veidrodžiu, nuo kurio kokybės priklauso išorinio pasaulio atspindžio kiekybė ir kokybė: „Kiekvienas už jo esančią pilnatvę ir grožį suvokia tokiu mastu, kiek viena ir kita yra jame pačiame“25. Traktate apie Johanno Wolfgango Goethės „Hermaną ir Dorotėją“ (1799) W. von Humboldtas palygino nekultūringo ir išsilavinusio žmogaus refleksines galias: „Jeigu nekultūringas žmogus visoje gausybėje objektų mato tik vienarūšę, neišskaidytą masę, tai žiniomis apdovanotas stebėtojas viename vieninteliame taške įžvelgs ištisą reiškinių pasaulį“26. Opoziciją „išsilavinęs – neišsilavinęs“ (gebildeter – ungebildeter) į savo koncepciją netrukus įtraukė ir J. Grimmas: Naturpoesie kuria neišsilavinę (nesukultūrinti), o Kunstpoesie – išsilavinę žmonės27. Kuo menkesnė yra tautos sukaupta patirtis, tuo mažiau įvairovės ji regi, o kiekvienas tokiai patirčiai atstovaujantis rašytojas yra „liaudies rašytojas“ (Volksdichter)28.
Romantizmo filosofas Friedrichas Schellingas savo ruožtu teigė, kad evoliucinės pakopos dažnai taip nutolsta viena nuo kitos, kad nebeįstengia susišnekėti tarpusavyje, todėl šiuolaikinė sąmonė nebegali suvokti mitologijos, nes nebėra pajėgi nusileisti į tas aplinkybes, kuriomis ši buvo kurta29. Sąmonė, kuriai mitologija buvo mąstymo forma, arba subjektas, yra kitokia nei vėlesnė sąmonė, besistengianti suvokti mitologiją kaip objektą. Taikydami F. Schellingo dėsnį galėtume pasakyti, kad Žemaitė dar negalėjo parašyti „Fausto“, o J. W. Goethė jau nebegalėjo parašyti autentiškos „Marčios“. Toks nesugebėjimo atpažinti kitos sąmonės įsikūnijimą procesas vyksta ir šiuolaikinio skaitytojo psichikoje, kai jis skaito Žemaitės apsakymus – susikerta dvi diachroninės mąstymo ir suvokimo sistemos.
Vienmatis pasaulis
Bendrieji folklorinio mąstymo dėsniai valdo ir Žemaitės apsakymų pasaulį: rašytoja regi daiktus, žmones, augalus, gyvūnus, namus, tačiau jos žvilgsnis neprasiskverbia giliau – ji nemato daiktų gyvavimo laike, tarpusavio priežastinių ryšių, kilmės, netgi išskirtinių savybių. Objektas regimas toks, koks jis momentiškai atsiskleidžia stebėtojo akims, perėjęs per naivios sąmonės filtrą, išplaunantį spalvas, savybes, detales. Pasakojimas skaidomas į nedidukus savarankiškus kompoziciškai ir semantiškai išbaigtus epizodus, kurie dėliojami vienas šalia kito į eilę, ir šis padėjimas greta kaip ir pasakoje atstoja priežastinius junglumo ryšius tarp dalių. Meninėje kūryboje (Kunstpoesie) vaizduojamas pasaulis funkcionuoja kaip gyvas organizmas, o ne sudurstytas iš paskirų, vienas su kitu nesusieinančių gabalų. Žemaitei nepavyksta jų išauginti vieno iš kito, sujungti priežastiniais ryšiais, juose veikia lokali logika, todėl, bandant vieno epizodo loginį pagrindimą perkelti į kitą epizodą, neretai iškyla dideli prieštaravimai ir nesutapimai, nes kiekvienu tokiu atskiru epizodu rašytoja siekia autonomiškų tikslų, kuriems įgyvendinti savavališkai keičia personažams ar aplinkai parinktų bruožų proporcijas ir turinį (pavyzdžiui, Vingių Jonas yra patologiškas tinginys, tačiau staiga jis pats savo valia ir niekam neprasitaręs išeina šienauti).
Iš momentinių nuotraukų sulipdytas ir garsiausias Žemaitės apsakymas „Marti“: Vingių šeimos kasdienybė, pirmieji Katrės potyriai, kaimo darbymečio vaizdai, Katrės gyvenimas po kelių mėnesių ir pan. Vaizdas aprėpia konkrečias statiškas būsenas, kurios, sudėliotos į vientisą liniją chronologine seka, išryškina apčiuopiamo Katrės kitimo fazes, nors pats kitimas – vienos būsenos virtimas kita būsena – su jo priežasčių analize palieka už teksto ribų. Per epizodus skiriantį laiko tarpą personažai pakeičia savo kaukes, nors dažnai jų keisti nė nereikia, nes, pavyzdžiui, „Marčioje“ visi personažai lieka nepakitę, naują kaukę užsideda tik Katrė, kai neveiksmingą tradicinį nuolankumą, bandant Vingių pasaulyje įtvirtinti savas („kaip pas tėtušį“) žaidimo taisykles, keičia agresyvesnis maištingumas. Janina Žėkaitė teigė, kad Žemaitė nemoka analizuoti, ji tiesiog rodo, painiojasi tarp išvadų ir nesistengia nuosekliai pereiti iš vaizdo į vaizdą, todėl ją sunku perprasti30. Rekonstruoti kitimo procesą palikta skaitytojui, kuris dažnai be jokio pamato savo analitines išvadas priskiria kūrybinei Žemaitės kompetencijai ir sąmoningoms intencijoms.
