Walter Benjamin. Minties figūros

1999 m. Nr. 3

Iš vokiečių k. vertė ir Jurgai vertimą paskyrė Laurynas Katkus

Vokiečių kritikas ir teoretikas Walteris Benjaminas (1892–1940) prozines miniatiūras rašė visą gyvenimą, bet daugiausia jų dienos šviesą išvydo trečiajame dešimtmetyje, kai jis aktyviai bendradarbiavo literatūrinėje Vokietijos spaudoje. Iš panašaus žanro kūrinių sudaryta ir 1929 metais pasirodžiusi jo knyga „Vienkryptė gatvė“ („Einbahnstrasse“). Temos – tos pačios, kaip ir teoriniuose Benjamino esė: atmintis, žmogaus ir visuomenės psichologija, meno kūrinys, Modernybės prigimtis. Tik rašytojo įžvalgos čia pasirodo „branduoliniu“, trumpų tezių ir pagaulių įvaizdžių pavidalu. Todėl šie tekstai yra puikus įvadas į Benjamino mąstymą.

Telefonas

Ar dėl aparatų sandaros, ar dėl atminties ypatybių pirmieji telefoniniai pokalbiai mano ausyse aidi visai kitaip nei dabartiniai. Tai buvo nakties garsai. Jų neglobojo nė viena Mūza. Naktis, iš kurios jie atsklis­davo, buvo ta, kuri stoja prieš kiekvieną tikrą gimimą. O naujagimis bu­vo aparatuose slypintis balsas. Telefonas buvo mano brolis dvynys die­nos ir valandos tikslumu. Tad galėjau patirti, kaip išdidžios savo kar­jeros pradžioje jis įveikė visokius pažeminimus. Kai sietynas, metalinė krosnies širma ir kambarinė palmė, konsolė, ir erkerio tvorelė, anuomet puošę prieškambarius, jau kuris laikas buvo sugedę ar pasimirę, tele­fono aparatas – tarsi padavimų didvyris, pamestas kalnų tarpeklyje – iš tamsaus koridoriaus su karališku iškilmingumu įžengė į apšviestus kambarius, kuriuose dabar jau gyvena jaunesnioji karta. Jei jis tapo pa­guoda vienatvėje. Desperavusiems ir norėjusiems palikti šį piktą pasau­lį jis mirktelėdavo kaip paskutinė viltis. Su paliktaisiais jis dalijosi lo­va. Šaižų balsą, išsaugotą nuo tremties laikų. Jis galėdavo paversti šil­tu ūžesiu. Juk negi nebuvo galybės vietų, kur svajota apie skambutį ar­ba laukta jo drebant lyg nusidėjėliams? Nedaugelis šiandien telefoną nau­dojančių prisimena, kokias niokojančias pasekmes kadaise turėjo jo at­siradimas šeimos ratelyje. Skambutis, pragysdavęs bute tarp dviejų ir ke­turių, kai koks nors mokyklos draugas panorėdavo su manimi pasikal­bėti, buvo aliarmo signalas, sudrumsdavęs ne tik mano tėvų popiečio poilsį, bet ir pasaulio istorijos epochą, kurios viduryje jie tarėsi esą. Ne­sutarimai su telefonų stotimi buvo įprastas dalykas, nekalbant jau apie grasinimus ir keiksmus, kuriais mano tėvas apipildavo skundus priimančias telefonistes. Tačiau tikrąsias jo orgijas patirdavo sukamoji rankenėlė, kuriai jis ištisas minutes atsiduodavo ligi užsimiršimo. Jo ranka buvo kaip dervišas, įveiktas svaigulio palaimos. Tačiau mano širdis plakė smarkiai, aš buvau įsitikinęs, jog tokiais atvejais telefonistei kaip bausmė už suvėlavimą gresia mušimas. Tais laikais telefonas, subjaurotas ir išvytas, kabojo galinio koridoriaus kampe tarp skalbinių skrynios ir dujų skaitiklio, iš kur pasigirstantis jo skambėjimas tik padidindavo berlynietiško buto šiurpulingumą. Kai man, ilgai čiuopusiam tamsią žarną ir beveik nebesivaldančiam, pagaliau pavykdavo išjungti skambutį, pakelti abu hantelių sunkumo ragelius ir įsprausti tarp jų savo galvą, aš atsiduodavau iš jų kalbančio balso valdžiai. Nebuvo nieko, kas sušvelnintų nepaprastą jėgą, su kuria jis įsiverždavo į mane. Aš bejėgiškai stebėjau, kaip jis sunaikina mano paties sprendimus, atima iš manęs laiko, pareigos ir planų nuovoką, ir tarsi mediumas, paklūstantis iš anapus sklindančiam balsui, sutikdavau su pirmuoju ragelyje pasigirdusiu pasiūlymu.

