Zofia Kowalewska. Iš 1863 metų tremtinio atsiminimų (Pabaiga)
2021 m. Nr. 8–9
Tęsinys. Pradžia 2021 m., Nr. 7.
Iš lenkų k. vertė Stanislovas Žvirgždas
X
Taip sutelkta rusų kariuomenė buvo galinga jėga lyginant su Liaskovskio būriu. Tos pajėgos puolė Boguševičių miškus ir apsupo juos tankiu žiedu. Generolai neabejojo, kad sukilėlius sugaus gyvus, kaip žvėris į tinklus. Kareiviai žengė su baime. Sventožeckio burtai, apie kuriuos sklido gandai, kėlė didesnę paniką nei kulkos. Kuopos atsargiai artinosi prie būrio užkardų ir įtvirtinimų, tą stiprią fortifikaciją buvo įsakyta paimti šturmu. Pagaliau kareiviai paleido salvę.
Tada ir nuo barikadų pasigirdo salvė ir nukovė keliolika kareivių.
Kuopos netvarkingai pasitraukė, tačiau išgirdusios įsakymą vėl puolė pirmyn.
Sutiktos taiklia sukilėlių ugnimi, jos dar kartą atsitraukė, nusėdamos girią nukautais ir sužeistais.
Rusų generolai netvėrė pykčiu. Atakos vis kartojosi ir pasibaigdavo ne kariuomenės naudai. Kareivių drąsa silpo. Tada vienoje vietoje buvo sutelktos didesnės pajėgos ir pradėtas energingas šturmas.
Nuo barikadų buvo be perstojo šaudoma, kareiviai krito vienas po kito.
Netrukus miške nuskardėjo pratisas „uraaa!“
Pirmosios barikados buvo užimtos.
Tačiau už jų laukė kitos, dar stipriau sutvirtintos, nuo tų barikadų šūvių kruša pasitiko šturmuojančius. Vėl pasigirdo komanda: „Į ataką!“ Per naują šturmą kariuomenė daug aukų patyrė ir padėjo nemažai pastangų. Kareiviai krito kaip musės.
Tačiau miško barikados nebuvo tvirtovės mūrai.
Antroji barikadų linija pasidavė jas šturmuojančiai jėgai.
Garsūs puolančiųjų triumfo šūksniai nutilo, pamačius prieš kareivius pasišiaušusius naujus įtvirtinimus.
Surengtas trečias šturmas – galingiausias.
Generolai jau trynė rankas iš džiaugsmo: sukilėlių šūviai staiga nutilo. Už paskutiniųjų stovyklos barikadų tvyrojo mirtina tyla.
Nebuvo jokių abejonių, kad sukilėliai sulindo į pelkę, iš kurios jau niekas gyvas neišsikapanos.
Kareivių drąsa patrigubėjo ir peraugo į gyvulišką šėlsmą. Krauju pasruvusios akys blizgėjo laukiniu žvėriškumu.
Generolai juos ragino paskubėti.
Paakinta galinga jėga išjudino rąstus, jie krisdami net užvertė keletą artimesnių drąsuolių, ir barikadoje atsivėrė plati išlauža.
Nuo galingo iš kareivių krūtinių išsiveržusio „uraaa!“ sudrebėjo šimtamečiai ąžuolai ir eglės.
Tokio triumfo ir pergalės atbalsio, regis, negirdėjo japonų užimti Mukdeno1 mūrai.
Per išlaužą kareiviai įsiveržė į stovyklą, o paskui juos išdidžiai žergliojo generolai.
Staiga laukiniai šauksmai nuslopo ir sustingo lūpose.
Visi stovėjo apstulbę.
Iš miško dar atvilnijo aidai, sumišę su būriais į puotą atskridusių varnų kranksėjimu.
Sukilėlių stovykloje nebuvo nė gyvos dvasios. Prieš nugalėtojų akis atsivėrė visiška tuštuma.
Niekur nesimatė jokio skubaus pasitraukimo ženklo, jokių sukilėlių ginklų ar amunicijos.
Rusų kariškiai į visa tai žvelgė su nuostaba.
Kareiviai tylėdami žegnojosi, nuogąstaudami žvalgėsi, murmėjo poterius.
Burtai buvo akivaizdūs. Sukilėliai slėpėsi už įtvirtinimų, šaudė, jų kulkos guldė kareivius, apsupti iš visų pusių negalėjo pabėgti, tačiau… pabėgo.
– Pavirto kiškiais, – kažkas nedrąsiai pratarė.