Į buitinę sceną Žemaitė įveda personažų, kurie tarpusavyje sąveikauja ir keletą kartų iš skirtingų pusių tikrinami, ar laikosi nurodytų elgesio taisyklių. Be vienos–dviejų emocijų, vieno–dviejų būdo bruožų dažniausiai jie neturi kitų ryškesnių bruožų, netgi fizinių, o ir tie iš esmės tėra trafaretiški, personažus paverčiantys kaukių nešiotojais. Jų žmogiškosios savybės iškyla ne kaip socialinių ar psichologinių procesų pasekmė, turinti savitą priežastinę priklausomybę, o nekintančiu aprioriniu pavidalu. Jie pasmerkti savo vaidmeniui, todėl tokių personažų negalima laikyti charakteriu estetine to žodžio prasme, jų negalima analizuoti psichologiškai, belieka stebėti vienpusės jų raiškos pasekmes. Išvados iš anksto nulemtos, jokie atsitiktinumai, joks pasipriešinimas apriorinei kaukės determinacijai ar netikėtas aplinkybių pokytis, „praregėjimas“, kuris atvertų kelią į kokybiškai naują būvį, neįmanomas. Kaip pasakos piktoji pamotė negali pasidaryti gera, taip ir Vingių Jonas negali tapti gražus, darbštus, mylintis, kad ir kiek dėl jo savybių graužtųsi ar rėkautų Katrė, kartu su rašytoja tarsi tikinti, kad visos jo fizinės ir moralinės savybės yra valingo jo apsisprendimo pasekmė. Pasakoje herojus gali keisti savo socialinį, bet ne etinį-moralinį statusą. Žemaitė taip pat nemato galimybių Jonui vėl virsti žmogumi ir nesuvokia jo sugriuvimo priežasčių, išskyrus tą vieną – sąmoningą užsispyrimą negyventi, kaip gyvena žmonės.
Rašytojos akis aprėpia labai siaurą vaizduojamo pasaulio ruožą, o jame išskiria tik bendriausią daiktų ir reiškinių pavidalą, nesistengdama jo užpildyti konkrečiu turiniu. Iki gilesnės analizės ar detalių ryškinimo beveik niekada neprieinama, nesvarbu, kas būtų vaizduojama – žmogaus išvaizda, jausmai, buitis, gamta, aplinka. Pastebimi tik pačius stambiausius dėmenis turintys objektai-sąvokos: namas, kambarys, žmogus. Niekur nerasime šypsenos, nuostabos, pykčio iškreipto veido, raukšlių, visi personažų veidai vienodi, be iškilesnių bruožų. Sakyti, kad detalus vaizdas Žemaitei nereikalingas ar neatitinka jos meninių siekių, yra netikslu – rašytoja tiesiog nepastebi ir neaktualizuoja ją supančio pasaulio detalių. Taip yra ne dėl to, kad ji neskirtų spalvų ar nematytų smulkesnių empirinio pasaulio išmatavimų, o todėl, kad tie dalykai neperteikia svarbios informacijos. Galėtume rašytoją teisinti tuo, kad jos vaizduojamas pasaulis pats buvo ganėtinai neįvairus, tačiau rašytojas, tirdamas išoriškai neįvairų pasaulį, turi pastebėti labai įvairias to neįvairumo priežastis, ir šiuo atžvilgiu jis pats negali priklausyti neįvairiam pasauliui – šiuolaikinis rašytojas savaime nuobodžius ir neįdomius dalykus turi padaryti įdomius31.
Portretas „Marčioje“
Du apsakymo „Marti“ personažai dar mokyklos laikais įsirėžia į kultūrinę lietuvių sąmonę ir niekada iš jos nebeišblunka – Katrė ir Vingių Jonas. Sunku sutikti su teiginiu, kad kurdama neigiamus personažus Žemaitė nesiekė moralizuoti, bet vaizdavo juos objektyviai ir smerkė „visa apsakymo dvasia“32, nes aiškiai matyti, kaip stipri moralistinė rašytojos emocija galingai susilieja su vaizduojama tikrove ir ją tuo stipriau iškreipia sukarikatūrinimo linkme, kuo niekingesnėmis žmogiškosiomis savybėmis pasižymi personažas. Vingių Jono atveju ji pasiekė kraštutinę grotesko ribą ir taip išdarkė Jono atvaizdą, kad jo pagailo net Žemaitės tekstų redaktoriui Jonui Jablonskiui, kurio dėka Jonas nepavirto visiška pabaisa. Iš pirminės charakteristikos, stilistiškai pataisęs tekstą (citatoje skliausteliuose), redaktorius išbraukė (citatoje pakreipta) ne vieną natūralistinį apibūdinimą:
Stambus, aukštas, plačiausių pečių, storo pilvo, per didumą truputį sukumpęs (=sulinkęs), rankos smalinuotos (=degutuotos) kaip balžienai, kojos kreivos kaip ritmušai, burna kaip sėtuvė, nosė kaip už ditką (=trečioką) agurkas, akys užgriuvusios kaip kurmio, galva didžiausia, pasišiaušusi, pilkais plaukais ir nulinkusi į priešakį, įremta liemenyje ant storo sprando, kakta aukštyn atversta ir kepurė ant šalies užvožta. Lūpa apatinė atkritusi rodė stambius pageltusius dantis ir tankiai išleido seilėms nudrykti33.
