literatūros žurnalas

Zita Mažeikaitė. Andersenui ji atkišo veidrodį

2005 m. Nr. 12

Hanso Christiano Anderseno pasakos yra palikusios neišdildomą įspūdį daugeliui skaitytojų visame pasaulyje.

Andersenas labai mėgo keliauti. Šiemet švedai jo dviejų šimtų metų jubiliejaus proga išleido knygą „Nuostabios H. C. Anderseno kelionės po Švediją“. Pirmoji jo kelionė į Stokholmą laivu ir diližanu truko visą savaitę, vėliau jis tai aprašė savo knygoje „Kelionė į Švediją“. XIX a. viduryje Švedijoje pradėjo veikti pirmosios geležinkelio linijos, o 1865 m. H. C. Andersenas traukiniu iš Malmės per Geteborgą nuvažiavo į Stokholmą. „Koks pasikeitimas, koks greitis!“ – susižavėjęs rašė jis. H. C. Anderseną žavėjo ne tik traukiniai ir geležinkelis, jį apskritai kerėjo technikos naujovės. Falu miestelio vario kasyklose jam didžiulį įspūdį padarė aštuoni šliuzai, o Motalos dirbtuvėj jis pirmą kartą pamatė garlaivio sraigtą, turėjusį pakeisti tuo metu įprastą mentinį ratą. H. C. Andersenui patiko ilgi, šviesūs švedų vasaros vakarai, banguotas kraštovaizdis, aukšti kadagiai, kuriuos jis lygino su kiparisais.

Vis dėlto stipriausią įspūdį jam paliko bendravimas su švedų rašytojais, kultūros žmonėmis. Stokholme ir Upsaloj jis susipažino su daugeliu to meto garsenybių, buvo kviečiamas į literatūrinius salonus, kur skaitydavo ištraukų iš savo kūrinių. Lankydamasis Švedijoj H. C. Andersenas susitiko su garsiu publicistu Larsu Johanu Hierta ir leidėju Albertu Bonnieru.

Knygoje „Nuostabios H. C. Anderseno kelionės po Švediją“ pasakojama, kaip jaunas Andersenas, plaukdamas Jotos kanalu, sutiko savo bendraamžę, būsimąją garsią švedų rašytoją Fredriką Bremer. Abu dar buvo menkai žinomi rašytojai, tad nesivaržydami diskutavo apie kūrybą ir kūrėjo misiją. Iki Stokholmo jie taip atvirai įsišnekėjo, jog tapo draugais visam gyvenimui.

H. C. Anderseno kūryba, ypač jo pasakos, buvo reikšmingos ne vien švedų vaikų rašytojams Astridai Lindgren ar Marijai Gripe, bet ir Selmai Lagerlöf, Augustui Strindbergui, P. Q. Enquistui ir daugeliui kitų. A. Strindbergas buvo vienas iš tų, kurie užaugo su H. C. Anderseno pasakom. Perskaitęs „Skiltuvą“, jis taip buvo paveiktas, kad Hagos parko drevėse ieškojo paslėptų lobių. Anderseno pasakojimo stilius jaučiamas A. Strindbergo novelėse, jos tarsi parašytos H. C. Anderseno pasakų dvasia.

1905 m., švenčiant H. C. Anderseno šimtmetį, A. Strindbergas „Politikoje“ rašė, kad šio rašytojo kūryba atskleidė jam kitą pasaulį – „tą aukso amžių, kuriame vyrauja teisingumas, gailestingumas, kur tėvai iš tikrųjų myli savo vaikus, o ne vien tampo juos už plaukų…“ Savo straipsnį jis pasirašė: Augustas Strindbergas, H. C. Anderseno mokinys.

S. Lagerlöf yra prisipažinusi, jog savo knygą „Nuostabioji Nilso Holgersono kelionė“ ji parašė paveikta H. C. Anderseno pasakų.

Rašytojas ypač mėgo muziką. Kai garsi to meto švedų dainininkė Jenny Lind lankėsi Kopenhagoj, jis akimirksniu ja susižavėjo. Tačiau keturiasdešimt aštuonerių metų liesas, aukštas, negražus rašytojas dvidešimtmetei nepadarė jokio įspūdžio. Po kelerių metų vėl koncertuodama Kopenhagoj, dainininkė kiek šilčiau jį priėmė, nes F. Bremer buvo sakiusi, kad tai vienas garsiausių pasakų rašytojų. Tačiau J. Lind jis atrodė toks negražus, jog ji vieno pasimatymo metu atkišo jam veidrodį, kad pats tuo įsitikintų, bet ir tai atkaklaus įsimylėjėlio neatbaidė. Galiausiai jis atvirai prisipažino mylįs, o dainininkė išsigandus parašė jam laišką: „Dėl Dievo meilės, nevykite virvės inkarui iš voratinklio. Nerodykit to, kas mane gąsdintų ar verstų susigėsti Jūsų akivaizdoj. Būkite man Brolis, o aš Jums visada liksiu tik seserimi“.

