Ludwik Czarkowski. Vilnius 1867–1875 metais
2020 m. Nr. 3
Iš lenkų k. vertė Stanislovas Žvirgždas
Mūsų dienas pasiekė Ludwiko Czarkowskio (1855–1928) – žymaus visuomenės veikėjo, bibliografo, kraštotyrininko, mediko, vieno Vilniaus mokslo bičiulių draugijos steigėjo, bibliotekininko atsiminimai apie Vilnių po 1863–1864 m. sukilimo. 1867–1875 m. laikotarpiu autorius gyveno pensione Vilniuje, vėliau mokėsi berniukų gimnazijoje. Čia patirti įspūdžiai, miesto ir apylinkių aprašymai, miestiečių gyvenimas ir daugybė kitų to meto kasdienybės faktų tampa jo pasakojimo ašimi.
Atskira knyga lenkų kalba šie atsiminimai pasirodė jau po autoriaus mirties 1929 metais. Besiruošiant Vilniaus 700 metų sukakties minėjimui, šie Ludwiko Czarkowskio atsiminimai, be jokios abejonės, praturtins XIX a. pabaigos Vilniaus paveikslą.
Skaitytojams pateikiame ištrauką iš knygos, kurią šiais metais išleis leidykla „Aštuntoji diena“.
Miestas
Suradęs atspirties tašką, toliau pateiksiu aprašymą, kaip anais laikais – 1867–1875 m. – atrodė Vilnius iš šalies. Perspėju, kad nerašau vadovo po tuometinį Vilnių ar miesto istorijos – pateikiu tik tai, kas mane pirmojo apsilankymo metu patraukė. Tegul skaitytojas nereikalauja ir nesitiki dokumentais ir kitkuo paremto glausto pasakojimo. Rašau viską, kas įstrigo atmintyje.
Vienintelio Varšuvos–Peterburgo geležinkelio, su atšaka nuo Lentvario iki Virbalio ir Eitkūnų, stotis iš miesto pusės liko tokia pat, kaip ir tada, ir viduje ji ne ką tepasikeitė: ta pati bagažo salė, pirmos, antros ir trečios klasės bufeto salės. Tik padaugėjo bilietų pardavimo kasų. Užtat ji visiškai kitaip atrodo iš perono pusės. Peronas padidėjo beveik penkis kartus. Vietoj buvusių dešimties traukinių dabar atvyksta ir išvyksta, regis, šešios dešimtys. Patekti į peroną anksčiau nesunkiai buvo galima ir po skambučio – antžeminiu praėjimu. Stoties vidus buvo apšviečiamas dujinėmis, o išorė – žibalinėmis arba aliejinėmis lempomis. Atvykėlis, išėjęs į privažiavimą, šaukdavo: „Vežike!“, ir tuoj pat pasirodydavo žydas su puskariete arba lenkas su karietaite. Karietaitė buvo ekipažas, nors veikiau ekipažiukas ant lingių, pakinkytas vienu arkliu pagal maskvietišką madą su ienomis ir lanku. Pats Automedonas[1] – tikras „vežikas“ – vasarą būdavo apsivilkęs ilgą tamsiai mėlyną sermėgą, užsimaukšlinęs juodą, kietą skrybėlę su nedideliais atvartais, žiemą – milžinišką vatinę ar kailinę kepurę. Šaltuoju metų laiku avėdavo laikinius veltinius – minkštus, veltus, į įprastus odinius batus įmaunamus veltinius. Sėdynė keleiviui ir pasostė vežikui buvo nedidelės, atrama odinė ar vaškytinė, apie kokią nors būdelę ar apklotą nebuvo nė kalbos. Vienas nestoras žmogus galėjo dar pakenčiamai važiuoti, o du turėjo įsitverti į vienas kito