Sudarytas iš gausybės augalinių-gyvulinių palyginimų, gana sodriomis, tačiau su realizmo stilistika nederančiomis spalvomis nutapytas groteskiškas Jono paveikslas vis dėlto neišryškina jokio individualaus fizinio bruožo. Palyginimas, jeigu tai yra vienintelė charakterizavimo priemonė, veikėją ne individualizuoja, bet įterpia į bendresnę klasę ir individą pristato kaip rūšies atstovą. Dailininkui realistui iš pateiktų detalių nutapyti atpažįstamą Jono portretą būtų sudėtinga. Regime tik didelę galvą, kreivas kojas (kurias Jonas netrukus ištiesia po stalu), užgriuvusias akis ir atkritusią apatinę lūpą, bruožus, šiaip jau verčiančius įtarti žymius Jono sveikatos sutrikimus, hidrocefaliją ar vaikystėje persirgtą rachitą, kurie gailesčio nesukelia ir nuo moralinio Žemaitės teismo neatleidžia. Priešingai, daugelis Jonui priskirtų fizinių savybių yra moralinio teismo nuosprendis – ne objektyvaus, bet emocinio pobūdžio, vertinamojo ir niekinamojo, primenančio vaikų patyčias. Jų negatyvumą byloja ne kūrinio medžiaga, o šališkas pasakotojos nusiteikimas. Moralinės ir fizinės savybės susilieja į visumą, todėl fiziniai negatyvaus personažo bruožai groteskiškai išsikreipia pagal moralines jo savybes ir tampa smerktini. Tai ne estetinis, o etinis įvertinimas, kaip teigė A. Jollesas. Diskvalifikavus Joną, jokios kitos jo savybės nebėra minimos, išskyrus formulinį frazeologinį apibūdinimą „vyras iš stuomens ir iš liemens“.
Vingių Jonas nėra pirmaeilis personažas. Skaitytojo akyse dažniau šmėsčioja senoji Vingienė ir senis Vingis, o visas dėmesys sutelktas į Katrę, tačiau jos portretui dar labiau pagailėta tikslinančių potėpių. Ir pasakotoja, ir kiti veikėjai, netgi Jonas, pastebi tik kelis nepatrauklius Katrės veido ir išvaizdos bruožus, besikertančius su nusistovėjusia lietuvaitės grožio samprata. Rašytojos visiškai diskvalifikuotas Jonas, išgirdęs, kokia nuotaka jam parinkta, ima priešintis: „tokia juoda ir akys kaip vabolės“, o motina Vingienė tol pritardavo: „kaip žydelka ar cigonė, kaip biesas žino kas…“34, kol 1913 m. leidimo redaktoriai šį tautiškai nekorektišką apibūdinimą išbraukė. Katrės juodbruvą gymį pripažįsta ir pati pasakotoja, nurodydama juodas, piktumu spindinčias Katrės akis, o Vingienė priduria naują bruožą – „didnosė“. Jokių kitų detalių. Tad dailininkui vienos žymiausių lietuvių literatūroje veikėjų Katrės portretą tektų piešti tik iš kelių taupių bruožų – tamsus gymis, išsprogusios akys, didelė nosis. Nereikia būti labai įdėmiu skaitytoju, kad Katrės išvaizdos aprašymas nesužadintų noro išgirsti išsamią tamsaus jos gymio kilmės istoriją, kuri galbūt susijusi su kita Joną atstumiančia Katrės savybe – „paseno, o nenutekėjo“, bet skaitytojo lūkesčių rašytoja nesiruošia tenkinti.
Ir tai yra viskas, ką „Marčioje“ žvelgdama į žmogų pastebi Žemaitė. Ten, kur šiuolaikinis menininkas regėtų gausybę smulkmenų, Žemaitė mato tik žmonių siluetus. Nė vienas kitas personažas – seniai Vingiai, Katrės tėvai, brolis, piemenukas, dėdė, kuris barasi dėl kiaulių, vaikai, bobos, vyrai, mergos, degtinę siurbčiojanti bobelė – neturi jokių fizinių bruožų, visi jie gyvuoja beformiu grynosios sąvokos pavidalu tarsi folklorinėje pasakoje, kuri niekada nepiešia žmonių portretų.
Analitinis gamtos aprašymas?
Meniškai reikšmingos informacijos Žemaitės apsakymuose yra keleriopai mažiau už jų tekstinę apimtį, išsiplėtusią dėl ekstensyvių gamtos ir aplinkos aprašinėjimų, kuriuos kritikai neretai pavadina „analitiniu gamtos aprašymu“35. Albertas Zalatorius, priešingai, išanalizavęs gamtos aprašymą apsakyme „Petras Kurmelis“, įtikinamai parodė, kad jis yra anaiptol ne analitinis, bet ganėtinai savitikslis, menkai įprasmintas ir struktūruotas: tyrinėtojas eksperimentavo keisdamas vietomis sakinius, daugiau kaip perpus trumpindamas fragmentą, tačiau įspūdis nesikeitė, logika negriuvo, tik „kai kurie vaizdai gal net stipriau įsirėžia į sąmonę“36.
