literatūros žurnalas

Solveiga Daugirdaitė. Raganos, vyrai ir kiti

1993 m. Nr. 10

Jurga Ivanauskaitė. Ragana ir lietus: romanas. – Vilnius: Vaga, 1993 – 258 p.

Vos J. Ivanauskaitės romanas „Ragana ir lietus“ pasiekė knygynus, nuaidėjo gandas, o paskui jį ir informacija spaudoje: Vilniaus savivaldybėje su­daryta visuomeninė komisija besirūpinanti apsaugot mus nuo erotikos ir pornografijos, paskelbė jį esant eroti­nį ir uždraudė prekiauti knygynuose, išskyrus trejetą, specialiai erotiniams leidiniams skirtų. Neteko skaityt, kad kas nors panašus būtų nutikę kituo­se miestuose. Regis, šį nutarimą įgy­vendinti kur kas sunkiau, net, pavyzdžiui, nebetransliuot vėlyvais vakarais palydovinės televizijos, rodan­čios kone archyvinius erotinius filmus, programos. Knygynuose „Ragana ir lietus“ kuo ramiausiai gulėjo, išskyrus „Vilniaus knygyną“, – „Caritas“, kaip kadais prie „Respublikos“ redakcijos, nepiketavo. O gaila! Būtume gal pirkę iš po skverno, baugščiai apsidairydami, o knygos skaitymas vėl įgautų saldų draudžiamo vaisiaus skonį, maždaug kaip stagnacijos laikais „Baltą drobulę“ skaitant… O J. Ivanauskaitei nebedaug trūktų iki Salmono Rushdie’o aureolės. O suvis labiausiai gaila, kad minėtoji komisija, suburta, atrodytų, rimtiems darbams, apsijuokė, nes paskelbė eilinį potvarkėlį, kurio įgyvendinimu pasirūpinti pristigo jėgų, kaip, pristinga jų ir daugelio visokio rango valdžių skelbiamiems įsakymams, tarimams, pagraudenimams realizuoti. Ir vėl kvepia parodomąja veikla – žiūrėkit, kaip iš peties kertam! Na, bet guoskimės, kad visiems linksma: šypsos lolitos su esmeraldom iš laik­raščių, šypsos visi, kas bent kiek literatūra arba gandais apie ją domisi. O ką belieka daryt, jei knygos vertę nustatančioj komisijoj – nė vieno literatūros specialisto (remiuosi autorės pasisakymu per Lietuvos radiją), lyg šalį tebevaldytų virėjos. Romano pasirodymą lydėjo ir keletas spalvingų interviu su rašytoja spaudoj, kurie man pasirodė kone įdomesni už pačią knygą (ypač pokalbis su Rita Kubiliene „Literatūroj ir mene“, 1993,VII.17). Vienu klausimu pasisakydama, J. Ivanauskaitė buvo visiškai teisi: po to triukšmo niekas nenorės skaityt „Raganos ir lietaus“ tiesiog kaip prozos kūrinio, o ieškos priežasčių, paskatinusių jį „uždraus­ti“. Pats kaltinimas „erotika“ verčia prisiminti Ričardą Gavelį (jo „Vilniaus džiazas“ pasirodė tuo pat metu ir jis, atrodo, pavydi J. Ivanauskaitei reklamos) ar Jurgį Kunčiną, nesusilaukusius išskirtinio dėmesio. Tad ir peršasi mintis, kad reikia pradėti tikė­ti gandais, esą supykdžiusi ne erotika o tai, kad moterų erotinių troškimų subjektai – šiuolaikinis kunigas ir viduramžių vienuolis. (Čia derėtų klausti, ar tikrai viduramžių (kuriuos autorė rašo mažąja raide), nes raga­nas medžiojo tas pats didžiąja raide tarybiniais metais rašytas renesansas. Bet rašytojai, pasišovusiai pakartot meilės istoriją skirtingais laikais ir parodyt žmonių „tamsumą“, tikslumas nesvarbu.) Tačiau jeigu tikroji ro­mano pasmerkimo priežastis kaip tik šita, tai, Viešpatie, kokie teisus tie, kurie Marijos žemės katalikybę va­dina formalia ar šiaudine, jei nuo romano gali susvyruot Bažnyčios autoritetas ar mūsų tikėjimas.