– Tiesa! – pasigavo kiti, – ir kariauk gi čia dabar su tokiu velniu! Tfu!
Generolai, paleidę prakeiksmų krušą, įsakė surengti gaudynes. Buvo iškrėsta visa giria. Ieškota požeminių urvų. Apieškota visa apylinkė. Sukilėlių nė ženklo!
Po keletą dienų trukusių paieškų kariuomenė sugrįžo į kareivines, apylinkėse paliktas tik vienas būrys stebėti sukilėliams.
Operacija nepavyko. Generolai rūškanais veidais išvažinėjo į savo būstines.
Liaskovskis jau buvo toli. Jis pademonstravo Lietuvos sukilimo istorijoje pagarsėjusią pamoką, neprarado nei vieno žmogaus, nei ginklų, nei amunicijos.
Gerai žinodamas girią, jis su visu būriu nepastebimai išsmuko, vikriai prasibrovęs per kariuomenės grandinę, kuri užnugaryje buvo negausi. Remiantis tuometine versija, jie greitu maršu persikėlė per Bereziną ir, kai buvo paieškomi čia, pasirodė prie Šventojo ežero, o paskui vėl pranyko girios glūdumoje, kur slapstėsi iki vėlyvo rudens.
Liaskovskio būrys nė karto nebuvo sumuštas ar išsklaidytas. Tautinė vyriausybė, kuri palaikė sukilimą Baltojoje Rusioje, tuo veiksmu gal norėjo parodyti užsienio valstybėms kovojančio už laisvę krašto ribas. Šis būrys ištvėrė iki pabaigos, ir po to, kai svetimos intervencijos viltys visiškai užgeso, išsiskirstė tik prasidėjus šalčiams, nepaprastų Liaskovskio sugebėjimų dėka patyręs mažiau žmonių aukų nei kiti.
Daugelis to būrio sukilėlių po paleidimo slapstėsi visą žiemą miškuose ar pas gerus žmones dvaruose, akalicose, net ir valstiečių trobose. Vieni, pasinaudoję paskelbtu manifestu, patys pasidavė vyriausybei, kiti išvyko į užsienį. Didelį darbą pervežant ir slepiant sukilėlius atliko moterys. Girdėjau apie vieną senutę iš Šacko apylinkių, jeigu neklystu, ponią Jurkevičiovą, kuri savo senovinėje karietoje įvairiai persirengusius, kartais rūbininke ar atleistu liokajumi, daugybę sukilėlių į saugias, patikimas vietas pristatė.
Dar kitų metų pavasarį jau beveik visiškai išsekę klajokliai atvyko į valdžios įstaigas, atidavė surūdijusius ginklus ir pasidavė jos malonei. Remiantis manifestu, tokiu atveju jų laukė daug mažesnė bausmė. Daugelis po tardymo buvo paleisti į laisvę, tačiau didesnioji dalis buvo ištremta į Rusiją, į ne per toliausiai nutolusias gubernijas. Nemažai savanoriškai pasiduodančiųjų sugebėjo išsaugoti savo turtą.
Legenda apie Boguševičių girioje kiškiais virtusius sukilėlius, išskridusi iš prietaringų kareivių lūpų, pasklido ir palaipsniui iš musės užaugo iki jaučio dydžio. Apie tai su įvairiais pagražinimais pasakota visur.
Dar iki dabar buvusiose Boguševičių apylinkėse žmonės tvirtai tiki, kad Boleslovas Sventožeckis, kuris dar vis atsimenamas, buvo burtininkas.
Apie Boleslovo Sventožeckio pabėgimą iš mūsų krašto dabar sugebėjau sužinoti keletą detalių. Baigiantis sukilimui, jis paskutinį kartą pasirodė savo girioje, netoli sudegintų Boguševičių. Norėjo dar susitikti su savo žmonėmis. Nuliūdęs ir išsekęs morališkai bei fiziškai, sunkiai susirgo. Jį pakirto šiltinė, kuria persirgo gulėdamas dar miške. Jį globojo Dievas ir garbingas girininkas, slaugydamas jį dieną naktį.