Sunku „analitiniu aprašymu“ pavadinti ir auštančio pavasario vaizdą „Marčioje“, piešiamą trumpais sakiniais, kurie retsykiais pagyvinami žaismingais pastebėjimais, palyginimais, epitetais. Kiekviename sakinyje iškyla vis nauji savarankiški aktantai, kurie sugrupuojami kataloginio išvardijimo principu: iš pradžių dangaus kūnai ir gamtos objektai (saulė, vėjas, sniegas, miškas), po jų eilė ateina paukščiams (stambus žąsinėlis, baltos gulbelės, antys, strybakojis gandras, žvirbleliai, ledspira), nuo gamtos žvilgsnis krypsta į sodžių, kur vardijami gamtiškieji, iš esmės, formuliniai atributai (margi balandėliai, raudonas gaidys, širvas žąsinėlis, rainas katinas, rudis), po sodžiaus ateina eilė į klases suburtiems žmonėms (vaikai, vyrai, mergikės, bobos). Pabandęs šį breigelišką paveikslą atgaivinti savo vaizduotėje, skaitytojas ir vėl medžiagos turėtų semtis iš savo paties patyrimo, kadangi net ir gamtos aprašymui Žemaitė šykšti detalių, neišskiria jokio savitumo, kuriuo pasižymėtų būtent šis gamtos lopinėlis. Detalės išbyrėjusios ir nesudaro organiškai funkcionuojančios visumos, objektai gyvuoja kiekvienas sau, palaidi ir nesusieti vienas su kitu priežastiniais ryšiais, jie atsiranda tarsi iš niekur, ir nuvilia šiuolaikinį skaitytoją, kuris norėtų patirti vidinius ir išorinius daiktų ryšius, jų gyvavimą laike, kilmės istoriją, vidinę sandarą, fizines savybes ir kitus bruožus. Žmonių pasaulio aprašymas „Marčioje“ išlieka toks pat „sąvokinis“, neindividualizuotas. Galima pritarti A. Zalatoriaus pastebėjimui, kad Žemaitė retai kada remiasi akustiniais įspūdžiais ir visiškai nesidomi kvapais ir skoniais, tais pojūčiais, kuriais intensyviai domėjosi „dabartinė mūsų proza“, tačiau kad ji pirmenybę teikė vizualumui, labai abejotina37.
Žemaitė nėra pastabi vaizduodama gyvenamąją aplinką, namų vidų ir išorę. Kaip ir daugelio kitų apsakymų, „Marčios“ pasaulis yra ne tik stambiagabaritis, bet ir, kas dar labiau stebina, bespalvis. Namai, baldai, indai, drabužiai neturi spalvos. Raudonos ir mėlynos gali būti tik nušalusios kojos, nosys, oda. Juoda spalva naudojama išimtinai tik Katrės juodbruviam gymiui ar akims pažymėti ir tik kartą Jono drabužių nešvarumui apibūdinti. Drabužių švarumui nusakyti naudojama balta spalva, ir tik retsykiais paminimas baltas sniegas, gulbelės, žąsys ar migla. 1913 m. „Raštų“ leidime Žemaitė patikslino, kad Katrė aptvarko kraitį, „bobų vakar išdraskytą, bežiūrint čerkasų“, ir pirminį variantą „gražaus ir brangaus audinio“, iš kurio Katrė pati pasiūdino Jonui vestuvinius drabužius, pakeitė į „gražų ir brangų čerkasą“, t. y. patikslino audinio rūšį, tačiau nenurodė audinio spalvos, rašto ar kitų savybių, kurios įtikintų skaitytoją, kad audinys iš tiesų yra gražus ir brangus.
Žodyno gausa
Lenkiškai išdėstytoje tarmių teorijoje (1857) Antanas Baranauskas aiškino, kad amžiams bėgant atskirose tarmėse iš pirminės žodžių gausos išliko tik žodžiai, kuriais tų kraštų žmonės galėjo įvardyti juos supantį pasaulį38. Iš Žemaitės apsakymų lauktume šios teorijos patvirtinimo, nes nuo mokyklinio suolo puikiai žinome, kad Žemaitės proza pasižymi ypatinga „galia absorbuoti daiktišką tikrovę“, o jos akiratis aprėpė ganėtinai platų pasaulį: „<…> valstiečio troba su visais užkaboriais, dvaras, klebonija, bažnyčia, valsčiaus raštinė, kasdieniniai ūkio darbai ir kaimo papročiai“39, todėl ir apsakymuose turėtume rasti begalinę supančio pasaulio įvairovę ir neišsemiamą žodžių lobyną. Tačiau nuodugnus tekstų skaitymas skaitytoją greičiau suglumina: Žemaitės kūrinių žodynas skurdus ir jis galėtų rodyti tik sunykusią stebimo pasaulio įvairovę.
Visuose „Laimės nutekėjimo“ ciklo miškuose gyvena žvėreliai ir paukšteliai, bet juose nesutiksime stirnos, briedžio, elnio, lapės, šerno, sykį pamatytume zuikelį, o vilkas, lapė ar meška gyvena tik palyginimuose ar frazeologizmuose, tačiau žalčių, angių, gyvačių miške neišvysime, rupūžė išliko tik keiksmo pavidalu, beveik visi paukščiai – tetervinas, kikilis, meleta, strazdas, lakštingala ir kt. – susibūrę į garsažodžių chorą miške Kurmelio „teismo“ metu. Gausesnis yra naminių gyvulių būrys, iš kurio išsiskiria arklys ir karvė ar neretai minima kiaulė. Ožka, šalia karvės, kiaulės, paršelių ir avies, reikalinga tik palyginimuose savybei apibūdinti, o ne nurodyti konkretų naminį gyvulį. Avys su ėriukais pasirodo tik kartą. Miške ar sode auga tik medžiai ir vos vienas ąžuoliukas, keli kuopiniai beržynai, pušynai, alksnynai, bet nė vieno paskiro beržo, pušies, alksnio, uosio, slyvos, kriaušės. Obelys auga tik „Sutkuose“, tačiau jokių vaisių ar uogų Žemaitės veikėjai neragauja ir nemini, išskyrus palyginimus. Miške galima rasti uogų, bet ne spanguolių, gervuogių, mėlynių ar aviečių, jame randamas vienas bruknynėlis, o žemuogės renkamos tik palyginimuose. Grybams atstovauja baravykas, musmirė, rudmėsė, voveraitės, kurie visi pasirodo Kurmelio klajonių po mišką metu. Pievose, miške ir darželiuose auga tik visą augalų įvairovę sugrobiančios žolės ir vaistingos žolelės, tačiau nesurasime rožės, jurgino, bijūno, dobilo, mėtų, garšvų, raktažolių, dilgynių, usnių ir kitų žolių ar gėlių, net ir rūtų, kurių šakelėmis tik kartą užkamšomi išsproginėję langai „Marčioje“.
