literatūros žurnalas

Zita Mažeikaitė. Karalienė Kristina – rašytoja?

2006 m. Nr. 6

Švedijos karalienė Kristina – viena įdomiausių istorinių figūrų. Apie jos gyvenimą knygas parašė Curtas Weibullas, Svenas Stolpė, naujausia – Peterio Englundo „Sidabrinė kaukė“. Skyriai čia trumpi tarsi scenos iš kino filmo. P. Englundas karalienę Kristiną laiko didžiausia XVII a. rašytoja, Švedijos teatro įkūrėja.

Ši moteris tarsi pati sukūrė save. Būdama šešiolikos, ji yra pasakiusi: „Kas priklauso pačiam sau, negali priklausyti kam nors kitam“. Ko gero, tai buvo drąsiausia monarchė, atsisakiusi sosto dėl tikėjimo, nors abejojama, ar tai buvo tikroji priežastis. Anais laikais net Švedijos valdovai nedrįsdavo palaikyti kokių nors ryšių su Katalikų bažnyčios hierarchais, tad Kristinos pasirengimas pereiti į katalikybę vyko slapta. Toks jos poelgis buvo labai radikalus. Pasak P. Englundo, tai buvo maždaug tas pats, jeigu dabar George’o Busho duktė priimtų islamą. Po Trisdešimties metų religinio karo kovotojo už protestantizmą duktė, atsisakiusi tėvų religijos, iškeliauja į Romą. Tai ne tik drąsus, bet ir sunkiai suvokiamas žingsnis. Ji tarsi norėjo pajusti moters galimybių ribas. Žavėjimąsi tos karalienės asmenybe papildo ir jos sugebėjimas pasišaipyti iš savęs, tarytum pažvelgti į save iš šalies.

Karalienė Kristina – bene labiausiai apšmeižta moteris istorijoje. Dar jai gyvai esant, buvo klastojami dokumentai, laiškai, siekiant sudaryti seksualinės iškrypėlės ar psichiškai ne itin sveikos įvaizdį. Kiekvienas šimtmetis kūrė vis kitokį jos paveikslą. Iki pat XIX a. ji buvo laikoma pamišėle. Net ir Viktorijos laikais ji peržengė visų įmanomų moters vaidmenų ribas, vėliau karalienė Kristina pervertinama kaip politikė ir nepakankamai įvertinama kaip intelektualė, kultūros politikė.

Švedijos didybę ji suvokė ne vien geografiškai, ne vien kariniu požiūriu, ji siekė, kad jos šalis pasiektų ir kultūrinę didybę, ir jai tai pavyko. Karalienė Kristina, kviesdama į savo šalį iškiliausius to meto mokslininkus, menininkus ir kultūrininkus, praplėtė ribotą Švedijos akiratį. Prancūzų filosofas – Descartes’as, viešėdamas drėgnose ir šaltose Švedijos karaliaus rūmų salėse, gavo plaučių uždegimą ir pasimirė.

Taikos metu, XVII a. viduryje, ji įkūrė rūmuose Švedijos teatrą, kurio uždangai pakelti (simboliška!) buvo naudojami patrankų sviediniai. Teatras netrukus išplito už karaliaus rūmų sienų, keliaujančios trupės iš visos Europos atvykdavo į Švediją. Teatras, kultūra buvo didžiausia karalienės aistra, kurią ji sumaniai politinėmis priemonėmis mokėjo kurstyti.

Per savo valdymo dešimtmetį Kristina sugebėjo Švediją paversti Europos kultūros centru. Pastatė rūmus ne tik teatrui, bet ir bibliotekai, sutelkė baleto trupę. Ji net buvo įkūrusi savo teatrą Romoje. Ypač domėjosi prancūzų dramaturgija – P. Corneille’iu, J. Racine’u, ji pasirūpino, kad būtų pastatytas Molie³re’o „Tartiufas“, skandalingiausias ano meto kūrinys scenai.

Būdama gyva, ji susilaukė net kelių apie save parašytų pjesių, pvz., ispano P. Calderóno. Vėliasniais amžiais – A. Strindbergo, J. H. Kellgreno. 1933 m. filme „Karalienė Kristina“ ją suvaidino G. Garbo.

Kristinos testamentas būsimoms kartoms – nebaigta autobiografija ir daug aforizmų. Jų rinkinys išverstas į švedų kalbą (ji rašė prancūziškai) ir išleistas atskira knyga, pavadinta „Laisvalaikio valandėlės“.