Pranešimas apie mirtį

Déjà vu pojūtis aprašytas daugelio. Bet ar tie aprašymai iš tikrųjų vykę? Ar nereikėtų kalbėti apie įvykius, užklumpančius mus tarsi aidas, kurį sukėlęs garsas kažkuriuo akimirksniu susilieja su prabėgusiu gy­venimu? Šitai atitinka faktas, jog šokas, atsirandantis, kai praeities akimirksnis atgyja sąmonėje, paprastai pasireiškia kaip garsas. Būtent žodžiui, ūžimui ar tuksėjimui duota galia mus netikėtai įvilioti į vėsų pra­eities urvą, kurio skliautuose tik kaip aidas klaidžioja ir pati dabartis. Keista, kad niekas ligi šiol nepatyrinėjo šios svajonės priešybės – šoko, kai žodis – lyg pamiršta įmautė mūsų kambary – priverčia mus sunerim­ti. Kaip įmautė išduoda, jog pas mus kažkas lankėsi, taip yra žodžių ar­ba pauzių, išduodančių juos pamiršusį neregimą svečią: ateitį. Man buvo bene penkeri metai. Vieną vakarą, kai jau gulėjau lovoje, pasiro­dė tėvas.

Greičiausiai atėjo palinkėti man labos nakties. Jis pranešė apie pusbrolio mirtį – manau, beveik prieš savo valią. Tai buvo vyresnio am­žiaus žmogus, man gana tolimas. Tačiau tėvas žinią apie jo mirtį papa­sakojo su visomis smulkmenomis. Paklaustas jis nuodugniai paaiškino, kas yra širdies plakimas. Iš pasakojimo nedaug tesupratau. Bet tą va­karą aš įsidėmėjau savo kambarį ir lovą kaip vietą, į kurią – nujaučiau – reikės sugrįžti, kad pasiimčiau pamirštą daiktą. Tik po daugelio metų su­žinojau, ką būtent. Tame kambaryje tėvas nutylėjo vieną dalyką – pusbrolis mirė nuo sifilio.

Lodžijos

Kaip motina, kuri priglaudžia naujagimį prie krūtinės jo nepavadin­dama, taip ir gyvenimas dar ilgai maitina švelnius vaikystės prisiminimus. Niekas nestiprino manųjų prisiminimų labiau nei žvilgsnis į tam­sias kiemų lodžijas – viena jų, vasarą užtemdyta markizių, buvo mano, naujo miesto piliečio, lopšys. Aukštu aukštesnės lodžijos stogą laikiusios kariatidės akimirką palikdavo savo vietą ir susirinkusios prie lopšio įdainuodavo dainą – nors ji beveik neužsiminė apie tai, kas manęs laukia ateityje, užtat joje slypėjo kerai, dėl kurių kiemų oras svaigina mane iki šiol. Manau, kad šio oro priemaišos būta ir Kaprio vynuogyne, kuriame apkabinau mylimąją: šiame ore tarpsta įvaizdžiai ir alegorijos, valdančios manąjį mąstymą taip, kaip lodžijų kariatidės valdo Vakarų Berlyno kiemus.

Ritmiški tramvajaus ir kilimų daužymo garsai sūpavo mane sapne. Jie buvo klonis, kuriame rasdavosi mano sapnai. Iš pradžių beformiai, persmelkti gal vandens šniokštimo ar pieno kvapo; paskui painesni, kelionės ir lietaus sapnai; galiausiai nuovokesni: apie žaidimą rutuliukais Zoo parke, apie sekmadienio iškylą. Čia pavasaris iškėlė pirmuosius ūg­lius prieš pilkumos frontą; ir kai metams senstelėjus dulkėta medžio vir­šūnė tūkstantį kartų per dieną perbraukdavo namo sieną, šakų brūkšėjimas mane mokė to, ką žinoti buvo dar per anksti. Viskas kieme man bu­vo užuomina. Susukamų žalių užuolaidų barniuose išgirsdavau pačias netikėčiausias žinias ir išmintingai praleisdavau negirdomis šitiek baisių pranešimų, besibaladojančių temstant nuleidžiamose žaliuzėse.

Tačiau labiausiai mane sukrėsdavo vieta, kur kieme augo medis. Ji bu­vo išasfaltuota ir sutvirtinta plačiu plieniniu žiedu. Šaknys asfaltą buvo taip išraižiusios, kad jis atrodė tarsi plikos žemės grotos. Man dingojosi, kad jis neatsitiktinai taip įrėmintas; kartais susimąstydavau apie tai, kas vyksta juodojoje skylėje, iš kurios išauga kamienas. Vėliau šitaip tirti pradėjau ir konkių stoteles. Medžiai ten šaknijosi panašiai, bet buvo dar ir aptverti, ir vežikai, į vandens siurblio lataką savo kuinui pumpuodami vandenį, nuplaunantį šieno ir avižų likučius, ant tos tvoros pakabinda­vo pelerinas. Šie laukiamieji, kurių ramybę tik kartais sudrumsdavo pri­važiuojanti ar nutolstanti konkė, buvo tolimos mano kiemo provincijos.