juosmenį, nes iš tų „drožkų“ nesunkiai galėjo iškristi. Jeigu tarsime, kad Vilniaus grindinys šiandien yra toks pat, kaip ir prieš šešiasdešimt metų, važiavimas puskariete buvo ne iš maloniųjų. Kas vežėsi rūpestingai nešiko išneštus ryšulius, turėjo juos gabenti kita puskariete. Tais laikais rusų nešikų dar nebuvo. Daugiausia dirbo lenkai ir – it gaidžio ašaros – keletas žydų. Priešais stotį, kitoje didelės aikštės pusėje, dar nebuvo nė žymės dabartinių daugiaaukščių namų, ten plytėjo dykvietė ir sodai bei daržai. Vienoje vietoje kilo nedidelė gal dviejų metrų aukščio žmogaus ranka supilta plokščia kalvelė, ant kurios viršaus galėjo tilpti apie keturiasdešimt žmonių, žemė čia buvo sutrypta, o šlaituose žėlė žolė. Kitoje, į miestą atsuktoje, kalvelės pusėje plytėjo didoka pailga aikštelė, pasibaigianti vaismedžių sodu ir daržu. Juos skyrė neaukšta statinių tvora. Toje ramioje aikštelėje ilsėjosi įvairiausios, beveik išimtinai vyriškos giminės miesto padugnės. Šiltą vasaros dieną čia galėjai išvysti keletą jų: vieni miegojo tvoros šešėlyje, kiti lošė „ar erelis, ar skaičius?“ Žaidžiama buvo taip: vienas lošėjas mesdavo į viršų didelę penkių kapeikų monetą. Buvo lažinamasi, kuria puse moneta nukris: ereliu ar skaičiumi. Žaidimas buvo azartinis. Monetą metantį nuolat supo kelių ar kelių dešimčių žmonių ratas. Dažnai kildavo ginčai, barniai, o kartais ir muštynės. Guverneris mus retsykiais vesdavo pasivaikščioti į tą vietą. Aikštė labai tiko žaisti kamuoliu, pvz., mėtymui į taikinį, jeigu nesibūriuodavo nuolatiniai žaidėjai. Kartą 1868 m. rugpjūtį ten nuėjo visas mūsų dvyliktukas. Vieta buvo užimta. „Draugija“ lošė „ar erelis, ar skaičius?“ Vienas lošėjas, aukštaūgis drimba, apsivilkęs kažkokią parudavusią žalsvą japančą[2], prisigretino prie mūsų ir padeklamavo:
Dar Lenkija nepražuvo,
Kol mes gyvi esam.
Dar degtinė neprarūgo,
Kol mes jąją lakam.
Tada paklausė: „Ar ne tiesa, ponaičiai?“ ir, nesulaukęs išsigandusių vaikų atsakymo, grįžo pas savuosius. Staiga ten pasigirdo kažkokia erzelynė, viskas pradėjo kunkuliuoti. Po akimirkos kai kurie valkatos peršoko tvorą ir dingo soduose. Liko tik du: deklamatorius ir už jį daug žemesnis, storas, juodbruvas plėšikas. Jie šnopuodami tylomis pliekė vienas kitą kumščiais. Staiga deklamatorius pagriebė plytgalį ir iš visų jėgų tvojo priešininkui į kaktą. Po šito nugalėtojas taip pat dingo. Aikštėje liko gulėti tik nualpęs, o gal užmuštas vyras ir mūsų dvyliktukas. Veiksmas truko gal ketvirtį valandos ir vyko visiškoje tyloje. Tie žmonės niekada netriukšmaudavo, regis, bijojo būti atpažinti nekviestųjų, pvz., policijos. Mūsų būrelis, atitokęs nuo išgąsčio, skubiu žingsniu Aleksandro[3], Aušros Vartų, Milijonų (šiandienine Etmonų) gatvėmis pasileido į namus.