Esama vyrų, kurie tokie pat moteriški kaip ir jų motinos, yra ir moterų, kurios tokios pat vyriškos kaip jų tėvai, nes žmogaus siela neturi lyties.“

Šios eilutės daug pasako apie pačią kūrėją. Ji buvo auklėjama kaip berniukas, bet dėl to visai nesielvartavo, nes nemėgo moteriškų užsiėmimų. Jaunystėj, užuot siuvinėjusi, ji mieliau jodinėdavo, medžiodavo, puikiai šaudė, be to, įtemptai mokėsi – po šešias valandas iš ryto ir vakare. Sulaukusi dvidešimties, ji mokėjo vokiečių, prancūzų, olandų ir lotynų kalbas, vėliau dar išmoko graikų, ispanų ir italų. Kristina buvo rimtai rengiama tapti sosto įpėdine, ji turėjo teisę į šį postą, nes tokia moterų teisė Švedijoje buvo įvesta 1606-aisiais.

Pagal naują įstatymą sosto įpėdinė privalėjo ištekėti ir susilaukti vaikų. Tačiau Kristina laikė save netinkama nei vedyboms, nei vaikų gimdymui. Ji net buvo prasitarusi, jog negali tekėti, nes turi tam paslaptingų priežasčių. Gal ji buvo lesbietė? Daugelis tyrinėtojų taip manydavo, tačiau vieningos išvados taip ir neprieita. Ji buvo aistringos prigimties, keletą kartų buvo įsimylėjusi, iš pradžių – dvarininkaitę, tačiau vėliau – tik vyrus. Ją traukė kitokie, dvasiniai dalykai, o ne šeimyninis gyvenimas. Ji rašė:

Meilė ir vedybos – praktiškai nesuderinami dalykai“.

Arba:

Vedybos – ne valstybės reikalas“.

Ir dar:

Vedyboms reikia didesnės drąsos negu leidžiantis į karą“.

Galimas daiktas, kad nenusisekusi jos tėvų santuoka sustiprino šios moters bodėjimąsi šeimyniniu gyvenimu.

Kristina gimė 1626 m., karalius Gustavas Adolfas Antrasis ir jo žmona Maria Eleonora laukė sosto paveldėtojo, jiems jau buvo gimę du negyvi sūnūs, tačiau visi ženklai rodė, kad trečiasis vaikas išgyvens. Jis gimė „su marškinėliais“ – amnionu, gemalo apvalkalu, visas kūnas buvo apžėlęs plaukais, balsas žemas. Rūmuose pasigirdo džiaugsmingi sveikinimo šūksniai, trenkė saliutas, tačiau netrukus buvo apsižiūrėta, jog gimė mergaitė.

Karalius tikriausiai nusiminė, bet savo nepasitenkinimo nerodė, Kristina tapo jo numylėtine. Kai ji buvo trejų metų, karalius išjojo į karą, o kai sulaukė šešerių, jos tėvas žuvo. Motina karalienė užsidarė juodai drapiruotame kambaryje, vėliau beveik pamišo. Kristina liko viena, ją ėmė globoti karalystės kancleris ir laikinas regentas A. Oxenstierna.

1644 m. sulaukusi pilnametystės, Kristina buvo įteisinta kaip karalienė. Tačiau tais nepastoviais laikais ji nebuvo gera valdovė: ūmi, įtari, atkakliai siekianti mokslo. Iš jos aforizmų matyti, kad ji įsivaizdavo tokį karalių, kuris būtų ne tik geradaris, bet ir dvasinis, kultūrinis tautos vadovas. Tačiau tikrovė buvo kitokia. Karalienė Kristina pasidygėjusi savo luomu rašė:

Skirti naują ministrą – tas pats, kas vieną vagį pakeisti kitu“.

Bėgo metai, tačiau karalienė Kristina nesirengė tekėti. Ji buvo šiek tiek įsimylėjusi vieną grafą, bet nepakankamai, kad galėtų sukurti šeimą. Galiausiai po dešimties karaliavimo metų ji ryžosi atsisakyti sosto perleisdama jį savo pusbroliui Karlui Gustavui. „Aš niekada neištekėsiu. Ratio tokiam žingsniui užtektų, bet man stinga jausmų. Karštai meldžiausi Dievui jų prašydama, bet taip ir nesulaukiau.“

Tais pačiais metais ji išvyko iš Švedijos, priėmė katalikybę. Įsikūrė Romoje, lankydavosi Paryžiuje – visur jos pasirodymas sukeldavo sensaciją: karalienė išsiskirdavo iš kitų didikių paprastais drabužiais, žemakulniais bateliais, o svarbiausia – visus stebino savo intelektu ir žiniomis. Deja, ji netapo pamaldumo simboliu, kaip to tikėjosi Vatikanas.