Tačiau pavojus buvo labai didelis. Kai stipri prigimtis įveikė ligą ir Boleslovas Sventožeckis atgavo sąmonę, jam ramybės nedavė susiklosčiusi padėtis. Prieš iškeliaudamas, turėjo sutvarkyti keletą svarbių reikalų. Turėjo perduoti tai, apie ką tik jis vienas žinojo. Tada, nors visiškai neturėjo jėgų, persirengęs valstiečiu išsiruošė į Minską, į miestą jį varganame vežime atvežė tas pats ištikimas girininkas. Sulysęs po ligos ir smarkiai apžėlęs, niekur nebuvo atpažintas. Norėjo pasimatyti su ponia *** (pavardės neatskleidžiu ne todėl, kad neprisimenu), gyvenančia Delpešo mūriniame name, priešais katedrą, Kaidanovskio gatvės posūkyje. Ji buvo perspėta ir anksti ryte penktą valandą, kai prie metalinių kiemo tvoros statinių su lazda rankoje priėjo liesas sermėgą vilkintis valstietis, jau stovėjo prie praviro lango. Kalbėtis galėjo tik iš gatvės. Tačiau valstiečiui užėmė balsą ir jis vos laikėsi ant kojų. Tada ponia *** nubėgo į apačią, o jis pašnibždėjo tai, ką turėjo pasakyti, ir perdavęs kažkokį dokumentą apalpo.
Padėtis buvo baisi. Situaciją išgelbėjo ankstyvas rytas ir praeivių nebuvimas. Tačiau kiekvieną akimirką galėjo kas nors ateiti, galėjo koks nors patrulis užklupti. Bažnyčia jau buvo atidaryta. Juos nuo bažnyčios skyrė tik keli žingsniai. Moteris sukaupė visas jėgas ir apalpusį vyrą sugebėjo nuvilkti į bažnyčią. Pasodino jį tamsios navos kampe ir nevilties apimta nubėgo į zakristiją. Tačiau jau ant slenksčio sutiko seną zakristijoną, pagriebė jį už rankos, nutempė prie altoriaus ir rodydama į Kristaus atvaizdą išbėrė:
– Už Boleslovo Sventožeckio galvą paskirta dešimties tūkstančių rublių premija. Prisiek prieš Nukryžiuotąjį, ar nori jį išduoti, ar išgelbėti jam gyvybę. Sventožeckis yra čia… Rinkis!..
Zakristijonas išbalo, tačiau ramiai atsakė:
– Aš nesu Judas… už žmogaus kraują pinigų nepaimsiu… neišduosiu…
– Prisiek!
– Prisiekiu! – sušnibždėjo senolis, darydamas švento kryžiaus ženklą.
Moteris su neapsakomu dėkingumu pakėlė ašarotas akis į Kristų, tada pažvelgė į zakristijoną.
– Dabar, – ramiai ištarė, – padėk man jį išgelbėti.
Abu puolė veikti. Atsirado stiklinė vandens ir stikliukas vyno. Jie sugebėjo nusilpusį Sventožeckį nuvesti, veikiau nutempti, į bažnyčios bokšto viršūnę ir ten paslėpti tokiame užkaboryje, kad ir per vėlesnę bažnyčios kratą jo negalėtų surasti. Ten jam buvo paklotas guolis, kur vargšas ligonis išgulėjo ilgiau nei tris savaites. Zakristijonas jį valgydino ir rūpestingai globojo. Ponia *** padėjo daug pastangų, kad išrūpintų jam pasą. Pagaliau jį gavusi, sugebėjo ištikimo zakristijono padedama išvesti jau kitais rūbais aprengtą Sventožeckį iš bokšto per iškilmingas pamaldas, kai bažnyčia buvo pilna žmonių. Atsirado bičiulių, kurie jam padėjo išvažiuoti iš Minsko ir nusigauti į užsienį.
Tokiu būdu tada moterys tarnavo sukilimui, ne kartą išgelbėdamos jo aukų gyvybes.
Apie anksčiau aprašytą epizodą sužinojau visai neseniai. Pateikiu taip, kai jis buvo papasakotas man. Relata refero2. Pats faktas labai įdomus ir būdingas tam laikui, jeigu yra autentiškas, jis kiek praskaidrina tuometinę istoriją, parodo tas nežmoniškas pastangas, kurios kai kuriems iškiliems tos epochos veikėjams padėjo išvengti kilpos ir nusigauti į užsienį.
XI
Prisiminimai, kaip banga plūstantys į širdį ir galvą, jau tolokai mane nunešė, atitraukdami nuo mano pasakojimo eigos. Skaitytojams norėjau parodyti, kodėl mūsų būrys taip stengėsi prisijungti prie Liaskovskio būrio. To būrio sėkmė ir šlovė užvaldė jaunus protus, ir nors pasklidusiuose pasakojimuose buvo daug prasimanymų, mes jų kritiškai nevertinome.