Daug galėjai išskaityti iš jo lodžijų: bandymą vakare pailsėti; viltį su šeima persikelti į gamtos prieglobstį; pastangas išnaudoti sekmadienį at­silikimui likviduoti. Tačiau galų gale visa tai buvo beprasmiška. Vienas virš kito esantys kvadratai rodė vien tai. kiek sunkių darbų viena diena paveldi iš kitos. Skalbiniai džiūvo nuo vienos sienos ligi kitos; palmė atrodė esanti benamė, tarytum savo tėvyne ji jau seniai būtų laikiusi ne juodąjį kontinentą, bet gretimą saloną. Taip norėjo šios vietovės įstatymas, apie kurį kadaise svajojo gyventojai. Tačiau prieš užmirštant porą sykių pabandė jį praskaidrinti menas. Įstatymo valdosna įsibrau­davo tai sietynas, tai bronzinė skulptūra, tai kiniška vaza. Ir net jai panašios senienos retai darydavo garbę šiai vietai, lodžijose net ir pati laiko eiga įgijo antikvarinių bruožų. Pompėjiškas raudonis, taip dažnai plačia juosta einantis per sieną, buvo besirenkančių šioje nuošalioje vieto­je valandų fonas. Laikas pasendavo į kiemą išeinančiose šešėlingose patalpose. Todėl rytas, su kuriuo susidurdavau mūsų lodžijoje, taip ilgai būdavo buvęs rytas, jog atrodė, kad čia jis tikresnis nei kurioje kitoje vietoje. Tas pat atsitikdavo ir su vėlesniais paros laikais. Niekad negalėdavau jų sulaukti, nes jie patys manęs jau laukdavo. Jau kuris laikas, tarsi išėję iš mados, jie būdavo ten, kur aš galų gale juos surasdavau.

Vėliau kiemus aš iš naujo atradau nuo geležinkelio pylimo pusės. Kai popietę žvelgdavau į juos iš savo kupė, atrodydavo, jog vasara išsižadėjo kraštovaizdžio ir užsidarė juose. Ir snapučiai, kurių raudoni žiedai žvelgė iš vazonų, ne taip tiko prie vasaros kaip raudoni čiužiniai, kurie pietus vėdinosi ant turėklų. Vakarai po tokių dienų išvysdavo mus – mane ir mano bičiulius – susėdusius lodžijoje apie stalą. Kėdes atstodavo metaliniai sodo staliukai, atrodantys lyg apipinti nendrėmis. Iš raudonai žalios taurės, kur ošė dujų liepsnelė, ant Reclamo tomelių krito šviesa: vyko skaitymai. Paskutinis Romeo atodūsis klaidžiojo po kiemą ieškodamas aido, kurio iš kapo buvo pasiruošusi atsiliepti Džiuljeta.

Lodžijos nuo mano vaikystės pasikeitė mažiau nei kiti kambariai. Tačiau ne vien todėl jos man vis dar artimos: veikiau dėl jų negyvenamume glūdinčios paguodos tam, kuris pats jau nebeturi kur gyventi. Jos yra berlyniečio buto riba. Čia prasideda Berlynas ir pati miesto dvasia, kurios buvimas toks svarus, kad lodžijose nebelieka vietos smulkmenoms. Po dvasios sparnais erdvė ir laikas atranda vienas kitą ir atsigula prie jos kojų. Tačiau vaikas, kuris kadaise priklausė šiai draugei, dabar jos apsuptas stabteli lodžijoje kaip seniai jam paruoštame mauzoliejuje.

Platoniška meilė

Meilės prigimtis ir tipas labiausiai išryškėja likime, kurį meilė ruo­šia žmogaus vardui. Vedybos, atimančios iš moters mergautinę pavardę ir pakeičiančios ją vyro pavarde, paliečia – kaip ir bet koks kitas lytinis artumas – ir jos vardą. Jos pridengia, apsupa jį malonybiniu vardu, ir už tos priedangos jis dažnai slepiasi ilgus metus ar net dešimtmečius. Pla­toniška meilė teisingai apibrėžiama tik kaip vedybų plačiąja prasme prie­šybė, tik taip – pagal vardo, o ne kūno likimą. Vienintelė tikra ir reikš­minga jos prasmė: tai meilė, kuri tardama vardą ne atgailauja dėl geidu­lio, bet myli, varde turi mylimąją ir varde nešioja ją ant rankų. Tikrasis tolimo potraukio, įtampos, vadinamos platoniška meile, bruožas yra tas, kad mylimosios vardą ji išsaugoja nepaliestą. Šiai meilei mylimosios bū­tis, o ir įsimylėjėlio pareigos randasi iš Jos vardo, tarsi spindulys iš lu­pos židinio. Todėl „Divina Commedia“ yra ne kas kita, kaip aura apie Be­atričės vardą; įspūdingiausias įrodymas, kad visos kosmoso galios ir pa­vidalai atsiranda iš tobulo meilėje užgimusio vardo.

