Gottfried Benn. Lyrikos problemos

2004 m. Nr. 4

Iš vokiečių k. vertė Giedrė Grinytė

 

Paskaita, skaityta 1951 m. rugpjūčio 21 d. Marburgo universitete

 

Sekmadienio rytą, o kartais net ir vidury savaitės, atsivertę laikraštį jo priede, paprastai dešiniajame viršutiniame arba kairiajame apatiniame kampe, randate kai ką atspausdinta suspaustu šriftu ir apvesta specialiu rėmeliu. Tai – eilėraštis. Dažniausiai – trumpas eilėraštis, o jo tema paprastai skirta metų laikams: rudenį į eiles audžiamos lapkričio miglos, pavasarį sveikinami šviesą skleidžiantys krokai, vasarą apdainuojama aguonų suvarpyta pieva, bažnytinių švenčių metu rimuojami ritualiniai motyvai bei legendos; žodžiu, toks šio proce­so reguliarumas – metai iš metų, kas savaitė, laiku ir kaip numatyta – leidžia galvoti, kad bet kuriuo metu mūsų tėvynėje ištisas būrys žmonių atsisėdę kala eilėraščius, siunčia juos į laikraščius, kurių redaktoriai, atrodo, yra įsitikinę, jog skaitytojai tų eilėraščių pageidauja, antraip tuščią vietą puslapyje užpildytų kuo kitu. Šių eilėraščių gamintojų pavardės dažniausiai nėra labai žinomos, papras­tai jos greitai vėl prapuola iš laikraščių puslapių. Teisus bus, ko gero, profesorius Ernstas Robertas Curtius, su kuriuo mes draugiškai susirašinėjame, sykį man rekomendavus vieną gabų studentą, atrašęs: „Ak, tie jaunuoliai! Jie kaip paukšteliai, pavasarį čiulba, o vasarą, žiūrėk, jau ir vėl nieko nebegirdėti.“ Mes nesirengiame išsamiau nagrinėti šių proginių arba sezoninių eilėraščių, nors visai galimas daiktas, kad retkarčiais tarp jų pasitaiko ir koks žavus dalykėlis. Bet pradėjau nuo to, kadangi šis procesas turi kolektyvinį foną; o kaip tik visuomenėje paplitusi nuomonė, jog yra taip: driekiasi stepės, saulėlydis, ten stovi jaunuo­lis (arba mergina), jį apima melancholiška nuotaika, ir štai atsirandu eilėraštis. Ne, šitaip joks eilėraštis neatsiranda. Eilėraštis apskritai atsiranda labai retai. Eilėraštis padaromas. Jei nuo rimų nuimsime nuotaikas, tai, kas tuomet liks, – jei apskritai dar kas nors liks, – gal ir bus eilėraštis.

Savo temą pavadinau „Lyrikos problemos“, ne poezijos ar poetikos problemos. Ir neatsitiktinai. Su lyrikos sąvoka jau keletą dešimtmečių paprastai siejami tam tikri vaizdiniai. Kokie, iš pradžių pamėginsiu parodyti vienu anekdotu. Viena mano pažįstama dama, garsi politikos žurnalistė, prieš kurį laiką man parašė: „Aš neteikiu didelės reikšmės eilėraščiams ir jau visai jokios – lyrikai.“ Vadinasi, ji skyrė šias dvi rūšis. Man buvo žinoma, kad ši dama – didi muzikė, grojanti visų pirma klasikinę muziką. Aš jai atsakiau: „Visiškai Jus suprantu; man, pavyzdžiui, Tosca sako daugiau nei Fugos menas.“ Tai reiškia, kad vienoje pusėje yra emocijos, nuotaikos, melodingos temos, o kitoje – meno produktas. Naujasis ei­lėraštis, lyrika, yra meno produktas. Jis sietinas su sąmoningumu, kritiška kontrole ir, iškart pavartosiu pavojingą žodį, prie kurio vėliau dar grįšime, „artistika“. Gaminantysis eilėraštį stebi ne tik eilėraštį, bet ir patį save. Eilėraščio gamyba pati savaime yra atskira tema, ne vienintelė, tačiau ji skamba visur. Ypač pamokomas šiuo požiūriu yra Valéry. Jo eilėraščiuose poetinės ir introspektyvinės veiklos vienalaikiškumas beveik pasiekia ribą, kur šios abi persi­smelkia viena į kitą. Jis sako: „Kodėl gi nereikėtų paties meno kūrinio kūrimo laikyti meno kūriniu?“

Susiduriame su svarbiausia modernaus lyrinio Aš savybe. Šiuolaikinėje lite­ratūroje galima rasti pavyzdžių, kai tas pats autorius rašo tiek lyriką, tiek esė. Atrodo netgi, jog viena daro įtaką kitai. Be Valéry, galima paminėti Eliotą, Mallarmé, Baudelaire’ą, Ezra Poundą ir Poe, ir dar siurrealistus. Visus juos eiliavimo proce­sas domino ne mažiau nei pats opusas. Vienas jų rašo: „Prisipažįstu, man kur kas įdomesnis kūrinių formavimo, jų gaminimo procesas nei patys kūriniai.“ Prašau atkreipti dėmesį, tai – modernus bruožas. Apie Plateną bei Mörikę nesu girdėjęs, kad šie būtų pažinę arba puoselėję tokią „dviregystę“, apie Stormą ir Dehmelį irgi ne, taip pat ir apie Swinburne’ą ar Keatsą. Šiuolaikiniai lyrikai mums gali pasiūlyti ištisą kompozicijos filosofiją ir kūrybingumo sistematiką. Noriu nurodyti ir dar vieną smarkiai krintantį į akis savitumą: nė vienas didžiųjų praėjusio šimtmečio romanistų nebuvo lyrikas, išskyrus, žinoma, „Wertherio“ ir „Wahlverwandschaften“ autorių. Tačiau nei Tolstojus ar Flaubert’as, nei Balzacas, Dostojevskis, Hamsunas arba Josephas Conradas nėra parašę nė vieno dė­mesio verto eilėraščio. Iš moderniųjų rašytojų tai mėgino daryti Jamesas Joyce’as, bet, kaip rašo Thorntonas Wilderis: „Pažinus su niekuo nesulyginamos rit­mingos jo prozos turtą, tas išskalautas eilių muzikalumas, ta skysta pilvakalbystė tiesiog atstumia.“ Vadinasi, čia esama esmingų tipologinių skirtumų. Iškart pasakykime, kokie jie. Kai romanų autorius rašo eilėraščius, dažniausiai išeina baladės, veiksmo aprašymai, linksmos istorijos ar panašiai. Romanistui ir rašant eilėraščius reikia medžiagos, temų. Paties žodžio kaip tokio jam negana. Jis ieško motyvų. Jo žodis, priešingai nei lyriko, nedaro tiesioginio egzistencinio judesio, romanistas žodžiu tik aprašinėja. Vėliau pamatysime, kokios egzisten­cinės prielaidos už to slypi ir kokių – nėra.

Naujosios lyrikos pradžia – Prancūzijoje. Ligi šiol svarbiausias buvo Mallar­mé, bet dabar, kaip matau iš naujausių prancūziškų publikacijų, pirmyn iš­veržė Gérard’as de Norvalis. Jis mirė 1855 m. ir pas mus tėra Žinomas kaip Goethe’s kūrinių vertėjas. Tačiau Prancūzijoje „Chimerų“ autorius laikomas moderniosios poezijos pradininku Po jo buvo Baudelaire’as, miręs 1867-aisiais, abu, kaip matyti, priklausė Mallarmé kartai ir darė jam įtaką. Šiaip ar taip, Mallarmé pirmasis išdėstė savo eilėraščio teoriją ir apibrėžimą, kartu pradėdamas kompozicijos fenomenologiją, apie kurią kalbėjau. Kitos žinomos pavardės: Verlaine’as, Rimbaud, tada Valéry, Apollinaire’as bei siurrealistai su Bre­tonu ir Aragonu priešakyje. Tai – lyrinio renesanso centrai, kurio spinduliai skli­do į Vokietiją, Angliją bei Ameriką. Anglijoje Swinburne’ą (mirė 1909 m.) ir Williamą Morrisą (mirė 1896 m.), didžiųjų prancūzų amžininkus, ko gero, dar reikėtų priskirti idealistinei romantinei mokyklai, tačiau Eliotas, Henry Milleris, Ezra Poundas anglosaksiškajame pasaulyje pradėjo naują stilių, ir reikia pasa­kyti, jog JAV dabar vyksta didelis lyrinis judėjimas. Norėčiau paminėti ir dar keletą. O. V. de Miloszą, kilusį iš Lietuvos ir mirusį Paryžiuje 1940 m.; Saint-johną Persą, prancūzą, gyvenantį JAV; iš rusų – Majakovskį, iš čekų – Vitezslavą Nezvalą, iki jiems tapus bolševikais ir ėmus giedoti himnus tėveliui Stalinui; iš vokiečių čia bent jau su išlygomis galima priskirti įžymiuosius George’ą, Rilkę, Hofmannsthalį. Jų patys gražiausi eilėraščiai yra gryna savasties išraiška, jos sąmoningas artistiškas skaidymas į dalis apibrėžtos formos ribose, tačiau jų sub­jektyvus vidinis gyvenimas su visais emocijų srautais vis dar pasilikęs toje pakylėtoje nacionalinių ir religinių vertybių sferoje, galiojančių sąryšių ir suvo­kiamos visumos sferoje, kurios dabartinėje lyrikoje beveik nebeliko.

Vėliau atėjo Heymas, Traklis, Werfelis – avangardistai. Ekspresionistinės lyrikos pradžia Vokietijoje laikomas Alfredo Lichtenšteino eilėraštis „Sutemos“, pasirodęs žurnale „Simplizissimus“ 1911 m., bei Jacobo van Hoddiso „Pasaulio pabaiga“, išėjęs tais pačiais metais. Pagrindinis modernaus meno įvykis Euro­poje buvo Marinetti futuristinio manifesto paskelbimas 1909 m. vasario 20 dieną laikraštyje „Figaro“. „Matysime kentauro gimimą“, – rašė jis, ir: „Riaumojantis automobilis gražesnis už Samotrakės Nikę“. Tai buvo avangardistai, tačiau kiekvienas skyrium – jau ir užbaigėjas.