Vietoje Ulo gavę kitą vedlį ir Borove kiek apsirūpinę maistu, pagaliau pajudėjome nurodytu maršrutu į Igumeno pusę, link Boguševičių miškų.
Turėjome nurodytas vietas, į kurias mums buvo pažadėta pristatyti maisto ir naujus vedlius, tačiau, deja, viso to nebuvo. Pilietinė organizacija silpnėjo ir akivaizdžiai pakriko.
Norėdamas aplenkti Šacką, vedlys vedė mus miškais per pelkes ir raistus.
Dar šiandien prisimenu tuos baisius kemsynus, per kuriuos bridome beveik visą naktį.
Tamsoje pasitaikydavo milžiniškos gylės, kurios mus galėjo nugramzdinti. Kas akimirką kas nors įklimpdavo, parkrisdavo ar pasinerdavo į purvą.
Kai po to ypač sunkaus perėjimo, sušalę, šlapi ir netekę jėgų, pajutome po kojomis kietą, sausą žemę, atrodė, kad, išsivadavę iš pragaro nasrų, sustojome prie rojaus vartų.
Švito.
Rudens ryto ūkanos siaustė prieš mus atsivėrusį horizontą.
Netoliese dunksojo baltas dvaras, nuo kurio, kaip šviesi juosta pilkoje migloje, vedė platus kelias prie smuklės, už kelių dešimčių stajų3 prisiglaudusios prie miško.
– Tai Mončia, – paaiškino mums vedlys, – pono Puciatos dvaras, šiandien jį vadina Gabrieluvka, o ten už miško Zadaščenės kaimas.
Buvo penkta valanda ryto. Nepaisant giedro ryto ir atviro horizonto, mus apėmė nematyta energija ir nenugalimas noras pasirodyti žmonėms.
Nepamenu, ar Ruščicui davus komandą, ar mūsų pačių noru, po minutės jau stovėjome kovine rikiuote ir su darnia daina „Susikibkim rankomis“ patraukėme prie smuklės.
Tai regėdamas vedlys, išsigandęs mūsų padūkimo, kiek tik įkerta metėsi į mišką.
Skambūs dainos garsai pažadino smuklę, ant jos slenksčio pasirodė išdidus nuomininkas, senasis Elijas, ir su baime bei išgąsčiu žvelgė į mus.
Mandagiai su juo pasisveikinę, užsisakėme duonos ir pieno. Žydas dingo murmėdamas, kad tokio maisto neturi. Kai jam pagrasinome, nubėgo į smuklę šaukdamas:
– Ai! Gevalt!.. Sukilėliai.
Viduje kilo didelis sujudimas, tačiau po akimirkos mums pradėjo nešti molinius ąsočius su pienu ir duonos kepalus.
Šlubas nuomininko sūnus skubėdamas sustūmė stalus.
Sustatėme ginklus į piramides ir puolėme valgyti.
Mūsų dainos garsai nuskriejo iki dar miegančio baltojo dvaro namo, nes netrukus kelyje pasirodė dvi pas mus bėgančių moterų figūros.
Tai buvo, kaip vėliau sužinojau, vaistininko dukra, panelė Mikalina Malinovska ir jaunutė mokytoja Stefanija Fastovičiuvna, kuri mums pasirodė angelo apsireiškimu.
Prišokome prie jų, tačiau pirmoji, į kurią, akių nenuleisdamas nuo jaunučio veidelio, net neatkreipiau dėmesio, apimta patriotizmo jausmo ir matydama mūsų vilko apetitą, staiga sugrįžo į sandėliuką paimti rūkytos mėsos. Tačiau jau nesuspėjo jos mums atnešti.
Kai jauną panelę apsupę karininkai klausinėjo jos įvairių smulkmenų, vienas jų, per žiūronus stebėdamas apylinkę, staiga sušuko:
– Išdavystė, ponai! Ten iš dvaro raitelis joja į Šacką pranešti kariuomenei. Išvykstame!
Tačiau jaunutė mokytoja pasipiktinusi užprotestavo. Tada Ruščicas, paėmęs jos ranką, parodė į Šacką vedantį kelią.
– Žirgas juodas, – pasakė, – vadinasi, kinkomas, ant jo joja valstietis su dvaro livrėja.
Panelė išbalo. Bekraujėmis lūpomis ji sušnibždėjo:
– Taip!.. Tai Charitonas, piktas, savavališkas žmogus… ponai Puciatos apie tai nežino… dar miega…
Ir, pasisukusi į mus, su skausmingu nerimu balse pridūrė:
– Šackas arti! Kariuomenės ten daug!.. Bėkite.
