Baltarusių poetai. Michas Bajaryn, Andrej Adamovič. Eilėraščiai

2007 m. Nr. 2

Michasas Bajarynas gimė 1978 m. Minske. Išleido eilėraščių rinkinius „Pašėlęs sodininkas“ ir „Nutrūkęs ryšys“, 1999–2001 m. – literatūrinio almanacho „Nihil“ vyriausiasis redaktorius. Verčia antikinę graikų, taip pat amerikiečių ir anglų literatūrą. Gyvena Minske.

* * *

sukurti homerą ne taip sudėtinga, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio
reikia tik tinkamo skonio ir trupučio kantrybės
žirklės atsiras yra juk šalių kurių beveik niekas nežino
jei jau nėra nieks visų žodžių nežino visai gražių vardų yra iki soties
ir be abejo daug poetų visai pamirštų yra daug archyvų
mažiausiai savaitę daugiausiai pusę amžiaus užtruks sumontuoti ir nugyventi
per tą patį laiką susidarys neišgydomų beakių bepročių ratas
visi manys kad šita mokykla rodo saloj ar salelėje chijo
verta visa tai paslaptyje išlaikyti o ypač tą šūkį
visa kas geriausia homerui tuomet viskas išeis į gerą

* * *

ateina ruduo tręšta parkuose lapai
tyli išdžiūvusios rožės buteliuke pepsikolos
žalias paltas kabo dulkinoj mansardoj
aukštu žemiau miršta šeimininkas
odisėjai sugrįžta angelai krenta žemėn
žmonės vaikšto po sąvartynus ieškodami kokio nors maisto
ką daryti nuskaidrinti savo gyvenimą
štai ir pavasaris atskrenda prašalaičiai paukščiai
šalta tarsi koridoriaus skersvėjy
kas pasakytų koks lauke šimtmetis
kuri dinastija valdo Padangės Imperiją
tai kas buvo madinga šiukšlėmis jau pavirto
o tie kas kalbėjo dabar nutilo amžiams
suplėšyk skutais dienoraštį išmėtyk po visą rajoną
nes paundo žvilgsnis nunėrė iki horizonto

* * *

nujautę rudenį dingsta troškimai ir svajos grįžta namų ramybėn
ties riba aukso gadynės ir geležies amžiaus belaukiant muitinėj
laikas sustojo pigioj kavinėj jau kelias savaites ant to paties stalo
be datos kažkoks laikraščio numeris stiklinėm išpilstytas vynas
liudija jog neatėjo godo kvailių daugiau neatsirado
už lango šiukšlynas ir sodas kur buvęs krioklys vaizduoja
išsekus nepabaigiamą butelį Dievo rankoje
niekam nereikalingoj žmonių pamirštoj ir nesuvokiančioj
kad juo labiau jai pačiai nereikalingas niekas

* * *

pavakarėj tuščiu keliu ateina priešais
tas kuris kantriai laukia kada sugrius tamsūs troškimai
alėjų katakombose ir staiga pastebi
tarp žibintų netvarkingai kažkieno išstatytų
to kuris pagaliau pabudo per patį centrą visatos
kai septyni malonūs žiedlapiai susikels aplinkui
vakaras ims švelniai liūliuoti lyg kūdikį
dažą trapų suaustą iš nebūties siūlų
pajutę trauką paniekos elektromagnetinio
šauksmo susirinks skanauti pelenų ir kraujo dulkelių
blizgantys sidabriniai drugeliai turbūt paskui bus lemta
gyventi gilioj ramybėj nelėtinant žingsnio

* * *

žiemos drugeliai iš septinto tylos dangaus į suprakaitavusį langą
lašais vasarinių sparnelių išvaškuotas parketas
raudonajam kampe vis dar drebančiais kapšiukais
trapūs angelai niekieno voratinkly nes dabar taip greitai
pildo troškimus pernelyg sąžiningas pasaulis
bet taip ir turėtų jaustis herojus žaisdamas bukais peiliais
prie drėgno stiklo pirmas alkis citrinos žievelės
ir nelaukta už šio lango kieme tėvynė

Andrejus Adamovičius gimė 1984 m. Minske. Jo eilėraščiai spausdinti daugelyje Baltarusijos literatūrinių leidinių. Parašė apysaką „Portreto bandymas“. Baigė žurnalistikos studijas Baltarusijos valstybiniame universitete. Gyvena Vitebske.

Belaukiant bukolinės elegijos

Tacjanai Niadbaj

Kai aš pabundu auštant,
Man pritrūksta laiko,
Kad sužinočiau, kas laimėjo.
Kai aš užsidegu savo pirmąją cigaretę,
Man neužtenka oro,
Kad atsikosėčiau.
Kai aš geriu pirmą rytinį kavos puodelį,
Nededu cukraus,
Nes man dreba rankos.