Iš ko žmogus pažįsta savo stiprybę

Iš savo pralaimėjimų. Kai mes pralaimime dėl savo silpnybių, tuo­met save niekiname ir gėdijamės savęs. O kai esame stiprūs, tada ne­apkenčiame savo pralaimėjimo, tada gėdijamės savo nesėkmės. Nejau­gi sėkmė ir laimė leistų mums pažinti stipriąsias mūsų puses?! Kas gi nežino, jog niekas taip neapnuogina didžiausių mūsų silpnybių, kaip sėkmė ir laimė? Kas gi po pergalės kovoje ar meilėje nejautė, kaip tarsi silp­nybės šiurpulys galva pereina klausimas: ir tai aš? Tai man, silpniausiajam? Kas kita – pralaimėjimų serijos, per kurias mes išmokstam vi­sų atsitiesimo gudrybių ir maudomės gėdoje tarsi slibino kraujyje. Šlo­vė, alkoholis, pinigai, meilė – ten, kur žmogus stiprus ir visiškai nebi­jo apsijuokti, jis neturi jokios savigarbos ir jokios savitvardos. Joks prekijas negalėtų taip įkyrėti pirkėjui kaip Casanova – Charpillonui. To­kie žmonės gyvena savo stiprybėje. Kiekvienos stiprybės kaina yra ypa­tingas ir baisus gyvenimas joje. Gyvenimas stiprybės rezervate. Kai ja­me mes būname kvaili ir neprieinami, įkrentame į visas duobes, veržia­mės per kliūtis, taškomės purvais ir bjaurojame žemę. Tačiau tik išsipur­vinę mes tampame neįveikiami.

Slaptas skaičius

Žodžiu perduodama Schulerio mintis. Kiekvienas pažinimas, teigia turi būti truputį beprasmiškas, lygiai kaip antikiniai kilimai ar frizų ornamentai kur nors vis dėlto nukrypsta nuo taisyklės. Kitaip tariant: svarbiausia yra ne sklandus ėjimas nuo vieno pažinimo ligi kito, o įtrūkis kiekviename pažinime. Tai ir yra nematomas firmos ženklas, išski­riantis jį iš visų pagal šabloną pagamintų serijinių prekių.

Medis ir kalba

Aš užlipau šlaitu į viršų ir priguliau po medžiu. Tai buvo tuopa ar alksnis. Kodėl neprisimenu tiksliai? Todėl, kad bežiūrint į lapiją ir se­kant jo lingavimą, jis taip sujaudino mane ir mano kalbą, kad vieną aki­mirką aš sugebėjau sutuokti ją su greta esančiu medžiu. Šakos ir viršūnė lingavo mąsliai arba atšiauriai, šakelės tai linko žemyn, tai kilo vir­šun; lapai šiaušėsi prieš stiprų vėjo gūsį, šiurpdavo nuo jo arba jį nuo­lankiai pasitikdavo; kamienas turėjo gerą pagrindą, į kurį jis rėmėsi; vie­nas lapelis metė šešėlį ant kito. Lengvas vėjelis grojo vestuvėse ir išne­šiojo šioje santuokinėje lovoje greitai atsiradusius vaikus – vaizdžią kalbą – po visą pasaulį.

Lošimas

Lošėjo aistrą (skirtingai nuo visų kitų) atpažinsi iš to, kaip kibirkš­tis kūne peršoka nuo vieno centro į kitą, sujudina tai tą, tai kitą orga­ną ir jame sukoncentruoja, ir juo apriboja visą būtį. Tai tasai dešinei ran­kai duotas laikas – kol rutuliukas įkris į skylutę. Tarsi lėktuvas ji sklen­džia virš kolonų, į vagas sėdama žetonų sėklas. Tik ausiai lemta suži­noti to laiko pradžią: kai rutuliukas nukrinta į ruletę ir lošėjas girdi, kaip fortūna derina savo bosus. Lošime, kuris kreipiasi į visus pojūčius, ne­skiriant ir atavistinio aiškiaregystės pojūčio, ateina eilė ir akiai. Visi skaičiai jai mirkčioja tarsi sąmokslininkai. Bet kadangi ji visiškai nebe­moka užuominų kalbos, tai tie skaičiai, kuriais ji pasitiki, dažniausiai ją suklaidina. Užtat kaip tik jie yra labiausiai atsidavę lošimui. Praloš­ti žetonai dar kurį laiką guli šalia jų. Tokios taisyklės. Ne kitaip būna, įsimylėjėlis patenka į jo garbinamo asmens nemalonę. Mylimosios ranka netoli jo, tačiau jis net nepagalvos jos paimti. Lošėjas yra aistringai atsidavęs lošimui; jis myli jį dėl jo paties, o ne dėl to, ką jis duoda. Net jei jis pasiima viską, lošėjai kaltins save sakydami: „Aš blogai žaidžiau.“ Atlyginimas už šitokį uolumą yra pati meilė, tad net ir pralaimėjimai būna mieli – jais lošėjas įrodo savo pasiryžimą aukotis. Toks nepriekaištingas sėkmės kavalierius buvo kunigaikštis Ligne, lankęsis Pa­ryžiaus klubuose po Napoleono nuvertimo ir pagarsėjęs savo laikysena, kuria pasitikdavęs didžiausius pralaimėjimus. Diena iš dienos ji buvo tokia pati – dešinė, kuria jis nuolat statydavo dideles sumas, vangiai sūpuodavosi. Tuo tarpu kairė gulėdavo ant stalo nejudri, užkišta už liemenės. Gerokai vėliau jo tarnas prasitarė, jog toje krūtinės pusėje buvo trys randai – tikslios visad taip ramiai gulėjusios rankos nagų atžymos.