Mes stovėjome jau pasiruošę. Iš mūsų lūpų pasipylė keiksmai ir grasinimai.
Vienas karininkas, priėjęs prie panelės, pasakė jai tvirtu, piktu balsu:
– Tai išdavystė!.. Nešlovė ir pasmerkimas tam dvarui!.. Iš jo neliks nė akmens ant akmens!
– Neliks! – pasigirdo šauksmai.
– Neliks! – pakartojo aidas.
Ji taip pat negarsiai šūktelėjo, o mes, grasindami ir susinervinę, grįžome į mišką, nusprendę dvarą sugriauti ir sudeginti.
Turiu vėl kuriam laikui nutraukti savo pasakojimą ir, mintimis užbėgdamas į priekį, noriu reabilituoti tuometinių kilnių Gabrieluvkos savininkų atminimą. Nenorėčiau, kad neteisingas, įtarimu paremtas kaltinimas, mestas Puciatų giminei, persekiotų jų palikuonis ir išliktų istorijoje.
Tiesą sakant, ilgą laiką Zarembos būrio kovotojai ta išdavyste tikėjo ir net vėlesnes savo nesėkmes jai priskyrė. Prisipažįstu, kad ir aš drauge su kitais taip galvojau.
Daug vėliau, kai tos epochos paslaptingos uždangos palengva pakilo ir paaiškėjo teisybė, įsitikinau to kaltinimo neteisingumu ir nepagrįstumu. Puciatų giminė palaikė nuolatinius ryšius su gydytoju Pekarskiu, kuris labai dažnai į įvairius politinius susirinkimus Gabrieluvkoje užsukdavo. Ta giminė, kaip ir daugelio kitų žemvaldžių giminių, buvo susijusi tam tikrais saitais su pilietinės organizacijos veikla.
Tačiau dvaro arklidėse dirbo piktas ir godus žmogus, labai surusėjęs, kurį tais laikais bijota išvaryti, o jis dėl kelių Judo sidabrinių, už menką valdžios pažadėtą atlygį, pasinaudojęs šeimininko miegu, tą nelaimę ant jo ir ant mūsų užtraukė.
Iš patikimų šaltinių žinau, kaip ta giminė ilgai kentėjo morališkai ir dėl mūsų, ir dėl savęs, kad net aukodamiesi norėjo mums suteikti pagalbą. Todėl jaučiau pareigą tą reikalą čia išaiškinti, o drauge ir vieną kartą visiems laikams nuo jų nuplauti bet kokius kaltės įtarimus.
Po to trumpo nukrypimo vėl grįžtu prie savo pasakojimo.
XII
Kai mes atsidūrėme miško glūdumoje, sušaukėme pasitarimą. Visu būriu keliauti iki Boguševičių miškų be vedlio ir turint už nugaros mus besivejančią kariuomenę, o prieš save kitus apylinkėse patruliuojančius būrius, mūsų vadovybei atrodė neįmanoma. Norint išsaugoti visą būrį nuo neišvengiamos žūties, buvo nutarta jį padalinti penketais. Kiekvienas toks būrelis turėjo eiti vis į kitą pusę ir susirinkti, kaip paprastai, saulėlydžio pusėje. Pavojaus akimirką vėl prisiminta neužmirštamo Zarembos dvasia, kurio nebuvimą nuolat jautėme. Tai jo mintis buvo pirminis padalinimas dešimtukais, kuria dabar ir pasinaudojome, susiskaldydami į dar mažesnius būrelius. Atsisveikinę su draugais ir jausdami, kad į Liaskovskio būrį jau, regis, niekada nenueisime, mūsų penketukai patraukė įvairiomis kryptimis. Aš su savo būreliu, kuriame buvo Tempelis, Ratynskis, Grudzinskis ir Povilas iš Perežyrų, pasukome į dešinę ir, prasibrovę pro krūmus ir atvašynus, atsiradome prie Šacko, beveik atvirame lauke. Čia pamatėme šauniai jodinėjančius kazokus ir link miško, iš kurio mes išėjome, skubančius kareivius. Situacija buvo kritiška. Mus išgelbėjo nuvirtusi plačiašakė drebulė, aplink kurią augo vešliai sužėlę krūmai, sudarantys tarsi palapinę. Vienu šuoliu atsidūrėme toje slėptuvėje. Mūsų ausis pasiekė kulkų švilpimas, kiek nustelbtas kareivių laukinių balsų, kurie šaudydami į orą tikėjosi įbauginti sukilėlius, nuvaryti juos toliau, kad išvengtų visiškai nepageidaujamų kautynių.