Vis dėlto triukšmas padėjo: romaną ėmėsi skaityt ir tie, kurie buvo prilipinę jai paauglių rašytojos ar antrinės literatūros kūrėjos etiketę ir savo išlepinto žvilgsnio nebūtų į jį nukreipę. Tarp tokių, matyt, esu ir aš. Trumpai drūtai – knyga, nors lengvai ir smagiai skaitoma, o gal kaip tik dėl to man pasirodė „ko paklausi, to negausi“. Jei kas ieškos kokios ypatingos erotikos – turbūt nusivils. Jeigu aprašyti falą ir jo reakcijas – jau erotika, tai kas tada anatomija ir fiziologija? Prievarta su erotika neturi jokio ryšio. Bet Jurga teisi, tai jau nebe literatūros problemos, o tik romano sugestija, jog prievartavimas – smurtas prieš moterį – buvo ir tebėra. Tose besikartojančiose prievartavimų scenose aiškiai matyti ir feministiškas užmojis demaskuoti vyrų aklumą. „Tai buvo susinaikinimo ir savižudybės aistra, o jis manę, kad geismas.“ Arba: „Tai buvo jo spermos kvapas, ir aš vėl pradėjau žiaukčioti, bet Boksininkas manė, kad juokiuosi“. Vyras tomis akimirkomis, kurias cenzoriai anais laikais iškarpydavo iš užsienietiškų filmų, kalba „vergvaldžio intonacijomis“, ragina moterį „it botagu pliekdamas nuvary­tą arklį“, o ši jaučia „tokią sunkybę, tarsi į mane ūmai būtų suplūdęs visų pažemintų moterų nuovargis.“ Ko jau norėt iš brutalių prievartautojų, švepluojančių (septyniolikmetis Vikos prievartautojas), žvairų, rauplėtaveidžių (M. V. sargybiniai), nesiskutusių, jei ir mylimieji komanduoja; „Nusirenk“, „Atsigulk!“, „Apsirenk!“ Ir meilė moterį priverčia atsiminti Bibliją: „štai tada aš patyriau tą patį, ką ir Ieva paragavusi uždrausto vaisiaus. Drėbėjau ir gūžiausi, nes Dievas kurtinamu balsu man šaukė: „AŠ PADAUGIN­SIU TAVO VARGUSI“ Meilė romane siejasi su nuodėme ir „uždraustu vaisium“ jau vien tuo, kad mylimų vyrų statusas neleidžia tikėtis susilaukti su jais „laimės ir vaikučių“, kaip linkėdavo mano bendrakursė. Čia jau nebetoli visų užkietėjusių mizoginistų požiūris, jog nuodėmė į pasaulį atėjo per moterį ir tebegyvena joje. Ne veltui pamišusi dailininką Go persekiojantis šėtonas žiūri Monos Lizos akimis. Vika, palikta mylimojo, kad ir sakosi nelabai besilavinti feminizmu, skaito „Antrąją lytį“: „…tą naktį de Beauvoir man buvo kaip tikra sesuo. Guodėja. Didžioji Motina. Piktdžiugiškai kvaitau nuo jos ironijos!“ Šiuo epizodu autorė, atrodo visiškai pritaria falokratams, įsitikinusiems, jog feminizmu domisi tik vyrų nemylimos ir nelaimingos – Lietuvoj atsiranda šitaip aiškinančių net prof. Marijos Gimbutienės darbų genezę. Ar knygos autorė taip norėjo, ar netyčia atsitiko – kas dabar supaisys… Juoba kad kituose epizoduose įtaigiai dienos švieson velka vyrų nesubtilumą ar net bukumą (psichologai neprieštarauja, kad tarpusavio santykiuose moterys atidesnės ir jautresnės). Tebegalioja dviguba moralė: vyrai lieka „padorūs“, moterims tenka atkentėt už „nuodėmes“. Bet drįsčiau sakyti, kad tie (ypač tos), kurie (kurios) ieškos moters romano apie moters pasaulį – teras jį tik iš dalies. Lyg berašomas romanas butų išsprūdęs iš autores priežiūros ir nušuoliavęs savais gana tradiciškais keliais. Rašytoja sakosi norėjusi pakalbėti apie Tikėjimą, Meilę, Viltį, bet taip neišėjo.

