Baltarusių poetai. Michas Bajaryn, Andrej Adamovič. Eilėraščiai
2007 m. Nr. 2
Michasas Bajarynas gimė 1978 m. Minske. Išleido eilėraščių rinkinius „Pašėlęs sodininkas“ ir „Nutrūkęs ryšys“, 1999–2001 m. – literatūrinio almanacho „Nihil“ vyriausiasis redaktorius. Verčia antikinę graikų, taip pat amerikiečių ir anglų literatūrą. Gyvena Minske.
* * *
sukurti homerą ne taip sudėtinga, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio
reikia tik tinkamo skonio ir trupučio kantrybės
žirklės atsiras yra juk šalių kurių beveik niekas nežino
jei jau nėra nieks visų žodžių nežino visai gražių vardų yra iki soties
ir be abejo daug poetų visai pamirštų yra daug archyvų
mažiausiai savaitę daugiausiai pusę amžiaus užtruks sumontuoti ir nugyventi
per tą patį laiką susidarys neišgydomų beakių bepročių ratas
visi manys kad šita mokykla rodo saloj ar salelėje chijo
verta visa tai paslaptyje išlaikyti o ypač tą šūkį
visa kas geriausia homerui tuomet viskas išeis į gerą
* * *
ateina ruduo tręšta parkuose lapai
tyli išdžiūvusios rožės buteliuke pepsikolos
žalias paltas kabo dulkinoj mansardoj
aukštu žemiau miršta šeimininkas
odisėjai sugrįžta angelai krenta žemėn
žmonės vaikšto po sąvartynus ieškodami kokio nors maisto
ką daryti nuskaidrinti savo gyvenimą
štai ir pavasaris atskrenda prašalaičiai paukščiai
šalta tarsi koridoriaus skersvėjy
kas pasakytų koks lauke šimtmetis
kuri dinastija valdo Padangės Imperiją
tai kas buvo madinga šiukšlėmis jau pavirto
o tie kas kalbėjo dabar nutilo amžiams
suplėšyk skutais dienoraštį išmėtyk po visą rajoną
nes paundo žvilgsnis nunėrė iki horizonto
* * *
nujautę rudenį dingsta troškimai ir svajos grįžta namų ramybėn
ties riba aukso gadynės ir geležies amžiaus belaukiant muitinėj
laikas sustojo pigioj kavinėj jau kelias savaites ant to paties stalo
be datos kažkoks laikraščio numeris stiklinėm išpilstytas vynas
liudija jog neatėjo godo kvailių daugiau neatsirado
už lango šiukšlynas ir sodas kur buvęs krioklys vaizduoja
išsekus nepabaigiamą butelį Dievo rankoje
niekam nereikalingoj žmonių pamirštoj ir nesuvokiančioj
kad juo labiau jai pačiai nereikalingas niekas
* * *
pavakarėj tuščiu keliu ateina priešais
tas kuris kantriai laukia kada sugrius tamsūs troškimai
alėjų katakombose ir staiga pastebi
tarp žibintų netvarkingai kažkieno išstatytų
to kuris pagaliau pabudo per patį centrą visatos
kai septyni malonūs žiedlapiai susikels aplinkui
vakaras ims švelniai liūliuoti lyg kūdikį
dažą trapų suaustą iš nebūties siūlų
pajutę trauką paniekos elektromagnetinio
šauksmo susirinks skanauti pelenų ir kraujo dulkelių
blizgantys sidabriniai drugeliai turbūt paskui bus lemta
gyventi gilioj ramybėj nelėtinant žingsnio
* * *
žiemos drugeliai iš septinto tylos dangaus į suprakaitavusį langą
lašais vasarinių sparnelių išvaškuotas parketas
raudonajam kampe vis dar drebančiais kapšiukais
trapūs angelai niekieno voratinkly nes dabar taip greitai
pildo troškimus pernelyg sąžiningas pasaulis
bet taip ir turėtų jaustis herojus žaisdamas bukais peiliais
prie drėgno stiklo pirmas alkis citrinos žievelės
ir nelaukta už šio lango kieme tėvynė
Andrejus Adamovičius gimė 1984 m. Minske. Jo eilėraščiai spausdinti daugelyje Baltarusijos literatūrinių leidinių. Parašė apysaką „Portreto bandymas“. Baigė žurnalistikos studijas Baltarusijos valstybiniame universitete. Gyvena Vitebske.
Belaukiant bukolinės elegijos
Tacjanai Niadbaj
Kai aš pabundu auštant,
Man pritrūksta laiko,
Kad sužinočiau, kas laimėjo.
Kai aš užsidegu savo pirmąją cigaretę,
Man neužtenka oro,
Kad atsikosėčiau.
Kai aš geriu pirmą rytinį kavos puodelį,
Nededu cukraus,
Nes man dreba rankos.
Bet tai nesvarbu.
Bet.
Bet.
Bet nesvarbu.