Kiekvieną akimirką galėjome būti surasti ir subadyti durtuvais. Kažkoks šiaudadūšis jau murmėjo apie savanorišką pasidavimą. Tam pasipriešinome, ketindami savo gyvybes brangiai atiduoti. Bijodami, kad mūsų laikrodžiai ir kiti mums brangūs daiktai netaptų kareivių grobiu, užkasėme juos po drebule. Iš visų mūsų pamaldžiausias Ratinskis sukalbėjo trumpą maldą, po kurios jau nurimę laukėme išsisprendžiant mūsų likimą, nenujausdami, kad tuokart ta scena baigsis komišku epilogu.
Vietoje kareivių prie drebulės susibėgo nuo nuošalėje besiganančių galvijų atsiskyrusios ožkos. Jokia jėga negalėjo jų nuo graužiamų šakelių nuvaryti. Tos bestijos mus išdavė. Netrukus atėjo piemuo, norėdamas ožkas nuginti prie bandos, ir pamatęs gyvus, staiga po drebule išdygusius grybus, šaukdamas metėsi į šoną.
Jis galėjo mus pražudyti, parodydamas priešams.
Mums pavyko jį prisišaukti, o kai gerasis žmogus viską sužinojo, pažadėjo mus išgelbėti ir į saugią vietą nuvesti.
– Dabar dar negalima, – pasakė, žvalgydamasis po apylinkę, – kareiviai valkiojasi laukdami manęs.
Jis suvarė ožkas ir negaišęs su visa banda dingo mums iš akių.
Jau buvome praradę viltį, kad jis sugrįš. Saulė jau leidosi, kai jis vėl pasirodė, atvarydamas visą bandą prie drebulės.
– Na dabar, ponaičiai, į kelią, – paragino geranoriškai šypsodamasis, – nuleiskite žemiau šautuvus, o aukštesnieji tegul palenkia galvas, taip ir eikite šalia bandos.
Ta gyva širma užstoti nuo priešų, netrukus atsidūrėme miško pakraštyje, prie upės. Ten jau buvo perėjimui parengtas lieptas. Apdairus piemuo apie viską pagalvojo ir, parodęs mums kelią, padavė maišą su maistu.
– Tikriausiai esate alkani, ponaičiai, – linksmai pasakė, – čia rasite bulvinių blynų ir virtų kiaušinių. Valgykite ir eikite su Dievu.
Apkabinome jį su dėkingumu ir, dosniai atsilyginę, patraukėme takeliu į miško kaimą Tolkačevičius. Garbingas to senolio veidas man dar ir dabar akyse stovi. Galėčiau jį šiandien nupiešti. Labai gailiuosi, kad pamiršau jo pavardę.
Už mūsų pyškėjo šūviai ir girdėjosi priešo balsai. Sukilėliams buvo surengtos gaudynės.
Galvodami apie draugus, priėjome girininkiją, ten mums buvo parodytas kelias į Borovą. Pasukę į vakarus ir nuolat ulbėdami kaip tetervinai, susitikome kitus penketukus, su jais susijungę, pagaliau atsidūrėme mūsų senojoje stovykloje netoli Borovo. Susirinko beveik visi mūsų draugai. Trūko tik vieno priešų sumušto būrelio. Grigalijus Gavarovskis, Vladislovas Troscianka ir Turskis buvo paimti į nelaisvę. Valdžios persekiojami Borovo gyventojai šį kartą vengė bet kokio bendravimo su mumis ir akivaizdžiai norėjo mūsų atsikratyti.
Neturėdami maisto, pinigų ir informacijos iš pasaulio, išbuvome Ceplino pelkėse dar dvi sunkias savaites. Jautėme, kad mus su pilietine organizacija siejusi gija jau nutrūko. Mūsų valdžia nerodė jokio gyvybės ženklo. Mus jau ypač vargino rudeninės šalnos. Nuolatinis išdavimo pavojus pastūmėjo mūsų vadovybę ryžtingam žingsniui. Po visuotinio pasitarimo buvo nuspręsta būrį išformuoti.
Pagaliau viskam atėjo galas.
Prieš mus atsivėrė kapo duobė, kurioje su neapsakomu skausmu palaidojome mūsų jaunatvišką tikėjimą, visus mūsų siekius ir viltis. Sukilimas visame krašte jau ėjo į pabaigą. Prasidėjo bausmių, aukų ir ilgų persekiojimų epocha.