Ankstesniuose kūriniuose rašytojos pasakotojas dažnai būdavo vyras, gal todėl herojai, nors būdami vienos ar kitos lyties, elgdavosi, kalbėdavo etc. lyg belyčiai. Ir tai nėra tas rašytojo androginiškumas, apie kurį svajojo Virginia Woolf, įgalinantis lygiai ati­džiai skverbtis į abiejų lyčių herojų išgyvenimus. „Raganos ir lietaus“ he­rojams dažnai pristigdavo ,,psicholo­ginio tikrumo“, šitas „belytiškumas“, manau, prisidėjo prie rašytojos popu­liarumo tarp underground’o jaunimė­lio, kurio lyties išsyk neatskirsi iš iš­vaizdos ar elgesio. Paradoksalu „Ra­ganoj ir lietuj“ tai, kad, kalbėdama moterų išpažintimis, rašytoja į mote­ris žiūri… vyro, geroko tradicionalisto, akimis. Jei tai sąmoningai daro­ma, tuomet nebeaišku kam – vyrai daug lengviau galėtų tokį požiūrį reikšti (ir reiškia). Juoba kad vyrų kūrinių apie moteris (kaip jie jas su­pranta) turim kone visą lietuvių lite­ratūrą, ir net moterų kūryboj moters sąmoningumas atskleidžiamas daž­niausiai patriarchaliniu požiūriu. Gražiausias pavyzdys – seniai para­šyti Juditos Vaičiūnaitės „Keturi portretai“, kur vyras veikia, o ke­turios moterys laukia ir myli. Tas pats ir čia aptariamame romane: he­rojės anemiškos, daugiausia, ką gali veikti – sekioti paskui mylimąjį (ku­ris, žinoma, nuo jų bėga) ir svajoti, kada gi jis padarys jas laimingas. Nuostabu, kad su tokiu patosu pašiepianti falorentrizmą Vika pati, regis, visiškai neprieštarauja, kai Go, jos vyras, visą naktį prasibastęs, trenkiantis kažkokios kitos moters kvepalais, sako „Nusnūsiu kokį pusvalandį. Dabar nelabai turiu kuo tavęs pradžiuginti.“ Tai štai kur ji, moterų laimė! Jokių Vikos protestų nesulaukia ir nuolatiniai Go pasišaipymai („O tu, pasirodo, turi dar ir pretenzijų? Gal tau net atrodo, ką nors išmanai apie meną?“). Beje, lieka neaišku, ar ji tikrai ką nors ir apie ką nors išmano, nors autorė į jos rankinuką ir žodžius sudeda savo domėjimosi literatūra, religija, psichoanalize etc. rezultatus.

Geisti vyro moteriai leidžiama jau senokai – Violetos Kelertienės pastebėjimu, tai Ieva Simonaitytė jau leido Urtei. J. Ivanauskaitė lietuvės moters portretą papildo nebent tuo, kad moterys – erotinės grobuonės: ne veltui falai romane – milžiniški, gandai, esą Go apipjaustytas, „kėlė ypatingą moterų smalsumą“, ką jau kalbėt apie kunigą. Moters puikybė gundo ją sušukti, jog vyras priklauso „Man!!! Man vienai!!!“ Kadaise Woolf tvirtino: ,,kad visi literatūriniai moterų paveikslai yra per daug paprasti <…>. Ir aš stengiausi prisiminti nors vieną atvejį iš skaitytų kūrinių, kai moterys buvo pristatytos kaip draugės <…>. Šen bei ten jos – motinos ir dukros. Bet beveik be išimčių atskleidžiamos santykiuose su vyrais“. Jurgos romane tas pats: Vika priešingai nusiteikusi psichoanalitikės ir despotiškos motinos atžvilgiu (ją nugalėti nukirpti bambagyslę – gali padėti tik permiegojimas su visagaliu Go). Dar didesnis priešiškumas konkurentėms – mylimųjų meilužėms, su kuriom neapykantos ir smalsumo atsiranda lesbietiškos meilės aktas, priverčiantis šlykštėtis ne tik storaodžiais vyrais, bet ir moterimis, o gal – juslingumu apskritai: „Apstulbau, kad aistros pagauta moteris gali atrodyti taip pasibaisėtinai atstumiančiai“. Ir čia turėtų prabilt prancūzų feministė Helene Cixous: „Jie labiausiai nusikalto moterims: klastingai ir šiurkščiai jiems pavyko jas įtikinti nekęsti moterų, supriešinti pačias su savimi, tapti vyriško triūso įrankiais“ („Parodymai“).

Dar keistesni romano vyrai – majestotiškos figūros (ypač kunigas Paulius), kurių elgesio motyvai neaiškūs nei herojėms, nei man. Keistai man atrodo Lietuvos realijos, kartais virstančios publicistine ironija: „Kas antras mano pažįstamas apsikrikštijo, kas trečias bėgdavo pagulėti kryžiumi tai prie Katedros, tai prie Parlamento“. Apskritai tai romanas be poteksčių, idėjų, problemos neįvilktos į meno rūbą (kaip tik dėl to skatina ginčytis, o ne analizuoti kūrinį), bet gana prieštaringos. Kaip ir panieka psichoanalizei, pretenduojančiai pažinti sie­lą: Vika ir šaiposi iš jos, psichoanalitikė jai atrodo bekraujė būtybė, bet neišsiverčia be UAB „Freuda“ pagalbos, o pati šneka taip, lyg būtų prisiskaitinėjusi jei ne Freudo, tai bent brošiūrų apie jį. O kai herojė svajoja mylėtis „lyg brutaliam sekso filme“, kažkodėl šauna galvon, kad ko jau ko o sekso filmų ir įvairaus lygio filmų apie Jėzų (naujovės tarybiniam žmogui!) prisižiūrėjom ir jie yra visai arti „Raganos ir lietaus“. Manau, atidus prozininkas tik šyptelėtų, radęs epitetus „neapsakoma sodra“, „fantastiška galvutė“, „superekstravangantiškos moterys“ arba neįtikėtiną herojės pastabumą: žvilgtelėjus pro langą, ji mato, kaip nukrenta penki obuoliai ir trys lapai.