Daugelis istorikų veltui mėgino išsiaiškinti, ar ji iš tiesų buvo tokia religinga, ar tiesiog norėjo išvengti vedybų. O gal liuteronizmas jai pasirodė per sausas ir puritoniškas, o švediška aplinka – pernelyg kaimiška ir varžanti? Aišku tik viena, kad karalienė netrukus nusivylė katalikybės dogmom ir griežtom taisyklėm. Vienu metu ji buvo pasidavusi laisvesnei, mistinei katalikybės krypčiai, kvietizmui. Ji rašė:

Ir vienuolės, ir ištekėjusios moterys yra nelaimingos. Tik vienos ir kitos skirtingai“.

Karalienė Kristina bendravo ir su pasauliečiais, ir su dvasininkais, domėjosi daugeliu dalykų. Ją žavėjo mokslas ir menas, teologija ir alchemija, baletas. Romoje jai buvo nukaldintas medalis su įrašu: „Laisva gimiau, laisva gyvenau, laisva ir numirsiu“. Pasimirė Romoje 1689 m., palaidota Šv. Petro bazilikoje.

Tai buvo gabi, talentinga moteris. Jeigu jos nebūtų kamavęs nerimas, vidiniai prieštaravimai, prieštaringi įsitikinimai, jeigu ji būtų turėjusi dvasinę ramybę ir gyvenusi uždaresnį gyvenimą, ko gero, būtų tapusi garsia rašytoja. Dar jai gyvai esant buvo išleistos dvi jos pastabų ir aforizmų knygos.

August Strindberg. Stipresnė

2023 m. Nr. 12 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Švedai savo įžymųjį klasiką Augustą Strindbergą (1849–1912) vadina Titanu. Neprilygstamas kūrėjas, spalvinga, daugialypė asmenybė, stebinanti ne tik savo kūrybos įvairove, bet ir vulkanišku temperamentu.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 7 / Akmeninis angeliukas,
keliautojų globėjas, net išpūtęs žandus –
tyloj veriasi rusvos sporingės.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 7 / Ji pati aštrių lokio nagų neturėjo,
savus rinko į drobinį maišelį ir slėpė užantyje.
Prieš mirtį nagų nebekarpė.

Ingmar Bergman. Prisilietimas

2022 m. Nr. 4 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Ingmaras Bergmanas (1918–2007), žymiausias švedų kino režisierius, vienas moderniojo kino kūrėjų, pasakodamas apie filmo „Prisilietimas“ (1971) kūrimą, prisipažino…

Per Olov Enquist. Lūšies valanda

2021 m. Nr. 8–9 / Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė / P. O. Enkvistas (1934–2020) – vienas garsiausių švedų rašytojų. Daugelio premijų laureatas, kūryba versta į keliolika kalbų. Pjesė „Lūšies valanda“ – jaudinanti sielos drama…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 7 / Gavom po pagaliuką
ir aprūdijusią skardinę nuo kilkių,
pilną auksinių sėklų

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 7 / Varnos valo buvusios Sluškų karietinės stogo lataką,
žeria pajuodusius tuopų lapus į lanksvų apskritą krūmą,
kurio niekas čia nesodino.
Grotuoti langai praviri – vėjui įlįsti.

Ingmar Bergman. Riksmai ir kuždesiai

2020 m. Nr. 5–6 / Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“.

Elena Baliutytė. „Atsigręžk į save“

2019 m. Nr. 12 / Zita Mažeikaitė. Esanti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 112 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5–6 / Pilka adventinė sausgėla. Upėj – plonos lytys nuskeltais kampais, lyg kas būtų sumetęs apleisto vienkiemio langus. Treška sausledis – metų ratas braškėdamas ritas į tamsumas. Iš anos Nemuno pusės tyliai atsiskiria valtis, Tolminkiemio

Kjell Espmark. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Kjellis Espmarkas (g. 1930) – garsus švedų poetas, prozininkas, literatūros tyrinėtojas, Švedų akademijos ir Nobelio komiteto narys. Studijavo literatūros mokslą Stokholmo universitete, vėliau daug metų jame dirbo,

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Vertė Zita Mažeikaitė / Tomas Tranströmeris – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. 2011 m. Švedų akademija paskyrė jam Nobelio premiją, motyvuodama…