Krūtines draskė apgaulės jausmas. Jis didėjo drauge su mūsų silpnumo ir visų pastangų bei pasišventimo nevaisingumo suvokimu.
Nuoširdžiai atsisveikinus, mūsų draugai išsiskirstė į įvairias puses. Daugelis jų vėliau pakliuvo į priešo ar valstiečių rankas, daugelis patys savanoriškai pasidavė. Tik nedaugeliui pavyko išvengti kalėjimo ir persekiojimo.
Iš viso būrio liko tik šešiolika, kurie nusprendė ginklų dar nesudėti ir stengėsi persikelti per Nemuną, į Belovežo girią, kur dar sėkmingai laikėsi Lelyva. Tai ištvermingų drąsuolių saujelei, tarp kurių buvau ir aš, priklausė Sabolevskis, Ruščicas, Harapas, Pilečka4, Daunoras, Grudzinskis, Ignatavičius, Mazuras ir dar keletas.
Nužygiavome pirmyn link Uzdos miestelio, miškais nusigavome prie Lenskių Chotovo, iš ten, aplenkę Zasulę, atsiradome prie Naidzenovičių, Sobolevskių miškuose, kelionėje praradę septynetą bičiulių, paeiliui patraukusių į kitą pusę.
XIII
Kai pasiekėme mūsų draugo Sobolevskio gimtinę, buvome likę tik devyniese, jis, norėdamas aplankyti savo šeimą, ir mane nusitempė į dvarą. Slinkdami naktį, kaip plėšikai, per sodą nusigavome į namą, kur šeimininkai, širdingai sveikindami sūnų ir brolį, ir mane sutiko su nepamirštamu svetingumu. Apsirengę vis tais pačiais rūbais ir permirkę, ten patyrėme tikrą malonumą, rengdamiesi sausais marškiniais ir viršutiniais drabužiais, tačiau numalšinę alkį ir pailsėję, nenorėdami tiems namams užtraukti nelaimės, vėl vogčia pasislėpėme miške. Viso mūsų ten buvimo metu labai malonios Sobolevskio seserys, nepaisydamos pavojaus, pačios mums atnešdavo įvairiausių patiekalų. Viena jų man padovanojo atminčiai skarelę su savo inicialais, kurią iki dabar išsaugojau.
Mūsų buvimo Naidzenovičių miške metu pas mus atvyko du broliai Lenskiai, dabar jau mirę. Abu, Zenonas ir Konstantinas, dalyvavo visuotiniame judėjime. Iš jų sužinojome apie pasikeitimus Minsko piliečių organizacijoje, apie skaitlingus areštus, įvykdytas mirties bausme ir kaskart smarkesnį persekiojimą. Jie mus taip pat įkalbinėjo nutraukti tolesnius veiksmus, kuriuos apsunkino šaltis ir iškritęs sniegas.
Būtent tada atėjo mūsų sukilimo pabaiga.
Netoli Chotovo gyveno mano giminaitis Tadas Sventožeckis, jis, Lenskių informuotas, atvyko su manimi susitikti miške sutartoje vietoje, į kurią mane nuvedė patikimas girininkas Sobolevskis.
Tais laikais sukilėlis buvo labai neparankus svečias. Slepiantys nelaimingus sukilėlius buvo griežtai baudžiami. Reikėjo slėptis ir nuo tarnų, kurie norom ar nenorom galėjo išduoti ar viską išplepėti.
Ponas Tadas, paimdamas mane į savo dvarą Varnauliuose, Stolpcų apylinkėse, Naugarduko paviete, tai darė labai saugodamasis. Vogčiomis nuvedė mane į svirną, kur jau buvo paruoštas maistas ir patalas, užrakino, ten išsėdėjau dvi savaites. Tadas mane išleisdavo tik naktį pasivaikščioti ir visada pats stovėdavo sargyboje prie svirno. Prisimenu, kartą vos nesukėliau gaisro. Užsidegant papirosą, degtuko sieros gabaliukas nukrito į kampe gulinčių sausų linų krūvą. Linai tą pačią akimirką užsidegė. Tik nežmoniškomis pastangomis sugebėjau juos užgesinti.
Po kurio laiko, kai ekonomas turėjo apžiūrėti svirną, Tadas mane nuvedė į vadinamą „salytę“ antrame aukšte, blogai, kad ji visa buvo įstiklinta. Baimindamasis, kad manęs kas nors nepamatytų, turėjau ištisas dienas gulėti. Nors manimi labai rūpinosi vaistininko duktė panelė Kotryna, o Tadas naktimis pasikviesdavo mane pas save pokalbiams, negalėjau ilgiau išbūti tame kalėjime.