Tolybė ir vaizdai

Ar malonumas, kurį juntame stebėdami vaizdus, nekyla iš neaiškaus priešingumo žinojimui? Aš žiūriu į kraštovaizdį: įlankoje lygi kaip veidrodis tyvuliuoja jūra; miškai tarsi sustingusi, nebyli masė lipa ant kalvos viršūnės; ant jos – pilies griuvėsiai, tokie patys kaip ir prieš šimtus metų; dangus be debesėlio spindi amžinuoju mėliu. Taip mato svajotojas. Norėdamas atsiduoti šiems vaizdams, jis turi pamiršti, kad jūroje banguoja milijardų milijardai bangų, kad kiekvieną akimirksnį miškai su virpa nuo šaknų ligi paskutinio lapelio, kad pilies akmenų viešpats – irimas ir drėkimas, kad danguje, prieš sudarydamos debesis, verda ir maišosi vienos su kitomis nematomos dujos. Tik vaizdai jam teikia ra­mybę, amžinybės pojūtį. Kiekvienas jį palietęs sparno mostelėjimas, kiekvienas pašiurpinęs vėjo gūsis, kiekvienas artumas įrodo, jog jis meluoja. Tačiau kiekviena tolybė vėl atgaivina svajonę: ji atsiremia į kiek­vieną debesį, iš naujo užsiliepsnoja nuo kiekvieno laužo. Tačiau tobu­liausiai ji pasirodo, kai svajotojui pavyksta ištraukti paties judėjimo geluonį: vėjo gūsį paversti ūžimu, o šmėkštelėjusius paukščius – jų būriu. Didžiausias svajotojo troškimas yra sustabdyti gamtą išblukusių vaizdų rėmuose. O juos pašaukus užkerėti – poeto talentas.

Gražus siaubas

Liepos keturioliktoji. Iš Sacre Coeur Monmartrą užlieja bengališkos ugnys. Horizontas už Senos žioruoja. Ugnelės pakyla virš lygumos ir už­gęsta. Dešimtys tūkstančių žmonių stovi susigrūdę ant stataus šlaito ir stebi fejerverką. Kaip raukšlė vėjo taršomam palte, minioje be perstojo klostosi šnabždesys. Geriau įsiklausęs jame išgirsi ne vien raketų ir šviečiančių kulkų lūkestį. Ar ši apdujusi minia nelaukia nelaimės, ku­ri būtų pakankamai didelė ir iš jų įsitempimo pajėgtų įžiebti kibirkštį: gaisro ar pasaulio pabaigos – kažko, kas visą šį šimtabalsį šnabždesį pa­verstų vienu vieninteliu riksmu – tarsi vėjo gūsio, atidengusio ryškiai rau­doną palto pamušalą? Nes skambus siaubo šauksmas, paniška baimė yra kita visų tikrų masinių švenčių pusė. Jos ilgisi lengvas drebulys, kre­čiantis gausybę pečių. Giliausiai, pasąmoningai masės egzistencijai iškil­mės ir gaisrai yra tik žaidimas, kurį žaisdamos jos bręsta ir pasiruošia akimirkai, kai panika ir šventė, po ilgo išsiskyrimo atpažinusios viena kitą, apsikabins seseriškame revoliucinio sukilimo glėbyje. Teisingai el­giasi prancūzai, liepos keturioliktosios naktį pažymėdami fejerverku.

Senio mirtis

Praradimas, kurį tokiu atveju gali pajusti žymiai jaunesnis žmogus, galbūt pirmą kartą atkreipia jo žvilgsnį į tai, kas viešpatauja tarp žmonių, kurių amžiaus skirtumas yra labai didelis, bet vis dėlto juos sieja simpatija. Mirusysis buvo partneris, su kuriuo bendraujant nebuvo galima kalbėtis apie didžiausius, svarbiausius dalykus. Todėl pokalbis su juo buvo kupinas tokio gaivumo ir ramybės, kokių niekuomet nėjusi bendraudamas su bendraamžiu. To priežastys buvo dvi. Pirma, kiekvienas, ir menkiausias sutarimas, kurį jiems pavykdavo pasiekti per kartų praraja buvo kur kas reikšmingesnis nei tos pačios kartos partnerių suta­rimas. Be to, jaunesnysis patiria tai, kas senajam žmogui mirus iš­nyksta ligi to laiko, kai jis pats pasensta: pokalbį, kuriam svetimas bet koks išskaičiavimas ar kitas pašalinis sumetimas, nes abu pokalbio da­lyviai nieko nebelaukia vienas iš kito, nejaučia kito jausmo, išskyrus tą retenybę: palankumą be priemaišų.