Pastebiu, jog pastaruoju metu mūsų redaktoriai ir leidėjai vis imasi mėgini­mų diegti į lyriką savotiškus naujus tonus, tam tikrus dadaizmo recidyvus: eilėraštyje kokius šešiolika kartų pakartojamas žodis „veiksminga“ kiekvienos eilutės pradžioje, o paskui nieko įspūdingo ir nebėra, išskyrus pigmėjų ir andamaniečių kovos riksmus, – turėtų būti labai globalu, tačiau tam, kas peržvelgs keturis paskutinius lyrikos dešimtmečius, greičiau jau susidarys įspūdis, jog čia tik dar kartą pritaikytas Augusto Strammo iš žurnalo „Sturm“ metodas arba tiesiog pakartotas Schwitterso eilėraštis (Anna, tu iš priekio kaip ir iš užpakalio). Prancūzijoje irgi prasideda panašus judėjimas, besivadinantis letrizmu. Šį pava­dinimą jo autorius aiškina tuo, kad žodį reikia išvalyti nuo visų nepoetinių ver­tybių, o išlaisvintos raidės turėtų sudaryti muzikalią visumą, galinčią perteikti ir gargesio, aido, čepsėjimo liežuviu, raugėjimo, kosulio bei juoko gar­sus. Kas iš to išeis, dar nežinia. Kai kurie dalykai skamba juokingai, bet nėra visiškai neįmanoma, kad iš pakitusio žodžio pajautimo dėl vėlesnių savianalizių ir originalių kalbos kritikos teorijų atsirastų nauja lyrinė dikcija, kuri, patekusi į rankas tam, kas užpildys ją savo patirtim, galėtų tapti įkvepiančių kūrinių šal­tiniu. Tačiau kol kas teks pripažinti, kad vakarietiškas eilėraštis vis dar tebėra palaikomas formuojančios minties ir išreiškiamas žodžiais, o ne raugėjimu ar kosuliu.

Kas domisi eksperimentine, bet rimta moderniosios lyrikos dalimi, tepaskaito žurnalą „Statmuo“ („Das Lot“), kurio yra išėję penki numeriai, ir puikią Alaino Bosquet knygą „Siurrealizmas“ – abu leidinius publikavo „Karl Henssel“ leidyk­la Berlyne.

Norėdamas apibūdinti modernų eilėraštį, prieš tai pavartojau žodį „artistika“, sakydamas, jog tai – ginčytina sąvoka, ir iš tikrųjų Vokietijoje ji nėra mėgstama. Vidutiniam estetui ji siejasi su paviršutiniškumu, linksmybe, lengva mūza, su žaidimais ir transcendencijos nebuvimu. Bet iš tiesų ši sąvoka – labai rimta, centrinė. Artistika – tai meno pastanga suirus visiems turiniams pačiam tapti turiningu, iš to sukuriant naują stilių; tai bandymas visuotiniam nihilizmui priešpriešinti naują transcendenciją – kūrybinio malonumo transcendenciją. Taip pažiūrėjus, į šią sąvoką telpa visa ekspresionizmo problematika: abstraktu­mas, antihumaniškumas, antiistoriškumas, cikliškumas, ateizmas, „tuščiavidu­rio žmogaus“ samprata, žodžiu, visos išraiškos problemos.

Į mūsų sąmonę šią sąvoką įskiepijo Nietzsche, perėmęs ją iš prancūzų. Jo žodžiai: delikatesas visiems penkiems pojūčiams, jautrūs niuansams pirštai, psi­chologinis liguistumas, mise en scène rimtumas, šis paryžietiškas rimtumas par excellence, ir: menas – tikroji gyvenimo užduotis, jo metafizinė veikla. Visa tai jis vadino artistika.

Šviesumas, Gaja, metimas – visos šios jo liturginės sąvokos, – o aplinkui vien bangos ir žaismas; ir paskui – tu turėjai dainuot, o mano siela! – visi tie šūksniai iš Nicos ir Portofino; virš visko sklando du mįslingi žodžiai – „regimybės Olimpas“: Olimpas, didžiųjų dievų buveinė, kur du tūkstančius metų valdė Dzeu­sas, kur moiros sukiojo likimo vairą, ir staiga – regimybė! Tai – posūkis. Tai ne tas Paterio, Ruskino ar kiek genialesnis Wilde’o estetizmas, vertęs krūpčioti XIX amžių, tai kažkas kita, nusakoma vien tik antikinio skambesio žodžiu „lemtis“. Žodžiais išdraskyti jos esmę, išreikšti save, formuluoti, akinti, žaižaruoti nepai­sant jokio pavojaus ir negalvojant apie pasekmes, – tai reiškė naują egzistenciją. Jos užuomazgų turėjo Flaubert’as, kuriam Akropolio kolonų vaizdas jau leido nujausti, koks nenykstantis grožis pasiekiamas tvarkant sakinius, žodžius ir bal­sius, taip pat ir Novalis, meną vadinęs progresyvia antropologija, ir netgi Schilleris, iškėlęs estetinę regimybę, kuri ne tik yra, bet ir nori būti. O kas vis dar abejoja, jog tai reiškė tam tikros raidos pabaigą, teprisimena žodžius iš „Wilhelmo Meisterio klajonių metų“: „Pasiekusi savo aukščiausią viršūnę, poezi­ja atrodo visiškai išoriška; kuo daugiau ji traukiasi vidun, tuo giliau grimzta“. Visa tai buvo ir anksčiau, bet integracijos instinktas suveikė tik dabar.

Tai didelės apimties tema, aš jau ne sykį esu bandęs nušviesti ją savo kny­gose. Dabar apsiribosiu vien eilėraščiu; tai įmanoma, kadangi eilėraštis – lyg scena, kurioje vyksta būties kovos; moderniame eilėraštyje laikotarpio, meno, egzistencijos pamatų problemos kur kas labiau koncentruotos ir radikalesnės nei romane ar netgi scenos veikale. Eilėraštis visuomet užkalbina vidinį Aš, o į atsakymą įsiterpia visi sfinksai ir Saiso¹ vaizdiniai. Bet aš linkęs vengti gilių prasmių ir likti empirišku, todėl geriau paklausiu: kokios gi šių dienų lyrikos temos yra ypatingos? Paklausykite: žodis, forma, rimas, eilėraščio ilgis, jo paskir­tis, tema, reikšmių sluoksnis, metaforos – ar žinote, iš kur šios sąvokos? Jos yra iš amerikietiškos anketos, skirtos poetams; Amerikoje mėginama ir lyriką skatinti anketomis. Mano nuomone, tai labai įdomu. Pasirodo, jog poetams ten ramy­bės neduoda tie patys dalykai kaip ir mums. Pavyzdžiui, problema, ar trumpus (arba ilgus) eilėraščius pirmasis bus pradėjęs rašyti Poe, o Eliotas vėliau tik pratęsęs šią tradiciją, – be galo asmeniška. Tačiau užvis labiau mane sujaudino klausimas, kam eilėraštis skirtas; čia jau iš tiesų tampa kritiška, o tiksliausiai į jį atsakė kažkoks Richardas Wilburas: eilėraštis, – teigė jis, – yra skirtas mūzai, o ši, be viso kito, reikalinga dar ir tam, kad užmaskuotų faktą, jog eilėraščiai nebūna skirti niekam. Matyti, kad ir tenai juntamas monologinis lyrikos pobūdis, ji iš tiesų yra anachoretų menas. Tačiau nenoriu varginti jūsų dalykais, kuriuos galima pasiskaityti knygose, norėčiau pasiūlyti šį tą apčiuopiamo, nebijodamas nuslysti ir į banalius dalykus, užuot plačiai aiškinęs pagrindus, nes žinote, kad nuskęsta tas, kuris veržiasi gilyn, ir jau pasimokėte iš Flaubert’o, jog mene nebūna nieko išoriška. Taigi įsivaizduosiu, kad jūs manęs paklausėte, kas gi yra tas modernus eilėraštis, kaip jis atrodo, ir pamėginsiu į tai atsakyti negatyviais pasvarstymais, t. y. kaip modernus eilėraštis neatrodo.

Aš jums išvardysiu keturis diagnostinius simptomus, iš kurių jūs ir patys vėliau galėsite nustatyti, ar, pavyzdžiui, koks nors 1950-aisiais parašytas eilėraštis yra tapatus laikotarpiui, ar ne. Pavyzdžius imsiu iš žinomų antologijų.

Tie keturi simptomai yra:

Pirmasis: apdainavimas. Pavyzdys: „Ražienų laukas“, pirmas posmas:

Ein kahles Feld vor meinem Fenster liegt.
Jüngst haben dort sich schwere Weizenähren
im Sommerwinde hin und her gewiegt;
vom Ausfall heute sich die Spatzen nähren².

Taip tęsiasi per tris posmus, o ketvirtajame, paskutiniame, atsigręžiama į Aš: Schwebt mir nicht hier mein eignes Leben vor³ etc.

Vadinasi, turime du objektus. Visų pirma negyvą gamtą, kuri apdainuojama, ir pabaigoje – posūkį į autorių, žvelgiantį savo vidun ar bemanantį, jog žvelgia. Taigi eilėraštis, atskiriantis ir supriešinantis apdainuojamą daiktą ir apdainuo­jantį Aš; išskirtinis stafažas ir vidinis ryšys. Sakau jums, toks būdas dokumen­tuoti savo lyrinę substanciją šiandien – pernelyg primityvus. Nelinkusio pritarti Marinetti postulatui „détruire le Je dans la littérature“ („sunaikinti Aš litera­tūroje“) autoriaus metodas – pasenęs. Beje, iškart norėčiau pridurti, kad pagal šį modelį sukurtas ne vienas puikus vokiškas eilėraštis, pvz., Eichendorffo „Mėnesienos naktis“, tačiau tai buvo daugiau nei prieš šimtą metų.