Ir man jau pats laikas skaitytoją vesti į miestą. Patraukiame tiesiai nutiesta, medeliais apsodinta, net iki pat sankryžos su Aušros Vartų gatve prie Geležinio tilto dar neužstatyta Aleksandro gatve. Pasukame į kairę link Aušros vartų. Pro vartus įžengiame į miesto centrą, į jo širdį, nes tuometinis Vilnius buvo žymiai mažesnis. Gyvenami rajonai Žvėrynas ir Saltoniškės tada dar neegzistavo, o Žvėrynas dar buvo žvėrinčiumi, t. y. pušynu, kuriame ganėsi pusiau prijaukintos stirnos ir danieliai. 1878 m. vasarą ten pas eigulį gerti rauginto pieno mūsų studentų būrelis nuvyko plačiu, patogiu lieptu, įrengtu toje vietoje, kur šiandien stovi pompastiškas Žvėryno tiltas, nesuprasi kodėl iki 1915 m. Nikolajaus tiltu vadinamas. Patraukėme į Žvėryną, nes mūsų būrelis nenorėjo atkreipti žmonių, o ypač seklių dėmesio, todėl pasirinkome ramią, nuošalią vietą. Mūsų nedomino nei pušyno oras, nei vaizdai. Tuo metu, kai mes mėgavomės pienu, prie eigulio namo iš miško atėjo danielius ir vos už keleto žingsnių nuo mūsų sustojęs ėmė ramiai į mus žvalgytis. Regis, bus ne pro šalį, jeigu išvardinsiu keletą man atmintin įstrigusių to būrelio studentų pavardžių. Panelė Antosia Danilovičuvna – vėliau tapusi advokate, Adolfa Zmačinska – labai nusipelniusi liaudies švietimui, Dirmontuvna, Zacharčevska, Jasevičuvna, o vaikinai – Jurevičius, Rimkevičius, Vilkas, na ir aš. Buvome susirinkę ir į konspiracinį susirinkimą tolėliau nuo miesto centro, galiniame Totorių ir Mickevičiaus[4] gatvių sankirtoje statomo Davainio mūrinio namo kambaryje, kur šiandien įsikūrusi cukrainė „Raudonasis Štralis“. 1878 m. ten dar stovėjo pastoliai.
Didžioji Pogulianka[5] toje vietoje, kur šiandien aukštyn kyla milžiniškas, mūrinis, amžiaus pradžioje Ignoto Parčevskio pastatytas namas, atrodė kaip graži alėja ar vieškelis. Vietoj medinio šaligatvio į kalną reikėjo pėdinti sutryptu, gan plačiu, aukštais medžiais apsodintu taku. Alėja vedė iki užkardos. Kartkartėmis tarp medžių švystelėdavo vienas kitas vienaaukštis namelis. Ties nuokalne kairėje pusėje (nuo miesto), toje vietoje, kur šiandien stovi Finansų rūmai, viename namelyje, atvėrusi savo namų židinį, buvo Radvilų „Gebama“[6] arba „Sage Femme“[7], arba „Povivalnaja babka“[8]. Nuo alėjos į sodo gilumą tarp atvašynų, kur gimdyvės jautėsi it rojuje, tik, suprantama, be Adomo, vedė šoninis takelis. Įėjus pro ne pirmos jaunystės medinius vartelius, pro kuriuos, kaip skelbė trikalbė iškaba, būdavo patenkama į tą šventovę, apimdavo pavydas. Nuo pat šv. Jackaus koplytstulpio, iškart už užkardos, kairėje pusėje driekėsi sodai ir dykvietės. Mažosios Poguliankos gatvė[9] ėjo pro evangelikų kapines ir toliau pro neseniai pastatytus grandiozinius Junkerių mokyklos rūmus. Už mokyklos į Vingį vedė smėlėtas laukų kelias, kurio mielą vaizdą vienoje vietoje užstojo stačiatikių koplytėlė, kažkokio Repnino amžinojo poilsio vieta, kitaip „repninuvka“ vadinama. Toliau iki pat Vingio driekėsi sakais kvepiantis, žmogaus dar nepaliestas miškas.
Patogia nuokalne buvo galima nusileisti į nedidelį slėnį prie Neries (mūsų dienomis ten įsikūręs Botanikos sodas). Jau iš tolo boluoja tėvų jėzuitų vasaros rezidencijos tvora. Rūmų buvo likę tik griuvėsiai: laiptų fragmentas ir koplytėlė be stogo. Ant mūro sienų dar matėsi freskų liekanos. Nuo keverzonių pieštuku ar kreida net akyse mirgėjo.