Pasakojimas ir išgydymas

Vaikas serga. Motina guldo jį lovon ir prisėda šalia. Pradeda jam pa­sakoti istorijas. Kaip tai suprasti? Kai N. papasakojo man apie keistą gy­dymo galią, slypinčią jo žmonos rankose, aš ėmiau šį tą nujausti. Apie jos rankas jis sakė: „Jų judesiai buvo nepaprastai išraiškingi. Tačiau jų neįmanoma aprašyti… Jos judėjo taip, tarsi ji pasakotų istoriją.“ Gydy­mas pasakojimu žinomas jau iš Merseburgo užkeikimų laikų. Juose ne tik kartojama Odino formulė; jie pasakoja apie aplinkybes, privertusias dievą pirmą kartą pavartoti užkeikimą. Taip pat žinoma, kad ligonio iš­sipasakojimas jį apžiūrinčiam gydytojui gali tapti sveikimo pradžia. Iš­kyla klausimas, ar ne pasakojimas yra geriausias kai kurių terapijų klimatas, palankiausia jų aplinka. Ir ar kiekviena liga nebūtų pagydo­ma, jei tik ji pakankamai gerai – ligi pat ištakų – susilietų su pasakoji­mo srove? Kai pagalvoji, kokia pasakojimo tėkmę stabdanti užtvanka yra skausmas, tai aiškiai suvoki, kad kai nuotėkis pakankamai didelis, ji pra­laužiama ir visa, ką srovė sutinka savo kelyje, nunešama į laimingos už­maršties jūrą. Šios srovės vaga – ligonio lova.

Neatkalbinėti

Tasai, kurio paklausė patarimo, elgsis teisingai, jei iš pradžių išsi­aiškins klausėjo nuomonę, o po to ją patvirtins. Labai nedaug žmonių įsitikinę, kad kitas yra protingesnis ir labai nedaugelis klaustų patari­mo, jei reikėtų paklusti svetimai nuomonei. Jie jau yra tyliai apsispren­dę ir dabar nori patvirtinti savo sprendimą tarsi iš išvirkščios pusės, kaip kito „patarimą“. Taigi jie prašo aktualizuoti jų sprendimą ir yra teisūs.

Nes didžiausias pavojus būna tada, kai įgyvendinama tai, kas buvo spręsta „pačiam sau“, neperfiltravus to per diskusiją. Todėl ieškančiam patarimo padeda jau pats išsikalbėjimas; ir net jei jo sprendimas rodosi klaidingas, geriau jam skeptiškai pritarti, nei karštai atkalbinėti.

Neužmiršk geriausio

Vienas mano pažįstamas būdavo neįtikėtinai tvarkingas nelaimingiausiais savo gyvenimo laikotarpiais. Jis nieko nepamiršdavo. Visus, net ir menkiausius reikalus kruopščiai suregistruodavo, o kai pasitaikydavo su kuo nors susitikti – ko jis niekuomet nepamiršdavo – jis būdavo įkūnytas punktualumas. Jo gyvenimo kelias buvo lyg išasfaltuotas, ir neliko mažiausio plyšelio, kur būtų galėjusi išdygti laiko žolė. Taip jam ėjosi kurį laiką. Paskui tam tikrų aplinkybių šio asmens gyvenimas pasikeitė. Pirmiausia jis atsisakė laikrodžio. Ėmė pratintis vėluoti, pasirodydavo ir laukdavo, kai jo partneris jau būdavo nuėjęs, jei prireikdavo kokio nors daikto, jis retai jį rasdavo, ir jei kur nors įvesdavo tvarką, tai kitur netvarka tapdavo dar didesnė. Kai prisėsdavo prie savo rašomojo stalo, tasai atrodydavo taip, lyg kas nors čia butų siautėjęs. Tačiau šiuose griuvėsiuose siautėjo ir juos kaupė ne kas kitas, o jis pats, ir visa, ką jis įsigydavo, tarsi žaidžiantis vaikas tučtuojau paversdavo šios aplinkos dalimi. Ir lygiai kaip vaikai kišenėse, smėlyje, stalčiuose aptinka kadaise ten paslėptus ir pamirštus daiktus, taip jam ėjosi ir gyvenime, ir mintyse. Draugai aplankydavo jį tada, kai jų mažiausiai laukdavo ir kai jie būdavo reikalingiausi, o nebrangios jo dovanos būdavo dovanojamos tokiomis tinkamomis progomis, lyg būtų mintinai mokėjęs dangaus knygas. Tokiais atvejais jis mieliausiai prisimindavo sakmę apie piemenuką, vieną sekmadienį įleistą į lobių kalną, tačiau kartu gavusį mįslingą patarimą: „Neužmiršk geriausio.“ Tuo periodu mano bičiulis jautėsi gerai. Jis mažai ką sutvarkė ir laikėsi nuomonės, kad niekas dar nesutvarkyta.