Antrasis požymis yra „KAIP“. Atkreipkite dėmesį, ar dažnai eilėraštyje pakartojamas žodis „kaip“. „Kaip“ arba „lyg“, „nelyginant“, „tarsi“ – visa tai pagalbinės konstrukcijos, dažniausiai tuščia eiga. Mano daina rieda lyg saulės auksas; saulė guli ant varinio stogo tarytum bronzinis papuošalas; mano daina virpa kaip tramdoma upė; lyg gėlė tylią naktį; blyškus nelyginant šilkas; meilė žydi kaip lelija. Šis „kaip“ visuomet yra vizijos lūžis, kuriuo kažkas pritraukia­ma artyn, lyginama, tai nėra pirminis teigimas. Bet ir čia privalu įterpti, jog egzistuoja tiesiog puikūs eilėraščiai su tuo „kaip“. Rilke buvo didis „KAIP“ poe­tas. Viename gražiausių jo eilėraščių „Archajiškas Apolono torsas“ keturiuose posmuose randame tris „kaip“, ir netgi visai banalius: kaip kandeliabras, kaip plėšrūno kailiai, kaip žvaigždė; o keturiuose „Mėlynos hortenzijos“ posmuose – keturis, tarp jų ir: kaip vaiko prijuostėlėje, kaip sename mėlyname laiškų po­pieriuje. Gerai jau, Rilke galėjo tai daryti, bet kaip taisyklę įsidėmėkite, jog bet koks „kaip“ visuomet reiškia naratyvinio, feljetoninio pobūdžio svetimkūnį, kuris silpnina kalbos įtampą ir menkina kūrybinę transformaciją.

Trečiasis ne toks pavojingas. Stebėkite, ar dažnai eilėse pasitaiko spalvos. Raudona, purpurinė, opalo, sidabro, kiek kitaip – sidabruota, ruda, žalia, oranžinė, pilka, auksinė – autorius, matyt, tikisi sudaryti prašmatnumo ir turtingos fantazijos įspūdį ir nepastebi, kad šios spalvos tėra kalbinės klišės, kurias vertėtų palikti optikui ar akių gydytojui. Tik dėl vienos spalvos galėčiau muštis krūtinėn, tai – mėlyna, bet prie jos dar sugrįšime vėliau.

Ketvirtasis – serafinis tonas. Jei jau nuo pat pradžios mus užgriūva šal­tinio čiurlenimai ir arfos, ir graži naktis, ir tyla, ir pančiai, – tuoj pat, dar nieko nenuveikus, be jokios įžangos ar užapvalinimo, ir iškart – prie žvaigždžių, naujo Dievo ar panašių bendrybių, vadinasi, turime reikalą su pigia manipuliacija skaitytojo sentimentalumu ir jo minkštu būdu. Toks tonas nėra jokia žemiškumo įveika, o tiesiog bėgimas nuo jo. Tačiau didis poetas visuomet yra ir didelis rea­listas, jis tiesiog apsikrovęs tikrovėmis ir labai žemiškas, jis – cikada, gimusi iš žemės, kaip pasakojama legendoje, Atėnų vabzdys. Ezoterinius ir serafimus ele­mentus jis be galo atsargiai išdėlioja ant kieto realybės pamato. Ir dar atkreip­kite dėmesį į žodį „statūs“: čia kažkam, matyt, labai norisi aukštyn, bet neišeina užsikabaroti.

Taigi jei kada nors ateityje aptiksite eilėraštį, pasiimkite pieštuką ir, lyg spręsdamas kryžiažodį, žymėkitės: apdainavimas, „KAIP“, spalvų paletė, serafi­nis tonas; ir netrukus jau galėsite spręsti patys.

Čia dar norėčiau įterpti vieną pastabą: tai, kas vidutiniška, lyrikoje abso­liučiai neleistina ir tiesiog nepakeliama, jos sritis – be galo siaura, priemonės – labai subtilios, jos substancija yra visų substancijų ens realissimum, taigi ir jos kriterijus turi būti ekstremalus. Vidutiniški romanai ne tokie nepakeliami, jie gali būti įdomūs, pamokantys, intriguojantys, bet lyrika turėtų būti ekstremali arba iš viso nebūti. Tokia jos esmė.

Jos esmė yra ir dar kai kas – tragiškas poeto savęs paties patyrimas. Net ir didžiausi mūsų laikų lyrikai nėra parašę daugiau nei šešių aštuonių tobulų eilėraščių, visi kiti gal ir yra įdomūs kaip autoriaus biografijos ir evoliucijos liudijimai, bet absoliučiai tobulų, iš vidaus spinduliuojančių neblankstančiu žavesiu tėra tik keletas; vadinasi, dėl šešių eilėraščių – ištisi kančių, kovų ir askezės dešimtmečiai.

Toliau norėčiau jums iš arčiau, nei paprastai daroma, parodyti patį procesą. Kaip atsiranda eilėraštis? Kas vyksta autoriaus galvoje? Kokia apskritai situaci­ja? O situacija tokia. Autorius turi:

1. Neaiškų kūrybinį pradą, psichinę materiją.

2. Žodžius, kuriais jis gali disponuoti, kuriuos gali judinti; autorius, galima sakyti, juos tarsi pažįsta. Jie lyg ir jam skirti. Gal jis tik šiandien užkliuvo už tam tikro žodžio, kuris užvaldė mintis, jaudina, kurį jis lengvabūdiškai mano galėsiąs pritaikyti.

3. Ir Ariadnės siūlą, kuris jį išves iš šios dvipolės įtampos lauko, be jokių abejonių, išves, nes – o čia ir yra visas mįslingumas – eilėraštis būna baigtas vos jį pradėjus, jis tik dar neranda savojo teksto. Eilėraštis negali skambėti kitaip nei tada, kai jau būna baigtas. Jūs visiškai tiksliai žinote, kada jis baigtas; tai, žinoma, gali užtrukti ilgai, savaites, metus, bet kol jis dar nebaigtas, jūs jo nepaleisit iš rankų. Vis čiupinėsite kiekvieną žodį, kiekvieną eilutę, paimsite atskirai antrąjį posmą, apžiūrėsite, apie trečiąjį pagalvosite, ar jis tinku tarp antro ir ketvirto, ir taip kontroliuodamas, stebėdamas save, kritikuodamas, vidu­je tarsi pereisite posmą po posmo, – kaip sako Schilleris, tai „mokyklinis būtinybės supančiotos laisvės atvejis“. Galima sakyti ir taip: eilėraštis yra tarai fenkų laivas – Homeras pasakoja, kaip jis be vairininko plaukia tiesiai į uostą. Žurnale „Statmuo“ neseniai teko skaityti vieno man nežinomo jauno rašytojo (nežinau, ar jis rašo lyrikos kūrinius), kažkokio Albrechto Fabri pastabą, labai taikliai nusakančią tai, apie ką kalbu: „Klausimas, kas parašė eilėraštį, visiškai beprasmis. Jo bendraautoris yra į nieką neredukuojamas X, kitaip tariant, kiekvienas eilėraštis – homerinė problema, jis parašytas daugelio, o tai reiškia – nežinomo autoriaus.“

Šis dalykas toks keistas, kad norėčiau dar kartą paaiškinti kitais žodžiais. Kažkas iš jūsų vidaus išsviedžia paviršiun porą eilučių arba leidžia eilutėms pamažu grabinėtis pirmyn, kažkas kita jumyse iškart šias eilutes pačiumpa, įdeda į tam tikrą stebėjimo aparatą, gal mikroskopą, tikrina jas, spal­vina, ieško patologijos požymių. Gal tai ir naivu, gal tas antrasis ir ne toks, o rafinuotas ir skeptiškas. Pirmasis tikriausiai subjektyvus, o antrasis – formalus, dvasinis principas, pritraukiantis objektyvų pasaulį.

Aš nežadu svariai ir giliamintiškai kalbėti apie formą. Forma, atskirai paim­ta, – labai sunki sąvoka. Bet forma juk ir yra eilėraštis. Eilėraščio turinį – tarkim, liūdesį, paniką, pabaigos nuojautas – turi kiekvienas, tai – žmogaus tur­tas, jo nuosavybė, gal tik nevienodai turtinga ir sublimuota; bet tas turinys taps lyrika tik patekęs į formą, kuri jį padarys autochtoniniu, jį laikys, žodžiais paskleisdama jo žavesį. Izoliuota forma, forma savaime, apskritai neegzistuoja. Ji yra būtis, menininko egzistencinė užduotis, jo tikslas. Taip reikėtų suprasti ir Staigerio frazę: „Forma – tai aukščiausio laipsnio turinys.“

Pavyzdžiui: kiekvienas kada nors esame vaikščiojęs po sodą ar parką; ruduo, mėlynas dangus, balti debesys, kažkoks liūdesys virš laukų, atsisveikinimo valanda. Tai jus nuteikia melancholiškai, mąsliai, jūs svajojate. Tai gražu, tai gerai, bet tai – ne eilėraštis. O dabar ateina Stefanas George’as, jis mato tą patį ką ir jūs, bet suvokia savo jausmus, stebi juos ir užrašo:

Komm in den totgesagten park und schau:
Der schimmer ferner lächelnder gestade –
Der reinen wolken unverhofftes blau
Erhellt die weiher und die bunten pfade⁴.

Jis pažįsta savo žodžius, gali su jais kažką daryti, jis žino, kokie žodžiai yra jam skirti, formuoja juos, ieško rimų, ramių, tykių posmų, išraiškingų posmų, ir štai – atsiranda vienas gražiausių mūsų amžiaus eilėraščių apie rudenį ir sodą, trys posmeliai po keturias eilutes – savo forma jie žavi visą šimtmetį.