Įsidėmėjau vieną lotynišką užrašą:
Inter pedes est figūra
Ex qua fluit aqua pura.
Est barbata, sine mentes
Ex qua gignunt omnes gentes[10].
Turėjome reikalų ir toje šiandieninio miesto dalyje, kuri vadinama Naujamiesčiu. Ten dar nebuvo jokių pastatų, tik dykvietė.
Netoli geležinkelio už Geležinio tilto kairėje pusėje, šiandieninėje Bielinos[11] gatvėje, stovėjo mūrinis rusų carinės kariuomenės intendantūros pulkininko Felicijono Rimkevičiaus namas. 1863 m. penkiasdešimtmetis pulkininkas lenkas, apsivilkęs maskolišką mundurą, perėjo į savo tautiečių pusę ir labai jiems padėjo. Tik po kautynių ties Verkiais nugalėję maskoliai surado jį rūmuose. Paklausus, ką jis čia veikia, jis atsakė, kad atvažiavo avižų. Atsakymas neįtikino būriui vadovavusio karininko. Ponas Rimkevičius buvo suimtas ir vežamas su daliniu. Keliantis per Nerį keltu į miestą, prieplaukoje buvusi moteris naiviai tarstelėjo, kad ponas pulkininkas kasdien keldavosi į Verkius ir atgal. Pulkininkas buvo areštuotas ir nugabentas pas patį Ganeckį. Tas be ceremonijų kreipėsi į poną Rimkevičių, sakydamas jam „tu“. Kai suimtasis pasipiktinęs atrėžė: „Neužsimirškite, generole, aš dar nesu degraduotas“, generolas linktelėjo kazokams. Jie sugriebė pulkininką, išmušė keletą dantų ir sulaužė du šonkaulius. Taip pažemintą uždarė į kalėjimą buvusiame dominikonų vienuolyne, o po metų išsiuntė sunkiesiems darbams Sibire. Namas buvo konfiskuotas ir už tris tūkstančius rublių parduotas iš varžytinių poniai Falkovskai. Mūrinis dviejų aukštų namas su erdviu kiemu ir sodu jai atiteko už grašius. O ponia Rimkevičiova su trejetu mažų vaikų liko be lėšų pragyvenimui. Uždarbiavo pamokomis, mokino groti fortepijonu. Menkas tai buvo uždarbis. Vyresnį sūnų Domininką jai pavyko įtaisyti į internatą (neturtingiems Romos katalikų tikėjimo vidurinių mokyklų mokiniams). Jaunesnį Leonardą buvo priversta atiduoti į Polocko valdžios išlaikomą karinį korpusą. Ponia Falkovska, regis, visuomenės spaudžiama, viešai prisiekė pagelbėti mokėdama du šimtus rublių per metus. Tačiau įstengė sumokėti tik dvi ar tris įmokas[12].
Tas mūrinis namas buvo paskutinis, nes už jo baigėsi grindinys, toliau net iki pat sentikių kapinių, nuo kurių prasidėjo Lydos vieškelis, driekėsi kur ne kur mediniais nameliais išmarginti sodai. 1867–1875 m. miesto riba pietuose baigėsi geležinkelio bėgiais, vakaruose ėjo Pylimo gatve, Žandarų (šiandien Jogailos) skersgatviu ir Vilniaus gatve nuo Žaliojo tilto. Šiaurėje – Nerimi, rytuose – Vilnia, o šiaurinėje Rasų skersgatvio dalyje iki pat geležinkelio. Už tos ribos prasidėjo priemiesčiai.