Įžengus į valstiečio „gyvenimą“ – sodybą, kurios viduryje stovi troba, atsiveria toks pat pilkas šykščiomis detalėmis nužymėtas vaizdas. Visame apsakymų cikle troba įprastai žymi gyvenamą erdvę, į kurią įpuolama, velkama, sprunkama, įeinama, bet labai retais atvejais kas nors pasakoma apie statinį. Žingeidesnis skaitytojas taip ir nesužinos, iš kokios medienos ar mūro ji pastatyta, kõkios spalvos dominuoja, kaip išdailinta, kas ją statė, kas joje gyveno anksčiau. Stiklas skirtas palyginimams, išskyrus tuos atvejus, kai maži išsproginėję langeliai turi rodyti šeimininkų skurdą. Nedažnai pasitaiko toks detalus trobos išorės ir vidaus vaizdas kaip Vingių troba pavasarį, kai joje jau darbuojasi ir savo veiklos pėdsakus palieka Katrė, tačiau iš trobos aprašo galima suprasti tik tiek, kad troba yra sulinkusi, persikreipusi, vargana.
Ryškesnių detalių neišvysime ir trobos viduje, nesužinosime, į kiek dalių skirstoma namo erdvė. Veikėjai varsto kamaros duris, išeina į prieangį, o „Topylio“ Zosė vienintelė turi privilegiją užsidaryti savo kambarėlyje. Troboje dominuoja beveidė krosnis, kuri nevalyvų šeimininkų namuose paprastai būna suskilusi, jokių savybių neturi stalas, porą kartų minima kėdė ar, kiek dažniau, suolas, ant kurio ne tik sėdima, bet gulima ar miegama. Indai minimi visi urmu, retai kada išskiriant kokį šaukštą ar samtį. Peilį tik kartą ruošiamasi naudoti duonai riekti, dažniau juo perveriama skaudanti širdis. Net ir smulkus trobos aprašymas, kuriuo pradedamas apsakymas „Neturėjo geros motinos“, padėties nekeičia. Daiktai čia tiesiog suverčiami į krūvą („ten puodeliai su pienu, dubenėliai, lėkštės, baltas puodelis, stiklinės, šaukštai, samtis, menturis, druskinikė…“40 ir t. t.), dažnai primityviam mąstymui įprastu būdu vartojant mažybinę formą (katilėlis, samovarėlis, imbrikėlis ir t. t.), kuri nebūtinai reiškia fizinį mažumą.
Iš sodybos statinių minima daržinė ar jauja, tačiau šie statiniai išlieka nesusaistyti erdviniais ryšiais, jų vieta sodyboje nelokalizuota. Žinoma tik tiek, kad į Vingių klėtį veda smėliu barstomas takelis, o pati ji yra tokia pat vargana, suklypusiomis durimis, kaip ir visas Vingių gyvenimas. Į klėtį vestuvių naktį išslenka miegoti Katrė.
Sakytum vadovaudamasi J. Grimmo Naturpoesie definicija Žemaitė pasakoja taip, tarsi kiekvienas skaitytojas kuo puikiausiai žinotų, koks yra Kutvailiškių kaimas, kaip atrodo Vingių sodyba, kokiõs spalvos Katrės plaukai, iš kokios medžiagos pasiūtas jos sijonas, kuo ji avi, besišvaistydama prie stalo kočėlais. Užtenka pasakyti „kaimas“, „pievos“, „bobos“, ir visi skaitytojai savo vaizduotėje atgamina tą patį vaizdą. Estetinę Žemaitės pasaulėvoką sunku įsprausti į pozityvizmo rėmus, nes jos daiktinis mąstymas nerodo polinkio į aprašymą, detalių ryškinimą, netgi klasifikavimą. Daiktų nesieja tarpusavio priklausomybės ryšiai, kurie leistų juos rūšiuoti ir skirstyti į atitinkamas lentynas. Kita vertus, Žemaitės daiktinis mąstymas pasižymi labai stipriu polinkiu į formulinius ir frazeologinius apibūdinimus, kurie perkelia juos iš empirinių juslių į poetinių pojūčių sritį.