Kai kam iš jūsų gali pasirodyti, kad aš pernelyg dažnai vartoju žodį „žavesys“. Turiu pasakyti, kad tokioms sąvokoms kaip „žavesys“, „įdomus“, „jaudinantis“ vokiečių estetika ir literatūros teorija, mano nuomone, skiria per maža dėmesio. Čia pas mus iš karto viskas turi būti gilu, tamsu, visuotina, – kaip pas mamą, kur vokiečiai taip mėgsta būti, – bet aš, priešingai, tikiu, kad vidiniai pokyčiai, iš kurių atsiranda menas, iš kurių atsiranda eilėraščiai, yra tikri, tai – meta­morfozės, paveikiančios ištisas kartas, ir jos kyla veikiau iš to, kas jaudina ir žavi, nei iš to, kas įrėminta ir sustabdyta.

Dar keletas žodžių apie pirmąjį mano temos punktą. Sakiau, jog autorius turi miglotą kūrybini pradą, psichinę materiją. Pasakius kitaip, tai būtų lyg ir tas daiktas, iš kurio turi būti padarytas eilėraštis. Apie jį irgi esama įdomių pa­barstymų, visų pirma prancūzų mokykloje (priskiriant prie jos ir Poe); apie tai kalba ir Eliotas viename iš paskutinių savo straipsnių. Vieni mano, jog tas daik­tas tėra tik priemonė, tikslas yra eilėraštis. Kiti – kad eilėraštyje neturi būti kreipiamas dėmesys į nieką, išskyrus jį patį. Treti įsitikinę: eilėraštis apskritai nieko neišreiškia, jis tiesiog yra. Hoffmansthalis, kuris bent jau paskutiniuoju savo gyvenimo periodu sąmoningai ieškojo sąsajų su kultūra, lavinimu ir nacija, tai yra suformulavęs labai radikaliai: „Iš poezijos nėra tiesaus kelio į gyvenimą, o iš gyvenimo – į poeziją“; tai tegali reikšti, jog poezija, vadinasi, eilėraštis, yra autonomiškas, jis gyvena sau; tą patvirtina ir kita jo frazė: „Žodžiai yra viskas.“ Labiausiai žinoma – Mallarmé maksima: „Eilėraštis atsiranda ne iš jausmų, bet iš žodžių“. O Elioto požiūris – gan keistas: tam tikrą negrynumo kiekį net poezija turėtų išsaugoti gryną; norint eilėraštį suvokti kaip poeziją, reikia tam tikra prasme vertinti objektą – jo paties labui. Aš būčiau linkęs teigti, kad už kiekvieno eilėraščio visuomet neišvengiamai slypi autorius, jo esmė, jo būtis, vi­dinė situacija, o objektai tik eilėraštyje ir gali iškilti paviršiun, nes ligi tol jie tėra jo objektai; šiaip ar taip, jis (autorius) ir bus tas negrynumas, apie kurį kalbėjo Eliotas. Žodžiu, aš manau, kad lyrika iš esmės negali turėti kito objekto, išskyrus patį lyriką.

Dabar, užbėgdamas už akių jūsų klausimui, imsiuosi trečiosios mūsų temos. Jūs, ko gero, norėtumėte paklausti: o kaipgi žodis? Lyrikos teoretikai ir patys lyrikai nuolatos kalba apie žodį, bet mes juk irgi turime žodžius, gal jų žodžiai – ypatingi? Labai sunkus klausimas, bet pamėginsiu į jį atsakyti pasi­telkdamas asmeninę patirtį, tam tikrus savo paties išgyvenimus.

Gamtoje yra spalvų, yra garsų, bet ne žodžių. Goethe rašo: „Iš spalvų maišy­tojų išaugo ne vienas puikus dailininkas“, bet reikia pridurti, kad ryšys su žo­džiu – pirminis, jo neišmoksi. Galima išmokti ekvilibristikos, vaikščioti lynu, ba­lansuoti, bėgioti adatomis, bet padėti žodį taip, kad jis žavėtų, – arba sugebi, arba ne. Žodis yra dvasios falas, įsišaknijęs pačiame centre. Be to, įsišaknijęs ir tau­toje. Paveikslai, skulptūros, sonatos, simfonijos yra internacionalus, bet eilėraš­čiai – niekada. Eilėraštį galima apibrėžti kaip tai, kas iš esmės neišverčiama. Sąmonė įauga į žodžius ji į žodžius transcenduoja. „Užmiršti“ – ką reiškia šitos raidės? Nieko, negalima suprasti. Bet su jomis susijęs suvokimas, nešantis tam tikra kryptimi, jis užgauna šias raides tarsi klavišą, o raidės, sudėtos viena prie kitos, užgauna klavišą mūsų sąmonėje. Todėl oublier⁵ niekada nebus tas pat, kas „užmiršti“. Arba nevermore⁶: tie du trumpi uždari skiemenys pradžioje, o paskui tamsus srūvantis more, kuriame mums girdisi Moor⁷, la mort⁸ – tai ne „niekada daugiau“, tai gražiau. Žodis – ne vien žinia ar turinys: viena vertus, tai dvasia, bet kita vertus, jam būdingi ir gamtos daiktų esminiai bruožai, jų dvi­prasmiškumas.

Kad būtų aiškiau, turiu grįžti prie ankstesnio savo kūrybos laikotarpio. Lei­siu sau pacituoti, ką esu rašęs apie lyrinio Aš ir žodžio santykį 1923 metais. Pa­klausykite.

„Jūroje gyvena žemesniosios zoologinės sistemos organizmai, kurių kūnas aptrauktas mirgančiais plaukeliais. Kol dar neatsirado diferencijuoti pojūčiai, šie plaukeliai yra jų jutiminis organas, visa apimantis testeris, jų ryšys su jūros aplinka, įsivaizduokime, kad tokiais plaukeliais apaugęs žmogus, ne tik jo sme­genys, bet ir visas organizmas. Jų funkcija – labai specifinė, jie reaguoja tik į tam tikrus dirgiklius – į žodžius, labiausiai – į daiktavardžius, kiek menkiau – į būdvardžius ir tik vos vos – į veiksmažodines konstrukcijas. Jie reaguoja į šifrą, į jo atspausdintą vaizdą, į juodąją raidę, tik į ją.“

Trumpam pertrauksiu šiuos seniai parašytus sakinius ir pabrėšiu; plauke­liai čiupinėja žodžius, ir tie apčiuopti žodžiai iškart subyra krūvon virsdami šifru, stilistine figūra. Čia jau mėnulis nebenušviečia pakrūmių ir slėnių, kaip būdavo prieš du šimtus metų, atkreipkite dėmesį, tokia juodoji raidė būtų jau dirbtinis produktas. Matyti tas tarpsluoksnis tarp dvasios ir gamtos, kažkas, iš pradžių paženklinta dvasios, o paskui apdorota techniškai.

Šie plaukeliai veiklūs ne visuomet, jie turi savo valandą. Lyrinis Aš – tai sulaužytas Aš, kuris žino, kas yra grotos, pabėgimas ir liūdesys. Jis vis laukia savo valandos, kai galės akimirką sušilti, laukia savo pietietiškų kompleksų, jų siautulingo bangavimo, to svaigulio, kuris suardo visus sąryšius, sudaužo į šipu­lius tikrovę ir – žodžiais – išlaisvina eilėraštį.

Jei išmušė ta valanda – klausykite toliau.

„Jei išmušė ta valanda, vadinasi, jau nebetoli. Skaitant knygą, ne, daugybę knygų, be jokios tvarkos, susipainiojus erose, susimaišius medžiagoms ir aspek­tams, atskleidus naujus tipologinius sluoksnius – kažkur tolima, srovenanti pradžia. Bemiegės naktys… Struktūros lankstumas dažnu atveju naudingas, o išmušus valandai – tiesiog būtinas. Gal jau pamažu artinasi žodžiai, vienas per kitą, protu nesuvokiami, bet plaukeliai juos jau pajuto: čia gal visai tiktų mėlyna… – tik įsivaizduokite, kokia laimė, koks išgyvenimas! Pagalvokite apie visus tuos tuščius bejėgius žaidimus, visai neįtaigias preambules ir šitą vieną spalvą, – juk už tai atiduotum dangų virš Zanzibaro, ir Bugenvilio žiedus, ir Sirto pakrantes, – pagalvokite, koks gražus ir amžinas žodis! Ne veltui aš sakiau – mėlyna. Tai pietietiškas žodis, „Ligūrijos komplekso“ eksponentas, nežmoniškai „banguojan­tis“ ir „ardantis visus ryšius“, pradedantis savaiminio degimo procesą, „mirties signalas“, link jo srūva tolimieji kraštai, paklusdami tos „blyškios hiperemijos“ tvarkai. Feakai, megalitai, Lernos sritis – taip, tai pavadinimai, iš dalies mano paties sugalvoti, bet kai artėja, jų darosi vis daugiau. Aštartė, Geta, Heraklitas, – taip, jie mano užrašų knygelėje, bet kai išmuš valanda, kai po miškus pasklis auletų⁹ valanda, – tada savo sparnus, savo valtis, savo karūnas jie atneš ir padės prie kojų – anatemų ir eilėraščio elementų pavidalu.

Žodžiai, žodžiai, daiktavardžiai! Jiems tereikia išskleisti sparnus, ir jų skry­dis tęsis tūkstantmečius. Sakykime, kad ir anemonų miškas, tie smulkučiai, laibi krūmeliai tarp medžių kamienų, arba narcizų pieva, smilkalai ir dūmų stulpai; alyvmedyje žydi vėjas, o marmuro laiptais nutolsta užsimiršęs išsipildymas. Arba ir alyvos, teogonijos – jų skrydis tęsiasi tūkstantmečius. Botanika ir geografija, tautos ir kraštai, – istoriniu ar sisteminiu požiūriu – prarasti pašau­tai. o čia jie žydi, čia svajoja; padaręs sąvokos skerspjūvį, tuose sluoksniuose junti visą dvasios lengvumą ir liūdesį, ir vilties nebuvimą.