Įprotis ir atidumas

Svarbiausioji iš visų savybių, sako Goethe, yra atidumas. Bet pirmą­ją vietą jis dalijasi su įpročiu, kuris priešinasi jam nuo pat pirmos die­nos. Kad žmogaus esybė nesuirtų, kiekvienas atidumas turi tapti įpro­čiu, o kad įprotis žmogaus neparalyžiuotų, jį turi sutrikdyti atidumas, Pastebėjimas ir pripratimas, postūmis ir pripažinimas sielos jūroje yra bangos ketera ir jos papėdė. Tačiau ir šioje jūroje pasitaiko štilių. Nėra abejonės, kad tas, kuris yra visiškai susikaupęs ties kankinančia min­timi, ties skausmo dūriais, gali tapti grobiu tyliausio garso, murmesio, vabalo skrydžio, kurių galbūt visai neužfiksuotų atidesnė ir skvarbes­nė ausis. Sakoma, kad sielą tuo lengviau išblaškyti, kuo labiau ji susi­kaupusi. Bet argi toks girdėjimas yra ne atidumo pabaiga, bet didžiau­sias jo išsiskleidimas – akimirksnis, kai atidumas randasi iš įpročio įs­čių? Tasai zvimbtelėjimas ar ūžtelėjimas yra slenkstis, kurį siela neju­čiom peržengė. Ji nenori grįžti į įprastinį pasaulį, nes apsigyveno nau­jame, o jo šeimininkas yra skausmas. Atidumas ir skausmas papildo vie­nas kitą. Bet ir įprotis turi savo papildinį, kurio slenkstį mes peržengia­me sapne. Tai, kas mumyse pakinta sapnuojant, yra iš įpročio atsiran­dantis stebėjimo būdas. Kasdieniniai išgyvenimai, tuščios frazės, į akį kritusios drumzlės, savojo kraujo pulsavimas – dabar visi tie nepaste­bėti dalykai, pakitę ir ryškūs, tampa sapnų medžiaga. Sapne nebūna nuo­stabos, o skausme – užmiršimo, nes abu jie jau turi savyje savo priešybę taip, kaip štilio metu viena yra bangos ketera ir papėdė.

Gerai rašyti

Geras rašytojas nepasako daugiau, nei jis mąsto. Tai labai svarbu. Kalbėjimas yra ne tik minties išraiška, bet ir jos realizacija. Taip ir ėjimas yra ne tik noro pasiekti tikslą išraiška, bet ir jo realizacija. Tačiau kokio ji pobūdžio: ar preciziškai pasiekia tikslą, ar ją gašliai ir netiksliai pasiglemžia troškimas – tai priklauso nuo einančiojo treniruotumo. Kuo jis disciplinuotesnis, kuo mažiau daro nereikalingų, nesąmoningų judesių, tuo tvirtesnė yra kiekviena kūno padėtis, tuo geriau panaudo­jamos jo jėgos. Prastam rašytojui į galvą šauna daug minčių, kurios jį nualina; taip blogą ir nemokytą ėjiką nuvargina glebūs arba energingi judesiai. Tačiau kaip tik todėl jis niekad negali aiškiai pasakyti, ką gal­voja. Geras rašytojas savo stiliumi sugeba mąstymą paversti reginiu, ly­giu tam, kurį teikia protingai treniruotas kūnas. Jis niekad nesako dau­giau, nei pagalvojo. Tad jo rašymas tarnauja ne jam pačiam, o vien tam, ką jis norėjo pasakyti.

Romano skaitymas

Ne visos knygos skaitomos vienodai. Pavyzdžiui, romanai skirti praryti. Jų skaitymas – tai rijimo, o ne įsijautimo malonumas. Skaitytojas nepersikelia į herojaus vietą. Jis praryja tai, kas anam atsitinka. Vaiz­dingas įvykių aprašymas yra ne kas kita, kaip apetitą keliantys į stalą patiekiamo valgio papuošimai. Beje, egzistuoja natūralus patyrimo maistas – lygiai kaip esama valgomų natūralių produktų – tai yra asmeninės patirtys. Tačiau kaip kulinarija, taip ir romano menas prasideda už na­tūralių produktų sferos. Kiekgi esama maistingų dalykų, kurie neperdirb­ti nevalgomi! Kiek patirčių, apie kurias patartina pasiskaityti, o ne pa­čiam patirti! Daugelis, sutikę jas in natura, būtų pražūtingai paveikti. Trumpai tariant. jei yra romano mūza – dešimtoji – tai ji pasirodo virė­jos pavidalu. Ji perdirba natūralų pasaulį, išskirdama valgomą jo dalį, suteikdama jam skonį. Jei reikia, valgant galima skaityti laikraštį – bet tik ne romaną. Tai vienas kitą eliminuojantys užsiėmimai.