Rašytoja kalba bendrybėmis, tačiau skaitytojas bendrybę – signifikantą – užpildo savo patyrimo turiniu. Dažnas lietuvių skaitytojas ar kritikas net nesupranta, kad Žemaitės vaizdai jam sukelia sentimentus tik todėl, kad juos jis užpildo savo vaizduotės paveikslais ir skaito save patį, o ne Žemaitę, kuri kaip tarpinė grandis sukelti vaizdiniams nebėra reikalinga. Vakarų europiečiui, priešingai, būtų ypač sunku įsivaizduoti Žemaitės kaimą ar gryčią, kadangi, nesant detalaus vaizdo, sąvokas „kaimas“, „gryčia“ jis vėlgi užpildytų nuosavu turiniu ir ne vienoje vietoje smarkiai pasiklystų. Šiuolaikinio rašytojo vaizduotė universaliją, eidosą, archetipą įvelka į margaspalvę raiškos įvairovę, apaugina spalvomis, individualiais bruožais ir savybėmis, padaro daiktus išskirtinius, į nieką kitą nepanašius – įvelka į tokį konkretų rūbą, kad skaitytojas negalėtų pakeisti jo nuosavu patyrimo turiniu, bet kartu ir nepasiklystų atpažindamas pirminę idėją. Fenomenologinė redukcija juda priešinga kryptimi, iš daiktų ir reiškinių įvairovės išlukštendama pirmaprades idėjas – eidosus. Žemaitės apsakymai šią redukciją gerokai sukomplikuoja, nes juose elementarios idėjos tebėra neįvilktos į konkretų rūbą. Susidaro įspūdis, kad Žemaitė vengia iš bendros klasės išskirti kokį nors konkretų augalą ar gyvūną. Namas čia yra namas, bobos yra bobos, gulbelės yra gulbelės, ne šio konkretaus apsakymo paukščiai, o universalijos, kurios gali skraidyti iš vieno apsakymo į kitą ir nesijausti ten svetimkūniais.
Vakarų Europoje XIX a. antroje pusėje ypač suintensyvėjo pastangos brautis į vidinį – psichinį – žmogaus pasaulį, o Žemaitės žmogus tebegyvena išorėje ir yra matomas ne iš vidaus: „Jo instinktai, pasąmonė, kompleksai, sąžinės sąskaitos, intuicijos, netikėti praregėjimai, nuotaikų dinamika, staigūs impulsai ir t. t. nepatenka į rašytojos akiratį kaip sudedamieji asmenybės ingredientai. Savęs žmogus beveik neanalizuoja“41, – konstatavo A. Zalatorius. Rašytojos sąmonė koncentruojasi tik į tuos objektus, kuriuos ji išskiria iš empirinio pasaulio įvairovės. Ji kalba ne vaizdais, o provaizdžiais, kurių jai visiškai užtenka išsakyti minčiai ir meniniu vaizdu objektyvuoti savo vidinį psichinį turinį. Vidinis veiksmas tam nereikalingas. Žemaitė nepastebi supančio pasaulio sudėtinių dalių, žvelgia į jį tarsi per miglą, kuri į vieną pilką masę sulieja išskirtinius bruožus, palikdama vien nesukonkretintą objekto siluetą. Eliminavus sodrų detalizuotą vaizdą, lieka vien moraliai ir etiškai įvertinamas veiksmas. Kaip tik todėl Žemaitės prozoje dominuoja draminis dialogas be remarkų, kuris sudaro didelę dalį kūrinių apimties42.
Peržvelgę visus Žemaitės nutapytus paveikslus nerasime nė vienos srities, kur remdamiesi A. Baranausko teorija galėtume pasakyti: šioje srityje Žemaitė pastabi ir sugeba apibūdinti smulkiausias vaizduojamo daikto dalis. Tokios srities Žemaitės apsakymuose nėra. Užtat broliai Grimmai, gavę užduotį pažadinti tebemiegančią karalystę, čia galėtų nenuilstamai darbuotis folklorinį mąstymą versdami į novelinį.
1687 m., ginčydamasis dėl naujųjų ir senųjų kūrėjų vertės, Charles’is Perrault ironizavo, kad jeigu šiuolaikiniai poetai naudotų tas menines priemones, kurios Homerui pelnė pasaulinę šlovę, jie susilauktų pajuokos. Panašiai galima pasakyti ir apie Žemaitę. Žemaitės meninio mąstymo bruožai rodo ne jos kūrybos menkavertiškumą, o savitumą, kol nėra per jėgą spraudžiami į šiuolaikinio meninio mąstymo rėmus, į kuriuos jie negali tilpti, nes atstovauja kokybiškai kitokiam, į paprastąsias formas įsiliejančiam tautosakiniam mąstymui. Žemaitės recepcija nesusijaukia, jeigu mes įsisąmoniname Vakarų Europos kultūroje XIX a. įsitvirtinusį evoliucinį principą – kultūra nebėra išdėliota nuoseklioje horizontalioje plokštumoje, o išdėstyta aukštyn kylančia linija vertikaliomis pakopomis, kuriomis vystosi žmonija, ir kiekviena pakopa išsiugdo savą sąmonę, kuri objektyvuojasi tapačiomis meno ir kultūros formomis. Kai skaitytojas Žemaitės Naturpoesie verčia į šiuolaikinę Kunstpoesie, neišvengiamai nukenčia kūrinių suvokimas, bet jeigu jam pavyksta prisiderinti prie folklorinio mentaliteto ir rašytojos kūryboje ieškoti tų gelmių, kurias atskleidžia folklorinis mąstymas, ir tik tokių, kokias jis gali atskleisti, Žemaitės apsakymuose įkūnytas pasaulio ir žmogaus matymas nebežeidžia meno dėsnių ir tampa labai artimas ir savas, meistriškai išsakantis esminius mūsų kolektyvinės pasąmonės turinius. Kai diachroninio skirtumo nepaisome, imame kurti Žemaitės „magijas“ ir Žemaitės „stebuklus“. Lietuviškos patirties neturintis kitatautis skaitytojas tokios prabangos negali sau leisti, nes jis naudoja suvokimo kodą, kuris Žemaitės kūrybą atpažįsta kaip žemos kokybės Kunstpoesie produktą, neprilygstantį XIX a. pabaigos Europos literatūrai.