Sunkiai paaiškinama žodžio galia; jis skiria ir jungia. Keista valandos galia, – iš jos veržiasi dariniai, stumiami formos reikalaujančio NIEKO. Posmo trans­cendentinė realybė tai prapuola, tai vėl sugrįžta; ji tarsi išsklaido nestabilaus individo ir kosmologinės būties antitezę, ji laiko jūras ir gilias naktis, o kūrybą paverčia svajone: niekad ir visados.“

Apie žodį nieko daugiau nenoriu sakyti. Nežinau, ar man pavyko perteikti, jog jis – tai kažkas ypatinga. Tenka pripažinti, kad žodžiai turi tam tikrą latentinę egzistenciją, ji kai kuriuos, pasirengusius ją priimti, veikia lyg burtai ir leidžia jiems tuos burtus perteikti kitiems. Man rodos, tai paskutinė misterija, kurios metu mūsų šiaip jau nepaliaujamai budri, kiaurai išanalizuota, tik atsi­tiktinių transų pertraukiama sąmonė junta savo pilnatvę.

Trumpam žvilgtelkime atgal. Aš jums ką tik išdėsčiau tris temas iš lyrikos srities, t. y.: 1) kaip neatrodo eilėraštis, 2) kaip eilėraštis atsiranda, 3) mėginau kalbėti apie žodį. Šioje srityje yra dar daug, gal net per daug tokių specialių temų, pavyzdžiui, rimas. Homeras, Sapfo, Horacijus, Vergilijus jo nežinojo, o Walterio von der Vogelweide’s ir trubadūrų kūryboje jis jau yra. Besidomintys rimo istorija daug įdomios medžiagos galėtų rasti Curtius knygoje „Europos lite­ratūra ir lotyniškieji viduramžiai“. Yra viena stebinanti Goethe’s pastaba: „Nuo tada, kai Klopstockas mus išvadavo nuo rimo…“; šiandien veikiau sakytume, jog Klopstocko ir Hölderlino įdiegti laisvieji ritmai, patekę į rankas vidutinybei, dar sunkiau pakeliami nei rimas. Bet kuriuo atveju rimas yra tvarkos ir kontrolės principas eilėraščio viduje. Verlaine’as ir Rilke, abu naudoję rimą, buvo turbūt paskutiniai, sugebėję išreikšti visą jo žavesį, rafinuotumą bei sakralumą. Nuo to laiko rimas pamažu išsisėmė, vieno rimo atsiliepimas kitam buvo pernelyg gerai pažįstamas iš tų visų tūkstančių eilėraščių; kai kurie autoriai mėgina jį atšviežinti tikriniais vardais ar tarptautiniais žodžiais, bet tai jo nebegrąžina į prarastas pozicijas. Iš Curtius knygos matau, jog literatūroje taip atsitinka nebe pirmą kartą, jis, pavyzdžiui, rašo: „Provansalai persistengė berimuodami – jų vir­tuoziškame retų rimų spektaklyje išsisklaido muzika ir pradingsta prasmė.“ Pats lyrikos autorius rimą turbūt visuomet jaučia kaip principą, kurį jis gavo iš kalbos, kuris nėra jis pats, ir kurio atžvilgiu jis dažnai būna ypač nepatiklus ir neryžtingas. Mano minėtoje amerikiečių anketoje apie lyriką yra klausimas ir apie rimą, o vieną atsakymą norėčiau jums dabar pacituoti. Kažkoks Randallas Jarrellas sako: „Rimas kaip automatinė struktūravimo priemonė mane savotiškai žavi, tačiau labiausiai jis man patinka, kai būna netaisyklingas, gyvas ir negirdimas.“

Taigi aptarėme kelias specialias temas iš lyrikos srities. Dabar atėjo laikas visų šių dalykų kaltininkui, lyriniam Aš, pažvelgti tiesiai į akis, en facey ir griež­tai. Kas per būtybės tie lyrikai – psichologiniu, sociologiniu požiūriu, kaip feno­menai? Visų pirma, priešingai, nei priimta manyti, jie – ne svajotojai; svajoti lei­džiama kitiems, o jiems svajones reikia įgyvendinti, ir svajonės juos turi nunešti prie žodžių. Iš esmės jie nėra ir dvasingi žmonės, estetai, – jie juk daro meną, vadinasi, jų smegenys turi būti masyvios, kietos, su iltiniais dantimis, pajėgios sukramtyti visus prieštaravimus, taip pat ir vidinius.

Jie – miesčionys, tik turintys ypatingą pusiau vulkaniškos, pusiau apatiškos prigimties impulsą. Visuomenei jie visiškai neįdomūs, kaip Tasso Ferraroje – tuomi ir baigta, daugiau jokių leonorų, jokių laurų vainikų, keliaujančiu nuo kaktos ant kaktos. Tai – jokie dangaus šturmuotojai, jokio titanidai, paprastai jie būna išties tylūs, vidujai tylūs, jiems juk nevalia norėti užbaigti viską iškart. Jiems reikia ir toliau nešioti savy tas temas, ištisus metus, reikia mokėti tylėti, – Valéry, pavyzdžiui, tylėjo dvidešimt metų, Rilke per keturiolika metų neparašė nė vieno eilėraščio, o tada pasirodė „Duino elegijos“. Pagalvokite apie paralelę iš muzikos srities, iš pradžių buvo Wesendonko daina „Sapnai“, o praslinkus metams ji tapo „Tristano“ antruoju veiksmu. Ir tik dėl vietinės reikšmės priežasčių – kad jau čia prieš jus stoviu ir apie tai kalbu, norėdamas pademonstruoti to proceso lėtumų, pridėsiu vieną asmeninį prisiminimą: mano rinkinyje „Statiški eilėraščiai“ yra vienas eilėraštis iš dviejų posmų, kuriuos vieną nuo kito skiria dvidešimt metų; turėjau parašęs pirmąjį, jis man patiko, bet negalėjau rasti antrojo, ir tik paskui, praėjus dviem bandymų, kartojimų, tikrinimų ir atmetimų dešimtmečiams, man pagaliau pavyko antrasis; tas eilėraštis – „Nakties banga“; kartais reikia kažką šitaip ilgai viduje nešiotis, apeiti tokį ilgą lankstą apie mažą eilėraštį. Taigi, kas jie? Keistuoliai, vieno kambario gyventojai, jie atsisako egzis­tencijos, kad egzistuotų, nesvarbu, jog kiti eilėraštį gal pavadins neįvykusia istorija, o meistriškumą – egoizmu. Tiesą pasakius, jie tėra reiškiniai, o kai tie reiškiniai miršta ir juos nuima nuo kryžiaus, tenka pripažinti, kad jie patys save prie to kryžiaus ir prikalė – kas gi juos vertė? Bet kažkas juk turėjo versti.

Norėdamas šį tipą nušviesti iš kitos pusės, atkreipsiu jūsų dėmesį dar į kai ką. Pamėginkite įsivaizduoti, koks esminis skirtumas yra tarp mąstytojo ir poe­to, tarp mokslininko ir menininko, kurie viešumoje neretai sumetami į vieną krū­vą, lyg tarp jų egzistuotų kokia didelė tapatybė. Anaiptol! Menininkas turi tik pats save. Docentas dirba su vario lydiniais, kurie buvo paplitę Europoje prieš du tūkstančius metų, jis gali remtis analizėmis, atliktomis nuo 1860-ųjų iki 1948-ųjų, bendras skaičius – 4729, jis gali naudotis literatūra, parašyta įžymių ordinarinių profesorių, kuriais galima pasikliauti, viską sudėjus – apie 3000 puslapių. Per tarptautinę bibliotekų tarnybą jis gali užklausti, kokios nuomonės šiuo metu laikomasi Kembridže apie juodosios rūdos tetraedritus, iš kas ketvirtį leidžiamos tarptautinės universitetų brošiūros jis sužino, kas ir kur kitose šalyse dirba ta pačia tema. Pasikeitimas nuomonėmis, susirašinėjimai, – jis pirma įsitikina, užsitvirtina, tik paskui vėl žengia pusę žingsnio į priekį, tada paremia tą pusę žings­nio dokumentais, – jis niekada nebūna vienas, paliktas pats sau. Nieko panašaus nepasakysi apie menininką. Jis stovi vienas nebylumo ir pajuokos akivaizdoje. Jis atsako pats už save. Jis pradeda savo darbą ir jį pabaigia. Jis klauso savo vidinio balso, kurio niekas negirdi. Jis nežino, iš kur tas balsas, nežino net, ką šis nori jam pasakyti. Jis dirba vienas, o lyrikas ypač vienas, nes kiekviename dešimtmetyje gyvena tik keletas didžių lyrikų, išsibarsčiusių po skirtingas tautas, eiliuojančių skirtingomis kalbomis, dažniausiai vienas apie kitą nė nenumanančių – kaip tie phares – švyturiai, taip juos vadina prancūzai, ilgam nušviečiantys didžiulę kūrybos jūrą, bet patys pasiliekantys tamsoje.

Taigi stovi kažkur toks Aš ir sako sau: šiandien aš toks. Esu tokios nuotaikos. Turiu savo kalbą, tarkime, vokiečių. Tą kalbą su šimtmečių senumo tradicija, su lyrinių pirmtakų paženklintais, nuotaikomis ir prasmėmis nėščiais keistais žo­džiais. Bet ir slengą, argot, vagių žargoną, kuriuos į kalbinę sąmonę įkalė du pasauliniai karai, ir tarptautinius žodžius, citatas, sporto žargoną, antikines re­miniscencijas. Visa tai – mano nuosavybė. Šiandienos Aš, daugiau išmokstantis iš laikraščių nei iš filosofijų, artimesnis žurnalistikai nei Biblijai, šlageryje išgirstantis skambant daugiau šimtmečių nei motete, tam tikra fizikine procesų seka tikintis labiau nei Nainu ar Lurdu, patyręs, jog kaip pasikloji, taip ir guli, ir niekas tavęs neužklos, šitas Aš dirba su savotišku stebuklu, su mažu posmeliu, aprėpdamas du polius – Aš ir kalbos turtą, dirba su elipse, kurios kreivės iš pra­džių veržiasi atsiskirti, bet vėliau ramiai nusileidžia viena į kitą.

