Marzanna Kielar. Eilėraščiai
2017 m. Nr. 1
Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys
Lenkų poetė Marzanna Kielar gimė 1963 m. Goldapėje, Mozūrų krašte. Varšuvoje baigė filosofijos studijas. Habilituota socialinių mokslų daktarė, Varšuvos specialiosios pedagogikos akademijos profesorė. Išleido poezijos rinkinius „Sacra conversatione“ (1992), „Materia prima“ (1999), „Umbra“ (2002), „Monodia“ (2006), autorinę rinktinę „Brzeg“ („Krantas“, 2010). Apdovanota keliomis prestižinėmis tarptautinėmis premijomis, tarp jų „Vilenicos krištolu“ (Slovėnija, 1995), Huberto Burdos premija (Vokietija, 2001). Poezijai būdinga subtili gamtos pajauta ir erotiškumas, egzistencinė įtampa.
*
taip arti esi, slyvos šakele; lygi
tarsi jaunų obelaičių oda
yra manyje tyla: net paukštis negieda
tik ugnis
*
1.
priešaušrio tyla prakirsta iki kaulo, laukimas,
kol sugrįš, nors vėjas ir debesys surinks suodžius, pro plyšius
pripūs šviesos;
net blykstels, nors ir šaukštelis atremtas į dugną, išmėtyti
popieriai, patalai. Ir pagaus sausą liepsną
užgesusi atskleistų daiktų mediena
2.
suirusi į ruožus šviesa prilaiko medžius, garuoja
vandens viduriai; švinta. Saulė yra vos plyšys
ketiniame kubile su ugnimi –
*
Miesto dantys ir kaulai klimpsta rūke tarsi fosilijos nuosėdinėse uolienose.
Pilkuma, ledo lava užplūsta miegamojo grindis.
Tavo vardas sūpuojasi lyg šviesos dėmė ant laiko rentinio,
debesų šešėliuose, kai nakties liežuvis
nusileidžia giliau;
atsiveria lapeliai ant pilvo šakos,
laša prakaitas ant pumpurų –
(tavo lietimasis be rankų)
*
drebanti saulės šakele,
tarsi šviesioje erdvėje išplitę kelionės kraštovaizdžiai,
mokai mane mylėti: neįgijus;
tu žydi man bematant,
baltoje sienos tyloje bekūnė;
kieno lūpos tavyje, įkaitintos šauksmo,
kai sustingsti ant šlaunų, aukštai įpinta,
neapčiuopiama?
Kai plaukiu tarsi pieva po vanago sparnu,
su kuo aš plaukiu? Po pasvirusiu dangum,
atviru tarsi aidas;
ir į kur?
Kelionė
rytas lyg mažytė muskuso kapsulė –
norėtųsi sugniaužti, sutrinti tarp pirštų
ir kad liktų ant pagalvėlių stiprus kvapas.
Tabako lapai džiūsta ant medinių sienojų
palei menkas, apšiurusias trobas, lyg iš vandens,
šviežios ryto miglos apnašose.
Ražienos ir vėlyvos uogos. Tušti juodi lizdai
paplentėj, aukštai šakose;
važiuoju pas tave, tikriausiai pažadinsiu,
jau nepradėsi dienos nuo cigaretės ir kavos
užplikytos su gvazdiko žiedeliu;
vežu tau sodą, iškart
visą
*
dangus atsivynioja nuo aprūkusios baltumos, pilkumos
ritinių: prasideda grynų spalvų valanda,
pritilusios muzikos, obuolio ragavimas.
Ir vanduo iš vienos stiklinės,
aptrauktos šalčio debesėlio; tingiai klaidžiojant ranka
po įšilusią odą, prisislenkant, šnibždant…
Susipynęs su mumis tos valandos kvėpavimas,
su mūsų prakaitu, vis spartesniu plakimu –
ir saulė tarsi grūdai: iš dangaus, saujomis
taigi laikosi šešėlio dryžiai ant atvirų pečių
krūtinės.
*
ežeras grafito spindesio malonėj, prieš temstant,
kaitriai dienai baigiantis;
įvairialypis šviesos ir spalvų žaismas,
ir šviesos tik mažėja; tirštėja tamsa
nuo pat miško linijos kitame krante
pripūsdama į orą šaltų rūko dūmų;
juoduma siekia vis giliau
ir čiaupiasi kraštovaizdis
tarsi lytis – kad iškart pasiduotų, šiek tiek prasižiotų ir
aprėptų
mus, atsidėjusius vienas kitam, ant žolėje numestų
paplūdimio rankšluosčių
Sacra conversazione
vakaro tyloje,
iš kur staiga šalia manęs virpanti, pasitikinti tavo esamybė?
Švelnus lytėjimo vijoklis, lyg prieš kelionę, iš kur?
Tarsi kvapas arti
gundanti delno įduba, kai iš visų
dalykų, gerų ir blogų,
iš jų prabangios, netvarios gausos
neskubėdamas renkiesi viena: juodų uogų saują
ir užčiaupia man lūpas
uogos
*
dar prieš valandą ryto rūkas
nežadėjo tokios šviesos, tokio didžiulio dangaus
ir lyg iš gausybės rago žuvų įšilusiame tvenkinio vandenyje;
džiaugsmo, kai kylančios skristi laukinės antys
palieka aiškų pėdsaką raukšlėmis sukilusiame
rugpjūčio dienos paviršiuje
ilgai viliodamos pavymui vis ramesnį žvilgsnį.
Prisipildo aprūdijusių sodų dubenys,
išbyra varpos.
Ir tu nutyli, keistai nekaltas. Tyras:
neaukštos kalvos dunkso išdidžioje šviesoje,
tarp žolių, žemai klojasi mirtis
*
saulėlydis rugpjūtį: lašas
atgaivina naktį
liežuvio galiuku priliesti
tą drėgmę
Obuolys
pakeliu vaisių, ir jis supelijęs; tyrą stygą
tylos, mirties priliečiu nenoromis.
Susiglamžiusi po kojomis žolės paklodė, sunki nuo rasos,
nes atsiveria naktis ir mažajame antro aukšto kambaryje,
jau sugrįžus,
vienatvė: rėkdami suka ratus paukščiai, pabaidyti
iš savo kasdienės vietos;
byri, praeini (meile) ir su tavimi tai,
kas nesvarbu, kas vis dar žadina švelnumą
(mažytis randas ant nykščio, akiniai raginiais rėmeliais),
be pėdsako, tobula.
*
Saulė pasirodo tik ankstyvą rytą ir vėlyvą vidudienį,
lyg ryškus dykumų augalas, vengiantis prarasti drėgmę.
Žolėje pabirę ledo grūdai tada suliepsnoja
acetileno šviesa.
Užsižiebia poledynmečio latakai ir daubos apšerkšnijusiuose miškuose,
durpėjantys ežerai jodo spalvos vandeniu, į kuriuos suversti tamsūs debesų foliantai;
sudega pasaulis, kuris buvo ugnis Platonui, vanduo, oras ir
žemė. Labiausiai ugnis, išskelta iš ledo, akmens,
kad pasaulis būtų matomas.
Versta iš: Marzanna Bogumiła Kielar. Brzeg. Warszawa: Łośgraf, 2010