Stiliaus ir mentaliteto anachroniškumas išryškėja tik tada, kai su juo susiduria kito brandos laipsnio mąstymas, kaip nutiko brolių Grimmų atveju, kurie pasakas perkošė per modernių laikų sąmonę. Panašiai elgiasi ir Žemaitės skaitytojai, ypač profesionalūs literatūros tyrinėtojai, kurie modernizuoja apsakymų suvokimą, Žemaitės tekstus pakeisdami nuosava patirtimi ir taip pašalindami autentišką tekstų suvokimą, nesvarbu, kokią poziciją pasirinktų: kritišką (J. Žėkaitė) ar adoracinę (D. Sauka, A. Sprindis). Žemaitės stilius nėra nei blogas, nei geras, jis tiesiog yra Žemaitės stilius, Žemaitė buvo anachroniška europietiškam laikui, tačiau visiškai atitiko lietuvių tautos dvasinio būvio galimybes. Vis dėlto skirtumas tarp šiuolaikinio ir Žemaitės mentaliteto nėra toks kritiškai didelis, kad šiuolaikinis skaitytojas nebegalėtų susikalbėti su Žemaite, kaip ji nesusikalbėjo su Williamu Shakespeare’u ar J. W. Goethe.
Grožinė kūryba yra estetinis refleksijos pavidalas, į kurį žmogus įlieja ir ypatingu būdu apdoroja savo egzistencinę patirtį. Estetinį pasitenkinimą kūrinys kelia ne tada, kai jis atitinka šiuolaikinio meno reikalavimus, o tada, kai jame atpažįstame autentiškai įsikūnijusias kūrėjo dvasines struktūras. Į kultūriškai neišsivysčiusių pirmykščių tautų naivųjį meną mes žvelgiame su susižavėjimu ir randame jame protingai sutvarkytą pasaulio atvaizdą, kadangi toks menas sukuria projekcijos galimybę šiuolaikinio žmogaus asmeninės ar kolektyvinės pasąmonės turiniams. Kai Žemaitės nebandome įsprausti į modernaus meno rėmus, jos literatūriniai paveikslai atrodo ne ką prasčiau už P. Picasso ar P. Gauguino primityvizmą, kuris, tiesa, yra sąmoningas grįžimas į primityviojo žmonijos būvio meną ir savotiška jo stilizacija. Skirtingai nuo jo, autentiškas primityvusis menas, kuriam priklausytų ir Žemaitė, yra tikra primityviosios žmogaus dvasios apraiška, stipria emocija nuspalvinti naivios dvasios pavidalai, už kurių nesislepia rafinuotas literatūrinis žaidimas ir kurie neturi jokio sudėtingesnio minties įprasminimo. Žemaitė yra tikra liaudies rašytoja, kaip ją mėgstama tituluoti, atstovaujanti naiviajam, arba Naturpoesie, menui, kuriam ji priklauso ne tik savo meninėmis priemonėmis, bet ir – o tai svarbiausia – savo mentalitetu, savimone ir pasaulėvoka. Tiesiog nereikia užmiršti, ką pastebėjo jau tarpukario kritikai, kad ji stovi ant žemesnio tautos filogenetinio raidos laiptelio ir kūrė formas, kokių jos „sielos nesudėtinga struktūra“ reikalavo.
Istorija ne kartą negailestingai plėšė lietuvių tautą iš laisvos istorinės raidos ir nardino į letargo miegą, bet kaip tik Žemaitės laiku tauta ėmė busti ir brandinti tą dvasinį turinį, kuris karta po kartos darėsi vis tauresnis ir pajėgesnis įsikūnyti Vakarų kultūrai artimais estetiniais pavidalais. Žemaitė pati buvo tas laikas, veikli budintoja, viena tų, be kurių pastangų Lietuva ir toliau būtų pasyviai snaudusi anapus didžiosios kultūrinės fermentacijos. Ne tik laikas kūrė žmones, bet ir žmonės laiką – sunkią ir nelabai didelius mūsų dvasios pajėgumus rodančią pradžią. Ir to fakto negalima ignoruoti ar slėpti, kad ir kaip skaudžiai jis žeistų mūsų tautinę savigarbą. Analizuoti Žemaitės kūrybą reikia ne tam, kad joje rastume literatūrinio mąstymo gelmę ir didžią sukurtų vaizdų meninę vertę, kurių ten nėra ir negali būti, o dėl to, kad tokia analizė labai daug pasako apie pačią rašytoją, vieną iškiliausių XIX a. pabaigos Lietuvos asmenybių, ir leidžia iš vidaus pažinti save pačius: kokie mes tada buvome, kiek pajėgėme, kaip mąstėme, kokį pasaulį matėme, kad geriau suvoktume, kokie esame dabar, nors anot M. Miškinio, „pažinti patiems save, pasirodo, ne taip lengva: tam reikia daugiau laiko, jau nekalbant apie ką kita“43.
1 Kolloen I. S. Hamsunas. Svajotojas ir užkariautojas. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. – P. 11.
2 „Supraskime, kad visa tai, kas vadinasi pas mus literatūra, Vokietijoj arba pagaliaus ir Lenkijoj būtų (išmetus didelę dalį laukan) tik liaudžiai skaitymėliai.“ Žr.: Kymantaitė-Čiurlionienė S. Raštai. – T. 4. / Parengė R. Karmalavičius. – Vilnius: Vaga, 1998. – P. 142.