Bet visa tai dar pernelyg išoriška, reikia klausti toliau. Kas už viso to slypi lyriniame Aš, kokios tikrovės ir supertikrovės? O čia susiduriame su problemo­mis. Šis lyrinis Aš stovi priremtas prie sienos, prie gynybos ir agresijos sienos. Jis ginasi nuo tų iš vidurio, jie puola. Jūs sergate, – sako jie, – tai nėra sveikas vidinis gyvenimas, jūs esate dégénéré¹⁰, iš kur apskritai toks atsiradote? Didieji praėjusio šimtmečio poetai kilę iš buržuazijos, – atsako lyrinis Aš, – ir nė vienas nebuvo narkomanas, nusikaltėlis ar savižudis, išskyrus, žinoma, prancūzų poètes maudits¹¹. Bet jų sveikumas ar liga man skamba kaip sąvokos, paimtos iš zoologijos ir vartojamos veterinarų. Apie sąmonės būsenas anie iš vidurio apskritai nekalba. Visos tos įvairiausios nuovargio rūšys, nemotyvuoti nuotaikų pasikeitimai, dienų kaita, staiga apninkantis optinis žalumos troški­mas, svaigimas nuo melodijų, nemiga, antipatijos, blogumai, dideli jausmai ir griovimai – visos šios sąmonės krizės, šios ateinančio kvartero stigmos, visa kenčianti vidujybė jiems tiesiog nesuvokiami.

Gerai, – sako vidurys. – Bet tai, kuo užsiima jūsų klika, tėra sterilus cerebralizmas, tuščias formalizmas, dehumanizavimas, ne tai, kas žmoguje amžina, o sutrikimai jo vitalinėje šerdyje. Atgal į girininkystę, į žemės kultūrą! Žiūrėkite požeminių vandenų, tiesinkite tvenkinius upėtakiams! Kaip ten sakė Ruskinas? „Visi menai paremti žemės apdirbimu rankomis.“

O aš, – atsako lyriškasis Aš, – geriausiu atveju sulauksiu septyniasdešimties, aš turiu tik patį save, o iš vidurio nieko neimu, ir negaliu sėti, nes gyvenu city, mane gaivina neono šviesos, esu pririštas prie savęs, vadinasi, prie žmogaus, prie jo dabarties valandos esu pririštas.

Kaip, – sušunka vidurys, – jūs nenorit savęs pranokti? Jūs kuriate ne žmoni­jai? Tai žmogaus transcendavimas žemyn, jūs tyčiojatės iš bendro žmogaus vaiz­do. Ir visos tos kalbos, žodžiai, tai – materijos primatas, dvasios nužeminimas iki neorganinės sferos, ketvirtasis amžius, savižudiška fazė; klausimas, ar po to išliks apskritai dar kas nors aukštesnio.

Palikime tą aukštesnį, – atsako lyrinis Aš, – būkim empiriški. Jūs, be abejo, esate girdėję žodį moira: tai mano dalis, parka, sakanti: tai – Tavo valanda, apeik jos ribas, patikrink, ką ji turi, neplevėsuok į bendrybes, neburk užkalbėdamas kažko aukštesnio išlikimą. Tu pats pakankamai aukštai, nes aš kalbu su Tavim. Tau, žinoma, nebus leista veržtis į kitas karalystes, nes yra daug moirų, o aš kalbu ir kitiems, kiekvienas tegu žiūri pats, kaip suprasti mano žodžius, – bet čia yra Tavo, Tau atmatuotas ratas, ieškok savo žodžių, braižyk savo morfologiją, išreikšk save. Gali ramiai tenkintis dalimi, bet jai atlikti aš tau parūpinsiu viską, ateik, pašnabždėsiu: milžiniška visuma – tai tik archajiška svajonė, su dabarties valanda jos niekas nesieja.

Jūsų moira! Tik figūra priešais Vakarų pasaulio etinį apsisprendimą! – sako vidurys. – Apskritai parkos – labai patogu! Jūs visa tai išsitraukiate, nes daugiau nieko nebeišgalit. Jūs visai nebesugebate sukurti tikro ir gilaus žmogaus paveiks­lo, jūs su savo izoliuotu menu, dvasios išpaveikslintojai ir nusiaubėjai… Jums reikėtų užsiimti vaizdiniu, viso pasaulio fiziognominiu ir simboliniu pažinimu.

Ką gi, puiku, – sako lyrinis Aš, – žinau tuos jūsų skaitinių vakarus „Visa, kas abstraktu, yra nežmoniška“, jūs mane apvaisinote, išmokėte mane aiškiai maty­ti, ne mes ardome ar keliame pavojų viduriui, bet vidurys kelia pavojų mums, o kartu ir tam, ką jis iš mūsų tikisi gauti. Mums, paskutiniams žmogaus, dar tikin­čio absoliutu ir jame gyvenančio, likučiams. Tie vidurio analitikai nori ir tai iš mūsų atimti. Jų akyse mes esame ligoniai ir, norėdami mus patraukti iš kelio, jie diagnozuoja melancholiją bei šizofreniją, mes stovime už Žemės kulto ir mirusiųjų kulto ribų, mes esame „dama be apatinės kūno dalies“ Spalio šventėje (Miuncheno – vert. past.), mes – grimasos, bankrutavusios pusinės egzistencijos viduriui tinka visos priemonės, kad tik galėtų mus diskredituoti. Todėl mums reikia pagaliau pasižiūrėti į tą vidurį, Jums leidus, atidžiau apžiūrėsime tą, kuris viską žino geriau, viską, kas buvo anksčiau, ir viską, kas bus, tą vadinamąjį organišką, natūralų, žemišką vidurį, gražiausiąjį Dievo vidurį kaip dukart du, tas vidurys yra Vakarai, jis nebenori gintis, bet bijoti nori, jis vis dar nori būti „numesti“. Pusryčiams truputis Midgardo¹² gyvatienos, vakare – riekelė okeanų, jokių ribų. O nebijoti – tai jau nereliginga ir antihumaniška. Ir iš tos baimės jie strimgalviais lekia per laiką, traukdami ir su savim, jie taip skuba: pradeda testą su rupūžėmis ir jau po aštuonių dienų nori žinoti, ar jos nėščios, o antrą mėnesį – ankstyvoji Galli-Maimoni diagnozė; berniukas ar mergaitė. Teatre jie nori matyti narkotizuojančias pjeses, kur pirmoje scenoje įžengęs pro duris svečias nustemba išvydęs jauną merginą, o antrojoje užstalės bendrui ant galvos būtinai turi užkristi kepsnys, nes tarnas už kažko užkliūva, – tai jų išganingas humoras, tikrai labai žemiška. Namie jie tada vėl prisimena savo „numestumą“ ir, kad nusiramintų, išgeria fanodromo. Šis vidurys nori jums pasakyti, ką galima rašyti ir galvoti, kokio požiūrio jums galima laikytis rašant ir galvojant, maža to, jie nori jums dar ir padėti, siūlo psi­choterapiją, psichosomatiką, kurios turėtų padaryti jus tinkamus vartoti, sa­pnuoti, suderinti su aplinkiniu pasauliu, viršutiniu pasauliu, žemutiniu pasauliu, jie braunasi į priekį su savo bandymais asociacijų srityje, meditacinėmis tech­nikomis, frakcine aktyviąja hipnoze, grupiniais užsiėmimais, kompleksų pašali­nimu vienu pūstelėjimu, jie nori rekonstruoti jūsų neurotinę asmenybę pagal jūsų konstitucijos tipą; jei jūs visa tai, apmokant ligonių kasoms, pereisite, tada gal ir vėl būsite tinkamas.

Tai štai tas vidurys, kauzališkai analitinis, finališkai sintetinis, – ne, šito vidurio pamokymų man nereikia, mano paties vidurys dar veikia. Tai yra – arba žmogus ir šiandien tebeturi vidurį, kaip turėjo visada, arba jisai ir šiandien tebėra gilus, arba niekada toks nebuvo. Arba sugebėjimas keistis, vadinasi, kar­tais – ir sugebėjimas žlugti, yra jo principas, arba jis apskritai neturi principų. Arba jam duota kažkas, ką reikia būtinai ir nepaisant jokio pavojaus išreikšti, arba jam neduota nieko. Šitie pavienės kultūros, egzistavusios tūkstantį metų, kriterijai – dar anaiptol ne maksima visam antropologiniam dėsniui; jis yra pla­tesnis, jis – tai daugiau. Šis dėsnis veikė ir kitas kultūras – antihumanitarines, ikimonoteistines, Egipto, Mino, Chimu, šis dėsnis veiks ir naujas, dar atsirasiančias technines robotų ir radarų kultūras. Beje, ši vidurio baimė – tai ypatinga baimė; neseniai populiariame dienraštyje perskaičiau plačia juosta įrėmintą skelbimą: DIDŽIOJI GYVENIMO BAIMĖ – įveikiama Dr. Schiefferso gyvybės eliksyru – buteliukas 3,50 DM.