Atrodo, kad J. Ivanauskaitė turi ir Angelą Sargą, ir Angelą Baudėją.

Jurgos Ivanauskaitės kūrybos recepcija „Metuose“

2021 07 27 / Pristatyti Jurgos Ivanauskaitės (1961–2007) kūrybą ir kūrybos kontekstus, randamus „Metų“ archyve – tarsi stipriai suktelėti laiką atgal. Nors šios rašytojos, keliautojos, žmogaus teisių gynėjos knygas skaitome iki šiol,

Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Pakeliui su „snobu“ Sartre’u

2016 m. Nr. 7 / Solveiga Daugirdaitė. Švystelėjo kaip meteoras. 1965-ieji su Simone de Beauvoir ir Jeanu Pauliu Sartre’u. – Vilnius: LLTI. – 2015 m.

2014-ųjų knygos. Lietuvių literatūros peizažas Kristijono Donelaičio metais

2015 m. Nr. 4 / Apie 2014-ųjų knygas kalbasi Jūratė Sprindytė, Donata Mitaitė, Solveiga Daugirdaitė, Laimantas Jonušys, Jūratė Čerškutė, Elžbieta Banytė

Jūratė Baranova. C. G. Jungo pėdsakai J. Ivanauskaitės kūryboje

2014 m. Nr. 11 / Rašydama Tibeto trilogiją – „Ištremtas Tibetas“ (1996), „Kelionė į Šambalą“ (1997), „Prarasta pažadėtoji žemė“ (1999) ir siekdama iššifruoti savo kelionėje aptiktus Rytų kultūros ženklus, Jurga Ivanauskaitė pasitelkia du pagrindinius autoritetus

Violeta Kelertienė: Literatūra kaip teorija ir kaip gyvenimas

2014 m. Nr. 3 / Literatūros tyrinėtoją Violetą Kelertienę kalbina Aušra Jurgutienė / Kodėl studijuoti pasirinkote literatūrą? / Violeta Kelertienė. Atrodo, kad ne aš, o ji mane pasirinko. Manau, kad tada ir prasidėjo mano susižavėjimas knygomis.

2012-ųjų knygos. Literatūra tarp dramos ir žaidimo, arba Ar tikrai „rašyti gali kiekvienas“?

2013 m. Nr. 4 / Apie 2012–ųjų knygas – Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Rimantas Kmita, Jurga Tumasonytė, Solveiga Daugirdaitė, Elena Baliutytė

Antanas Andrijauskas. Jurgos Ivanauskaitės klajonės Rytų pasaulio platybėse

2010 m. Nr. 4 / Šis tekstas skirtas Jurgos Ivanauskaitės asmenybės ir kūrybos fenomenui aptarti. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į Jurgos jaunystės metus, kūrybinių interesų sklaidą, orientalistines ir nomadologines jos gyvenimo bei kūrybos tendencijas.

Jūratė Čerškutė. Nebaigta asmenybės ir ligos autobiografija

2009 m. Nr. 3 / Jurga Ivanauskaitė. Viršvalandžiai. – Vilnius: Tyto alba, 2007. – 161 p.

Populiariosios literatūros suvešėjimas

2008 m. Nr. 10 / Diskusijoje apie lietuvių populiariąją literatūrą pasisako Solveiga Daugirdaitė, Loreta Jakonytė, Laimantas Jonušys, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis

Renata Šerelytė. Amžiaus krizės romanas

2006 m. Nr. 3 / Jurga Ivanauskaitė. Miegančių drugelių tvirtovė. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – 438 p.

Jurga Ivanauskaitė. Kelionė į Indiją. Eilėraščiai

2005 m. Nr. 2 / vilks paskui save sunkias ir žvangančias
interpretacijų grandines,
ką apie tai pasakytų Freudas, o ką – Jungas?
Kas tuos sužeistus gyvius, kas mane išgydys?

Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.