3 Coleman A. P. A Survey of Lithuanian Literature // Books Abroad. – T. 8. – Nr. 4 (1934 spalis). – P. 391–393, 391.
4 Miškinis M. Literatūriniai dūmojimai // Piūvis. – 1929. – Nr. 2. – P. 47–51. – 1931. – Nr. 3. – P. 119–122, 120.
5 Juodelis P. „Romantiškas idealizmas grįžta…“ // Piūvis. – 1929. – Nr. 2. – P. 66–81, 81.
6 Ten pat. – P. 77.
7 Vienožinskis J. Lietuviško moderninio meno keliais. „Ars“ parodos proga // Naujoji Romuva. – 1934. – Nr. 174 / 175. – P. 388–389, 388.
8 Workman L., Reader W. Evolutionary Psychology. An Introduction. – Cambridge: Cambridge University Press, 2014. – P. 438.
9 Achim von Arnim und die ihm nahe standen. – T. 3 / Sudarė Steig R. von. – Stuttgart, Berlin: J. G. Cotta, 1904. – P. 116.
10 Grimm J. Kleinere Schriften. – T. 1. – Berlin: F. Dummler, 1864. – P. 399–400.
11 Kinder und Hausmärchen. Gesammelt durch die Brüder Grimm, Berlin. – Weimar: Aufbau-Verlag, 1964. – P. 685–686, 746.
12 Ein Märchen aus der Oberlausitz // Zeitschrift für Deutsches Alterthum. – T. 2. / Sudarė M. Haupt. – Leipzig: Weidmannsche Buchhandlung, 1842. – P. 481–486, 483.
13 Kinder und Hausmärchen. Gesammelt durch die Brüder Grimm, Berlin. – Weimar: Aufbau-Verlag, 1964, p. 685–686.
14 Kinder- und Hausmärchen, gesammelt durch die Brüder Grimm. – T. 2. – 5 leid. – Göttingen: Dieterichischen Buchhandlung, 1843. – P. 458.
15 Kinder- und Hausmärchen, gesammelt durch die Brüder Grimm. – T. 2. – 7 leid. – Göttingen: Dieterichischen Buchhandlung, 1856. – P. 398.
16 Lüthi M. The European Folktale: Form and Nature. – Bloomington, Indianapolis: Indiana University Press, 1986. – P. 19.
17 Ten pat. – P. 85.
18 Jolles A. Einfache Formen. – Tübingen: Max Niemeyer, 1968. – P. 18.
19 Ten pat. – P. 22.
20 Ten pat. – P. 231.
21 Ten pat. – P. 22.
22 Blankenburg Ch. F. von. Versuch über den Roman. – Stuttgart: J. B. Metzler, 1965. – P. 7.
23 Humboldt W. von. Gesammelte Werke. – T. 1. – Berlin: G. Reimer, 1841. – P. 337.
24 Humboldt W. von. Über die Verschiedenheit des menschlichen Sprachbaues und ihren Einfluss auf die geistige Entwickelung des Menschengeschlechts. – Berlin: Königliche Akademie der Wissenschaften, 1836. – P. 230.
25 Humboldt W. von. Ideen zu einem Versuch, die Gränzen der Wirksamkeit des Staats zu bestimmen. – Breslau: Eduard Trewendt, 1851. – P. 11–12.
26 Humboldt W. von. Gesammelte Werke. – T. 4. – Berlin: G. Reimer, 1843. – P. 125.
27 Grimm J. Kleinere Schriften. – P. 399.
28 Achim von Arnim und die ihm nahe standen. – P. 134.
29 Schelling F. Sämmtliche Werke. – T. 2. – Kn. 2. – Stuttgart, Augsburg: J. G. Cotta, 1857. – P. 140.
30 Žėkaitė J. Žemaitės kūryba. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 39.
31 Mann Th. Die Kunst des Romans. Gesammelte Werke in 13 Bd. – 2 Aufl. – T. 10. – Frankfurt a. M.: S. Fischer, 1974. – P. 348–362, 357.
32 Sprindis A. Žemaitė. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 133.
33 Žemaitė. Paveikslai // Varpas. – 1899. – Nr. 1. – P. 10.
34 Žemaitė. Paveikslai // Varpas. – 1899. – Nr. 2. – P. 29.
35 Umbrasas K. Laimė nutekėjimo. Prie dvaro ir kiti socialinės tematikos apsakymai // Žemaitė literatūros moksle ir kritikoje. – Vilnius: Vaga, 1985. – P. 98.
36 Zalatorius A. XX amžiaus lietuvių novelė. – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 237.
37 Zalatorius A. Žemaitės peizažas // Žemaitė literatūros moksle ir kritikoje. – P. 224.
38 Literatūra ir kalba. – T. 19. Antanas Baranauskas / Parengė R. Mikšytė. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 213.
39 Kubilius V. XX amžiaus literatūra. – Vilnius: Alma littera, 1996. – P. 25–26.
40 Žemaitė. Raštai. – T. 1. – [Kaunas]: J. ir P. Leonų leidimas, 1913. – P. 36.
41 Zalatorius A. XX amžiaus lietuvių novelė. – P. 71.
42 Kubilius V. XX amžiaus literatūra. – P. 25.
43 Miškinis M. Literatūriniai dūmojimai. – P. 50.