Pasakojimo menas

Kiekvienas rytas informuoja mus apie planetos naujienas. Tačiau keis­tų istorijų žinome nedaug. Kodėl? Todėl, kad nė vienas įvykis nepasie­kia mūsų be paaiškinimų. Beveik pusę pasakojimo meno sudaro mokė­jimas papasakoti istoriją be paaiškinimų. Čia tobulybės buvo pasiekę senieji meistrai, ypač Herodotas. Keturioliktajame trečiosios „Istorijos“ knygos skyriuje randame istoriją apie Psamenitą. Kai Egipto karalių Psamenitą nugalėjo persų karalius Kambizas, pastarasis panoro pažeminti belaisvį. Jis įsakė nuvesti jį prie gatvės, kuria turėjo eiti persų triumfo eisena, kad belaisvis išvystų savo dukterį vergės drabužiais, su ąsočiu einančią prie šaltinio. Nors visi egiptiečiai raudojo ir dejavo matydami tokį vaizdą, Psamenitas stovėjo nejudėdamas ir nebylus, nudūręs akis į žemę: ir kai po kiek laiko pamatė vedamą nužudyti sūnų, jis taip pat nesujudėjo. Tačiau kai po to belaisvių gretose jis pamatė vieną iš savo tarnų, seną nuskurdusį žmogų, karalius ėmė kumščiais daužyti sau galvą ir rodyti didžiausio liūdesio ženklus. – Iš šios istorijos matyti, kuo turi pasižymėti tikras pasakojimas. Informacija atsiperka tik tą akimirks­nį, kol ji nauja: tik tuomet ji gyva. Ji turi visiškai atsiduoti akimirksniui ir nieko negaišdama jam pasiaiškinti. Pasakojimas, priešingai – neiššvaistomas. Visą savo galią jis išlaiko viduje ir pajėgia išsiskleisti net po ilgesnio laiko. Taip Montaigne’is grįžo prie istorijos apie Egipto karalių ir savęs paklausė: kodėl jis pradeda raudoti tik pasirodžius tarnui, o ne anksčiau? Montaigne’is į tai atsako: „Kadangi jis buvo jau kupinas sielvarto, menkiausias jo padidėjimas pralaužė visas karaliaus užtvararas.“ Taip įmanoma suvokti šią istoriją. Tačiau galimi ir kiti paaiškinimai. Juos sužinoti gali kiekvienas, kuris draugų rate iškėlė Montaigne’io klausimą. Pavyzdžiui, vienas mano bičiulis pasakė: „Karaliaus nejaudina karališkas likimas; tai jo paties likimas.“ Kitas: „Scenoje mus jaudina daug kas, kam gyvenime esame abejingi; tasai tarnas karaliui yra tik aktorius.“ Trečias: „Didis skausmas ilgai kaupiasi ir prasiveržia tik atsipalaidavus. Tarno pasirodymas karaliui buvo atsipalaidavimas.“ „Jei šitai būtų atsitikę šiandien, – teigė ketvirtasis, – tai visi laikraščiai rašytų, jog Psamenitui tarnai mielesni už vaikus.“ Šiaip ar taip, neabejotina, kad kiekvie­nas reporteris beregint išaiškintų šį įvykį. Herodotas gi nepaaiškina nė vienu žodžiu. Jo pranešimas nepaprastai sausas. Todėl ši istorija iš se­nojo Egipto ir po kelių tūkstantmečių dar kelia nuostabą ir apmąstymus. Ji panaši į grūdą, tūkstantmečius pragulėjusį hermetiškose piramidžių kamerose ir net ir šiandien galintį sudygti.

Pabaigus

Dažnai didžių veikalų atsiradimui apmąstyti pasitelkiamas gimimo įvaizdis. Šis įvaizdis yra dialektinis; jis išryškina dvi šio įvykio puses. Vie­na jų susijusi su kūrybiniu nėštumu ir moteriškąja genijaus dalimi. Ji dovanoja veikalui gyvenimą ir miršta. Meistrui pabaigus veikalą, jame miršta toji pusė, kurioje šis buvo pradėtas. Tačiau pats darbo baigtumas (Vollendung) – šitai veda prie kito įvykio aspekto – nėra miręs. Jis ne­pasiekiamas iš išorės; jo negausi šlifuodamas ir gerindamas paviršių. Jis gyvena pačioje veikalo gelmėje. Bet ir šiuo atveju reikia kalbėti apie gi­mimą: baigtas kūrinys iš naujo pagimdo kūrėją. Ne jo moteriškumą, kuriame pats prasidėjo, bet vyrišką jo elementą. Palaimintas kūrėjas iškyla virš gamtos: nes už būtį, kurios anąsyk pasisėmė iš tamsių motinos įsčių, jis dabar turės būti dėkingas šviesesnei sferai. Jo tėvynė nebe ten, kur buvo pagimdytas; jis gimsta ten, kur jo tėvynė. Jis yra vyriškas veikalo, kurį kadaise pradėjo, pirmagimis.

Versta iš: Benjamin W. Illuminationen. Suhrkamp, 1977.