Lyrinis Aš tęsia: padėtis man atrodo išties paradoksali! Šitas vidurys moksle gali pakęsti viską, o mene – nieko. Jis pakenčia kibernetiką, naująjį tvėrimo mokslą, kuriantį robotus. Ar jūs kada nors pagalvojote, jog tai, ką žmonija šian­dien mąsto, ką ji dar vadina mąstymu, jau gali būti mąstoma mašinų, ir jos netgi nurungia žmones, jų ventiliai preciziškiau sukonstruoti, saugikliai – stabilesni nei žiojėjančių mūsų kūno griuvėsių, jos perdirba raides ir garsus ir turi aštuonias valandas veikiančią atmintį, nesveikos dalys išimamos ir pakeičiamos naujomis, – taigi mintys pereina į robotus, – o kurgi pereina tai, kas dar lieka? Galima pasakyti ir taip tai, ką žmonija paskutiniaisiais šimtmečiais vadino mąstymu nebuvo joks mąstymas, o visai kažkas kita, – šiaip ar taip, dabar tai perima kibernetika, kuri – montavimu, aparatūra – žada žmogui grąžinti jo dingusį animizmą, jo magiškus sugebėjimus, gamtos matymą ir prarastus pojūčius. Ir apie robotus straksi triploidiniai triušiai, šešiasdešimt šešios chromosomos, kiekviena asmeniškai dar nevaisinga, bet nuo aštuoniasdešimt aštuonių chromosomų jau kyla aukštyn. Goesta Haegquist ir daktaras A. Bane Stokholme atidaro naują sezoną: didžiaūgiai su milžiniškomis galūnėmis ir titaniškomis genitalijomis, – atsiranda nauja gyvūnija, ir dailininkai su Madonos paveikslų šventuoju auksu, ir poetai, degą Paulio Gerhardto sekminišku įkarščiu, turėtų pratęsti šį darbą, – ne, man tai atrodo absurdiška.

Bet ar tai, pasakysite jūs, susiję su lyrika. Net labai. Viskas susiję su lyrika! Lyrikas apskritai negali žinoti per daug, negali per daug dirbti, jam reikia būti arti prie visko, jis turi orientuotis, ant ko šiandien laikosi pasaulis, kuri valanda šį vidudienį virš žemės. Reikia neatsitraukti nuo buliaus, sako didieji matadorai, tada gal ateis ir pergalė. Eilėraštyje negali būti nieko atsitiktinio. Ką Valéry rašė apie Moltke – „šito šalto herojaus tikrasis priešas yra atsitiktinumas“, – galioja ir lyrikui, jis privalo sandarinti savo eilėraštį – nuo įsilaužimų, nuo trukdžių, – sandarinti kalba, ir savo frontus turi išvalyti pats. Jis privalo turėti šnerves („Mano genijus sėdi šnervėse“, – sakė Nietzsche) – prie kiekvieno starto ir kiek­vienoje vietoje, kur balnojama – intelektualiai – kur materialioji ir idealioji dia­lektika atsiskyrusios tolsta viena nuo kitos lyg du jūrų siaubūnai, žaidžiantys vienas su kitu dvasia ir nuodais, streikais ir knygomis, kur naujausias Schiaparellio kūrinys signalizuoja mados kurso pasikeitimą, – modelis iš pelenų spal­vos lino ir ananaso gelsvumo organdy¹³. Iš visko ateina spalvos, besvoriai niuan­sai, valeurs¹⁴, iš visko gimsta eilėraštis.

Iš viso šito gimsta eilėraštis, kuris gal vėl surinks vieną iš tų sudraskytų valandų, – absoliutus eilėraštis, eilėraštis be tikėjimo, eilėraštis be vilties, į nieką nenukreiptas, eilėraštis iš žodžių, kuriuos jūs grakščiai montuojate. Ir, dar pakartosiu, kas net už šios formuluotės tenori pamatyti vien nihilizmą ar leng­vabūdišką nepadorumą, tas nepastebi, jog už žavesio ir žodžio slypi užtektinai tamsybių ir būties prarajų, kad patenkintų net pačius giliamintiškiausius, jog kiekvienoje formoje, kuri žavi, gyvena užtektinai aistros, gamtos ir tragiškos patirties substancijų. Bet tai, žinoma, apsisprendimo reikalas. Jums reikia palik­ti religiją, palikti kolektyvą ir išeiti į akim neužmatomus laukus. Bet kas iš tų amžinų plepalų apie fundamentalią krizę ir kultūros katastrofą, kurių mes nuo­lat priversti klausytis, jei nenorite matyti, apie ką čia kalbama, ir negalite apsi­spręsti. Bet jūs privalote apsispręsti! Rūšys, nepaklūstančios savo vidiniam prin­cipui ir savo vidinei tvarkai, praranda kontūrus ir išnyksta. Mūsų tvarka yra dvasia, mūsų principas – išraiška, įspaudas, stilius. Visa kita – žlugimas. Nesvarbu, ar abstraktus, ar atonalinis, ar siurrealistinis, tai – formos principas, išraiškos kūrimo ananke¹⁵, kuri yra virš mūsų. Tai nėra privati nuomonė, lyri­nio Aš hobis, – tą tvirtino visi, dirbę šioje srityje: „Žodis sveria daugiau nei per­galė!“ Ir šis eilėraštis be tikėjimo, ir šis eilėraštis be vilties, ir šis eilėraštis nenukreiptas į nieką, transcendentiškas, ir yra, kaip sakė vienas prancūzų mąs­tytojas, „nuo žmogaus priklausomo, bet jį pranokstančio tapsmo vykdymas“.

Žinau, ir šiuolaikinių lyrikų gretose kartais girdėti balsų, raginančių atsi­gręžti atgal. Eliotas savo straipsnyje žurnale „Merkurijus“ laikosi nuomonės, jog ši savimonės pažanga turi sustoti, jog ekstremalus kalbos išmanymas ir rūpestis dėl jos esą perlenkti; bet Eliotas kovoja ir prieš televiziją, norėdamas užkirsti jai kelią. Man atrodo, abiem atvejais jis neteisus. Manau, jis iš esmės klysta. Mano nuomone, šie procesai nebepasukami atgal, ir jie veikiau reiškia naujos raidos pradžią. Todėl leisiu sau dar vieną trumpą nukrypimą į kitą sritį, jis nušvies mūsų tezę nauja šviesa. Tai – genetika, mokslas apie žmogaus kilmę. Žinoma, galima labai skeptiškai žiūrėti į vis besikeičiančias teorijas apie žmogų ir jo atsiradimą, į duomenų apie iškasenas ir tarpines pakopas labilumą bei varija­vimą, tačiau dabartinis genetikos atramos taškas yra tas, kad žmogus ne iš kaž­ko kilo, bet buvojau nuo pat pradžių, kad jis – tai nauja pasaulio tvėrimo situaci­ja. Šitos situacijos esmė – sąmonė ir dvasia. Gehleno, Portmanno, Carrelo darbai susistemina šias mintis. Žmogus, – sako Gehlenas, – tai dar nesutvirtėjęs žvėris, atviras įspūdžiams, gebantis atsiskleisti, jo savybės dar tik pradeda nusistovėti. Kūno formavimas jau beveik baigtas, ir dabar išsišakoja nematerialūs dalykai, jie perduodami toliau ir taip išlieka. Tapsmo plastiškumas įgauna naują dimen­siją, dvasios emancipacija apgraibomis juda jai atsivėrusios naujos erdvės link. Kalbama visai ne apie vidinio branduolio praradimą, jis neišsemiamas, didžio­sios kultūros paliko tik užuominas apie jį. Bet aiškėja šio branduolio kryptis; tai kryptis į dvasios ir sąmonės įtampos lauką, ne link instinkto, šiltų jausmų ar išpuoselėtos botaninės-zoologinės vidaus idilės, o link suintensyvintų sąvokų sankabų, nuo gyvuliškojo prado suabsoliutinimo link intelektinių konstrukcijų, link produktyvaus aiškių, žemiškų formų suteikimo vidiniam misticizmui, tai kryptis į sąmonės ir išraiškos trokštantį, sąmone ir išraiška tampantį pasaulį, žodžiu – į abstrakciją. Kas toliau, mums nematyti. Bet galima numanyti, kad žmogus nesulauks liūdno šių dienų kultūrinio melancholiko galo, jei elgsis, kaip pridera jo rūšiai, o tai reiškia – vadovausis kūrybiniais principais, aukštesniais už atominę bombą ar gabalą urano rūdos. Šitaip mąstant, neturėtų būti pa­smerktas žlugti ir Vakarų žmogus; jis kentėjo, jis stabilus ir iš dalinio sunaiki­nimo galėtų pasisemti visai nenumatytos naujos formuojančios jėgos. Ne todėl, kad jam reikėtų pastiprinimo, o tik dėl savo paties intereso lyrinis Aš domisi šia teorija. Ji sutampa su jo substancijomis, tomis momentinėmis moiros substanci­jomis, kurios jį veda, – nes jis nebeturi Mekos, nebeturi Getsemanės, ir khmerų šventyklos bareljefas Angkor Vate guli ne jo platumose, – pirmyn tuo keliu į regi­mybės Olimpą; visur, kur yra žmonės, gyvens ir dievai.

Dar keli lyrinio Aš atsisveikinimo spinduliai, ir galėsime su juo baigti. Šviesos pluoštas nukrypsta į amžių sandūrą, – mąstymas amžių sandūroje taip pat jau tapo humanitarinių mokslų kliše. Tik nesakykite, kad tai apokaliptiška, – teigia­ma „Trijuose senuose vyruose“, – tas septyngalvis žvėris iš jūros ir tas dviragis iš žemės čia buvo visada. Absoliučiam eilėraščiui nereikia amžių sandūros, jis gali gyvuoti be laiko, kaip jau nuo seno daro moderniosios fizikos formulės. Su tuo susijęs ir mano įsitikinimas, kad planetinė pseudovienovė ir žemės užgriozdinimas technika neturi egzistencinės reikšmės. Technika buvo jau visada, daugelis tiesiog nepakankamai mokėsi, kad ją išmanytų. Galų gale juk ir Cezaris miegamuosiuose neštuvuose nukeliaudavo iš Romos į Kelną per šešias dienas, o Corunos švyturys, pastatytas prieš du tūkstančius metų, dar ir dabar tebešviečia virš Biskajos įlankos. Ir kai Romos imperijos gyventojai atsukdavo savo čiaupus, į jų vonias tekėdavo už 40 km esančios Ligūrijos jūros vanduo, to mes dar ir da­bar nesugebame. Pirmasis iš vieno medžio kamieno išskaptuotas luotas buvo kur kas didesnė kultūros sensacija nei visi tie povandeniniai laivai, o akimirka, kai pirmąkart iš bambukinės šaudyklės paleista strėlė užmušė žvėrį ir jau nebereikėjo jo griebti plikomis rankomis ir galabyti pačiam, pasuko laiką daug kar­dinaliau nei visi izotopai. Todėl sunku patikėti, kad mūsų gyvenimo pojūtis butų universalesnis negu Aleksandrijos miestuose tais laikais, kai Graikija plytėjo nuo Atėnų iki pat Indijos, arba genujiečių ir ispanų laivuose, šiems pirmą kartą plaukiant per Atlantą.