Pažvelkime dabar į tuos miesto posūnius, nes keliose vietose (Žvėrynas, Vingis, Lydos vieškelis) jau buvome įžengę į priemiesčius. Toliau apie juos nerašysiu, o apsiribosiu vadinamu „miesto centru“. Patraukime prie miestą su Rasų kapinėmis ir priemiesčiu sujungiančio Akmeninio tilto. Po tiltu į rytus Peterburgo kryptimi eina geležinkelis. Į tą vietą taip pat ateidavome pasivaikščioti iš ponų Cebrovskių namų. Eidavome pro dabartinį panelių vizičių vienuolyną ir bažnyčią, tada atiduotus cerkvei, pasiekdavome „Rojaus“ sodą ir didelį Čaplinskių parką (šiandien Montvilos tarnautojų kolonija), kur pasiturintieji galėjo pasivaišinti šviežiu ar raugintu pienu. Nesivaišindavome, nes skubėjome kuo greičiau pasiekti kelionės tikslą. Ėjome į nedidelį, kairėje geležinkelio bėgių ir pylimo pusėje esantį slėnį. Į ten buvo galima nukakti žingsniuojant į kairę nuo tilto palei Čapskių parko tvorą, kol, pasiekę smėlėtą nuokalnę, nubėgdavome ant šalia bėgių išminto takelio. Taip pat buvo galima šalia tilto įrengtais laipteliais nubėgti ant pylimo ir juo eiti, nors veikiau šokinėti nuo pabėgio ant pabėgio, kai artėdavo traukinys, peršokdavome ant šalia bėgių vingiuojančio takelio. Dar buvo galima pereiti į kitą geležinkelio tilto pusę ir patraukti pro Rasų kapines net iki Tromščinskio sintetinio vandens fabriko. Ten buvo galima nusileisti, nubėgti, o maloniausia – nusiristi smėliu į apačią, kaip ir kairėje pusėje. Geležinkelio pylimo šlaitai buvo apaugę žole, tad mėgėjai ja nušliuoždavo. Jau toje vietoje galėjai patirti malonumą, nekalbant apie slėnį. Jis driekėsi kairėje geležinkelio pylimo pusėje, kuris į dvi dalis kirto anksčiau čia buvusį didelį slėnį. Į tą slėnį nusileisdavome takeliu. Nuošalus, iš dviejų pusių ąžuolyno apkraštuotas, lygus, daugelyje vietų ištryptas slėnis buvo mokinių išsvajota vieta. Čia galėjai nesivaržydamas nusimesti viršutinius drabužius, užsiimti mėgstamomis pramogomis, žaisti „kiškį“, „kiaulytę“, retsykiais muštuką, mėtyti į taikinį kamuolį, bėgti lenktynių. Moksliukai galėjo praturtinti savo fantaziją skaitydami Main Ridą (kuris, deja, tada dar nebuvo išverstas į lenkų kalbą) arba mėgautis dėl laisvo turinio besimokančiam jaunimui griežtai uždraustu Ponson de Terailiu. Pasitaikydavo ir tokių, kurie ir lenkišką knygelę išsitraukdavo iš užančio ir įnikdavo skaityti.
Kartais lekiančio traukinio dundėjimas perskrosdavo tylą ir suteikdavo naują pramogą. Jeigu tai būdavo keleivinis traukinys, nusilenkimams ir šūksniams nebūdavo galo, paskui, stovėdami ar ausį prie žemės priglaudę, klausydavomės dar ilgai girdimo traukinio bildėjimo, o vėliau jau tik tolstančio atbalsio.
[1] Automedonas – Homero „Iliadoje“ Achilo vadeliotojas.
[2] Japanča – vyriškas apsiaustas.
[3] Dabar Geležinkelio gatvė.
[4] Dabar Gedimino prospektas.
[5] Dabar J. Basanavičiaus gatvė.
[6] Med. gimdymo slaugytoja (angl.).
[7] Akušerė (pranc.).
[8] Pribuvėja (rus.).
[9] Dabar K. Kalinausko gatvė.
[10]Tarpu kojų yr’ figūra,
Iš ten vanduo kartais gūra.
Ji be reikalo plaukuota,
Žmonija iš jos yr’ duota.
[11] Dabar Liepkalnio gatvė.
[12] Apie tai man papasakojo į Varšuvą, kur 1877 m. su juo susipažinau, sugrįžęs ponas Felicijonas Rimkevičius (aut. past.).