Tuo metu ponas Tadas, susisiekęs su mano šeima, stengėsi palengvinti man pabėgimą į užsienį tuo pačiu keliu, kuriuo sugebėjo pabėgti Boleslovas Sventožeckis.
Mane ėmėsi globoti dar veikianti Tautinė vyriausybė. Man atsiuntė pasą Ivenco miestelėno Ignoto Mavrovskio pavarde. Turėjau pamiršti savo tikrąją pavardę ir įlįsti į naują kailį.
Vieną dieną Tadas atnešė man kelionės drabužius, auštant nuvedė pas save ir, paslėpęs už prieškambario durų, liepė, apsivilkus lietpaltį ir užsimaukšlinus kepurę, laukti atvykstančių svečių. Laukta šeimininko žento Kostrovickio su dar kažkuo. Kai atvažiuos ir įeis, turiu išeiti iš slėptuvės ir drauge su kitais nusirengti. Tarnai sąmyšyje palaikys mane atvykusiu drauge su kitais svečiai. Taip ir įvyko.
Drauge su Kostrovickiu bei su juo atvažiavusiu Boleslovu Oskierka pasirodžiau tarsi svečias. Oskierka buvo Minsko pavieto viršininkas. Jis atvežė man pinigų bei įvairių nurodymų kelionei. Iš jo sužinojau apie savo brolio Rodrigo, aktyviai veikusio Minsko piliečių organizacijoje, suėmimą.
Tas pats likimas netrukus ištiko ir Oskierką, kuris, kaip ir mano brolis, buvo nuteistas dvidešimčiai metų sunkiųjų darbų ir drauge su juo kalėjo Usolėje, Irkutsko gubernijoje.
Po poros dienų svečiavimosi Varnauliuose, Oskierka pasiėmė mane drauge su savimi į Stolpcus, iš kur išnuomotu žydišku vežimėliu per Krėvą ir Valažiną nuvykome į Švenčionis, toliau jau geležinkeliu turėjau tęsti kelionę į Peterburgą.
Galvojau apie brolį, apie kurio nelaimę tik ką sužinojau. Tą žmogų viena po kitos užklupdavo nelaimės. Metus po vestuvių išgyvenęs, prarado jaunutę žmoną, laimę regėjo likusiame vaikelyje, kurį Minske auklėjo mūsų motina drauge su seserimi Oktavija. Brolis, kaip ir kiti, nuėjo į ten, kur jį pareiga šaukė. Darbuodamasis kraštui, laisvas akimirkas praleisdavo prie sūnaus lopšio. Kai atvažiavo jo suimti, policijos viršininkas Vasiljevas įsakė namuose padaryti kratą. Mūsų motina, saugodama anūko lopšį, prašė palūkėti, kad jo neišgąsdintų, tačiau piktas žmogus specialiai pagriebė vaiką už rankos ir išmetė iš lopšio. Vargšas vaikelis sušuko išgąsčio pilnu balsu ir kitą dieną mirė, kai jo tėvas jau sėdėjo buvusio Bernardinų vienuolyno kalėjime.
Neseniai panaikinto vienuolyno mūrų celės priglaudė beveik visą Minsko tautinę piliečių organizaciją. Ten buvo kalinami: Oskierka, Čekotovskis, abu Lenskiai, Svida, Lapickis, Turčinskis ir dar daugelis kitų. Iš ten jie vyko į katorgą – ilgą tremtį. Ten daugiausia darbavosi pagarsėjęs Losevas, tardymo komisijos pirmininkas, įvairiais būdais iš kalinių iškvosdamas prisipažinimus.
Mąstydamas apie liūdnus dalykus, nepastebėjau prie Valažino esančios pakelės užkardos. Brikas staiga sustojo. Mus sustabdė valstiečiai, saugoję užkardą, kuriomis buvo užtverti beveik visi keliai. Užkardos buvo spąstai bėgančių sukilėlių gaudymui.
1 Prie Mukdeno (dab. Šenjangas) vyko svarbus 1904–1905 metų Japonijos–Rusijos karo mūšis (vert. past.).
2 Sakau, ką girdėjau (lot.).
3 Staja – ilgio matas, lygus maždaug šimtui trisdešimt keturiems metrams (vert. past.).
4 Volodzka.