Savo knygoje „Mano gyvenimo nuotykiai“ H. C. Andersenas vėliau rašė, kaip 1845 m. prieš Kalėdas jis viešėjo Berlyne. Tuo metu ten gastroliavo ir J. Lind. Tikėdamasis Kalėdų išvakares praleisti kartu, jis atmetė visus kvietimus, mat Vokietijoj jis jau buvo išgarsėjęs pasakų kūrėjas. Tačiau dainininkė jo neprisiminė. Kalėdų rytą jis parašė jai liūdną laišką. Jenny iškart atsakė ir pasiūlė kartu sutikti Naujuosius. Jiedu kalbėjosi, vakarieniavo, gurkšnojo arbatą, valgė ledų. Šiaip ar taip, jie tapo sielų draugais. Abu turėjo sunkią, varganą vaikystę, bet sugebėjo prasimušti ir išgarsėti. Apsakyme „Lakštingala“ H. C. Andersenas vėliau pavaizdavo nelaimingą savo meilę švedų dainininkei.

F. Bremer, dėkodama H. C. Andersenui už atsiųstą „Naują pasakų knygą“, 1884 m. rašė: „O didis Andersenai, rašykit savo pasakas! Vaikus jos žadina būti mąstančiais žmonėmis, o mums, pagyvenusiems, vėl leidžia pasijusti linksmais ir gerais vaikais“.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 7 / Gavom po pagaliuką
ir aprūdijusią skardinę nuo kilkių,
pilną auksinių sėklų

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 7 / Varnos valo buvusios Sluškų karietinės stogo lataką,
žeria pajuodusius tuopų lapus į lanksvų apskritą krūmą,
kurio niekas čia nesodino.
Grotuoti langai praviri – vėjui įlįsti.

Ingmar Bergman. Riksmai ir kuždesiai

2020 m. Nr. 5–6 / Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“.

Elena Baliutytė. „Atsigręžk į save“

2019 m. Nr. 12 / Zita Mažeikaitė. Esanti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 112 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5–6 / Pilka adventinė sausgėla. Upėj – plonos lytys nuskeltais kampais, lyg kas būtų sumetęs apleisto vienkiemio langus. Treška sausledis – metų ratas braškėdamas ritas į tamsumas. Iš anos Nemuno pusės tyliai atsiskiria valtis, Tolminkiemio

Kjell Espmark. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Kjellis Espmarkas (g. 1930) – garsus švedų poetas, prozininkas, literatūros tyrinėtojas, Švedų akademijos ir Nobelio komiteto narys. Studijavo literatūros mokslą Stokholmo universitete, vėliau daug metų jame dirbo,

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Vertė Zita Mažeikaitė / Tomas Tranströmeris – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. 2011 m. Švedų akademija paskyrė jam Nobelio premiją, motyvuodama…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 10 / Nuo Rambyno. Aure – Mažvydo karvės rupšnoja sultingą žolę pastoriaus pievose. Pilvai – kaip tos rudos statinės iš Tilžės bravoro, tešmenys velkas žeme, seniai nemelžtos, pertvinkusios. Mūkia, sustojusios pusračiu – taip ilgesingai…

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 10 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Tomas Tranströmeris (1931–2015) – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. Išleido per dešimtį plonų eilėraščių rinkinių…

Zita Mažeikaitė. Didžioji nežinomybė Tomo Tranströmerio poezijoje

2015 m. Nr. 10 / Viename stipriausių Tomo Tranströmerio (1931–2015) eilėraščių „Carillon“ (1985) susilieja poeto „aš“, mirtis, Briugės gamtovaizdis, egzistencinę prasmę įgavę potvyniai ir atoslūgiai, smurtu, žudynėm paženklinta praeitis ir dabartis…

Zita Mažeikaitė. Sena knyga – atradimas šiuolaikiniam pasauly

2015 m. Nr. 5–6 / Ekonomikos globalizacija žadina praeityje etniškai idealios Švedijos vaizdinį. Ant dvidešimties švediškų kronų banknoto pavaizduota Nilso Holgersono kelionė po Švediją, aprašyta garsioje Selmos Lagerlöf (1858–1940) knygoje.

Zita Mažeikaitė. Baltoji mergelė

2015 m. Nr. 3 / Skersvėjis nusiaubtoj
Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčioj.
Paskliautės freskoj –
vos įžiūrimi vienuoliai skustom galvom,