Ir dar vienas visai jau ekstravagantiškas įspūdis kartais užvaldo tą lyrinį Aš. Jį net pats sau jis tik labai atsargiai prisipažįsta. Kartkartėmis jam atrodo, tarsi būtų taip, jog ir šiandienos filosofai iš esmės yra poetai. Jie jaučia, kad diskur­syviam sisteminiam mąstymui atėjo galas, kad sąmonei dabar pakeliama tik tai, kas mąstoma fragmentais, o penkių šimtų puslapių samprotavimus apie tiesą, kad ir kokie taiklūs būtų kai kurie teiginiai, atsveria trijų posmų eilėraštis; filosofai junta šį tylų žemės drebėjimą, bet jų ryšys su žodžiu – sutrikęs, o gal ir niekad nebuvo gyvas, todėl jie ir tapo filosofais, bet iš esmės norėtų eiliuoti, – visa kas nori eiliuoti.

Visa kas norėtų eiliuoti modernų eilėraštį, kurio monologiškumas nekelia abejonių. Monologinis menas, atsiskiriantis nuo tos kone ontologinės tuštumos, užgulusios visą komunikaciją ir verčiančios klausti, ar iš viso kalba dar gali būti dialogiška metafizine prasme. Ar ji apskritai dar sukuria ryšį, ar leidžia kažką įveikti, ar atneša pasikeitimą, ar tėra tik medžiaga verslo pasitarimams, o šiaip jau – tragiško žlugimo alegorija? Pokalbiai, diskusijos, visa tai – tik murmesiai minkštuose foteliuose, nieko vertas privačių dirgesių skleidimas, o gilumoj ne­randa ramybės kas Kita, kas mus padarė, bet ko nematome. Visa žmonija minta tais keliais susitikimais su pačiu savimi, tačiau kas jau yra save susitikęs? Tik nedaugelis, ir vis po vieną.

Baigiu. Bijau, ne kažin ką naujo sugebėjau jums pasakyti. Fakultetui, kur, kaip mačiau paskaitų tvarkaraštyje, dėstomi kursai apie vokiečių lyriką nuo Klopstocko iki Weinheberio, apie eilėraščio analizavimą ir išraiškos ugdymą, kur rengiamos modernių eilėraščių skaitymo pratybos, taigi fakultetui, kuris lyrikos atžvilgiu yra visiškai up to date, negaliu daugiau nieko įdomesnio pridurti. Ge­riausiu atveju galėčiau padaryti dar vieną pastabą, kuri nebus iš mano srities, bet norėdamas užbaigti temą negaliu jos nutylėti. O dalykas tas, kad aš nema­nau, jog modernus eilėraštis tiktų viešai skaityti, – tiek dėl jo paties, tiek dėl klausytojo. Skaitomas jis tarsi nyksta. Kai matai, kokio ilgumo eilėraštis, kaip išdėlioti posmai, iškart jo atžvilgiu susidarai tam tikrą nuostatą. Kažkada seniai, tuometinėje Prūsijos menų akademijoje, kurios narys esu, skaitydamas eiles kiekvieną kartą iš anksto pranešdavau: dabar bus eilėraštis iš keturių posmų po aštuonias eilutes; mano manymu, optinis vaizdas padeda geriau suvokti. O mo­dernus eilėraštis turi būti atspausdintas ant popieriaus, jį reikia skaityti, jis reikalauja juodosios raidės, nuo žvilgsnio į išorinę struktūrą jis tampa plastiškesnis ir labiau vidinis – kai kas nors tylėdamas virš jo palinksta. Ir šis palinki­mas bus neišvengiamas; pacituosiu vieną prancūzų eseistą, neseniai rašiusį apie prancūzų lyriką: „Nežinau, kaip vienu žodžiu apibūdinti visus šiuos autorius, išskyrus tai, kad visi jie yra sunkūs poetai.“

Gal kartais būsiu kiek per daug racionalistiškai, per daug aiškiai pasisakęs apie kai kuriuos dalykus, gal net per griežtai. Bet, šiaip ar taip, neatsitiktinai. Man rodos, apskritai nėra srities, kur būtų tiek nesusipratimų kaip lyrikoje. Esu patyręs, kaip protingi žmonės, įžymūs kritikai viename feljetone parodydavo gerą kokio didaus lyriko supratimą, pateikdami tikrai reikšmingų svarstymų, o paskui kitame lygiai taip pat dėmesingai ir stropiai nagrinėdavo žemesnio nei vidutinio lygio jo epigoną. Kyla įspūdis, lyg kažkas Mingų dinastijos porceliano negalėtų atskirti nuo nedūžtančių indų, kurie krūvomis guli kiekvienuose dau­giavaikių šeimų namuose. Priežastis ne išoriniai dalykai, į kuriuos čia atsižvel­giama, bet vidinių kriterijų stoka. Šia kritikas vis dar įsivaizduoja, kad eilėraštis kalba apie jausmus ir turi skleisti šilumą, tarsi mintis nebūtų jausmas, tarsi forma neskleistų šilumos, kuriai neprilygsta niekas. Jis dar labai giliai įsišakni­ja į senąjį žmogų, tas kritikas, su savo aiškinimais ir dviprasmybėmis grynojo eilėraščio sąskaita. Naujas eilėraštis autoriui visuomet yra liūto tramdymas, o kritikui – žiūrėjimas tam liūtui į akis, vietoje kurio jis gal mieliau matytų asilą. Bet yra ir daug lengvinančių aplinkybių, sutinku, eilėraštis – tai toks komplek­siškas darinys, kad aprėpti visas jo grandinines reakcijas išties be galo sunku.

Bet ir dar vienu klausimu mano žodžiai, galimas daiktas, skambėjo pernelyg griežtai ir absoliučiai. Įsivaizduoju, viename iš šių suolų sėdi jaunuolis, kuris ką tik pradėjo rašyti eiles, ir kuriam mano žodžiai turbūt bus kaip šalna jo lyrinio pavasario naktį. Jam aš norėčiau pasakyti, jog neturėjau tokio tikslo. Tik ne­daugelis pradeda tobulai; o atsisveikindamas norėčiau jį paguosti viena linksma istorija iš asmeninės patirties. Man buvo aštuoniolika, kai pradėjau studijuoti čia, Marburge. Tai buvo pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį. Tuomet studijavau filologiją ir klausiau profesoriaus Ernsto Elsterio, pirmojo didelio Heine’s leidi­mo sudarytojo, paskaitų ciklo „Poetika ir literatūros istorijos metodologija“. Tai buvo inspiruojančios ir tuo metu modernios paskaitos. Tačiau šiandienos litera­tūros mokslo metodai kur kas tobulesni, jie sublimuoti iki kraštutinumo, ypač kai kalbama apie prozą; jei stiliaus analizė ir kalbos egzegezė tave paliečia asme­niškai (taip atsitiko man – kaip tik dabar Bonoje rašoma daktaro disertacija apie mano ankstyvąją prozą), – tuomet tai jau tampa panašu į vivisekciją. Taigi klau­siausi Elsterio, klausiausi profesoriaus Wrede’s apie viduramžių lyriką, lanky­davausi ir pas daugelį kitų, ir dabar, naudodamasis proga, norėčiau padėkoti už tuos du man svarbiausius semestrus šiai Alma mater Philippina. Bet grįžkime prie jaunuolio! Žodžiu, buvau čia, gyvenau Wilhelmstraße 10, o Berlyno Lichterfelde ėjo žurnalas pavadinimu „Romanzeitung“ su rubrika, kurioje būdavo recen­zuojami anonimų atsiųsti eilėraščiai. Nusiunčiau ten savo eilėraščius ir kelias savaites drebėdamas laukiau nuosprendžio. Sulaukiau. Jis buvo toks: „G. B. – draugiško nusistatymo, silpnos išraiškos. Progai pasitaikius atsiųskite dar.“ Tai buvo seniai, o dabar matote, kad po kelių dešimtmečių triūso aš vis dėlto esu priskiriamas prie vadinamųjų išraiškos poetų, tik mano nusistatymas, priešin­gai, jau nebėra laikomas labai draugišku. Darbas gali išskleisti talentą, bet gali ir padaryti jam galą. Mano teorija tokia: ateiti vėlai – vėlai į save, vėlai į šlovę, vėlai į festivalį. Taigi ir jūs ramiai sau toliau eiliuokite, jei esat įsitikinę, jog pri­valote žengti tuo nepramintu taku link šešių eilėraščių, apie kuriuos kalbėjau. Paimkite ietį ten, kur mes ją palikom gulėti, – kaip sakė Flaubert’as. Išorinės nesėkmės, vidiniai susinaikinimai jums bus užtikrinti, dienos, kai nebeatpažįstate savęs, ir naktys, kai nebematote toliau. Bet eikite, o atsisveikinimui bei padrąsinimui jums ir visiems, manęs maloniai išklausiusiems, dar pacituosiu didingą Hegelio frazę, išties vakarietišką frazę, ištartą prieš šimtą metų ir aprėpiančią visas mūsų dabartinės lemties komplikacijas. Ji skamba taip: „Ne tas vengiantis mirties ir vien nuo sulyginimo su žeme saugantis gyvenimas, bet mirtį pakeliantis ir joje išliekantis yra dvasios gyvenimas.“

Versta iš: Benn G. ESSAYS UND REDEN IN DER FASSUNG DER ERSTDRUCKE. Frankfurt am Main: Fischer Taschenbuch Verlag, 1989.