Kai aš dieną einu per nupjautą lauką,
Man pritrūksta asfalto,
Kad pamatyčiau, kaip verda oras.
Kai aš žiūriu į debesis,
Man neužtenka aštrių griežtų formų,
Kad atitrūkčiau nuo savo minčių.
Kai aš stoviu prie medžio,
Laukiu kelių lietaus lašelių,
Nes man liūdna vienam.
Bet tai nesvarbu.
Bet.
Bet.
Bet nesvarbu.
Kai oda pajuntu vėjo pirštus,
Man pritrūksta humoro jausmo,
Kad perskaityčiau Borėjui encikliką.
Kai sugriebiu saulę už plaukų,
Man neužtenka minties greitumo,
Kad supinčiau soliarinius tekstus.
Kai įbrendu į nuostabaus ežero vandenį,
Ilgai neplaukioju,
Nes nėra prasmės apskritai ką nors užtęsti.
Bet tai nesvarbu.
Bet.
Bet.
Bet nesvarbu.
Kai aš sėdu prie stalo,
Man pritrūksta užsispyrimo,
Kad suvalgyčiau pietus iki galo.
Kai kaimiečiai grėbia šieną,
Man neužtenka žodžių, kad aprašyčiau,
Kaip arklys rupšnoja dantimis sausą žolę.
Kai aš klausausi draugo,
Žiūriu jam į akis,
Nes mano mintys toli.
Bet tai nesvarbu.
Bet.
Bet.
Bet nesvarbu.
Kai aš imu į rankas knygą,
Man pritrūksta atidumo,
Kad suprasčiau, jog popierius ir tušas – literatūra.
Kai aš užmušu uodą sau ant kaklo,
Man neužtenka gailestingumo,
Kad neišsiterliočiau juo nuo ausies iki smakro.
Kai aš pamatau, kaip mergaitės eina palei ežerą,
Tuojau pat nusisuku,
Nes nenoriu būti juokingas.
Bet tai nesvarbu.
Bet.
Bet.
Bet nesvarbu.
Kai aš imu į ranką rašiklį,
Man pritrūksta valios,
Kad pasiimčiau užrašų knygutę.
Kai aš matau, kaip saulė leidžiasi vakaruose,
Man neužtenka fantazijos ir įkvėpimo,
Kad įsivaizduočiau, jog ryte ji patekės iš rytų.
Kai sumirga pirmoji žvaigždė,
Aš prisidegu dvidešimtą cigaretę,
Nes malonu būti panašiam į Demiurgą.
Bet tai nesvarbu.
Bet.
Bet.
Bet nesvarbu.
Kai aš užmiegu lovoje,
Man pritrūksta tavo virpėjimo,
Kad pajusčiau būties aštrumą.
Bet.
Šeštasis sugrįžimas
Nugara į jūrą balti plaukai
Garbanojasi ant juodo akmens
Ritmiškai pamažu ateina
Vidurnaktis kupinas tavo šilumos
Ir pateka pilnatis pilna
Tavo plačiai atmerktų akių šalčio
Kalnai pavargę garsus
Cikadų čirškesys lyg tėvynė
Sustiprinta aštuonis kartus.
* * *
Atveria Vilnius pasaulius ir tavo balsas
Su burbuliukais audinyje liejas greičiau
Nei iš lopšio liepsnelė seka mūsų pasaulį
Ir savyje suranda šilumą ir žydrus dūmus
Nugulusius kiemuose ir atspindinčius šviesą
Žvaigždės pūkuotos pažįstamos iš meilės knygų
Visos glamonės jose ir pieną krūtų
Snapuose neša varnai ir skruzdės sapnuoja
Rytojaus dieną tau ir tavo vaikui.
* * *
Stepė beveik, tikrai ne Foks
Strotas, tik sniegas ant lygios žemės,
Ir ne laužytu Vienos ritmu miegas ant kušetės,
Bet kažkur čia, kur žolė laukia elnio,
O saulė piešia kampą, kur galėtų įsitverti
Tas, kuris eina paskui šešėlį, ir prisipilti akis
Ko nors, tik ne atsitiktinių koordinačių tinklų,
Brolių debesų meilės motinai žemei,
Krentančios iš dangaus, gali sakyti, čia nieko nėra
Ir niekas neužaugs per savo pačių palaimintas
Begalines keliones, pavymui aidint Šunų
Riksmams, be pauzių ir sinkopių,
Ir jau be jų, vienuodegių draugų,
Kurių vertė, kaip paaiškėja, tik rublis, ir tai tik mugės dieną,
Bet minia toli, ir čia nerasi simbolio,
Kuris reikštų turinį arba, kad lietųsi, formą,
Ir net paprasto gamtos kadro arba
Žmonių santykių nuvertėjimo, tiksliau,
Tarp tavęs ir tavo draugo paukščio Fenikso,
Nerasi, juo geriau, Viatoriau, eik,
Nes šitie keliai greitesni net už mirtį.